Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Larisos Šimanskienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3134-588/2023 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims Palangos miesto savivaldybės administracija, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonei Registrų centrui ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl pažeistų teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė įpareigoti atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti nustatytą žemės naudojimo tvarkos pažeidimą, t. y. atlaisvinti valstybinės žemės teritoriją, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančią tarp Šventosios upės ir statinių (duomenys neskelbtini), ir pašalinti iš jos atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės administracijos faktiškai valdomus ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus Statinius (12 vienetų). Taip pat prašė įpareigoti atsakovę, pašalinus statinius, sutvarkyti valstybinės žemės teritoriją, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančią tarp Šventosios upės ir statinių (duomenys neskelbtini), kad ji būtų tinkama naudoti.

2. Nurodė, kad ieškovės Palangos skyriaus specialistai, vykdydami žemės naudojimo valstybinę kontrolę, 2021 m. liepos 30 d. atliko patikrinimą valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančioje tarp Šventosios upės ir statinių adresu (duomenys neskelbtini), ir surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą, registracijos Nr. 16ŽN-53-(14.16.78.). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad valstybinė žemė neteisėtai užimta atsakovės valdomais ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotais statiniais ir nėra atlaisvinta. Ieškovė 2021 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 16SD-2507- (14.16.136 E.) „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ informavo atsakovę, kad ši privalo per 6 mėnesius nuo šio įspėjimo gavimo dienos pašalinti iš valstybinės žemės, teritorijoje tarp Šventosios upės ir statinių adresu (duomenys neskelbtini), esančius ir atsakovės faktiškai valdomus statinius. 2023 m. balandžio 18 d. ieškovės Palangos skyrius atliko pakartotinį patikrinimą ir 2023 m. balandžio 19 d. surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 6ŽN-24-(14.16.78.), kuriame užfiksuota ta pati informacija.

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nei nagrinėjant bylas civilinio proceso tvarka, nei nagrinėjant bylas administracine tvarka teismai nepriėmė jokių sprendimų, įpareigojančių atsakovę atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su namelių iškeldinimu, taip pat nebuvo priimtų teismo sprendimų, įpareigojančių atsakovę atlaisvinti jai Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 115 skirtą Mažeikių rajono vykdomajam komitetui 5 560 kv. m žemės sklypą. Byloje nėra nė vieno įrodymo dėl to, kad ginčo statiniai yra savavališkai pastatyti. Ieškovė šios aplinkybės net ir neįrodinėjo. Žemės sklypas suteiktas nenuginčytu ir iki šiol galiojančiu Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 115. Atsakovės pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo atmestas dėl to, kad toks faktas negali būti nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXVI skyriaus nustatyta tvarka. Atsižvelgdama į civilinėse bylose priimtus teismų sprendimus, atsakovė inicijavo viešojo administravimo procedūrą ir kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją su prašymu suteikti adresą statiniams. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsniu, ieškovė privalo įrodyti tai, kad jos teisės yra pažeistos.

4. Trečiasis asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka, prašo jį tenkinti.

5. Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sklypai, esantys tarp Šventosios upės ir statinių (duomenys neskelbtini), ar juose esantys statiniai nėra registruoti Kultūros vertybių registre ir nėra tokių vertybių teritorijoje. Šie sklypai patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – Šventosios, Elijos senovės gyvenvietės (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 16195) vizualinės apsaugos pozonį. Vizualinės apsaugos pozonis apibrėžiamas kaip už kultūros paveldo objekto teritorijos esantys žemės sklypai ar jų dalys su ten esančiais kitais nekilnojamaisiais daiktais, kuriems taikomi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame pozonyje veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą.

6. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka, prašo jį tenkinti. Valstybinis žemės sklypas nėra suformuotas, o įsiteisėjusiais teismų sprendimais nėra nustatyta, kad atsakovė teisėtai pastatė statinius ir tai, kad statiniai nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl ieškovės, kaip valstybinės žemės patikėtinio, reikalavimas atlaisvinti valstybinės žemės teritoriją, esančią tarp Šventosios upės ir statinių (duomenys neskelbtini), ir pašalinti iš jos atsakovės faktiškai valdomus ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus statinius (12 vienetų) yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Plungės apylinkės teismas Palangos rūmų 2023 m. spalio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3134-588/2023 ieškovės ieškinį tenkino; įpareigojo atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti užimtą valstybinę žemę ir pašalinti iš valstybinės žemės teritorijos, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančios tarp Šventosios upės ir statinių (duomenys neskelbtini), faktiškai valdomus ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus Statinius (dvylika vienetų) ir sutvarkyti žemę iki tinkamos naudoti būklės.

