Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-212-795/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-11-25
Bylos Nr.: 1A-212-795/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-02496-2019-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kristina Kakurinė, Regina Bertašienė, Dalia Kursevičienė
Nuteistasis: P. W. G.
Nukentėjusysis: D. S.
Advokatai: Gintaras Dabkevičius

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-212-795/2021Proceso Nr. 1-01-1-02496-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.1; 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.1; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 25 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės,

sekretoriaujant Aušrai Čybienei,dalyvaujant prokurorei Rūtai Girgždutaitienei,nuteistojo P. W. G. gynėjui advokatui Gintarui Dabkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. W. G. gynėjo advokato G. Dabkevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo P. W. G. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtas laisvės apribojimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant jį bausmės laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Procesas dėl nukentėjusiojo D. S. civilinio ieškinio nutrauktas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. W. G. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų: jis 2019 m. sausio 17 d., apie 17.10 val., ties įsukimu į (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą smogė D. S. į veidą ir, sugriebęs jam už rūbų, nuo kaklo nuplėšė grandinėlę, pastarajam padarydamas poodinę kraujosruvą dešinės akies vokų išoriniame kampe, linijinius odos nubrozdinimus kaklo bei sprando srityje. Tokie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistojo P. W. G. gynėjas advokatas G. Dabkevičius apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. birželio 1 d. nuosprendį ir P. W. G. išteisinti, arba 2) panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį bausmės paskyrimo ir, pritaikius BK 36 straipsnio nuostatas, atleisti P. W. G. nuo baudžiamosios atsakomybės, asmeniui praradus pavojingumą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje išimtinai remtasi D. S. ir jo sutuoktinės parodymais, kurie ne tik buvo nenuoseklūs, bet ir visiškai prieštaravo kitų įvykį mačiusių liudytojų duotiems parodymams. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog konfliktinė situacija tarp šalių kilo dėl to, kad D. S., matydamas, jog P. W. G. bando persirikiuoti į kitą eismo juostą, sąmoningai siekdamas šiam sutrukdyti, padidino greitį ir dėl šios priežasties atsitrenkė į P. W. G. vairuojamą automobilį. Galbūt siekdamas ir toliau „pamokyti“ P. W. G., D. S. galėjo specialiai nurodyti, jog buvo sumuštas.

2.2. Liko visiškai neįvertintas D. S. argumentų prieštaringumas, t. y. iš pradžių jis nurodė, jog P. W. G. „atidarė duris ir daužytis pradėjo“, pasiteiravus, ar reikia medicininės pagalbos, nurodė, kad „ne ne ne, viskas gerai, čia tokie smūgiai, čia nieko nėra“, po to nurodė, kad „vieną kartą pasmūgiavo ir viskas“. Galiausiai nukentėjusysis pareiškė, jog buvo nutraukta grandinėlė, suplėšyta palaidinė.

2.3. Priešingai nei nurodyta nuosprendyje, nuteistasis D. S. jokių smūgių nesudavė, grandinėlės ir rūbų neplėšė. Vienintelis dalykas, ką jis padarė – tai sušuko ir pasiūlė susitikti degalinėje „(duomenys neskelbtini)“. Audringą P. W. G. reakciją sukėlė tai, kad D. S. atsitrenkė į nuteistojo automobilį tyčia, tuo metu, kai kartu su P. W. G. automobilyje buvo du vaikai.

2.4. P. W. G. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai aiškino, jog, jam priėjus prie automobilio, pastebėjo, kad D. S. ginčijasi su šalia sėdėjusia savo sutuoktine. Akivaizdu, jog dėl piktybiško D. S. manevro ir sukelto eismo įvykio sutuoktiniai susipyko. Taigi nurodytas kraujosruvas ir nežymų sveikatos sutrikdymą galėjo padaryti būtent D. S. sutuoktinė A. S. Esant dviejų konflikto šalių skirtingiems parodymams, svarbu, kuo detaliau įvertinti ne tik nuteistojo duotus parodymus, taip pat turi būti itin atidžiai vertinamas ir nukentėjusiojo parodymų patikimumas, nuoseklumas bei jo artimųjų duoti parodymai.

