- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-03
- Bylos Nr.
- e2A-44-436/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15317-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Mindaugas Šimonis, Diana Labokaitė, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- J. Z.
- Atsakovas
- R. K.
- Trečiasis asmuo
- R. Z.
- Advokatai
- Aurelijus Gruodis, Henrikas Mackevičius
- Kategorijos
- 2.5.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Mindaugo Šimonio,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3027-584/2016 pagal ieškovės J. Z. ieškinį atsakovui R. K., trečiajam asmeniui R. Z. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė J. Z. prašė teismo dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovo R. K. 28 918,45 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė argumentais, kad 2007 m. kovo 16 d. paskolino atsakovui 28 918,45 Eur, pinigus pervesdama į jo sąskaitą. Dėl paskolos grąžinimo termino susitarta nebuvo, tačiau ieškovė ne kartą žodžiu ragino atsakovą grąžinti paskolą. Atsakovas iki šiol paskolos negrąžino, todėl jis laikomas pažeidusiu prievolę.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 5 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį patenkino visiškai.
Atsakovas R. K. teismui pateikė prieštaravimus ir prašė panaikinti Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 5 d. preliminarų sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti. Prieštaravimus grindė argumentais, kad su ieškove jokie sutartiniai santykiai jo nesiejo, ją buvo matęs tik kelis kartus, o atsakovui pervesti pinigai buvo ieškovės motinos R. Z., su kuria atsakovas artimai bendravo, kartu daug keliaudavo. Būtent su trečiuoju asmeniu buvo sudaryta paskolos sutartis, tačiau pinigai jai grąžinti, o pačią sutartį šalys sunaikino.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 13 d. galutiniu sprendimu Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas.
Teismas nurodė, kad rašytinės formos paskolos sutartis šalių nebuvo sudaryta. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu. Ieškovės pateiktas įrodymas – banko pavedimas bei jame nurodyta pinigų pervedimo paskirtis „paskola“, patvirtina 28 918,45 Eur perdavimą atsakovui paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu.
Teismas atsakovo argumentus, kad paskola buvo sudaryta ir pasirašyta su trečiuoju asmeniu dėl 71 000 Lt, kuriuos jis trečiajam asmeniui grąžinęs, o paskolos sutartis buvo sunaikinta, laikė neįrodytais, nes atsakovas yra išsilavinęs asmuo, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, todėl jam turėjo būti žinomos ir suprantamos CK 6.65 straipsnio nuostatos, jog paskolos grąžinimo faktą patvirtina kreditoriaus pakvitavimas arba paskolos sutarties pas paskolos gavėją buvimas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. K. prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, ieškovės J. Z. ir trečiojo asmens R. Z. dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu, o išnagrinėjus bylą, prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. galutinį sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės visas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką aiškinant paskolos sutartį reglamentuojančias teisės normas, savo nutartyse yra konstatavęs, jog tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šioje byloje teismas iš viso nenustatinėjo, ar egzistavo antrasis juridinę reikšmę turintys faktas, t. y. paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos gavėjo nuosavybėn. Teismas iš ieškovės atlikto mokėjimo pavedimo, kurio paskirtyje nurodyta „paskola“, sprendė, jog šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai. Apelianto nuomone, ieškovės atliktas mokėjimo pavedimas gali įrodyti tik paskolos dalyko (pinigų) perdavimą paskolos gavėjo nuosavybėn, tačiau iš šio ieškovės veiksmo negalima spręsti, kokia buvo atsakovo valia, t. y. ar atsakovas, kaip paskolos gavėjas įsipareigojo ieškovei tokią pat pinigų sumą grąžinti.
Pirmosios instancijos teismas iš viso nesprendė ir nenustatė, kada ir kokiu būdu atsakovas išreiškė valią sudaryti paskolos sutartį su ieškove, taip pat, kokiu būdu buvo sudaryta paskolos sutartis. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo valią sudaryti paskolos sutartį su ieškove. Tylėjimu valia gali būti išreikšta tik įstatyme ar sutartyje numatytais atvejais, tačiau įstatymas nenumato, kad paskolos davėjo pinigų perdavimas trečiajam asmeniui (bankui), nors ir į atsakovo vardu atidarytą sąskaitą (kai dėl tokio pinigų perdavimo atsakovas neišreiškė jokios valios), galėtų būti prilyginamas atsakovo valios išreiškimu sudaryti paskolos sutartį.
