Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Ieškovas vadovaudamasis atsakovo 2012-11-28 transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 021 (toliau – Taisyklės), prisijungimo būdu su atsakovu sudarė transporto priemonės Subaru Outback, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Transporto priemonė) savanoriškojo draudimo sutartį (KASKO) (toliau – Draudimo sutartis). Sutarties galiojimo metu, 2013-10-20 Transporto priemonė buvo apvogta (toliau – Įvykis). Ieškovas nurodė, kad iki Įvykio Transporto priemonė buvo be trūkumų ar pažeidimų. Apie Įvykį buvo nedelsiant pranešta teisėsaugos institucijoms, kurios dėl Įvykio pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 92-1-00362-13 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį (vagystė);Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas delsė įvykdyti Draudimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir teisės aktais įtvirtintą prievolę nustatyti Įvykio pasekmes, ieškovas buvo priverstas kreiptis į nepriklausomus turto vertintojus dėl patirtos žalos dydžio nustatymo. Nepriklausomas kilnojamojo turto vertintojas Gedas Valikonis 2013-11-06 Transporto priemonės vertinimo pažymoje Nr. 13-511-02 nustatė, kad dėl Įvykio patirta ieškovo žala sudaro 10 574,03 € (36 510,00 Lt) dydžio sumą. Dėl Transporto priemonės ir po Įvykio patirto žalos vertinimo paslaugų įsigijimo ieškovas patyrė 144,81 € (500,00 Lt) dydžio išlaidų. Atsižvelgiant į nustatytą dėl Transporto priemonės vagystės patirtos žalos dydį bei Draudimo sutarties sąlygą dėl besąlyginės 10 % dydžio išskaitos vagystės ir plėšimo atveju, draudimo išmoka turėtų sudaryti 9 661,43 € (33 359,00 Lt) dydžio draudimo išmoką, kuri apskaičiuota nuo žalos sumos atskaičius besąlyginę draudimo išmoką ir pridėjus patirtas Draudėjo išlaidas, susijusias su patirtos dėl Įvykio žalos nustatymu (10 574,03 € (36 510,00 Lt) – (10 574,03 € (36 510,00 Lt) * 10 %) + 144,81 € (500,00 Lt) (toliau – Draudimo išmoka);Nepaisant ieškovo nevienkartinių prašymų paaiškinti susiklosčiusias Įvykio administravimo aplinkybes, atsakovas vengė paaiškinti delsimo priežastis bei išmokėti ieškovui Draudimo išmoką ir palūkanas už laiku neįvykdytą prievolę. Atsakovas iki šiol išsamiai ir motyvuotai nenurodė Ieškovui dėl kokių priežasčių atsakovas nepriėmė sprendimo dėl Draudimo išmokos ir jos neišmokėjo, kokie Įvykio administravimo veiksmai yra atlikti, kokią informaciją, reikšmingą nustatant draudžiamojo Įvykio faktą, aplinkybes ir padarinius bei draudimo išmokos dydį, atsakovas ketina tirti, kokius administravimo veiksmus ketina atlikti, kokia informacija ir kokie dokumentai reikalingi sprendimui dėl Įvykio pripažinimo draudžiamuoju priimti ir išmokai išmokėti. Ieškovo teigimu, atsakovas nepagrįstai nevykdo Draudimo sutartyje numatytos prievolės dėl Įvykio išmokėti Draudimo išmoką;Draudžiamuosius įvykius apibrėžia Taisyklių I dalies 1.11., 1.23. ir 7.1. punktai, kuriuose vienu iš draudžiamųjų įvykių nurodyta vagystė. Kadangi Transporto priemonė buvo apdrausta nuo vagystės, todėl vagystė (kurios faktas yra nustatytas priėmus nutarimą pradėti ikiteisminį tyrimą) pripažįstama draudžiamuoju įvykiu. Atsakovas nepaaiškino savo elgesio dėl Draudimo išmokos nemokėjimo, tik teismui pateiktuose prieštaravimuose atsakovas nurodė, kad dar nėra baigti Įvykio administravimo veiksmai, nėra baigtos tirti Įvykio aplinkybės, renkama informacija iš kompetentingų institucijų. Ieškovas teigė, kad draudimo išmokos mokėjimo atidėjimas, motyvuojant nepaaiškinamais Įvykio administravimo