2.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad D. S. parodymai nesutampa su eksperto išvadomis ir jam nustatytais sužalojimais, nes nukentėjusysis nieko nenurodė apie sužalojimų kaklo ir sprando srityje kilmę. Apklausiamas teisme, nukentėjusysis negalėjo logiškai paaiškinti, kaip galėjo atsirasti kraujosruva dešinės akies vokų išoriniame kampe, t. y. tiek D. S., tiek jo sutuoktinė tvirtino, kad nukentėjusysis konflikto metu pavirto link sutuoktinės, o ši aplinkybė lemia, jog nuteistasis niekaip negalėjo pasiekti ranka nukentėjusiojo veido. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir fakto, kad po autoįvykio nukentėjusysis nuvyko ne į policijos komisariatą, o namo. Nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės Bendrojo pagalbos centro darbuotojai prieštarauja eksperto išvadai apie D. S. trimis trauminiais poveikiais padarytus sužalojimus, kurie negalėjo atsirasti dėl vieno tariamo smūgio.

2.6. Skirdamas laisvės apribojimo bausmę, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog P. W. G. yra (duomenys neskelbtini) pilietis, taip pat turi gyvenamąją vietą ir leidimą gyventi (duomenys neskelbtini), o Lietuvoje būna trumpai, tik darbo reikalais. Taigi nuosprendyje visiškai nepaaiškinta, iš kurios konkrečiai savo gyvenamosios vietos P. W. G. negali išvykti, nepranešęs bausmę vykdančiai institucijai. P. W. G. nuo 2019 m. sausio 30 d. iki dabar dėl pritaikytos kardomosios priemonės negalėjo sugrįžti nei į savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nei į gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Taigi šiuo atveju paskirta bausmė yra neproporcinga našta ne tik nuteistajam, bet ir visai jo šeimai. Atsižvelgiant į tai, kad P. W. G. dirba UAB „I., teismo paskirtas įpareigojimas „bausmės laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“ yra nesuprantamas ir perteklinis.

2.7. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo išnyko. Nebėra ir aplinkybių, galinčių sukelti panašaus pobūdžio konfliktinius santykius. Nuteistasis, siekdamas susitaikyti su nukentėjusiuoju, gera valia atlygino pastarojo nurodytą turtinę ir moralinę žalą, nes jautėsi kaltas dėl eismo įvykio, už kurį buvo nubaustas, ir dėl to, kad apšaukė nukentėjusįjį. Taigi nuteistasis P. W. G. mano, jog šiuo atveju BK 36 straipsnyje numatyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra visapusiškai išpildyta. Bausmės tiksliai jau pasiekti, kadangi daugiau kaip du su puse metų nuteistajam yra pritaikyta kardomoji priemonė. Per visą šį laiką P. W. G. neatliko jokių neteisėtų veikų.

3. Nuteistojo gynėjas advokatas G. Dabkevičius posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu prašė apeliacinį skundą tenkinti, nurodydamas, jog nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp parodymų ir eksperto išvadų, be to, parodymai buvo nenuoseklūs. Prokurorė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo P. W. G. gynėjo advokato G. Dabkevičiaus apeliacinis skundas netenkinamas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. birželio 1 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Apeliaciniame skunde nagrinėjamu atveju yra keliami nuteistojo kaltės ir įrodymų vertinimo teisėtumo klausimai, t. y. teigiama, kad nuteistasis P. W. G. buvo nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, jog P. W. G. nepagrįstai buvo paskirta bausmė, kadangi jis prarado pavojingumą, todėl turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 36 straipsnį. Būtent šiuos klausimus ir aptaria apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje.

7. Dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo P. W. G. traukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrįstumo

7.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

7.2. Apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų pakankamumo bei patikimumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nuosprendį grindė prielaidomis, t. y. padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir pateikia savo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo selektyviu įrodymų vertinimu, spėjimais, aiškino nepatikrintas aplinkybes kaltinamojo nenaudai, iškraipė nustatytus faktus. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Kai iš skirtingų byloje pateiktų duomenų gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti ir atsakyti į klausimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog, nežiūrint to, kad nuteistasis P. W. G. neigė padaręs nusikalstamą veiką, jo kaltė yra įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas ne tik išvardijo ir aprašė duomenis, kuriuos pripažino įrodymais ir kuriais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau taip pat paaiškino, kodėl vienus duomenis pripažįsta įrodymais, o kitus atmeta; kuria parodymų dalimi vadovaujasi; nurodė, kokius duomenis patvirtina specialisto išvados; pažymėjo, kokia rašytinė bylos medžiaga patvirtina liudytojų parodymus; nurodė, kokias faktines aplinkybes patvirtina arba paneigia paties nuteistojo parodymai; ir kt.

