- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-27
- Bylos Nr.
- e2S-1763-436/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03877-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Pareiškėjas
- N. M.
- Suinteresuotas asmuo
- AB DnB bankui, AB SEB bankui, UAB „Mokilizingas“, Lindorff Oy
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo N. M. atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-886-598/2016/2016 pagal pareiškėjo N. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims AB DnB bankui, AB SEB bankui, UAB „Mokilizingas“, Lindorff Oy, veikiančiam per Lindorff Oy filialą, UAB „General Financing“, UAB „GELVORA“, UAB „SB lizingas“ (buv. UAB „Ūkio banko lizingas“), BAB bankui Snoras, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Šiaulių banko lizingas“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, BIGBANK AS filialui, „Swedbank lizingas“, UAB, PlusPlus Inkaso UAB, antstolei L. D., antstoliui V. K., antstoliui R. S., antstoliui M. L., antstolei A. A., antstolei S. V., antstoliui V. Z., antstoliui M. P., antstolei R. G., antstolei R. S., dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas N. M. teismui pateiktu pareiškimu prašė iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi skirti UAB „Lexuna“.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 25 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjui N. M.. Teismas nustatė, kad bendra pareiškėjo įsiskolinimų suma kreditoriams, kurių mokėjimo terminai suėję, yra 86 419,86 Eur, kuri viršija FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą sumą. Pareiškėjas trijų mėnesių laikotarpiu (nuo 2008-07-28 iki 2008-11-01) su trylika kreditorių sudarė kreditavimo sutartis. Pareiškėjas pripažino, kad pagal kredito sutartis gautos lėšos ir daiktai nebuvo panaudoti pareiškėjo būtinų poreikių tenkinimui, o buvo perduoti S. S. ir V. Č. už pažadą atsilyginti, t. y. pareiškėjas tikėjosi iš šių sandorių pasipelnyti. Paskolos ar kito turinio sutartys su S. S., V. Č. nebuvo sudarytos, jokios lėšų ir daiktų perdavimo užtikrinimo priemonės nebuvo taikytos. Pinigai buvo perduoti pasitikėjimo pagrindu. Apie tai, kad pareiškėjas buvo apgautas, jis sužinojo iš žiniasklaidos, paaiškėjus, jog buvo apgauti ir kiti asmenys. Tik tada jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl galimos nusikalstamos veikos jo atžvilgiu. Šiuo metu Kauno apskrities VPK Kriminalines policijos Ekonominių nusikaltimų valdyboje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 23-1-00715-10 dėl S. S. ir V. Č. sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriame pareiškėjas pripažintas nukentėjusiuoju, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas minėtiems asmenims būtų pareiškęs civilinį ieškinį atlyginti jo nurodytą 900 090,53 Eur dydžio turtinę žalą. Teismo vertinimu, pareiškėjo įsiskolinimai kreditoriams susidarė dėl netinkamo vartojimo ir kitų paskolų sutarčių vykdymo, nes pareiškėjas, prisiimdamas įsipareigojimus, kurių realiai negalės įvykdyti ir kurių neketino vykdyti, pats sukėlė savo nemokumą, kas leido teismui teigti, jog pareiškėjas nebuvo sąžiningas.2008 m. pareiškėjo sudaryti sandoriai nebuvo būtini ir pareiškėjas jų sudarymo metu turėjo suvokti, jog tokios apimties įsipareigojimų vykdyti jis negalės, todėl vien šiuo aspektu yra konstatuotinas pareiškėjo nesąžiningumas. Šiuo atveju pažymėtina, kad nėra reikalingas pačių sandorių pripažinimo niekiniais ar negaliojančiais faktas. Nagrinėjamu atveju vertinamas asmens elgesys, prisiimant ir vykdant finansinius įsipareigojimus.Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad per paskutinius trejus metus iki pareiškimo teismui pateikimo, pareiškėjas savo finansinių įsipareigojimų nevykdė (išskyrus vykdomą išieškojimą vykdymo procese priverstine tvarka), dėl ko skolos ne tik nemažėjo, bet dar ir išaugo.Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo finansines galimybes vykdyti sandorius. Pareiškėjas turėjo pagrįsti savo teiginius ir įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo argumentus (CPK 12 str., 178 str.). Pareiškėjas elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog trijų mėnesių laikotarpiu sudarydamas vieną po kito devyniolika skolinimosi sandorių, nepataisomai sunkina savo finansinę padėtį, ir mažina savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Svarbi ta aplinkybė, kad pareiškėjas sudarinėjo nebūtinus sandorius, nes pats jais nepasinaudojo, o gautas pinigų sumas ir daiktus perdavė kitiems asmenims. Be to, vėliau jis nevykdė ir neketino vykdyti savo įsipareigojimų, aplaidžiai tikėdamasis, kad juos už jį įvykdys kiti asmenys. Besaikis kreditų ėmimas ir savo finansinės padėties sunkinimas buvo sąlygotas ne būtinųjų poreikių tenkinimu, o siekiu pasipelnyti. Todėl ir vertinant pareiškėjo elgesį per paskutinius trejus metus kartu su 2008 m. sudarytais sandoriais, jo elgesys negali būti pripažintinas sąžiningu.Pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis per pastaruosius trejus metus, žinodamas apie prisiimtus ir nevykdomus įsipareigojimus kreditoriams, siekė pagerinti savo finansinę padėtį bei maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais. Priešingai, nuo 2008 m. jo pajamos sumažėjo daugiau negu dvigubai (nuo 609,65 Eur iki 275 Eur), turto ar kitų turtinių teisių jis neįgijo. Pareiškėjas nurodo, kad dar 2008 metais gaudavo pranešimus iš kreditorių apie pradelstus įsipareigojimus, todėl žinojo, kad prisiimtus įsipareigojimus reikės vykdyti, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, taip apribodamas kreditorių galimybes atgauti paskolintas lėšas. Pareiškėjas nenurodė, kokių realių priemonių jis ketina imtis, kad atkurtų savo mokumą, šiuo atveju jis siekia tik skolų nurašymo.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas N. M. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ne kartą akcentuoja, kad pareiškėjas septynerius metus nevykdo įsipareigojimų kreditoriams, o aplinkybės, kad pareiškėjas visą laikotarpį dirba ir iš jo yra vykdomas priverstinis išieškojimas nelaiko tinkamu įsipareigojimų vykdymu. Teismui konstatuojant aplinkybes, jog įsipareigojimų vykdymas priverstinio proceso metu yra nepakankamas, teismas privalėjo ši teiginį pagristi, t. y. privalėjo nurodyti iš kokių lėšų pareiškėjas galėtų vykdyti įsipareigojimus kreditoriams didesne apimtimi nei kad iš jo yra išieškoma priverstine tvarka. Teismas konstatuodamas aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo galimybę gerinti savo padėtį, tačiau to sąmoningai nedarė, privalėjo tokį teiginį argumentuoti ir konkrečiai nurodyti, kokių veiksmų pareiškėjas neatliko. Vien abstraktūs teiginiai, kad pareiškėjas turėjo galimybę atlikti kažkokius veiksmus, kurie galėjo pagerinti jo finansinę padėtį, tačiau jų neatliko, neparemiant jų byloje esančiais įrodymais, negali būti pripažįstami kaip tinkami motyvuoto ir pagrįsto teismo sprendimo argumentai.Pagrindinė ir vienintelė pareiškėjo nemokumo priežastis buvo trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai, t. y. sukčiavimo (apgaulės) būdu pareiškėjas buvo įkalbėtas prisiimti finansinius įsipareigojimus kredito įstaigose, o gautas lėšas buvo įtikintas perduoti S. S. ir V. Č., kurios žadėjo joms paskolintas lėšas grąžinti pareiškėjui per tris mėnesius. S. S. ir V. Č. pareiškėjui aiškino, kad joms paskola reikalinga labai trumpam laikui, kad jos turi pinigų, tačiau jie laikomi užsienio banko sąskaitose ir jų išgryninimas užtruks keletą mėnesių, o joms pinigų reikia labai greitai, todėl pažadėjo pareiškėjui už jo suteiktą pagalbą papildomai sumokėti jam 100 000 Lt atlygi. Kitaip tariant pareiškėjas prisiimdamas įsipareigojimus kreditoriams ne tik, kad nesiekė išvengi įsipareigojimų vykdymo, tačiau jis sąžiningai manė, kad prisiimtus įsipareigojimus jis įvykdys per 3 mėnesius ir papildomai gaus atlygį.Pirmosios instancijos teismas savo sprendime taip pat konstatavo, kad CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų nesąžiningumo prezumpcijų byloje nenustatyta, tačiau pažymi, jog asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu, jeigu jis sudarė kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar yra nustatomas fizinio asmens sąmoningas neveikimas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kreditoriai prašė pareiškėją laikyti nesąžiningu, tačiau į bylą įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nesąžiningumą nepateikė. Apie tokių įrodymų egzistavimą neužsimena ir pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime, todėl akivaizdu jog byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu teismas pareiškėją galėjo pripažinti nesąžiningu.Pareiškėjas posėdžio metu niekada neteigė, kad siekė išvengti įsipareigojimų vykdymo, kad siekdamas išvengti prievolių vykdymo jis sudarė kitus sandorius ar pan. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindžia neva pareiškėjo išsakytais teiginiais, kurių jis niekada nesakė, kyla pagristų abejonių ne tik dėl teismo įsigilinimo į bylos esmę, tačiau ir dėl paties teismo šališkumo.Vertinant teismo nutarties dalį dėl būtinųjų poreikių ir pajamų slėpimo akcentuoja, kad pirmos instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu visiškai nesiaiškino ir netyrė aplinkybių susijusių su pareiškėjo būtinųjų poreikių nustatymu ir neuždavė nei vieno su tuo susijusio klausimo, todėl nėra suprantama, kodėl teismas nutartyje, kuria atsisakoma iškelti bankroto bylą kelia klausimus, kurių pats nesiekė išsiaiškinti bylos nagrinėjimo metu. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „PlusPlus Inkaso“ prašo atskirąjį skundą atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atskirajame skunde nurodoma, jog pagrindinė ir vienintelė pareiškėjo nemokumo priežastis buvo trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai. Kreditoriaus nuomone, šis pareiškėjo argumentas prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. 2016 m. gegužės 11 d. teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, jog S. S. ir V. Č. paprašė paskolinti pinigų, taip pat nurodė, jog minėtiems asmenims pinigų „kažkam reikėjo“. Toks pareiškėjo pasakymas leidžia teigti, jog jam nebuvo žinoma, kokiu tikslu skolinamasi pinigų arba pareiškėjas teismui sąmoningai nenorėjo atskleisti tiesos. Tiek teismo posėdžių metu, tiek pareiškime bei atskirajame skunde pareiškėjas pabrėžia, jog pinigų tretiesiems asmenims reikėjo trumpam laiko tarpui, tačiau 2016 m. gegužės 11 d. teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, jog kredito sutartys buvo sudaromos ilgiausiam galimam laiko tarpui. Kreditoriaus nuomone, toks pareiškėjo teiginys, jog paskolos turėjo būti grąžintos per kelių mėnesių laikotarpį, prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms.Visos sutartys buvo sudarytos 2008 metais liepos, rugsėjo bei spalio mėnesiais. Tinkamai nevykdant 2008 m. liepos mėnesį sudarytų sutarčių, pareiškėjas sudarė naujas paskolos sutartis po 4 mėnesių. Kaip pats pareiškėjas nurodė teismo posėdžio metu, bankas jau po mėnesio jam pradėjo siųsti pretenzijas dėl netinkamai vykdomų sutartinių įsipareigojimų. Nepaisant šios aplinkybės pareiškėjas vis tiek sudarė naujas paskolos sutartis. Kreditoriaus nuomone, tokie pareiškėjo veiksmai negali būti laikomi sąžiningais. Pareiškėjas buvo informuotas apie netinkamą sutarčių vykdymą, suprato, jog tretieji asmenys savo pažadų nevykdo, tačiau vis tiek prisiėmė naujus sutartinius įsipareigojimus.2008-08-14 N. M. sudarė Kredito limito su pastovaus dydžio mokėjimais sutartį Nr. CREDO-197087 su AB Sampo banku (dabar - Danske Bank A/S Lietuvos filialas) ir gavo kreditinę kortelę su kredito limito suma 4000,00 Lt. UAB „PlusPlus Inkaso“ teises į šį reikalavimą įgijo 2013-02-25 (Įsiskolinimas yra priteistas- 2015 m. balandžio 30 d. Kauno apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-6760-886/2015). 2015 m. rugsėjo 17 d. kreditorius pateikė vykdomąjį dokumentą vykdyti M. P. kontorai. Nuo kredito suteikimo dienos iki šios dienos pareiškėjas nėra sumokėjęs nei dalies skolos. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo atskirąjį skundą atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėjas šią bylą veda per savo atstovą, t. y. advokato padėjėją, kuris turi teisinį išsilavinimą ir yra susipažinęs su civiliniu procesu, žino teises ir pareigas, todėl atskirajame skunde pateikti samprotavimai, jog pareiškėjui buvo užkirstas kelias pateikti papildomus paaiškinimus, apribojo pareiškėjo teisę į teisminę gynybą turėtų būti vertinami kaip deklaratyvaus pobūdžio.Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai nebuvo sąžiningi dėl minėtų kreditorinių įsipareigojimų atsiradimo, taip pat negali būti laikomi sąžiningais ir jo veiksmai (neveikimas) per pastaruosius septynerius metus visiškai nevykdant ar iš dalies nevykdant prisiimtų įsipareigojimų kreditorių ar jų teisių perėmėjų atžvilgiu, dėl ko padidėjo skolinių įsipareigojimų dydis (palūkanos ir delspinigiai) bei padidėjo kreditorių skaičius (antstoliai) išieškojimą pradėjus vykdyti priverstine tvarka vykdymo procese.Pats pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad jis žinojo, jog, esant tokiai jo turtinei padėčiai, visų įsiskolinimų negalės padengti. Jis ir neketino vykdyti įsipareigojimų pagal sutartis, nes tikėjosi, kad įmokas mokės kiti asmenys, su kuriais jis buvo susitaręs žodžiu. Šiuo atveju pareiškėjas, prisiimdamas įsipareigojimus, kurių realiai negalės įvykdyti ir kurių neketino vykdyti, pats sukėlė savo nemokumą, kas leidžia teigti, jog pareiškėjas nebuvo sąžiningas.VMI prie FM nuomone, ginčijama nutartis yra išsami, atskleista bylos esmė, pateikti faktiniai ir teisiniai argumentai, dėl ko jos naikinti nėra pagrindo. Teismas skolininko veiksmuose nesąžiningumą įžvelgė būtent skolininko žinojime, jog, esant tokiai jo turtinei padėčiai, visų įsiskolinimų negalės padengti bei neveikime atsiskaitant su kreditoriais.Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB DNB bankas prašo atskirąjį skundą atmesti, Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Fizinio asmens sąžiningumas turi būti vertinamas ne tik per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo, bet ir prisiimant bei vykdant kreditorinius įsipareigojimus. Taigi pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjas septynerius metus nevykdo įsipareigojimų kreditoriams visiškai pagrįstas.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas sudarė devyniolika sandorių. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad apeliantas per sąlyginai trumpą laikotarpį (trijų mėnesių), prisiimdamas vieną po kito didelį kiekį skolinių įsipareigojimų, nesiejo savo išlaidų su gaunamomis pajamomis, neįvertino prisiimtų įsipareigojimų mąsto ir savo galimybių juos įvykdyti, o tam, kad galėtų patenkinti savo nebūtinus poreikius – ėmė paskolas ir kreditus. Svarbi aplinkybė, kad apelianto sudaryti sandoriai nebuvo būtini. Akcentuoja, kad besaikis kreditų ėmimas ir savo finansinės padėties sunkinimas buvo sąlygotas ne būtinųjų poreikių tenkinimui, o siekiu pasipelnyti. Akivaizdu, jog apelianto nemokumą sukėlė jo paties nesąžiningi veiksmai kreditorių atžvilgiu ir dėl to kreditoriai neturėtų nukentėti.Apeliantas nurodė, kad pareiškimo pateikimo metu jo gaunamos pajamos buvo 275 Eur per mėnesį, šiuo metu UAB „Stabro“ jo darbo užmokestis taip pat minimalus 350 Eur (priskaitoma suma). Kartu su socialine pašalpa (15 Eur), pareiškėjo planuojamos vieno mėnesio pajamos sudaro 320 Eur, o būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga 275 Eur. suma. Akcentuoja, jog dvidešimt penkių kreditorių reikalavimams patenkinti lieka 45 Eur suma. Tokiu būdu nėra aišku, kaip apeliantas, neturėdamas jokio realizuotino turto ir negaudamas didesnių pajamų galės patenkinti savo nurodytus būtinuosius poreikius ir gauti pakankamai pajamų atsiskaitymui su kreditoriais ir bankroto administratoriumi.Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis per pastaruosius trejus metus, žinodamas apie prisiimtus ir nevykdomus įsipareigojimus kreditoriams, siekė pagerinti savo finansinę padėtį bei maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais. Priešingai, nuo 2008 m. jo pajamos sumažėjo daugiau negu dvigubai (nuo 609,65 Eur iki 275 Eur), turto ar kitų turtinių teisių jis neįgijo. Egzistuojant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog bankroto byla apeliantui negali būti keliama.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirųjų skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu atsisakyta iškelti apeliantui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, teigiant, jog teismas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą dėl apelianto sąžiningumo.Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014).Nagrinėjamoje byloje apeliantas nemokumą sukėlusiomis aplinkybėmis nurodo tai, kad 2008 metais įsidarbinęs AB „Higėja“ susipažino su G. Č., kuris paprašė paslaugos – paskolinti jo sutuoktinei V. Č. ir jos draugei S. S. pinigų. Buvo pažadėta, jog už šią paslaugą apeliantui bus dosniai atsilyginta, t. y. jis ne tik per trijų mėnesių laikotarpį atgaus paskolintus pinigus, bet ir už tai jam bus sumokėta 100 000,00 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad pinigų skolinimui neturėjo, todėl 2008 m. iš įvairių kredito įstaigų paėmė eilę paskolų. Iš viso bendra pareiškėjo įsiskolinimų suma kreditoriams, kurių mokėjimo terminai suėję, yra 86 419,86 Eur. Ši suma akivaizdžiai viršija FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą sumą.UAB ,,Šiaulių banko lizingas“ 2015-04-15 raštu informavo teismą, kad 2008-07-28 tarp N. M. ir lizingo bendrovės buvo sudaryta pirkimo išsimokėtinai BIS kortelės sutartis Nr. PK-3-6498 kuri, pareiškėjui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, buvo nutraukta, po to teismo keliu iš pareiškėjo priteista skola, kurios išieškojimas perduotas antstolių kontorai. Rašto pateikimo dieną apeliantas kreditoriui skolingas 1640,99 Eur negrąžinto kredito, 12,45 Eur bylinėjimosi išlaidų. AB SEB bankas 2015-03-30 raštu informavo teismą, kad apeliantas pagal 2008-09-19 Kredito sutartį Nr. 0350g1g053015-49 kreditoriui yra skolingas 7296,70 Eur.UAB „Mokilizingas“ 2015-03-26 raštu informavo teismą, kad pareiškėjas 2008-09-22, 2008-10-04, 2008-10-24 sudarė išperkamosios nuomos sutartis, kurių N. M. niekada nevykdė (nebuvo gautas nė vienas mokėjimas), todėl sutartys buvo nutrauktos. Skola iš pareiškėjo buvo priteista teismo keliu, ir sprendimas perduotas vykdyti antstoliui. Iš viso apeliantas kreditoriui yra skolingas 2549,26 Eur likusių mokėjimų, 525,83 Eur delspinigių, 92,39 Eur žyminio mokesčio ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 2010-01-19 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.BIGBANK AS 2015-03-25 raštu informavo teismą, kad su pareiškėju 2008-08-01 buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 0801509/25Ia, užtikrinta laidavimu. Apeliantas netinkamai vykdė įsipareigojimus, sutartis buvo nutraukta ir skola išieškoma pagal teismo sprendimą. Įsiskolinimo likutis yra 7280,91 Eur skolos, 228,69 Eur žyminio mokesčio, 91,52 Eur būtinųjų vykdymo išlaidų, bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo vykdomojo rašto priėmimo dienos (2009-01-27) iki visiško skolos padengimo dienos.UAB ,,General financing“ 2015-04-02 raštu informavo teismą, kad 2008-08-01 ir 2008-10-24 su kreditoriumi pareiškėjas sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandorius Nr. 1 ir Nr. 2. Apeliantas netinkamai vykdė įsipareigojimus, todėl teismas išdavė įsakymą dėl 3599,87 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo, kuris perduotas antstolių kontorai priverstiniam vykdymui. UAB ,,Gelvora“ 2015-03-31 raštu informavo teismą, kad ji yra įgijusi reikalavimo teises į N. M. pagal reikalavimų perleidimo sutartis, sudarytas su AB „Citadelė“, AB „Swedbank“ ir AB „Nordea“. Iš viso pareiškėjo skola yra 30 782,53 Eur, kurią sudaro 10 688,39 Eur pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-270-214/2010, 15 617,71 Eur pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 08-085169-GV, 2041,83 Eur pagal Kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Nr. 08-115918-RK ir 2434,60 Eur pagal Vykdomąjį raštą Nr. 2-2561-540/2009. Lindorff Oy, Lietuvos Respublikoje veikiantis per Lindorff Oy filialą, 2015-04-09 raštu informavo, kad nuo 2014-12-10 yra perėmęs reikalavimo teisę iš AB „Citadelė“ į N. M., kurio skola kreditoriui yra 635,70 Eur.AB DNB bankas 2015-04-09 raštu informavo, kad pareiškėjas 2008-07-31 su AB DNB banku sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 2500-2008-49081 ir 2008-09-19 sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 2500-2008-52422. Pareiškėjui netinkamai vykdant skolinius įsipareigojimus, bankas kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuris perduotas priverstiniam vykdymui. Skolos likutis pagal abi sutartis yra 16 455,3I Eur.AB bankui Snoras pareiškėjo skola yra 1 903,06 Eur (duomenų apie kreditavimo sutartį byloje nėra).UAB ,,Ūkio banko lizingas“ (UAB „SB lizingas“) pareiškėjo skola yra 5 156,18 Eur;UAB ,,Swedbank lizingas“ 2011-01-10 rašte nurodo, kad pagal pareiškėjo su kreditoriumi 2008-09-01 sudarytą lizingo sutartį Nr. LT078346 skolos dydis yra 4600,35 Eur. UAB „PlusPus Inkaso“ 2015-06-15 raštu informavo, kad pagal 2008-08-14 pareiškėjo su Danske Bank sudarytą sutartį ir teismo sprendimu už akių priteistą sumą skolos dydis reikalavimo teises perėmusiam kreditoriui yra 2462,07 Eur. Pareiškėjas savo pareiškime nurodė dar kitus įsiskolinimus: kreditoriui UAB „Bitė Lietuva“ už suteiktas paslaugas 99,96 Eur, bei įsiskolinimus valstybei ir antstoliams, vykdantiems išieškojimus iš pareiškėjo pagal aukščiau minėtų kreditorių pateiktus vykdomuosius dokumentus vykdymo procese.Pareiškėjas savo pareiškime nurodė, kad 2008 m. trijų mėnesių laikotarpiu jam suteiktų kreditų pagrindu išmokėtus pinigus ir kitus daiktus, jis perdavė S. S. kartu su paskolų dokumentais, kadangi ji pažadėjo kredito įstaigoms įmokas mokėti pati. Tik po kelių mėnesių, kai pareiškėjas pradėjo gauti iš kredito įstaigų pranešimus, jog jis laiku nemoka įmokų ir pradėjus aiškintis situaciją, apeliantas sužinojo, jog S. S. ir V. Č. yra suimtos. Šiuos apelianto teiginius patvirtina byloje esantis Kauno apskrities VPK Kriminalines policijos Ekonominių nusikaltimų valdybos 2015-03-30 raštas Nr. 20-S-58516, kuriame nurodyta, kad yra atliekamas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 23-1-00715-10 dėl S. S. ir V. Č. sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriame pareiškėjas pripažintas nukentėjusiuoju. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2016-05-18 baudžiamojoje byloje Nr. 1-361-246/2016 priėmė apkaltinamąjį nuosprendį S. S. ir V. Č. atžvilgiu, tačiau šis nuosprendis panaikintas Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2016-10-25 nutartimi ir baudžiamoji byla grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (b. b. Nr. 1A-519-634/2016).Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apelianto įsiskolinimai kreditoriams susidarė dėl netinkamo vartojimo ir kitų paskolų sutarčių vykdymo. Šios aplinkybės neneigia ir pats apeliantas, tačiau apelianto vertinimu, tokie jo veiksmai negali būti laikomi nesąžiningais, nes jis prisiimdamas įsipareigojimus kreditoriams ne tik, kad nesiekė išvengi įsipareigojimų vykdymo, tačiau jis sąžiningai manė, kad prisiimtus įsipareigojimus įvykdys per 3 mėnesius ir papildomai gaus atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad tokie pareiškėjo veiksmai nesuderinami su sąžiningo asmens veiksmais. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas iš įvairių kredito įstaigų pasiskolino nemažas sumas, tačiau jis nėra įgijęs jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto. Tai reiškia, kad apeliantas pasiskolintus pinigus panaudojo ne pagal sutartyse nurodytą paskirtį. Teismo vertinimu, apeliantas, sudarydamas su kreditoriais sutartis, turėjo ir galėjo suprasti prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo pasekmes. Be to, byloje esantys minėti kreditorių raštai patvirtina, kad apeliantas net nebandė vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, nes nesumokėjo nė vienos įmokos. Ši aplinkybė sudaro pagrindą daryti išvadą, kad apelianto siekis buvo tik pasipelnyti, gaunant iš S. S. ir V. Č. pažadėtą 100 000 Lt atlygį. Apeliantas suprato, kad jis, kaip ir daugelis kitų, buvo apgautas ir negaus jokio atlygio už paimtus kreditus tuomet, kai sužinojo, jog S. S. ir V. Č. atžvilgiu dėl sukčiavimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013; kt.).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto 2008 metais kelių mėnesių laikotarpiu (liepos – spalio mėnesiais) sudaryti 13 sandorių, neketinant vykdyti jais prisiimtų įsipareigojimų, vertintini kaip veiksmai, didinantis įsipareigojimus kreditoriams, todėl tokie apelianto veiksmai laikytini nesąžiningais. Pažymėtina, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų šių pareiškėjo veiksmų būtinumą, siekį pagerinti savo finansinę padėtį, ar skolinių įsipareigojimų vykdymo galimybes ateityje, kitaip teigiamai paveikti turtinę ir finansinę padėtį ir pan. (CPK 178 straipsnis).Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi. Be to, būtina nustatyti, kokią reikšmę naujai prisiimti skoliniai įsipareigojimai turėjo bendrai pareiškėjų nemokumo dinamikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. R. ir J. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-65/2015; 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad besaikis kreditų ėmimas ir savo finansinės padėties sunkinimas buvo sąlygotas ne būtinųjų poreikių tenkinimo, o siekiu pasipelnyti. Kasacinis teismas kaip reikšmingą pareiškėjo veiksmų sąžiningumo vertinimo aspektu yra įvardijęs aplinkybių, ar pareiškėjas dėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, ar priešingai – sąmoningai savo padėtį blogino (jos negerino) per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. R.ir J. R .pareiškimą dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-65/2015).Nustatyta, kad apeliantas prisiėmęs įsipareigojimus, jų gera valia net neketino vykdyti. Antstolių V. K., R. S., A. A., M. P., R. G. ir R. S. pateikti duomenys patvirtina, kad šių antstolių kontorose vykdomas išieškojimas iš pareiškėjo 14 vykdomųjų bylų, kuriose buvo paskaičiuota ir neapmokėta 5838,37 Eur vykdymo išlaidų. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad dėl pareiškėjo nesąžiningo ir aplaidaus neveikimo nevykdant finansinių įsipareigojimų kreditorių atžvilgiu, padidėjo tiek kreditorių skaičius, tiek ženkliai padidėjo finansiniai įsipareigojimai išieškojimą vykdantiems antstoliams. Nesąžiningu asmuo pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi nepakankamai rūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo teikiant informaciją apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas sudarydamas prieš tai minėtus sandorius, kurie nebuvo būtini ir kurių, atsižvelgiant jį jo turtinę padėtį, jis objektyviai negalėjo įvykdyti bei neketino vykdyti, elgėsi neapdairiai, nerūpestingai, aplaidžiai, o tikėjimas, kad juos už jį įvykdys kiti asmenys, neatitinka protingo ir apdairaus žmogaus standarto. Be to, per pastaruosius trejus metus iki pateikiant teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, žinodamas apie prisiimtus ir nevykdomus įsipareigojimus kreditoriams, nesiekė pagerinti savo finansinės padėties bei maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais, o tokiu neveikimu tik sunkino savo padėtį ir didino įsipareigojimus bei kreditorių skaičių, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas laikytinas nesąžiningu ir dėl prieš tai nustatytų aplinkybių bankroto byla jam negali būti keliama. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas iškelti N. M. bankroto bylą, nepažeidė procesinės ir materialinės teisės normų ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.