8. Teismas nurodė, kad įgyti nuosavybės teisę į statinį ir kartu įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne bet kokio statybos proceso metu, o tik tuomet, jei jo statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir nekilnojamasis daiktas yra laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013). Teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. atsižvelgęs į tai, kas jau buvo nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais, sprendžiant ginčus tarp tų pačių šalių, dėl ginčo statinių, konstatavo, kad valstybinis žemės sklypas nėra suformuotas, o įsiteisėjusiais teismų sprendimais nėra nustatyta, kad atsakovė pastatė statinius, statiniai nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovės, kaip valstybinės žemės patikėtinio, reikalavimas atlaisvinti valstybinės žemės teritoriją, esančią tarp Šventosios upės ir statinių (duomenys neskelbtini), ir pašalinti iš jos atsakovės faktiškai valdomus ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus statinius (12 vienetų) yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, o atsakovė jų nepaneigė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nebuvo nustatytas juridinis faktas, kad atsakovė teisėtai pastatė, nepertraukiamai valdė ir jai nuosavybės teise priklauso ginčo statiniai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovė Mažeikių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. spalio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3134-588/2023 ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai netinkamai pritaikė CPK normas ir nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos taikant CPK 182 straipsnio 2 dalį. Tik nustačius visas jame nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais. Vien tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Šioje nagrinėjamoje byloje, skirtingai nei teismo paminėtose bylose, dalyvavo ne tie patys asmenys, ankstesnėse bylose nedalyvavo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Nagrinėjant bylas (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) bylos dalykas buvo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas. Nagrinėjant bylas (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00256-2018-9) bylos dalykas buvo administracinio akto panaikinimas ir įpareigojimas atlikti veiksmus. Šios nagrinėjamos bylos dalykas yra pažeistų teisių gynimas dėl valstybinės žemės neteisėto užėmimo atsakovės valdomais ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotais statiniais. Pirmiau paminėtų išnagrinėtų bylų dalyku niekada nebuvo ginčo žemės sklypo naudojimosi teisėtumas ar statinių pripažinimas savavališka statyba.

9.2. Nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko ginti viešąjį interesą teisme ir kreiptis su ieškiniu į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, kadangi, pasak jos, atsakovė nevykdė valstybinės žemės patikėtinio – ieškovės – nurodymų. Pagal CK 4.98 straipsnį ieškovas privalo įrodyti, kad jo teisės yra pažeistos. Ieškovė ieškinį grindžia būtent neteisėtu valstybinės žemės sklypo naudojimu, todėl šią aplinkybę ji ir turi įrodyti. Ieškovė reikalavo įpareigoti atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti nustatytą žemės naudojimo tvarkos pažeidimą. Žemės tvarkos naudojimo pažeidimas neva buvo nustatytas 2023 m. balandžio 19 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr.16ŽN-24-(14.16.78.). Oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2 ir 3 punktai), kurie negali būti ginčijami, o išlieka aplinkybėmis, kurios gali būti paneigtos ir kurios gali sudaryti įrodinėjimo dalyką byloje. Oficialiųjų rašytinių įrodymų pateikimas nepaneigia teismo pareigos vertinti įrodymų visumą ir neužkerta galimybės iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos (CPK 185 straipsnis).

9.3. Akte nurodyta, kad neva yra pažeistas Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 „Dėl Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. spalio 26 d. nutarimo Nr. 1067 redakcija), 11.6 papunktis (nustatytas savavališkas valstybinės žemės užėmimas). Žemės ploto užėmimo teisėtumas niekada nebuvo ginčijamas. Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimas Nr.115, kuriuo Mažeikių rajono vykdomajam komitetui buvo skirtas 5 560 kv. m. žemės sklypas namelių statybai, niekada nebuvo nuginčytas ir yra galiojantis. Tik nuginčijus minėtą sprendimą galima daryti išvadą apie savavališką valstybinės žemės užėmimą. Nėra ir niekada nebuvo užfiksuota atsakovės faktiškai valdomų statinių, statinių išdėstymo plane pažymėtų indeksais: nameliai (duomenys neskelbtini) virtuvė – prausykla (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – savavališka statyba, tai padaryti gali tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos. Nagrinėjamu atveju tik Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos gali nustatyti, ar statiniai yra savavališka statyba, tačiau to niekada nebuvo padaryta.

9.4. Nagrinėdami bylas civiline tvarka teismai vertino pateiktus įrodymus tik ta apimtimi, kiek buvo susiję su juridinę reikšme turinčio fakto nustatymu, nors pateiktų įrodymų neužteko nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, tačiau teismai nenustatė, kad byloje nurodyti statiniai buvo pastatyti neteisėtai. Teismai vertino pateiktus įrodymus tik ta apimtimi, kiek tai buvo susiję su adreso suteikimu, nors pateiktų įrodymų neužteko adreso suteikimui, tačiau teismai nenustatė, kad byloje nurodyti statiniai buvo pastatyti neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas kaip vieną iš sprendimo priėmimo motyvų nurodė, kad pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nei nagrinėdami bylas civilinio proceso tvarka, nei nagrinėdami bylas administracine tvarka, teismai nepriėmė jokių sprendimų, įpareigojančių atsakovę atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su namelių iškeldinimu, taip pat nebuvo priimtų teismo sprendimų, įpareigojančių atsakovę atlaisvinti jai Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimu Nr.115 skirtą Mažeikių rajono vykdomajam komitetui 5 560 kv. m žemės sklypą, todėl liko neišspęstas klausimas ir teismas niekaip nepagrindė savo sprendimo motyvo, kokius teismų sprendimus atsakovė buvo įpareigota vykdyti. Atsižvelgiant į anksčiau pateiktus argumentus ir į Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, vien tai, kad išnagrinėtose bylose apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija, todėl teismas priimdamas ginčo sprendimą nepagristai vadovavosi teismų sprendimais civilinėse bylose (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) ir administracinėse bylose (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00256-2018-9), kaip turinčiais prejudicinę reikšmę nagrinėjant šią bylą.

