Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Ingos Staknienės ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1548-808/2019 pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vilbeksa“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo UAB „Callida“, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

17. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

19. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovės apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

20. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2011 m. birželio 13 d. sudarė Paskolos sutartį, kuria atsakovas UAB „Vilbeksa“ (paskolos davėjas) suteikė ieškovei (paskolos gavėjas) 14.481,00 Eur dydžio paskolą. Užtikrindama paskolos grąžinimą ieškovė įkeitė 40,32 kv. m. ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (I tomas b . l. 3-10). 2013 m. lapkričio 18 d. pranešimu atsakovas informavo ieškovę, pranešdamas apie pasibaigusį sutarties terminą (2013 m. birželio 13 d.) ir iki 2013 m. gruodžio 1 d. privalomą grąžinti visą paskolos sumą su priskaičiuotomis palūkanomis ir netesybomis (I tomas b. l. 40). Ieškovė 2014 m. kovo 2 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama atidėti paskolos grąžinimą dėl susiklosčiusių finansinių sunkumų, 2014 m. birželio 30 d. pranešimu, informavo atsakovą apie sutikimą su palūkanomis ir delspinigiais (už kiekvieną pradelstą dieną mokant 0,067 proc.) (I tomas b. l. 41-42). Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2016 m. birželio 22 d. nutarime Nr. 10-360 „Dėl UAB „Vilbeksa“ paskolos sutarties sąlygų“ nurodė, kad tam tikros Sutarties sąlygos (3, 9, 10, 11 ir 12) atitiko vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus. 2019 m. Tarnyba teismui pateikė išvadą, kuria patvirtino 2016 m. birželio 22 d. nutarimo išvadas (I tomas b. l. 49-55, II tomas b. l. 83-84 ).

Dėl apeliacinio skundo argumentų ir nagrinėjimo ribų

22. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ieškovė E. M. apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės kvestionuojama tik dėl atmesto ieškovės reikalavimo pripažinti 2011 m. birželio 13 d. Paskolos sutarties 3, 10, 12, 14, 16, 22 punktus negaliojančiais nuo sutarties sudarymo momento, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovas apeliacinio skundo nepateikė, ieškovės apeliaciniu skundu nėra ginčijamas apylinkės teismo sprendimas dalyje dėl 2011 m. birželio 13 d. Paskolos sutarties 9, 11 punktų pripažinimo negaliojančiais, dėl to apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja.

23. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies išvada dėl 2011 m. birželio 13 d. Paskolos sutarties 3, 10, 12, 14, 16, 22 punktų pripažinimo negaliojančiais nepagrįstumo, apeliantė (ieškovė) E. M. nurodo, jog byloje nebuvo tinkamai įvertinti įrodymai, teismas neįvertino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimo, kuriuo tarnyba pripažino, kad sutarties 3, 9, 10, 11, 12, 14, 16, 22 punktų nuostatos atitinka Civilinio kodekso 6.188 straipsnių nuostatas dėl sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, dėl to buvo neteisingai išspręsta byla.

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu su tokia apeliantės pozicija nėra pagrindo sutikti, kadangi ieškovės apeliacinis skundas apsiriboja vien tik deklaratyviais teiginiais, susijusiais su netinkamu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, tinkamai įvertino visus įrodymus, o ne tik Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimą.

25. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime gana išsamiai analizavo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2016 m. birželio 22 d. nutarimą Nr. 10-360. Nors šis Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos sprendimas teismui nagrinėjant ginčą iš esmės nėra privalomas, nes kaip ir bet kuris įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnis), apylinkės teismas atsižvelgė į tarnybos padarytas išvadas ir įvertino su kitais byloje ištirtais įrodymais.

26. Skundžiamame sprendime apylinkės teismas išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, tarp jų ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą, nurodė, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies. Tai reiškia, kad teismas įvertino ir tarnybos išvadas, pripažindamas dviejų sutarties punktų nuostatas dėl baudos negaliojančiomis. Todėl tai, kad teismas priėmė iš dalies kitokį sprendimą, nei buvo padarytos Vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvados, kuri teismui neturi prejudicinės galios, nesudaro pagrindo pripažinti sprendimo neteisėtu. Atmesdamas likusią ieškovės ieškinio reikalavimų dalį, pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitas aplinkybes bei įrodymus, kurie nebuvo analizuojami tarnybos sprendime, t. y. aplinkybes, jog ieškovė laisva valia prisiimtų įsipareigojimų nevykdo labai ilgą laiką (nuo 2013 metų), tik pasibaigus sutartyje numatytam paskolos grąžinimo terminui (praėjus penkeriems metams) ir atsakovui pareikalavus grąžinti pinigus, ieškovė ėmėsi veiksmų susijusių su sutarties sąlygų ginčijimu, nurodant jas kaip nesąžiningas vartotojų sutartyse, visi ieškovės teiginiai apie nesąžiningumą, apgaulę, negalėjimą susipažinti su sutarties sąlygomis, palūkanomis ir kita yra tik deklaratyvūs, leistinais įrodymais nepagrįsti samprotavimai, prieštaraujantys nustatytoms byloje faktinėms aplinkybėms. Nenustačius, kad ieškovė nesuprato savo veiksmų ir prisiimamų pareigų, o tai patvirtina ir šalių tarpusavio susirašinėjimas, teismas darė išvadą, kad ieškovė suprato sudarytos sutarties sąlygas ir jos ją tenkino, tik pati ieškovė sistemingai ir laiku nevykdė prisiimtos prievolės. Nenustačius aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti kitas sutarties sąlygas negaliojančiomis, teismas ieškinį tenkino tik iš dalies, pripažįstant, negaliojančiomis nesąžiningumo aspektu sutarties 9 ir 11 punktų dalį dėl baudos.

27. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl 2011 m. birželio 13 d. Paskolos sutarties 3, 10, 12, 14, 16, 22 punktų pripažinimo negaliojančiais nesąžiningumo aspektais, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko tinkamai nustatė teisingam ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti ieškinio reikalavimus pripažinti, kad Sutarties 3, 10, 12, 14, 16, 22 punktuose nustatytos nesąžiningos sutarties sąlygos. Šią išvadą patvirtina toliau nurodomi argumentai.

28. Byloje nėra ginčo, jog šalių sudaryta 2011 m. birželio 13 d. paskolos sutartis yra vartojimo sutartis. Šioje byloje sprendžiant ginčą turi būti taikomi sutarties sudarymo metu galioję CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis, reglamentavę vartojimo sutarties santykius, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), o šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.228 ¹, 6.228 ⁴ straipsniuose.

29. Vartotojų teisės sritis yra suderinta Europos Sąjungos teisės aktais, todėl nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) formuojamai praktikai. CK 6.188 straipsniu į nacionalinę teisę perkeltos 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) nuostatos. Tai lemia būtinybę šio straipsnio nuostatas aiškinti ir taikyti Direktyvos 93/13/EEB nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Teisingumo Teismo sprendimus.

30. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, ECLI:EU:C:2005:141, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, ECLI:EU:C:2010:45, 45–46 punktus ir juose nurodytą praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018 34 punktą).

31. CK 6.188 straipsnis įtvirtina vartojimo sutarčių sąlygų ypatumus; vartotojo teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas; pavyzdinį nesąžiningomis laikomų vartojimo sutarčių sąlygų sąrašą.

32. Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį (šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis), nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

33. CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis) taip pat įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.188 straipsnio 3 dalimi (šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis), teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

34. CK 6.188 straipsnio 6 dalis (šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis) nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

35. Taigi CK 6.188 straipsnio 2 ir 6 dalys (šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 2 ir 6 dalys) nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi, siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 46 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.

36. Apeliacinės instancijos tesimo teisėjų kolegija vertindama ginčijamos sutarčių sąlygų atitikimą skaidrumo reikalavimams (procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas), atsižvelgia į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, jog klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, ECLI:EU:C:2014:282, 74 punktas; 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13, ECLI:EU:C:2015:127, 75 punktas; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14, ECLI:EU:C:2015:262, 47 punktas).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog ieškovė kaip vartotoja galėjo suprasti ir neabejotinai suprato visas sutarties sąlygas. Pirmiausia, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė E. M. sutarties sudarymo metu buvo 28 metų amžiaus, turinti aukštąjį išsilavinimą. Ieškovė yra UAB „Teisininkų tarnyba“ vadovė ir akcininkė. Antra, ieškovė pati patvirtino, jog jos sutuoktinis T. M. yra teisinės įmonės (TEISINGUMAS, UAB) vadovas ir su juo turėjo galimybę konsultuotis dėl sutarties turinio. Trečia, ieškovė patvirtino, jog paskolos davėją susirado pati pagal skelbimą. Sutarties tekstą gavo elektroniniu paštu prieš kelias dienas prieš pasirašant sutartį ir turėjo galimybę susipažinti su visu sutarties turiniu, sutarties sąlygomis (2017 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio garso įrašo 13-25 min.). Ketvirta, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis ieškovė kaip byloje dalyvaujantis asmuo yra 67 bylose (tiek baudžiamosiose, tiek civilinėse ir administracinėse bylose) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Penkta, 2014 metais, jau po sutarties įvykdymo termino pabaigos (sutartį ieškovė privalėjo įvykdyti iki 2013 m. birželio 13 d.), ieškovė raštuose adresuotuose atsakovui, pati patvirtino sutinkanti su visomis sutarties sąlygomis, tarp jų ir 0,067 procentų palūkanomis, jokių abejonių dėl sutarties sąlygų nesąžiningumo nenurodė, patvirtino, jog paskolos sutartį vykdyti nevengia, tik dabar negali sumokėti visų pagal sutartį sumų dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties. Sutarties sąlygas pradėjo ginčyti tik 2016 metais, praėjus ilgam laikotarpiui nuo sutarties termino pabaigos, kreditoriui pradėjus priverstinio išieškojimo veiksmus, realizuojant ieškovės įkeistą butą (I tomas b. l. 41-42). Šešta, ginčijama sutartis susideda iš nepilnai trijų lapų (25 punktai), tekstas surašytas aiškiai, suprantamai ir standartiniu (nesumažintu) šriftu (I tomas b. l. 8-10). Septinta, pati ieškovė net neginčija to, jog ji nesuprato vienos ar kitos konkrečios sutarties sąlygos, o tik vėliau, susiklosčius sunkiai finansinei padėčiai, susivokė, kad galimai sutarties sąlygos yra ne visiškai sąžiningos. Taigi visos aukščiau nurodytos sutarties sudarymo aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, sudaro pagrindą neabejotinai išvadai, jog ieškovė kaip vidutiniškai apdairi vartotoja (bonus pater familias), juo labiau įvertinant jos amžių, išsilavinimą, užimamas pareigas, patirtį teisminiuose procesuose, galėjo suprasti sutarties sąlygas ir privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai ir racionaliai. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė, sudarydamas sutartį, buvo su ja supažindinta, iš anksto gavusi sutarties tekstą, o pačios sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, taigi atitinka skaidrumo principą. Todėl ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodyti teiginiai apie tai, jog ji prieš sudarydama paskolos sutartį neturėjo galimybės tinkamai susipažinti su sutarties sąlygomis, jų nesuprato ir ji negalėjo derėtis dėl sutarties sąlygų neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, dėl to atmestini.

38. Vertinant materialiniu (sutarties turinio) sąžiningumo kontrolės aspektu, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog materialinis kriterijus apima sutarties sąlygų vertinimą pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis) nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinis, tačiau jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos.

39. Ieškovė ginčydama sutarties sąlygas, iš esmės apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais apie didelę vartotojo civilinę atsakomybę, sutarties šalių teisių ir interesų pusiausvyrą ir pan., tačiau šių aplinkybių nedetalizuoja.

40. Ieškovės ginčijamo Sutarties 3 punkte įtvirtinta kad „<...> Paskolos gavėjas pareiškia, kad palūkanų dydis yra pagrįstas ir protingas. Paskolos gavėjas pranešęs apie anksčiau grąžinamą paskolą ir praėjus pranešime nurodytam anksčiau laiko grąžinamam paskolos terminui, bet jos negrąžinęs moka 2 mėnesių palūkanų dydžio baudą, kuri lygi 362 Eur <...>“. Vadovaujantis minima sutarties punkto sąlyga vartotojui pranešus apie anksčiau grąžinamą paskolą ir praėjus pranešime nurodytam anksčiau laiko grąžinamam paskolos terminui, bet jos negražinus mokama dviejų mėnesių palūkanų dydžio bauda. Ieškovės ginčijamas Sutarties 10 punktas įtvirtina kad „<...> Kokia valiuta ir kokiu kursu grąžinama paskola sprendžia tik paskolos davėjas <...>“. Minėtas sutarties punktas įtvirtina paskolos davėjo teisę spręsti kokiu kursu ir kokia valiuta bus grąžinama paskola. Ieškovės ginčijamas Sutarties 12 punktas įtvirtina kad „<...> Paskolos gavėjui sutartyje nustatytais terminais palūkanų arba jų dalies nesumokėjus, nesumokėtų palūkanų suma pridedama prie paskolos sumos, ir už vėlesnius mėnesius paskolos gavėjui skaičiuojamos palūkanos nuo visos negrąžintos skolos su nesumokėtomis palūkanomis. Šalys sutaria, kad paskolos gavėjui sutartyje numatytu terminu negrąžinus kasmėnesinių palūkanų privalės mokėti 0,067 procentų už kiekvieną dieną palūkanas<...>“. Ieškovės ginčijamas Sutarties 14 punktas įtvirtina kad „<...> Šalys įsipareigoja siekti visus ginčus, kilusius dėl šios sutarties, spręsti taikiai derybomis. Minėtu būdu ginčo neišsprendus, jis nagrinėjamas įstatymų nustatyta tvarka pagal paskolos davėjo komercinės veiklos vykdymo vietą<...>“. Ieškovės ginčijamas Sutarties 16 punktas įtvirtina kad „<...> Ši sutartis gali būti keičiama tik rašytiniu šalių susitarimu. Paskolos davėjas turi teisę perleisti reikalavimus, perduoti savo teises ir pareigas, kylančiais iš šios sutarties, tretiesiems asmenims be atskiro paskolos gavėjo sutikimo<...>“. Ieškovės ginčijamas Sutarties 22 punktas įtvirtina kad „<...> Paskolos gavėjas įsipareigoja paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu visus komunalinius mokesčius už įkeistą nekilnojamąjį turtą ir jam teikiamas paslaugas mokėti nustatytais terminais. Jeigu paskolos gavėjas vėluoja laiku sumokėti bet kokius mokesčius už įkeistą turtą ilgiau kaip keturis mėnesius tai bus laikoma esminiu sutarties pažeidimu<...>“.

41. Taigi, kaip matyti iš ieškovės ginčijamų sutarties sąlygų turinio (sutarties 3, 10, 12, 14, 16, 22 punktai), akivaizdu, jog visos ieškovės nurodytos sutarties sąlygos kaip nesąžiningos, išskyrus sutarties 12 punktą, nustatantį palūkanų dydį, šios nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste visiškai neturi jokios teisinės reikšmės (neturi jokios įtakos dabartinėms ir būsimoms ieškovės teisėms ir pareigoms). Kadangi sutarties terminas jau seniai pasibaigęs (2013 m. birželio 13 d.) ir jau pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto, byloje nėra jokio ginčo nei dėl anksčiau grąžinamos paskolos (sutarties 3 punktas), nei dėl valiutos (sutarties 10 punktas), nei dėl ginčų nagrinėjimo vietos (be kita ko tiek ieškovės gyvenamoji vieta, tiek atsakovo buveinė yra Vilniaus mieste) (sutarties 14 punktas), nei dėl sutarties keitimo ar iš jos kylančių teisių perleidimo (sutarties 16 punktas), nei dėl komunalinių mokesčių (ne) mokėjimo ir dėl to galimo sutarties nutraukimo (sutarties 22 punktas), akivaizdu nėra jokio pagrindo pripažinti šių sutarties sąlygų negaliojančiomis kaip atitinkančias nesąžiningumo kriterijus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti šių sutarties sąlygų nesąžiningomis ir dėl to negaliojančiomis ir plačiau dėl jų nepasisako. Analogiškos nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje, pagal kurią net ir sutarties sąlygos formaliai atitinkančios nesąžiningų sąlygų kriterijų CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis) nebūtinai ir ne visada prižįstamos nesąžiningomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-378/2019, ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, ECLI:EU:C:2013:164, 68–69, 76 punktai ir kt.).

42. Vertinant ginčijamos sutarties 12 punktą, kuriame nurodyta „<...> Paskolos gavėjui sutartyje nustatytais terminais palūkanų arba jų dalies nesumokėjus, nesumokėtų palūkanų suma pridedama prie paskolos sumos, ir už vėlesnius mėnesius paskolos gavėjui skaičiuojamos palūkanos nuo visos negrąžintos skolos su nesumokėtomis palūkanomis. Šalys sutaria, kad paskolos gavėjui sutartyje numatytu terminu negrąžinus kasmėnesinių palūkanų privalės mokėti 0,067 procentų už kiekvieną dieną palūkanas<...>“, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, jog sutartyje įvardintos 0,067 procentų palūkanos yra laikytinos netesybomis. Šią išvadą patvirtina ir 2016 m. birželio 22 d. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas Nr. 10-360 (2 psl.).

43. CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkte (šiuo metu galiojančio 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte) preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti.

44. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu iš kriterijų gali būti kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo atvejais kredito gavėjui gali būti taikomos 0,05 procento netesybos ne didesnės kaip pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutarties 12 punkte nustatytos 0,067 procentų už kiekvieną dieną įsipareigojimų nevykdymo palūkanos už mokėjimų vėlavimą yra nežymiai didesnės nei nustatyta Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies normoje, – 0,05 procento dydis per dieną (arba 18,25 procento metinių palūkanų; 0,05 x 365). Taigi, šiuo atveju nežymiai didesnė norma, tiek pagal ESTT, tiek pagal Kasacinio teismo praktiką nelaikytina ir negali būti priliginamas „ryškiam“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „neatitikimui“ vartotojo nenaudai. Atsižvelgiant į išdėstytą, visų bylos aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, todėl nagrinėjamos bylos atveju netaikytinos nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.188 straipsnio 7 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Šioje vietoje pažymėtina, kad apeliantė privalo tinkamai ir nustatytais terminais vykdyti pareigą mokėti sutartyje numatytas įmokas ir taip išvengti nepageidaujamų sutarties sąlygų taikymo.

46. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog Vartotojų teisių apsaugos tarnyba nutarime nors ir konstatavo kai kurias sutarties nuostatas nesąžiningomis, tačiau toks vertinimas atliktas itin formaliai, visiškai neatsižvelgus į byloje nustatytas faktinės aplinkybes, kas, kaip minėta, net ir esant nesąžiningumo prezumpcijai, konkrečioje byloje konkrečios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos. Be to, 2019 m. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos kaip byloje išvadą teikiančios institucijos išvadoje tik nurodytas nutarimo patvirtinimas, visiškai be jokių motyvų, neįvertinant byloje nustatytų aplinkybių (II tomas b. l. 83). Todėl, vertinant kartu su kitais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesirėmė vien tik Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimu ir išvada (CPK 176-185 straipsniai). Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta sutartis - vartojimo sutartis ir jai taikytinos Civilinio kodekso CK 6.188 straipsnio (šiuo metu galiojančio 6.228⁴ straipsnio) nuostatos, suteikiančios vartotojui teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai). Taigi, tai nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Todėl, jeigu ieškovė įsipareigojo grąžinti paskolą sutartyje numatytomis sąlygomis bei terminais, tai šių įsipareigojimų nevykdymas yra sutarties pažeidimas. Ieškovė nepateikė ir byloje nenustatyta jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti ir kitų ieškovės nurodytų sutarties sąlygų nesąžiningomis. Tačiau, įvertinus tai, jog atsakovas kitos sprendimo dalies neginčija, kuria panaikintos sutarties 9, 11 punktų sąlygos dėl baudų, apie tai nenurodama ir atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos tesimas nesprendžia klausimo dėl šios sprendimo dalies panaikinimo, pakeitimo ar tikslinimo, nes apeliacinės instancijos tesimas negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo (CPK 313 straipsnis).

47. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas).

48. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir skunde pateikia savo nuomonę dėl faktinių aplinkybių, siekdama, jog byloje esančių įrodymų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad vien tik ta aplinkybė, jog jos nurodytos aplinkybės nebuvo pripažintos įrodytomis, negali būti pakankamas pagrindas išvadai, kad buvo padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016, 29 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40 punktas).

50. Nurodytų argumentų pagrindu atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl neva netinkamai pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo.

51. Kiti apeliantės argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl procesinės bylos baigties

52. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

53. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

54. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą. Kadangi atsakovas neprašo priteisti bylinėjimosi išlaidų ir jų patyrimą patvirtinančių dokumentų nepateikė, šalių bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

55. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.