- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-29
- Bylos Nr.
- 2A-1214-430/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41597-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ (toliau – UAB „Transtira“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3609-933/2018 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. Ž..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Transtira“ 11 088,09 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2013 m. balandžio 15 d. Jungtinėje Karalystėje dėl trečiojo asmens A. Ž., vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu jo transporto priemonė susidūrė su transporto priemone MITSUBICHI COLT, v/n (duomenys neskelbtini), vairuojama Jungtinės Karalystės piliečio D. D.. Eismo įvykio metu atsakovė UAB „Transtira“ buvo transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini) naudotoja pagal lizingo sutartį, t. y. atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Kaltininko transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai nustatė Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Jungtinėje Karalystėje ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, eismo įvykio valstybės – Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras atliko žalos administravimo veiksmus, atlygino nukentėjusiajam eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą 8 713,80 GBP sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 8 713,80 GBP ir vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, raštu kreipėsi į atsakovę reikalaudamas grąžinti Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtas sumas. Atsakovė atsisakė geranoriškai atlyginti ieškovui padarytus nuostolius. Dėl šių priežasčių ieškovas prašė ieškinį tenkinti.
3. Atsakovė UAB „Transtira“ atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2013 m. balandžio 15 d. Jungtinėje Karalystėje iš tiesų įvyko eismo įvykis, kuriame susidūrė atsakovės darbuotojo A. Ž. vairuojama transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini) ir Jungtinės Karalystės piliečio D. D. vairuojama transporto priemonė MITSUBICHI COLT, v/n (duomenys neskelbtini), tačiau draudikų biuras nepagrįstai nurodė, kad šis įvykis Jungtinėje Karalystėje įvyko dėl atsakovės vairuotojo A. Ž. kaltės. Atsakovės manymu, draudikų biuras nepateikė įrodymų, kad būtų galima pagrįstai spręsti, jog eismo įvykio kaltininkas yra atsakovės vairuotojas A. Ž., išskyrus suinteresuoto asmens D. D. paaiškinimą. Atsakovės nuomone, eismo įvykio kaltininkas yra pats D. D.. Atsakovės vairuotojas A. Ž. 2013 m. balandžio 6 d. rašytiniame paaiškinime nurodė kitokią eismo įvykio schemą – „prieš įvažiuojant man į žiedą iš trečios juostos į antrą eismo juostą, staigiu manevru priešais mano vairuojamo automobilio Mercedes priekį įvažiavo lengvasis automobilis ir staigiai užstabdė. To pasėkoje nesuspėjau sustabdyti automobilio ir išvengti susidūrimo“. Dėl to nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatyta abiejų eismo įvykio dalyvių bendra atsakomybė dėl 2013 m. balandžio 15 d. eismo įvykio, tačiau atsakovei nebuvo suteikta teisė įrodyti, kad dėl minėto eismo įvykio kaltas ne jos darbuotojas. Jungtinės Karalystės Nacionalinis draudikų biuras, administravęs 2013 m. balandžio 15 d. eismo įvykio žalos sureguliavimą, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais, bendradarbiavo tik su Draudikų biuru, o ne su atsakove. Draudikų biuras, nagrinėjamu atveju reikalaujantis sumokėtos sumos grąžinimo, nepateikė teismui duomenų, jog pagrįstai ją išmokėjo. Be to, atsakovės nuomone, Draudikų biuro sumokėta ir regreso tvarka reikalaujamo žalos atlyginimo suma nepagrįsta, nes didžiąją dalį Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos išmokos sudaro kompensacija už D. D. sužalojimą (4 500 GBP) ir išlaidos sveikatos paslaugoms (627 GBP), nors iš karto po eismo įvykio darytos fotonuotraukos paneigia, kad nukentėjusysis D. D. eismo įvykio metu apskritai buvo sužalotas. Akcentavo, kad, vadovaujantis