2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija prašo palikti nepakeistą Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. spalio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3134-588/2023, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Apeliantės statiniai yra neregistruoti, nuomos sutarties apeliantė neturi, valstybinė žemė naudojama be teisinio pagrindo. Neregistruoti statiniai turi būti pašalinti, valstybinė žemė turi būti atlaisvinta. Apeliantė nenori pripažinti teismų nustatytų prejudicinių faktų, pagal kuriuos ji neįrodė statinių teisėtumo. Teisėtumo faktą, kad turi teisę naudotis žemės sklypu ir kokiu pagrindu varžo savininko (valstybės) teises, turi įrodyti atsakovė. Apeliantė neįrodinėjo ir neįrodė, kokiu teisėtu pagrindu naudojasi valstybine žeme ir kokiu pagrindu varžo žemės savininko (valstybės) teises.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo palikti nepakeistą Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. spalio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3134-588/2023, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 9 straipsnio 6 dalies l punktą, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – Taisyklės), 3 ir 31 punktus, prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai išnuomojami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas) nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose detaliuosiuose planuose arba Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – Žemės reformos įstatymas) nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Nurodytos teisės normos nustato galimybę be aukciono išnuomoti valstybinę žemę po esančiais savarankiškai funkcionuojančiais statiniais. Lengvatine tvarka valstybinė žemė išnuomojama su esmine sąlyga – žemė reikalinga užtikrinti joje esančių eksploatuojamų statinių tinkamą naudojimą (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 9 punkte ir 36 straipsnio l dalyje įtvirtinta Nacionalinės žemės tarnybos žemės naudojimo valstybinės kontrolės atlikimo funkcija. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą žemės sklypai nuomai arba pardavimui be aukciono (t. y. lengvatine tvarka) gali būti formuojami tik statinių, kurie, kaip daiktai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir kurių teisinė registracija nenuginčyta, savininkui. Valstybinės žemės nuomos sutarčiai ne aukciono tvarka sudaryti būtina sąlyga yra ta, jog valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui eksploatuoti ir naudoti pagal jo paskirtį.

11.2. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2007 m. liepos 31 d. Valstybinio audito ataskaitoje „Baltijos pajūrio žemės naudojimo ir jos valstybinės kontrolės vertinimas“ Nr. V AP-30-2-13 nurodė, kad, Palangoje esančius laikinus statinius įregistravus Nekilnojamojo turto registre, bus bandoma juos rekonstruoti, jų vietoje statyti kitus kapitalinius statinius bei aplink juos formuoti žemės sklypus, o tai gali neigiamai paveikti Baltijos pajūrio teritorijas. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės eksperto vertinimu, architektūriniu ir urbanistiniu požiūriu galiojantis šių poilsio namelių statuso reglamentavimas yra ydingas ir taisytinas, nes jie turėtų būti prilyginti laikiniems statiniams, turėtų būti nustatytas pagrįstas ir protingas jų naudojimo terminas, o jie patys Nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2014 m. gruodžio 23 d. viešai visuomenei pateiktoje ataskaitoje Nr. VA-P-60-2-19 „Žemės naudojimo valstybinė kontrolė“ ir 2016 m. spalio 10 d. pateiktoje ataskaitoje Nr. VA-P-10-6-18 „Valstybinės žemės valdymas įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo programą“ buvo konstatuota, kad valstybinė žemė, esanti Šventosios gyvenvietėje, naudojama neefektyviai ir neracionaliai (valstybinė žemė naudojama be jokio teisinio pagrindo, valstybei nemokami mokesčiai už naudojimąsi valstybine žeme ir panašiai), todėl turi būti siekiama, kad iš valstybinės žemės būtų pašalinti visi statiniai, kurie, kaip daiktai, teisės aktų nustatyta tvarka nesukurti, neįteisinti ir neįregistruoti.

11.3. Ieškovė vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio 2019 m. liepos 16 d. pavedimą Nr. S-24 71 dėl Seimo audito komiteto kreipimosi dėl situacijos, susijusios su Baltijos pajūrio teritorijoje pastatytų poilsio namelių problematikos sprendimu. Ieškovė, vadovaudamasi Žemės įstatymo, reglamentuojančio Nacionalinės žemės tarnybos, kaip valstybinės žemės patikėtinės, teises ir pareigas, nuostatomis bei vykdydama minėtą pavedimą, Valstybės kontrolės rekomendacijas, ėmėsi priemonių, kad iš valstybinės žemės, esančios Šventosios gyvenvietėje, būtų pašalinti statiniai, kurie, kaip daiktai, teisės aktų nustatyta tvarka nesukurti, neįteisinti ir neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

11.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017 suformavo teismų praktiką, kad teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos. Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose neįtvirtinta galimybė be aukciono išsinuomoti arba pirkti valstybinę žemę (šiuo atveju – nesuformuotą žemės plotą) joje esantiems ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotiems statiniams eksploatuoti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

11. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2016 m. vasario 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-76-824/2016 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) pagal pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pareiškimą suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo atmestas pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pareiškimas, kuriuo pareiškėja, siekdama įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, t. y. 11 poilsio namelių ir valgyklą – prausyklą, bei daiktines teises į juos, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Mažeikių rajono savivaldybė teisėtai pastatė, nepertraukiamai valdė ir jai nuosavybės teise priklauso statiniai – poilsio nameliai, adresu (duomenys neskelbtini) statinių išdėstymo plane žymimi indeksais: nameliai (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir virtuvė – prausykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad pareiškėja (apeliantė) teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-76-824/2016 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) skundė apeliacine tvarka. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-969-538/2016 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nustatyta, kad pareiškėja apeliacinės instancijos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą skundė kasacine tvarka, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) apeliacinės instancijos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį paliko nepakeistą.

12. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-5201-621/2020 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00256-2018-9) pagal pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos patikslintą prašymą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus buvo tenkintas iš dalies pareiškėjos pareiškimas, kuriuo ji teismo prašė panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė) 2018 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (4.17)-D3-572 „Dėl adreso nesuteikimo“ ir įpareigoti atsakovę suteikti adresą statiniams, statinių išdėstymo plane pažymėtiems indeksais (duomenys neskelbtini). Teismas 2020 m. spalio 1 d. sprendimu panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (4.17)-D3-572 „Dėl adreso nesuteikimo“ ir įpareigojo Palangos miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. spalio 6 d. prašymą Nr. R8-233-4388 „Dėl adreso suteikimo“. Remiantis LITEKO duomenimis, nustatyta, kad minėtas sprendimas buvo skundžiamas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-7-492/2021 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00256-2018-9) pagal atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą panaikino teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos prašymą, kuriuo ji prašė panaikinti atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. (4.17)-D3-572 „Dėl adreso nesuteikimo“ ir įpareigoti atsakovę suteikti adresą statiniams.

13. Pareiškėja (apeliantė) 2021 m. balandžio 13 d. prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eP-39-968/2021, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-39-968/2021 pagal pareiškėjos Mažeikių̨ rajono savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą̨ administracinėje byloje Nr. eA-7-492/2021 pagal atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių̨ rūmų̨ 2020 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Mažeikių̨ rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, pareiškėjos Mažeikių̨ rajono savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą̨ administracinėje byloje Nr. eA-7-492/2021 atmetė ir atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-7-492/2021.

14. Pasibaigus teisminiams procesams ir įsiteisėjus teismų procesiniams sprendimams, ieškovės Palangos skyriaus specialistai, vykdydami žemės naudojimo valstybinę kontrolę, 2021 m. liepos 30 d. atliko patikrinimą valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančioje tarp Šventosios upės ir statinių, adresu (duomenys neskelbtini). Nustatę pažeidimus surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą, registracijos Nr. 16ŽN-53-(14.16.78.). Šio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad valstybinė žemė neteisėtai užimta atsakovės valdomais ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotais statiniais ir nėra atlaisvinta. Ieškovės Palangos skyrius 2021 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 16SD-2507-(14.16.136 E.) „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ pranešė atsakovei, kad institucija privalo per 6 mėnesius nuo šio įspėjimo gavimo dienos pašalinti iš valstybinės žemės teritorijoje tarp Šventosios upės ir statinių, adresu (duomenys neskelbtini), esančius ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos faktiškai valdomus statinius. Apeliantė NŽT Palangos skyriaus 2021 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. 16SD-2507-(14.16.136 E.) „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ skundė Regionų apygardos administraciniam teismui, tačiau teismas apeliantės prašymą atsisakė priimti, nurodydamas, kad raštas nėra administracinis aktas ir yra informacinio pobūdžio (įspėjamo pobūdžio), todėl negali būti skundo dalyku administraciniame teisme.

15. Ieškovės Palangos skyriaus specialistai, dalyvaujant atsakovės atstovui, 2023 m. balandžio 18 d. atliko patikrinimą valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančioje tarp Šventosios upės ir statinių (duomenys neskelbtini), ir nustatė neteisėtą valstybinės žemės užėmimą statiniais, kuriuos faktiškai valdo atsakovė. Patikrinimo metu buvo surašytas Žemės naudojimo patikrinimo aktas (2023 m. balandžio 19 d. registracijos Nr.16ŽN-24-(14.16.78.)). Kadangi atsakovė nevykdė NŽT nurodymų, suformuluotų 2021 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. 16SD-2507-(14.16.136 E.) „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ (įspėjime), taip pat neatsižvelgė į įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus, NŽT, gindama viešąjį interesą, kreipėsi su ieškiniu į Plungės apylinkės teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir įpareigojo atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti užimtą valstybinę žemę ir pašalinti iš valstybinės žemės teritorijos, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančios tarp Šventosios upės ir statinių (duomenys neskelbtini), faktiškai valdomus ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus statinius (dvylika vienetų) ir sutvarkyti žemę iki tinkamos naudoti būklės. Nesutikdama su skundžiamu sprendimu atsakovė apeliaciniame skunde argumentuoja, kad teismas priimdamas ginčo sprendimą nepagristai vadovavosi teismų sprendimais civilinėse bylose (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) ir administracinėse bylose (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00256-2018-9), kaip turinčiais prejudicinę reikšmę nagrinėjant šią civilinę bylą.

