Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „K.“ bankroto administratorės mažosios bendrijos „Bankrosta“, atsakovų V. Ž. ir E. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „K.“ ieškinį atsakovams V. Ž. ir E. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio proceso ribų

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

2. Šios byloje apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės (bankrutavusios bendrovės) ieškinys dėl žalos atlyginimo jos buvusiems de jure ir de facto vadovams (atsakovams).

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių

3. Byloje esantys duomenys išrašuose iš Juridinių asmenų registro patvirtina, kad ieškovė įregistruota 2008 m. gegužės 30 d. Bendrovės akcininkas nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d. buvo E. K., taip pat akcininkas buvo nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės vadovais buvo: nuo 2008 m. gegužės 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 20 d. – E. K., nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. – V. Š., nuo 2013 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. sausio 17 d. – E. K., nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. vasario 27 d. – V. Ž., nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2018 m. sausio 20 d. – A. B..

4. Kauno apskrities VMI 2015 m. vasario 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinimo nusprendė: patvirtinti 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo aktą t. y. 103 485 Eur (357 313 Lt) pelno mokesčio sumą, 13 193,06 Eur (45 553 Lt) GPM sumą ir 5 277,17 Eur (18 221 Lt) PSD įmokų sumą; patvirtinti apskaičiuotus 46 661,26 Eur (161 112 Lt) pelno mokesčio delspinigius, 9 068,58 Eur (31 312 Lt) GPM delspinigius, 3 627,49 Eur (12 525 Lt) PSD įmokų delspinigius; paskirti ieškovei 31 045 Eur (107 194 Lt) pelno mokesčio baudą, 3 957 Eur (13 666 Lt) GPM baudą, 1 583 Eur (5 466 Lt) PSD įmokų baudą; nurodyti ieškovei sumokėti į VMI sąskaitą 181 191,26 Eur (625 619 Lt) pelno mokestį, jo delspinigius ir baudą, 26 218,64 Eur (90 531 Lt) GPM, jo delspinigius ir baudą, 10 487,66 Eur (36 212 Lt) PSD įmokas, jų delspinigius ir baudą. Sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo iš viso patvirtinta 121 955,23 Eur (421 087 Lt) mokesčių, apskaičiuota 59 357,33 Eur delspinigių ir paskirta 36 585 Eur (126 326 Lt) baudų, iš viso 217 897,56 Eur.

5. Ieškovė pagal 2015 m. lapkričio 2 d. PVM sąskaitą faktūra pardavė Estijos įmonei „N.“ tris puspriekabes ir tris vilkikus už 75 304,48 Eur, ši sąskaita šalių atstovų nepasirašyta.

6. Juridinių asmenų registro tvarkytojui ieškovės finansinės atskaitomybės rinkiniai teikti 2009 – 2014 m. 2015 – 2018 m. laikotarpiu ieškovės finansinės atskaitomybės rinkiniai viešojo registro tvarkytojui nebuvo teikiami.

7. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV) 2017 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į teismą, prašydama iškelti ieškovei bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi iškėlė ieškovės bankroto bylą, priėjęs išvados, kad bendrovė nemoki (civilinė byla Nr. eB2-5118-275/2018). Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1920-407/2017 panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad: pagal 2017 m. rugpjūčio 8 d. balanso duomenis, bendrovės turimo turto vertė sudarė 141 235 Eur, o pradelsti įsipareigojimai kreditoriams – 208 118 Eur, iš jų – 182 300 Eur skola Estijos įmonei „N.“; teismui pateiktas 2017 m. rugsėjo 25 d. Estijos įmonės „N.“ vadovo V. Ž. patvirtinimas, kad ieškovės 182 300 Eur skolos mokėjimas atidėtas iki 2018 m. gruodžio 31 d. Taip pat pateikti mokėjimo nurodymai, patvirtinantys kitų skolų sumokėjimą: VSDFV 2017 m. lapkričio 10 d. sumokėta 1 212 Eur, 2017 m. lapkričio 27 d. – 6 058,39 Eur, iš viso – 7 270,39 Eur; pagal pateiktus įrodymus ieškovės pradelstos skolos – 18 548 Eur dydžio (208 118 Eur – 182 300 Eur – 7 270 Eur). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2017 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė neatitiko nemokios įmonės kriterijaus, nes jos pradelsti įsipareigojimai (18 548 Eur) neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės (141 235 Eur), todėl pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo atmetė.

