Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, 2-15219-996/2018

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-05-21
Bylos Nr.: 2-15219-996/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-09559-2018-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Ieva Stanislovaitienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“
Atsakovas: M. D.
Advokatai: Mantas Mikalopas

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2-15219-996/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09559-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.5.4; 1.3.5.9; 1.3.6.3.2.9; 1.3.7.2.4; 3.2.6.1; 3.4.1.7 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 21 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė,sekretoriaujant Onai Virmauskienei,vertėjaujant Irinai Pikčilingienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“ atstovams uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“ vadovui Andrei Shaladonau, Justui Vytautui Paulioniui,

atsakovui M. D., jo atstovui advokatui Mantui Mikalopui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“ ieškinį atsakovui M. D. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

uždaroji akcinė bendrovė „Svelitus“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. I, b. l. 51–60) M. D. (toliau – atsakovas, darbuotojas), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2018 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sprendimas) ir prašydama atsakovo atleidimą iš darbo 2017 m. gruodžio 21 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą laikyti teisėtu, nustatant, kad darbuotojui nepadaryta neturtinė žala ir darbuotojui nepriklauso vidutinis darbo užmokestis nuo jo atleidimo iš darbo dienos, taip pat prašė priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė paaiškino, kad 2017 m. sausio 31 d. su atsakovu buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovas įmonėje dirbo komercijos direktoriumi, pagal darbo sutartį, atsakovo darbo vieta įmonė: pirmadieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais – (duomenys neskelbtini), Vilnius, antradieniais, trečiadieniais – įmonės administracijos padalinys Raudondvario pl. 150, Kaunas. Teigė, kad atsakovas 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis ir 2017 m. gruodžio 20 d. į darbo vietą Kaune neatvyko, jam 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis ir 2017 m. gruodžio 20 d. buvo išsiųsti reikalavimai pasiaiškinti, tačiau jis į juos neatsakė, nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. imtinai atsakovas buvo laikinai nedarbingas, todėl laiko, kad aplinkybės dėl atsakovo neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis pasitvirtino tik 2017 m. gruodžio 15 d., todėl, ieškovės teigimu, 1 mėnesio terminas pagal DK 58 straipsnio 8 dalį skaičiuojamas nuo 2017 m. gruodžio 15 d. – pažeidimo paaiškėjimo fakto, o ne nuo faktinio darbuotojo neatvykimą į darbą dienos. Nurodė, kad atsakovas 2017 m. gruodžio 20 d. į darbą dėl tarnybinio automobilio gedimo neatvykti negalėjo, nes, įmonės teigimu, atsakovui nebuvo suteiktas tarnybinis automobilis, darbuotojas jį iš įmonės pagrobė savavališkai – 2017 m. lapkričio 13 d. atsakovas iš įmonės direktoriaus kabineto neteisėtai pagrobė automobilio raktelius ir juo išvyko, nuo tos dienos (2017 m. lapkričio 13 d.) iki 2017 m. gruodžio 21 d. atsakovas darbo vietoje Kaune nepasirodė, 2017 m. gruodžio 20 d. automobilio priėmimo akte nurodyta, kad automobilis sugadinimų neturi, todėl, įmonės nuomone, atsakovo teiginiai, kad minėtas automobilis sugedo, neatitinka tikrovės. Kartu pažymėjo, kad atsakovą neigiamai charakterizuoja tokios aplinkybės: nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2017 m. kovo 9 d. atsakovas savavališkai be darbdavės leidimo buvo išvykęs į Tailandą; Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūroje yra pradėtas tyrimas dėl galimai atsakovo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje – dėl galimo diplomo suklastojimo ir jo naudojimo siekiant gauti naudos. Teigė, kad atsakovas 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis ir 2017 m. gruodžio 20 d. neatvykdamas į darbovietę Kaune visą darbo dieną padarė 3 savarankiškus šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, iš kurių kiekvienas sudaro individualų pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Ieškovės įsitikinimu, atsakovas iš darbo buvo atleistas teisėtai, pagrindo neturtinei žalai atsirasti nėra.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, taip pat prašė, esant jam palankiam teismo sprendimui, sprendimo dalį dėl jo 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipti vykdyti skubiai (t. II, b. l. 79–87).