Dėl prejudicinių faktų taikymo nagrinėjamoje civilinėje byloje

16. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2012; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 48–49 punktai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-695/2019, 39 punktas).

17. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

18. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu apeliaciniame skunde argumentuoja, kad šioje nagrinėjamoje byloje dalyvauja ne tie patys asmenys, ankstesnėse bylose nedalyvavo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

19. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, civilinėje byloje Nr. e2-76-824/2016 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) dalyvavo pareiškėja (apeliantė) ir suinteresuoti asmenys Palangos miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba, VĮ Registrų centras. Administracinėje byloje Nr. eI3-5201-621/2020 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00256-2018-9) dalyvavo pareiškėja (apeliantė), atsakovė Palangos miesto savivaldybės administracija, trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Šioje nagrinėjamoje byloje dalyvauja ieškovė – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, atsakovė Mažeikių rajono savivaldybės administracija, tretieji asmenys Palangos miesto savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, VĮ Registrų centras ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Konkrečiu atveju tai, kad minėtose bylose nedalyvavo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo prieiti prie išvados, kad įsiteisėję teismų sprendimai minėtose bylose neturi res judicata galios šios bylos šalims, t. y. būtent ieškovei, atsakovei ir trečiajam asmeniui Palangos miesto savivaldybės administracijai. Aptariamu atveju abiejose apeliantės minimose bylose dalyvavo tie patys asmenys, nepriklausomai nuo jų procesinės padėties, kurie dalyvauja ir šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje ir šios bylos šalims įsiteisėję teismų sprendimai tiek civilinėje byloje Nr. e2-76-824/2016 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0), tiek ir administracinėje byloje Nr. eI3-5201-621/2020 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00256-2018-9) sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CPK 18 straipsnio nuostatomis, tinkamai įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes pagrįstai nusprendė, kad konkrečiu atveju minėtose civilinėse bylose įsiteisėję teismų sprendimai turi res judicata galią šios bylos šalims. Taigi nepagrįsti, todėl atmetami apeliantės argumentai, kad šiuo atveju CPK 182 straipsnio 2 punktas netaikomas dėl to, jog ankstesnėse bylose nedalyvavo apeliantės minimi asmenys.

20. Apeliantė taip pat argumentuoja, kad anksčiau nagrinėtų bylų dalykai buvo skirtingi, t. y. nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-76-824/2016 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) dalykas buvo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas, o nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI3-5201-621/2020 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00256-2018-9) bylos dalykas buvo administracinio akto panaikinimas ir įpareigojimas atlikti veiksmus. Apeliantė teigia, kad vien tai, jog išnagrinėtose bylose apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija.

21. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2016 m. vasario 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-76-824/2016 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) buvo atmestas pareiškėjos (apeliantės) pareiškimas, kuriuo pareiškėja, siekdama įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, t. y. 11 poilsio namelių ir valgyklą – prausyklą bei daiktines teises į juos, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Mažeikių rajono savivaldybė teisėtai pastatė, nepertraukiamai valdė ir jai nuosavybės teise priklauso statiniai – poilsio nameliai, adresu Kopų g. 37, Palanga. Teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendime nurodė, kad pareiškėja (apeliantė) kaip teisėtą valdymo, naudojimo ir disponavimo poilsio nameliais pagrindą nurodė Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 115 „Dėl žemės sklypo paskyrimo Mažeikių rajono vykdomajam komitetui poilsio stovyklos statybai Šventosios gyvenvietėje“. Teismas nurodė, kad pareiškėja (apeliantė) duomenų, kad pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas būtų išduoti leidimai statybai ir, kad šie statiniai kompetentingos institucijos pripažinti tinkamais naudoti, nepateikė. Teismas konstatavo, jog nei Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 115, kuriuo Mažeikių rajono vykdomajam komitetui buvo skirtas 5 560 m² žemės sklypas poilsio stovyklos statybai Šventosios gyvenvietėje, nei Mažeikų rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. gruodžio 31 d. potvarkis Nr. 371-p, kuriuo skirta komisija poilsio stovyklos namelių Palangoje ir Šventosios gyvenvietėje priėmimui, nei 1970 m. rugsėjo 2 d. aktas, kuriuo nustatyti poilsio namelių statybos („sutvarkyti fasadus“) ir teritorijos, kurioje jie pastatyti („sutvarkyti aplinką ir teritoriją, įrengti virtuvę ir prausyklą, sutvarkyti apšvietimą, įrengti sanitarinį mazgą“), trūkumai, nei 1968 m. gruodžio 31 d. aktas, kuriuo Mažeikių rajono valstybinių darbuotojų profsąjunga priėmė savo žinion iš Mažeikių rajono vykdomojo komiteto 3 namelius (b. l. 54), nei dalis išrašo iš Palangos miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto posėdžio protokolo Nr.2, kuriuo nurodyta „leisti statyti pastatus, projektą suderinus statybos ir architektūros skyriuje“ (b. l. 55), nei teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų paaiškinimai nepatvirtino pareiškėjos (apeliantės) nurodytų aplinkybių, t. y. kad poilsio namelių ir virtuvės – prausyklos statybai, adresu (duomenys neskelbtini), buvo gauti statybos leidimai ir kad šie statiniai kompetentingos institucijos pripažinti tinkamais naudoti.

22. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-969-538/2016 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) nurodoma, jog pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Mažeikių rajono savivaldybė teisėtai pastatė, nepertraukiamai valdė ir jai nuosavybės teise priklauso statiniai – poilsio nameliai adresu (duomenys neskelbtini). Spręsdama minėtą klausimą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įregistruota Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą nuosavybės teise, prašymą. Jeigu asmuo teisėtai pastato pastatą, tai jis įgyja nuosavybės teisę į tą pastatą CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu. Kadangi pastatai yra registruotini daiktai (CK 4.253 straipsnis), tai prieš trečiuosius asmenis savo nuosavybės teisę asmuo gali panaudoti tik įregistravęs daiktą ir nuosavybės teisę į jį įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.256 straipsnis). Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnį Nekilnojamojo turto registre registruojami pastatai ir statiniai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiame įstatyme nenurodoma apie nebaigtą statyti statinį kaip apie specialų objektą, kurį registruojant turėtų būti taikomos specialiosios, o ne bendrosios nuostatos, reglamentuojančios statinių registravimą. Asmuo, teisėtai pastatęs ar pradėjęs statyti statinį, šį statinį ir nuosavybės teisę į jį turi įregistruoti administracine tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai tokių klausimų nenagrinėja. Tik tuo atveju, kai atsisakoma įregistruoti nekilnojamojo turto objektą ir nuosavybės teisę į jį, šį atsisakymą pareiškėja gali skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 4.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruotini daiktai yra nekilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ar perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas yra laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Taigi pastatų, statinių kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto formavimas yra ne teismo, o ūkinė, administracinė veikla. Teisėjų kolegija nurodė, kad statiniai, dėl kurių pareikštas reikalavimas, niekada nebuvo suformuoti kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, kad pareiškėja šiuos pastatus nepertraukiamai valdė, ginčo nėra, administracine bei Statybos įstatymo nustatyta tvarka sprendžiant klausimą dėl namelių pastatymo teisėtumo turi būti nustatyta, ar nameliai –kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas, todėl, esant nurodytam reglamentavimui, kasacinio teismo praktikai ir nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad toks juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) konstatavo, kad sukaupti kadastriniai duomenys nepatvirtina, jog statiniai buvo statomi gavus leidimą ir statyba užbaigta statinio priėmimu naudoti aktu, nors pagal tuometinį galiojusį reglamentavimą tik tokiu atveju jų statybą būtų galima pripažinti teisėta, dėl to nebuvo pagrindo nustatyti ir juridinius faktus, t. y., kad Mažeikių rajono savivaldybė teisėtai pastatė, nepertraukiamai valdė ir jai nuosavybės teise priklauso ginčo statiniai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracija, siekdama įteisinti statinius, turi inicijuoti atitinkamas viešojo administravimo procedūras nustatyta tvarka. Pabrėžė, kad šioje galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartimi užbaigtoje nagrinėti civilinėje byloje buvo vertintas ir Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 115 dėl žemės sklypo paskyrimo Mažeikių rajono vykdomajam komitetui poilsio stovyklos statybai Šventosios gyvenvietėje, tačiau šis sprendimas įvertintas tuometinio teisinio reglamentavimo kontekste, nepripažintas statybą leidžiančiu dokumentu (statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentu).

24. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-7-492/2021 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00256-2018-9) pagal atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos prašymą, kuriuo ji prašė panaikinti atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. (4.17)-D3-572 „Dėl adreso nesuteikimo“ ir įpareigoti atsakovę suteikti adresą statiniams. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-7-492/2021 konstatavo, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalį ir tuo pagrindu vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0), užbaigtoje nagrinėti civilinėje byloje nustatytais faktais, kad nėra duomenų, jog ginčo statiniai buvo statomi teisėtai, t. y. gavus statybą leidžiantį dokumentą ir statyba užbaigta statinio priėmimo naudoti aktu. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitaip vertinti minėtą Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 115 šioje administracinėje byloje nei jis buvo vertintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartimi užbaigtoje nagrinėti civilinėje byloje, nebuvo pagrindo. Nors pagal Sąrašą vykdomojo komiteto sprendimas skirti žemės sklypą statybai yra vienas iš statybos teisėtumo faktą galinčių patvirtinti dokumentų (Sąrašo 6.4 punktas), tačiau teisėjų kolegija nurodė, kad tai nereiškia, jog tokio sprendimo turėjimas besąlygiškai patvirtina statybos teisėtumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 115 nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas ginčo statinių statybos teisėtumą patvirtinančiu dokumentu. Net jeigu būtų galima pripažinti (nors tam pagal tuometinį reglamentavimas ir nėra pagrindo), kad Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 115 yra statybą leidžiantis dokumentas, vis tiek šis dokumentas nepatvirtina, kad pastatyti statiniai buvo tinkamai užbaigti (priimti naudoti), o kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartyje, įvertinęs tuometinį aktualų teisinį reglamentavimą, tuo atveju, jeigu nėra abiejų dokumentų, t. y. leidimo statyti ir statinio priėmimo naudoti akto, nėra pagrindo konstatuoti, kad statybos buvo vykdomos teisėtai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ginčo statiniai buvo pastatyti teisėtai, t. y. jų statyba tuometinio reglamentavimo kontekste buvo teisėta (buvo išduoti statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai), šioje byloje, kurioje vertinamas Sprendimas dėl adreso nesuteikimo, taip pat nenustatyta.

