Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis D. B. kaltinamas tuo, kad jis atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis 2012 m. vasario 18 d. apie 20 val. 30 min. turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą veikdamas kartu su O. K., prie prekybos centro „Maxima“, adresu Architektų g. 158, Vilniuje, O. K. priėjus prie nepilnamečio A. V. ir rankomis paėmus jam už kairės rankos ir ją užlaužus pastarajam už nugaros, jis (D. B.) priėjęs prie A. V. rankomis paėmė A. V. už dešinės rankos ir užlaužė ją pastarajam už nugaros, tokiu būdu bendrais veiksmais sukėlė nepilnamečiui nukentėjusiajam A. V. fizinį skausmą bei atėmė galimybę priešintis, po ko O. K. apieškojus A. V. kišenes bei priekinėje kairės pusės džinsų kišenėje radus mobilaus ryšio telefoną „Nokia C3-00“ 300 Lt vertės, priklausantį A. V. motinai B. V., jį pagrobę - pasišalino, tokiu būdu atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą, nukentėjusiajai B. V. priklausantį, 300 Lt vertės turtą.

Taip pat D. B. apiplėšė panaudojęs peilį, o būtent: jis 2012 m. vasario 24 d. apie 11 val. 15 min., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su O. K. prie stadiono, esančio A.J. P. g. 1, Vilniuje, O. K. priėjus prie nepilnamečio J. R. ir paprašius paskambinti, o pastarajam atsakius, kad telefono neduos, po ko O. K. sugriebus J. R. už striukės ir pareikalavus mobilaus ryšio telefono, jis (D. B.), rankoje laikydamas atlenktą peilį, priėjo prie J. R. bei prikišęs peilį pastarajam prie kairiojo peties, grasindamas papjauti, pareikalavo mobilaus ryšio telefono, o nukentėjusiajam J. R. paėmus į kairę ranką mobilaus ryšio telefoną „Nokia C 3“ 400 Lt vertės, O. K. iš pastarojo rankos išplėšė mobilaus ryšio telefoną „Nokia C 3“ priklausantį J. R. mamai O. R., po ko jis (D. B.) kartu su O. K. pasišalino, tokiu būdu panaudojęs peilį jis apiplėšė žmogų, tuo padarydamas nukentėjusiai O. R. 400 litų turtinę žalą.

Dėl atviro svetimo turto pagrobimo iš K. B.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis O. K. parodė, jog dėl šios nusikalstamos veikos kaltę pripažįsta visiškai, paaiškino, kad K. B. pažįsta iš matymo, jis ateidavo pas kaltinamojo draugės J. B. brolį Viačeslavą bute, (duomenys neskelbtini). 2012 metų pradžioje, po Naujųjų metų iš J. B. kambario nuo lentynos dingo skaitmeninis fotoaparatas, kurį ji buvos pasiskolinusi iš draugų nufotografuoti vaiko šventę darželyje. Tuo metu bute dažnai lankydavosi Kęstas ir jo draugas Janas. Kaltinamasis pagalvojo, kad niekas kitas to fotoaparato, nei tėvai, nei broliai negalėjo paimti, todėl padarė išvadą, kad fotoaparatą galėjo paimti tik Kęstas arba Janas. Iš pradžių, kai kaltinamasis juos susitiko, gražiai paprašė, kad jie fotoaparatą grąžintų. K. B. ir tas Janas sakė, kad jie fotoaparato neėmė. Po to pokalbio jie abu dingo, į butą nebeužeidavo. Po kiek laiko, dienos tiksliai neatsimena, tačiau tai galėjo būti 2012 m. sausio 20 d., jis sutiko Kęstą laiptinės pirmajame aukšte. Tuo metu Kęstui kažkas paskambino, jis išsitraukė telefoną iš kišenės ir tada kaltinamasis jam iš rankos ištraukė mobilaus ryšio telefoną „Nokia C5“. Telefoną iš Kęsto paėmė kaip užstatą. Jeigu jis būtų grąžinęs fotoaparatą, kaltinamasis jam būtų tą telefoną atidavęs, bet, kadangi praėjus maždaug savaitei jokių veiksmų iš Kęsto pusės nebuvo, kaltinamasis pamanė, kad jam to telefono nereikia, kad fotoaparato, matyt, seniai nėra, todėl telefoną pardavė stotyje. Už kiek pardavė telefoną neatsimena. SIM kortelę, jeigu neklysta, kažkur išmetė. Su nukentėjusiosios J. B. pareikštu 10 Lt civiliniu ieškiniu dėl prarastos SIM kortelės sutinka. Žalą, kai įsidarbins, atlygins.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis O. K. nurodė, jog prisipažįsta pilnai, kad iš K. B. pagrobė mobilaus ryšio telefoną. Jis pažįsta K. B. iš matymo. Jis lankydavosi pas jo panelės J. B. brolį Viačeslavą. Lankydavosi bute (duomenys neskelbtini). Būtent šiame bute gyvena jo panelė J. B.. Jis taip pat lankydavosi šiame bute pas savo draugę, pas ją nakvodavo. 2012 metų pradžioje, po Naujųjų Metų, nes per šventes Jevgenija fotografavo savo vaiką vaikų darželyje, jis pasigedo, kad minėtame bute dingo skaitmeninis fotoaparatas. Šis fotoaparatas buvo skolintas iš draugų, o kai jie paprašė grąžinti – pamatė, kad fotoaparato dėklas tuščias. Kada tiksliai dingo fotoaparatas – nežino. Kas jį paėmė nežino, tačiau įtaria, kad galimai jį paėmė Kęstas su savo draugu Janu. Kęstas ir Janas lankydavosi bute pas Viačeslavą. Kiek jam yra žinoma, daugiau jokie pašaliniai asmenys tame bute nesilankydavo. Jis klausė ir Kęsto ir Jano, ar jie neėmė fotoaparato, tačiau jie abu sakė, kad neėmė. Tačiau jis jais nepatikėjo. 2012 m. pradžioje, dienos tiksliai neatsimena, tačiau galimai sausio 20 dieną, jis sutiko K. A. g. 208 namo laiptinės pirmajame aukšte. Jis kalbėjosi su Kęstučio apie fotoaparatą. Tuo metu K. kažkas paskambino, jis išsitraukė telefoną iš kišenės ir su kažkuo pakalbėjo. Po to jis paėmė K. už telefono, kurį jis laikė rankoje ir jį ištraukė. Jis K. iš rankos ištraukė mobilaus ryšio telefoną „Nokia C5“. Kuria ranka jis ištraukė telefoną – jis neprisimena. Kurioje rankoje Kęstas laikė telefoną – neprisimena. Paėmęs telefoną - pasišalino. Telefoną iš Kęstučio paėmė su sim kortele. Praėjus maždaug savaitei, telefoną pardavė stotyje, tačiau kam - neprisimena. Kiek gavo pinigų už parduotą telefoną – neprisimena, gavo iki 100 litų. Pinigus išleido maisto produktams pirkti. Kur padėjo iš pavogto mobilaus ryšio telefoną sim kortelę – jis neatsimena, jei gerai prisimena, tai išmetė, tačiau kur – neprisimena. Jis supranta, kad padarė nusikaltimą paimdamas svetimą mobilaus ryšio telefoną, buvo piktas ant Kęstučio, todėl ir paėmė jo telefoną. Jis labai gailisi padaręs šį nusikaltimą (t. 2, b. l. 25-27).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis K. B. nurodė, kad kaltinamąjį O. K. pažįsta, nukentėjusysis lankydavosi pas draugą V. G., kuris gyvena (duomenys neskelbtini), ir per jį susipažino su O. K.. Nukentėjusysis su O. K. yra pažįstami, bet ne draugai. Datos tiksliai neatsimena, bet tai galėjo būti 2012-01-20, nukentėjusysis buvo pas V. G. svečiuose, išėjęs iš Viačeslavo, ėjo namo ir eidamas sutiko O. K., kuris pasikvietė nukentėjusįjį užeiti į laiptinę. Nukentėjusysis užėjo, tuomet O. K. pradėjo jam sakyti, kad neva nukentėjusysis su J. G., kuris yra nukentėjusiojo draugas, pavogė iš Olego kažkokį fotoaparatą. Nukentėjusysis pasakė, kad jokio fotoaparato nematė ir nevogė. Tuomet nukentėjusysis paskambino J. G. ir paprašė, kad jis irgi ateitų, norėjo paklausti, ar jis neėmė to fotoaparato. J. G. pažadėjo ateiti, bet, kadangi jis ilgai nesirodė, nukentėjusysis dar kelis sykius bandė jam prisiskambinti, bet J. G. nebekėlė ragelio. Tuomet O. K. ištraukė iš nukentėjusiojo rankų mobiliojo ryšio telefoną „Nokia C5“, 500 Lt vertės, priklausantį nukentėjusiojo motinai J. B. ir pasakė, kad negrąžins telefono tol, kol nukentėjusysis jam neatiduos fotoaparato. O. K. nukentėjusiojo atžvilgiu fizinės prievartos nenaudojo, telefoną nukentėjusiajam grąžino tyrimo metu policijos komisariato tyrėja.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji J. B. nurodė, kad 2012-01-20 apie 11 val. jos vaikas K. B. parbėgo namo ir pasakė, kad iš jo atėmė telefoną. Nukentėjusioji prieš porą dienų iki įvykio jo telefoną nunešė taisyti ir davė jam pasinaudoti savo telefonu. Telefonas buvo pirktas lapkričio mėnesį išperkamosios nuomos būdu. Sūnus paaiškino, kad laiptinėje iš rankų telefoną atėmė gretimame name gyvenantis Olegas. Nukentėjusiajai paklausus, ar jį sumušė, sūnus atsakė, kad ne, kad jis nukrito, nes tai buvo žiemą, buvo slidu. Nukentėjusioji apsirengusi išbėgo į lauką, pamatė iš laiptinės išeinantį Olegą, jis ėjo link sustojimo, „Cento“ parduotuvės link. Liudytoja rusiškai paprašė, kad jis atiduotų telefoną, kad telefonas yra jos, tačiau jis atsisukęs tik atsakė, kad jis telefono negrąžins, kol Kęstas jam negrąžins kažkokios fotokameros. Nukentėjusioji tuo metu iškvietė policiją, jie užsirašė nukentėjusiosios duomenis ir pasiūlė kreiptis į policiją su pareiškimu, jeigu telefono negrąžins, ką ji ir padarėme kitą dieną. Pagrobtas telefonas buvo „Nokia C5“, visiškai naujas, paimtas išsimokėtinai, naudojamas tik du mėnesius ir jo vertė tai dienai buvo 437 Lt. Telefonas bylos eigoje tyrėjos buvo grąžintas. Tai žala yra tik jos vaiko SIM kortelė, kuri kainuoja apie 10 Lt, kuri nebuvo grąžinta. Nukentėjusioji nurodė, kad jos sūnus sakė, kad jokio fotoaparato neėmė, o ji namuose kažkokių svetimų daiktų nepastebėjo.