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, kad jis 2017 m. sausio 31 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu įmonėje dirbo komercijos direktoriaus pareigose, jo priėmimo į darbą ir darbo apmokėjimo sąlygos, be kita ko, buvo nustatytos įmonės akcininkų 2017 m. sausio 16 d. protokolu Nr. 1 ir sprendimu Nr. 2017-5. Nurodė, kad darbo sutartimi buvo sulygta, jog pirmadieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais jis dirbs iš namų Vilniuje, antradieniais, trečiadieniais dirbs įmonės administracijos padalinyje Kaune; darbo santykių pradžioje šalis siejo draugiški santykiai, jis įmonei netgi skolino pinigus, po kurio laiko įmonė pradėjo vėluoti išmokėti su darbo santykiais susijusias sumas ir pagal paskolos sutartį sutartus mokėjimus, jis pradėjo keli klausimus dėl mokėjimų vėlavimo, tačiau jam vis buvo nurodoma, kad įmonės finansinė padėtis yra prasta ir jis turi palaukti mokėjimų, ką jis kurį laiką ir darė. Teigė, jog didelis konfliktas tarp įmonės ir jo dėl su darbo santykiais susijusių sumų mokėjimo kilo 2017 m. lapkričio 13 d. jam esant įmonės administracijos patalpose Kaune – įmonės direktorius kitų darbuotojų akivaizdoje jį įžeidinėjo, grasino susidoroti, tokius savo veiksmus pakartojo 2017 m. lapkričio 17 d. telefoninių skambučių metu, dėl ko jis kreipėsi į policiją, o įmonės direktorius buvo nubaustas už viešosios tvarkos pažeidimą. Nurodė, kad po 2017 m. lapkričio 13 d. įvykusio konflikto ir to pasekmėje atsiradusios nervinės įtampos jis susidūrė su sveikatos problemomis, jam buvo sukelta itin didelė emocinė įtampa, dėl grasinimų turinio jis pagrįstai bijojo dėl savo sveikatos saugumo, įmonės direktoriaus agresijos, todėl siekdamas išvengti tolesnio psichologinio spaudimo, nervinės įtampos, sveikatos būklės pablogėjimo darbo funkcijas 2017 m. lapkričio 14–15 d. atlikinėjo per nuotolį – iš namų ((duomenys neskelbtini), Vilnius), kaip numatyta jo darbo sutartyje ir ką patvirtina jo elektroniniu būdu atliktos darbo funkcijos, be to, 2017 m. lapkričio 13 d. ir kitomis dienomis jis buvo biure, nors tas dienas pagal darbo sutartį galėjo dirbti iš namų. Pabrėžė, kad 2017 m. lapkričio 14–15 d. jam neatvykus į įmonės biurą įmonės interesai nebuvo pažeisti, įmonė nepatyrė nuostolių ar kitų neigiamų pasekmių, pagal tarp šalių susiklosčiusią darbo santykių praktiką jo darbo funkcijų atlikimui nebuvo privaloma būti įmonės biure, darbo funkcijas jis atliko, o jo neatvykimą į biurą lėmė įmonės vadovo neteisėti veiksmai, konstatuoti policijos pareigūnų. Kartu nurodė, kad jokio reikalavimo pasiaiškinti dėl neatvykimo į biurą 2017 m. lapkričio 14–15 d. jis negavo. Atsakovo teigimu, įmonės siekį jį atleisti iš darbo patvirtina įmonės vadovo per kitus asmenis jam 2017 m. lapkričio 19 d. atsiųstas laiškas paremtas spaudimu nutraukti darbo sutartį bei aplinkybė, kad 2017 m. lapkričio 28 d. jam buvo užblokuotas jo iki tol naudotas darbinis elektroninis paštas, darbinis mobiliojo ryšio telefono numeris ir kitos prieigos prie įmonės informacinių sistemų. Paaiškino, kad Darbo ginčų komisija ir teismas kitoje byloje tenkino jo reikalavimus dėl su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų (įsiskolinimo) iš įmonės priteisimo; 2017 m. gruodžio 20 d. jis pateikė įmonei pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo įmonei du mėnesius iš eilės nemokant viso jam priklausančio darbo užmokesčio, įmonė savo pozicijos dėl jo pareikštos valios nenurodė, tačiau po gauto jo pareiškimo sms žinute pareikalavo jo pasiaiškinti, kodėl jis 2017 m. gruodžio 20 d. neatvyko į darbo vietą Kaune, nors 2017 m. gruodžio 20 d. jis ryte informavo įmonės direktorių, kad neužsivedė tarnybinis automobilis ir jis bus pristatytas į servisą, todėl jis negalės atvykti į biurą Kaune, įmonės direktorius jam sms žinute atsakė, klausdamas iš kur jam pasiimti automobilį, tokią informaciją jis įmonės direktoriui pateikė, pats įmonės vadovas atsiėmė automobilį iš serviso ir sumokėjo už serviso paslaugas. Teigė, jog 2017 m. gruodžio 20 d. į darbą neatvyko dėl svarbios priežasties – tarnybinio automobilio gedimo, apie tai jis tinkamai ir laiku informavo įmonę bei ėmėsi veiksmų situacijai spręsti – nuvyko į servisą, kur automobilio gedimas buvo sutvarkytas ir pats įmonės vadovas savo pageidavimu atsiėmė automobilį iš serviso, įmonė, sužinojusi apie tarnybinio automobilio gedimą, jam nenurodė vis tiek vykti į biurą Kaune kitu būdu; priimant–perduodant automobilį šalys patvirtino, kad neturi pretenzijų, o ne įformino atliktus darbus. Pabrėžė, kad aplinkybę, jog įmonė jam buvo suteikusi tarnybinį automobilį, patvirtina byloje esantis įmonės vadovo 2017 m. gruodžio 15 d. elektroninis laiškas jam. Atsakovo vertinimu, 2017 m. gruodžio 20 d. jis nepažeidė jokių darbo pareigų. Pabrėžė, kad nepaisant to, jog įmonei buvo žinoma, kad jis buvo pateikęs prašymą nutraukti darbo sutartį, 2017 m. lapkričio 14–15 d. darbo funkcijas atliko iš namų, o 2017 m. gruodžio 20 d. negalėjo vykti į Kauną dėl tarnybinio automobilio gedimo, įmonė nutraukė darbo sutartį su juo dėl minėtomis dienomis tariamai buvusios jo pravaikštos. Mano, kad jo atleidimas iš darbo yra sistemingo spaudimo ir susidorojimo padarinys, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas. Ieškovo įsitikinimu, naujasis DK reglamentavimas reikalauja sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo priimti per mėnesį nuo darbo pareigų pažeidimo paaiškėjimo, nepaisant to, ar darbuotojas nebuvo darbe dėl ligos, šiuo atveju priėmus sprendimą, jo vykdymas (faktinis darbo sutarties nutraukimas) gali būti nukeltas iki darbuotojo laikinojo nedarbingumo pabaigos, tačiau pats sprendimas turi būti priimtas per griežtai apibrėžtą terminą; sužinojimo apie darbo pareigų pažeidimą momentas turi būti siejamas su objektyviomis, o ne subjektyviomis aplinkybėmis (su faktiniu darbuotojo neatvykimu į darbą, o ne darbuotojo pasiaiškinimo pateikimu ar nepateikimu); tuo tarpu įmonės vadovo 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymu jis atleistas už įmonės įvardintas pravaikštas 2017 m. lapkričio 14–15 d. ir 2017 m. gruodžio 20 d., tačiau 2017 m. lapkričio 14–15 d. epizodas jau negalėjo būti tiriamas 2017 m. gruodžio 21 d. Kartu nurodė, kad jis iš darbo buvo atleistas blogiausiai darbo rinkoje vertinamu pagrindu – padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, jis, auginantis mažametį vaiką, neteko pajamų, buvo atleistas be jokių kompensacijų, be to, buvo grasinama susidorojimu, sudaroma psichologiškai žalinga aplinka, vartojami necenzūriniai žodžiai, toks atleidimo iš darbo pagrindas ir aplinkybės sukėlė jam emocinę įtampą, neigiamus išgyvenimus bei normalios psichologinės būklės pakitimus, jį kankino nerimas, nemiga, pablogėjo sveikata, todėl mano, kad Darbo ginčų komisija pagrįstai sprendė, kad jam turi būti priteista 1 000 Eur neturtinė žala.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. sausio 31 d. ieškovė ir atsakovas sudarė nuotolinę darbo sutartį Nr. 264, pagal kurią atsakovas nuo 2017 m. vasario 1 d. pradėjo dirbti įmonėje komercijos direktoriumi, darbo sutartis nutraukta 2017 m. gruodžio 21 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (t. I, b. l. 64, t. II, b. l. 2–3), darbuotojas 2018 m. sausio 18 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės (dėl neteisėto atleidimo iš darbo) (t. I, b. l. 191–196), Darbo ginčų komisija sprendimu nusprendė darbuotojo prašymą patenkinti: pripažino darbuotojo atleidimą iš darbo įmonėje pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu, darbuotojo į darbą negrąžino, pakeitė atleidimo iš darbo formuluotę, konstatuodama, kad darbuotojas iš darbo įmonėje atleistas pagal DK 218 straipsnio 6 dalį Darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, nurodė išieškoti darbuotojo naudai iš įmonės 4 367,25 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos, po 97,05 Eur vidutinį darbo užmokestį nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos už kiekvieną darbo dieną pagal 5 darbo dienų savaitės darbo grafiką, bet ne ilgiau kaip už 1 metus nuo atleidimo iš darbo dienos (sumos su privalomais mokesčiais), 1 746,81 Eur vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją (suma su privalomais mokesčiais), 1 000 Eur neturtinę žalą (suma atskaičius mokesčius), sprendimo dalį dėl 1 746,81 Eur išieškojimo nukreipė vykdyti skubiai (t. I, b. l. 93–99).