8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4366-392/2018 pagal VMI pareiškimą ieškovei iškėlė bankroto bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1727-553/2018 minėtą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

9. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2304-910/2020 pripažino ieškovės bankrotą tyčiniu, šioje byloje suinteresuotų asmenų procesiniu statusu dalyvavo abu atsakovai. Teismas ieškovės bankrotą tyčiniu pripažino Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktų pagrindais, t. y. dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymo, mokėjimų eiliškumo pažeidimo, įmonės veiklos organizavimo tokiu būdu, kad kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą, netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, ne visų buhalterinės apskaitos dokumentų bankroto administratorei perdavimo.

10. Vilniaus apygardos teismas, be kita ko, minėtoje nutartyje nustatė, kad: ieškovės mokumo problemos kilo 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau ieškovė tęsė nuostolingą veiklą; didžiausia kreditorė Estijos įmonė „N.“ 2017 m. atidėjo 182 300 Eur dydžio skolos sumokėjimą iki 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau, 2017 m. balandžio 10 d. pasibaigus ieškovės ir VMI mokestiniam ginčui, ieškovei atsirado daugiau kaip 200 000 Eur mokestinė prievolė ir vien šios prievolės suma viršijo visą į balansą įrašyto turto vertę – 141 235 Eur; E. K., kaip ieškovės de jure vadovo, elgesys, 2015 ir 2016 m. neužtikrinus buhalterinės apskaitos organizavimo, nevykdžius pareigos parengti ir pateikti finansinės atskaitomybės rinkinius Juridinių asmenų registrui, taip pat V. Ž., nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. vasario 27 d. buvusio de jure vadovu, o nuo 2017 m. vasario 27 d. pasitelkusio formalų de jure ieškovės vadovą, tačiau toliau de facto veikusio kaip vadovo, elgesys vertintini kaip sąmoningas pareigos užtikrinti ieškovės buhalterinės apskaitos organizavimą nevykdymas; ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų dalies neperdavimas bankroto administratorei neleido nustatyti ieškovės 2015 – 2018 m. vykdytos ūkinės ir finansinės veiklos rezultatų, turto sudėties, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, įvertinti ieškovės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo, o šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį dėl ieškovės buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo, dėl kurio negalima nustatyti ieškovės veiklos rezultatų 2015 – 2018 m. laikotarpiu, jos nemokumą lėmusių priežasčių; V. Ž. nuo ieškovės įsteigimo 2008 m. dalyvavo ieškovės veikloje, priimdavo sprendimus esminiais bendrovės veiklos klausimais, t. y. iš esmės veikė kaip de facto vadovas; šis asmuo nuo 1997 m. tiek faktiškai, tiek de jure dalyvauja ir iš esmės analogiška veikla besiverčiančios UAB „R.“ valdyme, taip pat buvo 2007 m. įsteigtos bei 2014 m. liepos 18 d. likviduotos dėl bankroto UAB „G. transportas“, vykdžiusios analogišką transporto paslaugų teikimo veiklą, vadovas, V. Ž. veikė ir kaip Estijos įmonės „N.“ vadovas; ieškovės veikloje 2009 m. buvo priimta sprendimų, nenaudingų ieškovei, 2009 m. vasario 6 d. sudarytas susitarimas, kuriuo ieškovė perėmė iš UAB „G. transportas“ 193 715,80 Lt (56 103,97 Eur) dydžio įsiskolinimą šios įmonės darbuotojams, be to, iš viso sumokėjo dar didesnę – 303 688 Lt (87 954,12 Eur) – sumą, susitarimas ieškovei sukėlė didelių neigiamų padarinių, jai apskaičiuota sumokėti GPM, PSD įmokas, šių mokesčių delspinigius ir baudas; ieškovės de jure vadovo E. K. ir de facto vadovo V. Ž. sudaryti vienintelio materialaus turto (transporto priemonių) perleidimo juridiniams asmenims, kurių veikloje dalyvavo ir dalyvauja suinteresuotas asmuo V. Ž., sandoriai, pripažintini ieškovei ekonomiškai nenaudingais sandoriais; sandoriai buvo ne tik nenaudingi, bet ir žalingi, jie (ypač vilkikų, kurie buvo ieškovės vykdomos veiklos pagrindinės priemonės ir pagrindinis pajamų šaltinis) turėjo esminės reikšmės ieškovės nemokumui, o jai tapus nemokia – galutinai pabloginę ieškovės finansinę padėtį, o šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį; 2017 m. rugpjūčio 8 d. sudarytame ieškovės balanse nurodyta, jog ieškovės turimo turto vertė – 141 235 Eur, vienintelis ieškovės turtas – vilkikai; 2017 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė turėjo nuosavybės teise transporto priemones (vilkikus), kurių vertė buvo 141 235 Eur; kai ieškovė nusprendė perleisti Estijos įmonei „N.“ už skolą transporto priemones (vilkikus), dar nebuvo pasibaigęs piniginės prievolės įvykdymo Estijos įmonei terminas; VMI, kuri nuo 2017 m. balandžio 11 d. turėjo didesnį kaip 200 000 Eur piniginį reikalavimą, turėjo ir pirmenybę gauti atsiskaitymą iš lėšų, pardavus ieškovės turtą, o iš lėšų, kurios gautos iš Estijos įmonės už šiai perleistus 141 235 Eur vertės vilkikus, VMI nesumokėta nė skolos dalies; ieškovės vardu 2017 m. veikęs de facto vadovas V. Ž., perleisdamas ieškovės vienintelį materialų turtą, be to, neaišku, už kokią kainą, su juos susijusiai Estijos įmonei, organizavo veiklą taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į ieškovės turtą būtų apribotos, o tai sudarė pagrindą pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

11. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1459-585/2020 Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 28 d. nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu paliko nepakeistą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad dėl abiejų atsakovų veiksmų ieškovė privesta prie bankroto.

12. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 4 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje patvirtinti 356 024,57 Eur dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai.

Dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo tvarkos

13. Šioje byloje pateikti trys apeliaciniai skundai, sprendimą skundžia tiek ieškovė, tiek atsakovai. Atsižvelgiant į apeliaciniuose skunduose reiškiamus reikalavimus ir šių reikalavimų pagrindą, tikslingiausia pirmiausia pasisakyti dėl atsakovų apeliacinių skundų, kadangi atsakovai kvestionuoja skundžiamą sprendimą tuo aspektu, kad jie apskritai neturi pareigos atsakyti pagal ieškovės ieškinį. Tik nustačius, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovai turi pareigą atsakyti pagal ieškinį, galėtų būti sprendžiama dėl ieškovės apeliacinio skundo, kuriuo ieškovė siekia ieškinio patenkinimo didesne apimtimi nei jį patenkino pirmosios instancijos teismas, pagrįstumo.

14. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nei ieškovė, nei atsakovai neginčija pirmosios instancijos teismo nurodyto teisinio pagrindo dėl juridinio asmens valdymo organų veiksmais padarytos žalos bendrovei atlyginimo ir atsakovų atsakomybės pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nekartoja skundžiamame sprendime nurodytų bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę nustatančio teisinio pagrindo, kiek tai nėra susiję su konkretaus apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo įvertinimu.

Dėl atsakovo V. Ž. apeliacinio skundo

15. Atsakovas V. Ž. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą taikyti ieškinio senatį. Atsakovo manymu, senaties terminas skaičiuotinas ne nuo tada, kai apie teisės pažeidimą (sandorio žalingumą) sužinojo bankroto administratorė, o kada apie tai sužinojo žalą patyręs asmuo (ieškovė), o ši apie pažeidimą žinojo nuo 2009 m. Atsakovo vertinimu, ieškovės įgaliotų atstovų keitimasis nekeičia senaties termino pradžios. Be to, atsakovo manymu, ieškovės administratorė JANĮ 72 straipsnio 1 dalyje numatyta teise nesinaudojo, 2009 m. vasario 6 d. sandorio su UAB „G. transportas“ neprašė pripažinti negaliojančiais, todėl ieškovė prarado teisę naudotis JANĮ 72 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

16. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriam pareikšti pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad terminas ieškiniui pateikti formaliai skaičiuotinas nuo 2018 m. spalio 16 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis iškelti ieškovei bankroto bylą, tokiu atveju jis pasibaigtų 2021 m. rugsėjo 3 d. Tačiau teismas nurodė, kad ieškovės dokumentai bankroto administratorei turėjo būti pateikti iki 2021 m. rugsėjo 21 d., todėl, būtent ši diena laikytina ta diena, kada nemokumo administratorei pagal įpareigojimus perduota visa dokumentacija. Ieškovės ieškinys gautas 2020 m. spalio 1 d., todėl teismas vertino, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas.

17. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022).

