- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-30
- Bylos Nr.
- e2A-816-777/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04673-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
- Ieškovas
- UAB „Tomadas“
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos policijos komisariato
- Atsakovas
- D. L., D. I.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.28.1Bendrosios pasaugos sutarties nuostatos
- 3.1.7.12Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Tomadas“ ir trečiojo asmens Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams D. L. ir D. I. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 8 626,15 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. 2018 m. balandžio 4 d. ieškovė gavo Klaipėdos AVPK pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šią aplinkybę patvirtina 2018 m. balandžio 4 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktas Nr. 0118000161192. Administracinį nusižengimą padaręs asmuo yra atsakovė D. I., automobilio savininkas yra atsakovas D. L..
2.2. Ieškovė niekada nebuvo subjektas, savarankiškai priimantis sprendimus dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ar dėl jų grąžinimo savininkams ar teisėtiems valdytojams. Teigė, kad transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir grąžinimo tvarką aiškiai numato šalių sudarytos sutarties 5.13 ir 5.14 punktai bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 patvirtinto transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 19 punkto nuostatos.
2.3. Automobilis buvo priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę 2018 m. balandžio 4 d., transporto priemonės priverstinio nuvežimo kaina – 60,50 Eur, vienos paros transporto priemonės saugojimo kaina – 10,51 Eur. Transporto priemonė yra saugoma 815 dienų, todėl solidarus atsakovų įsiskolinimas ieškovei sudaro 8 626,15 Eur, kuriuos ieškovė prašo priteisti iš atsakovų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė solidariai iš atsakovų D. L. ir D. I. 3 160,95 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 160,95 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. liepos 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, nustatytos faktinės aplinkybės:
4.1. Nurodė, jog priverstinai nuvežtos transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas nuo 2018 m. balandžio 3 d. buvo atsakovas D. L.. Pažymėjo, kad nors atsakovė D. I. teismo posėdyje teigė, kad aptariamos transporto priemonės savininkas pažeidimo padarymo metu buvo kitas asmuo, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad jokių patikimų duomenų (transporto priemonės pirkimo–pardavimo, dovanojimo ir kitų sutarčių), patvirtinančių, kad automobilis pažeidimo padarymo momentu buvo perleistas kokiam nors kitam asmeniui, kaip antai, administracinio nusižengimo bylos medžiagoje minimam G. G., nei nagrinėjamoje, nei administracinio nusižengimo byloje nėra, taip pat proceso dalyviai nepateikė šį asmenį identifikuoti įgalinančių duomenų.
4.2. Akcentavo, kad nuo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre nurodytos transporto priemonės perdavimo D. L. dienos (2018 m. balandžio 3 d.) iki transporto priemonės priverstinio nuvežimo (2018 m. balandžio 4 d.) buvo praėjęs labai mažas laiko tarpas. Darė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ginčo transporto priemonės priverstinio nuvežimo metu jos savininku buvo atsakovas D. L..
4.3. Nurodė, kad atsakovės atstovo argumentas dėl to, kad administracinio nusižengimo byloje nebuvo išspręstas transporto priemonės grąžinimo klausimas, yra teisiškai nereikšmingas. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų kreipusis į ieškovę ar policijos įstaigą, priėmusią sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę, dėl leidimo susigrąžinti transporto priemonę ir jo negavusi, todėl darė išvadą, kad atsakovai – transporto priemonės savininkas ir valdytoja – turi pareigą solidariai atlyginti ginčo transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
4.4. Nurodė, jog sutinka su ieškovės argumentais dėl jos pastangų vykdyti ieškovės ir trečiojo asmens sutartį, taip pat konstatavo, kad ieškovė duomenis iš trečiojo asmens Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos gavo itin pavėluotai ir dėl to negalėjo vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų informuoti atsakovus apie transporto priemonės atsiėmimą, tačiau laikė, kad dėl ieškovės ir trečiojo asmens sutarties vykdymo ypatumų kilusios pasekmės – šiuo atveju itin ilgas transporto priemonės savininko ir valdytojos neinformavimas apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą – negali būti perkeliamos transporto priemonės savininkui ir valdytojai. Padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 17 d. (Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo, priimto administracinių nusižengimų byloje Nr. AN15.-581-201/2018, įsiteisėjimo dienos) iki 2019 m. spalio 18 d. (atsakovų informavimo dienos) ieškovė negali reikalauti automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo, kadangi atsakovai nebuvo tinkamai informuoti apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. sprendimo dalį dėl apelianto UAB „Tomadas“ atmestų reikalavimų dalies (5 465,20 Eur sumai) ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – apelianto UAB „Tomadas“ ieškinį tenkinti. Taip pat priteisti visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
6.1. Nurodė, kad teikdamas priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas apeliantas yra tik VPK procesinių sprendimų, susijusių su priverstiniu transporto priemonių nuvežimu, saugojimu bei grąžinimu vykdytojas, savarankiškai nepriimantis jokių sprendimų, susijusių su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu, saugojimu ir grąžinimu. Pažymėjo, jog abiem solidariems atsakovams prievolė atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kilo nuo automobilio priverstinio nuvežimo momento, bet ne nuo apelianto informacinio pobūdžio pranešimo / priminimo apie priverstinai saugomą automobilį su raginimu atsiskaityti už suteiktas paslaugas pateikimo atsakovams momento (pvz., lygiai taip pat, kaip ir su sąskaitų apmokėjimu, kai prievolė apmokėti siejama su sąskaitoje / sutartyje nurodytu apmokėjimo terminu, bet ne kreditoriaus priminimu / pretenzija dėl tokios sąskaitos neapmokėjimo).