veiksmais, nagrinėjamu atveju praėjus daugiau nei 5 mėnesiams nuo Įvykio, faktiškai galimai reikštų ne ką kitą, kaip tikimybę, kad Draudimo išmoka nebus išmokėta apskritai, kas darytų draudimą nuo tokių rizikų prieštaraujantį savo paskirčiai, t. y. beprasmį;Ieškovas taip pat teigė, kad Taisyklių 1.21. punkte išdėstyta standartinė sąlyga dėl transporto priemonės pripažinimo sunaikinta tvarkos laikytina netikėta (siurprizine) ir sudaro pagrindą tenkinti ieškovo reikalavimą. Vadovaujantis Taisyklių 9.7 p. Transporto priemonės dalių vagystės atveju nuostoliai gali būti atlyginami ir nepateikus Transporto priemonės remontą pagrindžiančių dokumentų. Taisyklių 1.21. punkte nustatyta, kad Transporto priemonė laikoma sunaikinta, jeigu jos remontas negalimas dėl techninių priežasčių arba ekonominiu požiūriu nėra tikslingas. Transporto priemonę remontuoti ekonomiškai netikslinga, jei būtinosios remonto išlaidos yra lygios arba viršija transporto priemonės rinkos vertės draudžiamojo įvykio dieną ir liekanų vertės skirtumą. Apskaičiuojant draudimo išmoką pagal šią Taisyklių nuostatą, mokėtina draudimo išmoka sudarytų tik 4 788,95 € (16 535,30 Lt), apskaičiuojant ją tokia tvarka: 14 591,93 € (50 383,00 Lt) (neapgadintos transporto priemonės rinkos vertė) – 9 431,77 € (32 566,00 Lt) (likutinė transporto priemonės vertė) * 10 % besąlyginė išskaita + 144,81 € (500,00 Lt) (turto vertintojo paslaugos). Toks transporto priemonės pripažinimo sunaikinta būdas ir draudimo išmokos apskaičiavimas yra neįprastas transporto priemonių draudimo teisiniuose santykiuose ir buvo netikėtas ieškovui;;Bendroji transporto priemonės pripažinimo sunaikinta taisyklė yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 „Dėl Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo (toliau – Nutarimas) 14 punkte, kuriame nurodoma, kad „žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtas laikomas sunaikintu, kai jį remontuoti ekonomiškai netikslinga. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 % turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės“. Ieškovas teigė, kad nors Nutarimas ar kitas norminis aktas tiesiogiai nereglamentuoja savanoriškojo transporto priemonių draudimo teisinių santykių, jis reguliuoja privalomojo transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo teisinius santykius, kuriems susiklostant taip pat yra aktualus transporto priemonių pripažinimo sunaikintomis klausimas. Įvertinus Nutarimo norminį pobūdį, jo bendrumą ir žinomumą transporto priemonių valdytojams, jis gali būti pagal analogiją taikomas ir savanoriškojo draudimo teisiniams santykiams, kaip civilinio teisinio santykio standartas. Savo ruožtu Taisyklių 1.21. punkte įtvirtinta standartinė transporto priemonės pripažinimo sunaikinta taisyklė skiriasi nuo Nutarime įtvirtintos iš esmės. O šis skirtumas nagrinėjamu atveju iš esmės keičia draudimo išmokos apskaičiavimo tvarką ir atitinkamai jos dydį; Nagrinėjamomis aplinkybėmis Transporto priemonė pagal Taisyklių nuostatas būtų laikoma sunaikinta, to tarpu pagal Nutarimo nuostatas nebūtų (Transporto priemonės remonto išlaidos sudaro 72 % jos rinkos vertės iki Įvykio ir neviršija Nutarimo 14 punkte nustatyto 75 % vertės ribos). Pritaikius Taisyklių 1.21. punkte nustatytą formulę, ieškovui apskaičiuota draudimo išmoka sudarytų tik 4 788,95 € dydžio sumą, tuo tarpu pagal Nutarimo formuluotę apskaičiuota draudimo išmoka sudarytų 9 661,43 € dydžio sumą;Ieškovas teigė, kad kiti Lietuvos Respublikoje teikiantys savanoriškojo transporto priemonių draudimo (KASKO) paslaugas draudikai vertinamu laikotarpiu taip pat taikė ir iki šiol taiko Nutarimu apibrėžtą transporto priemonės pripažinimo sunaikinta tvarką (pakeičiančios tokią tvarka taisyklės į jų draudimo taisykles neįtrauktos). Ieškovui pavyko nustatyti, kad tik vieno draudiko standartinėse sąlygose yra tiesiogiai apibrėžta transporto priemonės pripažinimo sunaikinta tvarka ir ši tvarka atitinka ir cituoja Nutarimo nuostatas (ERGO Insurance SE Lietuvos filialo visų rizikų transporto priemonių kasko draudimo standartinės sąlygos);Pagal savo turinį ir formuluotę Taisyklių 1.21. punktas lingvistiškai yra labai panaši į Nutarimo 14 punkte išdėstytą transporto priemonės sunaikinimo apibrėžimą, todėl protingai, apdairus ir rūpestingas asmuo galėjo būti suklaidintas dėl tokios standartinės sąlygos. Be to standartinė sąlyga, iš esmės pakeičianti draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, palyginus su norminiu reglamentavimu, reglamentuojančiu tapačius santykius, turėjo būti aiškiai ir nedviprasmiškai atskleista ieškovui (vartotojui), įgyvendinant ieškovo ir atsakovo ikisutartinius fiduciarinius informacijos atskleidimo įsipareigojimus. Tačiau to padaryta nebuvo. Kadangi Taisyklių 1.21 p. įtvirtinta standartinė nuostata nebuvo individualiai aptarta su Ieškovu, o joje nustatytas transporto priemonės pripažinimo sunaikinta tvarka nėra būdinga ir įprasta transporto priemonių draudimo teisiniuose santykiuose, ieškovas negalėjo protingai tikėtis būsiant Draudimo sutartyje. Atitinkamai, ji pripažintina netikėta (siurprizine) ir negaliojančia, kaip pažeidžianti vartotojo interesus; Atsakovui ieškovas pateikė visus su Įvykiu ir pasekmėmis jo turimus duomenis 2013-11-07. Ieškovo vertinimu, atsakovo prievolė išmokėti Draudimo išmoka, vadovaujantis Taisyklių 9.15. punktu, atsirado nuo 2013-11-27, t. y. po 15 darbo dienų, nustačius visas esmines Įvykio ir Draudimo išmokos išmokėjimui reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepagrįstai neišmokėjo Draudimo išmokos, atsakovas privalo sumokėti 5 % metines palūkanas, nuo laiku neišmokėtos Draudimo išmokos. Nuo 2013-11-28 iki 2014-02-18 praėjo 83 dienos. Įvertinus pradelstą terminą, palūkanų suma sudaro 109,85 € (379,28 Lt) (83 d. / 365 d. * 9 661,43 € (33 359,00 Lt) * 0,05 = 109,85 € (379,29 Lt).

Ieškovas kreipėsi į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo dar tuomet, kai atsakovas nebuvo priėmęs jokio sprendimo (ar įvykis pripažintinas draudžiamuoju ir išmoka bus mokama ar ne). Teisminės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir atsakovas galės tuo pagrindu baigti žalos administravimo procedūras ir priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo;Įvykio pripažinimui draudžiamuoju nepakanka draudėjo pareiškimo ir paaiškinimų. Draudikas (atsakovas) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus privalo šiuos paaiškinimus ir pareiškimus nuodugniai ištirti ir tik tuomet pripažinti įvykį draudžiamuoju. Šiuo atveju draudikas pirmiausiai tyrė pirminius duomenis, t. y. apžiūrėjo transporto priemonę, surašė kokios dalys dingo, kokios yra apgadintos. Šie duomenys buvo užfiksuoti fotonuotraukose ir transporto priemonės apžiūros akte. Taip pat paraleliai išsiųstas užklausimas dėl įvykio policijai, kad būtų gauta įvykį patvirtinanti pažyma. Surinkti duomenys perduoti tyrimo skyriui, kuris atsakingas už vagysčių bei apiplėšimų tyrimus, kad būtų išnagrinėtos aplinkybės ir priimtas sprendimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju;Atsakovo tyrėjui susipažinus su ieškovo prašymu, transporto priemonės