- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-08
- Bylos Nr.
- 2-426-723/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02113-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilmantas Ambrulevičius
- Atsakovas
- E. S., K. K.
- Trečiasis asmuo
- J. K.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams E. S. ir K. K. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretysis asmuo byloje – J. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų E. S. ir K. K. 15 541,01 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 466,00 Eur žyminį mokestį ir 247,27 Eur dokumentų vertimo išlaidas (1 t., b.l. 2-4).
Ieškinyje nurodė, kad 2014-11-01 Jungtinėje Karalystėje dėl atsakovo E. S., vairavusio atsakovei K. K. priklausančią transporto priemonę FORD FOCUS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė FORD FOCUS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalies nuostatai. Dėl Lietuvos Respublikoje registruotų transporto priemonių sudaroma įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, suteikia TPVCAPDĮ reikalaujamą draudimo apsaugą ne tik Lietuvoje, bet ir visose kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse bei Europos ekonominės erdvės valstybėse.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko Jungtinėje Karalystėje (t. y. kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biuro tarybos Vidaus nuostatus) ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone bei vadovaujantis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniai), eismo įvykio valstybės – Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 15 541,01 Eur (13 482,60 GBP) sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniams draudikų biurui.
Tuo tarpu ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biuro tarybos Vidaus nuostatus (5 straipsnį) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 15 541,01 Eur.
Ieškovas, sumokėjęs Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju – E. S.) arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju – K. K.), raštu kreipėsi į bendraatsakovius, reikalaudamas grąžinti Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 15 541,01 Eur, tačiau atsakovai reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.
2. Atsakovė K. K. su ieškiniu nesutiko visiškai. Atsiliepime į ieškinį (1 t., b.l. 123-127) nurodė, kad jai įsigyjant/nuperkant transporto priemonę pardavėjas L. S. perdavė ir transporto priemonei priklausančius dokumentus: 1) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini); 2) galiojantį TPVCA privalomojo draudimo liudijimą (polisą) Nr. (duomenys neskelbtini); 3) šalių pasirašytą 2014-07-10 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 20140710; kuriuos įregistruojant automobilį pateikė VĮ „Regitra“. Pažymėjo, kad jai asmeniškai transporto priemonė nebuvo reikalinga, nes ji nemoka jos vairuoti ir neturi dokumento, kuris suteiktų teisę vairuoti transporto priemonę. Automobilis buvo įsigytas tikslu padovanoti jį dukrai, kaip baigusiai vidurinę mokyklą. Taip, 2014-07-10 pirktas automobilis „Ford Focus“, v/n. (duomenys neskelbtini) buvo padovanotas/perduotas dukrai J. K., todėl priimdama dovaną ji, kaip padidinto pavojaus šaltinio turėtoja, prisiėmė ir už jį atsakomybę.
Transporto priemonė Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) be atsakovės žinios ir leidimo dar 2014 metais (po jos įregistravimo) dingo, kaip ir dingo jos dukra. Kadangi automobilis buvo padovanotas dukrai ir dukra buvo automobilio valdytoja, todėl juo nesidomėjo. Iš LR kelių transporto priemonių registro išrašo matyti, kad atsakovės vardu įregistruota transporto priemonė Ford Focus, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini), be jos žinios, dar 2015-06-03, buvo išregistruota ir kur ji dabar yra atsakovė nežino. Pažymėjo, kad ieškinyje atsakovu įvardinto asmens E. S. niekad nepažinojo ir nepažįsta, todėl automobilio patikėti ar perduoti jam negalėjo, nes tam neturėjo jokios galimybės. Anglijoje su automobiliu žalos taip pat padaryti negalėjo, nes Anglijoje išvis nėra buvusi. Apie tai, kad jos vardu įregistruotas automobilis dalyvavo 2014-11-01 autoįvykyje, kuriame buvo padaryta žala, sužinojo tik po trijų metų, t.y. 2017-10-31, gavusi iš ieškovo pretenziją.
Mano, kad iš byloje esamų ir pateikiamų dokumentų galima besąlygiškai konstatuoti, jog autoįvykio metu dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių atsakovė nebuvo automobilio valdytoja, kuri pagal įstatymą ar pareigą privalėtų už padalytą žalą atsakyti, nes tiesiogiai su autoįvykiu niekaip nebuvo susijusi. Priešingai nuo 2014-07-18 šios transporto priemonės valdytoja buvo J. K., kuri nuo 2014 metų pastoviai gyvena ir dirba Anglijoje. K. K. nėra tas atsakovas, kuris pagal įstatymą privalėtų atsakyti.
3. Atsakovas E. S. su ieškiniu nesutiko visiškai (1 t., b.l. 173-177). Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad eismo įvykis įvyko 2014-11-01, o nukentėjusio asmens reikalavimas buvo užpildytas 2015-07-06, tai yra dokumentai ir informacija apie įvykį pradėti rinkti praėjus daugiau kaip 8 mėnesiams nuo įvykio, atsakovai nebuvo apie procesą informuoti, negalėjo išsakyti savo pozicijos, kas sukelia abejones dėl aplinkybių traktavimo, išvadų pagrįstumo, pačių faktų nustatymo teisėtumo ir teisingumo, išvestinių dokumentų įrodomosios galios. „Motor Insurers Bureau“ draudimo bendrovė nebuvo bylos baigtimi nesuinteresuotas juridinis asmuo. Remiantis ieškovo pateiktais dokumentais 3-4 psl., jos administravimo mokestis sudarė 1758,60 GBP, kuris nebūtų mokamas nepatenkinus jų reikalavimo arba būtų mokamas mažesnis jeigu reikalavimai būtų tenkinami ne pilna apimtimi. Vertinant pačio administravimo mokesčio pagrįstumą atkreipė dėmesį, kad 68 psl. pateikta 37-osios generalinės asamblėjos sprendimas kurio 1 p. nurodoma: administravimo mokestis apskaičiuojamas 15 proc. nuo nustatytos žalos dydžio. Jeigu net laikyti, kad žala galėjo būti nustatyta 6500 GBP dydžio – administravimo mokesčio maksimalus dydis tokiu atveju galėtų siekti 975 GBP, o ne 1758,60 GBP, tačiau remiantis pateiktais dokumentais žalos dydis nebuvo nustatytas ir patvirtintas esamais byloje įrodymais, o buvo susitarta dėl kompensacijos asmeniui išmokėjimo dydžio. Tai matoma iš ieškovo pateiktų dokumentų sąvado 12 psl. - buvo pasiūlyta 3700 GBP, nesutikus sutarta 6500 GBP, toks žalos dydis neparemtas jokiais byloje esamais dokumentais, paskaičiavimais. Kaip yra pripažinęs ir nurodęs nukentėjęs asmuo jis net į jokias gydymosi įstaigas po įvykio nesikreipė (kas nurodoma sąvado 54 psl. 11.17 p.). Abejonės kyla ir dėl turtinės žalos dydžio, 1302 GBP. Nukentėjęs asmuo 54 psl. 11.4 p. pripažino, kad transporto priemonę vis dar naudoja, o ir tai nurodė praėjus 8 mėnesiams po įvykio. Kada buvo nustatyta žala transporto priemonei ir kas konkrečiai pažeista neaišku (nėra nuotraukų, liudytojų ar pačio nukentėjusio parodymų), byloje jokių duomenų dėl šio nėra, tačiau vertinant kad automobilio kaina yra nurodyta 5500 GBP (54 psl. 11.2 p.) ir numatomo remonto kaina 1301,08 GBP, pažeidimai turėjo būti dideli. Nukentėjęs asmuo jokios kitos žalos atlyginimo, nei turtinė žala automobiliui iš vis nepageidavo, ką patvirtina 54 psl. 11.5 p. ir jo parašas 2015-07-06 dokumentų sąvado 56 psl. Neaišku kodėl draudikų biuras sumokėjo daugiau nei asmuo pageidavo, kodėl viršijo nukentėjusio asmens įgaliojimus. Darant prielaidą, kad žalos dydis 1301,08 GBP yra pagrįstas ir teisingas jokių administravimo išlaidų iš vis negalėjo būti (sąvado 68 psl.).
