Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio, Danutės Švitinienės, Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Ž. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo jis pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 10 mėnesių, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2022 m. birželio 28 d. iki 2022 m. birželio 29 d. (1 para), viena sulaikymo para prilyginta vienai laisvės atėmimo dienai.

Civilinės ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš J. Ž. Valstybės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 121,32 Eur turtinė žala.

Nukentėjusiojo T. B. civilinis ieškinys tenkintas ir iš J. Ž. nukentėjusiajam priteista 2000 Eur neturtinė žala bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 2000 Eur sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Priteista iš J. Ž. 19,92 Eur valstybei proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. Ž. 2022 m. birželio 28 d. apie 17.34 val. viešoje vietoje, Panevėžio mieste, Pilėnų gatvėje, ties pastatu Nr. 35, automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) aplenkęs ir staigiai bei pavojingai stabdydamas užtvėręs kelią prieš jį leistinu, ne didesniu nei 50 km/h greičiu, važiavusiam automobiliui „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo nukentėjusysis T. B., išlipęs iš automobilio, niekindamas moralės bei elgesio normas, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent: matant keliu važiuojančių automobilių vairuotojams bei praeinantiems asmenims, viešai šaukė ant nukentėjusiojo T. B., plūdo jį necenzūriniais žodžiais dėl lėto važiavimo, stūmė nukentėjusįjį abejomis rankomis smūgiuodamas ne mažiau kaip 5 kartus į krūtinę, sudavė vieną smūgį į viršutinę lūpą, nukentėjusiajam suklupus ir bandant atsistoti, sudavė smūgį kumščiu į kairį šoną, o nukentėjusiajam atsistojus sudavė dar ne mažiau kaip 7 smūgius į galvą, nugarą ir rankas, tokiais savo veiksmais jis sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, šiurkščiai pažemino T. B. ir dėl chuliganiškų paskatų mažiausiai septynių trauminių poveikių pasėkoje padarydamas jam galvos sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva kairės akies vokuose, muštinėmis žaizdomis ir pogleivio kraujosruvomis viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, nosies kaulų lūžiu, bei poodinę kraujosruvą nugaros srityje, odos nubrozdinimus dešiniame žaste, dešinės alkūnės srityje, nugaros srityje, kairio kelio srityje, nesunkiai sutrikdė T. B. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

6. Prieš atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017).

7. Skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį buvo šališkas, yra nepagrįstas. Teismo šališkumas apeliaciniame skunde išimtinai siejamas tik su bylos įrodymų vertinimu, teismui kritiškai įvertinus J. Ž. parodymus, jais nesivadovavus priimant nuosprendį ir juos atmetant kaip nepagrįstus kitais bylos įrodymais arba jiems prieštaraujančius. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, kurioms esant teismas gali būti laikomas šališku, yra nurodytos BPK 58 straipsnyje, tačiau nei vienos iš jų apeliantas skunde nenurodė ir tuo pagrindu skundžiamo nuosprendžio neginčija. Apygardos teismas, įvertinęs skundo argumentus ir bylos duomenis aplinkybių, teikiančių pagrindą konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumą subjektyviuoju ir (ar) objektyviuoju aspektu nenustatė, iš bylos duomenų matyti, kad jokių teismo šališkumo pagrindų proceso dalyviai bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme taip pat nenurodė. Vien tai, kad teismas bylos įrodymus vertino ne taip, kaip juos vertina apeliantas, nėra ir negali būti pagrindu teismą pripažinti buvus šališku.

Dėl įrodymų vertinimo

8. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. Ž. kaltė padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnyje, įrodyta.

10. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, o nuosprendis pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų į kuriuos pirmosios instancijos teismas nebūtų atsakęs ir kurių pagrindų reikėtų ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują, todėl teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimtoms išvadoms dėl nuteistojo J. Ž. kaltės ir jam paskirtos bausmės.

11. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, jog nėra įrodymų patvirtinančių nuteistojo nusikalstamų veikų padarymą, laiko nepagrįstais. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas J. Ž. pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį ir nuteisė remiantis byloje surinktų ir tinkamai ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiojo T. B., liudytojo L. K. parodymais, iš dalies liudytojų E. M. ir T. K. parodymais, tarnybiniais pranešimais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada ir paaiškinimais, kitų objektų apžiūros protokolais, kita rašytine bylos medžiaga. Skundžiamame nuosprendyje, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu, todėl nėra pagrindo vertinti įrodymus kitaip ir daryti kitokias išvadas dėl J. Ž. kaltės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina jog tai, kad apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog byloje esantys įrodymai buvo išnagrinėti neišsamiai, o minėtas nuosprendis priimtas nepagrįstai ir neteisėtai. Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė ir jokių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.

12. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas neginčija aplinkybės, jog jis sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį, tačiau teigia, jog būtent nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius ir jį pirmas užpuolė, todėl smūgį nukentėjusiajam sudavė būtinosios ginties metu, t. y. ne puldamas nukentėjusįjį, o nuo jo gindamasis.

14. Pažymėtina, jog kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012 ir kt.).

15. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo nagrinėjamo įvykio metu. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas ar nagrinėjamu atveju J. Ž. veikė būtinosios ginties sąlygomis nustatė, kad nors ir nukentėjusysis buvo agresyvus, tačiau būtent nuteistojo J. Ž. prieš nukentėjusįjį panaudota veiksmų gausa, jų intensyvumas, J. Ž. pusėje buvusi jėgos persvara (buvo su dar 2 kitais asmenimis), kai nukentėjusysis buvo vienas bei tai, kad sustojimas gatvėje įvyko automobilį vairavusio J. Ž. iniciatyva ,nes nukentėjusysis neplanavo sustoti, jeigu jam nebūtų buvusi sudaryta kliūtis toliau važiuoti, rodo, jog J. Ž. smurtavo ne gynybos, o puolimo tikslais, nes jokio pavojingo kėsinimosi į apelianto sveikatą iki tol, kol jis panaudojo smurtą, nebuvo. Nors nuteistasis teigia, jog jis buvo nukentėjusiojo užpultas, tačiau J. Ž. nustatyti sužalojimai pagal specialistės paaiškinimus galėjo būti padaryti jam pačiam suduodant smūgius nukentėjusiajam T. B., nes tam neprieštarauja sužalojimo pobūdis ir lokalizacija (1 t., b. l. 129, 152–155). Pažymėtina, kad dėl T. B. veiksmų įvykio situacijoje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis prokuroro 2022 m. lapkričio 23 d. nutarimu nutrauktas, nenustačius, kad T. B. būtų padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką (3 t., b. l. 2–8), taigi jokie nusikalstami T. B. veiksmai tiriamoje situacijoje nebuvo nustatyti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistojo padarytoje veikoje nėra BK 28 straipsnyje nustatytų būtinosios ginties sąlygų.

16. Pagal 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino dėl chuliganiškų paskatų. Taigi, nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Chuliganiškos paskatos konstatuojamos įvertinus, kad veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2008, Nr. 2K-314/2012, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-258-693/2019 ir kt.). Chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2009, Nr. 2K-78/2013, Nr. 2K-258-693/2019 ir kt.).