18. Šiuo atveju terminas ieškiniui pateikti formaliai skaičiuotinas nuo 2018 m. spalio 16 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis iškelti ieškovei bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, ieškovės buvusiems valdymo organams buvo nustatytas 15 d. terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti bankroto administratorei visus dokumentus, taigi, trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigtų 2021 m. lapkričio 2 d. Ieškinį šioje byloje ieškovės bankroto administratorė pareiškė 2020 m. spalio 1 d., taigi, trejų metų terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti nėra praleistas, kadangi apie visus ieškovės buvusių vadovų veiksmus, dėl kurių kilo ieškiniu reikalaujami priteisti nuostoliai, ieškovės bankroto administratorė negalėjo sužinoti anksčiau nei 2018 m. lapkričio 4 d. (pirma darbo diena po 15 d. termino nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo).

19. Be to, nagrinėjamu atveju ieškovė (bankroto administratorė) galėjo suprasti, kad ieškovės de jure ir de facto vadovai (atsakovai) pažeidė ieškovės teises, sukeldami ieškovės tyčinį bankrotą, tik išsprendus klausimą dėl tyčinio bankroto. Taigi, būtent teismo konstatuotas įmonės tyčinis bankrotas ir tai, kad įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės vadovų veiksmai, leido ieškovės bankroto administratorei suprasti apie ieškovės teisių pažeidimą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022). Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1459-585/2020 dėl ieškovės tyčinio bankroto įsiteisėjo 2020 m. rugsėjo 17 d. Taigi, ieškinio senaties terminas, šį skaičiuojant ir kitu kasacinio teismo pripažįstamu būdu, taip pat laikytinas nepraleistu.

20. JANĮ 72 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bankroto administratorius per 6 mėn. nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinio asmens sudarytų sandorių, kurie yra priešingi jo veiklos tikslams ir (arba) galėjo turėti įtakos tam, kad juridinis asmuo negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju laikoma, kad senaties terminai kreiptis į teismą yra nepraleisti.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme nustatytas 6 mėn. terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sudarytus sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. Minėtas terminas nekeičia ieškinio senaties termino eigos, jos pradžios skaičiavimo taisyklės. Šis laikotarpis ne apibrėžia ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas. Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022). Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas V. Ž., bankroto administratorei įstatymo nustatyta pareiga per 6 mėn. patikrinti įmonės sandorius neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškovės sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento. Aplinkybė, kad bankroto administratorė nusprendė neginčyti ieškovės sudarytų sandorių (kurių ginčijimas, nesant didelės dalies ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų būtų neperspektyvus, o UAB „G. transportas“ yra likviduota), o kreiptis dėl žalos atlyginimo, nekeičia ir nesutrumpina ieškinio senaties termino skaičiavimo tokiam ieškiniui pareikšti.

22. Be to, atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju asmuo, kuriam atsakovų veiksmais padaryta žala (ieškovė), apie jos teisių pažeidimą turėjo sužinoti 2009 m., kuomet atlikti neteisėti atsakovų veiksmai, o ieškovės atstovų pasikeitimas, paskiriant bankroto administratorę, įtakos senaties termino skaičiavimui neturi. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo teiginiai visiškai nesutinka. Akivaizdu, kad bendrovės valdymo organai, atlikę tam tikrus neteisėtus veiksmus bendrovės atžvilgiu ir jai padarę žalos, yra suinteresuoti, kad ši žala negalėtų būti atlyginta iš jų asmeninio turto, todėl tokiu atveju bendrovės valdymo organai gali imti veiksmų, siekdami atitolinti bendrovės bankroto bylos iškėlimą ir bendrovei nenaudingų sandorių patikrinimą. Būtent todėl teismų praktikoje ieškinio senaties terminas tokiems ieškiniams pareikšti skaičiuojamas nuo tada, kai iškėlus bendrovei bankroto bylą, paskirta bankroto administratorė gali objektyviai sužinoti apie bendrovės valdymo organų neteisėtus veiksmus bendrovės atžvilgiu. Bendrovė, kaip juridinis asmuo, tam tikra prasme yra teisinė fikcija, ji pati asmeniškai negali suprasti, kad jos teises valdymo organai pažeidė įmonės bei jos kreditorių interesus bei jai sukėlė žalą. Akivaizdu, kad bendrovės valdymo organai, kurie savo veiksmais sukėlė bendrovei žalą, patys nesiims ginti bendrovės interesų ir siekti savo veiksmais padarytos žalos atlyginimo bendrovei, todėl šiuo atveju įmonių bankroto procese egzistuojantis viešasis interesas bei kreditorių teisėtas interesas gauti kuo didesnį savo finansinių reikalavimų patenkinimą neatleidžiant nuo atsakomybės nesąžiningai bendrovės atžvilgiu veikusių jo valdymo organų, sudaro pagrindą skaičiuoti ieškinio senaties terminus pareikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo būtent nuo bendrovės bankroto administratorės sužinojimo apie žalingus bendrovei sandorius sužinojimo momento.

23. Iš esmės dėl minėtų motyvų atmestini ir atsakovo V. Ž. apeliacinio skundo argumentai, kad senaties terminas yra suėjęs ir reikalavimui dėl VMI 2015 m. vasario 17 d. aktu paskirtų delspinigių ir baudų, nes šie nuostoliai irgi susiję su 2009 m. vasario 6 d. sandorio vykdymu, o šis sandoris nėra pripažintas negaliojančiu JANĮ 72 straipsnio tvarka.

24. Apeliaciniame skunde V. Ž. taip pat teigia, jog duomenys išrašuose iš bankų sąskaitų patvirtina, kad Estijos įmonė „N.“ tikrai yra atlikusi mokėjimus lizingo bendrovėms už ieškovę, todėl įtikinamas argumentas, jog ieškovė, perduodama šiai bendrovei transporto priemones, atliko tarpusavio prievolių įskaitymą, nors ir nesurašė aiškaus tą patvirtinančio akto. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

25. Byloje esantys minėti duomenys iš tiesų patvirtina, kad Estijos įmonė yra atlikusi mokėjimus už ieškovės lizinguojamas transporto priemones, tačiau byloje taip pat pateikti ir finansinio lizingo sutarčių pabaigos aktai, kuriais, sumokėjus visas finansinio lizingo sutartyse nurodytas įmokas, lizinguojamos transporto priemonės nuosavybės teise perduotos ne Estijos bendrovei, o ieškovei. Kaip jau minėta, ieškovės tyčinio bankroto byloje ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, be kita ko, ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį – dėl ieškovės buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo, dėl kurio negalima nustatyti ieškovės veiklos rezultatų 2015 – 2018 m. laikotarpiu, jos nemokumą lėmusių priežasčių. Pagal atsakovo paaiškinimus, būtent šiuo laikotarpiu ir buvo sudaryti ieškovės ir Estijos įmonės „N.“ sandoriai dėl skolų įskaitymo bei ieškovės transporto priemonių perdavimo Estijos įmonei, o netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas iš esmės užkirto kelią nustatyti tikruosius ieškovę ir Estijos įmonę „N.“ siejusius santykius ir tarpusavio įsipareigojimų dydį bei šių įsipareigojimų pagrįstumą. Atsakovams buvus atsakingiems už buhalterinės apskaitos teisingą tvarkymą ir dokumentų išsaugojimą, tačiau šios pareigos tinkamai nevykdžius, būtent atsakovams tenka neigiami tokio jų neteisėto veikimo padariniai, kuomet nėra galimybės pagrįsti šias įmones siejusių santykių, todėl atsakovų teiginiai apie atliktus įskaitymus, kurių nepagrindžia objektyvūs ir konkretūs įrodymai, negali būti laikomi teisingais ir šalinančiais jų atsakomybę.

26. Be to, byloje pateikti duomenys, jog ieškovės kreditorė Estijos įmonė „N.“ 2017 m. atidėjo ieškovei 182 300 Eur dydžio skolos sumokėjimą iki 2018 m. gruodžio 31 d., o VMI mokestinis ginčas su ieškove vyko iki 2017 m. balandžio 10 d., ir jam pasibaigus nebuvo sumokėtos mokestinių patikrinimų metu papildomai apskaičiuotos sumos: 2017 m. liepos 5 d. pateiktas nurodymas nurašyti 240 304,72 Eur dydžio mokestinę nepriemoką iš ieškovės sąskaitų, o 2018 m. kovo 13 d. priimtas sprendimas išieškoti 251 912,02 Eur mokestinę nepriemoką iš ieškovės turto, tačiau nei iš sąskaitų, nei iš turto mokestinės nepriemokos išieškoti nepavyko. Taigi, atsakovai, veikdami priešingai ieškovės ir VMI (valstybės biudžeto) interesais, nesulaukę ieškovės kreditorės Estijos įmonė „N.“ nustatyto prievolės įvykdymo termino pabaigos 182 300 Eur prievolei šiai kreditorei įvykdyti, siekdami išvengti išieškojimo iš ieškovės pagrindinio ir vertingiausio turto (transporto priemonių) VMI naudai, kuriai apskaičiuotos įmokos priklausė jau nuo 2009 m., šias perleido per atsakovą V. Ž. susijusiai Estijos įmonei.