6.2. Nurodė, kad apelianto pateiktas informacinis priminimas apie teisę ir pareigą pasiimti priverstinai nuvežtą ir saugomą transporto priemonę iš esmės niekaip neįpareigoja priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko / valdytojo atsiimti transporto priemonės iš aikštelės ir atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Apeliantas mano, jog gali siųsti nors ir dešimtimis tokių priminimų, tačiau ir iš bylos atvejo akivaizdu, jog nepriklausomai nuo tokio informacinio pobūdžio pranešimo gavimo momento atsakovai nėra suinteresuoti nei atsiimti automobilio, nei atsiskaityti už paslaugas. Teigia, jog šiuo atveju net ir atsakovams pateikus priminimus apeliantas bet kokiu atveju buvo priverstas kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, kadangi nė vienas iš solidarių atsakovų automobilio neatsiėmė ir su apeliantu neatsiskaitė jokia apimtimi.
6.3. Teigia, jog bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas vykdė sutartį – kreipėsi į VPK dėl informacijos pateikimo apie priverstinai nuvežtų transporto priemonių teisinius statusus, netgi teikė pretenzijas VPK dėl vėluojamos pateikti informacijos (pvz., 2018 m. rugsėjo 28 d., 2019 m. kovo 25 d.), o VPK apeliantui 2019 m. spalio 18 d. pateikus duomenis apie tai, kad automobilis gali būti grąžintas, apeliantas tą pačią dieną informavo atsakovus apie galimybę atsiimti transporto priemonę. Atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat iš esmės pripažino, jog apelianto veiksmuose nebuvo jokių teisei priešiškų veiksmų. Priešingai, nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog nė vienas iš atsakovų teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į VPK dėl leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį išdavimo ir apskritai nesirūpino automobilio likimu po priverstinio nuvežimo.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. sprendimo. Atsiliepimo į apeliacinį skundą pagrindu nurodo aplinkybes, jog trečiasis asmuo išnagrinėjo apeliantės UAB „Tomadas“ apeliacinį skundą, sutinka su apeliaciniame skunde nurodytų byloje esamų įrodymų vertinimu ir apeliacinio skundo teisiniais argumentais, todėl mano, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas.
Šalies argumentai
8. Trečiasis asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
9.1. Nurodė, kad atsakovė D. I., valdžiusi transporto priemonę pažeidimo padarymo dieną, turi pareigą rūpintis turtu, privalo elgtis taip, kad nepadarytų turtinės ir neturtinės žalos kitam asmeniui, todėl turėjo nedelsiant atsiimti dėl jos neteisėtų veiksmų į saugojimo aikštelę nuvežtą transporto priemonę ar imtis kitų veiksmų žalai sumažinti, tačiau automobiliu nesidomėjo ir nesirūpino. Pažymėjo, jog automobilio savininkas atsakovas D. L. taip pat automobiliu nesidomėjo ir nesirūpino.