Pagal DK 58 straipsnio 1 dalį, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą; pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas; pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties; pagal DK 58 straipsnio 5 dalį, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė; pagal DK 58 straipsnio 6 dalį, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos. Pastarasis terminas pratęsiamas iki dvejų metų, jeigu darbuotojo padarytas pažeidimas paaiškėja atlikus auditą, inventorizaciją ar veiklos patikrinimą.

DK 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

DK 218 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Dėl atleidimo iš darbo

Nustatyta, kad įmonės direktoriaus 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymu dėl darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo dėl darbuotojo kaltės Nr. ATL.1 darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2017 m. gruodžio 21 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nes, įmonės teigimu, atsakovas 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis ir 2017 m. gruodžio 20 d. neatvyko į darbovietę Kaune vykdyti darbo sutartimi sulygtų funkcijų visą darbo dieną (t. I, b. l. 64), su kuo atsakovas nesutinka, teigdamas, kad 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis dėl dieną prieš įmonės vadovo atliktų neteisėtų veiksmų (grasinimų) jis darbo funkcijas vykdė iš namų Vilniuje, ką jam leidžia darbo sutartis, jo atliktus darbus patvirtina elektroniniu būdu atlikti darbai, o 2017 m. gruodžio 20 d. į darbo vietą Kaune nenuvyko, nes sugedo jo tarnybinis automobilis, kurį jis pristatė į servisą, įmonę apie tai informavo, įmonė jam nenurodė vis tiek vykti į biurą Kaune kitu būdu, be to, įmonė buvo užblokavusi jo darbinį elektroninį paštą ir telefoną, todėl mano, kad pravaikštų nepadarė.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2017 m. sausio 31 d. pasitašė nuotolinio darbo sutartį Nr. 264, pagal kurią atsakovas buvo priimtas į įmonės komercijos direktoriaus pareigas, darbą vykdant pirmadienį, ketvirtadienį, penktadienį Vilniuje (gyvenamosios vietos adresu), antradienį, trečiadienį įmonės administracijos padalinyje Kaune (Raudondvario pl. 150) (t. II, b. l. 2–3), vadinasi, atsakovo, kaip komercijos direktoriaus, pareigos leido jam darbo funkcijas vykdyti nuotoliniu būdu, galimybė dirbti per nuotolį egzistavo. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad darbo sutartimi nustatytų atsakovo darbo vietos sąlygų – darbą vykdant pirmadienį, ketvirtadienį, penktadienį Vilniuje (gyvenamosios vietos adresu), antradienį, trečiadienį įmonės administracijos padalinyje Kaune (Raudondvario pl. 150) – šalių sutarimu griežtai nebuvo laikomasi, nes byloje ginčas nekilo, kad 2017 m. lapkričio 13 d. (pirmadienį), kai pagal darbo sutarties nuostatas atsakovas turėjo dirbti iš namų Vilniuje, jis buvo įmonės biure Kaune, įmonės vadovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad tą dieną atsakovas dalyvavo įmonės susirinkime Kaune, taigi, atsakovas 2017 m. lapkričio 13 d. darbines funkcijas vykdė Kaune, o ne Vilniuje.

Byloje esantys 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis atsakovo iš darbinio elektroninio pašto rašyti elektroniniai laiškai (t. II, b. l. 10–20, 49–75, 163–176) patvirtina, kad atsakovas darbo funkcijas vykdė per nuotolį, ką jam iš esmės leidžia su įmone sudaryta nuotolinio darbo sutartis. Įrodymų, kad dėl fizinio darbuotojo neatvykimo į biurą 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis įmonė būtų patyrusi nuostolių ar kitokių neigiamų pasekmių, kad darbuotojas neatliko jam pavestų užduočių 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis, į bylą nepateikta.