Teisiamajame posėdyje liudytojas V. G. nurodė, kad kaltinamąjį O. K. ir nukentėjusįjį K. B. pažįsta. Tiek su vienu, tiek su kitu yra draugai. Liudytojas gyvena (duomenys neskelbtini) kartu su motinos seserimis, savo tetomis. Liudytojo pusseserė Jevgenija savo kambaryje ant spintos buvo pasidėjusi fotoaparatą. Fotoaparatas buvo skolintas, kiek suprato iš O. K., kuris tuo metu buvo Jevgenijos sugyventinis, kadangi Jevgenija norėjo nufotografuoti Naujų metų šventę vaikų darželyje. Paskui tas fotoaparatas dingo, tačiau, kas jį paėmė liudytojas nežino. Olegas sužinojęs, kad dingo fotoaparatas, supyko ir pradėjo įtarinėti liudytojo draugus. Jis galvojo, kad fotoaparatą galėjo pavogti liudytojo draugai K. B. ir J. G.. Tiek K. B., tiek J. G. ateidavo į tą butą pas liudytoją į svečius, tačiau jie visą laiką būdavo tik su liudytoju ir jis nepastebėjo, kad jie būtų paėmę kokį nors fotoaparatą. Apie tai, kad O. K. iš K. B. atėmė telefoną, liudytojui Kęstas pasakė tą pačią dieną, kai tai įvyko. Jis sakė, kad Olegas sutiko jį prie laiptinės, trenkė jam, jam iš rankos iškrito telefonas, Olegas jį paėmė ir pasakė, kad grąžins jam telefoną tada, kai jis suras ir grąžins fotoaparatą. Liudytojas su kaltinamuoju apie Kęsto telefoną nekalbėjo, grąžinti jo neprašė, ar jis yra grąžintas nežino.

Teisiamajame posėdyje pagarsinti liudytojo J. G. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. J. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis turi draugą V. G.. Viačeslavas gyvena (duomenys neskelbtini). Viačeslavas minėtame bute turi savo kambarį. Jis lankosi pas Viačeslavą beveik kas dieną. Anksčiau pas Viačeslavą jis lankydavosi kartu su K. B.. D. K. B. pas Viačeslavą į namus eiti negalima, nes Viačeslavo giminės, kurie gyvena tame pačiame bute pyksta ant Kęstučio dėl neva pavogto fotoaparato. Ji žino, kad iš Viačeslavo buto dingo fotoaparatas. Kada tiksliai dingo iš Viačeslavo buto fotoaparatas, jis nežino, kažkada žiemą. Jis to fotoaparato nematė. Kur jis buvo padėtas Viačeslavo bute, jis nežino, jam to fotoaparato niekas nerodė. Kai jis eidavo su Kęstučiu pas Viačeslavą į namus, jie būdavo Viačeslavo kambaryje, nes į kitus kambarius nebuvo galima eiti, nes kituose kambariuose gyvena Viačeslavo giminės ir jiems ten negalima eiti. Jis nežino, ar kiti Viačeslavo bute esantys kambariai rakinami, nes niekados netikrino, ar jie užrakinti. Apie dingusį fotoaparatą jam pasakė O. K., 2012 m. žiemą, datos tiksliai nežino, prisimena, kad buvo vakaras, jis kartu su Kęstučiu ėjo pas Viačeslavą. Tačiau atidaręs buto duris O. K. jų į butą neįleido, o jam ir K. pasakė, kad po poros valandų atneštų fotoaparatą. Jie tuomet išėjo namo. Po to kurį laiką jis pas Viačeslavą neėjo. Žino, kad Olegas paėmė iš Kęstučio jo mobilaus ryšio telefoną, neva už tai, kad Kęstutis paėmė fotoaparatą. Olegas paėmė mobilaus ryšio telefoną kaip užstatą, teigdamas, kad, kai Kęstutis grąžins fotoaparatą, tai jis K. grąžins mobilaus ryšio telefoną. Žino, kad Olegas K. K. telefono negrąžino, galimai jį pardavė, tačiau to tiksliai nežino, jam to Olegas nesakė. Jis nežino, ar Kęstutis paėmė fotoaparatą, tokio fakto nematė. Jam Kęstutis sakė, kad jis neėmė fotoaparato. Jis taip pat neėmė fotoaparato iš Viačeslavo namų. Kur dingo fotoaparatas iš Viačeslavo namų jis nežino. Viačeslavas sakė, kad fotoaparatas buvo padėtas pas Jevgeniją kambaryje ant spintos (t. 1, b. l. 32).