Jungtinės Karalystės kelių eismo įstatymo (Road Traffic Act, 1988) 170 straipsniu, Jungtinėje Karalystėje eismo įvykio metu susižalojus asmeniui, į eismo įvykio vietą turėjo būti kviečiama policija, o 2013 m. balandžio 15 d. eismo įvykio metu policija į eismo įvykio vietą kviesta nebuvo. Atsakovė taip pat nesutinka, kad nagrinėjamu atveju D. D. buvo išmokėta 4 500 GBP bendra išmoka už asmens patirtą žalą, siejama su nukentėjusiojo neturtine žala, nes dėl kompensacijos už D. D. patirtą neturtinę žalą dydžio (4 500 GBP) buvo susitarta Jungtinės Karalystės nacionalinio draudikų biuro ir nukentėjusiojo trečiojo asmens D. D. tarpusavio susitarimu nesikreipiant į teismą, nors duomenų, pagrindžiančių D. D. dėl eismo įvykio patirtą neturtinę žalą, su ieškiniu nepateikta. Atsakovės manymu, taip pat neturi būti tenkinamas ieškinio reikalavimas dėl D. D. išlaidų teisinei pagalbai 2 532 GBP ir Jungtinės Karalystės nacionalinio draudikų biuro administravimo mokesčio 1 054,80 GBP apmokėti. Pažymėjo, kad teismui vis dėl to pripažinus, kad dėl ginčo eismo įvykio Jungtinėje Karalystėje kaltininkas yra atsakovės vairuotojas, prašė mažinti regreso tvarka priteistiną sumą arba regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl patirtų nuostolių nepagrįstumo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 5 d. ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 11 088,09 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (11 088,09 Eur) sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. lapkričio 16 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 454,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad 2013 m. balandžio 15 d. Jungtinėje Karalystėje įvyko eismo įvykis, kuriame susidūrė atsakovės darbuotojo A. Ž. vairuojama transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini) ir D. D. vairuojama transporto priemonė MITSUBICHI COLT, v/n GI09 X. A., būdama transporto priemonės MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini) naudotoja, šios transporto priemonės nebuvo apdraudusi pagal TPVCAPDĮ nuostatas. D. B. draudikų biuras atliko žalos administravimo veiksmus, atlygino žalą nukentėjusiajam ir pateikė pretenziją Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, kuri buvo patenkinta.
6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju prievolei išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos Jungtinėje Karalystėje, taikytina D. B. teisė.
7. Teismas, vertindamas bylos įrodymus, padarė išvadą, kad dėl kilusio eismo įvykio kaltas yra atsakovės, vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. Ž.. Teismas akcentavo, kad eismo įvykio nuotraukos patvirtina, jog transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į transporto priemonės MITSUBICHI COLT, v/n (duomenys neskelbtini), galą. Pagrindinė kilusio eismo įvykio priežastimi laikoma nesilaikymas saugaus atstumo su priešais esančia transporto priemone. Teismas vertino, kad atsakovė anksčiau ignoravo ieškovės prašymą pateikti vairuotojo paaiškinimą dėl įvykio. Atkreipė dėmesį, kad į įvykio vietą buvo atvykusi policija, todėl, esant kaip teigiama, chuliganiškam kito vairuotojo važiavimui, turėjo būti imtasi priemonių informuojant policijos pareigūnus, tačiau atsakovės vairuotojas apie tai policijos pareigūnų neinformavo.
8. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad neva dėl ginčo eismo įvykio nebuvo padaryta žalos, nes byloje išreikalauti iš D. B. institucijų medicininiai dokumentai, kurie parengti nepriklausomo teismo medicinos specialisto, patvirtina, jog D. D. ginčo eismo įvykio metu patyrė kūno sužalojimus. Vien atsakovės teiginiai, kad iš karto po eismo įvykio darytos fotonuotraukos paneigia, jog nukentėjusysis D. D. eismo įvykio metu nebuvo sužalotas, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad minėtas asmuo nepatyrė sužalojimų. Pažymėjo ir tai, kad tam tikri negalavimai gali pasireikšti ne tik iš karto po eismo įvykio, bet praėjus ir tam tikram laikui.