apžiūros aktu, fotonuotraukomis kilo abejonių dėl įvykio tikrumo. Visų pirma, tyrimo ekspertas peržvelgęs medžiagą nustatė, kad pagal pateiktas nuotraukas automobilio priekinio stiklo duženos tolygiai nukritę ant sėdynių. Tokios aplinkybės prieštarauja pačiam įvykio mechanizmui, kadangi priekinis stiklas turėjo būti išdaužtas siekiant patekti į transporto priemonę, tačiau tokiu atveju išrenkant visas priekines automobilio dalis (tokias kaip automobilio prietaisų skydelis, magnetola) duženos būtų arba nuvalytos nuo sėdynių (kadangi jos itin aštrios ir sėdėti ant jų praktiškai neįmanoma), arba, jei buvo sėdėta ant jų pasitelkiant apsaugines priemones, būtų likę pastarųjų pėdsakai. Kita įvykio versija, t. y., kad stiklas buvo išdaužtas po vagystės buvo atmesta, kadangi šiuo atveju tikslas turėjo būti – pavogti transporto priemonės dalis, todėl sukelti papildomo triukšmo ar žalos nusikaltėliai turėjo vengti;Atsakovo ekspertai tirdami įvykį nustatė tokias abejotinas aplinkybes, kaip kad: pirma, pagal meteorologijos tarnybos duomenis nustatė, kad deklaruotas įvykio laikas – visiškai tamsus paros metas. Tyrėjai apklausė ieškovo kaimynus, kurie nurodė, jog jokio triukšmo ar kitų įtartinų dalykų (kaip kad žibintuvėlių šviesos ar pan.) nepastebėjo; antra, įvykio metu buvo išdaužtas transporto priemonės vairuotojų durų stiklas, tačiau išrenkant automobilio dalis automobilio viduje stiklo šukės nebuvo nuvalytos, ar kitaip pajudintos, nors toje vietoje turėjo sėdėti dalis ardantis asmuo; antra, vagys išdaužia tų automobilio durų stiklą, kurias vėliau demontuoja ir pavagia, taip padarydami žalą vagiamam objektui, nors į automobilį pakliūti buvo galima išdaužiant ir kitus stiklus; trečia, kadangi ieškovo automobilis buvo skirtas JAV rinkai, buvo pateiktas užklausimas automobilių Subaru gamintojo atstovui Lietuvoje dėl atitinkamų dingusių detalių pritaikymo kitoms rinkoms skirtiems Subaru automobiliams. Gautas gamintojo raštas, kad visos šios detalės gali būti naudojamos tik JAV rinkai skirtiems automobiliams ir kitoms rinkoms (Europos rinkai) skirtiems Subaru analogams netinka. Šie duomenys leido įtarti, kad įvykis yra inscenizuotas, kadangi ieškovo automobilis, būtent JAV rinkai skirtas modelis yra nepopuliarus Lietuvoje ir tokių detalių realizavimas būtų pakankamai sudėtingas ir vargu ar pelningas; ketvirta, atsakovo vertintojams buvo pateikta užduotis nustatyti kiek laiko (pagal vidutinius laiko normatyvus, kuriuos pateikia gamintojas) būtų užtrukęs atitinkamų detalių nuardymas nuo ieškovo automobilio. Gauti duomenys, kad profesionalūs meistrai, profesionaliame, be abejonės, apšviestame autoservise (kadangi skaičiuojami laiko normatyvai pagal autoserviso, kuris vadovaujasi gamintojo nustatytais reikalavimais) tokius darbus atlikdami būtų užtrukę apie 3 val. nepertraukiamo darbo, analogiškas laikas nurodytas ir ieškovo pateiktoje vertinimo ataskaitoje. Peržiūrėjus nuotraukas nustatyta, kad detalės nuimtos praktiškai nepažeidžiant jų, kas reiškia, kad atitinkami darbai, turėjo būti atliekami daug ilgiau neturint įrankių ir profesionalių žinių bei tinkamų darbo sąlygų (apšvietimo, tinkamo automobilio pastatymo, uždaros šiltos, sausos patalpos). Šio Įvykio niekas nematė ir negirdėjo, o automobilis buvo išrenkamas tamsiu paros metu, kuomet tai padaryti nesant tinkamo apšvietimo ne tik kad sudėtingiau, bet tai užtruktų ir ilgiau; penkta, transporto priemonės signalizacija anot ieškovo buvo įjungta ir veikė, bet atsakovui įtarimų kėlė aplinkybė, kad ji dėl kažkokių neaiškių priežasčių įvykio metu nesuveikė, nors ieškovo teigimu, pastebėjus vagystę (atvykus ir pamačius išardytą automobilį) signalizacija neskleidė garsinių signalų, tačiau buvo patikrinta, kad ji veikia, o ieškovas ją išjungė, neva nenorėdamas sugadinti laidinės sistemos; šešta, detalės išrinktos itin kruopščiai ir atsargiai, kas turėtų užtrukti dar daugiau laiko; praktika rodo, kad vagys paprastai nužiūrėtas automobilių dalis „traukia“ pažeisdami kitas dalis, kad tik vagystė būtų atlikta per kuo trumpesnį laiko tarpą. Dėl šios priežasties atsakovas neturėdamas galimybių tinkamai atskleisti visų šių aplinkybių ir norėdamas įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu (kaip to reikalauja teisės aktai), kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją, jog būtų patikrintos visos atsakovui abejones keliančios aplinkybės. Policijos pareigūnams šie duomenys taip pat sukėlė įtarimą ir 2014-03-03 atsakovas gavo policijos pažymą dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, o 2014-03-18 atsakovas gavo policijos pažymą, kurioje nurodytos atsakovo teisės bei pareigos, įskaitant pareigą atvykti duoti parodymus; Atsakovas, nepaisant to, kad nėra pripažinęs įvykio draudžiamuoju, vykdydamas įprastinę draudimo žalos administravimo procedūrą apžiūrėjo transporto priemonę ir apskaičiavo draudimo išmokos dydį. Taisyklių 9.6.1. punktas apibrėžia, kad jeigu nepateikiami transporto priemonės remonto išlaidas ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos be PVM pagal gamintojo rekomenduojamus laiko normatyvus, bet ne didesnius nei draudiko rekomenduojamo autoserviso valandiniai įkainiai, ir draudiko nurodytus keičiamų detalių ir (ar) dalių (naujų neoriginalių, naudotų, o jų nesant rinkoje, naujų originalių), atitinkančių sugadintos transporto priemonės technologijos lygį, atsižvelgiant į kainą, kurią už detales ir (ar) dalis sumokėtų draudikas. Ši sąlyga reiškia, kad jei automobilis neremontuojamas ir yra sudaromas teorinis skaičiavimas (kaip yra ir šiuo atveju), nuostolis apskaičiuojamas pagal vidutines rinkos kainas, tuo tarpu vertintojas Gedas Valikonis savo skaičiavimus atliko imdamas autentifikuoto atstovo naujos originalios detalės kainą. Atsižvelgiant į šias Taisyklių nuostatas, atsakovo įsitikinimu, teismas turėtų vadovautis atsakovo sudaryta sąmata; Ikiteisminio tyrimo institucijoms nutraukus ikiteisminį tyrimą, atsakovas gavo visą esminę informaciją ir galėjo susipažinti su ikiteisminio tyrimo rezultatais. Išanalizavus teisėsaugos institucijų atliktus veiksmus bei surinktą informaciją, atsakovo vertinimu trūksta duomenų dėl galimo įvykio inscenizavimo įrodymo, todėl atsakovas nusprendė įvykį pripažinti draudžiamuoju ir atlyginti visus (pagal sudaryta draudimo sutarti) įvykio metu ieškovo patirtus nuostolius. Taigi atsakovas įvykdė visas savo sutartines prievoles, todėl ieškovo reikalavimai nepagristi, prieštarauja sudarytos sutarties nuostatoms; ieškovas sudarydamas Draudimo sutartį galėjo pasirinkti bet kurią rinkoje veikiančią draudimo bendrovę, tačiau susipažinęs su atsakovo siūlomomis paslaugomis bei jų sąlygomis ieškovas laisvanoriškai sudarė draudimo sutartį būtent su atsakovu. Jeigu sudarant draudimo sutartį ieškovo būtų netenkinusios tam tikros Draudimo sutarties sąlygos, kurios buvo aptartos Draudimo sutartyje ir kurias siūlė atsakovas, tai pagal sutarčių laisvės principą ieškovas galėjo nesudaryti Draudimo sutarties su atsakovu ir rinktis kitą draudimo bendrovę. Ieškovas taip pat galėjo prašyti keisti sudaromos sutarties nuostatas (aptariant individualias