9.2. Nurodė, kad ginčo dėl tinkamo atsakovų informavimo apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą šioje byloje net nebuvo, t. y. atsakovų pusė net neginčijo ir šitie duomenys yra minėtoje administracinio nusižengimo byloje. Mano, kad šioje byloje ginčijama ta aplinkybė, kad atsakovams ilgai nebuvo pateiktas priminimas apie teisę ir pareigą pasiimti priverstinai nuvežtą ir saugomą transporto priemonę.
9.3. Teigia, jog ta aplinkybė, kad ieškovas ir Klaipėdos apskrities VPK ilgą laiką neragino atsakovų atsiimti transporto priemonės, nepaneigia LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos atsakovų pareigos rūpintis ir atsakyti už jiems nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atsakovus visiškai atleisti nuo atsakomybės už automobilio saugojimą nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2019 m. spalio 18 d. (iš viso 520 dienų už 5 465,20 Eur) prieštarauja LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams ir formuojamai aukštesnės instancijos teismų praktikai.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo tenkinti trečiojo asmens Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
11.1. Nurodė, kad abiem solidariems atsakovams prievolė atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kilo nuo automobilio priverstinio nuvežimo momento, bet ne nuo ieškovo informacinio pobūdžio pranešimo /priminimo apie priverstinai saugomą automobilį su raginimu atsiskaityti už suteiktas paslaugas pateikimo atsakovams momento. Teigia, jog remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad D. L. buvo automobilio savininkas automobilio priverstinio nuvežimo metu, o D. I. – faktinė valdytoja (vairuotoja), padariusi administracinį nusižengimą, lėmusį policijos pareigūnų procesinį sprendimą priverstinai nuvežti automobilį. Mano, kad bylos medžiagoje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų netinkamus VPK pareigūnų veiksmus atsakovų atžvilgiu, susijusius su informavimu apie automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Priešingai – duomenys apie automobilio laikymo vietą ir atsakovų informavimą apie automobilio saugojimo vietą yra minėtoje administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-581-201/2018.
11.2. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (t .y., 2010 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010 ir 2021 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021) buvo nagrinėjamos aplinkybės dėl transporto priemonės savininko neinformavimo apie priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą, o ginčo civilinėje byloje vyksta teisminiai ginčai dėl santykinai ilgai ne dėl Ieškovo kaltės trukusio informacinio pobūdžio pranešimo automobilio savininkui ir valdytojui, primenančio apie teisę ir pareigą pasiimti priverstinai nuvežtą ir saugomą transporto priemonę. Mano, kad anksčiau minėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose pateikti išaiškinimai negali būti taikomi ginčo civilinėje byloje.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė D. I. prašo ieškovės UAB „Tomadas“ ir trečiojo asmens Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus atmesti – Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai:
13.1. Nurodė, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AN 15.-581-201/2017 apie priverstinai nuvežto automobilio grąžinimą savininkui ar valdytojui nieko nepasisakyta, todėl kėlė klausimą, ar automobilio savininkui ar valdytojui, gavus tokį teismo nutarimą, tampa aišku, kad policijai jis nebereikalingas ir jie privalo pradėti ieškoti, kokiame Lietuvos užkampyje jis stovi ir aiškintis, kokiu būdu jį atsiimti.
13.2. Nurodė, kad ieškovė pretenziją Klaipėdos apskrities VPK dėl informacijos apie galimybę grąžinti automobilį nepateikimo išsiuntė tik 2018 m. rugsėjo 28 d. (atkreipė dėmesį, jog ir pati bendrovė į VPK kreipėsi ne po mėnesio automobilio saugojimo, kaip tą numato jų, ieškovo ir Klaipėdos apskrities VPK sudarytos sutarties sąlygos, o praėjus 5 mėnesiams), tačiau atsakymo negavo.
13.3. Pažymėjo, jog pakartotinę pretenziją Klaipėdos VPK ieškovė pateikė 2019 m. kovo 25 d., nors nuo automobilio priverstinio nuvežimo praėjo beveik metai (11 mėnesių), tačiau Klaipėdos VPK neatsakė, o atsakymas gautas po pusmečio (2019 m. spalio 18 d.). Kėlė klausimą, ar šios aplinkybės nėra rašytiniai įrodymai dėl Klaipėdos apskrities VPK neveikimo ir kartu ir dėl ieškovės UAB „Tomadas“ netinkamo savo įsipareigojimų vykdymo, t. y. pusantrų metų nuo automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo nemėginama aiškintis, kodėl Klaipėdos apskrities VPK nevykdo savo įsipareigojimų.
