Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja D.Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-480-468/2013 Teisėja I. G.-Kalytienė Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00183-2012-8

2013 m. birželio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. K. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 04 17 d. nuosprendžio, kuriuo O. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 180 str. 1 d. 2 metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 180 str. 2 d. 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos ir O. K. paskirta subendrinta bausmė – 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimas, kuri, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d., subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 09 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskiriant jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams, ją atliekant pataisos namuose; D. B. nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d., bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 09 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme, paskiriant jam galutinę subendrintą bausmę – 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimą, ją atliekant pataisos namuose, pagal BK 180 str. 1 d. D. B. išteisintas; nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. B. naudai iš O. K. ir D. B. priteistas 10 Lt turtinės žalos atlyginimas, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. V. naudai iš O. K. priteistas 300 Lt turtinės žalos atlyginimas, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės O. R. naudai iš O. K. ir D. B. priteistas 400 Lt turtinės žalos atlyginimas, nukentėjusiojo J. R. naudai iš O. K. ir D. B. priteistas 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. K. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis 2012 01 20 d. apie 11.00 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, (duomenys neskelbtini) namo laiptinės pirmajame aukšte, Vilniuje iš nepilnamečio K. B. kairės rankos ištraukė ir tokiu būdų atvirai pagrobė mobilaus ryšio telefoną „Nokia C5“, 529 Lt vertės, su jame buvusia „Tele 2 Pildyk“ sim kortele, 10 Lt vertės, priklausančius nukentėjusiojo K. B. mamai J. B., tokiu būdu atvirai pagrobė svetimą nukentėjusiajai J. B. priklausantį 539 Lt vertės turtą.

Taip pat O. K. nuteistas už tai, kad jis, atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis 2012 02 18 d. apie 20.30 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, prie prekybos centro „Maxima“, adresu (duomenys neskelbtini), priėjęs prie nepilnamečio A. V. ir rankomis paėmęs jam už kairės rankos užlaužė ją pastarajam už nugaros, tokiu būdu sukėlė nepilnamečiui nukentėjusiajam A. V. fizinį skausmą bei atėmė galimybę priešintis, po ko O. K., apieškojęs A. V. kišenes bei priekinėje kairės pusės džinsų kišenėje radęs mobilaus ryšio telefoną „Nokia C3-00“, 300 Lt vertės, priklausantį A. V. motinai B. V., jį pagrobė, tokiu būdu atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą nukentėjusiajai B. V. priklausantį 300 Lt vertės turtą.

Taip pat O. K. nuteistas už tai, kad jis apiplėšė panaudojęs peilį, o būtent: jis 2012 02 24 d. apie 11.15 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su D. B. prie stadiono, esančio (duomenys neskelbtini), priėjęs prie nepilnamečio J. R. paprašė paskambinti, o pastarajam atsakius, kad neduos, jis sugriebė J. R. už striukės ir pareikalavo mobilaus ryšio telefono, po ko rankoje laikydamas atlenktą peilį priėjęs D. B. prikišo peilį J. R. prie kairiojo peties bei grasindamas papjauti pareikalavo mobilaus ryšio telefono, o J. R. paėmus į kairę ranką mobilaus ryšio telefoną „Nokia C 3“, 400 Lt vertės, priklausantį mamai O. R., jis (O. K.) iš pastarojo rankos išplėšęs minėtą mobilaus ryšio telefoną kartu su D. B. pasišalino, tokiu būdu panaudojęs peilį jis apiplėšė žmogų, tuo padarydamas nukentėjusiai O. R. 400 litų turtinę žalą.

D. B. nuteistas už tai, kad apiplėšė panaudojęs peilį, o būtent: jis 2012 02 24 d. apie 11.15 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su O. K. prie stadiono, esančio (duomenys neskelbtini), O. K. priėjus prie nepilnamečio J. R. ir paprašius paskambinti, o pastarajam atsakius, kad telefono neduos, po ko O. K. sugriebus J. R. už striukės ir pareikalavus mobilaus ryšio telefono, jis (D. B.), rankoje laikydamas atlenktą peilį, priėjo prie J. R. bei prikišęs peilį pastarajam prie kairiojo peties, grasindamas papjauti, pareikalavo mobilaus ryšio telefono, o nukentėjusiajam J. R. paėmus į kairę ranką mobilaus ryšio telefoną „Nokia C 3“, 400 Lt vertės, O. K. iš pastarojo rankos išplėšė mobilaus ryšio telefoną „Nokia C 3“, priklausantį J. R. mamai O. R., po ko jis (D. B.) kartu su O. K. pasišalino, tokiu būdu panaudojęs peilį jis apiplėšė žmogų, tuo padarydamas nukentėjusiai O. R. 400 litų turtinę žalą.

Apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis J. R. painiojosi savo parodymuose, teigė, kad iš pradžių pirmas prie jo priėjo O. K., o tada – D. B., vėliau teigė atvirkščiai, taip pat davė nenuoseklius parodymus apie rankoje laikomą peilį. O. K. nurodymu, jokio peilio nei pas jį, nei pas D. B. nebuvo.

Dėl K. B. svetimo turto pagrobimo apeliantas nurodo, kad faktiškai K. B. galėjo pasisavinti iš J. B. buto, esančio (duomenys neskelbtini), fotoaparatą. Po jų pokalbio dėl fotoaparato jis dingo ir nesirodė, O. K. pamanė, jog jis ir pasisavino minėtą fotoaparatą. Vėliau atsitiktinai sutikęs K. B. nuteistasis paėmė iš jo telefoną, nurodydamas, kad jį grąžins, kai K. B. grąžins fotoaparatą. Jis to nepadarė, todėl ir O. K. negrąžino telefono.

Nagrinėdamas epizodą, kur nukentėjusysis yra A. V., apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad A. V. taip pat painiojosi savo parodymuose, teigdamas, kad O. K. paėmė jį už kairės rankos. Nuteistojo nuomone, laikyti A. V. ir apieškoti jo galines kišenes, priekines, po to atsegti striukę ir apieškoti vidines megztinio kišenes yra tiesiog neįmanoma. Teisme A. V. teigė, kad antras asmuo jam nieko nedarė, tačiau ikiteisminio tyrimo metu davė kitokius parodymus, kad tas antras asmuo paėmė dešinę ranką ir ją užlaužė. Nors, kaip teigia apeliantas, jokio fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo panaudota.

Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nuteistasis turi mažametę dukrą, su kuria palaiko ryšius telefonu bei laiškais, bet jam to neužtenka. Apelianto rūpesčio reikia ir senyvo amžiaus motinai.

Motyvuojamoji dalis

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė – skundus atmesti.

Dėl nuteistojo O. K. apeliacinio skundo

Apelianto skundo argumentai, kad apylinkės teismas tinkamai neįvertino nukentėjusiųjų parodymų, kadangi jie buvo nenuoseklūs, yra nepagrįsti. Nors apeliantas neigia J. R. atžvilgiu turėjęs peilį, o A. V. atžvilgiu nenaudojęs fizinį smurtą, tačiau jo kaltė be jokių abejonių įrodyta byloje surinktais duomenimis. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentacija skundžiamame nuosprendyje yra pakankama, motyvuota, išsami, nuosprendžio išvados pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos J. R. atžvilgiu, faktinių aplinkybių pasakytina, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, jog, kaip teigia ir O. K., nukentėjusiojo J. R. parodymai, duoti teisme ir duoti ikiteisminio tyrimo metu, skiriasi, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ką pagrįstai nusprendė ir apylinkės teismas. Atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodymus davė iš karto po įvykio, praėjus trumpam laiko tarpui juos papildė, esminių įvykio aplinkybių nekeisdamas, apylinkės teismas vadovavosi nuosekliais nukentėjusiojo J. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, juolab, kad juos patvirtina ir kita bylos medžiaga – asmens parodymo atpažinti protokoluose užfiksuoti duomenys, liudytojos parodymai ir kt. Teisme apklausti bylą tyrę pareigūnai nurodė, jog J. R. ikiteisminio tyrimo metu nesiblaškė, nei dėl faktinių aplinkybių (peilio, buvimo, asmenų skaičiaus, veiksmų) nei dėl konkretaus asmens atpažinimo, davė tvirtus paaiškinimus. Taigi apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad nusikaltimo padarymo metu nebuvo peilio, yra atmetami kaip nepagrįsti, šios aplinkybės skundžiamame teismo nuosprendyje yra aptartos ir tinkamai įvertintos.