25. Taigi aptartų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad paminėtose bylose tiek dėl juridinio fakto nustatymo, tiek ir dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus buvo nustatinėjamos faktinės aplinkybės, ar apeliantės faktiškai valdomi ginčo statiniai buvo pastatyti teisėtai, t. y. gavus statybą leidžiantį dokumentą, ir statyba buvo užbaigta statinio priėmimo naudoti aktu. Nagrinėtose bylose apeliantė siekė įteisinti jos faktiškai valdomus ginčo statinius, todėl siekė įrodyti, kad jos faktiškai valdomi ginčo statiniai yra teisėtai pastatyti. Šiuos savo argumentus grįsdama vadovavosi Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 115, kuriuo Mažeikių rajono vykdomajam komitetui buvo skirtas 5 560 kv. m žemės sklypas. Tačiau nagrinėjant apeliantės prašymus tiek civiline, tiek administracine tvarka teismai minėto apeliantės pateikto dokumento nepripažino kaip statybą leidžiančio dokumento, kurio pagrindu ginčo statinius būtų galima pripažinti kaip teisėtai pastatytus statinius. Aptariamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019). Taigi vadovaudamasi paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įsiteisėjusiais teismų sprendimais tiek civilinėje byloje Nr. e2-76-824/2016 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0), tiek ir administracinėje byloje Nr. eA-7-492/2021 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00256-2018-9) teisėjų kolegija nusprendžia, kad minėtose bylose nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. tai, kad apeliantė neturi statybos leidimo jos faktiškai valdomiems statiniams, nepripažinus, kad statybos buvo vykdomos teisėtai, turi res judicata galią šios bylos šalims.

26. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje valstybinis žemės sklypas nėra suformuotas, o įsiteisėjusiais teismų sprendimais nėra nustatyta, kad Mažeikių rajono savivaldybė teisėtai pastatė statinius bei tai, kad statiniai nėra registruoti Nekilnojamojo turto registre. Teismų nustatytų aplinkybių apeliantė nepaneigė nei minėtose bylose, nei šiuo nagrinėjamu atveju. Kadangi siekdama įrodyti, kad jos faktiškai valdomi statiniai jai priklauso nuosavybės teise, ji nagrinėjamu atveju turėjo pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenis, kad ginčo statiniai apeliantei priklauso nuosavybės teisės pagrindu, o nesivadovauti Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 115, kuriuo Mažeikių rajono vykdomajam komitetui buvo skirtas 5 560 kv. m. žemės sklypas, kadangi šis sprendimas nepagrindžia apeliantės nuosavybės teisės į ginčo statinius. Aptartu atveju teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad nėra pagrindo vadovautis civiline ir administracine tvarka nagrinėtose bylose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kadangi, kaip nurodyta anksčiau, apeliantė tiek civilinėje byloje siekdama įteisinti jos faktiškai valdomus statinius, tiek administracinėje byloje siekdama jiems suteikti registracijos adresą, faktines aplinkybes grindė iš esmės tais pačiais įrodymais turėdama vieną tikslą – įteisinti jos faktiškai valdomus ir naudojamus statinius.

27. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad nei nagrinėjant bylas civilinio proceso tvarka, nei nagrinėjant bylas administracine tvarka teismai nepriėmė jokių sprendimų, įpareigojančių atsakovę atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su namelių iškeldinimu, taip pat nebuvo priimtų teismo sprendimų, įpareigojančių atsakovę atlaisvinti jai Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimu Nr.115 Mažeikių rajono vykdomajam komitetui skirtą 5 560 m2 žemės sklypą, todėl liko neišspęstas klausimas ir teismas niekaip nepagrindė savo sprendimo motyvo, kokius teismų sprendimus atsakovė buvo įpareigota vykdyti.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovės ieškinys grindžiamas Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2016 m. vasario 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-76-824/2016 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0), kuris yra įsiteisėjęs ir turi šios bylos šalims res judicata galią, pripažįstant faktą, jog atsakovės faktiškai valdomi pastatai pastatyti neturint statybą leidžiančio dokumento. Atsakovė siekdama įteisinti jos faktiškai valdomus, jos manymu, teisėtai pastatytus ar pradėtus statyti statinius, šiuos statinius ir nuosavybės teisę į juos turėjo įregistruoti administracine tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 13 straipsnio 1 dalis), tačiau tokių veiksmų ji neatliko ir ginčo statinių neįregistravo, nes tam nebuvo teisinio pagrindo. Kokius veiksmus turėjo atlikti apeliantė siekdama įteisinti jos faktiškai valdomus statinius, nurodė ir apeliacinės instancijos teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-969-538/2016 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0), t. y. tai, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įregistruota Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą nuosavybės teise, prašymą. Jeigu asmuo teisėtai pastato pastatą, tai jis įgyja nuosavybės teisę į tą pastatą CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad bendrosios kompetencijos teismai tokių klausimų nenagrinėja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017 (teisminio proceso Nr. 2-10-3-00646-2015-0) pabrėžė, kad apeliantė, siekdama įteisinti statinius, turi inicijuoti atitinkamas viešojo administravimo procedūras nustatyta tvarka.