13.4. Nurodė, kad trečiasis asmuo savo apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos pateikė, kai civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo teismo įpareigotas pateikti duomenis apie tai, kokių dokumentų ir kokiomis teisės normomis remiantis nagrinėjamu atveju buvo galima grąžinti automobilį atsakovams. Mano, kad visi šie apelianto argumentai buvo paneigti civilinės bylos nagrinėjimo metu ir daugiausia pagrįsti teismo sprendime, todėl, nagrinėjant Klaipėdos apskrities VPK apeliacinį skundą, mano, kad netikslinga kartoti tuos pačius argumentus, o tikslinga atkreipti dėmesį į rašytinius įrodymus, nurodytus dėl UAB „Tomadas“ apeliacinio skundo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliaciniai skundai netenkintini.
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
15. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas dėl dalies skolos priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančius įrodymus, nustatyta, jog ieškovė bei trečiasis asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Klaipėdos AVPK) 2017 m. birželio 28 d. sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Klaipėdos mieste, Neringoje ir Klaipėdos rajone teikimo sutartį Nr. 30‑ST2-98-(5.20). 2018 m. balandžio 4 d. ieškovė gavo Klaipėdos AVPK pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilis buvo paimtas iš įvykio vietos (t. y. (duomenys neskelbtini)), esant Kelių eismo taisyklių 14 punkto pažeidimui, ir transportuotas į ieškovės UAB „Tomadas“ automobilių saugojimo aikštelę. Taip pat nustatyta, jog Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN15.-581-201/2018 nutarė paskirti D. I. subendrintą 425 Eur baudą be transporto priemonės konfiskavimo.
17. Pagal SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalį priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama transporto priemonei toliau važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia Kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus.
18. Vadovaujantis SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies nuostatomis, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Transporto priemonės savininkas – asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise (SEAKĮ 2 straipsnio 77 dalis). Transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę (SEAKĮ 2 straipsnio 83 dalis).
19. Nors atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė D. I. mano, jog ieškovė ir trečiasis asmuo tinkamai neįvykdė savo pareigos informuoti atsakovus apie galimybę atsiimti automobilį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovai apeliacinio skundo neteikė, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog byloje nėra ginčo, jog atsakovai privalo solidariai atlyginti ieškovės patirtas išlaidas, susijusias su priverstiniu automobilio nuvežimu bei jo saugojimu. Iš į bylą pateiktų apeliacinių skundų matyti, jog ginčas šiuo atveju kyla dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo sumažintas priteistinos skolos dydis, todėl šia nutartimi teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su priteistinos skolos dydžiu.
20. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas, mažindamas susidariusios skolos dydį, konstatavo, jog dėl ieškovės ir trečiojo asmens sutarties vykdymo ypatumų kilusios pasekmės – šiuo atveju itin ilgas transporto priemonės savininko ir valdytojos neinformavimas apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą – negali būti perkeliamos transporto priemonės savininkui ir valdytojai. Darė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 17 d. (Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo, priimto administracinių nusižengimų byloje Nr. AN15.-581-201/2018, įsiteisėjimo dienos) iki 2019 m. spalio 18 d. (atsakovų informavimo dienos) ieškovė negali reikalauti automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo, kadangi atsakovai nebuvo tinkamai informuoti apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.
21. Apeliaciniais skundais iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo mažinti už automobilio priverstinį nuvežimą bei jo saugojimą susidariusios skolos dydžio, kadangi ieškovė tinkamai vykdė sutartį – kreipėsi į Klaipėdos AVPK dėl informacijos pateikimo apie priverstinai nuvežtų transporto priemonių teisinius statusus, teikė pretenzijas Klaipėdos AVPK dėl vėluojamos pateikti informacijos, o Klaipėdos AVPK ieškovei 2019 m. spalio 18 d. pateikus duomenis apie tai, kad automobilis gali būti grąžintinas, ieškovė tą pačią dieną informavo atsakovus apie galimybę atsiimti transporto priemonę. Taip pat akcentavo tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat iš esmės pripažino, jog apelianto veiksmuose nebuvo jokių teisei priešiškų veiksmų. Priešingai, nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog nė vienas iš atsakovų teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Klaipėdos AVPK dėl leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį išdavimo ir apskritai nesirūpino automobilio likimu po priverstinio nuvežimo.
22. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius įrodymus bei atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus konstatuoja, jog apeliantai nepagrįstai teigia, kad ieškovė bei trečiasis asmuo tinkamai vykdė sutartį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, turi pareigą pranešti transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo (SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis). Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šią įstatymo normą Kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovai transporto priemonės nuvežimo metu buvo informuoti apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą, tačiau nuvežimą vykdžiusi įmonė nevykdė pareigos informuoti atsakovų apie automobilio saugojimą, jo vietą ir saugojimo įkainius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant klausimą dėl išlaidų, patirtų už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, atlyginimo dydžio priteisimo.
23. Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl transporto priemonės savininko pareigos atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas pavėluotai informuojamas apie jam priklausančios transporto priemonės nuvežimą, yra išaiškinęs, kad kai transporto priemonės saugotojas informuoja transporto priemonės savininką apie priverstinį jo transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą praėjus 4–5 mėnesiams nuo priverstinio nuvežimo, yra priežastis mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo priverstinio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui, tačiau ne visiškai atleisti transporto priemonės savininką nuo automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009; 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021, 30 punktas).
24. Nors, apeliantų nuomone, šioje byloje negalima remtis šios nutarties 24 punkte nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu, kadangi nesutampa bylos ratio decidenti, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Iš minėto kasacinio teismo išaiškinimo matyti, jog byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar netinkamas (nesavalaikis) atsakovų informavimas apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą bei jo saugojimą turi įtakos skolos dėl automobilio saugojimo susidarymo dydžiui bei ar tai gali būti priežastis mažinti priteistą išlaidų atlyginimo sumą. Akcentuotina, jog šios nutarties 22 punkte nustatyta, kad atsakovai transporto priemonės nuvežimo metu buvo informuoti apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą, tačiau nuvežimą vykdžiusi įmonė nevykdė pareigos informuoti atsakovų apie automobilio saugojimą, jo vietą ir saugojimo įkainius. Tai reiškia, jog šioje byloje taip pat sprendžiamas klausimas ne tik dėl ieškovės bei trečiojo asmens pareigos informuoti transporto priemonės savininką ir/ar valdytoją apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą, tačiau kartu sprendžiamas klausimas, ar atsakovų neinformavimas apie automobilio saugojimą, jo vietą ir saugojimo įkainius galėjo turėti įtakos skolos už automobilio saugojimą susidarymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą remtis minėtu kasacinio teismo išaiškinimu, todėl apeliacinių skundų argumentai dėl nesutampančio ratio decidenti atmestini kaip nepagrįsti.
25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaidų, susijusių su priverstiniu transporto priemonių nuvežimu bei saugojimu, susidarymo, yra išaiškinęs, jog pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021 25 punktą).
26. Akcentuotina, jog 2017 m. birželio 28 d. Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų Klaipėdos mieste, Neringoje ir Klaipėdos rajone teikimo sutarties Nr. 30‑ST2-98-(5.20) 7.6 punktu vykdytojas (ieškovė) įsipareigojo imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Tačiau ieškovė šio savo įsipareigojimo neįvykdė. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog 2018 m. balandžio 4 d. ieškovė gavo Klaipėdos AVPK pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilis buvo paimtas iš įvykio vietos (t. y. (duomenys neskelbtini)), esant Kelių eismo taisyklių 14 punkto pažeidimui, ir transportuotas į ieškovės UAB „Tomadas“ automobilių saugojimo aikštelę. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN15.-581-201/2018 nutarė paskirti D. I. subendrintą 425 Eur baudą be transporto priemonės konfiskavimo. Minėtas nutarimas įsiteisėjo 2018 m. gegužės 17 d., tačiau ieškovė į trečiąjį asmenį su pretenzija kreipėsi tik 2018 m. rugsėjo 28 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 mėnesiams po nutarimo, kuriuo netaikyta automobilio konfiskacija, įsiteisėjimo. Nepaisant to, kad ieškovė iš trečiojo asmens negavo jokio atsakymo, ieškovė į trečiąjį asmenį su pakartotine pretenzija dėl informacijos apie galimybę grąžinti automobilį kreipėsi tik 2019 m. kovo 25 d., t. y. praėjus daugiau nei 11 mėnesių po nutarimo, kuriuo netaikyta automobilio konfiskacija, įsiteisėjimo, o galiausiai atsakovus informavo apie automobilio saugojimo vietą ir įkainius tik 2019 m. spalio 18 d., t. y. praėjus 17 mėnesių po nutarimo, kuriuo netaikyta automobilio konfiskacija, įsiteisėjimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie ieškovės veiksmai negali būti laikomi tinkamu atsakovų informavimu apie automobilio saugojimo vietą ir įkainius, todėl darytina išvada, kad ieškovė nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad transporto priemonė būtų kuo anksčiau atsiimta, tai lėmė nepagrįstai didelės skolos už automobilio priverstinį nuvežimą bei jo saugojimą susidarymą.