17. Apeliacinės instancijos teismui vertinant J. Ž. skundo argumentus bei jo parodymus, matyti, kad šie tik iš dalies sutampa su liudytojų T. K. ir E. M. parodymais, tačiau prieštarauja nukentėjusiojo parodymams ir baudžiamojoje byloje surinktiems kitiems įrodymams. Apeliantas J. Ž. ir nukentėjusysis T. B., liudytojai T. K. ir A. M. buvo tie asmenys, kurie matė visą įvykio situaciją konflikto pradžią, tačiau jie skirtingai nurodė konflikto pradžią. Sprendžiant dėl J. Ž. ir T. B. veiksmų sustojus automobiliams, pirmos instancijos teismas vertino ne tik vieno nukentėjusiojo parodymus, bet įrodymų visumą ir tiek nuteistojo tiek ir nukentėjusiojo veiksmus iki analizuojamo įvykio. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistasis nurodė, kad T. B., išsukęs iš šalutinio kelio į Beržų g. staigiai stabdė, taip sukeldamas avarinę situaciją, vėliau automobiliams įsukus į Pilėnų g. jis bandė aplenkti nukentėjusiojo automobilį, bet T. B. neleido, bet galiausiai jį aplenkė ir sustojo važiuojamoje kelio dalyje prieš užkandinę, palikęs apie 20-30 metrų atstumą nuo nukentėjusiojo automobilio. Dėl tokio veiksmo nukentėjęs neturėjo staigiai stabdyti. Sėdėdamas automobilyje pamatė, kad link jų ateina agresyviai nusiteikęs T. B., jis laikė suspaustus kumščius, šaukė necenzūrinius žodžius, tada iš automobilio išlipo jo draugai ir jis. T. B. puolė prie T. K., o vėliau ant nuteistojo, smūgiavo į galvos pusę, bet nepataikė, o jis gindamasis sudavė vieną smūgį T. B. į galvą, abu susikibo ir pradėjo stumdytis, tuo metu nukentėjęs perplėšė marškinėlius. Norėdamas baigti konfliktą atsitraukė ir nuėjo į mašiną, kurioje sėdint pajuto smūgį į galvos kairę pusę, atsisukęs pamatė T. B., kuris kalbėjo telefonu su policija. Jam buvo prakirsta galva kairėje pusėje ir kraujavo dešinė ranka ties krumpliais, kuria galėjo susižaloti, kai smūgiavo pats ir galimai pataikė į nukentėjusiojo dantis. Pamena, kad po visko kažkoks automobilis atsistojo priekyje jo, suprato, kad jis neleis išvažiuoti iki kol atvažiuos policija. Pripažino, kad nukentėjusiajam sudavė kumščiu į veidą vieną kartą ir matė, kaip jam bėga kraujas iš prakirstos lūpos. Nors Liudytojai E. M. ir T. K., kurie važiavo kartu su J. Ž. iš dalies patvirtino kaltinamojo nurodytas aplinkybes dėl konflikto pradžios, tačiau pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl J. Ž. padarytų veikų, pagrįstai šiuos nuteistojo ir liudytojų parodymus vertino ne selektyviai, o kartu su kitais bylos įrodymais, tai yra vertino visų bylos įrodymų visumą.

18. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nukentėjusiojo T. B. parodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad jo parodymai nuo pat pirmos apklausos buvo nuoseklūs, logiški, todėl jais abejoti nėra pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad iš galo važiavo automobilis „Audi“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris ilgai signalizavo dėl važiavimo greičio, apie 17.34 val. jis užkirto kelią ties Nemuno g. 17 esančiu namu. Kai išlipo iš automobilio, tuo metu iš „Audi“ automobilio išlipo vairuotojas ir keleiviai. Minėtas automobilio vairuotojas viešoje vietoje ant gatvės garsiai rėkė necenzūrinius žodžius, pradėjo stumdyti, vieną kartą kumščiu smogė į veidą, nukentėjęs suklupo, gindamasis sugriebė jo marškinėlius, pamatęs kad užsimojo kumščiu, vieną kartą trenkė „Audi“ vairuotojui į veidą, tačiau apsiginti nepavyko ir tuomet dar gavo iki 7 kartų iš kumščio į veidą. Prie automobilio stovėjo daug asmenų, o privažiavęs kitas vairuotojas su „BMW 7 “ automobiliu klausė ar užtverti kelią „Audi“ automobiliui ir jį užtvėrė (1 t., b. l. 98-101). Vėlesnėje apklausoje nukentėjęs nurodė tokias pat aplinkybes, tik papildomai patikslino aplinkybes dėl suduotų smūgių skaičiaus ir lokalizacijos, kad jam sudavė vieną smūgį į veidą, pataikė į viršutinę lūpą, suklupus smūgiavo kumščiu į kairį šoną, dėl ko jis sugriebė už nuteistojo marškinėlių ir jie suplyšo. Atsistojęs sudavė vieną smūgį J. Ž. į galvą, po ko jam sudavė kumščiu dar apie 7 smūgius į galvos sritį, nugarą, rankas. (1 t., b. l. 104-108). Papildomos apklausos metu papildomai nurodė, kad įvykis įvyko tarpe tarp „Volvo“ ir „Audi“ automobilių, tarp kurių galėjo būti apie 2 metrų atstumas (1 t., b. l. 109-113). Teisme nukentėjusysis parodė, tas pačias įvykio aplinkybes jas papildydamas, taigi nukentėjusysis nuo pat nagrinėjamo įvykio pradžios nuosekliai ir išsamiai nurodė nuteistojo veiksmus ir davė aiškius ir logiškus parodymus.