7.3. Taigi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas ne tik formaliai išvardijo duomenis, kuriuos pripažįsta įrodymais, juos išnagrinėjo, bet taip pat įvertino kiekvieną iš jų atskirai ir kartu su visais likusiais, šalino tarp jų esančius prieštaravimus ir motyvavo, kokias išvadas leidžia padaryti aptarti duomenys. Esminių įrodymų tyrimo klaidų, kurios reikštų esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, pirmosios instancijos teismas nepadarė. Kolegija pažymi, kad procesas apeliacinės instancijos teisme yra tokia baudžiamojo proceso stadija, kurioje teismas, paisydamas apelianto pateikto apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje pateiktas visų šioje byloje reikšmingų P. W. G. baudžiamosios atsakomybės klausimui spręsti įrodymų vertinimas. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, P. W. G. padarytas nežymus nukentėjusiojo sužalojimas neabejotinai įrodytas bylos duomenų visuma: nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, 2019 m. sausio 17 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, 2019 m. rugsėjo 11 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, 2019 m. sausio 18 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), papildoma specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kitų objektų apžiūros protokolu, iš Bendrojo pagalbos centro gautais garso įrašais ir kita rašytine bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos motyvuotos ir pakankamai išsamios išvados dėl nuteistojo P. W. G. kaltės, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o apeliaciniame skunde nurodomi įrodymų prieštaravimai, jų vertinimo netinkamumas iš esmės rodo tik apelianto nepritarimą pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir abejonių dėl teismo išvadų pagrįstumo bei esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nepatvirtina.

7.4. BK 140 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius, faktines aplinkybes – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir panaudotas priemones, padėtį, buvusią juos padarant, konflikto priežastį, eigą, kilusius padarinius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-65-489/2018 ir kt.). Iš BK 140 straipsnio 1 dalies normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas neišskyrė nei veikos padarymo tikslo, nei motyvų kaip būtinųjų jos sudėties požymių, todėl į kaltininko motyvus ir tikslus gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau nėra keliamas reikalavimas kiekvienu atveju konstatuoti, kad kaltininkas tam tikrus veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko būtent išimtinai siekdamas sukelti jam skausmą ar nežymiai sutrikdyti jam sveikatą (kasacinės nutartys Nr. 2K-23-895/2016, 2K-231-976/2017).

7.5. Kaip jau minėta, nuteistasis P. W. G. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepripažino, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu vertinimu, kad tokie nuteistojo parodymai laikytini jo gynybine versija. Šią išvadą patvirtina ir baudžiamojoje byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti duomenys. Kadangi skundžiamame nuosprendyje įrodymų visuma buvo detaliai aprašyta, apeliacinės instancijos teismas, nenorėdamas kartotis, nurodo ir pateikia tik tų įrodymų aprašymą ir vertinimą, kurie yra patys aktualiausi ir geriausiai atskleidžia, kad nusikalstama veika buvo padaryta, o dėl jos padarymo kaltas nuteistasis P. W. G. Pirmiausia aptartini nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, kurie išsamiausiai atskleidžia faktines aplinkybes, aktualias vertinant P. W. G. atliktus neteisėtus veiksmus:

7.5.1. Nuteistasis P. W. G. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, teigdamas, jog po eismo įvykio jis nubėgo prie kitos mašinos, atidarė dureles ir emocingai paprašė to vairuotojo, kad jis atvažiuotų į „(duomenys neskelbtini)“ degalinę, tačiau smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Nuteistasis tvirtino, jog nukentėjusysis aiškiai konfliktavo su savo žmona, ir mano, kad būtent nukentėjusiojo žmona sudavė jam smūgius, nors pats smūgių nematė (t. 2, b. l. 57, 94). Tokie nuteistojo P. W. G. parodymai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtų įrodymų visumai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos vertino kritiškai, kaip nuteistojo siekį išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. P. W. G. kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo D. S. ir liudytojos A. S. parodymais bei rašytinėje bylos medžiagoje užfiksuotais duomenimis. Nors P. W. G. neneigė, jog po eismo įvykio prie nukentėjusiojo D. S. automobilio priėjo ir kalbėjo emocingai, tačiau tvirtino, kad pastarajam smūgių nesudavė. Savaime suprantama, jog P. W. G. pripažįsta tik tą dalį nustatytų įvykio faktinių aplinkybių, kurios tiesiogiai nepatvirtina jį padarius nusikalstamą veiką, t. y. nepatvirtina jo neteisėtų veiksmų. Tokie nuteistojo parodymai yra nevisapusiški, pateikiami siekiant sustiprinti jo gynybinę versiją, o ne padėti tyrimą atliekantiems pareigūnams išsiaiškinti tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes.

7.5.2. Nukentėjusysis D. S. jau paties pirmojo pranešimo apie įvykį – skambučio Bendrosios pagalbos centrui – metu ir viso tyrimo – pareiškimo policijai pateikimo, vėlesnių apklausų, parodymų patikrinimo vietoje, taip pat akistatos su P. W. G. – metu nuosekliai nurodė savo sužalojimų atsiradimo aplinkybes, tvirtindamas, jog buvo sužalotas smurtiniais nuteistojo P. W. G. veiksmais. Viso proceso metu įvykio aplinkybės ir smurtiniai nuteistojo veiksmai nukentėjusiojo buvo papasakoti nuosekliai ir tapačiai. Nukentėjusysis D. S. nurodė, kad, P. W. G. vairuojamam automobiliui taranavus jo vairuojamą automobilį, jis sustojo ir iš karto skambino į Bendrąjį pagalbos centrą. Prie jo priėjęs nuteistasis atidarė automobilio dureles, griebė jam už megztinio ir kelis kartus smogė į veido sritį, pataikydamas tik vieną kartą, o kiti smūgiai teko į ranką. Po smūgių nuteistasis trenkdamas uždarė automobilio dureles, pagrasinęs ir pasiūlęs susitikti degalinėje, nuvažiavo. Po smūgių nukentėjusysis pajuto skausmą, o sužalojimai (kraujosruvos, nubrozdinimai) išryškėjo vėliau, jam buvo nutraukta grandinėlė, suplėšyti marškinėliai (t. 3, b. l. 21–22). Kaip jau minėta anksčiau, šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys, o svarbiausia – valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2019 m. sausio 18 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir papildoma specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Nesutiktina su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad nukentėjusiojo D. S. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Akivaizdu, jog bėgant laikui proceso dalyviai kai kurias įvykio detales gali prisiminti nebe taip tiksliai ar jas pamiršti, tačiau tai savaime neleidžia jų parodymų vertinti kaip netikslių. Savaime suprantama, kad nukentėjusiojo veiksmai įvykio – daromos prieš jį nusikalstamos veikos – metu yra sukoncentruoti į siekį apsiginti, ypač tais atvejais, kai prieš nukentėjusįjį yra vartojamas fizinis smurtas, todėl kai kurias detales nukentėjusysis gali prisiminti netiksliai, svarbiausia, kad būtų nuoseklus įvykio mechanizmo, atliktų neteisėtų veiksmų ir kaltininko apibūdinimas / įvardijimas. Pažymėtina, kad nukentėjusio asmens parodymai turi būti vertinami labai atidžiai. Siekiant nustatyti jų patikimumą ir objektyvumą, būtina nukentėjusio asmens parodymus vertinti, lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, o kai kurie prieštaravimai, netikslumai ar nesutapimai nukentėjusio nuo fizinio smurto asmens parodymuose gali būti paaiškinami patirtu šoku, stresu, gėda ir kitomis aplinkybėmis, todėl jie nėra pakankamas pagrindas netikėti smurtą patyrusio asmens parodymais. Be to, tokias pačias įvykio aplinkybes kaip ir nukentėjusysis teisme nuosekliai patvirtino kartu su juo automobiliu važiavusi jo sutuoktinė A. S.

7.5.3. A. S. nurodė, jog nuteistasis P. W. G. po eismo įvykio priėjo prie jų mašinos, atidarė dureles ir pradėjo kumščiuoti jos vyrui į veidą, po to nuteistasis trenkė dureles ir nuėjęs nuvažiavo (t. 3, b. l. 22–23). Abejoti tokiais nuosekliais nukentėjusiojo D. S. bei liudytojos A. S. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliaciniame skunde yra iškelta versija, jog smūgius nukentėjusiajam galėjo suduoti ir jį sužaloti ne nuteistasis, o nukentėjusiojo sutuoktinė A. S. Visų pirma, pažymėtina, jog tikėtina, kad po eismo įvykio ir nukentėjusiojo automobilio taranavimo tarp D. S. ir A. S. galėjo tvyroti įtampa, jie galėjo apsižodžiuoti ar kilti konfliktas, tačiau vien tokie duomenys savaime nepatvirtina, kad tarp sutuoktinių kilo ginčas, kuris pasibaigė fizinio smurto vartojimu vienas prieš kitą. Keldamas tokia versijas, nuteistasis P. W. G. supranta, kad jų patikrinti šiuo metu yra neįmanoma, o svarbiausia, siekia sau palankesnės teisinės padėties, t. y. sukelti abejonių dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką. Tačiau minėtos versijos nepatvirtina jokie bylos medžiagoje esantys duomenys, be to, ją objektyviai paneigia kiti įrodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad ir patys nukentėjusysis bei jo sutuoktinė paneigė tarp jų įvykio metu kilusį konfliktą bei vartotą fizinį smurtą. Tokiais nukentėjusiojo ir liudytojos parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kadangi juos patvirtina ne tik byloje esantis skambučio Bendrajam pagalbos centrui garso įrašas, bet ir papildoma specialisto išvada.

7.5.4. Aptartus nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus patvirtina byloje esantis nukentėjusiojo D. S. skambučio Bendrajam pagalbos centrui garso įrašas (t. 1, b. l. 138–140; kompaktinis diskas saugomas voke prie 2-ojo bylos tomo), kuriame aiškiai girdisi, jog, prieš prasidedant pokalbiui su operatore, nukentėjusysis su sutuoktine išsigandę šaukia: „ką jūs darot?“, girdisi įžeidinėjimas anglų kalba, grumtynių garsai, atsiliepusiai operatorei nukentėjusysis D. S. uždususiu balsu nurodė, kad jo automobilį taranavęs asmuo jį užpuolė, atidarė duris ir pradėjo daužytis, medikų pagalbos nukentėjusysis atsisakė, nurodydamas, kad „čia tokie smūgiai, nieko nėra“. Nukentėjusiojo D. S. patirtus sužalojimus, jų mastą, susidarymo mechanizmą, trauminius poveikius, patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, byloje esančios nuotraukos, bet ir specialisto išvada (t. 1, b. l. 81). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuoti D. S. padaryti sužalojimai, jų mastas, galimas atsiradimo laikas bei susidarymo mechanizmas, o papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), tikslinant 2019 m. sausio 18 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuota, kad neįtikima, jog minėtoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus sužalojimus D. S. pasidarė sau pats ar kad šiuos sužalojimus D. S. būtų padariusi šalia jo keleivio sėdynėje sėdėjusi sutuoktinė A. S. (t. 1, b. l. 85). Tą pačią dieną po įvykio atliktos apžiūros metu nuotraukose buvo užfiksuoti nukentėjusiojo D. S. marškinėliai perplėšta apykakle, nutraukta grandinėlė bei matomi nukentėjusiojo sužalojimai (t. 1, b. l. 2–3, 13–17). Tai, kad nukentėjusysis D. S. iš karto po įvykio neakcentavo jam padarytų sužalojimų kaip labai reikšmingų ar nepažymėjo aplinkybės, jog buvo suplėšyti marškinėliai ir nutraukta grandinėlė, nereiškia, kad nebuvo atlikta nusikalstama veika. Tai tik parodo, jog nukentėjusysis buvo šoke, nesitikėjo, jog prieš jį bus vartojamas fizinis smurtas, ir sutelkė dėmesį į apskritai prieš jį padarytos nusikalstamos veikos faktą, o ne į atskiras nusikaltimo aplinkybes ar detalų jų apibūdinimą. Tai, kad nukentėjusysis aiškiai nenurodė sužalojimų kaklo ir sprando srityje, nereiškia, jog šie sužalojimai jam nebuvo padaryti, tuo labiau, kad D. S. nurodė aplinkybę, jog nuteistasis jam nutraukė ant kaklo buvusią grandinėlę, t. y. būtent grandinėlės nutraukimo metu ir galėjo būti padaryti aptarti sužalojimai.