29. Taigi atmetus atsakovės prašymą dėl juridinio fakto nustatymo, kuriuo ji siekė įteisinti faktiškai valdomus statinius, ji turėjo teisę kreiptis į atitinkamą instituciją ir atlikti minėtus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrįsti skundžiamame sprendime, kokius teismų sprendimus atsakovė buvo įpareigota vykdyti, kadangi atsakovė iš esmės nebuvo įpareigota jų vykdyti. Atsakovei teismai išaiškino statinių įteisinimo tvarką, atmesdami jos prašymus ir kartu konstatuodami faktą, jog jos teikiami įrodymai (Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimas Nr.115, kuriuo Mažeikių rajono vykdomajam komitetui skirtas 5 560 m2 žemės sklypas) nepatvirtino fakto, kad statiniai buvo teisėtai pastatyti. O ieškovės Palangos skyriaus specialistai 2023 m. balandžio 18 d. atlikę patikrinimą valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančioje tarp Šventosios upės ir statinių (duomenys neskelbtini), nustatė neteisėtą valstybinės žemės užėmimą statiniais, kuriuos faktiškai valdo atsakovė. Tuo pagrindu ir surašytas Žemės naudojimo patikrinimo aktas (2023 m. balandžio 19 d. registracijos Nr.16ŽN-24-(14.16.78.)). Nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių faktą, jog ji yra teisėta ginčo statinių savininkė (CPK 178 straipsnis), todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės, kaip valstybinės žemės patikėtinio, reikalavimas atlaisvinti valstybinės žemės teritoriją, esančią tarp Šventosios upės ir statinių (duomenys neskelbtini), ir pašalinti iš jos atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės administracijos faktiškai valdomus ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus statinius (12 vienetų), yra teisėtas.

30. Apeliantė nesutikdama su skundžiamu teismo sprendimu apeliaciniame skunde taip pat argumentuoja, jog pagal CK 4.98 straipsnį ieškovė privalo įrodyti, kad jos teisės yra pažeistos. Apeliantės vertinimu, ieškovė ieškinį grindžia būtent neteisėtu valstybinės žemės sklypo naudojimu, todėl šią aplinkybę ji ir turi įrodyti. Tačiau pažymėtina, kad pagal CPK 178 straipsnio 1 dalį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Apeliantė, siekdama pagrįsti, kad jos valdomi statiniai jai priklauso nuosavybės teise, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Aptariamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad Žemės įstatymo 7 straipsnio l dalies l punkte įtvirtinta, jog vienas iš valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektų yra Nacionalinė žemės tarnyba (ieškovė), kuriai įstatymu suteiktos išimtinės teisės disponuoti valstybine žeme – išnuomoti, parduoti ar kitais būdais perleisti nuosavybėn ar perduoti naudotis. Taigi ieškovei, kaip valstybinės žemės patikėtiniui, tereikia tik įrodyti faktą, jog ji yra teisėta valstybinės žemės sklypo valdytoja, todėl apeliantės argumentai, jog ieškovė privalo įrodyti, kad jos teisės yra pažeistos, atmetami kaip nepagrįsti.

31. Taip pat nepagrįsti apeliantės argumentai, kad neva Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimas Nr.115, kuriuo Mažeikių rajono vykdomajam komitetui buvo skirtas 5 560 kv. m žemės sklypas namelių statybai, niekada nebuvo nuginčytas ir yra galiojantis. Apeliantė teigia, kad tik nuginčijus minėtą sprendimą galima daryti išvadą apie savavališką valstybinės žemės užėmimą. Tačiau su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Aptariamu atveju, nuginčijus minėtą sprendimą, nekiltų jokių teisnių pasekmių, susijusių su apeliantės faktiškai valdomų statinių teisėtumu. Kadangi jau minėta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartimi užbaigtoje nagrinėti civilinėje byloje buvo vertintas ir Kretingos rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1968 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 115 dėl žemės sklypo paskyrimo Mažeikių rajono vykdomajam komitetui poilsio stovyklos statybai Šventosios gyvenvietėje, šis sprendimas buvo įvertintas tuometinio teisinio reglamentavimo kontekste ir jis nebuvo pripažintas statybą leidžiančiu dokumentu (statybos teisėtumą patvirtinančiu dokumentu). Taigi esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija pirmiau paminėtus apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Atmetami apeliantės argumentai kaip nepagrįsti ir dėl savavališkos statybos, kurios, apeliantės teigimu, nėra ir niekada nebuvo užfiksuota. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiamas klausimas ne dėl neteisėtos statybos sukeltų padarinių, o dėl faktiškai atsakovės valdomais (neturint nuosavybės teisės patvirtinančio dokumento į statinius) statiniais užimtos valstybinės žemės atlaisvinimo, todėl ši minima aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant konkretų šalių ginčą.

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013). Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009). Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti užimtą valstybinę žemę ir pašalinti iš valstybinės žemės teritorijos, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, esančios tarp Šventosios upės ir statinių (duomenys neskelbtini), faktiškai valdomus ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus statinius (dvylika vienetų) ir sutvarkyti žemę iki tinkamos naudoti būklės.

33. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neaptarti šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Dėl bylos procesinės baigties

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip. Atsižvelgusi į aptartas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. spalio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.