Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimi, prie šios paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė (3 metai 3 mėnesiai 7 dienos laisvės atėmimo) ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. V. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatytų asmenų, pataisos namų teritorijoje neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti tiksliai nenustatytiems nuteistiesiems, įgijo 4,4650 g augalinės medžiagos, kurioje yra įsodrinta psichotropinė medžiaga – sintetinis kanabinoidas AB-Chminaca, kurio grynasis kiekis yra 0,1920 g. (4,5 proc.) bei 0,0757 g augalinės kilmės medžiagos su psichotropine medžiaga AB-Chminaca, kurios grynasis kiekis nenustatytas ir visas šias medžiagas neteisėtai laikė (duomenys neskelbtini), savo darbo vietoje, santechniko patalpoje lubose įrengtoje slėptuvėje, kojinėje iki 2017 m. kovo 24 d., 18.25 val. kol neplaninės kratos metu pataisos įstaigos apsaugos ir priežiūros skyriaus vyr. prižiūrėtojas G. R. tas medžiagas rado ir paėmė.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. V. prašė teismo objektyviai įvertinti baudžiamojoje byloje surinktus faktus, nuteistojo gynėjas Kęstutis Dobilas prašė R. V. apeliacinį skundą tenkinti ir jį išteisinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas tenkinamas.

7. Susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamo nuosprendžio turiniu, ir išanalizavusi nuteistojo R. V. apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

8. Pažymėtina, jog teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, todėl teismas turi imtis priemonių pašalinti iškilusias abejones ir tik išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti in dubio pro reo principas įpareigoja visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinio teismo nutartis byloje Nr. 2K-110/2013).

9. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. nuteistojo R. V. kaltę grindė tik galimai suinteresuotų liudytojų parodymais, kurių ne tik kad nepatvirtina, bet ir paneigia kita bylos medžiaga. Taip pat teismas netinkamai vertino kitus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, dėl ko nepagrįstai pripažino R. V. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

12. Kaip jau minėta anksčiau, priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojų G. V. ir A. Č. parodymais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog minėti liudytojai apklausiami ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog G. V. dažnai pirkdavo iš R. V. narkotines medžiagas. Taip pat, minėti liudytojai nurodė, jog 2017 m. vasario mėnesį jie buvo sulaikyti pataisos įstaigos pareigūnų apsvaigę nuo psichotropinių medžiagų, kurias abiejų liudytojų teigimu G. V. nusipirko iš nuteistojo ir surūkė kartu su A. Č.. Be to, G. V. patvirtino, jog 2017 m. balandžio 24 d. (duomenys neskelbtini) atliktos neplaninės kratos metu rastos narkotinės medžiagos yra dalis tos medžiagos, kurią jis 2017 m. vasario mėnesį pirko iš R. V. ir suvartojo kartu su A. Č.. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad liudytojų parodymai iš esmės sutampa ir įvertinęs tai, jog minėti liudytojai 2017 m. vasario 26 iš tiesų buvo sulaikyti pataisos namuose apsvaigę, sprendė, jog minėti liudytojų parodymai yra patikimi ir įrodantys R. V. kaltę. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju R. V. apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs apylinkės teismas, nepakankamai įsigilino į baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, neišsiaiškinęs ar minėtos kratos metu rasta medžiaga yra ta pati medžiaga, nuo kurios apsvaigę pataisos namuose buvo sulaikyti nuteistieji G. V. ir A. Č..

13. Siekiant išsiaiškinti minėtą aplinkybę, apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, kurio metu apklausta Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistė A. L., kuri ikiteisminio tyrimo metu pateikė 2017 m. balandžio 5 d. specialisto išvadą Nr. 11-632, 11-652 (17), patvirtinančią, jog 2017 m. kovo 24 d. (duomenys neskelbtini) gyvenamojoje zonoje atliktos neplaninės kratos metu, santechniko patalpoje, lubose įrengtoje slėptuvėje buvo rasta psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido AB-CHMINACA. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme, minėta specialistė parodė, jog medžiaga AB-CHMINACA buvo užnešta ant augalinės kilmės medžiagos, tačiau kokiu būdu tai buvo padaryta – tiksliai pasakyti negali. Specialistė nurodė, kad benzodiazepinai yra vaistai, labai panašūs į „lorazepamą“. Benzodiazepinai su medžiaga AB-CHMINACA neturi nieko bendro, tai yra dvi skirtingos medžiagos. Benzodiazepinai yra psichotropinė medžiaga, kuri yra įtraukta į trečiąjį sąrašą, o tai reiškia, kad jį galima vartoti medicininiais tikslais. Parūkius medžiagos AB-CHMINACA – organizme benzodiazepinų nelieka.

14. Baudžiamosios bylos medžiagoje esantys 2017 m. vasario 24 d. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo aktai Nr. 115-33 ir Nr. 115-32, patvirtina, jog 2017 m. vasario 24 d. pataisos įstaigos darbuotojams sulaikius nuteistuosius G. V. ir A. Č. apsvaigusius nuo psichotropinių medžiagų ir patikrinus juos greitosiomis tyrimo priemonėmis (testais) buvo nustatyta, jog jie buvo apsvaigę nuo benzodiazepinų. Atsižvelgusi į šią aplinkybę, 2017 m. balandžio 5 d. specialisto išvados Nr. 11-632, 11-652 (17) turinį ir nurodytus specialistės parodymus teisme, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų patvirtinančių, jog liudytojai G. V. ir A. Č. svaiginosi psichotropinėmis medžiagomis įsigytomis iš R. V.. Šiuo atveju, aukščiau aptarta specialisto išvada ir šią išvadą pateikusios specialistės apeliacinės instancijos teisme duoti paaiškinimai paneigia minėtų liudytojų apklausų metu nurodytą aplinkybę, jog jie vartojo tas pačias medžiagas, kurios buvo rastos santechniko patalpose atliktos kratos metu, o šie liudytojų teiginiai yra tik subjektyvi jų pačių padaryta prielaida, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, juolab, kad apsvaigę jie buvo sulaikyti 2017 m. vasario 24 d., o medžiagos iš slėptuvės paimtos 2017 m. kovo 24 d. Todėl, sprendžiama, kad tiek G. V., tiek A. Č. parodymai laikytini nepatikimais, o apylinkės teismas visiškai nepagrįstai pripažino šiuos parodymus įrodymais ir vadovavosi jais priimdamas skundžiamą nuosprendį.

15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai vertino liudytojų D. J. ir V. R. parodymų turinį ir nepagrįstai sprendė, jog minėti parodymai patvirtina R. V. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Nors iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad minėti liudytojai tiek apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodami parodymus pirmosios instancijos teisme parodė žinoję apie tai, jog R. V. pataisos namuose prekiauja narkotikais, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai jog, minėti liudytojai nurodė ir tai, jog narkotinės medžiagos pačiam R. V. nepriklausė ir, kad jos buvo nuteistojo R. K. nuosavybė. Tačiau apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje dėl šios aplinkybės visiškai nepasisakė, nevertindamas tokios galimybės (t. y. jog minėtos psichotropinės medžiagos priklausė ne nuteistajam R. V.) realumo. Be to, D. J. apklausų metu nurodė, jog apie sandėliuke paslėptas medžiagas žinojo ir stalius, suvirintojai bei kiti asmenys, kurie taip pat lankydavosi tose patalpose, tačiau apylinkės teismas, skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, jog į patalpą, kurioje buvo rastos aptariamos psichotropinės medžiagos, kiti nuteistieji faktiškai negali patekti, visiškai į šiuos parodymus neatsižvelgė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, sprendžiama, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvuotai ir selektyviai vertino liudytojų D. J. ir V. R. parodymus, nepagrįstai atsižvelgdamas į šių liudytojų nurodytas aplinkybes, jog R. V. pataisos namuose platino psichotropines medžiagas (nors ši aplinkybė ir nepatvirtinta kitais baudžiamosios bylos duomenimis) be jokio pagrindo, nesivadovaudamas kitomis, teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingomis, minėtų liudytojų nurodytomis aplinkybėmis.

16. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje esančios 2017 m. gruodžio 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. S 445/2017(01) nurodyta, jog ant tyrimui pateiktos kojinės (t. y. tos pačios kojinės, kurioje buvo sudėtos psichotropinės medžiagos, rastos 2017 m. kovo 24 d. vykusios kratos metu) nustatytas vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su R. V. DNR profiliu 99,9999999995 proc. tikimybe. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltės dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje padarymo, vadovavosi minėta specialisto išvada nustatyta aplinkybe, tačiau, kaip teisingai pažymėta R. V. apeliaciniame skunde, visiškai nevertino galimybės, jog nuteistojo DNR ant minėtos kojinės galėjo patekti pataisos įstaigos darbuotojams išėmus ją iš slėptuvės ir padėjus ant R. V. darbastalio. Siekiant išsiaiškinti minėtos galimybės realumą, apeliacinės instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą buvo apklausta specialistė I. L., atlikusi minėtą DNR tyrimą. Minėta specialistė parodė, jog negali pasakyti kurioje konkrečiai kojinės vietoje t. y. vidinėje ar išorinėje kojinės pusėje buvo rastas DNR, kadangi ant tyrimui pateiktos kojinės dėmių nebuvo, o paimant biologinius pėdsakus nuvalyta buvo visa kojinė. Specialistė atkreipė dėmesį į tai, jog nors iš pažiūros kojinė ir neatrodė dėvėta, tačiau pagal ant jos rastos DNR kiekį galima spręsti, jog ji buvo dėvėta. Be to, pažymėjo, jog negali nurodyti kokiu būdu rastas DNR pateko ant kojinės, tačiau neatmetė galimybės, kad DNR galėjo persikelti nuo kito objekto, tuo atveju jei kontaktas buvo betarpiškas su pačiu asmeniu ar pavyzdžiui jo seilėmis. Taip pat, parodė, jog jei kojinė buvo liesta ar čiupinėta rankomis, tai DNR galėjo patekti ant jos, kadangi tokiu būdu nuo rankų nusiima ir nusitrina epitelis. Specialistė nurodė, jog nors ir maža tikimybė, jog DNR ant kojinės galėjo likti tik pastarai prisilietus prie stalo, kurį rankomis anksčiau lietė rastojo DNR savininkas ar tuo atveju, jei ant stalo buvo seilių ir ant jų buvo padėta kojinė, kadangi sausas objektų kontaktas yra per mažas, kad persikeltų DNR, tačiau tokios tikimybės neatmetė. Nurodė, jog ir nesausu kontaktu yra maža tikimybė persikelti DNR – tam reikalingas arba artimesnis, arba ilgiau trunkantis kontaktas, tačiau jei ant darbastalio, kur nuolat dirba nuteistasis, buvo seilių – DNR ant kojinės tikrai galėtų patekti, kadangi seilėse DNR yra labai stipriai išreikštas ir tam kad užfiksuoti DNR pakanka, kad net mažiausia seilių kruopelytė patektų į nuoplovas. Tiek ant stalo, tiek ant kojinės DNR gali patekti ir ant jų nusičiaudėjus. Be to, tokiu DNR tokiu atveju galima užfiksuoti net praėjus kuriam laikui ir seilėms išdžiūvus. Taip pat, yra teorinė galimybė, jog DNR gali atsirasti ant objekto jį intensyviai liečiant prakaituota ranka.

17. Atsižvelgiant į specialistės I. L. parodymus, darytina išvada, jog vien tas faktas, kad ant kojinės, kurioje buvo sudėtos psichotropinės medžiagos buvo rasta R. V. DNR, neįrodo, jog jis šią kojinę iš tiesų lietė. Įvertinus tai, jog specialistės teigimu, asmens DNR ant kito objekto gali patekti netgi asmeniui nusičiaudėjus ant minėto objekto, ar tokio objekto sąlyčio su asmens seilėmis (kurios netgi gali būti išdžiūvusios) metu, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju versija, jog nuteistojo DNR ant minėtos kojinės pateko kratos metu, ją išėmus iš slėptuvės ir padėjus ant R. V. darbastalio yra visiškai reali ir nepaneigta baudžiamosios bylos duomenimis.

18. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog R. V. nebuvo sulaikytas imant psichotropines medžiagas iš slėptuvės, nors apie ją pareigūnams buvo žinoma, todėl vien tai, kad slėptuvė rasta patalpoje, kuriomis be R. V. naudojosi ir stalius ir kuri darbo dienos metu būdavo nerakinama – yra tik prielaida, jog ten rastas psichotropines medžiagas slėpė būtent ten dirbęs nuteistasis.

19. Todėl, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju 2017 m. gruodžio 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. S 445/2017(01), negali būti laikoma įrodymu, patvirtinančiu R. V. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje padarymo.

20. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog patalpoje, kur buvo rastos psichotropinės medžiagos, nuolat dirbdavo ir persirengdavo nuteistasis R. V., kas leidžia pagrįstai teigti, jog jo dėvėti drabužiai (tame tarpe ir kojinė), į kurią vėliau kitas asmuo sudėjo psichotropines medžiagas – galėjo būti minėtoje patalpoje. Tokią išvadą kolegijai leidžia daryti ir specialisto išvadoje konstatuota aplinkybė, jog be R. V. DNR, ant kojinės rasta nežymi DNR priemaiša, kuri, nors ir netinka asmens identifikavimui, tačiau nustatyta 99,994 procentų sutapimo tikimybė tarp giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją su R. V. nesusijusių asmenų (1 t., 71 b. l.). Šie bylos duomenys leidžia pagrįstai teigti, jog neabejotinai prie kojinės, kurioje rastos psichotropinės medžiagos buvo prisilietę ir daugiau asmenų. Tokios tikimybės neeliminuoja ir tai, jog, kaip nurodyta specialisto išvadoje Nr. S 161/2017(01), ant polietileno skiaučių, į kurias buvo supakuotos psichotropinės medžiagos, rasta DNR profilių, kurie tolimesniam asmens identifikavimui netinka.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. V. kaltu dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatų, vertino įrodymus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nenustačius nei vieno iš R. V. inkriminuotų alternatyvių BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių – neteisėto psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo turint tikslą jas platinti – pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas bei priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nustačius, kad nagrinėjamu atveju nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių R. V. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje padarymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. V. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, jog R. V. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.