Byloje yra pateikti įrodymai, jog J. Z. pervesti pinigai priklausė jos motinai R. Z.. Ir tik siekiant išvengti mokestinių prievolių įvykdymo valstybei šie pinigai buvo saugomi pas ieškovę J. Z.. Todėl, jei ir buvo sudaryta paskolos sutartis, ji buvo sudaryta ne tarp ieškovės J. Z. ir atsakovo R. K., bet tarp trečiojo asmens R. Z. ir atsakovo R. K.. Siekiant išsiaiškinti visas su sutarties sudarymu susijusias aplinkybes, atsakovo atstovas ne kartą buvo pareiškęs prašymus apklausti byloje tiek ieškovę (prašydamas pripažinti ieškovės dalyvavimą būtinu), taip pat ir ieškovės mamą R. Z.. Tačiau šie prašymai buvo atmesti, todėl liko neišsiaiškintos paskolos sutarties su atsakovu sudarymo aplinkybės.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovė ir atsakovas niekada dėl paskolos sutarties nebendravo. Nei dėl jos sudarymo, nei dėl jos vykdymo. Ieškovė niekada nereikalavo iš atsakovo grąžinti pinigų. Ieškovės atstovas tik abstrakčiai nurodė, kad dėl paskolos grąžinimo ieškovė į atsakovą kreipėsi kelis kartus telefonu, tačiau nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis buvo skambinta, paaiškinti negalėjo, nors teismo posėdžio metu ir buvo prašoma paaiškinti šias aplinkybes. Be to, kiekvienas protingas asmuo bent jau prieš kreipdamasis į teismą pateiktų reikalavimą ar pretenziją kitai šaliai raštu, kad ji įvykdytų sutartį. Ypač ir dėl to, jog ieškovės ieškinyje teigiama, kad šalys nesusitarė dėl paskolos termino grąžinimo, todėl pagal CK 6.873 straipsnio 2 dalį paskola turėjo būti grąžinta per trisdešimt dienų nuo pareikalavimo. Nesant rašytinių įrodymų, kad ieškovė pareikalavo atsakovą grąžinti paskolą, laikytina, kad nėra suėjęs paskolos grąžinimo terminas.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pinigų pervedimo metu R. K. ir R. Z. buvo kartu Juodkalnijoje, kurioje ieškojo nekilnojamojo turto įsigijimui. Abu priklausė tai pačiai organizacijai, kurios tikslais ir buvo ketinamas įsigyti nekilnojamas turtas. Atsakovui pervesti pinigai priklausė R. Z., dėl paskolos, kuri buvo sudaryta būtent atsakovui būnant Juodkalnijoje ir siekiant įgyti turtą, grąžinimo R. K. bendravo tik su R. Z. ir pinigus skolinosi būtent tam tikslui, o grąžinti juos turėjo trečiajam asmeniui R. Z., o ne ieškovei J. Z..
Šalies argumentai
Ieškovės atstovas teigė, kad 100 000,00 Lt sumą R. Z. esą buvo padovanojusi J. Z., tačiau nenurodė, nei kaip, nei kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta atitinkama dovanojimo sutartis. CK 6.469 straipsnio 2 dalis numato, jog dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip 50 000 Lt turi būti notarinės formos. CK 1.93 straipsnio 3 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės atstovas teigė, kad J. Z. buvo gavusi 100 000,00 Lt dovanų pagal ne notariškai patvirtintą sutartį, tokia sutartis yra negaliojanti ir nesukelia jokių teisinių pasekmių.
Atsiliepimas
Ieškovė J. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, iš atsakovo priteisti visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmoji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta sąlyga dėl teisinių paskolos santykių atsiradimo įvykdyta – ieškovė bankiniu pavedimu pervedė atsakovui sutartą pinigų sumą. Dėl antrosios teisinių paskolos santykių atsiradimo sąlygos būtina atsižvelgti, jog atsakovas yra įgijęs ne vieną aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tarp jų ir teisinį. Vien ši aplinkybė neleidžia atsakovui remtis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl aiškios atsakovo valios grąžinti bankiniu pavedimu gautus pinigus ieškovei neišreiškimo. Kaip nurodyta ankstesniuose procesiniuose dokumentuose, sąžiningas ir protingai veikiantis asmuo, šiuo atveju atsakovas R. K., nesutikdamas su didelės sumos gavimu, kurios bankinio pavedimo paskirtyje nurodyta „paskola“, privalėjo grąžinti gautą sumą tam asmeniui, iš kurio pinigus gavo – šiuo atveju ieškovei J. Z., nedelsiant, o ne imtis pasyvumo ir nekvestionuoti mįslingo pinigų gavimo iš asmens, su kuriuo nesitarė dėl paskolos suteikimo bei naudotis šiais pinigais, tokiu būdu sukuriant paskolinius santykius tarp savęs ir ieškovės.
Faktinė aplinkybė, kurios neginčija atsakovas, kad jis pinigus gavo ir jo veiksmai – pinigų priėmimas, kai mokėjimo pavedime nurodyta pinigų paskirtis – „paskola“, leidžia spręsti apie esamus faktinius paskolinius teisinius santykius. Šie faktiniai paskolos teisiniai santykiai yra įforminti mokėjimo pavedimu, kuris yra rašytinės formos dokumentas, atitinkantis rašytinį paskolos sutarties formai keliamą reikalavimą. Mokėjimo pavedimas kaip tik ir yra dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Atsakovas, gavęs ieškovės mokėjimo pavedimą su mokėjimo paskirtimi – paskola, prieštaravimų ieškovei nepareiškė, pinigų atgal negrąžino, todėl tokiais faktiniais veiksmais jis patvirtino paskolos sutarties sudarymą.
Atsakovas ginčijo prievolę grąžinti iš J. Z. gautą paskolą, todėl atsakovas negali remtis galimai netinkamo pareikalavimo aplinkybėmis, siekdamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jei atsakovas nebūtų ginčijęs paskolos suteikimo ir savo prievolės grąžinti paskolą, galima būtų kalbėti apie netinkamą pareikalavimo būdą ir su tuo susijusias procesines teisines pasekmes – nesant ginčo dėl paskolos suteikimo ir prievolės grąžinti paskolą, galima būtų kalbėti apie bylinėjimosi išlaidų nepriteisimą iš atsakovo ieškovės naudai, nes nebūtų ginčo.
Ginčo dėl pinigų nuosavybės teisės tarp J. Z. ir R. Z. nėra, be to, tai nėra šios bylos dalykas, nes šioje byloje sprendžiamas ieškovės J. Z. reikalavimas priteisti skolą iš atsakovo R. K., todėl atsakovo argumentai dėl to, kam priklausė pinigai, neturėtų būti net nagrinėjami.
Atsakovas stengiasi įrodyti, jog R. K. gauta iš trečiojo asmens R. Z. paskola yra jau grąžinta ir iš ieškovės J. Z. gauta paskola yra ta pati prievolė, tačiau nepateikia šias aplinkybes patvirtinančių jokių įrodymų.
Atsakovo argumentai dėl teismo atmestų prašymų apklausti ieškovę bei trečiąjį asmenį teismo posėdyje negali turėti įtakos CPK numatytų galimybių šalims teikti paaiškinimus per atstovą. Be to, atkreipia dėmesį, jog ir ieškovės atstovas, teismo posėdžio metu sutiko su atsakovo prašymu pripažinti ieškovės ir trečiojo asmens dalyvavimą būtinu, su sąlyga, jog atsakovas apmokės pastarųjų šalių kelionės išlaidas, tačiau teismas nusprendė, jog rašytinių įrodymų ir šalių atsakovo paaiškinimai tinkamai atskleidė bylos esmę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė paskolos teisinius santykius ir sutarčių aiškinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika, todėl sprendime padarė nepagrįstas išvadas. CK 6.870 straipsnio 1ir 2 dalyse nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Taigi, tik esant šioms sąlygoms pripažįstami šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015).Pirmosios instancijos teismas iš ieškovės atlikto mokėjimo pavedimo, kurio paskirtyje nurodyta paskola, sprendė, jog šalis siejo paskolos teisiniai santykiai. Apelianto nuomone, ieškovės atliktas mokėjimo pavedimas gali įrodyti tik paskolos dalyko (pinigų) perdavimą paskolos gavėjo nuosavybėn, tačiau iš šio ieškovės veiksmo negalima spręsti, kokia buvo atsakovo valia, t. y. ar atsakovas, kaip paskolos gavėjas įsipareigojo ieškovei tokią pat pinigų sumą grąžinti. Teismas nenustatė, kada ir kokiu būdu atsakovas išreiškė valią sudaryti paskolos sutartį su ieškove, taip pat, kokiu būdu buvo sudaryta paskolos sutartis. Jei ir buvo sudaryta paskolos sutartis, ji buvo sudaryta ne tarp ieškovės J. Z. ir atsakovo R. K., bet tarp trečiojo asmens R. Z. ir atsakovo R. K., nes pinigai, kuriuos gavo iš ieškovės, iš tikrųjų priklausė ieškovės motinai R. Z..Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė J. Z. 2007 m. kovo 16 d. bankiniu pavedimu atsakovui R. K. į sąskaitą pervedė 100 000,00 Lt (pagal tuo metu galiojantį lito su euru kursą atitinkama suma sudarė 28 918,45 Eur), pavedimo paskirtyje nurodyta – paskola. Apeliantas neigia skolinęsis pinigus iš ieškovės, nes paskolos sutartis buvo sudaryta ne su ieškove, o su trečiuoju asmeniu ir skola jai grąžinta. Byloje ginčas kilo dėl paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, sudarymo fakto. Nustatyta, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme. Ieškovė J. Z., reikšdama ieškinį dėl paskolos grąžinimo, savo reikalavimą grindė tarptautiniu mokėjimo pavedimu, kuriuo ji atsakovui pervedė 100 000 Lt, t. y. ji teigia, kad egzistuoja faktas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis iš esmės ieškovės pateiktu mokėjimo pavedimu, konstatavo tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius.Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tarptautinis mokėjimo pavedimas, kuriame būtų įrašas apie paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui faktą, leistų pripažinti paskolos sutarties sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka dėl objektyvių priežasčių nesant galimybės apklausti ieškovės teismo posėdyje, apeliantui ir jo atstovui buvo pasiūlyta raštu suformuluoti klausimus ieškovei dėl ginčo esmės. Ieškovė J. Z. atsakydama į atsakovo ir jo atstovo užduotus klausimus, rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad su atsakovu R. K. buvo sudaryta žodinė sutartis, nes atsakovas būdamas kelionėje Juodkalnijoje su trečiuoju asmeniu R. Z., ketino ten įsigyti namą. Todėl trečiasis asmuo paskambino savo dukrai (ieškovei) ir paprašė paskolinti atsakovui 100 000 Lt. Ieškovė, sutikdama su mamos prašymu, skambino tiesiogiai pačiam atsakovui tikslu patikslinti Juodkalnijoje esančios atsakovo banko sąskaitos numerį.Šios aplinkybės apeliantas neneigia, be to Europos Sąjungos valstybių narių bankų klientų sąskaitų numeriai turi atitikti privalomą Europos Sąjungos šalių standartą, todėl pirmi du sąskaitos simboliai atspindi šalies kodą (interneto svetainė https://www.swedbank.lt/lt/pages/373). Iš byloje esančio banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovė 2007 m. kovo 16 d. 100 000 Lt pervedė būtent į Juodkalnijoje atsakovo R. K. vardu atidarytą banko sąskaitą, nes šalies kodas nurodytas ME. Šios teisėjų kolegijos nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad minėtame mokėjimo pavedime nurodyta paskirtis „paskola“ patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui – atsakovui R. K. faktą ir leidžia pripažinti paskolos sutarties sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme, nes egzistuoja raštu išreikšta vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderinta valia perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui.Apeliantas neneigia, kad iš ieškovės gautus pinigus panaudojo nekilnojamojo turto pirkimui Juodkalnijoje savo vardu. Tačiau apeliantas teigia, jog pervesti pinigai nepriklausė ieškovei, nes ji neturėjo galimybės sukaupti tokios pinigų sumos. Tai buvo jos motinos, trečiojo asmens R. Z. pinigai gauti už parduotą žemės sklypą ir perduoti saugoti dukrai.Šie apelianto argumentai išreiškia jo poziciją, kad sandoris išoriškai neatspindi tikrosios sutarčių šalių valios, todėl laikytinas apsimestiniu dėl netinkamo subjekto – paskolos davėjo (CK 1.87 straipsnis). CK 1.87 straipsnyje yra apibrėžta apsimestinio sandorio sąvoka. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, jeigu sandoriui, kuris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje apsimestiniu laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. E. T.–B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-122/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliantas neneigia, kad pinigus skolinosi, tačiau teigia, jog juos yra grąžinęs trečiajam asmeniui, iš kurio ir pasiskolino. Ieškovė savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad jos mama, trečiasis asmuo R. Z. pardavusi žemės sklypą už 591 375,00 Lt, dalį pinigų padovanojo ieškovei. Iš šių pinigų ieškovė paskolino atsakovui 100 000,00 Lt. Žodžiu atsakovas pinigus žadėjo grąžinti už pusmečio. Ieškovė per savo motiną ne kartą ragino atsakovą gera valia grąžinti pinigus, nors dalimis. Tačiau atsakovas pinigų negrąžino, o kreipėsi į Mokesčių inspekciją dėl mokestinio patikrinimo ieškovės atžvilgiu. Ieškovė J. Z. taip pat paaiškino, kad už ilgai negrąžintą paskolą atsakovas R. K. kaip kompensaciją ieškovei perdavė automobilį „VW NEW BEETLE“, kuris buvo techniškai netvarkingas, todėl buvo grąžintas atsakovui. Po to apeliantas kaip kompensaciją už ilgai negrąžinamą paskolą, pasiūlė ieškovei automobilį „TOYOTA CAMRY SOLAR“. Šį automobilį atsakovas ieškovės vardu perregistravo 2012 metais, tačiau juo važinėjo ieškovės mama. Šios nustatytos aplinkybės, sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas pripažino faktą, kad yra skolingas ieškovei, o ne trečiajam asmeniui. Teismo posėdžio metu atsakovas R. K. paaiškino, kad iš R. Z. gautą paskolą jis grąžino – 71 000 Lt pinigais, automobiliu ir pasiūlė perduoti sodybą (duomenys neskelbtini). Automobilį „TOYOTA CAMRY SOLAR“, kurio vertė 7000 Eur, perdavė ieškovei, kad nekeltų pretenzijų. Grąžindamas 71 000 Lt buvo parašęs raštelį, norėjo, kad trečiasis asmuo pasirašytų, jog pinigų dalį gavo, tačiau R. Z. raštelį suplėšė. Teismo posėdžio metu apeliantas tvirtino, kad ieškovei neskolingas (teismo posėdžio 2017 m. kovo 2 d. garso įrašas 17 min. – 25 min.).Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas V. K. paaiškino, kad iš atsakovo girdėjo, jog jis pasiskolino iš trečiojo asmens R. Z. 70 000 Lt. Liudytojas kaip apelianto vairuotojas vežė didelę sumą pinigų – 70 000 Lt atiduoti skolai. Matė, kaip automobilyje R. Z. ir apeliantas skaičiavo pinigus (teismo posėdžio 2016 m. sausio 26 d. garso įrašas 2 val. 13 min. – 2 val. 25 min.). Tačiau šio liudytojo parodymai vertinant jų ryšį su kitais bylos įrodymais, nepatvirtina apelianto įrodinėjamų aplinkybių, kad 100 000,00 Lt jis pasiskolino iš trečiojo asmens R. Z.. Šio liudytojo parodymai taip pat nepatvirtina, kad atsakovas ieškovei grąžino dalį paskolos grynaisiais pinigais.Apeliacinės instancijos teisme posėdžio metu apklausta R. Z. paaiškino, kad Juodkalnijoje atsakovas ketino pirkti namą. Todėl ji paprašė dukros paskolinti atsakovui 100 000 Lt. Apeliantas pinigus gavo bankiniu pavedimu, už juos įsigijo ir įregistravo savo vardu namą Juodkalnijoje. Apeliantui ir pati R. Z. ne kartą buvo skolinusi įvairias sumas pinigų. Tačiau dukros pervesti 100 000 Lt yra jos pinigai, gauti dovanų iš trečiojo asmens. R. Z. neneigia, kad apeliantas siūlė perregistruoti sodybą ieškovės vardu. Tačiau nuvykus pas notarą, į sutartį buvo įrašyta sąlyga, jog po sodybos perregistravimo ieškovė pretenzijų nereikš. Su tokia sąlyga ieškovė nesutiko, todėl sutartis nebuvo sudaryta. Trečiasis asmuo neneigė aplinkybės, jog buvo paskolinusi 70 000 Lt. Šią paskolą atsakovas grąžino ir ji neturi nieko bendro su ieškovės suteikta 100 000 Lt paskola atsakovui (teismo posėdžio 2017 m. kovo 2 d. garso įrašas 54 min. – 1 val. 4 min.).Pažymėtina, kad atsakovas neigdamas paskolos santykių buvimą tarp ieškovės ir atsakovo ir teigdamas, kad tai buvo apsimestinis sandoris, nes iš tikrųjų paskolos santykiai buvo susiklostę tarp jo ir ieškovės motinos, turėjo teisę byloje ginčyti paskolos sutartį pareikšdamas priešieškinį. Tačiau pats būdamas teisininku ir turėdamas byloje teisinį atstovą advokatą, priešieškinio dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu byloje nepareiškė, o nuo pareikšto ieškinio gynėsi atsikirtimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant, ar paskolos sandoris laikytinas apsimestiniu dėl subjekto, svarbu nustatyti ir tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, kaip antai, kas derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo teises bei atliko pareigas pagal sutartį, konstatuoti paskolos davėjo ir jo gavėjo susitarimą sudaryti apsimestinę sutartį, pridengiant tikrąjį paskolos davėją ir tikrąjį paskolos gavėją.Teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 22–24, 26 punktuose išdėstytas teisėjų kolegijos nustatytas bylos aplinkybes ir remdamasi CK 6.193–6.195 straipsniuose reglamentuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė J. Z. ir atsakovas R. K. sudarė paskolos sutartį, kurios rašytinis įrodymas yra 2007 m. kovo 16 d. banko mokėjimo nurodymas (CK 6.870 straipsnis). Jame nurodytas terminas „paskola“ turėtų būti suprantamas ta prasme, kuria paprastai šis žodis suprantamas. Paskolos pinigai paprastai siejami su jų perdavimu ir gavimu, t. y. paskolinimu – paskolinių santykių atsiradimu, o ne jų grąžinimu – paskolinių santykių pabaiga. Be to, apelianto R. K. veiksmai, priimant ieškovės pervestus pinigus nurodant jų mokėjimo paskirtį „paskola“, suteikia pagrindą vertinti, kad pinigus jis gavo kaip paskolą. Protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. Tokia išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2013 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. (Ž.) v. S. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, ieškovė aiškiai išreiškė valią perduoti pinigus atsakovui kaip paskolos dalyką, o atsakovas neįrodė kitokio, o ne paskolinio lėšų pervedimo teisinio pagrindo. Įrodymų, kad atsakovas tą pačią pinigų sumą grąžino ieškovei, byloje nėra (CPK 178 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo netenkinti ieškovės ieškinio.Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkami įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovo R. K. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui nusprendus netenkinti atsakovo apeliacinio skundo, iš R. K. ieškovei J. Z. priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurios sudaro 628,08 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 13 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei J. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 628,08 Eur (šešis šimtus dvidešimt aštuonis eurus 08 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.