9. Teismo vertinimu, nustatytas padarytos žalos dydis pagrįstas, nes pagal Jungtinės Karalystės teisėjų kolegijos gairių rodyklės nuostatas toki pinigine išraiška įvertinama kaklo, nugaros ir peties trauma, atsižvelgiant į traumos sunkumo laipsnį. Nukentėjusiajam nustatyta kaklo, nugaros, peties ir rankų minkštųjų audinių trauma, kurią gydyti reikėjo 17 mėnesių, jis taip pat kentėjo 15 mėnesių dėl psichologinės traumos simptomų. Dėl konkrečios kompensacijos sumos už neturtinę žalą buvo deramasi su nukentėjusiuoju asmeniu, taip siekiant išvengti brangių teisminių procesų ir veikiant Biuro interesais, dėl to teismas laikė šią žalą pagrįsta ir įrodyta.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas atmetė atsakovės argumentus ir dėl mokėtinų administravimo mokesčių nepagrįstumo, padaręs išvadą, kad vadovaujantis Vidaus nuostatais, eismo įvykio vietos draudikų biuras gali reikalauti atlyginti tiek sumas, susijusias su eismo įvykio metu padaryta žala, tiek su administravimo procesu, tiek teisminio ar neteisminio proceso metu patirtas išlaidas. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Jungtinės Karalystės nacionalinio draudikų biuro administravimo mokesčio atsiradimą lėmė paties atsakovės elgesys, vykdant pervežimus su neapdrausta transporto priemone į kitą valstybę bei jos vairuotojo kelių eismo taisyklių reikalavimų nesilaikymas, kuris kartu lėmė ir pareigą atlyginti padarytą žalą.
11. Teismas padarė išvadą, kad tarp atsakovės vairuotojo veiksmų ir kilusių žalingų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys, dėl to ieškovo reikalavimas dėl 11 088,09 Eur nuostolių atlyginimo laikytinas įrodytu ir pagrįstu.
III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovė UAB „Transtira“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Šalies argumentai
13. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nesilaikė pareigos visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas nepašalino prieštaravimų tarp skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunamos informacijos, o rėmėsi tik tais įrodymais, kuriais galėjo pagrįsti priimtą teismo sprendimą.
14. Teigė, kad teismas nepagrįstai nevertino atsakovės vairuotojo A. Ž. parodymų, kurio pateikiama eismo įvykio versija visiškai skyrėsi nuo kito vairuotojo D. D. pateikiamos eismo įvykio versijos. Aplinkybė, kad 2013 m. balandžio 15 d. eismo įvykio kaltininkas yra atsakovės darbuotojas A. Ž., teismo laikyta įrodyta ne abiejų eismo įvykio dalyvių pasirašyta deklaracija ar eismo įvykio schema, o išimtinai suinteresuoto eismo įvykio dalyvio vienašališkai pateiktu paaiškinimu. Apeliantės manymu, dėl eismo įvykio kaltas yra D. D., kurio vairuojamas automobilis staigiu manevru chuliganiškai įvažiavo prieš atsakovės darbuotojo vairuojamą transporto priemonę, o pastarasis nespėjo jos sustabdyti.
Žemesnės instancijos teismas
15. Apeliantės manymu, teismas nepagrįstai suabsoliutino tai, kad atsakovė neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, nors ši aplinkybė nėra susijusi su atsiradusia žala. Teismas neišsiaiškino, ar būtent atsakovės darbuotojo kalti veiksmai sąlygojo žalos atsiradimą, o tam, kad atsakovės atžvilgiu būtų taikoma civilinė atsakomybė, turėjo būti nustatytos visos jos sąlygos, ko pirmosios instancijos teismas nepadarė. Teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė turi būti laikoma atsakingu už eismo įvykį, nors atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie lėmė žalą.
16. Teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė kompensuojamų nuostolių dydį, nes byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad būtent atsakovo veiksmai lėmė nukentėjusiojo asmens patirtą žalą. Teigė, kad per eismo įvykį D. D. nebuvo sužalotas ar bent jau patyręs tokias sudėtingas traumas, kurias gydyti reikėjo net 17 mėnesių ir kurių gydymo išlaidos sudarė net 4 500 GBP. Pažymėjo, kad po eismo įvykio skubioji medicinos pagalba nebuvo kviečiama, o nukentėjusysis į savo šeimos gydytoją kreipėsi tik po kelių dienų. Atsakovei kyla abejonių dėl medicininių išvadų pagrįstumo.
17. Teigė, kad ieškovė neįvykdė pirmosios instancijos teismo nustatytos pareigos pateikti aktualų užsienio teisės turinį, kuris būtų aktualus tarp šalių kilusiam ginčui spręsti, o rėmėsi bendro pobūdžio teisės normomis, kurios neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla. Atsakovės manymu, nagrinėjamu atveju ji neturėjo objektyvios galimybės gintis ir nurodyti kitokį užsienio teisės turinį, kai pats ieškovas tinkamai neįvykdė savo įrodinėjimo pareigos.
Atsiliepimas
18. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3609-933/2018 palikti nepakeistą.
19. Ieškovas nesutinka su apeliantės argumentais, kad byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių A. Ž. kaltę dėl 2013 m. balandžio 15 d. Jungtinėje Karalystėje įvykusio eismo įvykio ir reikalaujamos priteisti žalos dydžio. Teigė, kad pagal kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies (šiuo atveju – D. B.) teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis.
20. Nagrinėjamu atveju D. B. nacionalinis biuras ginčo eismo įvykį administravo savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, civilinę atsakomybę ir žalos atlyginimą nukentėjusiesiems asmenims. Nagrinėjamu atveju biuro faktinį reikalavimų pagrindą patvirtina šie įrodymai: eismo įvykio faktą ir žalos dydį pagrindžiantys įrodymai; apžvalga dėl D. B. padarytų žalų administravimo; teisinių išlaidų apskaičiavimo tvarka, reglamentuojanti D. B. civilinio proceso taisyklių 45 dalį; D. B. teisėjų kolegijos gairės dėl asmens sužalojimų; nukentėjusiojo D. D. parodymai, D. B. kelių kodekso 185 straipsnio aktuali redakcija, D. B. kelių kodekso 126 straipsnio aktuali redakcija; D. B. eksperto medicininė ataskaita. Dėl to, ieškovo manymu, biuro reikalavimas pagrįstas įrodymais ir pirmosios instancijos teismas padarė dėl šių aplinkybių teisingas išvadas.
21. Ieškovas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į naujausią kasacinio praktiką tokio pobūdžio bylose, negalima ignoruoti rungimosi principo ir atsakovui nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, tačiau jis pats turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės išreikštas nepagrįstas abejones įvertino kritiškai.
22. Ieškovas akcentavo, kad, tokio pobūdžio bylose kaip ši, teismai civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėja, o tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų apie eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Ieškovas prašė remtis Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-465-480/2018, kurioje teismas sprendė iš esmės analogišką bylą. Ieškovo vertinimu, nagrinėjamu atveju Biuras pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių biuro reikalavimą, o apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti Biuro pateiktų įrodymų teisingumo ir pagrįstumu, dėl to turi būti laikoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
23. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad apeliantė buvo informuota apie D. B. vykstantį 2013 m. balandžio 15 d. įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, t. y. jai buvo sudarytos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese, tiek teikti savo paaiškinimus. Nepaisant to, apeliantė jokių paaiškinimų neteikė, dėl to apeliantės elgesys turi būti vertinamas kaip jos pačios pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
26. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo regreso teise po eismo įvykio Jungtinėje Karalystėje, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
27. Byloje nustatyta, kad 2013 m. balandžio 15 d. Jungtinėje Karalystėje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ir buvo apgadintos dvi transporto priemonės: Lietuvos Respublikoje registruota ir neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojama atsakovės vairuotojo A. Ž. (naudojama atsakovės UAB „Transtira“) ir transporto priemonė MITSUBICHI COLT, v/n (duomenys neskelbtini), vairuojama Jungtinės Karalystės piliečio D. D. (t. 1, b. l. 23, 26, 30–65). D. B. nacionalinis draudikų biuras atliko žalos administravimo veiksmus ir atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, kad šis atlygintų padarytus 8 713,80 GBP nuostolius. Ieškovas D. B. nacionaliniam draudikų biurui minėtą sumą sumokėjo. Ieškovas 2014 m. lapkričio 4 d. pretenzija kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti D. B. nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 38 284,96 Lt (11 088,09 Eur) (t. 1, b. l. 23), tačiau atsakovė reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.