Nukentėjęs asmuo po įvykio nesigydė ligoninėje, į jokias medicinos įstaigas nesikreipė, praėjus 8 mėnesiams po eismo įvykio jokių pretenzijų dėl sveikatos sužalojimo nereiškė, tačiau sąvado 12 psl. samprotaujama, kad nukentėjęs asmuo neva 30 mėn. jautė peties ir 24 mėn. kaklo ir apatinės nugaros dalies skausmą, kas iš vis negali būti sietina su eismo įvykiu. Be to, kaip matyti iš sąvado 4 psl. MIB (transporto draudikų biuro) buvo išmokėta: kompensacija už turto apgadinimą 6500 GBP, kompensacija už asmens sužalojimą 0,00 GPB. Tai taip pat patvirtina, kad jokio sužalojimo nebuvo ir kompensacija už neturtinę žalą nebuvo mokama. Dėl šio keistai atrodo, kad esant 1301,08 GBP nukentėjusio asmens pretenzijai dėl turto sužalojimo ji perauga į 6500 GBP dydžio draudimo išmoką už turto sužalojimą. Nukentėjusiam asmeniui nepatyrus sveikatos sužalojimo, nereikalaujant kompensacijos už sveikatos sužalojimą kelia nuostabą medicininių pažymų reikalingumas ir jų apmokėjimo būtinybė.
Pabrėžė, kad J. K. 2014-11-01 važiavo šia transporto priemone, sėdėjo šalia, dalyvavo įvykyje. Atsakovė K. K. artimai bendravo ir kiek jam žinoma bendrauja su dukra J. K.. Iš ieškovo pateikto dokumento „Sutarčių ir polisų sąrašas“ matoma, kad iš karto po įvykio, o būtent 2014-11-04 transporto priemonės savininkė K. K. apdraudė automobilį, o po 1,5 mėn. jį, ko gero pardavė, nes toliau jis buvo draudžiamas S. B.. Įvykiai patvirtina dukros ir motinos bendravimą ir veiksmų derinimą, nes negalima parduoti automobilio jo fiziškai neturint.
Remiantis CK 6.264 straipsnio nuostata būtent J. K., o ne E. S., yra tas asmuo, kuris turėtų pareigą atlyginti ieškinyje nurodytą žalą, jeigu bus įrodytas jos realumas ir nustatytos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Jis vairavo automobilį J. K. paliepimu, pastarajai blogai pasijutus. Ji sėdėjo automobilyje šalia, kontroliavo jo veiksmus. Automobilis jau seniai buvo eksploatuojamas Anglijoje, J. K. jį užtikrino, kad automobilio dokumentai tvarkingi. Jo kaltės, jog transporto priemonė nebuvo drausta, nėra. Civilinės atsakomybės esmė tame, kad draudžiama ne konkretaus asmens civilinė atsakomybė, o būtent ta transporto priemonę vairuojančio bet kurio asmens atsakomybė. J. K. eksploatuojant automobilį Anglijoje netikėti jos sąžiningumu ar teiginiais nebuvo pagrindo. Dėl šio mano, kad nesant jo kaltės, ieškinio reikalavimo solidarus tenkinimas galimas tik tarp automobilio savininkės K. K. ir automobilio valdytojos J. K..
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje ieškovo atstovas M. B. prašė ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad Didžiosios Britanijos draudikų biuras yra nurodęs, kad eismo įvykio kaltininkas yra pažeidęs Didžiosios Britanijos kelių eismo taisyklių 185 straipsnį, t.y. važiavimo žiedu taisyklę, kai tu įvažiuoji į žiedą ir privalai praleisti iš dešinės pusės žiede važiuojančią transporto priemonę. Didžiojoje Britanijoje galioja kaip ir Lietuvoje panašus teisinis rėžimas, t.y. jei eismo įvykis nėra sunkus ir nėra žuvusių asmenų, tai paprastai policija nėra kviečiama, o nukentėjęs asmuo užpildo pranešimą atitinkamam draudikui, jei toks yra, o tokio nesant – žalą administruojančiam nacionaliniam draudikų biurui, išdėsto tas aplinkybes ir biuras, įvertinęs visas eismo įvykio aplinkybes, pradeda administruoti žalą, paskaičiuoja draudimo išmoką ir ją išmoka nukentėjusiam asmeniui. Tas ir buvo padaryta šioje byloje. 13482,60 GBP išmoką sudaro 6500 GBP išmoka dėl žalos asmeniui, t.y. eismo įvykio metu nukentėjusiam buvo padarytas kaklo ir nugaros trauma. Sprendžiama paprastai pagal traumos sunkumą, kokia žala turi būti atlyginta, yra tam tikros teisėjų gairės, kuriomis vadovaujantis nustatomo žala. Paprastai lengva kaklo trauma vertinama iki 6600 GBP, lengva nugaros trauma vertinama iki 6380 GBP. Iš esmės susitarimo būdu, siekiant išvengti papildomų bylinėjimosi išlaidų, buvo ir susitarta, kad asmeniui bus atlyginta 6500 žala. Kita dalis išlaidų – 5224 GBP yra išmoka dėl nukentėjusio patirtų teisinių ir kitų išlaidų. Nukentėjęs asmuo samdė advokatų kontorą „Kinas solicitors“. Iš esmės tai yra teisinių paslaugų išlaidos, susijusios su įvairių pažymų gavimu. Kita žalos dalis yra administravimo išlaidos 1758,60 GBP. Ši suma nėra mokama tiesiogiai nukentėjusiajam, tačiau ją moka ieškovas nacionaliniam eismo įvykio vietos draudikų biurui, kuris administruoja žalą. Žalos administravimo mokestis yra įtvirtintas kartu su ieškiniu pateiktuose Biurų tarybos vidaus nuostatose ir yra 15 procentų nuo nukentėjusiam išmokėtos sumos. Būtent taip ir buvo apskaičiuota. TPVCAPDĮ numato pareigą drausti būtent automobilio savininkui, o ne valdytojui. TPVCAPDĮ 17 ir 23 straipsniai įtvirtina biuro atgręžtinio reikalavimo teisę būtent asmens, kuris nevykdė pareigos apdrausti transporto priemonę, atžvilgiu, t.y. transporto priemonės savininko atžvilgiu. Atsakovė K. K. buvo transporto priemonės savininkė eismo įvykio metu. Šiuo atveju K. K. yra pareikštas solidarus reikalavimas, kaip savininkei TPVCAPDĮ 4 straipsnio pagrindu. Apie jos atsakomybę kalba šio įstatymo 23 straipsnis. J. K. neapdraudė jai priklausančios transporto priemonės privalomuoju draudimu. Pagal bazės duomenis automobilį Anglijoje draudė K. K., bet realiai kažkas kitas gali pinigus mokėti, bet draudimo bendrovė visada nurodo draudėją kaip transporto priemonės savininką. Pagal VĮ „Regitra“ duomenis, valdytoja buvo J. K.. Tai tapo žinoma po ieškinio pateikimo. J. K. dėl eismo įvykio jokių pasekmių nėra. Byloje nekyla klausimų, kas buvo automobilio savininkas eismo įvykio metu. Atsakovė, kaip padidinto šaltinio savininkė, privalo pasirūpinti tuo turtu ir užtikrinti apdraudimą, kas galima elektroniniu būdu, tiek kreipiantis į draudimo brokerį. Šioje byloje žalos dėl apgadintos transporto priemonės nėra. Šioje byloje buvo išmokėta išmoka dėl asmens žalos ir teisinių išlaidų. Argumentai dėl apgadinimų dydžio neturi šioje byloje įtakos. Eismo įvykio valstybės nacionalinės draudikų biuro, kuris administruoja žalą, specialistai paskaičiavo žalą remiantis atitinkamai kriterijais. Žalos dydis yra pagrįstas. Ne tik ieškovui, bet ir atsakovui, kuris nesutinka su žalos dydžiu, įtvirtina pareiga teikti įrodymus ir įrodinėti, kodėl ta žala paskaičiuota netinkamai ir panašiai (LAT 2017-12-07 nutarties byloje Nr. 3K-3-39-915/2017 40 punktas).
Atsakovas E. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad eismo įvykio metu dalyvavo ir J. K., nes jai pasijutus blogai jis perėmė transporto priemonę jos paprašymu. Kitaip nebūtų važiavęs iš viso. Automobilio dokumentai vizualiai buvo tvarkingi. Jis neturėjo jokių galimybių nei jų abejoti, nei jų patikrinti, ar jie galiojantys. Buvo draudimo polisas. Po įvykio fotokopijas pasidarė ir nukentėjusi pusė. Jis matė tą draudimą. Teigia, kad buvo drausta transporto priemonė. Nežino, kur tas draudimas. Kaip jis suprato, tai automobilis buvo draustas ir jis jokios atsakomybės nejautė, nesigilino į įvykį. Negali pasakyti, kad dėl eismo įvykio jis buvo kaltas. Buvo abejotina situacija įvažiavus į žiedą. Nukentėjęs pasidarė automobilių nuotraukas dėl žalos. Pas nukentėjusį buvo automobilio galinio rato apačioje durelių nežymus įbrėžimas. Nufotografavo ir jam pasakė, kad kreipsis į draudimą, nes draudimo popieriai buvo tvarkingi, buvo žalia korta. Eismo įvykio metu jis nejudėjo. Niekas to tam momentui nenustatė. Nežino, kodėl nekvietė policijos. Nebuvo nukentėjusių ir sužalotų. Buvo tik įbrėžimas. Neįsivaizduoja iš kur patirtos kaklo ir nugaros traumos. Nebuvo tokio kontakto, kad būtų smūgis. Bandė ieškoti įrodymų, bet jam niekas nieko nedavė. Iki šio ieškinio pareiškimo teisme jam nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos. Apie žalos administravimą Anglijoje jam taip pat nebuvo žinoma. Jis Anglijoje dirba legaliai ir jo adresas visiems yra prieinamas, ten pat gyvena 4 metus. Nukentėjusiajam jokios medicininės pagalbos nereikėjo suteikti. Pasidarė fotonuotraukas ir išvažiavo. Nebuvo sudaryta eismo įvykio deklaracija ar kažkas panašaus. Pasakė, kad draudimas išsiaiškins. Nežino ar draudimo kompanija apžiūrinėjo mašiną, jis niekur nebuvo kviečiamas. J. K. automobiliui įbrėžimas visiškai nusivalė, nusipoliravo, o to asmens, tai perdažymas maksimaliai 200 GBP reikalauja išlaidų. Keisti detalių nereikėjo, buvo nedidelis eismo įvykis. Su nukentėjusiu niekas nevažiavo. Jis yra deklaravęs išvykimą į užsienį. A. S. yra jo sesuo, tuo momentu gyveno kartu visi – jis, sesuo, E. K. ir J. K.. Buvo bendrakambariokai viename name. J. K. sakė, kad tai jos automobilis.
Atsakovo E. S. atstovas adv. pad. E. B. nurodė, kad byloje nėra pateikta kaltės įrodymų. Įvykis įvyko 2014-11-01 ir teigti, kad būtent atsakovas E. S. ar kažkoks kitas asmuo kaltas dėl to įvykio, negalima, nes nėra tokios informacijos. Civilinei atsakomybei reikia įrodyti tam tikras sąlygas, o bent vienos iš jų neįrodžius, atsakomybė negali kilti. Nėra jokios eismo įvykio deklaracijos, įrodymų, jog buvo kviesta policija. Įvykis 2014-11-01, tačiau iš pateiktų ieškovo dokumentų matome, kad kreipimasis į draudimą administruojančią įstaigą buvo užpildytas 2015‑07‑06. Galėjo bet kas kreiptis į tą įmonę, tačiau kita įmonė nebuvo informuota, negalėjo pateikti savo atsikirtimų, vyko susirašinėjimai draudimo įstaigų. Kreipėsi Anglijos draudimą administruojanti įmonė ir prašo ieškovą susisiekti su tos transporto priemonės savininku bei aptarti žalos dydžio ir išieškojimo ir kitas galimybes. Tačiau ieškovas nesusisiekė su niekuo ir vykdo kažkokius finansinius atsiskaitymus. Transporto priemonių draudikų biurų susitarimai dėl žalų atlyginimo nėra ES teisės aktai, tuo labiau , atsakovui jie nėra privalomi. Mano, kad ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad atsakovas tame eismo įvykyje buvo kaltas. Nėra duomenų, kas dėl įvykio kaltas. Negalima teigti, kad atsakovas yra finansiškai atsakingas. Byloje vienintelis dokumentas, kuris užpildytas po aštuonių mėnesių nuo eismo įvykio, kuriame pasisako tas įvardijamas nukentėjusysis. Jeigu žiūrint jo poziciją, tai jis po aštuonių mėnesių nuo eismo įvykio yra pareiškęs, kad jo transporto priemonė naudojama (54 psl.) 11.4 punkte, taip pat nurodė, kad po eismo įvykio nenuvyko į ligoninę (11.17 punktas), dėl sveikatai padarytos žalos jokių pretenzijų nereiškia. Kai pradeda visą bylą administruoti draudikai, kurie už tai prisiskaičiuoja dideles pinigų sumas, už žalą sveikatai ir prognozes prašoma didelė pinigų suma. 2017-01-05 kreipimesi nurodoma, kad pasiūlyme neatsižvelgta į 30 mėnesių trukusį peties, 24 mėnesius turkusį kaklo ir apatinės nugaros dalies skausmą. Iš 2017-01-05 atėmus 30 mėnesių gaunasi, kad visi skausmai ir nepatogumai buvo konstatuoti dar prieš eismo įvykį. Pagal bylos duomenis ekspertams buvo pateiktas visai kitas automobilis. Tai rodo, kad atsainus požiūris – vienas draudikų biuras pareiškia pretenzijas, o kitas netikrinęs susimoka, o tada jau atsakovas turi susimokėti. Atsakovas buvo paprašytas transporto priemonės valdytojos J. K. ją nuvežti ir jos buvo kontroliuojamas, todėl remiantis CK 6.264 straipsniu, jei kaltė būtų įrodyta, J. K. turėtų būti atsakinga už tos žalos padengimą, bet jokiu būdu ne iš atsakovo.
Atsakovės K. K. atstovas adv. J. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovė K. K. registravo automobilio perdavimą dukrai. Po mokslų baigimo susipyko ir dukra faktiškai pabėgo į Angliją. Ir iki šiol yra jų konfliktai. Ieškovas pasirinko ne tą atsakovą. Byloje nėra įrodymų, kad tikrai tokia žala padaryta. Eismo įvykio metu automobilio savininkas buvo K. K.. Automobilį priėmė ir juo naudojosi J. K.. Buvo nuvažiavęs į (duomenys neskelbtini) ir pasitikrino žmones ir draudimas buvo pagal tų žmonių pasakojimus. Atsakovė nežino duomenų, ar buvo automobilis draustas eismo įvykio metu. Atsakovė nežino, ar dabar automobilis parduotas. Automobilis išregistruotas, nes nepraeita techninė apžiūra. Dabar automobilio savininkas niekas. Atsakovė nėra nei karto automobilio draudusi po perdavimo dukrai. Ten buvo drausta internetu. Automobilis buvo nupirktas dukrai ir perduotas dukrai dar Regitroje su visomis pasekmėmis. Buvo perduota su draudimu. Buvo draudžiama Anglijoje, todėl atsakovė kaip motina be dokumentų negalėjo automobilio apdrausti, nes techniniame pase yra visi duomenys reikalingi apdrausti automobilį. Draudimas buvo, kaip paaiškino liudytojas, nes jei nebūtų, tai nebūtų važinėję. Kita pusė turi būti įspėjama apie vykdomą automobilio apžiūrą, tačiau tokių įrodymų nėra. Nėra įrodymų ir kokia buvo žala. Įrodymai dėl sužalojimų yra tik praėjus tam tikram laiko tarpui. Jais negalima remtis, nes jie abejotini. Kai eismo įvykio metu padaroma žala žmogaus sveikatai, turi būti kviečiama policija. Ieškovas nepateikė tokių dokumentų.