19. Apeliantas skunde teigia apie nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą, kurį grindžia proceso metu nurodytu skirtingu buvusiu atstumu tarp automobilių, tačiau teisėjų kolegija tokį skundo argumentą nelaiko pagrįstu. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad atstumas tarp automobilių galėjo būti 2 metrai, taip pat pateikė ir nuotrauką patvirtinančią, kad tarp automobilių tikrai buvo mažas atstumas (1 t., b. l. 113), kas iš dalies patvirtina šiuos jo parodymus, be to liudytojas T. K., taip pat parodė, kad kai automobiliai sustojo, atstumas tarp jų galėjo būti 3 metrai. Nors apeliantas teigia, jog būtent nukentėjusysis turėjo galimybę pasirinkti kokiu atstumu sustoti nuo jo automobilio, tačiau iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad automobilių eismas po darbo valandų Pilėnų g. sankryžoje yra intensyvus ir vyko dvejomis juostomis, todėl nuteistojo teiginys apie galimybę pasirinkti sustojimo ir stabdymo galimybę yra paneigtas šiuo įrodymu (1 t., b. l. 49). Kolegija kreipia dėmesį, kad ir pats nuteistasis parodė, jog jei jis nebūtų užblokavęs kelio, nukentėjęs būtų sustojęs kelkraštyje, taip netrukdant eismo, kas iš dalies patvirtina nukentėjusiojo nurodomą aplinkybę, jog būtent nuteistasis užblokavo eismą gatvėje piko metu, t.y. elgėsi chuliganiškai. Nors skunde nurodoma, jog apeliantas neplanavo pavojingai stabdyti, nes nenorėjo sukelti pavojaus automobilyje buvusiems keleiviams T. K. ir E. M., tačiau bylos įrodymai patvirtina priešingai. Iš liudytojo E. M. parodymų matyti, kad jis pats J. Ž. sakė sustoti ir, kad reikia duoti jam ( T. B.) į snukį, o tai leidžia spręsti, jog būtent nuteistasis turėjo tikslą sustoti ir taip užtverti kelią nukentėjusiajam tam, kad išsakyti pretenzijas dėl pastarojo vairavimo, nors galėjo kreiptis į policijos pareigūnus dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio kelyje vairuojant automobilį. Tai leidžia spręsti, kad nuteistasis siekė išsiaiškinti santykius su T. B. tiesiog sustojus gatvėje, t.y užblokavus nukentėjusiojo automobilį, kad jis negalėtų toliau važiuoti, o po to prasidėjo jų konfliktas ir J. Ž. smurtiniai veiksmai T. B. atžvilgiu.