Dėl atsakingo už eismo įvykį asmens nustatymo ir įrodymų vertinimo
28. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio bylose galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, nagrinėjamoje byloje – D. B. teisę, o Lietuvos draudikų biuras turi pateikti aiškius duomenis, kokius neteisėtus veiksmus atliko transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nurodyti, pagal kuriuos teisės aktus tokie veiksmai laikytini neteisėtais (eismo įvykio vietos kelių eismo taisyklės, kt.), ir juos pateikti, taip pat pateikti eismo įvykio vietos valstybės tarnybų dokumentus, patvirtinančius pažeidimą (jei tokių esama), kitus su eismo įvykio fiksavimu susijusius duomenis (schemas, iš karto po eismo įvykio užfiksuotus eismo įvykio dalyvių liudijimus, kt.), dėl eismo įvykio padarytą žalą ir jos dydį pagrindžiančius dokumentus ir kt. – kitaip tariant, įrodymus, pagrindžiančius eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Kokius konkrečius dokumentus ar duomenis siekdamas savo atgręžtinio reikalavimo patenkinimo turi pateikti biuras, priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-687/2017).
29. Ieškovas, įrodinėdamas atsakovės vairuotojo kaltę dėl šio eismo įvykio, pateikė teismui D. B. kelių eismo taisyklių nuostatas (1 t., b. l. 179–200, 2 t., b. l. 1–9 ), Greitkelių kodekso nuostatas, nuostatas dėl žiedinės sankryžos (2 t., b. l. 31–35). D. B. kelių eismo taisyklių 185 straipsnio nuostatos nustatė, kad vairuotojas turi saugotis kitų eismo dalyvių, jau važiuojančių žiedine sankryža, suteikti pirmenybę iš dešinės pusės atvažiuojančiam transportui, prieš pajudant, įsitikinti, kad priekyje važiuojantis transportas pajudėjo (2 t., b. l. 40–42). D. B. kelių eismo taisyklių 126 straipsnio nuostatos nustatė, jog turi būti pasirenkamas toks greitis, kad būtų galima sustoti; turi būti palaikomas pakankamas atstumas su priekyje važiuojančia transporto priemone, kad saugiai būtų galima sustoti, jei prieš jus esanti transporto priemonė staigiai sumažintų greitį ar sustotų. Saugumo taisyklė yra niekada nevažiuoti atstumu, mažesniu nei bendras sustojimo kelias. Prisiminti, kad didelėms transporto priemonėms ir motociklams reikia ilgesnio sustojimo kelio) (2 t., b. l. 67–68). Ieškovo teigimu (šią poziciją palaikė ir pirmosios instancijos teismas), atsakovės vairuotojas A. Ž. pažeidė minėtus D. B. kelių eismo taisyklių straipsnius ir yra atsakingas už ginčo eismo įvykį.
30. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio bylose CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį (Biuro sumokėtų išmokų grąžinimas), o atsakovė ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovė, siekdama nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis Nr. 3K-3-393-313/2017). Atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Taigi ieškovui pateikus įrodymus dėl D. B. teisės turinio, kurių pagrindu galima įvertinti atsakovės darbuotojo veiksmus, atsakovė, reikšdama savo atsikirtimus, gali, siekdama pagrįsti savo teiginius, teikti teismui ir įrodymus, jos nuomone, pagal D. B. teisę patvirtinančius kito dalyvavusio eismo įvykyje asmens atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-687/2017).
