Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. S. paskirta 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsnio 5 dalimi, D. S. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

1) uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo paskyrimo dienos, t. y. nuo 2024 m. balandžio 29 d.;

2) turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilio „BMW 525D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertę atitinkančią pinigų sumą – 3 900 Eur.

Netenkintas D. V. prašymas ir D. S. neatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta AB „Regitra“ pranešti apie specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą.

D. S. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialios teisės sustabdymą – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam įsiteisėjus – panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įsiteisėjus nuosprendžiui, prie bylos viršelio prisegtą voką su kompaktiniu disku su vaizdo ir garso įrašais, nuspręsta palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. S. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, 2024 m. balandžio 27 d., apie 02.21 val., (duomenys neskelbtini) gatvėmis vairavo automobilį „BMW 525D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kai (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu pažymėtu Nr. (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnams sustabdžius ir nustačius neblaivumo požymius, jis atsisakė pasitikrinti neblaivumą, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 17 punkte numatytą vairuotojo pareigą leistis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamam, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, taip vengė neblaivumo patikrinimo.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, prašydamas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taip pat nuteistasis D. S. prašo sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones – terminą ir netaikyti transporto priemonės vertę atitinkančios sumos konfiskavimo, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

7. BK 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Teisėjų kolegija, palyginusi nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios ir šiuo metu galiojančios redakcijos BK 40 straipsnius, daro išvadą, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 40 straipsnio redakcija niekaip nelengvina nuteistojo D. S. teisinės padėties, todėl teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apylinkės teismo sprendimo netaikyti nuteistajam D. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, vadovaujasi BK 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir toliau nurodo BK 40 straipsnio 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją, galiojusią nusikalstamos veikos padarymo metu.

9. Siekiant taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta aukščiau išvardintų sąlygų visuma. Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-697/2022). Taip pat pabrėžtina ir tai, kad net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali nuspręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Abiem atvejais, t. y. tiek teismui taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis, jokių abejonių nekeliančiomis aplinkybėmis.

11. Kaip jau buvo minėta, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017). Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, t. y. teismo išvada, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis įstatymų turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis, kurie leistų teigti, jog asmuo nusikalto atsitiktinai, arba priešingai, yra linkęs daryti nusikaltimus arba kitaip pažeisti įstatymus, taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką bei elgesį praeityje. Teismas, išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, be kita ko, gali motyvuoti ir atsižvelgdamas į asmens padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019).

12. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas skundo motyvams ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytos pavienės laidavimo instituto taikymo sąlygos – D. S. yra neteistas (teistumas išnykęs), t. y. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, bylos nagrinėjimo teisme metu visiškai pripažino savo kaltę ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, realios žalos, kurią nuteistasis turėtų atlyginti, padaryta nebuvo.

13. Nors nuteistasis D. S. skunde nurodo, kad įvertinus jo teigiamas charakteristikas, nėra pagrindo daryti kategoriškos išvados, jog jis ateityje bus linkęs pažeidinėti visuomenėje priimtas elgesio normas ar nusikalsti, tačiau priešingai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, praeityje jis ne kartą buvo nusižengęs teisės aktų reikalavimams. Šiuo aspektu pažymėtina, kad informacija apie asmens padarytus administracinius nusižengimus yra viena iš jo asmenybę charakterizuojančių duomenų. Be to, sprendžiant klausimą dėl galimybės asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą kuomet jam inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, itin svarbu tinkamai įvertinti jo padarytus administracinius nusižengimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu paminėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išdėstytą poziciją, jog jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą, neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127-628/2021).

14. Atkreiptinas dėmesys, kad iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus duomenų matyti, jog D. S. penkerių metų laikotarpiu administracine tvarka baustas net 19 kartų (1 t., b. l. 140–146). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš esmės visi nuteistojo padaryti administraciniai nusižengimai, išimtinai susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, pavyzdžiui, leistino greičio viršijimas, vairavimas nedraustos privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonės, vairavimas teisės aktų nustatyta tvarka neįregistruotos transporto priemonės, važiavimas neužsisegus saugos diržo, automobilio statymas neleistinoje vietoje ir kt. (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 415–417 straipsniai, 424 straipsnis). Be to, kaip matyti iš informacijos apie pretendentą paieškos rezultatų, 2019 metais vienas iš nuteistojo padarytų administracinių nusižengimų buvo transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam (ANK 422 straipsnio 5 dalis) (1 t., b. l. 136), dėl ko D. S. buvo paskirta, be kita ko, specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vieneriems metams (1 t., b. l. 136). Taigi, nuteistasis per savo vairuotojo patirtį ir per pastaruosius šešerius metus jau antrą kartą yra baudžiamas už vairavimą esant neblaiviam. Tai tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui kelia pagrįstą abejonę, kad nuteistasis D. S. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, įvertinus tai, kad iš ankstesniojo savo teisei priešingo poelgio jis nepasimokė ir pakartotinai vairavo automobilį neblaivus. Ši aplinkybė taip pat neleidžia teigti, kad toks apelianto pakartotinis poelgis gali būti vertinamas kaip atsitiktinis, nes D. S., vieną kartą jau baustas už analogišką teisei priešingą poelgį ir žinodamas dėl to galinčias kilti teisines pasekmes, vis tik pasirinko taip veikti dar kartą.