20. Atsakydama į skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes nustatė remdamasis ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Specialisto išvadoje, kurios objektyvumu apygardos teismas neturi pagrindo abejoti, konstatuota, jog T. B. nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva kairės akies vokuose, muštinėmis žaizdomis ir pogleivio kraujosruvomis viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, nosies kaulų lūžiu, bei poodinė kraujosruva nugaros srityje, kairio kelio srityje. Sužalojimai padaryti kietais bukais (bukabriauniais) daiktais ar paviršiumi, galimai suduodant ranka, įspiriant, į tokį paviršių atsitrenkiant, ar panašiai, mažiausiai 7 trauminių poveikių pasėkoje. Tikimybė, kad T. B. galėjo susižaloti pats griūdamas atmestina, tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir lokalizacija visumoje (1 t., b. l. 79-80). T. B. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 7 trauminiais poveikiais, kas neprieštarauja nukentėjusiojo parodymams apie suduotų smūgių skaičių ir vietas, t. y. kad sužalojimai padaryti kelių smūgių pasėkoje, atkreiptinas dėmesys, kad išvadoje konstatuotas trauminis poveikių skaičius nurodytas kaip mažiausias. Specialisto išvada, vertinant ją su nukentėjusiojo parodymais, patvirtina nurodytą nukentėjusiajam konstatuotų sužalojimų atsiradimo mechanizmą ir kartu paneigia nuteistojo keliamą versiją, jog šis sudavė tik vieną smūgį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymų visetą ir pagrįstai nustatė, kad surinkta pakankamai J. Ž. kaltinančių įrodymų, kurie suteiktų pagrindą pripažinti ji kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

21. Byloje nustatyta, kad nuteistasis ir nukentėjusysis iki įvykio nebuvo pažįstami, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis T. B. iki nuteistojo smurtinių veiksmų būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, J. Ž. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo be jokios asmeninio pobūdžio dingsties. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nevertino nuteistojo ir liudytojų T. K. bei E. M. parodymų apie konflikto pradžią, t.y. kad nukentėjusysis vairavo chuliganiškai, pravokavo konfliktą, bei kėlė pavojų eismo saugumui, tačiau aukštesnės instancijos teismas su tokiu skundo argumentu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino nukentėjusiojo veiksmus iki sustojimo, tačiau nustatė, kad konflikto pradžia tarp T. B. ir J. Ž., kai buvo pavartotas smurtas buvo būtent automobiliams sustojus važiuojamojoje kelio dalyje, o su tokiu bylos įrodymų vertinimu aukštesnės instancijos teismas visiškai sutinka. Bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokolas patvirtina, jog T. B. kvietė pagalbą, nurodydamas, kad jį viduryje kelio susistabdė automobilis, išlipęs asmuo jį sumušė bei prakirto lūpą, kad tas automobilis bandė pasišalinti iš įvykio, bet jam užkirto kelią ( 1 t., b.k.27-29). Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, jog nuteistasis būtų kreipęsis į atitinkamas įstaigas dėl jo nurodomo nukentėjusiojo pavojingo elgesio vairuojant transporto priemonę, todėl teigti, kad konflikto iniciatorius dar iki automobiliams sustojant ir jiems jau sustojus buvo T. B., kuris išlipęs iš automobilio be pagrindo puolė nuteistąjį prieš jį naudodamas smurtinius veiksmus bei plūdosi necenzūriniais žodžiais nėra pagrindo.

22. Pagal BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį nepakanka nustatyti tik objektyvųjį požymį – veiką, turi būti nustatyti ir dėl tokios veikos kilę padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-19-511/2020, 2K-239-697/2022). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad nagrinėjama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160-697/2019, 2K-124-719/2022). Pagal šį straipsnį veikos kvalifikuojamos ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011).

23. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. Ž. nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, miesto gatvėje (važiuojamojoje kelio dalyje, Pilėnų g.), be aiškios motyvacijos, naudojant smurtinius veiksmus (abejomis rankomis smūgiuojant ne mažiau kaip 5 kartus į krūtinę, į viršutinę lūpą, nukentėjusiajam suklupus ir bandant atsistoti į kairį šoną, atsistojus ne mažiau kaip 7 smūgius į galvą, nugarą ir rankas), nuo šių smurtinių nuteistojo veiksmų nukentėjusiajam T. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nusikalstama veika buvo padaryta matant kitiems asmenims, pėstiesiems bei kitiems vairuotojams, nes kaip minėta įvykio metu iš vaizdo kamerų gatvėje matyti intensyvus eismas, į nusikaltimo vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai bei greitosios medicinos pagalbos medikai. Skundo argumentas, kad nėra kitų asmenų nusiskundimų dėl viešosios tvarkos sutrikdymo nešalina aplinkybės, jog nuteistojo veiksmai padaryti viešoje vietoje. Teisėjų kolegija kreipia dėmesį, kad kartu su apeliantu buvę keleiviai taip pat matė įvykį, jį matė ir asmuo, kuris užstatė nuteistojo automobilį prieš tai paklausęs nuteistojo, ar šiam reikia pagalbos, todėl visa tai leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. Ž. pripažino kaltu dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos.

24. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju J. Ž. veikoje nustatyti visi būtinieji BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tarp jų ir šio straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Atitinkamai nuteistojo padarytos veikos teisingai kvalifikuotos kaip BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytų nusikaltimų sutaptis, kadangi BK 284 straipsnio dispozicija neapima nesunkaus sveikatos sutrikdymo laipsnio.

Dėl paskirtos bausmės

25. Apeliaciniu skundu nesutinkama dėl pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės, nurodant, kad apylinkės teismas iš esmės atsižvelgė į tai, jog J. Ž. teistas praeityje, nepagrįstai sureikšmino, kad baustas administracine tvarka ir netaikė BK 75 straipsnio nuostatų bei nevertino nukentėjusiojo pavojingo elgesio. Teisėjų kolegija, nuteistajam paskirtos bausmės aspektu, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė atitinka bausmių paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo.

26. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo neteisėtas veiksmus nulėmė neteisėtas nukentėjusiojo elgesys, tačiau kolegija su tokiu skundo argumentu nesutinka. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas, turėjęs įtakos J. Ž. nusikalstamų veikų padarymui. T. B. jo neskatino pradėti nusikalstamos veikos, neprovokavo, todėl nuteistasis turėjo savo veiksmų pasirinkimo laisvę atsitraukti, susilaikyti nuo smurto ir kviesti policijos pareigūnus, kad išspręsti tarp jo ir nukentėjusiojo įvykusį konfliktą dėl galimo eismo taisyklių pažeidimo, tačiau J. Ž. pasirinko kitą veikimo būdą ir pats ėmė spręsti konfliktą neteisėtomis priemonėmis, o to pasekmė buvo nukentėjusiam nesunkiai sutrikdyta sveikata.

27. Sprendžiant dėl bausmės, pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl J. Ž. skiriamos bausmės už padarytą nusikalstamą veiką, tinkamai vadovavosi minėtomis nuostatomis ir jų nepažeidė.

28. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kas tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino dėl chuliganiškų paskatų, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pagal BK 284 straipsnį, baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmių skyrimo, atsižvelgė į tai, kad J. Ž. padarė vieną nesunkų nusikaltimą ir vieną apysunkį nusikaltimą, nusikalstamos veikos baigtos, padarytos veikiant tiesiogine tyčia. Nusikalstamas veikas J. Ž. padarė tuo metu, kai kitame ikiteisminiame tyrime jam buvo taikoma kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra. J. Ž. praeityje yra kelis kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, teistumas neišnykęs, daug kartų baustas administracine tvarka, yra dirbantis. J. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina, kad veikas jis padarė būdamas recidyvistu. Atsižvelgęs į visas padarytas nusikalstamas veikas apibūdinančias aplinkybes (nusikaltimai padaryti viešoje vietoje matant kitiems asmenims, pavartoto smurto intensyvumą, sukeltas pasekmes), įvertinęs J. Ž. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, apylinkės teismas už abiejų nusikaltimų padarymą skyrė už vidurkį trumpesnes laisvės atėmimo bausmes, nes J. Ž. teigiamų išvadų iš ankstesnių teistumų nėra padaręs, jo atliktos bausmės, įskaitant ir laisvės atėmimo, nesulaikė nuo naujų tyčinių nusikaltimų padarymo. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl paskirtos bausmės, įvertinus aukščiau, teisėjų kolegija sprendžia, jog švelninti nuteistojo padėtį nėra teisinio pagrindo, kadangi tai neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų ir nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