27. Nors apeliantai pagrįstai teigia, jog nagrinėjamu atveju negali būti paneigta SEAKĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakovų pareiga rūpintis ir atsakyti už jiems nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę, tačiau nesutiktina su argumentais, jog skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atsakovus visiškai atleido nuo atsakomybės už automobilio saugojimą. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkindamas iš dalies, priteisė iš atsakovų įsiskolinimą už automobilio priverstinį nuvežimą bei jo saugojimą 295 dienas (laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. (43 dienos) bei laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 19 d. iki 2020 m. birželio 26 d. (252 dienos)) (3 100,45 Eur (10,51x295)). Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovų pareigos rūpintis ir atsakyti už jiems nuosavybės ar kita teise priklausiančios transporto priemonės pažeidimą bei vadovavosi SEAKĮ 20 straipsnio nuostatomis.
28. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko ir apeliacinių skundų argumentus, jog ieškovės pateiktas informacinis priminimas apie teisę ir pareigą pasiimti priverstinai nuvežtą ir saugomą transporto priemonę iš esmės niekaip neįpareigoja priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko / valdytojo atsiimti transporto priemonės iš aikštelės ir atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Aplinkybės, ar atsakovai įvykdys, ar neįvykdys savo pareigą tinkamai pasirūpinti jiems nuosavybės ar kita teise priklausiančiu automobiliu, negali paneigti ieškovės prievolės informuoti asmenis apie automobilio saugojimą ir saugojimo įkainius. Tai, kad atsakovai nebuvo aktyvūs ir nevykdė jiems SEAKĮ 20 straipsnyje nustatytų įpareigojimų, nereiškia, jog tik dėl atsakovų kaltės susidarė nepagrįstai didelis įsiskolinimas už ginčo automobilio saugojimą. Kaip nustatyta anksčiau, nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek ir trečiasis asmuo buvo per mažai rūpestingi, siekiant išvengti didesnių išlaidų susidarymo, todėl darytina išvada, jog esmine priežastimi, kodėl susikaupė tokios didelės automobilio saugojimo išlaidos, laikytini tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens veiksmai (neveikimas).
29. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog ieškovė, teikdama pretenzijas trečiajam asmeniui, nurodė, kad: „Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs , jog tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Taigi, teismui nusprendus mažinti UAB „Tomadas“ priteistinas išlaidas iš transporto priemonių savininkų/valdytojų už transporto priemonių priverstinį nuvežimą ir saugojimą dėl Klaipėdos AVPK veiksmų (neveikimo) ir nepagrįstai ilgo delsimo, Ieškovas įgytų nepriteistų išlaidų reikalavimo teisę į Klaipėdos apskrities VPK“. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė dar kreipdamasi į Klaipėdos AVPK dėl informacijos pateikimo, suprato, jog tokie jos veiksmai, kai nepagrįstai delsiama pranešti apie automobilio saugojimą, gali turėti įtakos skolos už automobilio saugojimą dydžiui, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį išlaidų dydį sumažino.
30. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
Dėl bylos baigties
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
33. Atsakovės D. I. atstovas advokatas V. M. prašo priteisti atsakovės patirtas išlaidas ir į bylą pateikė 2021 m. rugsėjo 20 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, jog atsakovei suteikta teisinių paslaugų už 288 Eur sumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, konstatuoja, kad atsakovės atstovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidais, patirtas apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstas, todėl iš ieškovės ir trečiojo asmens valstybei priteistina po 144 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).
34. Apeliacinius skundus atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ 144 Eur bylinėjimosi išlaidų už byloje suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Priteisti į valstybės biudžetą iš trečiojo asmens Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 144 Eur bylinėjimosi išlaidų už byloje suteiktą antrinę teisinę pagalbą.