Žemesnės instancijos teismas

Pastebėtina tai, kad darbuotojo pasirinkimą 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis darbo funkcijas vykdyti ne biure Kaune, o iš namų Vilniuje lėmė įmonės vadovo 2017 m. lapkričio 13 d. (dieną prieš) atlikti veiksmai jo atžvilgiu – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Santakos policijos komisariato 2017 m. gruodžio 5 d. administracinio nusižengimo protokolas Nr. 24ANPAN-133144302-17 patvirtina, kad 2017 m. lapkričio 13 d. apie 9.00 val. įmonės vadovas įmonės biure vartojo įžeidžiančius žodžius atsakovo atžvilgiu girdint kitiems asmenims, su pažeidimu įmonės vadovas sutiko ir jam buvo skirta bauda už padarytą administracinį nusižengimą (t. II, b. l. 8–9), ieškovas taip pat paaiškino, kad įmonės vadovas jam grasino susidorojimu. Nors teismo posėdžio metu įmonės vadovas nurodė, kad 2017 m. lapkričio 13 d. jis necenzūrinių žodžių atsakovo atžvilgiu nenaudojo, jam negrasino, tik kalbėjo pakeltu tonu girdint dar dviems įmonės darbuotojams, tačiau aukščiau nurodytas administracinio nusižengimo protokolas liudija priešingai, be to, net ir kalbėjimas pakeltu tonu su įmonės darbuotoju negali būti laikomas toleruotinu darbdavio atstovo elgesiu. Teismas laiko, kad bet kuriam darbuotojui, tame tarpe ir atsakovui, aukščiau nurodyto pobūdžio įmonės vadovo veiksmai gali sukelti emocinę įtampą. Įmonė neginčijo, jog 2017 m. lapkričio 13 d. įmonės administracijos patalpose Kaune tarp įmonės vadovo ir atsakovo buvo kilęs konfliktas, savo netinkamą elgesį įmonės vadovas patvirtino aukščiau nurodytame administracinio nusižengimo protokole savo parašu, teisme pripažino kalbėjęs su atsakovu pakeltu tonu kitų dviejų darbuotojų akivaizdoje. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes dėl įmonės vadovo veiksmų darbuotojo atžvilgiu 2017 m. lapkričio 13 d., aplinkybę, kad šalys buvo sulygusios dėl nuotolinio darbo galimybės, bei nustatytą faktą, kad šalys griežtai nesilaikė darbo sutartyje įtvirtintų atsakovo darbo vietos sąlygų (2017 m. lapkričio 13 d. atsakovas darbo funkcijas vykdė biure Kaune, nors pagal darbo sutartį turėjo dirbti namuose Vilniuje) teismas konstatuoja, kad darbuotojas turėjo pakankamai pagrįstą pagrindą 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis darbo funkcijas vykdyti ne vykdamas į biurą, o iš namų, ką jis ir darė – teismo aukščiau jau konstatuota, jog 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis atsakovo iš darbinio elektroninio pašto rašyti elektroniniai laiškai (t. II, b. l. 10–20, 49–75, 163–176) patvirtina, kad atsakovas 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis darbo funkcijas vykdė per nuotolį, vadinasi, darbuotojas 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis nenusišalino nuo darbo funkcijų vykdymo, jas vykdė, žalos įmonės interesams nepadarė.

Taigi, teismas įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, pagal kurią darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą pravaikšta, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2011, 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014), daro išvadą, jog įmonė negalėjo 2017 m. lapkričio 14, 15 dienų laikyti atsakovo pravaikštomis.

Kartu pažymėtina ir tai, kad pagal DK 58 straipsnio 6 dalies nuostatas, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Pažeidimo paaiškėjimas yra siejamas su objektyviomis (šiuo atveju – faktiniu darbuotojo neatvykimu į darbą), o ne subjektyviomis (šiuo atveju – darbuotojo pasiaiškinimo teikimu ar ne) aplinkybėmis. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojęs DK (241 straipsnio 1 dalis) nustatė kitokią termino skirti drausminę nuobaudą skaičiavimo taisyklę, pagal kurią į 1 mėnesio terminą nebuvo įskaitomas darbuotojo nedarbingumo laikas, ko naujajame DK (galiojančiame nuo 2017 m. liepos 1 d.) neliko. Taigi, pagal naujojo DK nuostatas, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos, nepaisant to, ar darbuotojas nebuvo darbe dėl ligos. Kaip teisingai atsiliepime nurodė atsakovas, tokiu atveju priėmus sprendimą (esant darbuotojo nedarbingumui), jo vykdymas (faktinis darbo sutarties nutraukimas) gali būti nukeltas iki darbuotojo nedarbingumo pabaigos, tačiau pats sprendimas turi būti priimtas per griežtai apibrėžtą – 1 mėnesio nuo pažeidimo paaiškėjimo – terminą. Šiuo atveju, nors darbuotojas nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. buvo nedarbingas, dėl ko ginčas tarp šalių nekilo, tačiau pagal DK 58 straipsnio 6 dalies nuostatas į šią aplinkybę neatsižvelgiama skaičiuojant sprendimo dėl darbo sutarties nutraukimo priėmimo terminą. Kadangi įmonė vertino, kad atsakovas 2017 m. lapkričio 14, 15 dienomis padarė pravaikštas, įmonei būtent kiekvieną šią konkrečią dieną – 2017 m. lapkričio 14 d. ir 2017 m. lapkričio 15 d. – paaiškėjo, jog darbuotojas į darbo vietą Kaune neatvyko, ką patvirtina įmonės vadovo 2017 m. lapkričio 14, 15 dienų tarnybiniai pranešimai (t. I, b. l. 74, 77), tęstinis pažeidimas nenustatytas, įmonė sprendimą dėl darbo sutarties su atsakovu nutraukimo dėl šių jos konstatuotų pravaikštų (manydama, kad atsakovas padarė pravaikštas) turėjo teisę priimti iki 2017 m. gruodžio 14 d. (dėl konstatuotos 2017 m. lapkričio 14 d. pravaikštos) ir iki 2017 m. gruodžio 15 d. (dėl konstatuotos 2017 m. lapkričio 15 d. pravaikštos), tačiau tai padarė tik 2017 m. gruodžio 21 d., kas savaime lemia sprendimo neteisėtumą įmonės nurodytų pravaikštų 2017 m. lapkričio 14 d. ir 2017 m. lapkričio 15 d. atžvilgiu.

Nustatyta, kad ieškovė atsakovo padaryta pravaikšta laikė dar ir 2017 m. gruodžio 20 d. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2017 m. gruodžio 15 d. po atsakovo nedarbingumo jo darbinis elektroninis paštas ir telefono numeris įmonės jau buvo užblokuotas, 2017 m. gruodžio 20 d. atsakovas pateikė darbdavei prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl nemokamo darbo užmokesčio, taip pat pats įmonės vadovas 2017 m. gruodžio 15 d. elektroniniu laišku adresuotu darbuotojui patvirtino, kad įmonė darbuotojui yra suteikusi tarnybinį automobilį Mercedes Benz E, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 138–139, 185–187), įmonės vadovo teismo posėdžio metu išsakyti teiginiai, jog galimai jo žodžius vertusi ir laišką atsakovui rašiusi buhalterė klaidingai išvertė jo žodžius, laikomi ieškovės gynybine pozicija, kadangi įmonė nepateikė įrodymų, jog ji būtų kreipusis į atitinkamas institucijas dėl automobilio pagrobimo, automobilio pagrobimo aplinkybės nenurodomos ir tarp šalių vykusiame sms susirašinėjime 2017 m. gruodžio 20 d., 2017 m. gruodžio 20 d. sms susirašinėjimas tarp įmonės vadovo ir atsakovo patvirtina, kad 2017 m. gruodžio 20 d. 8.26 val. atsakovas įmonės vadovą informavo, kad neužsiveda jam suteiktas tarnybinis automobilis Mercedes Benz E, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir jis deda pastangas jį pristatyti į servisą, informuoja, kad nežino, ar spės atvykti į Kauną, įmonės vadovas 9.50 val. atsakovą informuoja, jog automobilį atsiims jis pats ir 13.03 val. prašo nurodyti adresą, kur yra automobilis, šią prašomą informaciją darbuotojas įmonės vadovui suteikia (t. I, b. l. 164–166). Taigi, iš to kas išdėstyta aukščiau, akivaizdu, kad įmonė darbuotojui buvo skyrusi tarnybinį automobilį, ieškovės teiginiai apie neva atsakovo įvykdytą automobilio pagrobimą, visiškai nepagrįsti, nustatyta, kad atsakovui skirtas tarnybinis automobilis 2017 m. gruodžio 20 d. sugedo ir atsakovo buvo perduotas į servisą, įmonės vadovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad servisas išrašė sąskaitą 30 Eur ar 50 Eur už suteiktas paslaugas; automobilio priėmimo aktas (t. I, b. l. 167) patvirtina, kad automobilis matomų sugadinimų neturi, pinigų, daiktų jame nėra, vadinasi, buvo įformintas pretenzijų nebuvimas, o ne darbų atlikimo mastas, teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad tokio akto jis telefonu paprašė serviso atstovo, kad nekiltų nesusipratimų ateityje, pats įmonės vadovas išreiškė norą automobilį iš serviso atsiimti asmeniškai, įmonės vadovas nedavė darbuotojui, informavusiam apie tarnybinio automobilio gedimą Vilniuje, nurodymo vis tiek kitokiu būdu vykti į Kauną, o kadangi būtent darbdavė privalo tinkamai organizuoti darbą, tai šiuo atveju, pati įmonė nenurodydama, kaip darbuotojas, sugedus tarnybiniam transportui, turėtų elgtis toliau (ar vykti į Kauną kitu įmonės nurodytu transportu, ar leidžiant pasirinkti transportą pačiam darbuotojui, informuojant apie išlaidų kompensavimą ir pan.), kai darbuotojas įmonės vadovą informavo, kad į Kauną atvykti gali nebespėti, darbuotojas pagrįstai nebevyko į administracijos padalinį Kaune dėl tarnybinio automobilio gedimo. Be to, iš to kas išdėstyta aukščiau akivaizdu, kad darbdavė iki 2017 m. gruodžio 20 d. užblokuodama darbuotojo elektroninį paštą ir telefono numerį, ką įmonės vadovas patvirtino teismo posėdžio metu, pati nevykdė pareigos sudaryti tinkamas darbo sąlygas darbuotojui, todėl negali remtis tuo, kad darbuotojas 2017 m. gruodžio 20 d. nevykdė darbo pareigų. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-687/2015, 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-313/2015, 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2006).

Taigi, teismas įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes daro išvadą, jog įmonė negalėjo 2017 m. gruodžio 20 d. laikyti atsakovo pravaikšta.

Teismas išsamiai ištyręs bylos medžiagą sutinka su atsakovo teiginiu, jog darbuotojo atleidimas iš darbo šiuo atveju buvo sistemingo darbdavės spaudimo ir susidorojimo su juo padarinys dėl jo kreipimosi į Darbo ginčų komisiją dėl nemokamo darbo užmokesčio, į policiją dėl įmonės vadovo elgesio.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal aukščiau padarytas išvadas teismas pripažįsta, kad darbuotojas 2017 m. gruodžio 21 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu iš darbo atleistas neteisėtai.

Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, atsiranda DK 218 straipsnyje įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojo naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teismas įvertinęs tai, kad darbuotojas Darbo ginčų komisijai teiktame prašyme prašė jo negrąžinti į darbą, tai patvirtino ir teismo posėdžio metu, atsižvelgęs į atsakovo atleidimo iš darbo aplinkybes laiko, kad grąžinti atsakovą į darbą yra netikslinga, į darbą jo negrąžina, todėl, pripažinęs jo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas atsakovo atžvilgiu taiko DK 218 straipsnio 4, 6 dalis – sprendžia dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos priteisimo bei laiko, kad atsakovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad atsakovas iš darbo pas ieškovę atleistas neteisėtai, po atleidimo iš darbo naujoje darbovietėje įsidarbinęs nėra, teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad įsiregistravo darbo biržoje, kitų aplinkybių, patvirtinančių, kad viso vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams bei sukeltų ieškovei sunkias finansines pasekmes, teismas nenustatė, todėl vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi teismas atsakovui iš ieškovės priteisia vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, tai yra, 10 133,35 Eur (5 mėn. × 2 026,67 Eur), tačiau atsižvelgęs į tai, kad šalys teismo posėdžio metu patvirtino, jog įmonė įvykdė atsakovo naudai Darbo ginčų komisijos sprendimo dalį kuri buvo nukreipta vykdyti skubiai, tai šią sumą (1 746,81 Eur) atėmęs teismas atsakovo naudai iš įmonės priteisia 8 386,54 Eur (10 133,35 Eur – 1 746,81 Eur) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 96,97 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo sekančios darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė (teismo posėdžio metu ieškovės atstovai sutiko su atsakovo atstovo advokato nurodytu jo apskaičiuotu atsakovo vidutinio darbo užmokesčio sumos dydžiu – 1 mėnesio atsakovo vidutinis darbo užmokesčio dydis 2 026,67 Eur, 1 dienos atsakovo vidutinis darbo užmokesčio dydis 96,97 Eur).

Taip pat įvertinęs tai, kad atsakovas pas ieškovę buvo įdarbintas 2017 m. sausio 31 d. darbo sutarties pagrindu, teismas sprendžia, kad atsakovui priklauso 1 jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija – t. y. 2 026,67 Eur (neatskaičius mokesčių), kuri darbuotojui priteisiama iš įmonės.

Dėl neturtinės žalos

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Jeigu darbdavys nesilaiko pagrindinių darbo santykių reglamentavimo principų, be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ar panašiai – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-684/2015).