7.5.5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad D. S. parodymai apie jam nuteistojo padarytus sužalojimus nesutampa su eksperto išvadomis. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2019 m. sausio 18 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad D. S. buvo padaryti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva dešinės akies vokų išoriniame kampe, linijiniai odos nubrozdinimai kaklo bei sprando kairėje. Poodinė kraujosruva dešinės akies vokų išoriniame kampe, padaryta paveikus šią sritį kietu buku daiktu, linijiniai odos nubrozdinimai kaklo ir sprando kairėje galėjo atsirasti, paveikus šią sritį kietais bukabriauniais daiktais, galimai nagais, plėšiant nuo kaklo grandinėlę. Apžiūros metu stebėtas odos nubrozdinimų gijimo laipsnis, poodinės kraujosruvos spalva leidžia teigti, kad sužalojimai padaryti paros bėgyje iki objektyvios apžiūros, galimai 2019 m. sausio 17 d. Pagal apžiūros metu stebėtą sužalojimų išsidėstymą D. S. kūne išskiriamos trys trauminio poveikio vietos. D. S. sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (t. 1, b. l. 81). Taigi aptarti duomenys leidžia daryti kategorišką išvadą, priešingą išdėstytai apeliaciniame skunde, jog eksperto išvados visiškai atitinka nukentėjusiojo D. S. parodymus apie jam padarytus sužalojimus. Kadangi nuteistasis P. W. G. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo, atidaręs vairuotojo – automobilio kairės pusės – dureles, akivaizdu, jog nukentėjusysis į jį turėjo pasisukti šonu, t. y. pakreipdamas į nuteistąjį savo dešinįjį šoną, o tuo pačiu ir dešiniąją veido pusę. Tai leidžia daryti išvadą, kad, net nukentėjusiajam ir palinkus ar atsitraukus link sutuoktinės, kuri sėdėjo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, vis tiek sužalojimai, kuriuos padarė nuteistasis P. W. G., turėjo būti sukoncentruoti nukentėjusiojo dešiniame skruoste. Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės – sužalojimai dešinėje D. S. veido pusėje – buvo nustatytos tiek specialisto išvadoje, tiek nurodytos paties nukentėjusiojo. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių prieštaravimų tarp bylos medžiagoje esančių duomenų, kurie pagrįstai buvo pripažinti įrodymais, patvirtinančiais P. W. G. kaltę.

7.6. Kitų liudytojų parodymai ir rašytinėje bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys nuteistojo P. W. G. kaltę patvirtina netiesiogiai arba tyrimui reikšmingų aplinkybių neapibūdina ir nepateikia, be to, jie visi jau buvo išsamiai aptarti skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Visa tai, kas buvo aptarta anksčiau, leidžia apeliacinės instancijos teismui visiškai sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog įrodymų visuma patvirtina, kad P. W. G. 2019 m. sausio 17 d., apie 17.10 val., ties įsukimu į (duomenys neskelbtini) pl. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą smogė D. S. į veidą ir, sugriebęs jam už rūbų, nuo kaklo nuplėšė grandinėlę, pastarajam padarydamas poodinę kraujosruvą dešinės akies vokų išoriniame kampe, linijinius odos nubrozdinimus kaklo bei sprando srityje. Tokie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad P. W. G. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius ir buvo kvalifikuoti tinkamai.

