- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-01
- Bylos Nr.
- 2A-603-755/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04276-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė, Birutė Jonaitienė, Eigirdas Činka
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- T. K.
- Trečiasis asmuo
- V. S.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-603-755/2015
2015 m. spalio 1 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš pirmininko ir pranešėjo Eigirdo Činkos, teisėjų Birutės Jonaitienės ir Birutės Valiulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-223-488-2015 pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui T. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir atsakovo T. K. priešieškinį A. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo V. S.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo T. K. ieškovės naudai 30000 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad rašytine 2003-12-01 paskolos sutartimi Nr. 12321 ji paskolino T. K. 30000 Lt. Atsakovas jai paaiškino, kad šiuos pinigus panaudojo savo verslui, gautą iš jos paskolą jis deklaravo VMI. V. S. pareikalavus grąžinti paskolą, atsakovas jos sutuoktiniui grasino, paskolintų pinigų sumos negražina.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti.
Atsakovas T. K. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia tarp jo ir A. S. 2003-12-01 pasirašytą paskolos sutartį Nr. 12321, ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nors sutartis tarp jo ir ieškovės buvo pasirašyta, tačiau sutartis yra apsimestinė, nes šalys nesiekė sukurti paskolinių santykių. Ieškovė faktiškai pinigų jam neskolino, tai patvirtina 2003-12-01 susitarimas, kuris įrodo, kad faktiškai jo ir ieškovės nesiejo paskoliniai santykiai, pinigai nebuvo perduoti, o paskolos sutartis buvo pasirašyta dėl akių, bei Panevėžio apygardos teismo išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-28-193/2013 teisiamojo posėdžio protokolas, kur ieškovė patvirtino, kad ji 30000 Lt neturėjo ir šios sumos jam neperdavė. Nurodo, kad pati ieškovė parengiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad ji tik pasirašė paskolos sutartį, kurią jai atvežė V. S. ir pinigų neskolino. Teigia, kad pats sutarties tekstas savaime neįrodo pinigų perdavimo fakto.Nurodė, kad jį, atsakovą, ir V. S. siejo ne paskoliniai, o kitokie civiliniai (verslo) santykiai, kuriuose ieškovė nedalyvavo, ji tik formaliai pasirašė dokumentus, o tai, nurodo, patvirtina 2003-12-01 susitarimo 3 p. Paskolos pasirašymo dieną buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliu akcininku ir vadovu, tuo metu jį ir ieškovės sutuoktinį V. S. siejo verslo santykiai, dėl ko tarp jų buvo sudarytas 2003-12-01 susitarimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto dalių nustatymo, kurį pasirašė ieškovė, kaip ir prie susitarimo esantį priedą – paskolos sutartį. Negautus pinigus jis apskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje, nes siekė parodyti didesnes apyvartines lėšas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, o atsakovo priešieškinį patenkino: pripažino negaliojančia 2003-12-01 beprocentinę paskolos sutartį Nr. 12321, sudarytą tarp A. S. ir T. K., kaip tariamą neįvykdytą sandorį nuo jo sudarymo momento. Priteisė iš A. S. T. K. naudai bylinėjimosi išlaidas: 144,8 Eur žyminio mokesčio ir 1279,24 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei valstybės naudai 31,33 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga, šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui, šiuo atveju - ieškovei, ir nustatęs, kad ieškovė pripažįsta, jog ji pati atsakovui pinigų neperdavė, o atsakovas nepripažįsta gavęs iš ieškovės pinigus pagal paskolos sutartį, konstatavo, kad paskolos sandoris tarp ieškovės ir atsakovo laikytinas neįvykusiu, nes ieškovė neįrodė, kad ji pagal šį sandorį savo valia atliko pinigų perdavimo atsakovui veiksmą ir ieškinio priteisti jai iš atsakovo priteisti skolą netenkino.