Kaip teismas jau nustatė aukščiau, atsakovas neteisėtai 2017 m. gruodžio 21 d. buvo atleistas iš darbo kaip padaręs šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Teismas pažymi, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas darbo teisiniuose santykiuose kvalifikuojamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, todėl darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas, taigi, teismas sutinka su atsakovo teiginiu, kad jis iš darbo buvo atleistas blogiausiai darbo rinkoje vertinamu pagrindu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje nustatyta, jog darbuotojo atleidimo iš darbo procedūra vyko nesilaikant elementarių mandagaus elgesio reikalavimų – įmonės vadovas atsakovo atžvilgiu kitų darbuotojų akivaizdoje vartojo įžeidžiančius žodžius, bendravo pakeltu tonu, dėl ko darbuotojui teko kreiptis į policijos pareigūnus ir įmonės vadovas buvo nubaustas už viešosios tvarkos pažeidimą, pats pripažinęs pažeidimą ir tai patvirtinęs savo parašu (t. II, b. l. 8–9), buvo užblokuotas darbuotojo darbinis elektroninis paštas, telefono numeris (t. II, b. l. 138–139), byloje nustatytas akivaizdus įmonės noras bet kokiais būdais atleisti iš darbo darbuotoją, kuris kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl neatsiskaitymo su juo ir galiausiai pats paprašė būti atleistas iš darbo dėl darbo užmokesčio nemokėjimo, taip siekiant išvengti tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju. Aukščiau aptarti įmonės vadovo tokio pobūdžio išsireiškimai, elgesys, akivaizdu, sukėlė atsakovui dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Teismas laiko, kad atsakovo atžvilgiu buvo veikta nesąžiningai, nesilaikyta pagrindinių darbo santykių reglamentavimo principų, nustatytos visos neturtinės atsakomybės sąlygos.

Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pagal aukščiau nustatytas aplinkybes atsakovui padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jam iš įmonės 1 000 EUR neturtinę žalą.

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, jog Darbo ginčų komisija, ginčą nagrinėdama ikiteismine tvarka, jį išnagrinėjo iš esmės tinkamai, tik taikė netinkamą atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydį, todėl teismas perskaičiuoja atsakovui priteisiamas sumas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į DK 231 straipsnio nuostatas, pagal kurias šaliai nesutinkant su Darbo ginčų komisijos priimtu sprendimu ir kreipusis į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, teismas darbo ginčą dėl teisės nagrinėja iš esmės; Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūrėjimo dalykas; teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, teismas pripažįsta, kad darbuotojas 2017 m. gruodžio 21 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu iš darbo pas ieškovę atleistas neteisėtai, darbuotojo į darbą negrąžina, laiko, kad atsakovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, darbuotojui iš įmonės priteisia 8 386,54 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 96,97 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo sekančios darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, 2 026,67 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, 1 000 Eur neturinę žalą; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 282 straipsniu yra pagrindas teismo sprendimo dalį, neviršijančią vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio sumos – 2 026,67 Eur (neatskaičius mokesčių), nukreipti vykdyti skubiai.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Atmetus ieškovės ieškinį nėra pagrindo spęsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo jai klausimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas teismo prašė priteisti jam iš ieškovės jį atstovavusiam advokatui Mantui Mikalopui sumokėtas jo patirtas 2 243,70 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (t. II, b. l. 88, 104–114, 185–189). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia jam iš ieškovės 2 243,70 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Teismo patirtos 7 Eur pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį priteisiamos į valstybės biudžetą iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“ ieškinį atmesti.

Pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“ įvykdytą darbo sutarties su M. D. nutraukimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu.

Laikyti, kad tarp uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“ (į. k. 301798547) ir M. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Į darbą uždarojoje akcinėje bendrovėje „Svelitus“ M. D. negrąžinti.

Priteisti M. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“ (į. k. 301798547) 8 386,54 Eur (aštuonių tūkstančių trijų šimtų aštuoniasdešimt šešių eurų ir penkiasdešimt keturių euro centų) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 96,97 Eur (devyniasdešimt šešis eurus ir devyniasdešimt septynis euro centus) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo sekančios darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė; 2 026,67 Eur (dviejų tūkstančių dvidešimt šešių eurų ir šešiasdešimt septynių euro centų) (neatskaičius mokesčių) kompensaciją; 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) neturinę žalą; 2 243,70 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimt trijų eurų ir septyniasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti netekusiu galios.

Sprendimo dalį dėl M. D. naudai iš uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“ priteistos 2 026,67 Eur (dviejų tūkstančių dvidešimt šešių eurų ir šešiasdešimt septynių euro centų) (neatskaičius mokesčių) sumos vykdyti skubiai.

Priteisti valstybės naudai iš uždarosios akcinės bendrovės „Svelitus“ (į. k. 301798547) 7 Eur (septynių eurų) teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ieva Stanislovaitienė