Liudytojas V. K. teisme nurodė, kad kaltinamųjų nepažįsta, paaiškino, kad savo vardu buvo užsiregistravęs abonento numerį (duomenys neskelbtini), šio numerio SIM kortelė yra naudojama kompiuterio internetiniam ryšiui palaikyti. Šiuo kompiuteriu naudojasi jo sūnus I. K. su žmona I. A.. Pats liudytojas naudojasi mobilaus ryšio telefonu „Nokia 3110c“. Telefono „Nokia C5“ niekada ir neturėjo SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) į jį įsidėjęs nebuvo. Apie šio telefono vagystę nieko nežino. Žino, kad sūnus pirko marčiai kažkokį telefoną stotyje kioske.

Liudytojas I. K. teisme nurodė, kad kaltinamųjų nepažįsta, paaiškino, kad 2012 metų vasario 13 d. po darbo nuvažiavo į Vilniaus autobusų stotį, kur prie stoties esančiame geltonos spalvos prekybos paviljone išsirinko ir nusipirko mobilaus ryšio telefoną „Nokia C5“. Telefoną pirko savo būsimai žmonai I. A., norėjo jį padovanoti jai gimtadienio proga. Telefoną nusipirko už 330 Lt. Kasos kvito nedavė, pasakė, kad neišduoda. Telefono dokumentų ar dėžutės taip pat nedavė. Prie įsigyto telefono davė telefonui pakrovėją. Už telefono pakrovėją atskirai mokėti nereikėjo. Prekybos paviljono darbuotojai paaiškino, kad telefonui suteikiamas mėnesio laiko garantinis aptarnavimas, tačiau jokio dokumento, patvirtinančio, kad suteikiamas garantinis aptarnavimas neišdavė. Prieš sumokėdamas už telefoną, buvo į jį įdėjęs savo SIM kortelę, pasitikrinti, ar jis veikia. Viskas buvo gerai. Namuose telefoną padovanojo savo draugei I. A.. Ji į telefoną įsidėjo savo SIM kortelę ir juo naudojosi, kol jį pasiėmė tyrėja ir tuomet jie sužinojo, kad tas telefonas vogtas. Į tą telefoną buvo įdėta I. A. „Tele 2 Pildyk“ kortelė ir interneto Omnitel Omni Connect, kuri buvo registruota liudytojo tėvo V. K. vardu ir buvo naudojama kompiuterio internetiniam ryšiui palaikyti.

Liudytoja I. A. teisme nurodė, kad kaltinamųjų nepažįsta. Paaiškino, kad gavo telefoną „Nokia C5“dovanų iš I. K. gimtadienio dieną, t.y. 2012-02-13. Tas telefonas buvo dėvėtas, be dėžutės, ji į telefoną įdėjo savo SIM kortelę „Tele2 Pildyk“. I. K. jai sakė, kad telefoną pirko prie stoties geltoname kioske. Ten parduodami ir telefonai, ir jų priedai. Jis už telefoną mokėjo 330 Lt, telefono dabar nebeturi. Į telefoną jie įsidėjo I. K. tėčio vardu registruotą Omnitel Omni Connect kortelę. Jie telefoną įsigijo vasarį, o poros mėnesių atidavė policijos pareigūnui.

Iš UAB Mobidera“ Pirkinių ataskaitos kopijos nustatyta, kad 2012-01-20 O. K. 2012-01-20 už 150 Lt pardavė mobilaus ryšio telefoną „Nokia“ (t. 1, b. l. 78-80, 76).

Iš į bylą pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2012-03-02 12.02 val. į pagrobtą mobilaus ryšio telefoną Nokia C5 Imei Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įstatyta sim kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nuo 2009-10-12 priklauso V. K. (t. 1, b. l. 38, 41, 66).

Iš Daiktų, dokumentų pateikimo protokolo nustatyta, kad liudytoja I. A. pateikė mobilaus ryšio telefoną „Nokia C5“ Imei Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 70).

Iš Apžiūros protokolo nustatyta, kad mobilaus ryšio telefonas „Nokia C5“ Imei Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apžiūrėtas (t. 1, b. l.71-72).

Iš 2012-06-25 Pakvitavimo nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyrius tyrėja D. K. grąžino J. B. mobilaus ryšio telefoną „Nokia C5“ Imei Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 74).

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis O. K. parodė, jog dėl šio epizodo kaltę pripažįsta visiškai. Tiksliai datos neatsimena, bet tai galėjo būti 2012-02-18, vakare, jis su savo pažįstamu, ne su D. B., atsidūrė už prekybos centro „Maxima“, Architektų g. 158, Vilniuje. Pamatė nukentėjusįjį A. V., prie jo priėjo, neatsimena kuris iš jų paprašė pas nukentėjusįjį cigaretės ar paskambinti, bet tiksliai atsimena, kad jokio smurto prieš nukentėjusįjį A. V. nebuvo naudojama, niekas jam nelaužė rankų, niekas jam, kad bus sumuštas, negrasino. Kaltinamasis pamatė, kad nukentėjusiojo džinsų kišenėje yra telefonas ir jį ištraukė. Kai kaltinamasis apieškojo nukentėjusiojo kišenes, nukentėjusysis stovėjo ir nieko nedarė, nesipriešino, nerėkė. Kaltinamasis rado telefoną, jį ištraukė ir jie su pažįstamu pasišalino iš įvykio vietos. Telefoną tą pačią dieną kaltinamasis pardavė stotyje. Kaltinamasis šitą nusikalstamą veiką padarė ne su D. B., o su kitu asmeniu, kaltinamasis to kito asmens nebegali apibūdinti, vardo neatsimena, nes pažinojo jį labai menkai, jie susipažino vos ne tą pačią dieną, be to, praėjo labai daug laiko. Kaltinamasis tuo laikotarpiu padarė keletą nusikaltimų, tarp jų keletą kartu su D. B., todėl ikiteisminio tyrimo metu pasakė, kad šios nusikalstamos veikos metu buvo su D. B., tačiau iš tiesų buvo ne su juo. Su B. V. pareikštu 300 Lt civiliniu ieškiniu sutinka.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis O. K. parodė, kad dėl antro epizodo prisipažįsta iš dalies, nes nesutinka su tuo, kad nukentėjusiajam jis ar Denisas būtų laužęs rankas. Paaiškino, kad 2012 m. vasario 18 d. vakare, apie 20 val. 30 min. jis su D. B. buvo Lazdynuose, netoli prekybos centro „Maxima“, vadinamos „Arkliu“. Jie ten ėjo pro šalį. Kur jie ėjo – jau neprisimena. Jie eidami atsitiktinai pamatė vaikiną. Jis priėjęs prie vaikino paprašė paskambinti. Vaikinas telefono nedavė. Kiek jis atsimena, tai nei jis, nei D. B. vaikino nelaikė, tiesiog stovėjo visi kartu. Vaikino nei laikė, nei jam buvo užlaužę rankų. Tiesiog jis apieškojo vaikino kišenes ir radęs priekinėje, kairės pusės džinsų kišenėje mobilaus ryšio telefoną – jį ištraukė ir pagrobė. Jis iš vaikino pagrobė mobilaus ryšio telefoną „Nokia C3“. Išėmęs iš telefono sim kortelę – ją kažkur išmetė, tačiau kur – neprisimena. Kokia sim kortelė buvo telefone – neprisimena. Šį telefoną tą pačią dieną nuvežė kartu su Denisu ir pardavė Vilniaus autobusų stotyje, tačiau kur tiksliai: ar prekybos paviljonuose ar pašaliniam asmeniui – jau neatsimena. Kiek gavo už parduotą telefoną – tiksliai neatsimena. Pinigus išleido maisto produktams pirkti. Pinigus pasidalino su Denisu ir išleido kiekvienas atskirai. Jis supranta, kad pavogdamas mobilaus ryšio telefoną – padarė nusikaltimą, dėl to labai gailisi. Ką jis nusikaltimo metu buvo apsirengęs – neatsimena. Ką buvo apsirengęs Denisas – taip pat neprisimena (t. 2, b. l. 25-27).

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis D. B. nurodė, kad kaltu neprisipažįsta, kadangi 2012-02-18 prie prekybos centro „Maxima“, Architektų g. 158, Vilniuje nebuvo ir jokios nusikalstamos veikos prieš nukentėjusįjį A. V. nepadarė. Ikiteisminio tyrimo metu jo prašytas atpažinimas nebuvo padarytas. Kaltinamasis teigė, kad su O. K. yra draugai, su O. K. kartu buvo padarę nusikaltimų – plėšimų, bet už tai jau yra nuteisti.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis D. B. parodė, kad 2012-02-18 vagystės nedarė. Ką jis veikė 2012-02-18 – neprisimena, tačiau pranešime apie įtarimą nurodytos vagystės prie prekybos centro „Maxima“, Architektų g. 158, Vilniuje, jis tikrai nevykdė. Jokio telefono minėtoje vietoje nepavogė. Dėl šio epizodo – kaltės nepripažįsta (t. 2, b. l. 39-40).

Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. V. nurodė, kad žiemą, tikslios datos nepamena, vakare, jis nuėjo į parduotuvę„Maxima“, tikslaus adreso nežino, ir iš jos išėjęs laukė prie kulinarijos savo draugės. Buvo tamsu, neveikė žibintas, žmonių nebuvo, niekas nevaikščiojo. Tuo metu pro šalį ėjo kažkokie du vyriškiai. Prie nukentėjusiojo priėjo juodai apsirengęs kaltinamasis O. K. ir paklausė, ar jis turi rūkyti, nukentėjusysis pasakė, kad ne. Paskui O. K. keletą kartų paklausė, ar nukentėjusysis nežino, kiek laiko, nukentėjusysis pasakė, kad nežino. Paskui pasakė, kad, jei suras telefoną, tai jį pasiims, tuo metu kaltinamasis jau buvo sugriebęs nukentėjusįjį už rankos. Tada nukentėjusysis ištraukė telefoną, parodė laiką. Paskui kaltinamasis O. K. paprašė telefono. Nukentėjusysis nenorėjo duoti telefono, kaltinamasis O. K. paėmė nukentėjusįjį už kairės rankos ir užlaužęs kairę ranką, apieškojo kišenes – galines, priekines, paskui atsegė striukę, įkišo ranką į vidinę megztinio kišenę. O. K. apieškojęs nukentėjusįjį, paėmė iš nukentėjusiojo kairės rankos telefoną ir įsidėjo jį į savo striukės kišenę. Po to O. K. paėmęs nukentėjusįjį stipriai už rankos nusivedė jį už garažo ir pasakė, kad nukentėjusysis apsisuktų ir, kol jis suskaičiuos iki trijų, bėgtų, o jeigu ne, tai sumuš. Nukentėjusysis tuomet pabėgo, nubėgo prie parduotuvės „Maxima“ ir paprašė žmonių, kad paskambintų policijai. Nukentėjusysis išsigando, galvojo, kad, jei šauksis pagalbos, dar ką nors jam padarys. Kaltinamasis O. K. buvo su draugu, tas daugas iš pradžių stovėjo truputį toliau, gal žiūrėjo, kad nukentėjusysis nepabėgtų, o paskui, kai O. K. nukentėjusįjį vedė, ėjo iš galo. Kitas asmuo nukentėjusiajam nieko nedarė, pasakė, „nelįsk tu prie to vaiko“. To kito asmens veido nukentėjusysis nematė, todėl negali pasakyti, ar jis yra teismo posėdžių salėje.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. V. nurodė, kad 2012-02-18 apie 20.30 val. Vilniuje, prie Architektų g. 158, prie jo priėjo du nepažįstami asmenys, pirmas apie 30 metų amžiaus, apie 180 cm. ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, trumpų tamsių plaukų, buvo apsirengęs juoda striuke, tamsiom kelnėm, antras apie 30 metų amžiaus, apie 182 cm. ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, su tamsia kepure, buvo apsirengęs balta striuke, mėlynom kelnėm. Pas pirmą nepažįstamą kairėje pusėje ant kaktos buvo randas nuo plaukų į nosį. Pirmas nepažįstamas jo paprašė parūkyti, jis jam atsakė, kad neturi, tada paklausė kiek valandų, pasakė, kad nežino. Tada pirmas nepažįstamasis paėmė jį ir apieškojo atimdamas galimybę pasipriešinti, užlauždamas jo rankas, o apieškant jas laikydamas jam už nugaros, radęs jo džinsų kairėje kišenėje telefoną mobilų jį ištraukė ir nusivedė jį prie garažų, laikydamas rankas, paskui pasakė bėgti nusisukus, skaičiuoja iki trijų, jei ne tai sumuš, jis pabėgo. Įvykio metu iš jo buvo pavogtas mobilaus ryšio telefonas Nokia C3, kuriame buvo įdėta PILDYK TELE2 kortelė, Nr.(duomenys neskelbtini). Į teismo medicinos ekspertus nesikreips. Nepažįstamus asmens pažintų gyvai. Pirmasis jų kalbėjo rusiškai ir lietuviškai. Antras nepažįstamasis jo nelietė ir sakė pirmam nepažįstamam paleist vaiką, nelyst prie jo. Papildė, kad 2012 m. vasario 18 d. apie 20.30 val. jį apiplėšė du vyrai. Vienas iš jų, tai būtent tas, kurį policijos komisariate atpažino iš nuotraukų, priėjęs prie jo paprašė rūkyti, o jam atsakius, kad nerūko - paklausė kiek valandų. Jis tam vaikinui atsakė, kad nežino kiek valandų, neturi telefono. Tuomet tas pats vaikinas pasakė, kad, o jei apieškojęs ras pas jį telefoną – jį atims. Tuomet paėmęs jam rankomis už kairės rankos užlaužė ją už nugaros. Vyras savo rankomis jam stipriai spaudė ranką, dėl ko juto fizinį skausmą. Tuomet prie jo priėjo antrasis vaikinas, kuris pasakęs, „ką čia skriaudi vaiką“ paėmė jo dešinę ranką ir ją taip pat užlaužė už nugaros. Dėl užlaužtos rankos – juto fizinį skausmą. Taip laikydami jo rankas už nugaros ir neleisdami jam pasipriešinti, vyras, kurį atpažino iš nuotraukų policijos komisariate, apieškojo jo kišenes ir radęs kairėje pusėje priekinėje džinsų kišenėje mobilaus ryšio telefoną „Nokia C3“ jį ištraukė. Tas pats vaikinas apieškojo jo striukės, megztinio kišenes, tačiau nieko nerado. Jis vertingų daiktų su savimi neturėjo. Paėmę jo telefoną, jam pasakė, kad jis apsisuktų ir bėgtų, arba jį sumuš ir paleido. Jis buvo labai išsigandęs, nes vyrai buvo vyresni už jį, jis bijojo, kad nebūtų sumuštas, todėl nubėgo, kaip vyrai jam buvo liepę. Jis atpažinti galėtų tik vieną asmenį, būtent tą, kurį atpažino policijos komisariate iš nuotraukų, t.y. tą, kuris pirmasis jam užlaužė kairę ranką ir kuris iš kišenės pavogė jo telefoną. Antrojo vaikino jis atpažinti negalėtų, jo veido nematė. Antrasis vaikinas buvo su kepure ir su kapišonu, be to buvo tamsu, todėl jo veido jis nematė. Atpažinti gali tik vieną vaikiną, tą, kuris pavogė jo telefoną, nes jo veidą matė ir gerai įsidėmėjo. Vaikinas, kurio negali atpažinti, jam nieko daugiau nedarė, tik laikė jo dešinę ranką jam už nugaros. Jis jam negrasino ir jo neapieškojo. Vyrai, kurie jį apiplėšė jo nemušė, fizinį skausmą sukėlė užlauždami rankas. Dėl šio įvykio jis patyrė fizinės ir moralinės žalos (t. 1, b. l. 89; 91-92).

Nukentėjusioji B. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kaltinamųjų nepažįsta, paaiškino, jog datos neatsimena, tačiau tą dieną jos sūnus parėjęs namo pasakė, kad pavogė telefoną. Nukentėjusioji iš karto su juo nuėjo prie parduotuvės ieškoti asmenų, kurie iš jo atėmė telefoną. Sūnus jai pasakojo, kad prie jo, kai jis stovėjo prie kulinarijos, priėjo du jaunuoliai, vienas iš tų jaunuolių stovėjo atokiau, kitas priėjo arčiau, paprašė paskambinti, paskui užlaužė nukentėjusiosios sūnui ranką, apieškojo, paėmė telefoną, pasakė, kad apsisuktų tris kartus ir bėgtų, nes jei ne, tai sumuš. Nukentėjusiajai sūnus pasakojo, jog antrasis jaunuolis pirmajam sakė, kad jis nekliudytų nepilnamečio. Nukentėjusiajai sūnus sakė, kad iškvietė policiją, kad jis su policija važinėjo, tačiau nieko nerado, kitą dieną jiems paskambino iš policijos ir paprašė atvykti parašyti pareiškimą. Nukentėjusioji nurodė, kad pagrobtą telefoną „Nokia C3“ pirko už 300 Lt, telefonas buvo naujas, dėžutėje, bet jį pirko stotyje esančiame kioske, pagrobtas telefonas buvo su SIM kortele. Nei telefonas, nei SIM kortelė nukentėjusiajai negrąžinti.

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja D. K. nurodė, kad yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 4 policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja, kaltinamuosius O. K. ir D. B. pažįsta tiek, kiek teko susidurti darbe. Liudytoja parodė, kad nukentėjusysis A. V. nurodė, kad gali atpažinti vieną asmenį, būtent tą, kurį atpažino iš nuotraukos, antro asmens nukentėjusysis nurodė, kad atpažinti negalės, todėl atpažinimas ir nebuvo daromas.

Iš Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolo nustatyta, kad nukentėjusysis A. V. atpažino asmenį, nuotraukoje Nr. 77, kuris 2012-02-18 Vilniuje, Architektų g. 158, pagrobė mobilaus ryšio telefoną, naudojo smurtą (t. 1, b. l. 94-95). Asmuo nuotraukoje Nr. 77 yra O. K. (t. 1, b. l. 96).

Iš Asmens parodymo atpažinti protokolo nustatyta, kad asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis A. V. atpažino asmenį Nr. 1, kuris yra jam labai panašus į asmenį apiplėšusį nukentėjusįjį 2012-02-18 Vilniuje, Architektų g. 158, asmuo Nr. 1 nusikaltimo padarymo metu užlaužė nukentėjusiajam ranką, ištraukė mobilaus ryšio telefoną bei jį pagrobė, būtent šis vaikinas sakė nukentėjusiajam, kad jis bėgtų arba jį sumuš. Asmuo Nr. 1 yra O. K. (t. 1, b. l. 99-102).

Nors kaltinamasis O. K. kaltu prisipažino iš dalies, neigė užlaužęs nukentėjusiajam A. V. rankas, taip pat neigė jam grąsinęs, tačiau jam inkriminuota nusikalstama veika yra įrodyta nukentėjusiojo A. V. parodymais, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, teismas neturi jokio pagrindo jais abejoti. O. K. kaltė yra įrodyta ir baudžiamojoje byloje esančiu Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolu, kuriame užfiksuota, jog nukentėjusysis A. V. atpažino O. K. pagal nuotraukas, kaip vaikiną, kuris pagrobė iš jo mobilaus ryšio telefoną ir naudojo smurtą (t. 1, b. l. 94-95), taip pat Asmens parodymo atpažinti protokolu, kuriame užfiksuota, jog nukentėjusysis A. V. atpažino O. K. pagal veido bruožus, kaip asmenį, kuris užlaužęs jam kairę ranką, pagrobė iš jo mobilaus ryšio telefoną (t. 1, b. l. 99-102). Netiesiogiai O. K. kaltę įrodo ir nukentėjusiosios B. V. parodymai teisme, kai ji nurodė, jog jos sūnus A. V. iš karto po to, kai iš jo buvo atimtas mobilaus ryšio telefonas, jai pasakė, kad vienas iš prie jo priėjusių jaunuolių užlaužė A. V. ranką, apieškojo jį, paėmė telefoną ir pasakė, kad apsisuktų tris kartus ir bėgtų, nes, jei ne, tai sumuš. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Teismo vertinimu, byloje nustatyta, kad kaltinamasis O. K. tamsiu paros metu prieš akivaizdžiai silpnesnį nepilnametį nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą, užlaužė jo ranką, laikydamas nukentėjusįjį, jį apieškojo ir pagrobė jo turėtą mobilaus ryšio telefoną. Teismas, įvertinęs kaltinamojo O. K., nukentėjusiųjų parodymus bei kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad O. K. įvykdė nusikalstamą veiką numatytą LR BK 180 str. 1 d.

