Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Žinių vizija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-102-405/2021 pagal ieškovės UAB „Žinių vizija“ ieškinį atsakovei J. B. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo A. B.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Žinių vizija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės J. B. 3 085,50 Eur skolos už suteiktas nekilnojamojo turto pardavimo paslaugas, t. y. nesumokėtą dviejų procentų dydžio komisinį atlygį nuo turto pardavimo kainos ir pridėtinės vertės mokestį. Nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė, atstovaujama partnerės nekilnojamojo turto brokerės J. Š., sudarė su atsakove sutartį dėl nekilnojamojo turto pardavimo paslaugos – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pardavimo. Sutarties sąlygos yra aiškios – atsakovė siekė parduoti nekilnojamąjį turtą, o ieškovė už atitinkamą atlygį surasti pirkėją. Atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti dviejų procentų dydžio komisinį atlygį su PVM, skaičiuojamą nuo faktinės turto pardavimo kainos. Turtas Nekilnojamojo turto registre registruotas atsakovės sutuoktinio A. B. vardu, kaip šeimos turtas. A. B. nuo pat pradžių žinojo apie tarp šalių sudarytą sutartį, teikė pastabas dėl turto skelbimo informacijos pateikimo. Ieškovės atstovė atliko sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. surado nekilnojamojo turto pirkėjus M. J. ir R. S., kurie ketino pirkti turtą ir jį rezervavo. Brokerė toliau organizavo turto pardavimą – potencialiems pirkėjams padėjo atlikti nekilnojamojo turto vertinimą, tarpininkavo jiems gaunant paskolą būstui įsigyti, palaikė ryšį su pardavėja. Pagal ketintą pasirašyti preliminarią turto pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė brokerei atsiuntė A. B. sąskaitos banke numerį, į kurią turėjo būti pervestos lėšos. 2019 m. rugsėjo 29 d. atsakovė informavo brokerę apie tai, kad sandoris neįvyks dėl atsakovės šeimoje vykstančio skyrybų proceso. Vėliau paaiškėjo, kad 2019 m. spalio 23 d. sutartimi turtas visgi buvo parduotas už 127 500 Eur ieškovės surastai pirkėjai Monikai Jurgilaitei. Akivaizdu, kad atsakovė, melagingai pranešusi brokerei apie tai, jog turtas nebus parduodamas, o vėliau šį turtą pardavė ieškovės surastam pirkėjui, siekė išvengti pareigos sumokėti ieškovei atlygį už turto pirkėjo suradimą. Kadangi turtas parduotas ieškovės surastam pirkėjui, galiojant šalių sudarytai sutarčiai dėl turto pardavimo paslaugos teikimo, atsakovė elgėsi nesąžiningai, todėl privalo sumokėti ieškovei sutartą dviejų procentų dydžio komisinį mokestį, skaičiuojamą nuo turto pardavimo kainos, t. y. 3 085,50 Eur (CK 6.38 str., 6.716 str.).

2. Atsakovė J. B. prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su sutuoktiniu A. B. nusprendė parduoti gyvenamąjį namą be tarpininkų. A. B. patalpino skelbimą „aruodas.lt“ tinklalapyje. Namą atvyko apžiūrėti pirkėja J. Š., tačiau paaiškėjo, kad ji yra brokerė, kuri pasiūlė savo paslaugas. Brokerė įkalbėjo pasirašyti sutartį, sakė, kad tai trumpam, jei namo neparduos, sutartis baigsis, sumažino procentus už paslaugą. Atsakovė norėjo namą greičiau parduoti, nes šeimoje buvo nesklandumų, planavo pirkti atskirus butus, buvo pasimetusi, todėl sutartį pasirašė dvejiems mėnesiams, sutarties neskaitė. Atsakovė nežinojo, kad brokerė dirba, kaip UAB „Žinių vizija“ agentė. Antro susitikimo su brokere metu atsakovė brokerei parodė jos ir sutuoktinio A. B. sudarytą povedybinę sutartį, pagal kurią namas atsakovei nepriklauso, todėl atsakovė neturėjo teisės pasirašyti sutarties. Brokerė sakė, kad sudarys sutartį su A. B. Su brokere buvo susitarta, kad namas bus parduodamas už 165 000 Eur. Brokerė patalpintame „aruodas.lt“ tinklalapyje skelbime tik pakeitė telefono numerį į savo, nuotraukos liko tos pačios, papildomai skelbimą apie pardavimą patalpino socialiniuose tinkluose (Facebook). Brokerė pranešdavo, kada atvažiuos su klientais apžiūrėti namo. Buvo atvykę keli pirkėjai, tačiau vienų pasiūlyta kaina buvo per maža, o kiti neturėjo tiek pinigų, jiems reikėjo, kad namas būtų įvertintas didesne suma, tuomet jie galėjo gauti didesnę paskolą. Brokerė organizavo turto vertinimą, bet nieko nepavyko. Artėjo rugsėjo 1 d., atsakovė su sutuoktiniu kartu negyveno, todėl turėjo apsispręsti dėl gyvenamosios vietos, nes vaikas turėjo eiti į mokyklą. Brokerė sakė, kad negali įvertinti namo didesne kaina. Atsakovė dėl tolimesnių savo veiksmų konsultavosi su advokatu, kuris patarė neparduoti namo, likti su nepilnamečiu vaiku jame gyventi, nes povedybine sutartimi susitarta, jog namas priklauso A. B. Atsakovė nusprendė likti gyventi name ir informavo brokerę, kad namo neparduoda. Atsakovė teiravosi brokerės, kiek yra skolinga už visą darbą, tačiau brokerė atsakė, kad atsakovė nėra skolinga. Po kurio laiko atsirado namo pirkėjai, įvertino parduodamą turtą ir namą pardavė pigiau. Atsakovei nežinoma, kaip vyko namo pirkimas–pardavimas, dėl namo pardavimo su ja nebuvo tariamasi, su pirkėjais ji nebendravo. Vėliau buvo atvažiavę nauji savininkai, kurie nurodė, kad brokerė jiems nepadėjo įsigyti namo, nes jos pasiūlyti turto vertintojai bankui netiko, jie patys ieškojo turto vertintojų, patys kreipėsi į banką dėl paskolos gavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. gegužės 11 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti ir priteisti ieškovės UAB „Žinių vizija“ atsakovei J. B. 1 080 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o valstybės biudžetui – 16,35 Eur.

4. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Žinių vizija“ kartu su partnere J. Š. ir atsakove J. B. 2019 m. rugpjūčio 1 d. sudarė sutartį dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) pardavimo paslaugos. Sutartimi ieškovė įsipareigojo parduoti turtą/organizuoti pardavimą, o atsakovė – sumokėti už paslaugą dviejų procentų dydžio komisinį atlygį nuo turto pardavimo kainos ir pridėtinės vertės mokestį, bet ne mažiau kaip 1 200 Eur ir PVM. Numatė sutarties terminą – du mėnesius. 2019 m. spalio 28 d. ieškovė atsakovei išrašė sąskaitą–faktūrą 3 085 Eur sumai.

5. Teismas nurodė, kad šalių sudaryta sutartimi ieškovė, būdama verslininke, įsipareigojo atsakovei, kuri yra vartotoja, suteikti paslaugas, skirtas tenkinti asmeninius atsakovės poreikius, o atsakovė – sumokėti už paslaugas, todėl šalių sudaryta paslaugų sutartis kilo iš vartojimo teisinių santykių. Šalių sudarytoje sutartyje nebuvo numatyta galimybė atsakovei nutraukti sutartį, tačiau pagal CK 6.721 str. 1 d. klientas turi teisę vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šalių sudaryta sutartis tipinė, neindividualizuota, todėl šalių sudaryta sutartimi įtvirtinta nuostata, kad atsakovė negali nutraukti paslaugų sutarties, be pagrindo apribojo įstatymu įtvirtintą atsakovės teisę bet kada vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovė brokerei apie sutarties nutraukimą 2019 m. rugsėjo 26 d. pranešė SMS žinute, nurodydama, kad sandorio nebus dėl pablogėjusių santykių su sutuoktiniu, taip pat klausė brokerės, kiek jai skolinga už darbą. Tokias pačias sutarties nutraukimo aplinkybes patvirtino liudytoja (brokerė) J. Š., kuri atsakovei parašė, kad atsakovė už paslaugas neskolinga.

6. Teismas konstatavo, kad nors šalių sudarytoje sutartyje nebuvo aptartos sutarties nutraukimo sąlygos, tačiau atsakovės, kaip vartotojos, atlikti veiksmai – pranešimas brokerei, su kuria sutartį ji ir sudarė, apie tai, kad turto pardavimo sandoris nebus sudaromas, yra pakankami sutarčiai nutraukti, juo labiau, kad ieškovės partnerė brokerė atsakovės veiksmus suprato, kaip sutarties nutraukimą. Nekilnojamasis turtas, dėl kurio pardavimo buvo sudaryta paslaugų sutartis, parduotas 2019 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, t. y. turtas parduotas po šalių sudarytos paslaugų teikimo sutarties nutraukimo.

7. Teismas nustatė, kad 2019 m. rugpjūčio 28 d. M. J. ir R. S. apžiūrėjo parduodamą namą, kurie 2019 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi jį įsigijo. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad nekilnojamąjį turtą nurodytiems asmenims pardavė atsakovė. Gyvenamąjį namą dar 2014 m. kovo 3 d. nuosavybės teise įgijo A. B., o nuo 2013 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. kovo 4 d. šis turtas buvo registruotas, kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. (duomenys neskelbtini) atsakovė ir A. B. sudarė vedybų (povedybinę) sutartį, kurioje nurodyta, kad atsakovės ir A. B. santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, kad A. B. gyvenamąjį namą įsigijo iki santuokos su atsakove sudarymo, todėl turtas priklausė jam. Nuo 2019 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. spalio 9 d. turtas buvo įregistruotas, kaip šeimos turtas. Pagal CK 3.84 str. 2 d. šeimos turtas gali būti naudojamas bendriems šeimos poreikiams tenkinti, tačiau tai nereiškia, kad turtas nuosavybės teise negali priklausyti vienam sutuoktiniui. Teismas konstatavo, kad parduodamas nekilnojamasis turtas nei sutarties sudarymo, nei pardavimo metu nepriklausė atsakovei, ji juo naudojosi, kaip savininko sutuoktinė. Nekilnojamasis turtas priklausė trečiajam asmeniui, todėl atsakovė negalėjo parduoti kitam asmeniui priklausančio turto.

8. Teismas nustatė, kad pagal atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos vedybų (povedybinės) sutarties 4 p. piniginės lėšos, gautos iš sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, bus laikomos sutuoktinio asmenine nuosavybe, o pagal sutarties 8 p. sutuoktiniai neprivalo informuoti kitą sutuoktinį apie sudaromus sandorius dėl asmeninio turto. Teismo vertinimu, tikėtina, kad atsakovė ne tik nepardavė nekilnojamojo turto, bet ir nebuvo informuota apie šio turto pardavimą. Ieškovė neįrodė, kad turtą pardavė atsakovė, ar kad savo veiksmais prisidėjo ar dalyvavo parduodant turtą, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė turto, dėl kurio pardavimo buvo sudariusi paslaugų sutartį, nepardavė. Atsakovė sudarė su ieškove paslaugų sutartį dėl nekilnojamojo turto pardavimo, tačiau tuo metu atsakovė nebuvo šio turto savininke. Byloje neįrodyta, kad būtent atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl nekilnojamojo turto pardavimo paslaugos, t. y. turėjo tikslą sudaryti su ieškove šią sutartį ir jos siekė. Tarpininkavimo paslaugų sutartis sudaryta verslininkės, kuri veikia šio verslo srityje, ieškovės partnerės J. Š. iniciatyva. Būtent brokerė kreipėsi į atsakovės sutuoktinį, prisistatydama turto pirkėja, o ne brokere, apžiūrėdama turtą ir bendraudama su atsakove iš karto jai nepasakė esanti brokerė, vėliau įkalbinėjo atsakovę, neketinusią naudotis agentų paslaugomis, pasirašyti sutartį tik trumpam dviejų mėnesių terminui.

9. Teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog paslaugų sutartis atsakovės, kaip vartotojos, atžvilgiu, buvo sudaryta nesąžiningai. Brokerė ir pati ieškovė, būdamos šios srities verslininkės ir profesionalės, turėjo iki sutarties sudarymo įsitikinti, ar sutartis sudaroma su parduodamo turto savininku, ir nesudaryti sutarties su tinkamu subjektu. Net ir tuomet, kai atsakovė brokerei pranešė, kad turtas jai nepriklauso, brokerė su netinkamu subjektu sudarytos sutarties nenutraukė ir toliau teikė paslaugas. Aplinkybė, kad brokerė atsakovei sakė įrašyti į preliminariąją sutartį trečiojo asmens sąskaitos banke duomenis, nes jam turės būti pervedamos lėšos, patvirtina, kad brokerė suprato, kad turto savininkė ne atsakovė, o trečiasis asmuo. Ieškovė, sudarydama paslaugų sutartį, neįsitikino, kad ją sudaro su turto savininku, atsakovei pranešus, kad ne ji turto savininkė, sutartis nebuvo nutraukta, todėl ieškovė, būdama verslininke, nesielgė rūpestingai ir atsakingai, todėl turėtų prisiimti atsiradusias pasekmes (CK 3.84 str., 6.672 str., 6.716 str., 6.721 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Ieškovė UAB „Žinių vizija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjo byloje nustatytas aplinkybes, todėl bylą išsprendė neteisingai. Šalys 2018 m. rugpjūčio 1 d. sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį, kuria paslaugos teikėjas įsipareigojo vykdyti klientui nuosavybės teise priklausančio objekto (žemės sklypo) pirkėjų paiešką, o klientas įsipareigojo sumokėti paslaugos teikėjams už tarpininkavimo paslaugą sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Pagal sutartį visi potencialūs pirkėjai ir su jais susiję asmenys, kuriuos paslaugos teikėjas informavo apie parduodamą turtą, yra laikomi jo surastais pirkėjais. Atsakovė, sudarydama šią sutartį, siekė per ieškovę parduoti nekilnojamąjį turtą, o ieškovė – už atitinkamą atlyginimą suteikti atsakovei paslaugą – surasti pirkėją, kuris įsigytų turtą. Akivaizdu, kad ieškovės suteiktos paslaugos tikslas buvo faktinis nekilnojamojo turto pardavimas. Ieškovė vykdė atsakovės nurodyto nekilnojamojo turto pirkėjų paiešką (turtas aprodytas 15 potencialių pirkėjų), bendradarbiavo tiek su pačia atsakove, tiek su atsakovės sutuoktiniu A. B., ir surado turtui potencialius pirkėjus – M. J. ir R. S., kurie išreiškė ketinimą pirkti turtą ir rezervavo jį pirkimui. Byloje įrodyta, kad potencialūs turto pirkėjai M. J. ir R. S. apie turto pardavimą sužinojo būtent dėl ieškovės atliktų veiksmų (skelbimo koregavimo, būsto aprodymo, preliminarios sutarties sudarymo). Atsakovė buvo nesąžininga, nes iš pradžių 2019 m. rugsėjo 26 d. nurodė, kad turto sandoris nebus vykdomas dėl skyrybų, tačiau greičiau nei po mėnesio (2019 m. spalio 23 d.) turtą perleido ieškovės rastam pirkėjui R. S. Turtas nebuvo parduotas po paslaugų sutarties nutraukimo, nes šalys sutarė, kad paslaugų teikimo sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo ir galioja 2 mėnesius, o nei vienai šaliai nepareiškus atsisakymo dėl sutarties nutraukimo iki jos galiojimo pabaigos, sutartis automatiškai pratęsiama tokiam pačiam terminui, visi potencialūs pirkėjai bei su jais susiję asmenys, kuriuos paslaugos teikėjas informavo apie parduodamą turtą, yra laikomi jo surastais pirkėjais. Turto pirkėjai buvo surasti paslaugų sutarties galiojimo metu. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad atsakovės sutuoktinis A. B. rašė ieškovei, kad žmona galvojo, jog sutartis prasitęsia automatiškai, o jis nebuvo skaitęs sutarties, jei būtų žinojęs, būtų ją nutraukęs. Akivaizdu, kad atsakovė suprato, jog sutartis nebuvo nutraukta po 2 mėnesių galiojimo ir ji buvo automatiškai pratęsta. Atsakovė slėpė nuo ieškovės informaciją apie planuojamą įvykdyti sandorį su ieškovės surastais pirkėjais, nes siekė išvengti komisinių mokėjimo, t. y. elgiesi nesąžiningai. Turtas buvo parduotas už 127 500 Eur sumą, todėl ieškovei tenkantis atlygis yra lygus 2 550 Eur, pridėtinės vertės mokestis – 535 Eur, viso 3 085,50 Eur. Atsakovė nebuvo atskleidusi ieškovei aplinkybių, kad ne ji yra turto savininkė, yra sudariusi povedybinę sutartį. Nekilnojamo turto registro išraše taip pat nebuvo nurodyta, kad turtas yra asmeninė atsakovės sutuoktinio nuosavybė. Aplinkybę, kad ne ji yra turto savininkė, atsakovė nurodė tik teismui. Atsakovė ir dabar tebegyvena su sutuoktiniu A. B. Atsakovės sutuoktinio SMS susirašinėjimas su ieškovės turto brokere patvirtina, kad atsakovės sutuoktinis sutiko su ieškovės teiktomis paslaugomis, t. y. rašė brokerei apie turto skelbime nurodytos informacijos pataisymą. Ieškovei taip pat buvo pateiktas atsakovės sutuoktinio banko sąskaitos numeris, siekiant jį įrašyti į 2019 m. rugpjūčio 28 d. preliminarią sutartį su ieškovės rastu pirkėju. Akivaizdu, kad atsakovės ir jos sutuoktinio veiksmai buvo tyčia nukreipti nesąžiningai įtikinti ieškovę sudaryti ir vykdyti sutartį, sąmoningai nuslėpti reikšmingą sutarčiai informaciją, todėl nesąžininga sandorio šalis negali tikėtis savo interesų apsaugos. Paslaugų sutartis buvo sudaryta sąžiningai, nustatytas galiojimo terminas ir jo pratęsimas buvo protingas ir proporcingas, sutartis buvo koreguota pagal atsakovės pageidavimus (komisinis mokestis sumažintas nuo 3 iki 2 %), o susirašinėjimas SMS žinutėmis patvirtina, kad atsakovė ir brokerė bendravo šiltai, atsakovė džiaugėsi paslaugomis. Akivaizdu, kad turtas buvo parduotas tik dėl to, kad ieškovė surado pirkėją, kuriam apie turto pardavimą be ieškovės tarpininkavimo nebūtų buvę žinoma, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neturi teisės gauti atlyginimo už suteiktas tarpininkavimo paslaugas (CK 2.133 str., 2.135 str., 6.716–6.718 str., 6.720 str.).

11. Atsakovė J. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes turtas buvo parduotas 2019 m. spalio 23 d., t. y. po paslaugų sutarties su ieškove nutraukimo 2019 m. rugsėjo 26 d. Ieškovei buvo žinoma, kad turtas priklausė trečiajam asmeniui A. B., todėl atsakovė negalėjo parduoti kitam asmeniui priklausančio turto. Paslaugų sutartis sudaryta ieškovės brokerės iniciatyva, kuri iš pradžių apsimetė pirkėja, įkalbinėjo atsakovę sudaryti paslaugų teikimo sutartį, todėl elgėsi nesąžiningai. Apeliantė turėjo įsitikinti, ar sudaro sutartį su tinkamu asmeniu. Atsakovė neturi teisinio išsilavinimo, tinkamai nesuprato sutarties ir pagal ją prisiimamų įsipareigojimų kito asmens vardu, todėl paslaugų sutartis su atsakove sudaryta, pažeidžiant vartotojų teises ginančius teisės aktus. Ieškovės brokerė nepadėjo surastiems pirkėjams įvertinti turtą didesne kaina, kelias savaites nevykdė jokių su turto vertinimo organizavimu susijusių veiksmų, o pasitelkti turto vertintojai buvo netinkami, todėl pirkėjai sugaišo daugiau nei 3 savaites. Pačių nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo šalių interesais ir iniciatyva buvo susitarta dėl sutarties pasirašymo, t. y. pasirūpinant turto vertinimu ir imantis kitų veiksmų, reikalingų galutinei sutarčiai sudaryti, todėl net jei apeliacinis skundas būtų patenkintas, tai mokėtina suma turėtų būti sumažinta. Apeliantė, kaip paslaugų teikėja, netinkamai įvykdė bendradarbiavimo pareigą, nes tiksliai ir aiškiai nenurodė atsakovei surastų klientų vardų, pavardžių ir kt. duomenų, iš kurių atsakovė galėjo suprasti ir žinojo, jog pirkėjai, suradę trečiojo asmens kontaktinius duomenis ir tiesiogiai pradėję derybas dėl turto įsigijimo, o vėliau ir realiai turtą nupirko, yra tie patys asmenys, kuriuos surado brokerė (CK 2.133 str., 6.188 str., 6.193–6.195 str., 6.228⁴ str., 6.717 str.).

12. Ieškovė UAB „Žinių vizija“ pateikė prašymą priteisti 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą, parengiant apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

14. Byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už tarpininkavimo paslaugas, parduodant nekilnojamąjį turtą. Apeliantė nurodė, kad tarpininkavimo sutarties tikslas buvo parduoti užsakovės nurodytą nekilnojamąjį turtą, kurio pardavimui pritarė turto savininkas, todėl apeliantei atlyginimas priklauso, nepriklausomai nuo to, jog turtas nepriklausė užsakovei nuosavybės teise.

15. Pagal CK 6.716 str. 1 d. atlygintina paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus ar vykdyti veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.716 str. 4 d. atlygintinų paslaugų teikimo sutartis taip pat gali būti priskiriama vartojimo sutarčių kategorijai (CK 6.228¹ str.). CK 6.228¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Nurodyto straipsnio 3 dalyje apibrėžta, kad verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku, neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018).

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė, kaip fizinis asmuo, su ieškove sudarė sutartį dėl nekilnojamojo turto pardavimo paslaugos, nesusijusios su verslu, prekyba, amatu ar profesija. Ieškovė yra verslininkė, teikianti profesionalias nekilnojamojo turto pardavimo paslaugas, t. y. ieškovė iš esmės yra nepriklausoma tarpininkė tarp nekilnojamojo turto pirkėjų ir pardavėjų bei pan. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tarp šalių sudaryta paslaugų sutartis kilusi iš vartojimo teisinių santykių (CK 6.228¹ str.).

18. Pagal CK 6.719 str. 1 d. prieš sudarant paslaugų sutartį, paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. CK 6.718 str. 1–4 d. nurodyta, kad paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, turi veikti, laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų. Paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus. Jei kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos taisyklėms, standartams, profesinės veiklos etikai ar sutarties sąlygoms, paslaugų teikėjas turi teisę atsisakyti vykdyti tokius nurodymus ir sutartį nutraukti. Paslaugų teikėjas turi teisę nukrypti nuo sutarties sąlygų ar kliento nurodymų, jeigu pagal konkrečias aplinkybes tai būtina dėl kliento interesų ar užsakymui įvykdyti ir jeigu vykdytojas negalėjo iš anksto kliento atsiklausti. Šiuo atveju vykdytojas privalo pranešti klientui apie nukrypimus, kai tik pasidaro galima pranešti.

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nekilnojamojo turto agento (brokerio) paslaugų teikimo atskirai nereglamentuoja, todėl nekilnojamojo turto agentas, teikdamas paslaugas, turi vadovautis jo su klientu sudaryta sutartimi, privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus, laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir savo profesijos standartų (CK 6.38 str., 6.189 str., 6.256 str., 6.716 str., 6.718 str.). Kilus kliento ir paslaugų teikėjo ginčui, teismas, vadovaudamasis kliento interesų prioriteto principu, turėtų įvertinti, ar paslaugų teikėjas elgėsi taip, kaip tokiomis aplinkybėmis būtų pasielgęs patyręs, geranoriškas, protingas atitinkamų paslaugų teikėjas (savo darbą išmanantis profesionalas). Atidaus ir rūpestingo, kliento interesų prioritetiškumo paslaugų teikimo standartus atitiks toks paslaugų teikimas, kai nekilnojamojo turto agentas, konsultuodamas klientą ar jam tarpininkaudamas, klientui pateiks visą jam žinomą teisingą informaciją apie klientą dominantį nekilnojamojo turto objektą, kurią jis sužinojo ar gali sužinoti jam įprastai prieinamomis teisėtomis priemonėmis ir kurios gavimas nesusijęs su nekilnojamojo turto agento kvalifikacijai nebūdingomis, specifinėmis žiniomis. Prie tokių specifinių, nekilnojamojo turto agentui nebūdingų žinių galėtų būti priskirtas nekilnojamojo turto objekto techninės būklės įvertinimas, remontui (atstatymui) būtinų išlaidų apskaičiavimas, kai reikia specialiųjų mokslo ir techninių žinių. Paprastai nekilnojamojo turto agento paslaugos, priklausomai nuo šalių sudarytos sutarties, gali apimti kliento konsultavimą dėl nekilnojamojo turto kainos, objekto atitikties kliento planuojamai veiklai (poreikiams), pagrindinių objekto techninių charakteristikų, objekto teisinio statuso ir teisių į jį nustatymą, teisiniais klausimais perkant ar paduodant nekilnojamąjį turtą, pirkėjo ar pardavėjo suradimą, sutarčių sudarymą, turto tikrinimo ar apžiūros organizavimą ir kitos panašaus pobūdžio paslaugos. Šalys turi teisę susitarti ir dėl kitokio pobūdžio paslaugų teikimo, kurios nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų, bet kurios reikalauja specifinių žinių, tačiau tokios paslaugos turi būti konkrečiai nurodomos sutartyje. Jeigu šalys sutartyje susitaria dėl tokių specifinių paslaugų teikimo, agentas privalo jas teikti, vadovaudamasis pirmiau aptartais kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2016).

20. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2014 m. kovo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi trečiasis asmuo A. B. įsigijo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas Nekilnojamojo turto registre 2014 m. kovo 4 d.–2019 m. balandžio 16 d. laikotarpiu buvo registruotas, kaip asmeninė A. B. nuosavybė, o 2019 m. balandžio 17 d.–2019 m. spalio 9 d., kaip šeimos turtas. (duomenys neskelbtini) tarp atsakovės J. B. ir trečiojo asmens A. B. buvo sudaryta santuoka. (duomenys neskelbtini) atsakovė J. B. ir trečiasis asmuo A. B. sudarė povedybinę sutartį, pagal kurią susitarė, jog nekeičia turto teisinio režimo, kurį sutuoktiniai yra įsigiję santuokoje iki sutarties sudarymo (2 p.). Sutuoktiniai susitarė, kad po povedybinės sutarties sudarymo bet kokiu būdu įgytas nekilnojamasis ir kilnojamasi turtas, turtinės teisės, pinigai, vertybiniai popieriai ir visas kitas turtas, bus asmeninė nuosavybė to sutuoktinio, kurio vardu turtas bus įgytas (3 p.). Piniginės lėšos, gautos iš sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, bus laikomos sutuoktinio asmenine nuosavybe (4 p.). Kiekvienas iš sutuoktinių turi teisę laisvai ir nepriklausomai vienas nuo kito naudotis, valdyti ir disponuoti sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu. Sutuoktiniai neprivalo informuoti kito sutuoktinio apie sudaromus sandorius dėl asmeninio turto (8 p.). 2019 m. liepos 15 d. trečiasis asmuo skelbimų portale www.aruodas.lt paskelbė skelbimą apie jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo pardavimą. 2019 m. rugpjūčio 1 d. tarp ieškovės UAB „Žinių vizija“, kartu su partnere (brokere) J. Š., ir atsakove J. B. buvo sudaryta sutartis dėl nekilnojamojo turto pardavimo paslaugos, pagal kurią ieškovė įsipareigojo organizuoti namo (duomenys neskelbtini) pardavimą už 165 000 Eur kainą, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už paslaugą dviejų procentų dydžio komisinį atlygį nuo turto pardavimo kainos ir pridėtinės vertės mokestį, bet ne mažiau kaip 1 200 Eur ir PVM. Sutarties galiojimo terminas – du mėnesiai nuo sutarties pasirašymo dienos, tačiau pasibaigus terminui ir nei vienai iš šalių nepareiškus atsisakymo nuo sutarties pratęsimo – sutartis pratęsiama dar 2 mėnesiams (sutarties 2.4 p., 2.6 p.). 2019 m. rugpjūčio 28 d. ieškovės brokerė surado potencialius nekilnojamojo turto pirkėjus M. J. ir R. S., kurie išreiškė ketinimą pirkti ginčui aktualų turtą, tačiau pirkimo–pardavimo sandoris neįvyko. 2019 m. rugsėjo 26 d. atsakovė SMS žinute pranešė brokerei, kad sandorio nebus dėl pablogėjusių santykių su sutuoktiniu ir pasiteiravo, kiek yra skolinga už darbą. Tą pačią dieną brokerė atsakė atsakovei, kad atsakovė nėra skolinga, tokie šio darbo pliusai ir minusai. Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta brokerė J. Š. paliudijo, kad iš 2019 m. rugsėjo 26 d. susirašinėjimo su atsakove suprato, kad tarpininkavimo sutartis nutraukta, daugiau jokių veiksmų dėl turto pardavimo neatliko. 2019 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi trečiasis asmuo A. B. pardavė M. J. už 127 500 Eur jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). 2019 m. spalio 28 d. ieškovė išrašė atsakovei sąskaitą 3 085 Eur sumai.

22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįgijo teisės reikalauti atlyginimo už tarpininkavimo paslaugas. Byloje nekilo ginčo, kad būtent ieškovės brokerės, pamačiusios A. B. paskelbtą skelbimą apie parduodamą nekilnojamąjį turtą, iniciatyva su atsakove buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis dėl nekilnojamojo turto pardavimo, t. y. būtent ieškovė turėjo tikslą sudaryti tarpininkavimo sutartį.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi tarpininkavimo paslaugų sutarties sudarymas buvo inicijuotas ieškovės, tai ieškovė, kaip savo teikiamų paslaugų srities profesionalė, privalėjo įsitikinti, jog tarpininkavimo sutartis yra sudaroma su nekilnojamojo turto savininku. CK 3.84 str. 1–2 d. nurodyta, kad, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra šeimos gyvenamoji patalpa, ji yra pripažįstama šeimos turtu. Tokia šeimos gyvenamoji patalpa turi būti naudojama tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Šeimos gyvenamoji patalpa nuosavybės teise gali priklausyti vienam arba abiem sutuoktiniams. Pagal atsakovės ir trečiojo asmens (duomenys neskelbtini) sudarytą povedybinę sutartį sutuoktiniai sutarė, kad iki santuokos įgyto turto teisinis režimas lieka galioti, kad po povedybinės sutarties sudarymo bet kokiu būdu įgytas nekilnojamasis ir kilnojamasi turtas, turtinės teisės, pinigai, vertybiniai popieriai ir visas kitas turtas, bus asmeninė nuosavybė to sutuoktinio, kurio vardu turtas bus įgytas, kad piniginės lėšos, gautos iš sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, bus laikomos sutuoktinio asmenine nuosavybe. Sutuoktiniai taip pat sutarė, kad kiekvienas iš jų turi teisę laisvai ir nepriklausomai vienas nuo kito naudotis, valdyti ir disponuoti sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu, o sutuoktiniai neprivalo informuoti kito sutuoktinio apie sudaromus sandorius dėl asmeninio turto. Darytina išvada, kad aplinkybė, jog tarpininkavimo sutarties sudarymo metu turtas Nekilnojamojo turto registre buvo nurodytas, kaip šeimos turtas, nereiškia, jog turtas priklausė abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nekilo ginčo, jog atsakovė prašė ieškovės brokerės preliminarios sutarties su potencialiais pirkėjais projekte įrašyti trečiojo asmens A. B. sąskaitos, į kurią būtų pervesti pirkėjų pinigai už turtą, todėl akivaizdu, jog ieškovei buvo žinoma, kad turtas nepriklauso atsakovei. CK 2.133 str. 8 d. nurodyta, kad pagal sandorį, sudarytą neturint įgaliojimo, kitai sandorio šaliai atsako jį sudaręs asmuo, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad pastarasis neturi teisės sudaryti sandorį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė žinojo, jog tarpininkavimo sutartis sudaryta ne su nekilnojamojo turto savininku, tačiau nesiėmė veiksmų nutraukti sutartį ir sudaryti kitą sutartį su tikruoju turto savininku, patvirtina, jog ieškovė elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, nes siekė padėti parduoti ne tarpininkavimo sutarties šaliai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Aplinkybės, kad ieškovė dėjo pastangas surasti nekilnojamajam turtui potencialius pirkėjus ir parduoti turtą, atsakovės sutuoktinis taip pat susirašinėjo su ieškovės brokere, nagrinėjamu atveju yra nereikšminga, nes ieškovė žinojo, jog atsakovė nėra tinkamas subjektas sudaryti nei tarpininkavimo, nei pirkimo–pardavimo sutartį dėl jai nepriklausančio nekilnojamojo turto pardavimo. Tarpininkavimo sutartyje nurodytas turtas priklausė trečiajam asmeniui, todėl apeliantės argumentai dėl tarpininkavimo sutarties esminio tikslo (turto pardavimo) yra nepagrįsti, nes už tokio tikslo pasiekimą su ieškove privalėtų atsiskaityti asmuo, kuriam turtas net nepriklausė.

25. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino šalių sudarytą sutartį ir neatsižvelgė, kad turtas buvo parduotas, galiojant tarpininkavimo sutarčiai.

26. Bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės yra suformuluotos CK 6.193 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, o visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes.

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

28. Nagrinėjant tikruosius sutarties šalių ketinimus, derinamas subjektyvusis sutarties aiškinimo principas su jos teksto lingvistine analize. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 str. 1, 3, 5 dalys). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018). Tais atvejais, jeigu šalių ketinimai nesutampa, svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012).

29. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. tarp šalių sudaryta tarpininkavimo sutartis buvo nutraukta 2019 m. rugsėjo 26 d., t. y. kai atsakovė SMS žinute pranešė ieškovės brokerei, kad sandorio nebus dėl pablogėjusių santykių su sutuoktiniu ir pasiteiravo, kiek yra skolinga už darbą. Ieškovės brokerė parašė atsakovei, kad atsakovė nėra skolinga, tokie šio darbo pliusai ir minusai. Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta brokerė J. Š. patvirtino, kad iš 2019 m. rugsėjo 26 d. susirašinėjimo su atsakove suprato, jog tarpininkavimo sutartis nutraukta, brokerė daugiau jokių veiksmų dėl turto pardavimo neatliko. Darytina išvada, kad aplinkybė, jog tarpininkavimo sutartyje nurodyta, jog sutarties galiojimo terminas – du mėnesiai nuo sutarties pasirašymo dienos, tačiau pasibaigus terminui ir nei vienai iš šalių nepareiškus atsisakymo nuo sutarties pratęsimo – sutartis pratęsiama dar 2 mėnesiams, nereiškia, jog sutarties galiojimas nepasibaigė 2019 m. rugsėjo 26 d.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 6.721 str. 1 d. klientas turi teisę vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Nagrinėjamu atveju atsakovė, kaip vartotoja, laikytina silpnesniąja sutarties šalimi, nes dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos (atsakovė neturi teisinio išsilavinimo). turėjo ribotas galimybes, sudarydama sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui. Byloje nekilo ginčo, kad šalys pasirašė tipinę ieškovės iš anksto parengtą tarpininkavimo sutartį, kurios nuostatų, susijusių su sutarties galiojimu, atsakovė realiai negalėjo pakeisti. Vadinasi, aplinkybė, jog šalių tarpininkavimo sutartyje klientei, kaip vartotojai, nebuvo nustatyta galimybė sutartį nutraukti, nereiškia, jog faktiškai sutartis nebuvo nutraukta 2019 m. rugsėjo 26 d., juolab, pati ieškovės brokerė sutiko nutraukti sutartį. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo susirašinėjime su ieškove teigė, jog atsakovė galvojo, jog sutartis prasitęsia automatiškai, o jis nebuvo skaitęs sutarties, jei būtų žinojęs, būtų ją nutraukęs, yra teisiškai nereikšmingi, nes pati atsakovė nuo bylos nagrinėjimo pradžios laikėsi pozicijos, jog sutartis buvo nutraukta būtent 2019 m. rugsėjo 26 d., t. y. iki nekilnojamojo turto pardavimo.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad trečiojo asmens nekilnojamas turtas buvo parduotas 2019 m. spalio 23 d., t. y. po tarp bylos šalių sudarytos tarpininkavimo sutarties nutraukimo. Tarpininkavimo sutarties nuostatose nenurodyta, kad turtą pardavus ieškovės brokerės surastiems klientams po tarpininkavimo sutarties nutraukimo, yra laikoma, jog ieškovė turi teisę reikalauti komisinio atlygio. Vadinasi, net nevertinant to, kad turtas priklausė ne atsakovei, t. y. su atsakove net negalėjo būti sudaroma nei tarpininkavimo, nei turto pirkimo–pardavimo sutartis ir apie tai ieškovei buvo žinoma, tarpininkavimo sutarties nuostatos nenumatė apeliantei teisės gauti komisinio atlygio už tarpininkavimą, parduodant turtą, nepriklausomai nuo to, ar turtą įsigiję asmenys (klientai) buvo surasti tarpininkavimo sutarties galiojimo metu.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiti apeliantės argumentai, susiję su atsakovės ir jos sutuoktinio (ne)sąžiningumu, sudarant įspūdį, jog atsakovė veikia trečiojo asmens interesais, nurodant tarpininkavimo sutarties nutraukimo priežastis (gresiančias skyrybas), yra teisiškai nereikšmingi. Apeliantė iki tarpininkavimo sutarties nutraukimo žinojo, jog turtas atsakovei nepriklauso, tačiau vis tiek nesiėmė aktyvių veiksmų, siekiant nutraukti sutartį su netinkamu subjektu ir sudaryti sutartį su tikruoju turto savininku. Tarpininkavimo sutarties vykdymas, žinant, jog sutartis sudaryta su netinkamu subjektu, patvirtina, kad apeliantė veikė neprofesionaliai, neapdariai ir nerūpestingai bei iš esmės sąmoningai prisiėmė riziką negauti komisinio atlyginimo už paslaugas.

33. Apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, o apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako (CK 1.5 str., 6.38 str., 6.193 str., 6.228¹ str., 6.256 str., 6.716–6.719 str.; CPK 2 str., 7 str. 178 str., 180 str., 185 str.).

34. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė neįgijo pareigos atlyginti atsakovei bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nes nepateikti jų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 93 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.