sąlygas), tačiau to nedarė; Atsakovas nesutiko su ieškovo ieškinyje išdėstytais argumentais, kad Taisyklių 1.21. punkte išdėstyta standartinė sąlyga dėl transporto priemonės pripažinimo sunaikinta tvarkos laikytina netikėta (siurprizinė) ir sudaro pagrindą tenkinti ieškovo reikalavimą. Šalių 2013-08-29 sudarytame transporto priemonių draudimo liudijime expressis verbis buvo nurodyta, kad ieškovas sumokėdamas draudimo įmoką (ar jos dalį) patvirtino, kad su šiame liudijime nurodytomis Taisyklėmis buvo supažindintas ir gavo jų kopiją. Tai reiškia, kad ieškovui pasirašant draudimo sutartį, ieškovas gavo dokumentus (liudijimą ir Taisykles) su visomis draudimo sutarties sąlygomis, išreikštomis valstybine (lietuvių) kalba. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Taisyklių 1.21 punktas buvo yra nurodytas Taisyklių I dalyje „Draudimo sąlygos“ 1 „Draudimo sąvokos" (minėtas punktas yra išdėstytas aiškiai, gerai matomas, įprastu Taisyklių šriftu). Be to, šis Taisyklių punktas neturėjo tiesioginės įtakos apskaičiuojant nuostolio dydį ir nebuvo taikomas. Atsakovas žalos administravimą vykdė išimtinai pagal sudarytos sutarties nuostatas, žalos dydis apskaičiuotas vadovaujantis sutartyje aptartomis metodikomis; Taisyklių 9.15. punktas numato, kad draudimo išmoką išmokama per 15 darbo dienų, kai draudikas gauna visą informaciją, reikšmingą draudžiamojo įvykio fakto, aplinkybių ir pasekmių bei draudimo išmokos dydžio nustatymui. Viso žalos administravimo metu atsakovas nebuvo priėmęs sprendimo nemokėti draudimo išmokos. Visą šį laikotarpį vyko žalos administravimo procedūros, tokiu būdu atsakovas nepažeidė nei teisės aktų, nei tarp šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatų. Ieškovui nebuvo iškilusi pareiga kreiptis į teismą, nes ieškovo teisės nebuvo pažeistos; Atsakovui pripažinus įvykį draudžiamuoju, nuostolio dydis buvo apskaičiuotas pagal Taisyklių nuostatas. Žalos atlyginimas priklauso nuo to, ar automobilis yra realiai remontuojamas ir Draudikui pateikiami tai patvirtinantys įrodymai (Taisyklių 9.6.2), ar draudimo išmoka apskaičiuojama teorinių skaičiavimų būdu (sudarant remonto darbų sąmatą), kai nepateikiami realų nuostolio dydį patvirtinantys dokumentai (Taisyklių 9.6.1 punktas). Šiuo atveju būtent pagal jį ir buvo apskaičiuotas nuostolio dydis, t. y. tokia tvarka, kaip šalys susitarė. Automobilis buvo remontuotinas (tikslingas automobilio remontas), todėl nuostolio dydžio įvertinimui nėra svarbus ieškovas nurodomas Taisyklių 1.21. punktas (ieškovas prašo pripažinti siurpriziniu), nes jis taikomas tais atvejais, kai automobilio remontas nėra tikslingas; Ieškovo pateikta ataskaita neturi prima facie, t. y. didesnės išankstinės įrodomosios galios ir yra lygiavertis duomuo vertinant padarytą žalą bei apskaičiuojant nuostolio dydį. Įstatymai nenumato draudimo bendrovėms pareigos mokėti draudimo išmoką pagal ataskaitą. Šią ataskaitą draudimo bendrovės ekspertai vertina, kaip vieną iš įrodymų apie žalos dydį, kurį nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pateikti savo lėšomis. Tai pažymima ir Lietuvos banko 2014 metais išnagrinėtų ginčų apžvalgoje (23-24 puslapiuose), kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad draudikas neprivalo perskaičiuoti draudimo išmokos pagal nepriklausomų turto vertintojų ataskaitoje nurodytus įkainius. Lietuvos banko apžvalgoje pabrėžiama, kad sutarties šalys gali laisvai susitarti pagal kokius įkainius bus skaičiuojamas nuostolio dydis ir draudimo išmoka (minimalius, vidutinius, maksimalius, pagal draudimo bendrovės