Epizode dėl veiksmų prieš A. V. kaip niekuo nepagrįstas vertinamas nuteistojo teiginys, jog prieš nukentėjusįjį A. V. jis nevartojo jokio fizinio smurto. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog A. V. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme buvo nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais abejoti. Skunde nurodoma aplinkybė, kad A. V. painiojosi savo parodymuose, yra neteisinga ir grindžiama išimtinai nuteistojo subjektyvia nuomone. Fizinio smurto panaudojimas apylinkės teismo grindžiamas ne vien tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kita bylos medžiaga, kurią teismas pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją, kad jis fizinio smurto nepilnamečio atžvilgiu nenaudojo.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad iš nepilnamečio K. B. atvirai buvo pagrobtas telefonas, kad būtent kaltinamasis, susitikimo su K. B. metu, pasinaudojęs tuo, kad nukentėjusiajam kažkas paskambino ir nukentėjusiajam išsitraukus telefoną, telefoną nukentėjusiajam ištraukė iš rankų ir jį pasisavino. Iš O. K. paaiškinimų matyti, jog jis telefonu naudojosi, valdė ir juo disponavo savo nuožiūra – telefoną parduodamas stotyje, SIM kortelę išmesdamas. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, O. K. veiksmų kvalifikacija yra teisinga, o apelianto nurodomos aplinkybės dėl K. B., kad neva jis pagrobė fotoaparatą, dėl ko O. K. iš jo ir atėmė telefoną, yra nepagrįstos objektyviais bylos duomenimis, bei apelianto nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, tačiau, kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo tokį nuteistojo prašymą tenkinti. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam O. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis turi mažametę dukrą ir senyvo amžiaus motiną, kurioms reikia jo rūpesčio, yra nepakankamas paskirtos bausmės sušvelninimui. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantas nuteistas už 2 apysunkių ir 1 sunkaus nusikaltimų padarymą. O. K. padaryti nusikaltimai – tyčiniai, nukreipti ne tik prieš kito asmens nuosavybę, bet ir prieš kito asmens sveikatą, atlikti nepilnamečių asmenų atžvilgiu. Dalį nusikalstamų veikų apeliantas padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Apeliantas šiuo nuosprendžiu nuteistas ne pirmą kartą – praeityje jis teistas 7 kartus, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, ir visus kartus už tos pačios rūšies nusikaltimų padarymą. Šiame nuosprendyje nurodytus nusikaltimus jis padarė nepraėjus nei metams po to, kai jis buvo paleistas iš pataisos namų. O. K. daug kartų baustas administracine tvarka, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra. Nustatytos ir aukščiau išvardintos aplinkybės rodo, jog apeliantas yra linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, siekiantis nusikalstamais veiksmais praturtėti, todėl yra socialiai pavojingas. Jam pirmosios instancijos teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmes, BK 56 str. 1 d. įtvirtintų nuostatų nepažeidė.

Aplinkybės, kad, kaip teigia apeliantas, jis viso proceso metu davė nuoseklius ir išsamius parodymus, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, sutinka su žalos atlyginimu, paskirtos bausmės pakeitimui lemiamos reikšmės neturi. Taip pat tai negali būti vertinama kaip O. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, O. K. savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų pripažino tik iš dalies, todėl tai laikytina kaip formalus prisipažinimas. Pagal teismų praktiką aplinkybė, lengvinanti baudžiamąją atsakomybę dėl to, kad kaltininkas gailisi padaręs nusikalstamas veikas, pripažįstama tik tuo atveju, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta esmines bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, kritiškai vertina savo elgesį bei stengiasi sušvelninti tokios veikos padarinius. Šiuo atveju, kaip matyti ir iš apeliacinio skundo turinio, O. K. tik dalinai pripažįsta savo kaltę ir dėl padarytų nusikalstamų veikų gailisi, iš dalies ginčydamas kai kurias padarytų nusikaltimų aplinkybes. Toks kaltės prisipažinimas ir gailėjimasis dėl nusikalstamų veiksmų negali būti vertinamas kaip nuoširdus, todėl ir pagrįstai nelaikytinas aplinkybe, lengvinančia apelianto atsakomybę.

Apygardos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo parinktais laisvės atėmimo bausmių dydžiais. Pažymėtina, kad, kaip jau minėta, byloje nenustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, konstatuota tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė (kad BK 180 str. 1 d. ir BK 180 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas jis padarė, veikdamas bendrininkų grupėje). Atsižvelgęs į tai, bei į kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes apylinkės teismas apeliantui už apysunkių ir sunkaus nusikaltimų padarymą pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiais net nesiekia sankcijose numatytų bausmių vidurkio. Be to, subendrindamas paskirtas bausmes apylinkės teismas parinko ir švelnesnius bausmių subendrinimo būdus, t. y. bausmes subendrino iš dalies jas sudedant. Taigi paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.