31. Taigi, vienas iš vairuotoju kaltu dėl 2013 m. balandžio 15 d. Jungtinėje Karalystėje įvykusio eismo įvykio gali būti pripažintas tik pagal D. B. teisę. Byloje nėra ginčo, kad į eismo įvykio vietą buvo atvykusi vietinė policija (nors bylos proceso pradžioje, teikiant atsiliepimą į ieškinį, atsakovė neigė policijos dalyvavimą, bet trečiasis asmuo A. Ž. patvirtino, kad ji buvo atvykusi), tačiau eismo įvykio deklaracija užpildyta nebuvo. Byloje pateiktos apgadintų transporto priemonių fotonuotraukos (t. 1, b. l. 63, 86), iš kurių matyti abiejų transporto priemonių išsidėstymas po eismo įvykio. Transporto priemonė MITSUBICHI COLT, v/n (duomenys neskelbtini), stovėjo po įvykio priekyje šalia žiedinės sankryžos ir buvo gavusi smūgį (kontaktą) į galinę automobilio dalį. Transporto priemonė MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini) stovėjo už MITSUBICHI COLT transporto priemonės. Šios transporto priemonės buvo apgadinta priekinė dalis. Byloje pateiktas MITSUBICHI COLT vairuotojo D. D. paaiškinimas: „Aš stovėjau prie žiedo laukdamas, kol sumažės eismas, ir žiūrėjau į dešinę, kuomet į mano automobilio galą rėžėsi vilkikas“. Šis paaiškinimas buvo pateiktas ir D. B. nacionaliniam draudikų biurui, vykdžiusiam žalos administravimo veiksmus dėl ginčo eismo įvykio (t. 1, b. l. 64–65). Ieškovas 2013 m. rugsėjo 4 d. pranešimu prašė atsakovės, kad ši pateiktų savo vairuotojo paaiškinimą dėl minėto eismo įvykio, tačiau byloje nėra duomenų, kad toks paaiškinimas, kai buvo atliekami žalos administravimo veiksmai, būtų pateiktas (t. 1, b. l. 43–44). Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovė pateikė vairuotojo A. Ž. rašytinį paaiškinimą: „Prieš įvažiuojant man į žiedą iš trečios juostos į antrą eismo juostą staigiu manevru priešais man vairuojamo automobilio Mercedes (duomenys neskelbtini) priekį įvažiavo lengvasis automobilis ir staigiai užstabdė. To pasėkoje nespėjau sustabdyti automobilio ir išvengti susidūrimo“ (t. 1, b. l. 84). Šias aplinkybes trečiasis asmuo patvirtino ir teismo posėdžio metu.
32. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras pateikė pirmosios instancijos teismui pakankamus įrodymus dėl užsienio teisės turinio, kurių pagrindu būtų galima įvertinti, ar atsakovės darbuotojas A. Ž. atliko neteisėtus veiksmus ir yra atsakingas dėl D. B. įvykusio eismo įvykio, o atsakovė šių aplinkybių nenuginčijo, nepateikdama savo įrodymų dėl D. B. teisės turinio ir kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog dėl šio eismo įvykio galėjo būti kaltas ne atsakovės vairuotojas, o kitos transporto priemonės vairuotojas – D. D., arba, kad būtų nustatyta abipusė vairuotojų kaltė.
33. Pirmiausiai pažymėtina, kad kaip patvirtina bylos įrodymai, atsakovė tinkamai nebendradarbiavo su ieškovu, kai buvo atliekami žalos administravimo veiksmai. Ieškovas 2013 m. rugsėjo 4 d. pranešimu informavo atsakovę apie D. B. vykstantį 2013 m. balandžio 15 d. eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, t. y. jai buvo sudarytos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese, tiek teikti savo paaiškinimus, tačiau atsakovė į minėtą informaciją nereagavo, neteikė savo vairuotojo paaiškinimo, o šį paaiškinimą pateikė tik nagrinėjant ginčą Vilniaus miesto apylinkės teisme. Toks atsakovės elgesys vertinamas kaip atsakovės pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).