15. Nors paskirta administracinė nuobauda už 2019 metais padarytą administracinį nusižengimą negalioja, tačiau apygardos teismo vertinimu, tai neturi svarios reikšmės sprendžiant laidavimo instituto taikymo klausimą, nes nagrinėjamu atveju svarbus būtent faktas, jog nuteistasis pakartotinai pasirinko analogiško veikimo modelį, kuris šiuo atveju užtraukė apeliantui dar griežtesnę – baudžiamąją atsakomybę. Šiame kontekste pažymėtina, jog ir administracinio baustumo buvimas yra vertintinas BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto aspektu. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019). Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek panašaus pobūdžio administracinio nusižengimo, tiek kitų Kelių eismo taisyklių pažeidimų padarymas rodo, jog nuteistasis D. S. iš ankstesnių administracinių nusižengimų nepasimokė, o tai neigiamai apibūdina nuteistojo asmenybę ir rodo, kad nuteistasis nėra linkęs laikytis įstatymų, todėl pagrindo daryti išvados apie BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos egzistavimą nėra.

16. Be kita ko, nuteistasis apeliaciniame skunde cituoja ir Vilniaus apygardos teismo procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje kaip precedentą, kurioje spręstas klausimas dėl laidavimo instituto taikymo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors teismų praktikos formavimas yra viena iš aukštesnės instancijos teismų funkcijų, visgi Lietuvos Respublikos teismų įstatyme yra įtvirtinta, jog teismai, priimdami spendimus atitinkamų kategorijų bylose yra saistomi ne tik savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių suformuotų analogiškose ar panašaus pobūdžio bylose, tačiau žemesnės instancijos teismai yra saistomi būtent aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi, precedento galią, saistančią tiek patį kasacinės instancijos teismą, tiek kitus bendrosios kompetencijos teismus, turi būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniai sprendimai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs individualią teisinę situaciją ir lygindamas faktines bylų aplinkybes, neprivalo priimti analogiško net ir tam pačiam apygardos teismui, procesinio sprendimo. Kaip ir šiuo atveju, apeliantas skunde cituoja Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-443-626/2020 nurodytus argumentus, jog asmeniui net šešiolika kartų baustam administracine tvarka vis tik buvo pritaikytas laidavimo institutas, tačiau kaip minėta, gretinant šiose baudžiamosiose bylose nustatytas aplinkybes matyti, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1A-443-626/2020 nebuvo nustatyta, kad asmuo praeityje būtų padaręs itin šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus ar jau būtų vairavęs neblaivus, priešingai nei nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

17. Apeliantas skunde neakcentuoja to, kad apylinkės teismas iš esmės suabejojo ir prašomo paskirti laiduotojo D. V. (nuteistojo draugo) galimybe daryti jam teigiamą įtaką. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs galimą laiduotoją D. V. charakterizuojančias aplinkybes, jo vertybines nuostatas bei baustumą administracine tvarka, padarė pagrįstą išvadą, kad jis nėra laikytinas asmeniu, turinčiu autoritetą D. S., nes net ir palaikant artimus ryšius, jis nepadarė teigiamos įtakos D. S. elgesiui, o tai sudaro pagrindą abejoti, kad galimas laiduotojas D. V. gebės rodyti tinkamą pavyzdį nuteistajam. Kita vertus, įvertinus tai, kad dėl šios nutarties 13–15 dalyse išdėstytų aplinkybių D. S. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės net ir esant tinkamam laiduotojui, plačiau dėl pirmosios instancijos teismo motyvų sprendžiant D. V. tinkamumo būti laiduotoju, teisėjų kolegija nepasisako ir iš naujo šių aplinkybių nevertina.

18. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nutarė, kad D. S. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos. Nenustačius BK 40 straipsnyje numatytų būtinųjų sąlygų dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą visumos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai neatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodo argumentų dėl paskirtos baudos bausmės, todėl teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako.

Dėl BK 68 straipsnio nuostatų taikymo

19. BK 68 straipsnio 1 dalis numato teismui galimybę uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taip pat teismas nustato naudojimosi specialia teise draudimo terminą nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemonės tikslas yra prevencinis, užkirsti kelią ateityje asmeniui vairuoti transporto priemones būnant apsvaigus nuo alkoholio. Taip pat baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti ir kitus bausmės tikslus (BK 67 straipsnio 1 dalis). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu D. S. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metams. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą.

20. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymo leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,51 promilės alkoholio, arba vengimą neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, nustatė baudžiamąją atsakomybę.

21. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pripažino, kad D. S., vairuodamas transporto priemonę, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas didesnį terminą nei tokios poveikio priemonės vidurkis, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą bei jos įvykdymo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad D. S. vairavo transporto priemonę, kai jam nustatyti neblaivumo požymiai ir vengė tikrintis neblaivumą, šeštadienio naktį, (duomenys neskelbtini) mieste, kur eismas net ir nakties metu yra pakankamai intensyvus, nepakluso policijos pareigūnams sustoti, šiais savo veiksmais sukėlė realų pavojų kitų eismo dalyvių sveikatai bei turtui ir tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta sunkių pasekmių kitų asmenų turtui ir sveikatai, kartu įvertino ir asmenybę charakterizuojančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog dėl nurodytų aplinkybių D. S. turi būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones, o nustatytą šios priemonės terminą – 3 metus, laiko teisingu ir proporcingu. D. S. paskirtos aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės terminas nustatytas tinkamai, vadovaujantis baudžiamojo įstatymo reikalavimais, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro taip pat įvertinusi ir tai, kad praeityje D. S. buvo skirta analogiška administracinio poveikio priemonė už ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą, tačiau neužtikrino prevencinio tikslo – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, kadangi nuteistasis ir vėl padarė šioje baudžiamojoje byloje analizuojamą nusikalstamą veiką.

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nustatyti trumpesnį aptariamosios baudžiamojo poveikio priemonės terminą, nei nustatytas skundžiamu nuosprendžiu, o skundo argumentai, jog teismai, nagrinėdami administracinių nusižengimų bylas, dažnu atveju skiria minimalų teisės atėmimo terminą, neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymo. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, vadovaujasi tik baudžiamojo įstatymo nuostatomis, ir vien tai, kad ANK yra numatytas vienodas minimalus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas, kuris gali būti trumpinamas ar iš viso neskiriamas, ar įtvirtintos alternatyvios poveikio priemonės, neįpareigoja teismo pagal tai derinti skiriamą baudžiamojo poveikio priemonę. Nuteistasis taip pat nurodo, kad teisė vairuoti reikalinga dėl darbo pobūdžio, tačiau teisėjų kolegija nekvestionuoja, jog minėta aplinkybė yra reikšminga, tačiau šiuo atveju nevertinama, kaip nulemianti būtinybę skirti uždraudimą naudotis specialiąja teise trumpesniam terminui. Sutiktina, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukels D. S. tam tikrų nepatogumų, tačiau aplinkybės, susijusios su darbine veikla ar šeiminėmis aplinkybėmis, paprastai yra nustatomos daugumoje šios kategorijos baudžiamųjų bylų, ir nėra laikytinos išskirtinėmis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas aiškiai suvokė, jog specialiosios teisės vairuoti transporto priemones turėjimas yra reikalingas, tačiau atitinkamos aplinkybės nuo nusikalstamo veikimo nesulaikė bei neprivertė susimąstyti apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Šios bylos kontekste yra svarbus ir visuomenės interesas bei siekis užtikrinti, kad šiurkščius ir pavojingus KET pažeidimus darantiems asmenims kuo ilgiau būtų apribota teisė naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones bei uždrausta dalyvauti eisme, taip siekiant apsaugoti kitų asmenų turtą, sveikatą ir gyvybę. Taigi pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 67, 68 straipsnių taikymo klaidų nepadarė. Priešingos išvados daryti nesudaro ir nuteistojo cituojama teismų praktika, kadangi teismai, priimdami sprendimus vadovaujasi suformuota teismų praktika analogiškose arba savo pobūdžiu itin panašiose baudžiamosiose bylose, kuriose buvo sprendžiami analizuojamai teisinei situacijai aktualūs klausimai. Siekiant pagrįsti savo sprendimą aktualia teismų praktika, neprivalu vadovautis absoliučiai identiška teisine situacija, nes kiekvienu nagrinėjamu atveju, susidarančios teisinės situacijos ar bent jų faktinės aplinkybės nebus visiškai vienodos, be to, precedento galią turi ne žemesnės instancijos ir apygardos teismų priimami sprendimai, o būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniai sprendimai. Aplinkybių, nulemiančių skirti minimos poveikio priemonės terminą minimaliam ar artimą minimaliam, nuteistasis nenurodė.

23. Vadovaujantis BPK 308¹ straipsnio 1 dalimi, teismas gali savo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių pareiškimus ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nusprendė D. S. 3 metams uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones, nenurodydamas jų rūšies, t. y. kelių, oro ar vandens transporto priemonės (BK 68 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaudamasis BK 68 straipsnio 3 dalimi teismas, uždrausdamas asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, konkrečiai nurodo, kokia teise ar teisėmis naudotis uždrausta, ir šio draudimo terminą. Kita vertus, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad apylinkės teismas sprendė, jog ši baudžiamojo poveikio priemonė skirtina, nes D. S. padarė nusikaltimą, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į D. S. padaryto nusikaltimo pobūdį, ištaiso šį pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalies netikslumą, kad uždraudimas naudotis specialia teise apsiriboja teise vairuoti kelių transporto priemones.

Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo

24. Nuteistasis D. S. savo skunde taip pat prašo, atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų ir skirti kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Su tokia nuteistojo pozicija nėra pagrindo sutikti.

25. Kaip teisingai skunde nurodo ir nuteistasis, asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Nuteistajam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonė skiriama imperatyviai kartu su bausme, todėl tokiais atvejais turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas.

26. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu. Pagal teismų praktiką tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.) ir atitinka BK 72 straipsnyje numatyto konfiskuotino turto požymius. Kaltininkui priklausantis nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas – privalo būti konfiskuojami visais atvejais. Išimtis iš šio imperatyvo yra numatyta BK 72 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodoma, jog tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taikant minėtą nuostatą, ir konfiskuojant ne pačią priemonę, bet jos vertę atitinkančią sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai: kitų asmenų susilaikymas nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų darymo ir susilaikymas nuo kitiems asmenims priklausančių daiktų panaudojimo nusikalstamiems tikslams taip siekiant išvengti turto konfiskavimo rizikos. Teismas skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę turi apsvarstyti konfiskuotinos priemonės vertės išieškojimo proporcingumą, įvertinant visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes šiam klausimui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018).

27. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad D. S., žinodamas, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam bei atsisakydamas tikrinti neblaivumą, kai nustatyti neblaivumo požymiai, vairavo automobilį „BMW 525D“, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu priklausė trečiajam asmeniui – MB „(duomenys neskelbtini)“. Minėtas automobilis pagrįstai laikytinas nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemone, tačiau, šiuo atveju egzistuoja viena iš alternatyviųjų BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo sąlygų – konfiskuotinas turtas priklauso trečiajam asmeniui. Kaip matyti iš aukščiau aptartos teismų praktikos, automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas padeda įgyvendinti prevencinius bausmės tikslus. Dėl minėtų priežasčių, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš apelianto turi būti išieškota automobilio vertę atitinkanti pinigų suma – 3 900 Eur. Nors nuteistasis D. S. teigia, jog konfiskuotina suma apsunkintų jo sunkią finansinę padėtį, nes šiuo metu yra bedarbis, tačiau, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į D. S. turtinę padėtį ir skyrė baudą, kurios dydis yra artimas už šios veikos padarymą numatytam minimaliam dydžiui. Be to, D. S. yra darbingo amžiaus, nenustatyta, kad taikant šią baudžiamojo poveikio priemonę, nebūtų įmanoma užtikrinti būtiniausių jo poreikių ir jis patirtų akivaizdžiai neproporcingas, neigiamas materialines pasekmes. Taigi, aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad tokios automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas nepažeidžia teisingumo ir proporcingumo principų.

28. Skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad nuteistojo skunde nurodomi Vilniaus apygardos teismo priimti procesiniai sprendimai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-168-312/2020, 1A-323-312/2021 nelaikyti precedentais jo atžvilgiu, kadangi vienu atveju teismas, įvertinęs tai, kad asmuo pripažintas kaltu dėl to, kad vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir buvo nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumą, sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad tokios nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu, todėl kelių transporto priemonė nepagrįstai pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone, atitinkančia turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius, kitu – asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kaip jau buvo minėta, precedento galią turi ne žemesnės instancijos ir apygardos teismų ir (ar) to paties teismo priimami sprendimai, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniai sprendimai.

29. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad vietoje baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo, jam galėtų būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis). Su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti, nes BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė labiau siejasi su D. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, nusikalstamos veikos padarymo priemone, jos verte, kuri, pavyzdžiui, parodo, kokią riziką asmuo yra pasiryžęs prisiimti darydamas nusikalstamą veiką, ir tuo pačiu teisine atsakomybe plačiąja prasme. Be to, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta būtent baudos bausmė, todėl nėra teisinio pagrindo D. S. paskirti šią baudžiamojo poveikio priemonę.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą, tinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir teisės taikymo klaidų nepadarė, todėl nuteistojo apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.

31. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu, o nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio atmesti.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje esantį netikslumą, nustatant, kad D. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, apsiriboja teise vairuoti kelių transporto priemones.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.