Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį – 18 MGL (677,88 Eur) dydžio bauda, pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (2009 m. lapkričio 2 d. veika) – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda, pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (2010 kovo 10 d. veika) – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta galutinė bausmė – 58 MGL (2 184,28 Eur) dydžio bauda.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas A. B. išbūtas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. spalio 4 d. (29 dienos), vieną ekspertiniame skyriuje išbūtą dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir laikyta, kad A. B. šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę yra atlikusi.

Civilinio ieškovo A. B. civilinis ieškinys tenkintas ir jo naudai priteista iš A. B. 1 158,48 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. B. nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį už tai, kad nesilaikydama įstatymo nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę: 2010 m. birželio 18 d. su mažamečiu sūnumi V. B., gim. (duomenys neskelbtini), išvyko į D. B. ir iki 2010 m. rugsėjo mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, ten gyveno, taip pažeidė 2009 m. spalio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu paskirtus įpareigojimus leisti nukentėjusiam A. B. kiekvieną trečiadienį nuo 18 val. pasiimti mažametį sūnų V. B. iš buto, adresu (duomenys neskelbtini) ir grąžinti tos pačios dienos 20 val. į tą patį butą, taip pat kas antrą šeštadienį 10 val. A. B. pasiimti V. B. iš buto, adresu (duomenys neskelbtini) ir grąžinti šeštadienį 19 val. į tą patį butą ir padarė didelės žalos A. B. teisei bendrauti su sūnumi V. B., dalyvauti jį auklėjant, numatytai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.170 straipsnyje, tokiu būdu savavaldžiavo.Be to, ji nuteista pagal BK 236 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. lapkričio 2 d., (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdama įspėta dėl atsakomybės už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, ką patvirtino savo parašu, melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, kad 2009 m. rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais ant mažamečio sūnaus V. B., gim. 2007 m. sausio 11 d., kūno pastebėjo smurto žymes, kurias padarė buvęs sutuoktinis A. B..Be to, ji nuteista pagal BK 236 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. kovo 10 d., (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdama įspėta dėl atsakomybės už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, ką patvirtino savo parašu, melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, kad jos buvęs sutuoktinis A. B. nuo 2009 metų rudens tvirkina mažametį sūnų V. B. ir prieš jį naudoja fizinį smurtą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas 2016 m. spalio 13 d. apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina A. B. kaltę dėl nusikaltimų, numatytų BK 294 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje, padarymo.Apeliaciniame skunde nuteistoji A. B. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti, arba bylą grąžinti iš esmės nagrinėti apylinkės teismui. Skunde ji nurodo, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, juo buvo pažeista teisė į teisingą teismą bei pažeisti įstatymai. Pagal psichologinės ekspertizės išvadas apeliantės ir jos mažamečio vaiko V. B. paaiškinimai yra patikimi, o teismas nepranešė jai, kad į slaptus teismo posėdžius atvyksta ir advokatė R. B., kuri apeliantės apie tai taip pat neinformavo. Be to, teismas ignoravo prašymus dėl teismo posėdžių protokolų susipažinimo ir nuo 2013 m. kovo mėnesio apeliantė negalėjo žinoti kas vyksta slaptuose teismo posėdžiuose. Ji teigia, kad teismas nesurengė liudytojų apklausos, nuotolinės apeliantės apklausos. Skunde ji nurodo, kad teismas abejingas dėl jos sūnaus Vyčio patiriamo smurto nuo jo tėvo A. B.. 2010 m. lapkričio mėnesį A. B. pareikšti įtarimai dėl mažamečio V. B. seksualinio prievartavimo ir kūno sužalojimo, tačiau su bylos medžiaga apeliantei neleidžiama susipažinti. Be to, ji teigia, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas jau negaliojančia 2009 m. spalio mėnesio Kauno apylinkės teismo nutarties dalimi, kuria buvo nustatyta A. B. bendravimo su vaiku tvarka. Šią nutartį pakeitė 2010 m. liepos 2 d. Kauno apylinkės teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių. A. B. ir jos sūnus buvo keletą kartų pripažinti nukentėjusiais baudžiamosiose bylose ir, jos nuomone, jų interesai turi būti ginami. Nurodo, jog Kauno apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Apeliantė nemano, jog jos pranešimai buvo melagingi, nes byloje daug tiesioginių smurto įrodymų, tačiau neapklausti liudytojai: chirurgai, vaikų akių ligų gydytojai, kurie turėjo kontaktą su V. B. jį gydant.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusysis, jo atstovė advokatė ir prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.Nuteistosios A. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria ji nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, naikinama ir toje dalyje priimamas naujas nuosprendis. Pažymėtina ir tai, kad savo apeliaciniame skunde A. B. taip pat pateikė reikalavimus kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo priėmimo, kad kuo skubiau jos sūnus Vytis būtų grąžintas A. B., nušalinti Kauno apylinkės teismą, surengti nuotolinį teismo posėdį, išlaisvinti jos sūnų Vytį iš seksualinės kankinimų vergijos, kurią jis patiria iš A. B. ir sūnų grąžinti mamai A. B., uždrausti V. V. ir E. K. artintis prie apeliantės mažamečio sūnaus V. B.. Tačiau tokie A. B. skundo reikalavimai yra nevertinami, nes jie siejami su klausimais spręstinais civilinio proceso tvarka ir negali būti nagrinėjami šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje.

Dėl A. B. kaltės pagal BK 294 straipsnio 1 dalį

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog A. B. padarė veiką, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl A. B. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais.

6.6. Pagal BK 294 str. 1 d. savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos asmens teisėms (teisėtiems interesams) masto nustatymui, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012).

Pažymėtina, kad BK 294 str. 1 d. dispozicija yra gana abstrakti, pagrindiniai savavaldžiavimo objektyvieji požymiai (kaltininko vykdomos teisės rūšis, tvarka, kurios nesilaikoma, didelės žalos kriterijai) nesukonkretinti. Be to, įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kartu Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011). Savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes.Nustatant A. B. veiksmais pagal BK 294 straipsnio 1 dalį padarytos žalos mastą matyti, kad apylinkės teismas kaip padarytą didelę žalą įvertino tai, kad A. B. nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2010 m. rugsėjo mėnesio ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, su mažamečiu sūnumi V. B. išvyko į D. B. ir ten gyveno, todėl padarė didelės žalos A. B. teisei bendrauti su sūnumi V. B., dalyvauti jį auklėjant. Tačiau pažymėtina, kad pats nukentėjusysis A. B. teisme nurodė, jog jam padaryta žala tuo, jog jis daugiau nei pusę metų negalėjo matytis su vaiku, kai po 8 mėnesių vaikas jį pamatė, net nepažino ir jam reikėjo iš naujo atkurti su juo ryšius. Tuo tarpu iš skundžiamame nuosprendyje įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, jog laikotarpis, kada A. B. nematė ir negalėjo bendrauti su sūnumi truko ne pusę metų ar 8 mėnesius (kaip teigė nukentėjusysis), bet nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2010 m. rugsėjo mėnesio ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, t. y. apytiksliai du su puse mėnesio. Per šį neilgą laikotarpį V. B. buvo kartu su savo motina, kuri juo rūpinosi ir prižiūrėjo. Todėl atsižvelgiant į savavališkų veiksmų pobūdį, pažeistų teisių ir interesų svarbą, minėtą pakankamai neilgą savavališkos subjektinės teisės vykdymo laikotarpį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. B. savavališkas subjektinės teisės vykdymas nebuvo tiek pavojingas, kad jį būtų galima vertinti kaip padarius didelės žalos nukentėjusiojo A. B. teisėms ir teisėtiems interesams. Nesant didelės žalos, kaip būtino nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio, A. B. negali būti nuteista už šio nusikaltimo padarymą. Šių aplinkybių aplinkės teismas tinkamai neįvertino, todėl padarė neteisingą išvadą, kad A. B. yra kalta dėl šio nusikaltimo. Tai yra pagrindas skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria A. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo A. B. išteisinti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl A. B. kaltės pagal BK 236 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 straipsnyje, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo formos, būdai (žodžiu, raštu, anonimiškai ir pan.) gali būti tokie patys, kaip ir kaltininkui melagingai įskundžiant įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, konkretų asmenį (ar asmenis), kaip padariusį nusikalstamą veiką. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra formali, t. y. jis baigtas, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Nusikaltimas padaromas tyčinės kaltės forma ir žodis „melagingas“ suponuoja tik tiesioginę tyčią: asmuo supranta, kad įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pateikia žinomai tikrovės neatitinkančias žinias apie tariamai padarytą nusikalstamą veiką. Suvokdamas, kad praneša apie nebūtą nusikaltimą, kaltininkas siekia tą daryti.Apeliantė savo skunde teigia, kad nemano, jog jos pranešimai buvo melagingi, nes byloje daug tiesioginių smurto įrodymų. Tačiau tokie jos argumentai yra nepagrįsti. Iš 2009 m. gruodžio 2 d. protokolo - pareiškimo matyti, kad A. B., būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, šiame protokole - pareiškime nurodė, kad 2009 metų rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais tėvui (A. B.) grąžinus vaiką ant jo kūno pastebėjo smurto žymes (1 t. 128 b. l.), pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 24-1-01143-09. Tačiau iš 2009 m. gruodžio 30 d. Kauno m. apylinkės prokuratūros prokurorės R. O. nutarimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 24-1-01143-09 nutrauktas konstatavus, kad „byloje be A. B. parodymų dėl smurto prieš mažametį jos sūnų V. B. nėra jokių kitų, objektyviai egzistuojančių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad V. B. būtų tapęs nusikaltimo auka dėl A. B. jo atžvilgiu padarytų nusikalstamų veiksmų“ (1 t. 29 b. l.).Iš 2009 m. gruodžio protokolo – pareiškimo matyti, kad A. B., būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnio už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, minėtame protokole – pareiškime nurodė, kad mažametis sūnus V. B. pasakojo, kad tėtis A. B. jį seksualiai išnaudojo, naudojo fizinį smurtą (1 t. 137-140 b. l.), pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00142-10. Iš 2010 m. spalio 7 d. Kauno apygardos prokuratūros prokuroro V. S. nutarimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00142-10 nutrauktas motyvuojant, jog „nesurinkta jokių objektyvių duomenų, kad A. B. būtų atlikęs veiksmus, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje ar kokius nors kitus neteisėtus veiksmus savo mažamečio sūnaus V. B. atžvilgiu, taip pat nesurinkta jokių objektyvių duomenų, kad tokius ar kokius nors kitus baudžiamojo įstatymo numatytus nusikalstamus veiksmus mažamečio V. B. atžvilgiu būtų atlikę kokie kiti asmenys, todėl nenustatyta, kad būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių“ (1 t. 177 b. l.).Nukentėjusysis A. B. teisme parodė, kad dėl vaiko sumušimų vasarą, A. B. policijai pranešė lapkričio mėnesį. Vasaros metu jis nieko vaikui negalėjo padaryti, kadangi ji (A. B.) visada būdavo šalia. Jis pats jokių smurto žymių ant vaiko kūno nematė. Vienam jam vaiką ji patikėjo tik po skyrybų sprendimo, kai buvo nustatyta pasimatymų tvarka nuo spalio mėnesio. Šiuo metu vaikas gyvena su juo. 2009 m. lapkričio 2 d. pranešime (duomenys neskelbtini) patalpose, A. B., būdama įspėta dėl atsakomybės už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais ant mažamečio sūnaus V. B., gim. 2007-01-11 kūno pastebėjo smurto žymes, ir prašė spręsti buvusio sutuoktinio A. B. atsakomybės klausimą. 2010 m. kovo 10 d., Kauno miesto apylinkės prokuratūros patalpose, būdama įspėta dėl atsakomybės už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, ką patvirtino savo parašu, pranešė, kad jos buvęs sutuoktinis A. B. nuo 2009 metų rudens tvirkina mažametį sūnų V. B. ir prieš jį naudoja fizinį smurtą. Dėl šių abiejų atvejų buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai A. B. atžvilgiu, kurie vėliau buvo nutraukti.Bylos duomenys leidžia teigti, kad A. B. aktyviais veiksmais tiesiogine tyčia pranešė žinomai melagingą informaciją, įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, kad A. B. nurodytu laiku smurtavo prieš savo sūnų ir jį seksuliai išnaudojo, nes atliekamų ikiteisminių tyrimų metu A. B. nurodyta informacija dėl A. B. nusikalstamų veikų prieš savo sūnų V. B. nepasitvirtino ir abiem atvejais ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti.Sprendžiant dėl A. B. kaltės dėl žinomai melagingo pranešimo apie nusikaltimą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog baudžiamoji byla dėl mažamečio asmens seksualinio prievartavimo A. B. atžvilgiu nutraukta įvertinus ir teismo psichologijos ekspertizės, atliktos V. B. išvadą. Šioje išvadoje nurodyta, jog V. B. aktyvusis žodynas yra siauras (savo kalboje jis nevartoja tokių sudėtingų žodžių kaip ,,alkoholis“, ,,panagės“ ir kt.) taigi, mažai tikėtina, jog aplinkybes jis galėjo sąmoningai sugalvoti. Objektyviais duomenimis nustatyta, jog šias aplinkybes V. B. pateikė jo motina, o jis pats tokių teiginių negalėjo išsakyti dėl objektyvių priežasčių - ekspresyviosios kalbos atsilikimo. Bylos duomenimis nustatyta, jog šias aplinkybes V. B. pateikė jo motina, užduodama jam menančius klausimus (1 t. 152-166 b. l.). Šio ekspertinio tyrimo išvados suteikia pagrindą pagrįstai teigti, jog pirminiai duomenys apie seksualinę prievartą byloje gauti ne iš mažamečio V. B. žodžių, o būtent iš A. B.. A. B., suvokdama ir žinodama, jog pati sugalvojo aplinkybes apie prieš jos sūnų A. B. neva vartotą seksualinę prievartą, apie tai informavo teisėsaugos instituciją, siekdama, jog A. B. būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. B. teisėsaugos institucijoms A. B. melagingai įskundė tiesiogine tyčia, t. y. neturėdama jokių objektyvių duomenų apie seksualinio pobūdžio veiksmus, nukreiptus prieš mažametį V. B., o juo labiau apie tai, jog šiuos veiksmus galėjo atlikti A. B..Tokią pačią išvadą kolegija daro ir dėl 2009-11-02 A. B. pranešimo apie tai, jog A. B. smurtavo prieš jos jų sūnų 2009 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, kadangi akivaizdu, jog jokių objektyvių duomenų, rašydama pareiškimą specialistei N. B., A. B. neturėjo, tačiau pareiškime konkrečiai reikalavo spręsti vaiko tėvo A. B. atsakomybės klausimą (1 t., 9 b. l.). vien ta aplinkybė, jog A. B. iš karto po pastebėtų galimo smurto žymių ant mažamečio kūno nepranešė teisėsaugos institucijos, suteikia pagrindą daryti išvadą, jog nuteistoji žinojo, jog jokio smurto nebuvo ir smurto žymės ant V. B. kūno aptiktos nebus. Be to, kaip jau buvo minėta, teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, jog pirminė informacija tiek apie seksualinę, tiek apie fizinę prievartą gauta pačiai nuteistajai pernelyg dažnai klausinėjant (šias ,,apklausas“ įrašinėjant) mažametį V. B., užduodant jam atsakymus menančius klausimus. Įvertinus paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. B. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nuteista pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (dvi veikos). Todėl naikinti šią skundžiamo nuosprendžio dalį pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, A. B. skundo argumentai šiuo aspektu atmetami. Nuteistoji savo skunde prašo grąžinti bylą iš esmės nagrinėti apylinkės teismui, tačiau pagrindo tai padaryti apeliacinės instancijos teismas nenustatė, nes nuteistosios kaltė pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) yra visiškai įrodyta bylos duomenimis. Todėl skundo argumentai, dėl skundžiamo nuosprendžio neteisėtumo ir nepagrįstumo (dalyje dėl nuteisimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį), pažeistos teisės į teisingą teismą bei pažeistų įstatymų, apeliantės ir jos sūnaus parodymų patikimumo, yra atmetami kaip nepagrįsti. Atsakant į nuteistosios skundo argumentus dėl jos galimybės dalyvauti teismo procese, nesurengtos liudytojų apklausos ir nuotolinės apeliantės apklausos bei galimybės susipažinti su bylos duomenimis pažymėtina, kad byla apylinkės teisme pradėta nagrinėti dalyvaujant A. B., jai įteiktas kaltinamasis aktas, tačiau nuo teismo ji pasislėpė, dėl ko jai buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, paskelbta paieška, kreiptasi dėl Europos arešto orderio išdavimo (jis neišduotas dėl neekonomiškumo). Nustačius, jog A. B. gyvena užsienyje (tačiau tiksli gyvenamoji vieta apylinkės teismui buvo nežinoma), apie teismo posėdžio vietą ir laiką jai buvo pranešta įteikiant teismo šaukimus elektroninėmis ryšio priemonėmis, todėl apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad teismo ji vengia (BPK 246 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad A. B. interesus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jai nedalyvaujant atstovavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta ir teismo paskirta gynėja advokatė R. B., o tai, kad apeliantė, kaip ji teigia savo skunde, apie tai nežinojo, įvyko todėl, kad A. B. vengė teismo.Apeliantė skunde nurodo, kad teismas abejingas dėl jos sūnaus V. patiriamo smurto nuo jo tėvo A. B.. Tačiau tai, kad skundžiamu nuosprendžiu yra priimtas A. B. netenkinantis sprendimas, dar nesuteikia pagrindo išvadai, kad teismas tinkamai nevykdė teisingumo šioje byloje. Skunde apeliantė taip pat teigia, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas jau negaliojančia 2009 m. spalio mėnesio Kauno apylinkės teismo nutarties dalimi, kuria buvo nustatyta A. B. bendravimo su vaiku tvarka. Nors dalyje dėl veikos, numatytos BK 294 str. 1 d. (su kuo susijęs toks jos skundo argumentas) A. B. išteisinta, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog veikos, kuria buvo kaltinama A. B. metu, galiojo būtent ši teismo nutartis, todėl teisingai ji, o ne vėliau priimta 2010 m. liepos 2 d. Kauno apylinkės teismo nutartis, buvo nurodyta A. B. pareikštame kaltinime. Nuteistoji skunde prašo panaikinti jai skirtą suėmimą, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jai paskirta kardomoji priemonė suėmimas yra panaikinta nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos.Panaikinus nuosprendžio dalį dėl A. B. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, naikinama ir A. B. pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį paskirta 18 MGL bauda, todėl naikinamas ir šios bausmės bendrinimas su pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (už dvi veikas) paskirtomis bausmėmis. Panaikinus šią skundžiamo nuosprendžio dalį, atitinkamai mažinamas ir priteistas iš A. B. A. B. naudai civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis A. B. nurodė, kad dalį neturtinės žalos sudarė ir tai, kad jis 2010 metais daugiau nei pusę metų negalėjo matytis su vaiku, kai po 8 mėnesių vaikas jį pamatė, net nepažino ir jam reikėjo iš naujo atkurti su juo ryšius. Su tuo apylinkės teismas sutiko, o nuteisdamas A. B. ir pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, A. B. civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti tenkino visiškai. Todėl panaikinus skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria A. B. nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, priteistos neturtinės žalos dalis proporcingai mažinama.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, yra gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. B., išlaidas sudaro 69,48 Eur (t. 10, 134 b. l.). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistosios A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria A. B. nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo A. B. išteisinti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 d. 1 p.).

Nuosprendžio dalį dėl bausmės paskirtos pagal BK 294 straipsnio 1 dalį subendrinimo su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmes, paskirtas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) subendrinti visiško sudėjimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę – 40 MGL (1506,4 eurų) baudą, ir laikyti, kad A. B. paskirtą bausmę yra atlikusi.

Civilinio ieškovo A. B. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir jo naudai priteistos iš A. B. neturtinės žalos sumą sumažinti iki 700 eurų (septynių šimtų eurų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.