34. Vertinant eismo įvykio nuotraukas (pagal transporto priemonių išsidėstymą), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog labiausiai tikėtina, kad dėl kilusio eismo įvykio kaltas yra atsakovės, vairavusio transporto priemonę MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. Ž., nes šis atsitrenkė į priešais važiavusio kito automobilio, vairuojamo D. D., galą, kuris buvo priekyje, šalia žiedinės sankryžos. Taigi pagrindinė kilusio eismo įvykio priežastimi tikėtinai laikytina nesilaikymas saugaus atstumo su priešais esančia transporto priemone; prieš pajudant, neįsitikinimas, kad priekyje važiuojanti transporto priemonė pajudėjo ir atsitrenkimas į priekyje buvusios transporto priemonės galą, t. y. nesilaikymas D. B. kelių eismo taisyklių 126, 185 straipsnių reikalavimų. Svarbi aplinkybė, ką teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, jog teismo posėdžio metu trečiasis asmuo A. Ž. paaiškino, jog į įvykį buvo atvykusi policiją, todėl, esant kaip teigiama, chuliganiškam kito vairuotojo važiavimui, turėjo būti imtasi priemonių apie tai informuojant policijos pareigūnus, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad tai buvo padaryta ir vietiniai policijos pareigūnai būtų tyrę ir nustatę šias aplinkybes. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad pagal D. B. teisę, chuliganiškas vairavimas gali būti nustatytas vien tik pagal kito vairuotojo paaiškinimus ar kad ieškovė rėmėsi netinkamomis D. B. teisės aktų normomis. Atsakovės vairuotojo A. Ž. teiginiai, kad kitas vairuotojas chuliganiškai vairavo pagrįsti tik jo paties paaiškinimu, kai tuo tarpu kito vairuotojo D. D. eismo įvykio versiją patvirtina eismo įvykio nuotraukos, kuriose užfiksuota, jog trečiojo asmens A. Ž. vairuojamas automobilis atsitrenkė į priekyje važiavusios D. D. transporto priemonės galą. Be to, kaip jau nustatyta, atsakovė, kai administruojama žalos byla D. B., elgėsi pasyviai, nebendradarbiavo su draudikų biurais, ignoravo ieškovo pranešimus dėl savalaikio vairuotojo rašytinio paaiškinimo pateikimo. Dėl to paneigiami atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog ši neturėjo objektyvios galimybės gintis, o pirmosios instancijos teismas neva rėmėsi tik ieškovo pateiktais įrodymais.
35. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas įrodė, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, jog dėl ginčo eismo įvykio išimtinai kaltas yra trečiasis asmuo A. Ž., vairavęs transporto priemonę MERCEDES BENZ ACTROS, v/n (duomenys neskelbtini) Byloje neįrodyta, kad dėl ginčo eismo įvykio galėjo būti kaltas kitos transporto priemonės vairuotojas ar abiejų vairuotojų kaltė galėjo būti abipusė.
Dėl žalos nustatymo
36. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė žalos dydį, nes, apeliantės manymu, D. D. nenukentėjo eismo įvykyje ar bent jau nebuvo patyręs tokių sudėtingų traumų, kurias gydyti reikėjo net 17 mėnesių ir kurių gydymo išlaidos sudarė 4 500 GBP. Teigė, kad skubioji medicinos pagalba į eismo įvykį nebuvo kviečiama, o nukentėjusysis į savo šeimos gydytoją kreipėsi tik po kelių dienų. Apeliantė abejoja D. B. medicinos specialisto išvadų patikimumu, mano, kad atsižvelgiant į D. D. amžių, jo nurodyti sveikatos sutrikimai gali būti kilę ir nuo visiškai kitokių veiksnių, o ne sąlygoti eismo įvykio.
37. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovas atlygino D. B. draudikų biurui šią žalą: kompensaciją už asmens sužalojimą 4 500 GBP, ieškovo išlaidas 2 532 GBP, išlaidas už išorės paslaugas 627 GBP, administravimo mokestį 1 054,80 GBP, iš viso 8 713,80 GBP (1 t., b. l. 29–30, 31–32). Atsakovė apeliaciniame skunde konkrečiai kvestionuoja nustatytą 4 500 GBP žalą dėl kito vairuotojo D. D. sužalojimo.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad dėl eismo įvykio buvo padaryta žala D. D.. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išreikalavo iš D. B. institucijų medicininius dokumentus, t. y. medicininę ataskaitą apie D. D. sužalojimus (negalavimus) dėl eismo įvykio, kuri buvo parengta teismui (t. 2, 141–169, 174–181). Šioje medicininėje ataskaitoje nurodoma, kad visus medicininėje ataskaitoje nurodytus sužalojimus patyrė dėl 2013 m. balandžio 15 d. eismo įvykio; atsiradę negalavimai ir skausmai susiję su ginčo eismo įvykiu. Šią medicininę ataskaitą parengė ir pasirašė nepriklausomas patarėjas teismo medicinos klausimais D. B., t. y. specialių žinių turintis asmuo – medikas, kuris vertino sužalojimus pagal Jungtinėje Karalystėje nustatytas taisykles. Apeliantės teiginiai, kad D. D. galėjo nepatirti minėtų sužalojimų (nes jų nesimato nuotraukose, darytose po eismo įvykio), vertinami kaip subjektyvūs, kurie nėra pagrįsti nei Jungtinės Karalystės teisės aktais, nei į bylą pateiktais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Vien aplinkybė, kad nukentėjusysis D. D. iš karto po eismo įvykio nebuvo nuvežtas į ligoninę, savaime nereiškia, kad jis nepatyrė Jungtinės Karalystės biuro ir medicinos eksperto įvertintų sužalojimų ir negalavimų, ar kad gydymas turėjo būti trumpesnis, o tam tikri simptomai galėjo atsirasti dėl D. D. amžiaus, bet ne dėl eismo įvykio. Teisėjo kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsakovei nepateikus ginčijamas aplinkybes paneigiančių įrodymų, neturėjo pagrindo nesivadovauti kompetentingo Jungtinės Karalystės biuro pateikta informacija.
39. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų dėl žalos dydžio, pažymėtina, kad pagal D. B. teisėjų kolegijos gairių rodyklės nuostatas (pagal ištrauką iš teisėjų kolegijos gairių 12-to leidimo 7 skyriaus) dėl judamojo aparato sužalojimų pinigine išraiška yra įvertinama kaklo, nugaros ir peties trauma, atsižvelgiant į traumos sunkumo laipsnį. Lengva kaklo trauma pinigine išraiška vertinama iki 6 380 GBP (1 t., b. l. 108–111). Pareiškėjui nustatyta kaklo, nugaros, peties ir rankų minkštųjų audinių trauma, kurią gydyti reikėjo 17 mėnesių, pareiškėjas 15 mėnesių kentėjo dėl psichologinės traumos simptomų (1 t., b. l. 66–67). Visi šie nukentėjusiojo patirti sužalojimai užfiksuoti iš D. B. institucijų išreikalautuose dokumentuose (t. 2, b. l. 141–169, 174–181). Nagrinėjamu atveju D. D. buvo išmokėta tik bendroji išmoka, siejama su nukentėjusiojo asmens neturtine žala, t. y. skausmai ir kančios, kurios dydis neviršija nustatytų gairių dydžių. Svarbu ir tai, kad dėl konkrečios kompensacijos sumos už neturtinę asmens žalą buvo deramasi su nukentėjusiuoju asmeniu, taip siekiant išvengti brangių teisminių procesų bei veikiant Biuro interesais (1 t., b. l. 89). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino žalos dydį, o apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl bylos procesinės baigties
40. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį ginčo reglamentavimą, byloje esančius įrodymus, apeliantės skundo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos padarė pagrįstas išvadas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė apeliaciniu skundu nepaneigė teismo padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.
42. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą