- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-08-21
- Bylos Nr.
- e2A-760-459/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-01905-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Ieškovas
- V. J.
- Atsakovas
- S. P.
- Kategorijos
veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. J. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovei S. P. dėl 350 Eur priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės S. P. 350 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad ieškovė 2024 m. liepos 17 d. dviem mokėjimo pavedimais paskolino pinigus atsakovei su sąlyga, kad 350 Eur suma bus grąžinta iki 2024 m. rugpjūčio 1 d. Tačiau skolininkė 350 Eur sumos iki 2024 m. rugpjūčio 1 d. negrąžino. Ieškovės pateikti 2 (du) 2024 m. liepos 17 d. mokėjimo pavedimai 350 Eur sumos (200 Eur + 150 Eur) patvirtina ir įrodo, kad atsakovė į savo asmeninę banko sąskaitą bankiniu mokėjimo pavedimu būtent 2024 m. liepos 17 d. iš ieškovės gavo 350 Eur sumą. Ieškovė pinigus pervedė į atsakovės sąskaitą. Taigi banko mokėjimo pavedimai (t. y. įrodymai) neginčytinai patvirtina ir įrodo, kad ieškovė 2024 m. liepos 17 d. paskolino 350 Eur sumą būtent atsakovei (o ne kažkam kitam), o atsakovė šią sumą gavo iš ieškovės (t. y. pasiskolino iš ieškovės). Pažymi, kad atsakovė neginčija fakto ir pripažįsta, kad būtent iš ieškovės gavo 350 Eur sumą. Kam ir kaip atsakovė nusprendė panaudoti (išleisti) pinigus po jų gavimo iš ieškovės – ieškovei nėra žinoma, ir netgi nėra aktualu šio ginčo atveju. Darytina išvada, kad atsakovė, būdama nesąžininga, mėgindama išvengti prievolės grąžinti 350 Eur sumą, susigalvojo versiją, kad ji 350 Eur sumą išsigrynino ir pinigus panaudojo ne sau, o tariamai perdavė / atidavė / ar padovanojo kitam asmeniui. Tačiau atsakovės nuomonė ir išsigalvota versija, kad ji pati asmeniškai nėra skolinga ieškovei, visiškai nepagrįsta. Atsakovė negali savo pareigų perkelti kitam asmeniui. Priešingas teigimas būtų nelogiškas ir prieštarautų protingumo kriterijui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovė tik formaliais bei nesąžiningais pareiškimais nesutinka grąžinti 350 Eur sumos ieškovei. Atsakovės pozicija, kad ji, gavusi 350 Eur sumą, šiuos pinigus atidavė kitam žmogui, ir dėl to ieškovė šių pinigų nebegali iš atsakovės reikalauti, yra tik mėginimas išvengti skolos atidavimo ieškovei. Tarp bylos šalių susiformavo paskolos santykiai. Pinigų gavimo faktas šioje byloje nėra neigiamas iš atsakovės pusės. Atsakovė (skolininkė) neneigia, kad gavo pinigus būtent iš ieškovės. Pinigų (350 Eur) pervedimas per banką iš ieškovės banko sąskaitos akivaizdžiai įrodo pinigų perdavimą, t. y. paskolos suteikimą. Dėl to atsakovė privalo grąžinti 350 Eur sumą ieškovei.
Atsiliepimas
3. Atsakovė S. P. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2024 m. pradžioje iš užsienio į Lietuvą grįžo atsakovės vaikystės draugas S. B.. Su juo atsakovė jau daug metų palaiko draugiškus santykius, bendrauja. S. B. turėjo netrukus grįžti atgal į darbą Anglijoje, tačiau dėl šeiminių aplinkybių liko Lietuvoje ilgesniam laikui. 2024 m. liepos mėn. S. B. paskambino atsakovei telefonu ir paklausė, ar ji gali nurodyti savo banko sąskaitą, nes kažkas jam turi pervesti pinigų. Jis pats sąskaitos Lietuvos bankuose neturėjo, todėl atsakovė sutiko jam padėti. Padiktavusi savo banko sąskaitos numerį, atsakovė netrukus, po keliolikos minučių gavo 200 Eur pavedimą iš ieškovės. Apie tai, kad gavo pavedimą, ieškovė telefonu informavo S. B. ir susitarė, kad ji pinigus išgrynins ir perduos jam. Taip ir padarė tą pačią dieną, t. y. atsakovė bankomate išgrynino 200 Eur ir juos nunešė ir atidavė S. B.. Tą pačią dieną S. B. vėl paskambino atsakovei ir pasakė, kad bus padarytas dar vienas pavedimas – 150 eurų – į jos sąskaitą. Atsakovė savo draugui nurodė, kad jai nepatinka tokie pinigų pervedimai ir kad tai būtų paskutinis pervedimas, nes ji iš pradžių sutiko ir buvo tartasi dėl vieno bankinio pavedimo. Netrukus, tą pačią dieną, vėl iš ieškovės gavusi 150 Eur pavedimą, atsakovė taip pat nuėjo į bankomatą, gautus pinigus išgrynino ir perdavė S. B.. Dėl iš ieškovės gautų pavedimų atsakovė nieko blogo negalvojo, detaliai S. B. neklausinėjo, kas ir kodėl jam šituos pavedimus daro, o pats S. B. irgi smulkiai nieko neaiškino, tik paminėjo, kad turi reikalų su ieškove, ir ji jam turi pervesti pinigų. Praėjus maždaug dviem savaitėms atsakovei paskambino ieškovė, klausinėjo, kas ji tokia, kokie jos santykiai su S. B., teigė, kad ji ir S. B. yra pora, gyvena kartu, nurodė atsakovei į jų gyvenimą nesikišti. Atsakovei buvo keista ir ji nesuprato, kodėl ieškovė jai skambino ir klausinėjo tokių dalykų, nes jos ir S. B. artimi santykiai niekada nesiejo, jie visada buvo tik draugai. Šiek tiek vėliau atsakovė sulaukė iš ieškovės žinutės, kurioje ji pasakojo apie savo santykius su S. B.. Tokie ieškovės veiksmai atsakovei kėlė nuostabą, nes šios moters ji niekada nebuvo mačiusi, su ja jokių reikalų neturėjo, o S. B. buvo ir yra jos senas vaikystės draugas, į kurio asmeninį gyvenimą ji niekada nesikišo. Apie gautas žinutes atsakovė papasakojo S. B., teiravosi, kas ši moteris ir ko ji nori. Tada atsakovė sužinojo, kad iš tiesų S. B. su ieškove palaikė artimus santykius, gyveno kartu, bet daugiau nieko nepasakojo, sakė nekreipti dėmesio. Taigi atsakovė su ieškove niekada nėra nei susitikusios, nei bendravusios. Jų tarpusavyje niekas niekada nesiejo. Apie jokias paskolas ir pinigų skolinimą niekada su ieškove nebuvo jokio susitarimo, nes atsakovė ieškovės niekada nėra nei sutikusi, nei su ja kalbėjusi. Ieškovė nenurodo jokių aplinkybių, kokiu būdu, kada ir kaip tarp jos ir atsakovės neva buvo susitarta dėl 350 Eur paskolos, kas ir kada bei kokiomis sąlygomis aptarė šios skolos grąžinimo sąlygas, terminą ir pan. Kad tokio susitarimo niekada nebuvo, patvirtina ir pačios ieškovės pateikti mokėjimo nurodymai, kurių mokėjimo paskirtyje įrašyta „B.“. Šios ieškovės atliktų mokėjimų paskirties nurodymas patvirtina atsakovės poziciją, kad pinigai, nors buvo pervesti į atsakovės banko sąskaitą, tačiau jie buvo skirti kitam asmeniui, t. y. S. B.. Grąžinti pervestus pinigus ieškovė atsakovės niekada neprašė, o apie tokį reikalavimą atsakovė sužinojo tik gavusi teismo įsakymą. Gavusi dokumentus iš teismo atsakovė susisiekė su S. B., kuris nurodė, kad nesupranta, kodėl ieškovė taip elgiasi, ir, esant poreikiui, patvirtins teismui, kad atsakovei ieškovės pervesti 350 Eur buvo skirti jam ir jis juos gavo. Esant nurodytoms aplinkybėms akivaizdu, kad ieškovė teikdama ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovu nurodė netinkamą asmenį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai 2025 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
4.1. Teismas nustatė, kad tarp šalių rašytinė paskolos sutartis sudaryta nebuvo. Byloje esantys du mokėjimo pavedimai, kuriais ieškovė įrodinėja paskolinius teisinius santykius su atsakove S. P., yra su nurodyta mokėjimo paskirtimi „B.“.
4.2. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje yra objektyviai nustatytas būtinas paskolos sutarties požymis – pinigų perdavimo faktas. Tačiau kitas būtinas paskolos sutarties elementas yra paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą. Nurodė, kad ieškovė šioje byloje nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovei jos pervestą (kaip teigia ieškovė – paskolintą) pinigų sumą – 350 Eur.
4.3. Teismas pažymėjo, kad ieškovės atsakovei rašyta žinutė ir ieškovės paaiškinimai teismo posėdžio metu patvirtina, kad ją ir S. B. pinigų pervedimo laikotarpiu siejo artimi santykiai.
4.4. Teismo vidinį įsitikinimą, kad ieškovė per atsakovės S. P. sąskaitą pinigus pervedė savo tuometiniam širdies draugui S. B., patvirtina ir ta aplinkybė, kad pati ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad, jai grįžus į Plungę ir 2024 m. rugpjūčio pradžioje sutikus S. B., ji jo teiravosi, kaip yra su paskola, tai rodo, kad iš tiesų pinigai buvo skirti būtent S. B., tai ir buvo nurodyta ieškovės daromų pavedimų paskirtyje. Todėl tokių aplinkybių kontekste labiau tikėtina, kad ieškovė neskolino pinigų atsakovei S. P., o per jos sąskaitą pervedė pinigus savo tuometiniam draugui S. B..
4.5. Pažymėjo, kad vertinant ieškovės atliktų pavedimų atsakovei mokėjimo paskirtį akivaizdu, jog ieškovė aiškiai nurodė, kam yra skirti pinigai, pavedimo paskirtyje nurodydama „B.“. Ieškovės posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad neva tokią paskirtį parašyti jai nurodė atsakovė S. P., teismo vertinti kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
4.6. Teismas padarė išvadą, kad remiantis mokėjimo nurodymuose nurodyta mokėjimo paskirtimi, pažymėdamas, kad nė viename ieškovės atliktame mokėjimo pavedime atsakovei nėra nurodyta esminė paskolos sutarties sąlyga, t. y. visų pirma, kad tai yra paskola, o antra, nėra nurodyta paskolos gavėjo, šiuo atveju – atsakovės, įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Todėl konstatavo, kad abu ieškovės į atsakovės sąskaitą atlikti mokėjimai yra vienašaliai ieškovės patvarkymai pervesti (sumokėti) šiuose mokėjimo dokumentuose nurodytas pinigų sumas pavedimo paskirtyje nurodytam asmeniui – B..
4.7. Teismas nusprendė, kad vien faktas, jog ieškovė pervedė atsakovei pinigus, savaime neįrodo paskolos teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės buvimo. Ieškovei nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys buvo susitarusios dėl paskolos grąžinimo, nesant įrodymų, patvirtinančių atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovei pervestą sumą, taip pat kitokių, nors ir netiesioginių, paskolos sandorio sudarymo įrodymų, ieškovės pateikti mokėjimo pavedimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ? patenkinti ieškovės ieškinį visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Nurodo, kad ieškovės parodymus apie tai, kad ji paskolino pinigus būtent atsakovei, patvirtina į bylą pateikti banko mokėjimo pavedimai. Tuo tarpu atsakovės paaiškinimu? ir parodymu? (kad pinigai buvo skirti ne jai, kad ji pinigus išgrynino ir atidavė, kad nėra skolinga ieškovei ir t. t.) nepatvirtino jokie įrodymai byloje.
5.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles.
5.3. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR CK 6.870 straipsni?, nukrypo nuo šio ginčo atveju aktualiu? kasacinio teismo išaiškinimu?. Skunde nurodo, kad kasacinis teismas yra akcentavęs, jog pinigu? pervedimas yra tam tikru? įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, o pagal teismų praktiką, įrodyti paskolos suteikimą pakanka bankinio mokėjimo pavedimo. Tokiais atvejais kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog perdavus paskolos sutarties dalyką yra laikoma, kad tarp šaliu? atsirado paskolos teisiniai santykiai.
5.4. Nurodo, jog, jos manymu, banko mokėjimo pavedimai šiais laikais yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis paskolos suteikimą, kad mokėjimo paskirties tuo metu nesureikšmino ir įrašė tai, ko jos paprašė.
5.5. Apeliantė nurodo, kad į bylą pateikti du 2024 m. liepos 17 d. mokėjimo pavedimai 350 Eur sumos (200 Eur ir 150 Eur) patvirtina ieškovės parodymus, t. y., kad ieškove? suteikė 350 Eur paskola? atsakovei ir ieškove? su atsakove susitarė, kad atsakove? pinigus turės grąžinti iki 2024 m. rugpjūčio 1 d.
5.6. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis apie jos santykius su S. B., kad atsakovei pervesti pinigai buvo skirti būtent S. B., nurodo, kad šios teismo išvados yra neteisingos, jos prieštarauja ieškovės parodymams, nėra racionalios ir pagrįstos, padarytos remiantis prielaidomis ir spėlionėmis. Tuo tarpu, ieškovės vertinimu, atsakovės ir S. B. santykiai buvo artimi, šeiminiai ir jie abu susitarė bendrai veikti prieš apeliantę.
5.7. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš ieškovės priteisė 493,75 Eur atsakovei suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, nes nėra įrodymų, kad ieškovė 18 valandų naudojosi teisinėmis paslaugomis.
Atsiliepimas
6. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, juo nesutinka su ieškovės apeliaciniu skundu. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ir objektyviai, nei materialinės, nei procesinės teisės normų nepažeidė, įrodymus (tiek kiekvieną atskirai, tiek ir jų visumą) vertino objektyviai ir išsamiai ir priėmė teisingą sprendimą, pagrįstą ginčui aktualių teisės normų nuostatomis.
6.2. Pažymi, kad atsakovė su ieškove niekada anksčiau nėra nei susitikusios, nei bendravusios. Jų tarpusavyje niekas niekada nesiejo. Apie jokias paskolas ir pinigų skolinimą niekada su ieškove nebuvo jokio susitarimo.
6.3. Nurodo, kad ieškovė net nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis tarp jos ir atsakovės buvo sudarytas susitarimas dėl pinigų skolinimo, neteikė jokių tokį susitarimą patvirtinančių įrodymų, nieko neaiškino apie bankinio pavedimo paskirtyje nurodytą įrašą „B.“. Tik vėliau teisme ieškovė išdėstė versiją, kad neva jai skambino S. B. su atsakove ir būtent atsakovė prašė jos paskolinti 350 Eur. Tačiau jokių įrodymų apie tai, kad iš tiesų toks telefoninis pokalbis vyko, ieškovė nepateikė, o atsakovė šio fakto niekada nepripažino.
6.4. Nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad prieš pervedant pinigus į atsakovės banko sąskaitą jos iš tiesų būtų bendravusios, kad būtų susitariusios dėl pinigų skolinimo, dėl jų grąžinimo ir pan. Vien faktas, kad ieškovė pervedė pinigus, negali būti vertinamas kaip neabejotinai paskolos teisinius santykius sukuriantis veiksmas, neatsižvelgiant ir nevertinant kitų aplinkybių, susijusių su pinigų pervedimu: asmenų tarpusavio santykio, kokie ryšiai juos sieja (šeimos nariai, draugai, verslo partneriai, nepažįstami ir pan.), pinigų pervedimo tikslo, motyvų, duomenų, nurodytų pavedimo paskirtyje, ir kt.
6.5. Nurodo, kad abu ieškovės į atsakovės sąskaitą atlikti mokėjimai yra vienašaliai ieškovės patvarkymai pervesti (sumokėti) šiuose mokėjimo dokumentuose nurodytas pinigų sumas pavedimo paskirtyje nurodytam asmeniui – „B.“.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
8. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.
9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
10. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. J. 2024 m. liepos 17 d. dviem mokėjimo pavedimais atsakovei S. P. pervedė iš viso 350 Eur, t. y. padarė vieną pavedimą 200 Eur ir antrą – 150 Eur. Abiejų mokėjimų paskirtyje nurodoma „B.“. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 350 Eur, nurodydama, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
11. Ieškovė nesutikdama su ginčijamu sprendimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles.
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė skunde nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiama nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais turi nuspręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Tokiomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo nuostatomis apeliacinės instancijos teismas remiasi ir šioje byloje, darydamas išvadas apie apeliantės nurodytų aplinkybių dėl procesinių teisės normų pažeidimo pagrįstumą įrodymų visumos įvertinimo pagrindu.
14. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR CK 6.870 straipsni?, nukrypo nuo šio ginčo atveju aktualiu? kasacinio teismo išaiškinimu?. Skunde nurodo, jog kasacinis teismas yra akcentavęs, jog pinigu? pervedimas yra tam tikru? įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, o pagal teismų praktiką įrodyti paskolos suteikimą pakanka bankinio mokėjimo pavedimo. Tokiais atvejais kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad perdavus paskolos sutarties dalyką yra laikoma, kad tarp šaliu? atsirado paskolos teisiniai santykiai. Mano, kad banko mokėjimo pavedimai šiais laikais yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis paskolos suteikimą, kad mokėjimo paskirties tuo metu nesureikšmino ir įrašė tai, ko jos paprašė. Pateikti du 2024 m. liepos 17 d. mokėjimo pavedimai 350 Eur sumos (200 Eur ir 150 Eur) patvirtina ieškovės parodymus, t. y., kad ieškove? suteikė 350 Eur paskola? atsakovei ir ieškove? su atsakove susitarė, kad atsakove? pinigus turės grąžinti iki 2024 m. rugpjūčio 1 d.
15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus bei ginčijamo sprendimo motyvus, neturi pagrindo pritarti tokiems apeliantės argumentams.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta.
17. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovei pareiškus reikalavimą dėl 350,00 Eur paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar ieškovė buvo perdavusi atsakovei pinigus ir ar atsakovė įsipareigojo tokią pat pinigų sumą grąžinti ieškovei.
18. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas).
19. Aktualu pažymėti, jog aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra akcentavęs, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu. Banko mokėjimo pavedimas (priešingai nei teigia apeliantė) savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui faktas ar išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, teismas turi pagrindą konstatuoti, kad ieškovė neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020). Paskolos sutarties įrodinėjimo metu teismui vertinant, ar iš tikrųjų sudaryta paskolos sutartis, svarbūs yra rašytinių įrodymų turinys ir kitų įrodymų duomenys, patvirtinantys paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovei teigiant, jog ji pinigų iš ieškovės nesiskolino, vien tik pinigų pervedimas pats savaime paskolos teisinių santykių nesukuria, paskolos sutarties sudarymui konstatuoti turi būti nustatyta tiek abiejų šalių valia tokią sutartį sudaryti, tiek atsakovės įsipareigojimas grąžinti pinigus kaip paskolos dalyką. Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje esančius duomenis, nustatyta, kad nepateikta įrodymų, patvirtinančių atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovei prašomą jos pinigų sumą (CPK 178 straipsnis).
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė savo skunde bandydama pagrįsti teiginį, jog įrodyti paskolos suteikimą pakanka bankinio mokėjimo pavedimo, remiasi aukštesnių teismų, taip pat ir kasacinio teismo praktika, tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog jos nurodomose nutartyse (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-377 /2009; 2013 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje]e byloje Nr. 3K-3-585/2013, Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-44-436/2017) situacija nėra analogiška ar identiška, kadangi tose bylose atliktuose pavedimuose buvo aiškiai nurodyta paskirtis – „paskola“, to nagrinėjamoje byloje nėra. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas). Nagrinėjau atveju akivaizdu, kad apeliantė savo skunde netinkamai vadovavosi aukštesnės instancijos teismo suformuota praktika, kadangi faktinės bylų aplinkybės nėra analogiškos.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, pažymi, kad vien tai, jog ieškovė pervedė atsakovei 350,00 Eur paskirtyje nurodydama „B.“, savaime nepatvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Bankinis pinigų pervedimas gali būti vykdomas dėl įvairių priežasčių – ne tik kaip paskola, bet ir kaip dovana, avansinis mokėjimas, parama ar kito pobūdžio pavedimas. Taigi, siekiant pripažinti, kad bankinis pavedimas buvo paskolos sutarties dalykas, būtina ne tik nustatyti pinigų perdavimo faktą, bet ir tai, kad šalys susitarė dėl paskolos grąžinimo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, jog paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos sutartis laikoma sudaryta tik tada, kai paskolos davėjas faktiškai perduoda pinigus paskolos gavėjui nuosavybės teise. Tačiau šis vienas faktas nėra pakankamas – kartu turi būti nustatytas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą. Taigi šių dviejų sąlygų egzistavimas turi būti įrodytas objektyviais įrodymais, o ne tik ieškovės subjektyviais teiginiais (CPK 178 straipsnis).
22. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad prieš pervedant pinigus į atsakovės banko sąskaitą jos su atsakove iš tiesų būtų bendravusios, kad būtų taręsi dėl pinigų skolinimo, dėl jų grąžinimo. Vien faktas, kad ieškovė pervedė pinigus, negali būti vertinamas kaip neabejotinai paskolos teisinius santykius sukuriantis veiksmas, neatsižvelgiant ir nevertinant kitų aplinkybių, susijusių su pinigų pervedimu: asmenų tarpusavio santykio, kokie ryšiai juos sieja, pinigų pervedimo tikslo, motyvų, duomenų, nurodytų pavedimo paskirtyje.
23. Išklausius posėdžio garso įrašą, nustatyta, kad ieškovė patvirtino, kad ją ir S. B. siejo romantiniai santykiai, jis ją mergino, pripažino, kad atsakovės į bylą pateikta žinutė yra rašyta jos, žinutės turinys akivaizdžiai sudaro pagrindą manyti, kad jos ir S. B. santykiai buvo labai artimi. Bankinių pavedimų paskirtyje ieškovė nurodė: „B.“, kas taip pat leidžia identifikuoti pervedamų pinigų paskirtį (kokiam asmeniui pinigai yra skirti).
24. Apeliantės teiginiai, kad bankinio pavedimo paskirtyje ji įrašė tai, ką jai nurodė atsakovė, vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Be to, jeigu apeliantė iš tiesų, kaip ji teigė, skolino pinigus konkrečiai atsakovei, žinodama ir jų grąžinimo terminą, tai akivaizdu, kad bet kuris vidutiniškai protingas ir pakankamai atidus asmuo tokiomis aplinkybėmis bankinio pavedimo paskirtyje ir būtų nurodęs jo tikslią paskirtį, o ne kažkokio trečiojo asmens pavardę.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys objektyvūs duomenys – ieškovės žinutė atsakovei, patvirtinanti ieškovės ir S. B. artimus santykius, bankiniuose pavedimuose nurodyta konkreti paskirtis – „B.“ – patvirtina atsakovės duotus paaiškinimus ir nurodytas aplinkybes apie į jos banko sąskaitą ieškovės pervestus pinigus. Tuo tarpu apeliantė savo nurodomų aplinkybių pagrindimui nepateikė jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima manyti, kad iš tiesų atsakovė būtų prašiusi jos paskolinti pinigų, kad jos iš viso kada nors anksčiau kokiu nors būdu būtų bendravusios, kad atsakovė įsipareigojo į jos banko sąskaitą pervestus pinigus grąžinti. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priėjo prie išvados, jog labiau tikėtina, kad ieškovė neskolino pinigų atsakovei, o per jos sąskaitą pervedė pinigus savo tuometiniam draugui S. B..
26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovės atlikti atsakovei 200 Eur ir 150 Eur bankiniai pavedimai, paskirtyje nurodant „B.“, galėjo būti pervesti be prievolės juos grąžinti – tai galėjo būti asmeninė finansinė parama ar dovana „B.“, atsižvelgiant į šalių (ieškovės ir S. B.) artimus santykius. Jeigu ieškovė tikėjosi, kad atsakovė grąžins pervestas pinigines sumas, šis susitarimas nebuvo aiškiai įformintas ir suderintas su atsakove, tai yra ieškovės subjektyvus lūkestis, o ne paskolos sutartis. Todėl ieškovės teiginiai, neva ji nesureikšmino pavedimo paskirties, manydama, kad bankinis pavedimas savaime patvirtina suteiktą paskolą, o žyma „B.“ neįrodo neatlygintino 350 Eur pervedimo, konkrečiu atveju yra nepagrįsti, kaip ir kiti apeliantės argumentai, kuriais ji ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai kvalifikavo tarp šalių kilusius teisinius santykius, tinkamai įvertino šiuo klausimu byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis) ir pagrįstai netenkino ieškovės ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės 350 Eur prašomą skolą.
27. Apeliantė taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos priteisė 493,75 Eur atsakovei suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, nes nėra įrodymų, kad ieškovė 18 val. naudojosi teisinėmis paslaugomis.
28. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos priteisė 493,75 Eur atsakovei suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėtina, kad byloje atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su advokato teisine pagalba, neviršija išlaidų už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą rekomenduotinų dydžių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Įvertinus, kad byloje buvo pateiktas atsakovės atsiliepimas į ieškinį, dalyvauta dviejuose teismo posėdžiuose, darytina išvada, kad šios išlaidos yra realios ir pagrįstos, tiesiogiai susijusios su nagrinėjama byla, o jų dydis protingas.
Dėl bylos procesinės baigties
29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį pakeisti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
30. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
32. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovė pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus 2025 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. ATS- 2025-11556 šioje byloje buvo teikiama 100 proc. valstybės apmokama teisinė pagalba. Bylai pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. rugpjūčio 5 d. pažyma patvirtina, kad už atsakovei suteiktą teisinę pagalbą valstybė patyrė 262,50 Eur dydžio išlaidas. Todėl iš ieškovės valstybei priteistinos valstybės patirtos išlaidos, suteikiant atsakovei valstybės garantuojamą teisinę pagalbą už apeliacinio skundo parengimą – 262,50 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2025 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 262,50 Eur (du šimtus šešiasdešimt du eurus 50 ct) atsakovei suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą turi būti sumokėtos į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – „įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą“.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.