Trečiojo asmens J. K. atstovė adv. A. S. prašė ieškinį atmesti kaip neįrodytą ir nepagrįstą. Nurodė, kad E. S. ir J. K. buvo kaimynai, pažįstami. Kiek žino, tai E. S. ketino pirkti tą automobilį. Prieš perkant pirkėjas nori išbandyti automobilį, todėl jam kaip potencialiam pirkėjui buvo pateikti visi dokumentai susipažinimui, todėl tikrai jis žinojo, kas yra automobilio savininkas ir valdytojas. Atitinkamai ir draudimo galiojimo klausimus. Važiavimo metu ir įvyko eismo įvykis. Tačiau abiejų transporto priemonių apgadinimai buvo labai menki, smulkus. J. K. automobilis buvo nežymiai įbrėžtas, nereikalavo papildomo remonto. Tariamo nukentėjusio automobilis buvo irgi labai nežymus. Jokių nukentėjusių eismo įvykyje nebuvo. Jokių sužalojimų nukentėjusysis nepatyrė. Įstatymas pareigą apdrausti automobilį numato savininkui. Šiuo atveju automobilis realiai perduotas J. K. buvo žodinės panaudos pagrindu, nes realiai jokios sutarties nebuvo sudaryta. Motinai ji nemokėjo jokio nuomos mokesčio. Kasacinis teismas 2010-10-07 nutartyje byloje Nr. 3K-3-300/2010 yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai automobilis naudojamas nuomos ar panaudos pagrindu, šalys gali susitarti kas draus automobilį, tačiau nesant draudimo atsakingas yra savininkas. Remiantis tokia praktika, ieškovas ieškinį pagrįstai teikia savininkui ir eismo įvykį padariusiam asmeniui. J. K. pripažįsta, kad ginčo eismo įvykio metu važiavo automobilyje. Ji irgi nėra tikra, kas kaltas dėl eismo įvykio. Apgadinimai buvo nežymūs, niekas pretenzijų nereiškė ir labai greitai išsiskirstė, nieko neformino. Niekas su J. K. po eismo įvykio nesusisiekė, automobilio neapžiūrėjo, jai apskritai nebuvo žinoma apie susitarimus tarp nukentėjusiojo ir užsienio draudikų biuro. Pažymėjo, kad byloje trūksta duomenų apie pačios žalos padarymo faktą, žalos dydį. Automobilio savininkas turi pareigą rūpintis savo turtu. J. K. informavo, kad eismo įvykio metu važiavo E. S.. Nepasakė, kad važiavo ar nevažiavo dar kas nors. Nėra jokių medicininių dokumentų, kad tas nukentėjęs asmuo patyrė kažkokių sužalojimų ir kad jie patirti būtent to eismo įvykio metu. Todėl nesant įrodymų nėra įrodyta nei priežastinis ryšys, nei kaltė. Trečiajam asmeniui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti sureguliuojant tą žalą. Ieškovas pervedė pinigus neįsitikinęs, kad buvo tokia žala. Pagal formuojamą teismų praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimais, pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamą žalos dydį, kai atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta (bylos Nr. 3K-7-338-313/2017, Nr. 3K-3-4/2014). Apgadinimo pobūdis vis tik turi esmę šioje byloje, nes esant tokiam nereikšmingam automobilių sąlyčiui, kurio metu tik nežymiai apgadintos transporto priemonės, abejotina, kad asmeniui galėjo kilti tokio pobūdžio sveikatos pasekmės. Mano, kad atsakovo E. S. paaiškinimais negalima vadovautis, nes net gi jo pakviestas į teismą liudytojas paaiškino dar visiškai kitokias aplinkybes. jo parodymai turėtų būti vertinami kaip nepatikimi.
Liudytojas E. K. nurodė, kad pažįsta atsakovą, buvo klasiokai, gyveno kartu Anglijoje. Gyveno kartu ir J., kuri turėjo Ford Focus, sidabrinės spalvos. Jis nedalyvavo ir nebuvo liudytojas 2014-11-01 eismo įvykio. Tik žino, jog toks eismo įvykis buvo, matė pasekmes automobilio. Įvykyje nebuvo. Matė draudimo lapą, pats naudojo tą automobilį. Kai atvažiavo į Anglija 2014-10-21, neturėjo savo automobilio ir išaiškėjo, kad gyvena vienas asmuo, kuris turi lietuviškos registracijos automobilį. Atvyko, susitarę su lietuviu, į 5 kambarių namą, kur gyveno dar kiti asmenys – J. ir dar du asmenys. Išsiaiškino, kad ji į darbą važinėja automobiliu ir paklausė ar automobilis tvarkingas. Pateikė lapą ir parašyta vardas pavardė, automobilio markė, registracijos numeris ir draudimo data. Jo akimis viskas buvo gerai. Jie naudojo automobilį, važinėdavo į darbą, į parduotuvę. Pradėjo jį naudoti, kai tik atvažiavo, paprašydavo jos ir paskolindavo automobilį. Jis yra garantuotas, kad matė techninį pasą, žalią kortą ir draudimo dokumentus. Žino, kad automobilis pateko į eismo įvykį, nes matė pasekmes – lengvą įbrėžimą ant priekinės dalies. Tuo metu labai daug kalbų nebuvo. Žino, kad visi nusifotografavo draudimo detales ir toliau draudimo bendrovės turėjo aiškintis. Jis matė polisą ir datas, buvo galiojančios datos. Naudojosi automobiliu, turėjo būti galiojantis draudimas, nes kitaip būtų nevairavęs. Autoįvykio metu jis nevairavo. Ta mergina dirbo naktinėje pamainoje ,o jis kaip buvęs Anglijoje jau turėjo sodros numerį ir galėjo iš karto dirbti. E. S. dar nedirbo, reikėjo jam laukti dvi savaites, todėl ji jo paprašydavo kartais važiuoti su ja paimti žmones iš naktinės pamainos, nes ji būdavo pavargusi po naktinės pamainos. Nežino, kas draudimą įformino, draudimas jau buvo padarytas.
Ieškinys atmestinas.
5.Įrodinėjimas
Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).
Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų, nes, minėta, tik šalims suteikta teisė laisvai disponuoti ginčo objektu. Taigi, ginčo ribas nustato reikalavimus reiškiantis asmuo ir teismas negali jų peržengti ir pareikšti nuomonės bei spręsti dėl tų reikalavimų, kurių byloje dalyvaujantys asmenys nepareiškė. LAT yra pažymėjęs, kad draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas atitinka ne tik dispozityvumo principą, bet ir užtikrina rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų įgyvendinimą. Rungimosi principo esmė yra tai, kad nešališkas teismas nagrinėja šalių ginčą, todėl šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t. y. šalys procese turi būti aktyvios, siekdamos įrodyti tai, ką teigia. Rungimosi principas yra glaudžiai susijęs su lygiateisiškumo principu, kuris įtvirtina nuostatą, kad šalių procesinės teisės yra lygios, t. y. nė viena ginčo šalis nėra labiau privilegijuota ir vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, aiškinant ir taikant šiuos principus, pažymima, kad ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. D. D., V. D., bylos Nr. 3K-3-282/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB ,,Klaipėdos technikos mokykla”, bylos Nr. 3K-3-684/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje V. J. Č. v. AB bankas „Hansabankas“, A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2007; ir kt.); dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai neleidžia teismui atlikti minėtų veiksmų už ieškovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-74/2008).
Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011).
Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai, ar ieškovų nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias dėsto ieškovai(LAT 2007 m. sausio 4 d. nutartis byloje A. B. v. T. P., I. P., Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-150/2007).Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).Pažymėtina, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais.
Žemesnės instancijos teismas
Įrodymai byloje.
6.Kelių transporto priemonių registro duomenimis ginčo eismo įvykio dienai 2014-11-01 automobilio FORD FOCUS, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) savininke buvo atsakovė K. K.. Registre įregistruota informacija, kad šiuo automobiliu naudosis ir bus jo valdytoja (tretysis asmuo byloje) J. K. (1 t., b.l. 5).
Akivaizdu,kad oficialus automobilio valdytojas įvykio metu buvo ne atsakovė,o tretysis asmuo.
Ieškovas Lietuvos transporto draudikų biuras ir nacionalinis Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuras – „Motor Insurers` Bureau – UK“ (toliau – ir MIB), dar 2003-07-01 pasirašė Susitarimą neribotam laikui laikytis 2002-05-30 biurų tarybos generalinės asamblėjos priimtų Vidaus nuostatų privalomųjų nuostatų bei II (antrojo) skirsnio neprivalomųjų nuostatų (1 t., b.l. 6-7).
Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuras MIB 2017-04-13 kreipėsi į ieškovą norėdamas pareikalauti kompensacijos, remiantis Vidaus nuostatų 5.1 ir 5.2 straipsniais, dėl 2014‑11‑01 eismo įvykio (A60-A614 R/Abt Mansfield Road, Olertonas, Didžioji Britanija), kurio kaltininkas („nusižengęs vairuotojas“) atsakovas E. S., vairavęs transporto priemonę su valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso 13 482,60 GBP sumai (6 500,00 Eur kompensacija už turto apgadinimą; 5 224,00 GBP ieškovo išlaidos; 1 758,60 GBP administravimo mokestis) (1 t., b.l. 8-11).
Jokių duomenų apie automobilio sužalojimo dydį nepateikta.Nėra duomenų apie ką nors sužalotą autoįvykio metu.Nurodomos ieškovo išlaidos pagal žemiau pateiktų įrodymų turinį yra susijusios su išlaidomis advokatų kontorai,kurios buvo padarytos S. Ž. jo paties rizika kreipiantis ne į draudimo bendrovę,o į advokatus(b.l.20-21,22-23),kas buvo padaryta tik 2017 metais balandžio mėnesį.
Atkreiptinas dėmesys,kad bendrovė iš Jungtinės Karalystės rašte įspėja ieškovą,kad negavus per du mėnesius mokėjimo,bus taikomi 12 proc. delspinigiai nuo visos sumos,skaičiuojant nuo šio laiško datos iki pinigų gavimo dienos.
Todėl tampa aišku,kad ieškovas su bendrove iš Anglijos yra pasirašęs sutartį,kuri grindžiama pasitikėjimu,tačiau norint įsitikinti gautos pretenzijos pagrįstumu galimos didelės išlaidos dėl delspinigių,jeigų pateikti duomenys pasitvirtintų ir teisminis procesas dėl nepagrįsto reikalavimo ateityje su didelėmis išlaidomis,jeigu kompensacijos dydis nepasitvirtintų.
Tokiu būdu ieškovas rėmėsi ir žemiau nurodytais duomenimis,kad pagrįsti ieškinio reikalavimą.
Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuras MIB ir ginčo eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo S. Ž., kurį atstovavo advokatų kontora „K. S. Ltd“, tarpusavio derybų metu pasiekė taikų susitarimą, jog nukentėjęs asmuo priėmė pasiūlymą dėl 6 500,00 GBP bendrosios žalos atlyginimo (1 t., b.l. 12-20).
Iš susirašinėjimo tarp S. Ž. advokatų su transporto bendrovės draudikų (b.l.16-17) matyti,kad iki 2017-01-05 draudikams buvo pateikti duomenys apie S. Ž. sveikatos būklę,kad iki šios datos 30 mėnesių buvo peties skausmai ir 24 mėnesiai kaklo ir apatinės nugaros dalies skausmai.
Tai reiškia,kad peties skausmai atsirado 2014 metų vasarą iki autoįvykio,bet tikrai dėl autoįvykio.
Pagal tai ką nurodo S. Ž.,kaklo ir apatinės nugaros skausmai atsirado po autoįvykio,t.y. 2014 metų gruodžio mėnesį.
Pagal nukentėjusio asmens S. Ž. atstovavo advokatų kontoros „K. S. Ltd“ paskaičiavimus jis patyrė šias kompensuojamas išlaidas: asmens sužalojimai 6500 GBP; bazinės išlaidos 100,00 GBP; pagal CPT 45.9(1) str. – 1300 GBP; Londono priedas – 175 GBP; PVM 315 GPB; iš viso pelno išlaidų – 1890 GBP; taip pat išlaidas pagal CPT 45.10 str.: medicinos pažyma 360 GBP, inžinieriaus ataskaita 150 GBP, mokestis už vertimą 420 GBP, BP gydytojo išrašas 50 GBP, ligoninės pažyma 50 GBP, ortopedo pažyma 1224 GBP, papildoma pažyma 1080 GBP; išlaidų iš viso 3334 GBP; žala iš viso 5224 GBP (1 t., b.l. 26-27, 32-47).
S. Ž. dėl autoįvykio buvo apžiūrėtas 2015-05-30(b.l.32-33).Transporto priemonė apžiūrėta 2015-04-09(b.l.34,35).Ataskaita apie autoįvykį pateikta 2015-03-03(b.l.36-37).
Bylos lapai 38-47 yra tokio pobūdžio,kad jų negalima laikyti esant tiesioginiame ryšyje su sveikatos būklės nustatymu po autoįvykio,nes remtis nuoroda,kad tai susiję su 2014-11-01 autoįvykiu objektyviai to patvirtinti negalima(CPK 185 str.).
Nukentėjęs asmuo S. Ž. 2015-07-06(b.l.60-61) MIB pateikė Reikalavimo atlyginti žalą formą Nr. 1630606, kurioje nurodė, kad: vairavo 2009 Ford Mondeo Titanium XTDC/140; incidento data ir laikas 2014-11-01 16:21 val.; vieta A60-A614 žiedinė sankryža, kelias Ollerton; transporto priemonės apgadinimo vieta – durys keleivio pusėje; eismo įvykio aprašymas – važiavo žiedinėje sankryžoje, kai kitas vairuotojas nesustojo ir išvažiavo iš Marsfield kelio šiaurės kryptimi sankryžoje, kurioje turėjo duoti pirmenybę važiuoti, ir atsitrenkė į jo automobilio keleivio pusę; patirti sužalojimai – kaklo srityje, pečiuose, dešinėje šlaunyje ir apatinėje nugaros dalyje; dėl šių sužalojimų kenčia iki šiol (1 t., b.l. 48-63).
S. Ž. 2015-07-06 nurodytas 2014-11-01 susidūrimo mechanizmas rodo,kad autoįvykio metu buvo didelis automobilių kontaktas į jo automobilio keleivio pusę,t.y. į dešinę automobilio pusę(automobilis registruotas Lietuvoje)(b.l.55)..S. Ž. nurodė,kad važiavo su nepažįstamu keleiviu,kuris pagal jo paaiškinimus nenukentėjo(b.l.57),tačiau jis pats labai nukentėjo,į gydymo įstaigą nesikreipė(b.l.59).Taip pat pagal savo paties nurodymus automobilis nepatyrė sužalojimų(b.l. 59).Policijos į įvykio vietą (esant jo nurodomiems rimtiems sužalojimams) jis nekvietė(b.l.55).Nurodė,kad nereikalauja žalos dėl automobilio sugadinimų(b.l.59).
Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuro MIB atstovė S. H. 2017‑07‑06 ieškovo atstovei A. S. atsiųstame elektroniniame laiške atsiuntė reikalavimo atlyginti žalą ir išrašą iš Jungtinės Karalystės Kelių eismo taisyklių; nurodė, kad įvykio aplinkybės buvo tokios: Lietuvos vairuotojas įvažiavo į žiedinę sankryžą ir atsitrenkė į ieškovo transporto priemonę; pažymėjo, kad pagal Jungtinės Karalystės Kelių eismo taisykles privaloma duoti pirmenybę dešinėje pusėje važiuojančioms transporto priemonėms (t.y. jau esančioms sankryžoje) (1 t., b.l. 64-67).
Nurodomos autoįvykio aplinkybės nėra faktinės,o aprašytos pagal S. Ž. paaiškinimus.
Ieškovas Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras 2017-06-09 bankiniu pavedimu pervedė Jungtinė Karalystės transporto priemonių draudikų biurui MIB 13 482,60 GBP sutartą žalos atlyginimą (1 t., b.l. 87).
Biurų tarybos 2003 m. gegužės 29-30 d. 37-osios generalinės sprendimas Nr. 2 administravimo mokestis: laikinam reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikoma naujoji taisyklė: 1) mokėtinų administravimo mokesčių dydis apskaičiuojamas remiantis 15 proc. dydžio nuo konkrečiai nustatytos žalos suma, kaip nustatyta vidaus nuostatų 5.1.1. str.; 2) mokėtinų administravimo mokesčių dydis siekia minimalų 200 eurų arba maksimalų 3 500 eurų dydį; 3) jei vidaus nuostatų 5.1.1 str. taisyklėse nustatytos išlaidos sąlygoja laikino reikalavimo dėl 1500 ar daugiau eurų dydžio žalos atlyginimo pateikimą, tokiu atveju galima reikšti reikalavimą dėl administravimo mokesčio atlyginimo. Jei laikinas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra mažesnis nei 1500 eurų, tokio reikalavimo dėl administravimo mokesčio atlyginimo pareikšti negalima; <..> (1 t., b.l. 72-73).
Europos bendrijų komisijos 2003-07-28 sprendimas dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (1 t., b.l. 75). 2003‑11-01 valstybių narių biurai su atitinkamų valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, biurais pasirašė susitarimo priedą Nr. 1, kuriuo susitarimas buvo išplėstas, siekiant, kad jis būtų taikomas Estijos, Latvijos, Lietuvos, Maltos ir Lenkijos biurams (1 t., b.l. 86).
Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų susitarimas laikytis 2002-05-30 Biuro tarybos priimtų vidaus nuostatų privalomųjų nuostatų, bei, kai taikoma, II ir III skirsnio neprivalomųjų nuostatų (1 t., b.l. 76-785).
Atsakovė K. K. automobilį Ford Focus, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo iš L. S. 2014-07-10 Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi (1 t., b.l. 128, 130) ir įregistruodama automobilį Kelių transporto priemonių registre VĮ „Regitra“ su prašymu pateikė TP registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo liudijimą (polisą) Nr. (duomenys neskelbtini)bei minėtą pirkimo-pardavimo sutartį (1 t., b.l. 131-132).Įregistravus buvo nurodytas ir transporto priemonės valdytojas J. K..
Tokiu būdu šis asmuo teisėtai valdė(bet nedisponavo) ir naudojosi savo nuožiūra transporto priemone.
Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro bazėje turima informacija transporto priemonė Ford Focus, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) 2015-06-03 buvo išregistruota dėl prievolių nevykdymo (negavus duomenų apie atliktą TA ir draudimą) (1 t., b.l. 129, 133).
2017-10-26 ieškovas pretenzijoje atsakovei nurodė,kad jo pateikti žalos nustatymo dokumentai yra patikimi(b.l.135).
Ieškovo pateikti įrodymai apie draudimo sutartis ir liudijimo dokumentus patvirtina, kad ginčo eismo įvykio metu (2014-11-01) automobilis Ford Focus, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neapdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu – buvo drausta iki 2014-09-10 K. K. vardu(1 t., b.l. 145),tačiau tai nereiškia,kad draudimus atliko pati savininkė. Pagal šiuos duomenis matyti, kad automobilis buvo apdraustas tik po eismo įvykio, t.y. laikotarpiui nuo 2014-11-04 iki 2014-12-03 ir jį apdraudė atsakovės K. K. vardu ir tai turėjo būti atlikta automobiliui esant Jungtinėje Karalystėjs, o vėliau po šio laikotarpio iki 2015-12-21 vėl buvo nedraustas. Nuo 2015-12-21 iki 2016-01-20 jį apdraudė draudėjas S. B..
Kaip matyti iš šių duomenų drausti transporto priemonę yra galima ir savininko vardu,ir net kito asmens,ne transporto priemonės valdytojo vardu.
Atsakovė K. K. į bylą pateikė rašytinį T. K., N. V., A. K. patvirtinimą, kad J. K. deklaruotu adresu (duomenys neskelbtini), negyvena nuo 2014 m., yra išvykusi ir pastoviai gyvena Anglijoje, o atsakovė K. K. deklaruotojo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) gyvena pastoviai ir į Angliją nebuvo išvykusi nuo 2014 metų (1 t., b.l. 158).
Šių duomenų neginčijo ir pati J. K..
A. S. į byla pateikė rašytinį liudijimą, kad automobiliu važiavo keleivio pusėje du kartus su draugu E. K., automobilis buvo skolintas su pateiktais tvarkingais automobilio dokumentais ir galiojančiu draudimo lapu (2 t., b.l. 41-42).
Dėl ieškinio pagrįstumo
7.2014-11-01 Jungtinėje Karalystėje buvo autoįvykis,kurio metu atsakovo A. S.(gyvenančio Anglijoje) vairuojamas automobilis,priklausantis atsakovei,bet teisėtai valdomas trečiojo asmens J. K., susidūrė su S. Ž. vairuojamu automobiliu žiedinėje sankryžoje.
Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų E. S.-vairuotojo ir K. K.-automobilio savininkės 15 541,01 Eur nuostolių atlyginimo regreso teise.
Ieškovas ieškinyje nenurodo jokios konkrečios žalos automobiliui ir nukentėjusiajam asmeniui.
Teismas sutinka su ieškovo teiginiu,kad ginčo transporto priemonė „nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalies nuostatai.“Tačiau negalima sutikti su argumentu,kad automobilį privalėjo drausti tik atsakovė,kuri nesinaudojo ir nevaldė transporto priemonės.
Minėto įstatymo 43 str. aiškiai nurodyta,kad „atsakingi už draudimo sutarties sudarymą asmenys, nesudarę šio įstatymo reikalavimus atitinkančios draudimo sutarties, taip pat transporto priemonių valdytojai, neturintys galiojančio draudimo liudijimo ar kito dokumento, kitos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinančio draudimo sutarties sudarymą, atsako pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą.“Todėl teismui akivaizdu,kad pareigą tęsti automobilio draudimą turėjo ją valdantis asmuo-trečiasis asmuo byloje J. K..Savininkas,kaip ir automobilio valdytojas, gali ir nedrausti transporto priemonės jeigu ji yra nenaudojama.Tokia pareiga J. K. kyla pagal minėto įstatymo 41 str.3d.-„ Atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo privalo apdrausti transporto priemonę šio įstatymo reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ne mažesne draudimo suma, negu nustatyta šio įstatymo 11 straipsnyje“.Šio straipsnio 8 dalyje J. K. pareigos aiškiai apibrėžtos-„ Transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios šio įstatymo reikalavimus, sudarymą.“
Teismas laiko atsakovės įrodytu,kad atsakovė J. K. nupirko automobilį,kuriuo ši pagal bylos duomenis išvyko į Angliją po to,kai automobilis buvo nupirktas 2014-07-10 ir 2014-07-11 buvo apdraustas 1 mėnesiui, pratęsiant draudimus iki 2014-09-04(b.l. 145). Tokiu būdu teismas daro išvadą,kad autoįvykio metu 2014-11-01,kai K. K. automobilį valdė jos dukra J. K.,net ir būdama Jungtinėje Karalystėje,būtent ji turėjo pareigą drausti jos asmeniškai eksploatuojamą transporto priemonę,o ne automobilio savininkė-atsakovė.
Todėl ieškovas neįrodė atsakovės pareigos jam nevaldant automobilio ir esant juridiniam ir realiam valdytojui drausti transporto priemonę,t.y. neįrodė savo teisės reikšti regresinį reikalavimą atsakovei tokioje situacijoje.Ieškininis reikalavimas K. K. atžvilgiu atmetamas,kaip nepagrįstas.
8.Teismas turi pagrindą sutikti su atsakovo A. S. kritišku vertinimu tą aplinkybę,kad S. Ž. dėl įvykio užpildė tik 2015-07-06,kai prieš tai kreipėsi į advokatų kontorą 2015- metų kovo mėnesį, bei pas gydytojus dėl autoįvykio pasekmių iš karto nesikreipė.
Teismas sutinka su atsakovo argumentais,kad „Motor Insurers Bureau“ draudimo bendrovė nebuvo nešališkas bylos baigtimi nesuinteresuotas juridinis asmuo.Faktas tas,kad ne tik remiantis ieškovo pateiktais dokumentais 3-4 psl., jos administravimo mokestis sudarė 1758,60 GBP, kuris nebūtų mokamas nepatenkinus jų reikalavimo arba būtų mokamas mažesnis jeigu reikalavimai būtų tenkinami ne pilna apimtimi,bet ir esmė ta,kad savo reikalavimu ieškovui pateikimu ir vėlesniu jo patenkinimu pilna apimtimi šis juridinis asmuo padengia visus kaštus dėl mokėjimų S. Ž.,advokatų kontorai ir dar gauna minėtą administravimo mokestį.Tai reiškia,kad šis subjektas iš tokio „draudiminio autoįvykio nagrinėjimo“ gauna pelną.Todėl matyti,kad visiškai nerinkta įrodymų,patvirtinančių/paneigiančių S. Ž. nurodomas aplinkybes,kad objektyviai įvertinti automobilių kontakto pasekmes,kai kreipiamasi į bendrovę praėjus daugiau,kaip trims mėnesiams nuo autoįvykio,nepateikiamas automobilis ir realūs autoįvykio aplinkybių įrodymai,o apsiribojama pažymomis ir suinteresuoto nukentėjusiojo asmens paaiškinimais,jų neanalizuojant ir nevertinant.
9. AT teismo praktika sako,kad tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 str. 1 d., pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kaip nagrinėjamu atveju), eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Ieškovui tokioje byloje tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, o kadangi nagrinėjamu atveju nuo eismo įvykio praėjo daugiau nei 11 metų, galimybės atkurti įvykį ir surinkti daugiau įrodymų, nei pateikta byloje, yra itin menkos, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovų civilinė atsakomybė dėl 2006 m. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio nėra įrodyta, todėl ieškovo regresinis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (LAT byla Nr.3K7-338-313/2017).
Teismas šioje byloje išaiškino,kad Biurų tarybos vidaus nuostatai, priimti Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau - Vidaus nuostatai), yra dokumentas, skirtas nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimui, kuris saisto nacionalinius draudikų biurus, o kitų asmenų teisės ar pareigos juose neįtvirtintos ir biurų santykių su tokiais asmenimis nereguliuoja, todėl Vidaus nuostatų taikymas negali būti išplėstas tretiesiems (galimai už eismo įvykį atsakingiems) asmenims. Tokio pobūdžio bylose, kai sprendžiama dėl neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio ir tokio įvykio metu nukentėjusiems asmenims padarytos žalos atlyginimo, galimybė asmenims pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą gali būti suteikta eismo įvykio vietos valstybės teisme arba, kai tokia galimybė nėra suteikiama ar teismo procesas eismo įvykio vietos valstybėje nevyksta, turi būti sukurtos sąlygos pateikti savo paaiškinimus teisme, nagrinėjančiame regresinio reikalavimo bylą. Asmens galimybė dalyvauti teismo procese ir tinkamai pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą pirmiausiai yra susijusi su tinkamu asmens informavimu apie vykstantį teisminį procesą bei realių galimybių pasirengti teismo posėdžiui ir išdėstyti jame savo poziciją sudarymu. Tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti (pavyzdžiui, nebuvo suteikta pakankamai laiko pasirengti teismo procesui ir jame dalyvauti, kt.), vienintelė tokio asmens galimybė įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą yra Lietuvos teismams nagrinėjant regresinį ieškinį. Ir priešingai, kai asmuo buvo tinkamai informuotas apie eismo įvykio valstybėje vykstantį teisminį procesą, bet, nesant svarbių priežasčių, jame nedalyvavo ir savo paaiškinimų bei atsikirtimų neteikė, tokią situaciją bylą dėl regresinio reikalavimo nagrinėjantis teismas galėtų vertinti kaip asmens pasyvumą ir nesidomėjimą eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, o ne kaip teisės į teisminę gynybą ribojimą. Tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą. Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuro tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai.
10.LAT yra išaiškinęs,kad Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinių draudikų biurų Vidaus nuostatai nelaikytini ES institucijų priimtu teisės aktu ir ESTT neturi jurisdikcijos juos aiškinti.Tai, kad Vidaus nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti, įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalyje, kur nurodyta, kad Vidaus nuostatai yra „Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės“. TPVCAPDĮ nustatyta, kad Lietuvos draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kai Lietuvos draudikų biuras pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą sumoka išmoką dėl kitoje šalyje padarytos ir administruotos žalos, jis turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šios TPVCAPDĮ nuostatos turi būti vertinamos ne atskirai, o kartu su kitomis įstatymo nuostatomis, ypač šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad Lietuvos draudikų biuras moka išmoką tuomet, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Sistemiškai vertinant nurodytas TPVCAPDĮ nuostatas galimybė Lietuvos draudikų biurui susigrąžinti sumokėtas sumas yra įtvirtinta tuo atveju, jei nustatoma neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, viena vertus, Vidaus nuostatais Lietuvos draudikų biurui, veikiant tarpusavio pasitikėjimo principu, nustatyta pareiga atlyginti eismo įvykio vietos draudikų biurui šio eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota, tačiau neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, kita vertus, TPVCAPDĮ teisė šias sumas susigrąžinti iš transporto priemonės valdytojo nustatyta tik esant jo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio.
11. Šioje byloje nagrinėjama situacija,kai transporto priemonės savininkas ir valdytojas nemano esąs atsakingas dėl eismo įvykio nuketėjusiojo S. Ž. nurodomų pasekmių ir jam kilusios žalos, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą ir jos metu tretiesiems asmenims sumokėtas sumas sužino tik Lietuvos draudikų biurui pareiškus regresinį ieškinį. Atsakovų teigimu, būtent tokia situacija ir susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai transporto priemonės savininkas,buvęs valdytojas ir automobilio vairuotojas apie savo civilinę atsakomybę dėl 2014-11-01 Anglijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos sužinojo tik Lietuvos draudikų biurui nagrinėjamoje byloje pareiškus atgręžtinį reikalavimą. Atsakovai ir valdytoja nebuvo informuoti apie Anglijoje vykusį žalos sureguliavimo procesą, jame nedalyvavo ir neturėjo galimybės išdėstyti savo poziciją.
TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu Lietuvos draudikų biuras, pagal Vidaus nuostatus ir TPVCAPDĮ atlyginęs eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui šio sureguliuotą žalą, perima kreditoriaus reikalavimą galimai už eismo įvykį atsakingiems asmenims. Vis dėlto, kai galimai už eismo įvykį atsakingiems asmenims nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą eismo įvykio vietos valstybėje, jie išlaiko savo teisę Lietuvos draudikų biuro (kaip kreditoriaus reikalavimo perėmėjo) atžvilgiu naudoti visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėję pareikšti pirmajam kreditoriui – asmeniui, kuriam eismo įvykio metu buvo padaryta žala.
12.Nagrinėjamoje byloje taip pat keliamas klausimas dėl taikytinos užsienio teisės ir pareigos nustatyti (pateikti) šios teisės turinį. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam (ex officio), o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis). TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas,į tai, kad Lietuvos draudikų biuras savo veikloje turi vadovautis tiek Vidaus nuostatais, tiek ir TPVCAPDĮ, teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas jis įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. 51 punkte nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014).
Remdamasi išdėstytais argumentais,AT išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai(AT byla Nr.3k-7-338-313/2017).
Pažymėtina,kad ši teismų praktika turi būti žinoma ieškovui.
13.Atsakovas A. S. nurodo,kad „kada buvo nustatyta žala transporto priemonei ir kas konkrečiai pažeista neaišku (nėra nuotraukų, liudytojų ar pačio nukentėjusio parodymų), byloje jokių duomenų dėl šio nėra, tačiau vertinant kad automobilio kaina yra nurodyta 5500 GBP (54 psl. 11.2 p.) ir numatomo remonto kaina 1301,08 GBP, pažeidimai turėjo būti dideli. Nukentėjęs asmuo jokios kitos žalos atlyginimo, nei turtinė žala automobiliui iš vis nepageidavo, ką patvirtina 54 psl. 11.5 p. ir jo parašas 2015-07-06 dokumentų sąvado 56 psl..“
Teismas turi pagrindą sutikti su šiais atsakovo argumentais.
Visų pirma,pagal tai ką nurodo nukentėjęs asmuo,tai jis,būdamas prisisegęs saugos diržą,patyrė traumas dėl smūgio į keleivio pusę.Smūgis į automobilį turėjo būti didelės jėgos,kad nukentėjęs vairuotojas patirtų traumas dėl inercinio kūno staigaus judėjimo iš kairės į dešinę ir iš dalies į priekį pagal savo automobilio judėjimo kryptį net ir prilaikant kūną saugos diržais.Tokio smūgio pasekoje automobiliui turėtų būti padaryti dideli sužalojimai,kurių nėra užfiksuota ir apie jų vietą ir mastą nėra jokių duomenų.Taip pat nėra suprantama,kokiu būdu galėjo būti traumuota nukentėjusiojo vairuotojo dešinė koja(apie tai jis pats parašė 2015-07-06).
Jeigu autoįvykio metu situacija buvo tokia,kokią nurodo atsakovas,tai S. Ž. negalėjo patirti jokių savo paties nurodomų traumų dėl autoįvykio,nes neesant nukentėjusiojo vairuoto automobilio didelių sužalojimų(apie ką nurodė pats S. Ž.),automobilių kontaktas turėjo būti minimalus ir inercinė jėga į vairuotoją su saugos diržu buvo minimali(teisėjas turi aukštąjį universitetinį inžinerinį išsilavinimą, automobilių ir autoūkio ižinieriaus specialybę,taip pat eksperto-autotechniko kvalifikaciją).
Tokią prielaidą patvirtina faktiniai bylos duomenys,kadangi nukentėjusysis po autoįvykio nesikreipė į gydymo įstaigą ir realaus automobilio remonto neatliko.
14.Ieškovas tik samprotauja,bet neįrodo apie 6500 svarų išmokėto dydžio pagrįstumą.Tai matyti iš bylos medžiagos,nes ieškovas nedalyvavo derybose dėl kompensacijos sumos išmokėjimo S. Ž.(CPK 185 str.).
15.Ieškovo teiginys,kad „pagal bazės duomenis automobilį Anglijoje draudė K. K., bet realiai kažkas kitas gali pinigus mokėti, bet draudimo bendrovė visada nurodo draudėją kaip transporto priemonės savininką“ yra dekralatyvus,nes jokių to įrodymų byloje nėra.Drausti automobilį ne savo asmens vardu,o savininko vardu gali bet koks asmuo.
16. Pats ieškovas nurodo,kad „šioje byloje žalos dėl apgadintos transporto priemonės nėra. Šioje byloje buvo išmokėta išmoka dėl asmens žalos ir teisinių išlaidų. Argumentai dėl apgadinimų dydžio neturi šioje byloje įtakos.“Tai rodo,kad ieškovas visiškai neanalizavo ar nukentėjęs asmuo pagrįstai reiškė pretenziją dėl autovykio ir jo sukeltų pasekmių,nes būdamas profesionalas šioje srityje turėjo matyti aukščiau išdėstytų teismo argumentų pagrįstumą ir pats nusistatyti buvusio autoįvykio mechanizmą,atsižvelgdamas į pateiktus duomenis,o ne aklai,pasitikint Anglikos draudikų biuru pateiktu reikalavimu sumokėti kažkokią suderėtą išmoką nesant įrodymų apie automobilio ir vairuotojo sužalojimus 2014-11-01 autoįvykio metu,kai pareiškimas dėl autoįvykio pareiškiamas praėjus keliams mėnesiams po autoįvykio dienos.
Teismas mato,kad S. Ž. realiai galėjo turėti sužalojimus ir po autoįvykio,ir prieš įvykį,ir pasinaudoti duomenimis apie atsakovus ir įvykio vietoje gavus duomenis apie automobilį,kad vėliau pareikalauti draudimo išmokos nebuvus tokioms pasekmėms dėl automobilių kontakto,kurias jis pats nurodo nesant to įrodymų.
Tokią išvadą patvirtina ir paties S. Ž. nurodomi traumų pasekmių terminai(bylos 6 punktas 10-12 pastraipa)
17.Teismas konstatuoja,kad byloje apie ta,kad 2014-11-01 buvo autoįvykis,kurio metu susidūrė du Lietuvoje registruoti automobiliai,patvitina S. Ž. teiginiai praėjus 5 mėnesiams po autoįvykio,vairuotojo A. S. ir trečiojo asmens J. K. pripažinimas byloje,kad jos valdomas automobilis,vairuojant A. S.,nežymiai kontaktavo su nukentėjusiojo asmens vairuojamu automobiliu.Kitų objektyvių tiesioginių autoįvykio įrodymų byloje nėra(CPK 178 str.).
18.Atsižvelgdama į tai, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog priežastinį ryšį tarp transporto priemonės valdytojo veiksmų ir S. Ž. atsiradusios žalos realiai nėra nustatyta iškart po eismo įvykio, kad S. Ž. deklaravo apie buvusį autoįvykį po 5 mėnesių nuo realios jo dienos,nuo eismo įvykio praėjo daugiau nei 4 metai, todėl galimybės atkurti eismo įvykį ir surinkti daugiau įrodymų, nei pateikta byloje yra neįmanoma, įvertinus visus byloje surinktus įrodymus (CPK 185 straipsnio 1 dalis),teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovų civilinė atsakomybė dėl 2014-11-01 Jungtinėje Karalystėje įvykusio eismo įvykio nėra įrodyta, todėl ieškovo regresinis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.Kitoks sprendimas prieštarautų civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis).
19.Ieškovas Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras už pareikštą ieškinį sumokėjo 466,00 Eur žyminį mokestį (1 t., b.l. 97), taip pat turėjo 247,27 Eur dokumentų vertimo išlaidų (1 t., b.l. 93-94).Atmetus ieškinį šios
Atsakovė K. K. turėjo 1 000,00 Eur teisinių paslaugų išlaidų (1 t., b.l. 138-139), 2,20 Eur pašto išlaidų siunčiant atsiliepimo kopijas bylos šalims (1 t., b.l. 141-142).Šios išlaidos jai priteistinos iš atsakovo(CPK 88,93 str.)
Atsakovas E. S. turėjo 800,00 Eur teisinių paslaugų išlaidų (konsultacijos 200,00 Eur, atsiliepimas į ieškinį 600,00 Eur) (2 t., b.l. 24, 26).Šios išlaidos priteistinos jam iš ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 7,88,93,178,185,259 str., 260 str., 269 str., 270 str., teismas
nusprendė:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro (į.k.125709291) atsakovui E. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro (į.k.125709291) atsakovei K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 eur(vieną tūkstantį eurų bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.