Teismas, atsižvelgęs į ieškovės paaiškinimus, kad ji paskolos sutartį ir susitarimą prie jos pasirašė tik skatinama ir įkalbinėjama sutuoktinio V. S., padarė išvadą, kad šie sandoriai buvo sudaryti ne ieškovės valia. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus konstatavo, kad iš tiesų ginčijamos paskolos sutarties šalių ketinimai buvo sukurti ne paskolinius teisinius santykius, o tikslas buvo vystyti ir plėtoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą verslą, kuriame dalyvavo T. K., o netiesiogiai dalyvavo ieškovės sutuoktinis T. S., gaunant iš jo pelną. Teismas sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvada, jog tarp ieškovės A. S. ir atsakovo T. K. paskoliniai santykiai nebuvo susiklostę, jų santykiai neatitiko paskolos sutarties paskirties ir esmės, nes ieškovė patvirtino, kad pinigų pagal paskolos sutartį ji atsakovui neperdavė, todėl nėra jokio pagrindo atsakovui pagal tarp šalių surašytą sutartį ieškovei kaip neatiduotą paskolą grąžinti pinigus.
Teismas pripažino, kad bylos įrodymais nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad atsakovas iš A. S. ir V. S. šeimos gavo 30 000 Lt, kuriuos jis savo vardu investavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslą. Šios lėšos buvo perduotos ne tarp šalių (ieškovės ir atsakovo) surašytos paskolos sutarties pagrindu. Nors atsakovas teismo posėdyje neigė gavęs iš ieškovės A. S. 30000 Lt, teismas, įvertindamas atsakovo parodymus baudžiamojoje byloje apie šių pinigų gavimą ir atsakovo nurodomą aplinkybę, kad jis VMĮ deklaravo 30000 Lt kaip gautą paskolą, atsakovo neigimą nagrinėjant civilinę bylą gavus 30 000 Lt, , laikė siekimu išvengti civilinės atsakomybės. Teismas sprendė, kad T. K. tikslas ir valia nustatytini pagal pasiektą teisinį tikslą, taigi atsakovo valia buvo nukreipta į 30000 Lt piniginių lėšų įgijimą, nesiekiant sukurti sau kokių nors įsipareigojimų. Kadangi apsimestiniam sandoriui reikalinga abiejų jo šalių suderinta valia vieną sandorį pridengti kitu, o teismas šiuo atveju nustatė, kad abiejų šalių valia buvo skirtinga, todėl ginčijamą paskolos sandorį teismas pripažino tariamu neįvykdytu sandoriu (CK 1.86 str.) ir atsakovo priešieškinį patenkino visiškai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė A. S. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-04-07 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti, priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos sprendimo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas.Teigia, kad teismas tendencingai ir prieštaringai vertino tapačius įrodymus - atsakovo T. K. parodymus. Nors atsakovas neigia gavęs 30000 Lt paskolą, tačiau teismas šiuos teiginius atmetė ir juos vertino kritiškai, nes pinigų gavimo faktą patvirtina jo paties duoti parodymai Panevėžio apygardos teisme baudžiamojoje byloje jį apklausiant liudytoju, taip pat pinigų deklaravimas VMI. Sykiu kitoje sprendimo dalyje teismas nurodo, jog remiasi atsakovo parodymais apie jos ar jos buvusio sutuoktinio ketinimą dalyvauti versle, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercinėje veikloje. Teigia, kad tokiu būdu vertinti atsakovo T. K. parodymus negalima, kadangi parodymai turi būti atmetami visumoje, kaip pasirinktas savo turtinių interesų gynimas.
Teismas pagrįstai ir teisingai laikė įrodyta, jog atsakovui buvo perduoti jos šeimos pinigai 30000 Lt, kuriuos jis deklaravo VMI, tačiau atsakovas nepagrindė ir neįrodė, kad jis realiai pinigus investavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercinę veiklą, kad buvo tokios investicijos būtinumas ir pagrįstumas. Priešingai, iš atsakovo T. K. deklaracijos VMI, matyti, kad paskola suteikta jam asmeniškai, kaip fiziniam asmeniui. Be to, bylos nagrinėjimo metu tapo žinoma, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra išregistruota įmonė ir buvo pašalinta iš proceso. Teigia, kad ji ir V. S. nurodė, jog su atsakovu buvo draugiški santykiai, jis buvo jų darbdavys ir juo pasitikėjo, o atsakovas įtikino skolinti jam pinigus, nurodydamas, kad jam jų reikia komercinei veiklai, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų apie tikrą pinigų panaudojimo faktą nei jai, nei V. S. nepateikė. Kalbos apie jos ar V. S. dalyvavimą versle nebuvo, ji neketino gauti jokios UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto dalies, todėl jai yra nesuprantamos tokios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados. Jai nežinoma kokie susitarimai buvo tarp V. S. ir atsakovo T. K., tvirtina, jog skolindama pinigus atsakovui iš trečiojo asmens V. S. gavo patikinimą, jog tuos pinigus ji galės atgauti iš atsakovo įvykus tokioms aplinkybėms, kaip nutraukus santuoką.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad susitarimu, teismo nurodomu sutarties priedu, ji ir V. S. buvo suklaidinti atsakovo T. K.. Susitarime užfiksuoti duomenys visiškai neatitinka tikrovės, jį tik pasirašė ir perdavė trečiajam asmeniui V. S., jo turinio prasmės nesuprato nei ji, nei V. S.. Susitarimo 4 punkte nurodyto turto nei ji, nei V. S. neturi ir neturėjo. Atsakovas išviešino apie iš jos gautą 30000 Lt paskolą, tačiau neviešino neva kaip pagrindo minėto susitarimo. Teigia, jog susitarimu buvo siekiama suklaidinti ir apgauti ją ir V. S., kad nesugrąžinti gautos paskolos. Nurodo, kad ji dabar suprato, kad atsakovas, būdamas patyręs verslininkas, pats ir per savo advokatą rengdamas paskolos sutarties ir susitarimo tekstus, siekė užvaldyti paskolintus 30000 Lt ir jų nesugrąžinti, paskolos realinę sutartį pateikdamas kaip neva jos dalyvavimą versle, todėl apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai vertino šališkus ir prieštaringus atsakovo T. K. parodymus, padarė prieštaringas išvadas, t.y. kad ji neperdavė pinigų atsakovui kaip paskolos, dėl ko nėra atsakovui pagrindo juos jai grąžinti, nors kitoje sprendimo dalyje nurodoma, jog teismas atsakovo parodymus vertina kritiškai ir laiko įrodytu, jog jis gavo 30000 Lt.
Be to, apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai įvertino liudytojo R. P. parodymus, nes liudytojas savo parodymuose kalbėjo apie visiškai kitą verslo šaką, kuri nieko bendra neturėjo su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla - jis kalbėjo apie kukurūzų gamybą ir pan. Liudytojas baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu ir nubaustas ilgalaike laisvės atėmimo bausme už tai, kad prievartavo turtą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalį akcijų įsigijusio asmens, kurį, kaip neatsiskaičiusį su T. K. už įsigytas akcijas, nurodė liudytojui R. P. bei kitiems asmenims pats T. K.. Tokiu būdu atsakovas vengė turtinių įsipareigojimų įvykdymo - trečiajam asmeniui V. S. priminus apie pareigą sugrąžinti paskolą, atsakovas jam grasino susidorojimu, įkalinimu kaip įvyko R. P..
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą T. K. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-04-07 sprendimą palikti nepakeistą, o A. S. apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad naikinti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo, teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas pagrįstai nustatė, kad tarp jo ir ieškovės nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai. Nors apeliantė teigia, kad atsakovas įtikino skolinti jam pinigus, teigė, kad jų jam reikia komercinei veiklai, tai patvirtinančių duomenų jis nepateikė, bei, nurodo, kad ji neva buvo suklaidinta susitarimu, tačiau teismas šias aplinkybes analizavo ir dėl jų sprendime pasisakė. Be to, nurodo, kad ieškovė neskundė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-04-30 sprendimo. Teigia, kad apeliantė nepagrįstai ginčija teismo sprendimą, iškraipo aplinkybes ir pateikia savo samprotavimus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių bei liudytojų paaiškinimus, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo teisiniu situacijos vertinimu, padarytomis išvadomis ir argumentais dalyje dėl to, kad tarp ieškovės A. S. ir atsakovo T. K. paskoliniai santykiai nesusiklostė, jų santykiai neatitiko paskolos sutarties esmės ir paskirties, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja ir pasisako dėl kitų apeliacinio skundo motyvų.
Ieškovė apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas tapačius T. K. parodymus vertino prieštaringai ir fragmentiškai, jo parodymus dalyje dėl pinigų gavimo atmetė, o parodymais dėl jos ar jos vyro dalyvavimo versle rėmėsi. Taip pat, kad atsakovas neįrodė, kad perduotus ieškovės šeimos pinigus investavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, o 2003-12-01 susitarimu atsakovas siekė išvengti paskolos grąžinimo, be to, teismas neteisingai įvertino liudytojo R. P. parodymus.
Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių apeliantės argumentų ir prieš tai pažymi, kad apeliantės nuomonė dėl išvadų, darytinų įvertinus įrodymus ir byloje nustatytų aplinkybių, savaime neįrodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinius pažeidimus ir netinkamai įvertino bylos įrodymus. Taip pat teismas konstatuoja, kad nurodyti apeliantės skundo argumentai nepaneigia teismo išvados, kad vis gi dokumentais - paskolos sutartimi ir susitarimu prie jos, ketinta įteisinti ieškovės sutuoktinio V. S. dalyvavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ versle, suteikiant jam garantijas gauti iš šio verslo pajamų.
Nors atsakovo T. K. parodymai dalyje dėl lėšų – 30000 Lt gavimo yra prieštaringi, iš baudžiamojoje byloje duotų atsakovo T. K. parodymų matyti, kad jis pripažino gavęs pinigus po 30 000 Lt iš J. P., R. P. ir A. S. pagal paskolų sutartis (t.1, b.l. 77), o nagrinėjamojoje byloje pagal reikalavimą dėl skolos priteisimo jau teigė, kad realiai jokių pinigų V. S. jam pagal paskolos sutartį neperdavė (t.2, b.l. 35-37), vien dėl šios priežasties atsakovo T. K. parodymai kaip visuma negali būti atmesti iš esmės. Jo parodymais gali būti remiamasi tiek, kiek jie patvirtinami kitais patikimais įrodymais bei sutampa su kitais bylos įrodymais dėl esminių įvykio aplinkybių. Teismas ta apimtimi T. K. parodymų, kuria jis nurodė apie ieškovės sutuoktinio netiesioginį dalyvavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ versle, rėmėsi pagrįstai, šias išvadas pagrįsdamas išsamia bylos įrodymų analize, išdėstyta teismo sprendime, su kuria apeliacinės instancijos teismas sutinka.
Nėra pagrindo pripažinti, kad teismas liudytojo R. P. parodymus, duotus baudžiamojoje byloje (t.1, b.l. 70-107), vertino neteisingai. Liudytojo parodymai pilnai nėra nesusiję su ieškovės paskolos suteikimu T. K.. Nors R. P. baudžiamojoje byloje parodė, kad jiems priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“ kukurūzų verslas, kas anot apeliantės, reiškia, kad jis kalbėjo apie visai kitas aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad liudytojas R. P. parodė, jog tiek su A. S., tiek su jo žmona buvo pasirašytos paskolos sutartys, pagal jas T. K. perduoti pinigai buvo investuoti į verslo plėtimą, kuriame dalyvavo tiek T. K., tiek R. P., tiek V. S., teismas liudytojo parodymų esmės neiškraipė. Pažymėtina, kad liudytojas R. P. baudžiamojoje byloje net nurodė tai, kad paskolintus pinigus - 30000 Lt T. K. jam nurodė pasiimti iš vėlesnio bendrovės savininko A. K. ( t.1, b.l. 91), kas patvirtina, kad 30000 Lt suma buvo suteikta verslui, bet ne atsakovui asmeniškai.
Tai, kad T. K., nepateikė jokių duomenų, kad 30000 Lt jis realiai investavo į verslą, ką pažymi apeliantė skundu, nagrinėjamos bylos įrodymų visuma bei baudžiamojoje byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo šios aplinkybės laikyti kaip patvirtinančios esant asmeninę T. K. prievolę ieškovei. Pats 2003-12-01 susitarimo turinys rodo apie 30000 Lt sumos paskirtį verslui (t.1, b.l. 110), iš jo matyti, kad verslo garantas yra 30000 Lt paskola, kuri yra patvirtinta paskolos sutartimi ir kurios A. S. gali pareikalauti tik likvidavus bendrovę, o iš baudžiamojoje byloje esančių liudytojo V. S. parodymų matyti, kad jis nurodė, jog bendrai su sutuoktine yra paskolinęs pinigų T. K., su T. K. sutarė, kad skolina pinigus UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad vėliau būtų perrašytos akcijos, kad taptų akcininkais (t.1, b.l. 84). Baudžiamojoje byloje apklaustas atsakovas T. K. taip pat nurodė, kad 90000 Lt sumą gautą iš trejų asmenų, įformintą paskolų sutartimis, jis įnešė į bendrovės kasą, pinigų reikėjo verslo plėtrai, per jį kaip fizinį asmenį buvo įnešti pinigai į įmonės kasą, nes jos (J. P., A. S., R. P.) nebuvo akcininkės ir įnešti pinigų negalėjo ( t. 1, b.l. 77-80). Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų manyti, kad T. K. siekė 2003-12-01 susitarimu siekė ieškovę, kaip ji teigia apeliaciniu skundu, suklaidinti, be to, apeliantė nurodyto susitarimo neginčijo, todėl teismas nevertina, kokių kitų tikslų šalys siekė pasirašydamos nurodytą susitarimą.
Sykiu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino 2003-12-01 paskolos sutartį Nr. 12321, kaip tariamą neįvykdytą sandorį. Pagal CK 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. R. J. P., Klaipėdos rajono savivaldybės valdyba, bylos Nr. 3K-3-341/2005; 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D., J. D. v. E. A., bylos Nr. 3K-3-667/2003; kt.). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti kokių nors teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006). Taigi, tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra jo fiktyvumas.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šis sandoris vertintinas apsimestiniu (CK 1.87 str.)- A. S. per savo vyrą ar jis per ją siekė panaudoti jos ir vyro lėšas bendrovės veikloje, jas investuoti, tuo tikslu jas perdavė T. K., pastarasis jas jau savo vardu perdavė jas į bendrovę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp A. S. ir atsakovo T. K. pasirašytą 2003-12-01 sutartį būtų pagrindas vertinti tariamu sandoriu, jei nagrinėjamu atveju nebūtų nustatytų ir kitų aplinkybių, susijusių su ieškovės ir jos sutuoktinio V. S. dalyvavimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ versle ir suteikta paskola bendrovei, t.y. tik esant nustatytam paskolos sandoriui tarp ieškovės ir atsakovo T. K. neįvykusiu, ieškovei neįrodžius pinigų perdavimo fakto atsakovui savo valia.
Nepaisant šios klaidingos išvados dėl sandorio negaliojimo pagrindo, pats teismo sprendimas dėl sandorio negaliojimo yra pagrįstas, todėl pagrindo iš esmės keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.
CK 1.87 str. nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014). Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, dėl to paties dalyko, šie sandoriai aiškintini kartu, vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Kai viena šalis teigia, kad buvo sudarytas apsimestinis sandoris, o kita šalis tai neigia, teismas turi vadovautis ne tik sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2011).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad paskolos sutartimi ir susitarimu prie jos ketinta įteisinti V. S. dalyvavimą versle, paskolos sandoriu buvo siekiama tarp šalių sukurti ne paskolinius santykius, bet investicinius santykius, ką patvirtina 2003-12-01 susitarimas prie paskolos sutarties. Šiuo atveju, tokios apylinkės teismo išvados bei T. K. paaiškinimai baudžiamoje byloje, kad jis gavo iš ieškovės dar dviejų kitų asmenų po 30000 Lt, kuriuos įnešė į kasą, jo parodymai, kad tarėsi naudoti ir naudojo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, neginčijo 90000 Lt įnešimo atsakovo vardu į bendrovės kasą, ieškovės ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad ji žinojo, kad 30000 Lt sumą atsakovas naudos versle, ji sutartį ir susitarimą prie jo pasirašė tarpininkaujant jos tuometiniam sutuoktiniui V. S., taigi juo pasitikėdama, nes žinojo, kad sutuoktinis siekia dalyvauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir gauti iš to naudos, leidžia daryti išvadą, kad abi paskolos sutarties šalys siekė 30000 Lt sumos investavimo į verslą, bet ne sukurti atskirus paskolos santykius išimtinai tarp jų. To siekė tiek ieškovė, tiek atsakovas, todėl jų valia šioje dalyje sutapo, o 2003-12-01 paskolos sandoris tokiu atveju laikytinas apsimestiniu. Tokią išvadą pagrindžia ir aplinkybės, kad sutarties sudarymo galiojęs Akcinių bendrovių įstatymas nedraudė ne akcininkams skolinti įmonėms lėšas ar į ją investuoti. To imperatyviai nedraudžia ir civilinis kodeksas (CK 6.156 str. 1 d.). Taigi, kadangi atsakovas gavo pinigus pagal susitarimą naudoti bendrovės veikloje, sprendžiama, jog paskolos sutarties tarp šalių surašymu buvo pridengtas kitas sandoris - sutartis tarp ieškovės ir BUAB „(duomenys neskelbtini)“. Tokios rūšies sandoris civiliniame kodekse tiesiogiai nėra numatytas, bet jis nėra imperatyviai draudžiamas, todėl toks susitarimas jo šalims sukuria teises bei pareigas ( CK 1.136 str.1 d., 6.154, 6.156,6.2 str.).
Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo išvada dėl neįvykdyto tariamo sandorio, kolegijos vertinimu, klaidinga, bet pati išvada dėl sandorio negaliojimo yra pagrįsta.
Sandorį pripažintam apsimestiniu, restitucijos klausimas nekyla. Kadangi tikrieji sutarties dalyviai buvo lėšų perdavėjai A. ir V. S. ir jas gavusi BUAB „(duomenys neskelbtini)“, veikusi per atsakovą kaip jos vadovą, lėšas gavo ir naudojo BUAB „(duomenys neskelbtini)“, priklausomai nuo tikrojo susitarimo tarp jų turinio ( įsipareigojo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nesėkmingos investicijos atveju lėšas sugrąžinti ar tokio susitarimo nebuvo pasiekta) galėtų būti spręsta dėl to ar kas turi pareigą sugrąžinti S. perduotas lėšas. Šioje byloje ieškovė šių aplinkybių neįrodinėja, BUAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimo neteikė. Byloje nėra duomenų ir ieškovė neįrodinėja, jog atsakovas būtų prisiėmęs lėšų grąžinimo užtikrinimo pareigą, kaip laiduotojas, ar prisiėmęs įsipareigojimus kaip BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bendraskolis, todėl skolininkui BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nesugrąžinus lėšų, atsakovas neįgijo analogiškos pareigos.
Esant aukščiau išdėstytiems argumentams, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino 2003-12-01 paskolos sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo, negaliojančia kaip apsimestinį sandorį , o apeliantės argumentai nepaneigė teismo išvadų bei motyvų (CPK 185 str.). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinio skundo motyvais ir argumentais panaikinti pakeisti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 263, 329-330 str.), bet dėl prieš tai aptartų nustatytų aplinkybių bei išvadų yra pagrindas patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad 2003-12-01 paskolos sutartis laikytina apsimestiniu sandoriu.
Nepatenkinus apeliacinio skundo, apeliantei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kuria 2003 m. gruodžio 1 d. beprocentinė paskolos sutartis Nr. 12321, sudaryta tarp A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir T. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta negaliojančia, kaip tariamas neįvykdytas sandoris nuo jo sudarymo momento, patikslinti ir iš sprendimo rezoliucinės dalies pašalinti teiginį, kad sandoris yra tariamas neįvykdytas, vietoje to nurodant, jog 2003 m. gruodžio 1 d. beprocentinė paskolos sutartis Nr. 12321, sudaryta tarp A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir T. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta apsimestiniu sandoriu.