Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Valstybės įmonei Registrų centras dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad nekilnojamieji daiktai - gyvenamasis namas lAlp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir tvartas - daržinė 4Ilm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), (toliau bendrai - ir Statiniai) Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir Registras) neįregistruoti.

Pareiškėjas V. M. Valstybės įmonei (toliau - VĮ) Registrų centrui 2022-05-13 pateikė prašymą Nr. 31221226 įregistruoti Statinius ir nuosavybės teises į juos Registre, kartu su prašymu pateiktų dokumentų pagrindu ir pateikė Varėnos r. sav. notarų biuro notaro R. M. išduotą 2009-04-21 liudijimą Nr. RM-1468 (toliau - Notaro liudijimas), Alytaus pataisos namų direktoriaus G. L. išduotą 2021-12-27 įgaliojimą Nr. 57, Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialo 2022-01-27 raštą Nr. (12.2.10)A7-46 „Dėl V. M. ir M. D. M. turėto nekilnojamojo turto" su jo priedais: 1) (duomenys neskelbtini) kaimo 1986-1990 metų ūkinių knygų įrašų apie V. M. ir M. M. (taip nurodyta dokumente) gyvenamąją vietą ir turėtą nekilnojamąjį turtą; 2) (duomenys neskelbtini) 1991-1997 metų ir 3) 1998-2002 metų ūkinių knygų įrašų apie V. M. ir M. D. M. gyvenamąją vietą ir turėtą nekilnojamąjį turtą patvirtintas kopijas (toliau bendrai – ir Ūkinių knygų įrašai).

VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Alytaus skyrius (toliau - Registro tvarkytojas) 2022-05-30 sprendimu Nr. SPR4-8907 (14.5 E) (toliau - ir Sprendimas Nr. 1) atmetė pareiškėjo 2022-05-13 prašymą įregistruoti Registre nuosavybės teises į Statinius, nurodydamas, kad pateikti 1986-1990, 1991-1997, 1998-2002 metų Ūkinių knygų įrašai nėra pakankami teisiniai pagrindai Registre įregistruoti M. D. M. nuosavybės teises į Statinius, be to, juose įrašyta M. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. M., gim. (duomenys neskelbtini), o prašoma įregistruoti M. D. M. (nesutampa asmens identifikavimo duomenys) nuosavybės teisę, todėl negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, kuriam asmeniui ir kokiomis dalimis bendrojoje dalinėje nuosavybėje Registre įregistruoti daiktines teises.

VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Alytaus skyriaus (toliau - Kadastro tvarkytojas) 2022-05-30 sprendimu Nr. SPR5-10992 (14.4 E) (toliau - ir Sprendimas Nr. 2) pareiškėjo 2022-05-13 prašymą įrašyti Statinių kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą (toliau - Kadastras) atmetė, nurodydamas, kad yra priimtas Registro tvarkytojo Sprendimas Nr. 1, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-04-23 nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 66 p. nekilnojamasis daiktas gali būti įregistruojamas tik tada, kai kartu įregistruojamos daiktinės teisės į jį.

Pareiškėjas VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai (toliau - ir Komisija) pateikė 2022-06-14 skundą dėl Sprendimo 1 ir Sprendimo panaikinimo.

Dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo

Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Registro tvarkytojo Sprendimo Nr. 1, Kadastro tvarkytojo Sprendimo Nr. 2. bei Komisijos Sprendimo teisėtumo ir šio ginčo esmę sudaro klausimas, ar pareiškėjo pateikti Ūkinių knygų įrašai yra pakankami dokumentai įregistruoti Registre M. D. M. nuosavybės teisę į Statinius, o Statinių kadastro duomenis įrašyti į Kadastrą.

Įstatymo 22 straipsnyje išvardinti daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės registruojamos nekilnojamojo turto registre. Nagrinėjamu atveju aktualus yra 22 straipsnio 10 punktas, numatantis, kad nuosavybės teisę patvirtinantys gali būti kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą aiškino Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos turinį ir nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba panaikindamas (pakeisdamas) esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų, aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų turinį. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-600-442/2017, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1312/2014, 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2976/2012, 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3130/2011).

Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu ir LVAT išaiškinimais teismas pažymi, kad dokumentas, patvirtinantis prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą, yra tik toks, kuris tiesiogiai (pačiame dokumente) patvirtina tą teisę, kurią prašoma įregistruoti. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Registro tvarkytojui turi pateikti dokumentą(us), kuriame(iuose) būtų tiesiogiai ir neabejotinai nurodyta, kad Statiniai nuosavybės teise iki mirties priklausė M. D. M..

Taip pat teismas pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vykdydamas teisės aktuose, reglamentuojančiuose šio viešojo administravimo subjekto veiklą, nurodytas funkcijas ir įgyvendindamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, apibrėžiančią jo atsakomybę tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, pats nerenka duomenų ar įrodymų, patvirtinančių tam tikrų faktų ar teisių buvimą ar nebuvimą, taip pat negali plečiamai aiškinti jam pateiktų dokumentų turinį ir daryti iš jų išvadų, jeigu iš tų dokumentų turinio tiesiogiai ir neabejotinai negali daryti išvados apie prašomą įregistruoti daiktinę teisę ar juridinį faktą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik tikslus duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, bet ne pateiktų dokumentų interpretavimas ar tikslinimas.

Šiuo atveju vertinant Įstatymo 22 straipsnio 10 punktą atitinkančius „kitus įstatymų nustatytus dokumentus“, kuriais remiantis Registro tvarkytojas turėtų registruoti M. D. M. nuosavybės teisę į Statinius, privaloma vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-03-23 nutarimu Nr. 278 patvirtintu Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991-07-25, sąrašu (toliau - Sąrašas).

Sąrašo 1 punktas numato, kad šiame sąraše nurodyti dokumentai, teiktini Nekilnojamojo turto registro (toliau – Registras) tvarkytojui registruojant iki šiol Registre neįregistruotus statinius, įsigytus ar pastatytus iki Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 (toliau – ir Nutarimas Nr. 297) įsigaliojimo (toliau – seni statiniai).

Kadangi matininkės L. U. 2022-04-21 parengtoje kadastro duomenų byloje nurodyta, kad Statiniai pastatyti 1976 m., o jokių kitų vėlesnio laikotarpio jų įsigijimo sandorių pareiškėjas Registro tvarkytojui nepateikė, tai Statinių registravimui taikomas Sąrašas.

Ginčui aktualus Sąrašo 2.1. punktas numato, kad pastatyti seni statiniai Registre registruojami Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai kaimo gyvenamosiose vietovėse buvo pastatyti iki 1989-01-01 įskaitytinai.

Sąrašo 3.2. punktas numato, kad įsigyti seni statiniai Registre registruojami Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir notariškai patvirtintą sandorį, kurio pagrindu įgyta nuosavybės teisė, ir savivaldybės arba seniūno išduotą pažymą apie šio sandorio arba paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimą arba, neturint notariškai patvirtinto sandorio, – savivaldybės arba seniūno išduotą pažymą apie šio sandorio ar paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimą vykdomojo komiteto ūkinėse knygose, jeigu statiniai įgyti nuo 1949-04-14 iki 1991-07-25 įskaitytinai.

Sąrašo 4 punktas numato, kad senų statinių savininkų įpėdiniai privalo papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius jų, kaip įpėdinių, teisinį status, o Sąrašo 5 punktas numato, kad šio sąrašo 3 punkte nustatyta tvarka Registre registruojant įsigytus senus statinius, vietoj 3.1 ir 3.2 punktuose nurodytų dokumentų gali būti pateikiami dokumentai, iš kurių turinio galima identifikuoti statinius ir nustatyti, kad šie statiniai buvo įsigyti iki 1991-07-25.