8. Dėl nuteistajam P. W. G. paskirtos bausmės pagrįstumo

8.1. Apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo P. W. G. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat faktą, jog nebuvo nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

8.2. Pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė ir skundžiamame nuosprendyje įvertino apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad nuteistasis P. W. G. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, šiuo nusikaltimu padarytą žalą nukentėjusiajam atlygino, jis jokių pretenzijų kaltininkui nebeturi. Nuteistasis anksčiau teistas, tačiau už kitokio pobūdžio nusikalstamą veiką, paskirtą bausmę yra atlikęs (t. 1, b. l. 152–160; t. 2, b. l. 36–39), turi galiojančių nuobaudų už administracinius nusižengimus (t. 2, b. l. 23–35), dirba (t. 2, b. l. 22), yra susituokęs. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, jog P. W. G. savo elgesio kritiškai nevertino, nepripažino savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su išvada, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrus sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, nustatant jos trukmę mažesnę nei šios bausmės vidurkis. Atkreiptinas dėmesys, jog nuosprendį teismas skelbia Lietuvos Respublikos vardu ir, nesant kitų aktualių aplinkybių, jis turi būti vykdomas Lietuvos Respublikoje teritorijoje (BPK 346 straipsnio 1 dalis) arba nuosprendžio vykdymo metu sprendžiamas klausimas dėl jo vykdymo perdavimo kitai valstybei. Tai, kad teismas P. W. G. paskyrė įpareigojimą bausmės laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nors nuteistasis šiuo metu yra dirbantis, savaime nedaro tokio įpareigojimo niekiniu arba pertekliniu. Tai reiškia, kad nuteistasis P. W. G. bausmės atlikimo metu turės tęsti savo darbą, o jo netekęs – registruotis Užimtumo tarnyboje.

8.3. Apeliaciniame skunde yra išdėstytas prašymas atleisti P. W. G. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36 straipsnio pagrindu. Pažymėtina, kad BK 36 straipsnyje nustatyti du savarankiški atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai: asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga arba asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas. Nagrinėjamu atveju prašoma P. W. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi asmuo prarado pavojingumą. Aplinkybės gali pasikeisti dėl objektyvaus išorinių sąlygų, kuriose asmuo buvo iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, pasikeitimo, nepriklausančio nuo kaltininko sąmonės ir valios. Tokie pasikeitimai gali įvykti ir dėl aktyvių asmens veiksmų (pakeičia savo gyvenamąją vietą, įsidarbina, pradeda mokytis, pasikeičia asmens sveikatos būklė ir pan.). Šie pasikeitimai turi taip paveikti kaltininką ir nulemti jo individualių savybių pasikeitimus, kad pastarieji leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingas dėl jo padarytos nusikalstamos veikos. Taikyti ar ne BK 36 straipsnį, yra teismo teisė, todėl teismas, remdamasis konkrečios bylos aplinkybėmis, gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atsisakyti jam taikyti minėto straipsnio nuostatas. Darydamas išvadą dėl to, ar yra BK 36 straipsnyje įtvirtinti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, ar nusikalstamą veiką padaręs asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą.

8.4. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo D. S. ir P. W. G. yra pasibaigęs, niekaip nemenkina nei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, nei tuo pačiu paties kaltininko asmenybės pavojingumo, nes savaime neatskleidžia ir nepatvirtina, jog jis ateityje nebedarys naujų nusikalstamų veikų. Taip pat ir kitos paminėtos P. W. G. apibūdinančios aplinkybės, kad jis yra dirbantis, turi šeimą, nepaneigia jo asmenybės pavojingumo, kadangi egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau nesulaikė jo nuo neteisėtų veiksmų. Be galo svarbu pažymėti, jog tai, kad nuteistasis P. W. G. po nusikaltimo nepadarė naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų, nemažina jo asmenybės pavojingumo, kadangi įstatymuose įtvirtintų pareigų laikymasis ir draudimų nepažeidimas yra asmens pilietinė pareiga, kurios vykdymas yra privalomas ir savaime nešalina bei nemažina asmens pavojingumo. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nesama pagrindo nuteistojo P. W. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 36 straipsnį.

8.5. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, konstatuoja, kad šios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek įstatymo taikymo galimybes, tiek visas bylos aplinkybes. Teisės taikymo aspektu paskirtoji laisvės apribojimo bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę, todėl nelaikytina per griežta. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad P. W. G. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo P. W. G. gynėjo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. W. G. gynėjo advokato Gintaro Dabkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjos Regina BertašienėKristina KakurinėDalia Kursevičienė