29. Atsakant į skundo argumentą dėl BK 75 straipsnio taikymo kolegija pažymi, jog bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, ji galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

30. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl BK 75 straipsnio taikymo įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. padarytas nusikalstamas veikas apibūdinančias aplinkybes, jų pobūdį, kaltinamojo asmenybę, praeitį, ankstesnius jo teistumus ir jam taikytas poveikio priemones (jam jau buvo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo ir lygtinio paleidimo institutai), dėl ko sprendė, kad tik realus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali pasiekti bausmės tikslus. J. Ž. dirba ir turi atlyginti iš jo priteistą žalą, nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą. Nors baigus nagrinėti bylą nurodė, kad gailisi, jog viskas taip įvyko, ir prašė skirti kuo švelnesnę bausmę, tačiau jis per visą procesą nesiėmė jokių veiksmų, kad sušvelnintų nusikaltimų pasekmes. Pažymėtina, kad J. Ž. savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu neigė, o teisme pripažino tik iš dalies, nė dalies padarytos žalos nėra atlyginęs, nukentėjusiojo neatsiprašė. Įvertinęs tai, teismas sprendė, jog bausmės vykdymo atidėjimo institutas tokioje situacijoje, įvertinus tiek J. Ž. praeitį, tiek padarytas veikas, tiek ir elgesį proceso metu, netaikytinas, nes nėra pagrindo manyti, kad laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus šios bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydžius už jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, padarė pagrįsta išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir J. Ž. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nėra jokio teisinio pagrindo. Nuteistasis nagrinėjamu atveju nusikalto ne kaip teigia dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio, o dėl susiformavusios savo paties neigiamos vertybių orientacijos. Pastarąją išvadą patvirtina ne tik nuteistojo įvykdytų tyčinių nusikalstamų veikų skaičius, tačiau ir duomenys apie jo padarytus administracinius nusižengimus. Nors apeliantas ir teigia, kad yra dirbantis, turi nepilnametį vaiką, kurį reikia išlaikyti, serga sunkia liga ir reguliariai vartoja vaistus, kas sudaro pagrindą taikyti BK 41 straipsnio 2 dalį, tačiau aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog išvardintos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Be to, aplinkybės, kad jis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę negalės pasirūpinti savo artimaisiais, yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas J. Ž. bausmėms individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, BK 54 ir BK 61 straipsnių nuostatas. Aukštesnės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis visiškai sutinka ir sprendžia, kad J. Ž. paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, negali būti laikoma per griežta, todėl nėra pagrindo jos švelninti.

Dėl atstovavimo išlaidų

32. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. balandžio 26 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad J. Ž. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 126,67 Eur, šias išlaidas prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybei (3 t., b. l. 76-78).

33. BPK 106 straipsnyje, kurio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

34. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, kas rodo, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, yra būtinas. Pažymėtina, jog baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šią nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis nors ir dirba, tačiau duomenų apie nuteistojo finansinę padėti baudžiamojoje byloje nėra pateikta, taip pat Skundžiamu nuosprendžiu jam buvo paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė, kuri paliekama nepakeista. Nesant duomenų apie nuteistojo realią galimybę pagal esamą turtinę padėtį atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgiant į BPK 322 straipsnio 1 dalį, numatančią būtiną gynėjo dalyvavimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo J. Ž. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.