Dėl nuteistojo D. B. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo D. B. nuteistas pagal BK 180 str. 2 d., yra pagrįstas ir teisėtas.

D. B. apeliaciniame skunde teigia, kad plėšimo metu nei jis, nei jo bendrininkas neturėjo peilio, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 180 str. 1 d. Pažymėtina, kad apygardos teismas su tokiais nuteistojo argumentais nesutinka ir juos atmeta. Apygardos teismas pripažįsta, kad nukentėjusiojo J. R. parodymai, duoti teisme, skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (teisme jis teigė, kad plėšimo metu peilį turėjo O. K., o ikiteisminio tyrimo metu – kad peiliu grasino D. B.), tačiau tai nepanaikina galimybės remtis nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi šie parodymai buvo duoti iš karto po įvykio bei papildyti po įvykio praėjus trumpam laiko tarpui, be to, yra nuoseklūs ir sutampa su kitais bylos duomenimis. Aplinkybę, kad jam peiliu grasino D. B., J. R. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu ne tik apklausų metu, bet ir asmens parodymo atpažinti metu. Liudytojos D. K., kuri parodė, kad J. R. asmens atpažinimo metu aiškiai ir nedvejodamas nurodė įvykio aplinkybes, davė nuoseklius parodymus, bei nukentėjusiojo J. R. motinos O. R., kuriai sūnus pasakojo plėšimo aplinkybes, paaiškinimai taip pat paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad D. B. neturėjo peilio, ir leidžia tai vertinti kaip nuteistojo pasirinktą gynybos versiją. Šiame epizode dėl veikos įrodytumo abejonių nėra, pirmosios instancijos teismo motyvacija yra išsami, padarytos teismo išvados – teisingos.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo būtina atlikti akistatą tarp nukentėjusiojo ir D. B., tačiau, apygardos teismo nuomone, tokie skundo argumentai yra nepagrįsti ir negali turėti įtakos D. B. padarytos veikos kvalifikacijai. Be to, iš BPK 190 str. įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių akistatos atlikimo pagrindus ir tvarką, matyti, kad akistatos atlikimas kiekvieno ikiteisminio tyrimo metu nėra privalomas, todėl konstatuoti procesinį pažeidimą pagrindo nėra.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė faktines bylos aplinkybes bei nustatė, kad D. B. apiplėšė nepilnametį panaudojęs peilį, todėl, kolegijos nuomone, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 180 str. 2 d.

Apeliantas nurodo, jog apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį jo atžvilgiu, pažeidė BPK 20 str. 5 d., nes nagrinėjant bylą ir skiriant bausmę nebuvo laikomasi įstatymų. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija nei materialinės nei procesinės teisės normų pažeidimų nenustatė, todėl teisėjų kolegija apelianto nuorodą į įstatymo pažeidimus laiko niekuo nepagrįsta ir deklaratyvia, nesudarančia pagrindo skundžiamo nuosprendžio nei keisti nei naikinti.

D. B. kaltę pripažino iš dalies ir nors nurodė, kad gailisi, tačiau tai nebuvo pagrindas pirmosios instancijos teismui pripažinti kaip aplinkybę, lengvinančią atsakomybę. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tuomet, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, juo labiau, kad iš bylos duomenų nematyti, jog nuteistasis neigiamai vertintų savo poelgį ar išgyventų dėl padarytų veiksmų.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas aukščiau aptartas aplinkybes, daromų nusikalstamų veikų kartotinį pobūdį, tai, kad byloje nėra D. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pastarajam, kaip recidyvistui, pagrįstai paskyrė sankcijoje už jo padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, kadangi kitos rūšies bausmių D. B. kriminaliniams polinkiams pakeisti nepakanka (BK 56 straipsnio 1 dalis). 10 kartų anksčiau teistam D. B. paskirtą straipsnio sankcijos ribose numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu mažesnės nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti nėra pagrindo. Bendrinant šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, teisingai buvo vadovautasi BK 63 str. 1 d., 3 d., bei 9 d., o galutinė subendrinta bausmė adekvati padarytoms veikoms bei nuteistojo asmenybei, ir tik tokia bausmė gali pasiekti BK 41 str. 2 d. įtvirtintus bausmės tikslus.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistųjų O. K. ir D. B. apeliacinius skundus.