turimą kainą ir pan.). Lietuvos banko apžvalgoje taip pat pažymima, kad jei ataskaita sudaryta ne pagal sudarytos sutarties nuostatas, ji iš esmės neturi jokios įrodomosios galios, nes vertintojas naudoja visai kitus įkainius ir metodikas, nei susitaria Draudimo sutarties šalys. Taigi įvertinus visą tai, darytina išvada, kad atsakovas neprivalėjo nustatant draudimo išmokos dydį remtis ataskaitos duomenimis, o atsakovo apskaičiuotas draudimo išmokos dydis yra teisingas, pagrįstas ir atitinkantis tarp šalių sudarytos Draudimo sutarties nuostatas. Be to, ieškovo pateikta ataskaita akivaizdžiai neatspindi faktinio padarytos žalos dydžio. Atsakovas įvertinęs ataskaitą nustatė, kad ji yra sudaryta ne pagal tarp šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatas; Ieškovas reikalavimą atsakovui teikia pagal nepriklausomų turto vertintojų paskaičiavimus su PVM, nors minėtas Taisyklių 9.6.1.1. punktas aiškiai nurodo, kad būtinos remonto išlaidos tokiais atvejais apskaičiuojamos be PVM. Dėl šios priežasties ieškovo pareikštas reikalavimas atsakovui yra nepagrįstai didelis. Ataskaitoje skaičiuojama pagal autentifikuoto atstovo naujų originalių detalių kainą. Tai taip pat visiškai neatitinka tarp šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatų, nes Taisyklių 9.6.1.1. punkte yra aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta, kad remonto išlaidos yra apskaičiuojamos pagal draudiko nurodytus keičiamų detalių ir (ar) dalių (naujų neoriginalių, naudotų, o jų nesant rinkoje naujų originalių) kainas. Dėl šio neatitikimo taip pat nepagrįstai ir ženkliai išauga transporto priemonės remonto kaštai (nepagrįstai didėja ieškovo reikalavimas). Ieškovas nepagrįstai nurodo, jog transporto priemonę yra netikslinga remontuoti; Ieškovas nurodė, jog turi būti laikomasi Nutarimo nuostatų, tačiau nutarimas yra taikomos tik civilinės atsakomybės kylančios iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atvejais. Nagrinėjamu atveju šalys yra sudariusios laisvanorišką transporto priemonių draudimo sutartį. Dėl šios priežasties reikia pabrėžti, kad šalims turi būti taikomos abiejų šalių konsensusu apibrėžtos ir sutartyje įtvirtintos nuostatos; Ieškovas ieškinyje prašė atlyginti nepriklausomo turto vertinimo išlaidas. Tačiau šis prašymas prieštarauja tarp šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatomis. Taisyklių 12.1.5. punktas numato, kad neatlyginami finansiniai nuostoliai, tiesiogiai nesusiję su sugadintos transporto priemonės atkūrimo išlaidų arba sunaikintos ar pavogtos transporto priemonės vertės (kainos) kompensavimu (įskaitant, bet neapsiribojant: išlaidos dėl transporto priemonės prastovos, negautos pajamos dėl negalėjimo ja naudotis, baudos, nuostoliai) ir neįvardyti Draudimo sąlygų 10.1. ir 10.3. punktuose. Šalys aiškiai apsibrėžė, kad atsakovas atlygina tik tiesiogines išlaidas, kurias reikalingos turto remontui ir atstatymui, o visi kiti finansiniai nuostoliai nėra draudžiami ir nėra atlyginami; Atsakovas tinkamai vykdė įstatymuose ir Taisyklėse numatytus reikalavimus, todėl ieškovui nebuvo kilusi būtinybė kreiptis į nepriklausomus turto vertintojus. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad nepriklausomi turto vertintojai apžiūrėjo ir sudarė sąmatą 2013-11-06, kai atsakovas jau buvo nustatęs transporto priemonės remonto sąmatą dar 2013-10-28.