Kaip minėta, Statiniai buvo pastatyti 1976 metais, todėl Registre jie, ir nuosavybė teisės į juos, galėtų būti registruojami pateikus dokumentus, nurodytus Sąraše. Pareiškėjo pateiktų Ūkinių knygų, gautų iš archyvo, įrašai atitinka Sąrašo 2.1. punkte numatytus dokumentus, kurių pagrindu nuosavybės teisės galėtų būti registruojamos į pastatytus senus statinius. Tuo tarpu nuosavybės teisės į įsigytus senus statinius gali būti registruojamos pateikus Sąrašo 3 punkte nurodytus dokumentus. Sąrašo 3.2. punktas numato, kad būtina pateikti arba notariškai patvirtintą sandorį ir savivaldybės arba seniūno išduotą pažymą apie šio sandorio arba paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimą, arba, neturint notariškai patvirtinto sandorio, – savivaldybės arba seniūno išduotą pažymą apie šio sandorio ar paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimą vykdomojo komiteto ūkinėse knygose, tačiau tik jeigu statiniai įgyti nuo 1949-04-14 iki 1991-07-25 įskaitytinai. Sąrašo 5 punktas taip pat numato, kad vietoj Sąrašo 3.2 punkte nurodytų dokumentų gali būti pateikiami dokumentai, iš kurių turinio galima identifikuoti statinius ir nustatyti, kad šie statiniai buvo įsigyti iki 1991-07-25.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju vertinant Ūkinių knygų įrašų teisinę reikšmę atsižvelgtina į Sąrašo nuostatų išaiškinimą, pateiktą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) jurisprudencijoje. LAT yra išaiškinęs, kad įrašai namų ūkio knygose kaimo vietovėse pripažįstami pakankamais pastatų valdymo nuosavybės teise įrodymais iki 1991-07-25, t. y. iki Instrukcijos įsigaliojimo, t. y. sukeliančiais teisines pasekmes ir patvirtinančiais nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą laikomi įrašai namų ūkio knygose, jei jie padaryti iki Instrukcijos įsigaliojimo (žr., pvz., LAT 2007-06-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2007; 2020-10-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-684/2020).

Teismas pažymi, kad Komisijos Sprendime akcentuojamas aplinkybė, jog įrašas apie M. M., kaip šeimos narę, įrašytą pirmąja, pirmą kartą buvo padarytas vėliau nei 1991-07-25, t. y. po V. M. mirties ((duomenys neskelbtini)), nepaneigia M. M. teisių į Statinius, įgytų dar iki 1993-10-19, ir dar nebūnant pirmąja šeimos narių sąraše. Pagal iki 2001-07-01 galiojusio Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso (toliau - SŠK) 21 straipsnį, turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė (1 d.); turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu (3 d.). Pagal SŠK 23 straipsnio 1 dalį buvo preziumuojama, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, sutuoktinių dalys laikomos lygiomis.

Taigi, vien tai, kad iki 1993-10-19 Ūkinių knygų sąraše pirmuoju šeimos narių sąraše (šeimos galva) buvo įrašytas V. M., gim. (duomenys neskelbtini), nereiškia, kad jo žmona M. M., P. neturėjo tokių pat teisių į ūkio turtą kaip ir jos sutuoktinis. Tačiau nagrinėjamo ginčo atveju V. M. mirė (duomenys neskelbtini) ir po jo mirties jo žmona M. M., P. įgijo teisę paveldėti mirusio sutuoktinio turtą. Galimai todėl 1991-1997 ūkinių knygų asmeninėje sąskaitoje Nr. 90 esantis įrašas apie V. M. mirties faktą ir jo išbraukimas kaip šeimos nario, įrašyto pirmuoju, o toje grafoje įrašant M. M., P., galėjo būti susijęs su pastarosios nuosavybės teisių įgijimu į visą namų ūkio turtą dėl paveldėjimo teisinių santykių. Tačiau šiuo atveju registruojant senus statinius aktualus tampa ne tik anksčiau minėtas Sąrašo 2.1. punktas, taikytinas registruojant pastatytus statinius, bet ir 3.2. punktas bei 5 punktas, kurie numato, kad registruojant įgytą seną statinį būtina pateikti notariškai patvirtintą sandorį, kurio pagrindu įgyta nuosavybės teisė, ir savivaldybės arba seniūno išduotą pažymą apie šio sandorio arba paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimą arba, neturint notariškai patvirtinto sandorio, – savivaldybės arba seniūno išduotą pažymą apie šio sandorio ar paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimą vykdomojo komiteto ūkinėse knygose, jeigu statiniai įgyti nuo 1949-04-14 iki 1991-07-25 įskaitytinai, arba kitą dokumentą, iš kurio turinio galima identifikuoti statinius ir nustatyti, kad šie statiniai buvo įsigyti iki 1991-07-25. Taigi, paveldėjimo atveju, skirtingai nei įgijimo pasistatant statinį atveju, senas statinys ir nuosavybės teisė į jį registruojama pagal atitinkamus ūkinių knygų įrašus tik tuo atveju, jeigu statinys įgyjamas iki 1991-07-25. Kitaip tariant, jeigu senas statinys registruojamas kaip pastatytas, esminę reikšmę turi tai, ar jis pastatytas iki 1989-01-01 įskaitytinai ir ar įrašai apie jį ūkinėse knygose padaryti iki 1991-07-25, o jeigu senas statinys registruojamas kaip įgytas, esminę reikšmę turi ne tik statinio statybos metų ir įrašų ūkinėse knygose datos, bet ir tai, ar statinys įgytas iki 1991-07-25.

Nagrinėjamu pareiškėjas teigia, kad po V. M. mirties jo turto dalį perėmė jo sutuoktinė M. D. M. (M. M.) ir tai patvirtina jo pateiktų Ūkinių knygų įrašai, todėl ir nuosavybės teisės į Statinius registruotinos M. D. M. vardu. Tačiau teismas pažymi, kad atsižvelgiat į tai, jog M. M. visą siekiamą įregistruoti turtą įgyti paveldėjimo būdu vien tik savo vardu galėjo jau po 1991-07-25, t. y. ne anksčiau kaip 1993-10-19, kai mirė jos sutuoktinis, tai remiantis Sąrašo 3.2. punktu, pareiškėjo pateiktos Ūkinės knygos negali būti laikomos pakankamu ir tinkamu pagrindu įregistruoti Statinius ir M. D. M. nuosavybės teises į juos. Nuosavybės teises į senus statinius, įgytus po 1991-07-25, registruoti galima tik esant kitiems Įstatymo 22 straipsnyje numatytiems dokumentams, o vien tik ūkinių knygų įrašų nepakanka. Tačiau nagrinėjamu atveju jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad M. D. M. paveldėjo sutuoktinio turtą, o jei paveldėjo, tai kokį būtent ir kokios apimties, pareiškėjas Registro tvarkytojui nepateikė.

Teismas konstatuoja, kad Registro tvarkytojas Sprendime Nr. 1 pagrįstai konstatavo jog Ūkinių knygų įrašai nėra pakankami teisiniai pagrindai Registre įregistruoti M. D. M. nuosavybės teises į Statinius dėl to, kad negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, kuriam asmeniui ir kokiomis dalimis bendrojoje dalinėje nuosavybėje Registre įregistruoti daiktines teises. Šiuo atveju vien tik iš pareiškėjo pateiktų Ūkinių knygų įrašų, vertinant juos pagal Sąrašo nuostatas ir LAT praktiką dėl jų aiškinimo, negalima patikimai nustatyti, ar iš tiesų M. D. M. buvo vienintelė mirusio sutuoktinio įpėdinė, ar tikrai ji vienintelė priėmė palikimą, ar tikrai iki savo mirties ji buvo įgijusi nuosavybės teisę į visą gyvenamąjį namą lAlp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir visą tvartą – daržinę 4Ilm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Juo labiau, kad 1991-1995 m. ūkinėse knygose, lentelėje „ūkiui priklausantieji gyvenamieji namai", nuo 1993 m. yra įrašas „1/4" dalis, nors tokio įrašo iki 1993 m. nebuvo, todėl vien tik iš tokio ūkinės knygos įrašo, nesant jokių kitų dokumentų kaip keitėsi nuosavybės teisių apimtis po M. M. sutuoktinio mirties, negalima patikimai ir neabejotinai nustatyti, kad M. M. iki savo mirties įgijo nuosavybės teisę į Statinius visa apimtimi.

Be to, Sprendime Nr. 1 pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas ir tuo pagrindu, jog Ūkinių knygų išrašuose įrašyta M. M., gim. (duomenys neskelbtini), o prašoma įregistruoti M. D. M. nuosavybės teises, todėl nesutampa asmens identifikavimo duomenys.

Nors pareiškėjas tiek skunde Komisijai, tiek skunde teismui samprotauja ir įrodinėja, kad M. M. ir M. D. M. yra tas pats asmuo, nepaisant vardo neatitikimo, tačiau teismas pažymi, kad tokie pareiškėjo argumentai reiškia, jog iš atsakovo jis reikalauja, kad šis pripažintų tai, ko tiesiogiai Ūkinėse knygose nėra nurodyta. Tačiau tokie pareiškėjo argumentai nesudaro jokio pagrindo pripažinti skundžiamus atsakovo sprendimus neteisėtais, nes atsakovas, kaip minėta, neturi teisės interpretuoti dokumentų taip, kaip pageidauja pareiškėjas, ir konstatuoti tai, ko tuose dokumentuose nėra nurodyta. Atsakovo funkcija yra tik tikslus duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, bet ne pateiktų dokumentų interpretavimas kaip nustatančių atitinkamas teises ar faktus, kurie nėra tiesiogiai nurodomi tuose dokumentuose. Todėl pareiškėjų pateiktose Ūkinėse knygose esantys įrašai, padaryti iki 1991-07-25, kuriuose nėra nurodyta M. D. M., eksplicitiškai neįtvirtina tokio asmens teisių ir atsakovas neturi nei teisės, nei objektyvios galimybės į Registrą perkelti pareiškėjo prašomus duomenis apie M. D. M. nuosavybės teises, nes šių duomenų nėra atsakovui pateiktuose dokumentuose.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo argumentai dėl M. D. M. ir M. M. laikymo tuo pačiu asmeniui gali būti reikšmingi įrodinėjant, kad Ūkinės knygos, kuriose nurodyta M. M., iš tiesų priklauso M. D. M., tačiau šie argumentai savaime nesudaro pagrindo atsakovui įregistruoti M. D. M. nuosavybės teisių pagal esamus Ūkinių knygų įrašus, padarytus iki 1991-07-25, kol tokių teisių tiesiogiai, aiškiai ir neabejotinai nepatvirtina nei vienas dokumentas.

Atsakovas, kaip minėta, turi tik teisę registruoti nuosavybės teises, bet ne jas konstatuoti. Todėl esant ginčui ar neaiškumams tiek dėl dokumentų priklausymo konkrečiam asmeniui, tiek dėl nekilnojamojo daikto nuosavybės teisių, tai pripažinti ir savo sprendimu konstatuoti gali tik teismas, bet ne Registro tvarkytojas. Tuo tarpu pareiškėjas, įrodinėdamas faktą, kad dokumentai, kuriuose nurodoma M. M. iš tiesų priklauso M. D. M., iš esmės tiek kreipdamiesi į Komisiją, tiek šioje administracinėje byloje įrodinėja juridinį faktą, kad teisę nustatantys dokumentai priklauso asmeniui, kurio vardas, pavardė ar tėvo vardas, nurodyti dokumente, nesutampa su to asmens dokumente, patvirtinančiame jo tapatybę, ar gimimo liudijime (gimimo įraše) nurodytais vardu, pavarde ar tėvo vardu, nustatymo, o tai nėra šios administracinės bylos dalykas, nes remiantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 442 straipsnio 1 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 4 punktu tai yra bendrosios kompetencijos teismo prerogatyva.

Nors teismas sutinka su pareiškėjo argumentu ir konstatuoja, kad Komisijos sprendimo argumentas dėl to, kad Ūkinių knygų 1991-1995 m. įrašuose yra taisymų, kurie yra neaptarti, apsprendžia tokio dokumento trūkumą, dėl kurio jis negalėtų būti tinkamu teisiniu pagrindu registruoti daiktines teises Registre, yra nepagrįstas, tačiau tai neturi esminės reikšmės skundžiamų sprendimų teisėtumui dėl anksčiau nurodytų Ūkinių knygų neatitikimo Sąrašo reikalavimams.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 4 dalis, be kita ko, nustato, kad įregistravimo nekilnojamojo turto registre pagrindu negali būti dokumentai, kuriuose yra ištaisytų, prirašytų, užbrauktų žodžių ir kitų dokumente neaptartų taisymų, bei pieštuku surašyti dokumentai, taip pat fiziškai sugadinti dokumentai, jei dėl to negalima padaryti vienareikšmės išvados dėl jų turinio. Atsakovas atsiliepime į skundą pats nurodo: „ūkinėje knygoje (1991-1995 m.) lentelės „šeimos narių sąrašas" 23 p. nurodyta duomenų pakeitimo priežastis ir pagrindas „Mirė (duomenys neskelbtini)Akto įr. Nr. 46". Kadangi duomenys apie šeimos galvą (ar šeimos narį) negali būti keičiami be jokio teisinio pagrindo, akivaizdu, kad šeimos galva V. M. (gim. (duomenys neskelbtini) m.) buvo išbrauktas dėl to, kad jis mirė (duomenys neskelbtini), o vietoje jo šeimos galva buvo įrašyta M. M. (gim. (duomenys neskelbtini)m.)“. Teismas visiškai sutinka su atsakovo nurodyta įrašų taisymo, išbraukiant vieną įrašą ir padarant kitą, priežastimi, tačiau konstatuoja, kad tokiu būdu dokumente kaip tik ir yra aptartas įrašo taisymas, todėl toks taisymas negali būti kvalifikuojamas kaip neaptartas. Nepaisant to, vien šis nepagrįstas Komisijos sprendimo argumentas dėl taisymų Ūkinių knygų įrašuose, kaip minėta, negali būti pagrindu panaikinti skundžiamus sprendimus, nes kiti jų argumentai yra pagrįsti ir nesudarė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.

Apibendrinant teismas konstatuoja, kad Registro tvarkytojui nebuvo pateikti dokumentai, Įstatymo 22 straipsnio ir Sąrašo nustatyta tvarka patvirtinantys M. D. M. nuosavybės teisę į visą gyvenamąjį namą ir visą tvartą – daržinę, o Įstatymas tokiu atveju nenumato galimybės registruoti Registre prašomas įregistruoti M. D. M. daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą. Todėl Registro tvarkytojas pagrįstai Sprendimu Nr. 1 atsisakė tenkinti pareiškėjo 2022-05-13 prašymą, o Komisija teisėtai ir pagrįstai Registro tvarkytojo Sprendimą Nr. 1 paliko galioti.

Atsižvelgiant į tai, kad Registro tvarkytojas atsisakė registruoti nuosavybės teises į Statinius, Kadastro tvarkytojas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-04-23 nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 66 punktu, pagrįstai priėmė Sprendimą Nr. 2 atsisakyti registruoti Statinius Kadastre, nes šis punktas numato, kad nekilnojamasis daiktas gali būti įregistruojamas tik tada, kai kartu įregistruojamos daiktinės teisės į jį, išskyrus tuos atvejus, kai registruojamas nekilnojamasis daiktas ir daiktinės teisės į jį asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo ar jo įgaliotų teritorinių padalinių įgaliotų darbuotojų pateiktus dokumentus. Atitinkamai Komisija teisėtai ir pagrįstai Registro tvarkytojo Sprendimą Nr. 2 paliko galioti.

Taigi, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra, ir atsakovui nebuvo pateikta, nei vieno Įstatymo 22 straipsnyje ir Sąraše numatyto dokumento, kuriame būtų nurodyta, kad M. D. M. nuosavybės teise priklauso visas gyvenamasis namas lAlp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir visas tvartas - daržinė 4Ilm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys Perlojos k., Varėnos r. sav., kuriuos pareiškėjas siekia įregistruoti Registre ir Kadastre. Atsižvelgiant į tai, atsakovas, remiantis tokiais dokumentais, ne tik negali, bet ir neturi teisės įregistruoti Statinių ir M. D. M. nuosavybės teisių. Todėl naikinti atsakovo Registrų tvarkytojo, Kadastro tvarkytojo ir Komisijos sprendimus, kuriais pagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą, nėra jokio pagrindo, nes šie sprendimai neprieštarauja aukštesnės galios Įstatymui ir Sąrašui (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjų skundas dėl reikalavimo panaikinti nurodytus sprendimus atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Nenustačius pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą - tenkinti prašymus dėl teisių ir daiktų įregistravimo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau neanalizuotini. LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas pažymi, kad nei skundžiami sprendimai, nei šis teismo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui įregistruoti Statinius ir M. D. M. nuosavybės teises į juos, nes Ūkinių knygų įrašai sudaro pagrindą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka įrodinėti ir teisme nustatyti atitinkamus juridinę reikšmę turinčius faktus teismo sprendimu, kuris ir būtų pagrindas įregistruoti pareiškėjo siekiamus Statinius ir daiktines teises į juos Įstatymo 22 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas, jis nėra šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, ir neturi pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovės, o be to, pareiškėjas nėra pateikęs ir atitinkamo prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.