Kaltinamasis D. B. yra kaltinamas tuo, kad atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis 2012 m. vasario 18 d. apie 20 val. 30 min. turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą veikdamas kartu su O. K., prie prekybos centro „Maxima“, adresu Architektų g. 158, Vilniuje, O. K. priėjus prie nepilnamečio A. V. ir rankomis paėmus jam už kairės rankos ir ją užlaužus pastarajam už nugaros, jis (D. B.) priėjęs prie A. V. rankomis paėmė A. V. už dešinės rankos ir užlaužė ją pastarajam už nugaros, tokiu būdu bendrais veiksmais sukėlė nepilnamečiui nukentėjusiajam A. V. fizinį skausmą bei atėmė galimybę priešintis, po ko O. K. apieškojus A. V. kišenes bei priekinėje kairės pusės džinsų kišenėje radus mobilaus ryšio telefoną „Nokia C3-00“ 300 Lt vertės, priklausantį A. V. motinai B. V., jį pagrobę - pasišalino, tokiu būdu atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą, nukentėjusiajai B. V. priklausantį, 300 Lt vertės turtą.

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis O. K. parodė, jog šį nusikaltimą padarė, prisimena, kad toks įvykis buvo, bet aplinkybių negali patikslinti, nes neprisimena. Tą dieną, gali būti, kad 2012-02-24, buvo kartu su D. B.. Kaltinamasis nei peilio, nei kokio nors kito ginklo neturėjo. Kiek kaltinamasis žino, jokio peilio neturėjo ir D. B.. Nei kaltinamasis, nei D. B. nukentėjusiajam J. R. peilio prikišęs nebuvo, jam negrasino, jokio smurto jo atžvilgiu nevartojo. Telefoną iš nukentėjusiojo pavogė, tačiau, nei kokiomis aplinkybėmis, nei kuris iš jų paėmė iš nukentėjusiojo telefoną negali pasakyti. Nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl 400 Lt žalos už telefoną pripažįsta, civilinio ieškinio dėl 500 Lt neturtinės nepripažįsta, nes jokio smurto nebuvo panaudota, bet pripažįsta, kad nusikalstamą veiką nukentėjusiojo atžvilgiu padarė.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis O. K. nurodė, kad nelabai šio nusikaltimo prisimena. Jis prisimena, kad kartu su D. B. prie A.J. P. g. 1, Vilniuje, pagrobė mobilaus ryšio telefoną, tačiau neprisimena, kad D. B. būtų turėjęs peilį ar juo grasinęs. Jis prisimena, kad kartu su D. B. padarė nusikaltimą nurodytą pranešime apie įtarimą. Datos ir laiko jis jau neprisimena, tačiau neatmeta galimybės, kad buvo 2012-02-24, prisimena, kad buvo dienos metu, galimai apie 11.15 val. Prisimena, kad jis kartu su D. B. priėjo prie vaikino ir iš jo pagrobė mobilaus ryšio telefoną „Nokia C3“. Jis prisimena, kad jis ištraukė vaikinui iš rankos jo mobilaus ryšio telefoną. Paėmęs telefoną kartu su D. B. pasišalino. Iš telefono sim kortelę išmetė, tačiau ar jis, ar D. B. – jau neprisimena. Kur jie išmetė kortelę – neprisimena. Kokia sim kortelė buvo telefone – neprisimena. Telefoną pardavė stotyje, nepažįstamam žmogui. Už kiek pardavė telefoną – neprisimena. Gautus pinigus už parduotą telefoną jie su D. B. pasidalino ir išleido. Parodė, kad darydamas nusikaltimus jis niekados negrasindavo nukentėjusiesiems panaudoti jų atžvilgio smurto, niekad jų nemušdavo, nelaikydavo nukentėjusiojo, kad jis negalėtų pabėgti (t. 2, b.l. 25-27).

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis D. B. nurodė, kad dėl šios veikos kaltę pripažįsta iš dalies, paaiškino, jog jie su O. K. buvo prie mokyklos, esančios Povilaičio g. 1, Vilniuje. D. B. pamatė iš toli einantį vaikiną su telefonu rankose. Kaltinamasis D. B. priėjo prie jo pirmas, paprašė cigaretės, vaikinas atsakė, kad nerūko, tada kaltinamasis paprašė jo duoti telefoną paskambinti. Nukentėjusysis paėmė telefoną į kitą ranką ir pasakė, kad neduos paskambinti, kadangi sąskaitoje nėra pinigų. Tada priėjo O. K., tiesiog nukentėjusiajam iš rankos ištraukė telefoną ir jie nuėjo. Niekas nukentėjusiojo negąsdino, niekas nieko nesakė, nei kaltinamasis, nei O. K. nukentėjusiojo atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, nei kaltinamasis, nei O. K. jokio peilio neturėjo ir juo nukentėjusiajam negrasino. Telefoną, kurį paėmė iš nukentėjusiojo tą pačią dieną pardavė. Civilinį ieškinį dėl 400 Lt turtinės žalos pripažįsta, dėl 500 Lt neturtinės žalos pripažįsta, sutinka atlyginti žalą, kai turės galimybę.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis D. B. prisipažino iš dalies, nurodė, kad 2012 m. vasario mėnesį, dienos tiksliai neprisimena, (nes vasario mėnesį įvykdė keletą nusikalstamų veikų, dėl kurių bylos jau perduotos į teismą), tačiau neatmeta galimybės, kad tai buvo 24 d., kartu su O. K. pagrobė iš vaikino mobilaus ryšio telefoną „Nokia C3“. Jis su O. K., Lazdynų mikrorajone atsitiktinai pamatė einantį vaikiną. Jis yra iš Savanorių pr., Lazdynų mikrorajono nepažįsta, todėl gatvės įvardinti negali, bet gali tą vietą parodyti. Prisimena, kad vaikiną pamatė už mokyklos, stadione. Pamatę vaikiną, jie prie jo priėjo. Tuo metu pas jį buvo sunki materialinė padėtis, nes tuo metu niekur nedirbo, negavo jokių pašalpų, neturėjo pajamų pragyvenimui. Būtent dėl minėtos priežasties jis ir padarė šį nusikaltimą. Jis priėjo prie vaikino ir užstojo jam kelią. Tada priėjo O. K.. Jis vaikino paklausė, gal jis turi parūkyti cigaretę, o vaikinas atsakė, kad nerūko. Tada pamatė, kad vaikinas rankoje laikė mobilaus ryšio telefoną, todėl paprašė jo paskambinti. Vaikinas nieko nespėjo pasakyti, kai priėjęs O. K. ranka iš vaiko rankos ištraukė jo laikytą mobilaus ryšio telefoną. Kuria ranka O. K. ištraukė iš vaikino telefoną – neįsidėmėjo. Kai jis prašė vaikino paskambinti, jis telefoną laikė dešinėje rankoje, po ko perėmė į kairę ranką, būtent iš kairės rankos O. K. ir ištraukė mobilaus ryšio telefoną. Kaip vaikinas buvo apsirengęs – jis neatsimena. Nei jis, nei O. K. peilio tikrai neturėjo, vaikinui peiliu negrasino. Nei jis, nei O. K. vaikino nelaikė, jis tiesiog buvo užstojęs vaikinui kelią, kad jis negalėtų pabėgti. Kai O. K. paėmė telefoną – jie abu kartu nuėjo. Ar vaikinui ką nors sakė, kai O. K. iš jo paėmė telefoną – neatsimena. Tiesiog prisimena, kad pavogė telefoną, tačiau tikslesnių aplinkybių – nelabai atsimena. Prisimena, kad O. K. vaikinui iš rankos ištraukė mobilaus ryšio telefoną „Nokia C3“. Telefonas buvo mėlynos spalvos. Pavogtame mobilaus ryšio telefone buvo sim kortelė, ją O. K. išėmė, tačiau kur jis ją išmetė – jis neprisimena. Kokia sim kortelė buvo pagrobtame telefone – jis neįsidėmėjo. Pavogtą telefoną jie pardavė, pinigus pasidalino. Kur pardavė telefoną – neatsimena. Kiek gavo pinigų už pavogtą telefoną neatsimena. Pinigus išleido maistui pirkti, nes kaip jau minėjo – buvo sunki materialinė padėtis ir pinigų reikėjo pragyvenimui (t. 2, b. l. 39-40).

Apklaustas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis nurodė, kad kaltinamųjų iki įvykio nepažinojo, jų pavardes sužinojo tyrimo metu. Nukentėjusysis paaiškino, kad 2012-02-18 apie 10.30-11 val. ėjo į mokyklą. Jam užėjus už kampo prie mokyklos stadiono, prie jo priėjo iš pradžių vienas O. K.. O. K. jį pasivijo ir paprašė paskambinti, nukentėjusysis atsisakė duoti telefoną, tada O. K. lydėdamas nukentėjusįjį kurį laiką prašė duoti telefoną. Galų gale nukentėjusysis pasakė, kad tikrai neduos telefono, tada O. K. jį sustabdė, sugriebė už striukės, pasakė duoti telefoną, o nukentėjusiajam iš nugaros užėjo D. B.. Tada O. K. ištraukė peilį, laikė jį rankoje, pridėjęs nukentėjusiajam ties petimi, pradėjo grasinti, kad papjaus, jei nukentėjusysis neatiduos telefono. Nukentėjusysis tuo metu dar laikė telefoną rankoje, jie bandė nukentėjusiajam ištraukti iš rankos telefoną, bet, kadangi nukentėjusysis nenorėjo jo paleisti, O. K. sudavė jam per ranką ir tuo momentu D. B. ištraukė telefoną nukentėjusiajam iš rankos. Nukentėjusysis nemanė, kad O. K. turėtu peiliu galėjo prapjauti striukę ir jį sužaloti, nes ji buvo stora, bet vis tiek galvojo, kad jis gali nukentėjusįjį sužaloti. D. B. peilio neturėjo. Dėl tokio įvykio nukentėjusysis išsigando, telefoną su tėvais buvo pirkę naują po Naujų metų, “Bitės“ salone ir tuo metu jis kainavo 400 Lt. Nukentėjusysis nurodė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu susipainiojo, iš tiesų rankoje peilį turėjo tas, kuris priėjo pirmas, t.y. O. K..

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2012-02-24 J. R. nurodė, kad 2012-02-24 apie 11.15 val. jis buvo prie Povilaičio g. 1 esančio stadiono. Prie jo priėjo vyras kuriam buvo apie 20-22 metai amžiaus, stambaus kūno sudėjimo, apie 175-180 cm., buvo apsirengęs šviesiai mėlynos spalvos kepurė, tamsiai mėlynos spalvos striuke. Minėtas vyras lietuviškai paprašė jo paskambinti. Jis jam pasakė, kad neduos savo telefono. Tada minėtas vyras sugriebė jį už striukės ir liepė jam atiduoti savo telefoną. Jis jį pastūmė. Tada jam iš nugaros priėjo kitas vyras, kuris buvo su tamsios spalvos kepure (su ausimis), jis buvo apžėlęs, lieso kūno sudėjimo, su rudos spalvos languota striuke. Minėtas vyras jam prie krūtinės pridėjo peilį. Peilis buvo sulankstomas, geležtė apie 12 cm. ilgio. Nuo minėtų veiksmų jis labai išsigando. Tada stambesnis vyras iš jo kelnių kišenės ištraukė jo mobiliojo ryšio telefoną NOKIA C3. Tada vyras kuris grasino jam peiliu pastūmė jį ir jie abu nubėgo link Vitkaus g. 13. Apie minėtą įvykį jis pranešė policijai ir savo motinai. Abu minėtus vyrus gali atpažinti iš veido (t. 1, b.l. 143). 2012-05-14 nukentėjusysis papildė, kad 2012 m. vasario 24 d. apie 11 val. 15 min. jis buvo prie stadiono esančio A.J. P. g. 1, Vilniuje. Jis ėjo į mokyklą. Buvo vienas. Jam einant prie jo pribėgo vienas vyras, kurio požymius nurodė pirminės apklausos metu. Jis matė, kad vyras, kuris prie jo pribėgo stovėjo su dar vienu vaikinu, tačiau iš pat pradžių prie jo pribėgo vienas. Pribėgęs prie jo jis lietuvių kalba paprašė jo paskambinti. Jis telefoną tuo metu turėjo įsidėjęs kelnių kišenėje, išsiėmęs nebuvo. Jis vyrui atsakė, kad neduos jam paskambinti. Tuomet jis abiem rankomis sugriebė jį už striukės, už krūtinės ir griežtai pareikalavo, kad duotų jam savo mobilaus ryšio telefoną. Jis nenorėdamas atiduoti jam savo telefono, jį pastūmė rankomis į pečius. Jis stipriai stumtelėjo vaikiną ir jo rankos nuslydo jam nuo striukės. Tuomet jam iš už nugaros priėjo antras vyras. Vyras priėjęs prie jo, rankoje laikė atlenktą peilį. Kurioje rankoje vyras laikė peilį – jis neatsimena. Jis tikrai matė, kad vyras laikė peilį, yra pilnai tuo įsitikinęs. Matė, kad peilio geležtė buvo metalo spalvos, smaili, pilko metalo spalvos. Kokia buvo rankena jis nematė, nes vaikinas ją laikė savo rankoje. Vaikinas pridėjo jam peilį prie kairio peties, atstatydamas geležtę į jį ir pasakė, kad jis duotų greitai telefoną, nes jį papjaus. Tuo metu vaikinas, kurį jis nustūmė, jam pasakė, kad jis geriau atiduotų telefoną, nes papjaus. Vaikinas, kuris buvo atstatęs į jį peilį, laikė jam už kairės rankos alkūnės, kad nepabėgtų. Antrasis vaikinas tuomet pradėjo jį liesti ir apčiupinėti jo kišenes. Kad vaikinai neatimtų jo telefoną, jis savo mobilaus ryšio telefoną išsiėmė iš kišenės ir laikė jį kairėje rankoje. Vaikinas, kurį jis prieš tai buvo nustūmęs, jam iš kairės rankos išplėšė telefoną ir jį padavė vaikinui, kuris grasino jam peiliu. Atėmę jo telefoną abu vaikinai nuėjo. Vaikinai jo nemušė, tik grasino papjauti. Dėl šio įvykio jis labai išsigando, patyrė moralinę žalą. Iš jo pavogė mobilaus ryšio telefoną „Nokia C3“ su Labas sim kortele Nr. 8635 94593. Šį numerį po vagystės jam tėvai atstatė ir jis vėl juo naudojasi. Atpažinti galėtų abu jį apiplėšusius vaikinus, nes jų veidus plėšimo metu matė ir įsidėmėjo. Vaikinų, kurie jį apiplėšė jis nepažįsta (t. 1, b.l. 144-145).

Apklausta teisiamajame posėdyje nukentėjusioji O. R. nurodė, kad kaltinamųjų O. K. ir D. B. nepažįsta, nukentėjusysis J. R. yra jos sūnus. Tikslios datos neatsimena, bet tai buvo šių metų vasario mėnesį, jai iš nepažįstamo numerio paskambinęs sūnus pasakė, kad iš jo pavogė telefoną. Sūnus paaiškino, kad prie mokyklos prie jo priėjo dviese, pagrasino jam peiliu ir atėmė telefoną. Sūnus pasakė, kad iškvietė policiją ir dabar yra mokykloje. Atvažiavo nukentėjusiosios vyras, ji su juo nuvažiavo į mokyklą, bet sūnaus mokykloje jau nebuvo, nes jis su policija važinėjo po rajoną, ieškojo tų asmenų, kurie iš jo atėmė telefoną, tačiau nieko nerado, todėl jie vėliau nuvažiavome į policijos komisariatą parašyti pareiškimo. Nukentėjusioji nurodė, kad sūnus jai pasakojo, jog jis ėjo į mokyklą, prie stadiono, šalia namų, stovėjo kažkokie du asmenys prie namo laiptinės ir kalbėjosi, vienas iš jų prie jo priėjo, paprašė telefono, sūnus pasakė, kad neduos, kad yra pasibaigusi sąskaita, tada tas asmuo, sugriebė sūnų už striukės, pasakė, kad duotų telefoną paskambinti, sūnus jį stumtelėjo ir norėjo eiti toliau, bet jam iš už nugaros priėjo kitas asmuo su peiliu, pridėjo jį prie krūtinės ir pasakė, kad papjaus. Tada kitas apieškojo kišenes ir paėmė iš sūnaus telefoną. Kuris iš kaltinamųjų sūnui prikišo peilį nukentėjusioji nežino. Kaip ji suprato iš sūnaus pasakojimo, peilį jam prikišo ties krūtine, sūnus sakė, kad jis išsigando. Nukentėjusioji nurodė, kad pagrobtas telefonas jiems grąžintas nebuvo, jo kaina 400 Lt, todėl prašo šią sumą priteisti iš kaltinamųjų, be to, telefonas buvo atimtas panaudojant peilį, sūnus labai išsigando, todėl prašo iš kaltinamųjų priteisti 500 Lt neturtinės žalos.

Nukentėjusioji A. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2012-02-24 apie 11.18 val. jai paskambino jos sūnus J. R., gim. 1996 m. ir pranešė jai, kad 2012-02-24 apie 11.15 val. Vilniuje, prie Povilaičio g. 1, du nepažįstami vyrai grasindami peiliu iš jo pagrobė mobiliojo ryšio telefoną NOKIA C3 IMEI (duomenys neskelbtini) (vertė 400 Lt.), kuris buvo su UAB „Bitė Lietuva“ sim kortele Nr. (duomenys neskelbtini) (bevertė). Dėl minėto įvykio jai padaryta 400 Lt žala (t. 2, b.l. 136).

Teisiamajame posėdyje liudytoja D. K. nurodė, kad ji yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 4 policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja, kaltinamuosius O. K. ir D. B. pažįstu tiek, kiek teko susidurti darbe. Ji šioje byloje atliko įvairius ikiteisminio tyrimo veiksmus, teigė, kad J. R. atveju buvo atliekamos apklausos ir atpažinimai. Nukentėjusysis J. R. atpažinimo metu nurodė, ką kuris iš atpažintųjų darė. Kiek liudytoja atsimena, nukentėjusysis J. R. nesipainiojo, jo parodymai buvo nuoseklūs ir aiškūs. Nukentėjusysis J. R. aiškiai išdėstė, kuris iš kaltinamųjų turėjo peilį, kuris kokius veiksmus atliko, taip pat nedvejodamas nurodė, kurį asmenį atpažįsta.

Teisiamajame posėdyje liudytojas M. T. nurodė, kad jis yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5 policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas, kaltinamųjų O. K. ir D. B. asmeniškai nepažįsta. Liudytojas nurodė, kad, kaip yra nurodyta jo atliktos J. R. apklausos protokole, nukentėjusysis J. R. pasakė, kad vieną iš kaltinamųjų jis atpažino iš interneto portale „Delfi“ paskelbtos nuotraukos, kaip asmenį, kuris jį apiplėšė. Po to nukentėjusiajam buvo pateiktos fotonuotraukos, iš kurių jis atpažino kaltinamuosius ir nurodė, kokius veiksmus atliko kiekvienas kaltinamasis. Nukentėjusiojo paaiškinimai jokių abejonių nesukėlė.

Iš Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolo nustatyta, kad nukentėjusysis J. R. atpažino asmenis nuotraukose Nr. 76 ir Nr. 77 pagal veido bruožus, kurie jį 2012-02-24 apiplėšė (t. 1, b.l. 148-152). Asmuo Nr. 76 yra D. B., gim. 1984 m., asmuo nuotraukoje Nr. 77 yra O. K., gim. 1982 m. (t. 1, b.l. 153).

Iš Asmens parodymo atpažinti protokolo nustatyta, kad asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis J. R. atpažino asmenį Nr. 1, kaip asmenį, kuris jį 2012-02-24 prie Povilaičio g. 1, Vilniuje esančio stadiono apiplėšė, būtent vaikinas Nr. 1 grąsino nukentėjusiajam peiliu, nukentėjusysis J. R. nurodė, kad šį vaikiną atpažįsta iš veido, nes plėšimo metu jį matė gerai ir įsidemėjo, yra pilnai įsitikinęs, kad tai tas pats vaikinas, kuris laikė peilį nukentėjusiajam prie kairio peties, po ko jo draugui paėmus nukentėjusiajam iš rankų telefoną – jį perdavė šiam vaikinui. Asmuo Nr. 1 yra D. B. (t. 1, b. l.156-159).

Iš Asmens parodymo atpažinti protokolo nustatyta, kad asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis J. R. atpažino asmenį Nr. 2, kaip asmenį, kuris jį 2012-02-24 prie Povilaičio g. 1, Vilniuje esančio stadiono apiplėšė, nukentėjusysis J. R. nurodė, kad asmuo Nr. 2 pribėgęs prie jo klausė, kiek valandų, po to paprašė parūkyti, po ko jam iš rankos ištraukęs mobilaus ryšio telefoną Nokia C3 jį perdavė savo draugui, šį vaikiną atpažįsta iš veido ir yra pilnai įsitikinęs kad vaikinas Nr. 2 yra tas pats, kuris jį apiplėšė, t.y. įvykdė aukščiau nurodytus veiksmus. Asmuo Nr. 2 yra O. K. (t. 1, b. l. 162-165).