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas iš esmės palaikė ieškinyje, su vėlesniais patikslinimais, nurodytas aplinkybes bei argumentus. Papildomai paaiškino, kad Transporto priemonė buvo apdrausta neišskaitant Transporto priemonės dalių nusidėvėjimo. Ieškovo atstovas pažymėjo, jog ieškiniu iš esmės ginčija atsakovo pateiktą žalos nustatymo faktą ir draudimo išmokos apskaičiavimo teisingumą. Teigė, kad nepriklausomo turto vertintojo išvadomis reikėtų vadovautis nustatant faktiškai patirtą ieškovo nuostolį. Be to, Draudimo taisyklės, kuriomis vadovaujantis buvo sudaryta Draudimo sutartis, iš esmės numatė siurprizinę ieškovui sąlygą, pagal kurią turėtų būti apskaičiuojama draudimo išmoka. Vadovaujantis Draudimo sąlygų 1.21. punktu, draudimo išmoka turėtų būti apskaičiuojama įvertinus Transporto priemonės rinkos vertę įvykio dieną bei Transporto priemonės likutinę vertę, o draudimo išmoka negali viršyti šių dviejų sumų skirtumo. Tačiau ieškovo vertinimu, tokia sąlyga neatitinka rinkos standartų. Taip pat nustatant nuostolius civiliniuose draudimo santykiuose vadovaujamasi Nutarimu, kuriame nuostolių apskaičiavimo tvarka taip pat buvo kita. Taikant kitokį apskaičiavimo metodą atsakovas nagrinėjamu atveju apskaičiavo dvigubai mažesnę draudimo išmoką. Draudimo įvykis buvo nagrinėjamas nepagrįstai ilgai – pusantrų metų. Teigė, kad pagal Nutarime nustatytas taisykles, esant draudžiamajam įvykiui, ieškovui būtų išmokėta iki 75 % dydžio padarytos žalos, tuo tarpu pagal atsakovo Taisyklių nuostatos – iki 50 % dydžio žalos. Paaiškino, net jeigu teismas nepripažins Draudimo taisyklių sąlygos siurprizinės, tai atsakovas vis tiek paskaičiuoja per mažą žalos dydį. Nepriklausomas turto vertintojas apskaičiavo didesnį Transporto priemonei padarytą žalos dydį, kuriuo nagrinėjamu atveju ir reikėtų vadovautis. Pagal atsakovo apskaičiuojamą metodiką draudimo išmoka turėtų sudaryti 4 644,34 €, tuo tarpu draudikas sumokėjo 200,00 € dydžio mažesnę sumą. Paaiškino, kad ieškovas yra individualios įmonės savininkas, kuri verčiasi įvairia veikla, tame tarpe ir transporto priemonių apdaila. Ieškovas Transporto priemonės neremontavo, t. y. pardavė už likutinę vertę. Papildomai nurodė, jog į bylą yra pateikta tik nepriklausomo eksperto išvada, tačiau visa Transporto priemonės turto vertinimo ataskaita nebuvo teikiama, nes tai padidintų ieškovo patirtus kaštus. Paaiškino, jog siurprizas buvo tas, kad Nutarimo 14 punkte yra nustatyta, ar tikslinga remontuoti Transporto priemonę po eismo įvykio ir nurodyta, kad netikslinga Transporto priemonės remontuoti, jeigu žala yra daugiau kaip 75 % Transporto priemonės vertė. Nepriklausomo turto vertintoje ataskaitoje nurodyta suma neviršijo 75 % Transporto priemonės vertės (ataskaitoje nurodyta apie 70 % vertės žala), tuo tarpu atsakovo taisyklėse nurodyta, kad Transporto priemonė laikoma sunaikinta, jeigu būtinosios remonto išlaidos yra lygios arba viršija Transporto priemonės rinkos vertės draudžiamojo įvykio dieną ir liekanų vertės skirtumą. Nurodė, kad ieškovas turi dvi transporto priemones (El. bylos priedas, t. 2, b. l. 46-47).

Bylos nagrinėjimo metu atsakovui pripažinus Įvykį draudžiamuoju ir išmokėjus 4 441,00 € dydžio žalą (4 934,44 € dydžio apskaičiuota žala – 493,44 € (10 % išskaita)) iš esmės tarp šalių kilo ginčas dėl Taisyklių 1.21. punkto sąlygos ir žalos dydžio apskaičiavimo metodikos. Ieškovas teigė, kad Taisyklių 1.21. punkto sąlyga yra siurprizinė ir netikėta ieškovui. Taip pat nurodė, jog atsakovas apskaičiavo netikslų žalos dydį, nes nesivadovavo ieškovo pateikta Transporto priemonės vertinimo ataskaita bei Nutarimo nuostatomis, o atsakovas teigė, kad žalos dydį apskaičiavo tiksliai, vadovaudamasis Draudimo sutarties nuostatomis.