27. Apeliaciniame skunde V. Ž. taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas išėjo iš ieškinio ribų, nes ieškovė ieškiniu ir pasisakymais jau nebekėlė reikalavimo priteisti žalą dėl transporto priemonių perleidimo. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo sutikti su šiais atsakovo teiginiais.

28. Ieškovės bankroto administratorė patikslintame ieškinyje nurodė, kad: įsiteisėjusiomis teismų nutartimis nustatyta, jog Estijos įmonė „N.“ 182 300 Eur dydžio skolos sumokėjimo terminą 2017 m. atidėjo iki 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau nepaisant to, ieškovė perleido Estijos įmonei „N.“ už skolą transporto priemones (vilkikus), kai dar nebuvo pasibaigęs piniginės prievolės įvykdymo Estijos įmonei „N.“ terminas, nors VMI tuo metu turėjo 217 897,56 Eur piniginį reikalavimą ieškovės atžvilgiu, taigi, dėl atsakovų veiksmų VMI reikalavimo nukreipimas į ieškovės turtą tapo neįmanomas, o Estijos įmonė „N.“ nėra ieškovės kreditorių sąraše, taigi, akivaizdu, jog su šia įmone ieškovė atsiskaitė visiškai, padengdama visą 182 300 Eur skolą. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti šią sumą ieškovei iš atsakovų solidariai.

29. Patikslinto ieškinio faktinis ir teisinis pagrindas sudaro pagrindą teigti, kad ieškovė patikslintu ieškiniu palaikė reikalavimą priteisti žalą dėl transporto priemonių perleidimo, todėl pirmosios instancijos teismui iš dalies patenkinus tokį ieškovės reikalavimą, ieškinio ribų peržengimas negali būti konstatuotas.

30. Šioje nutarties dalyje nurodytos aplinkybės ir argumentai sudaro pagrindą atmesti atsakovo V. Ž. apeliacinį skundą.

Dėl atsakovo E. K. apeliacinio skundo

31. Atsakovas E. K. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino E. K. solidariai atsakingu už sprendime nurodytos žalos padarymą, kadangi E. K. buvo tik formalus ieškovė vadovas, nepriėmė savarankiškų sprendimų, susijusių su įmonės valdymu, ir asmeniškai nepadarė veiksmų, kurie sukeltų žalą įmonei ar kreditoriams. Atsakovo teigimu, nutartyse dėl tyčinio bankroto E. K. žalingi veiksmai iš esmės susieti su tuo, kad šis nepasirūpino tinkamu buhalterinės apskaitos vedimu ir šių dokumentų išsaugojimu, o veiksmai, susiję su žalingais sandoriais, nepagrįstu pinigų išmokėjimu, turto perleidimu Estijos įmonei „N.“, yra teismų susieti būtent su V. Ž.. Atsakovas taip pat teigia, kad veiksmai, susiję su VMI baudų ir delspinigių paskyrimu, išmokomis UAB „G. transportas“ darbuotojams ir turto perleidimu „N.“, padaryti V. Ž., be E. K. žinios ir pagalbos. Atsakovo manymu, teismas neįvertino, kad sumų išmokėjimas UAB „G. transportas“ darbuotojams, baudas ir delspinigius sukėlę mokestiniai pažeidimai, transporto priemonių perleidimas Estijos įmonei „N.“ nebuvo įforminti sutartimis, reikalaujančiomis formalaus vadovo parašo. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad E. K. buvo išplėtęs savo įtakos sferą bendrovėje iki vienasmenio valdymo funkcijos perėmimo, teigia, kad šiuo klausimu sprendime padaryta rašymo klaida. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka.

32. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2304-910/2020 (dėl ieškovės tyčinio bankroto) 76 punkte nurodė, kad ieškovės de jure vadovo E. K. ir de facto vadovo V. Ž. sudaryti ieškovės turtinių teisių ir vienintelio materialaus turto (transporto priemonių) perleidimo juridiniams asmenims, kurių veikloje dalyvavo ir dalyvauja V. Ž., sandoriai, nesant byloje duomenų apie tokių sandorių naudingumą ieškovei, pripažintini ieškovei ekonomiškai nenaudingais sandoriais.

33. Pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai, esant paskirtam de jure vadovui, bendrovei vadovauja faktinis vadovas, įstatymuose nustatytų pareigų (tiek imperatyvių, tiek fiduciarinių) privalo laikytis abu įmonės vadovai (2016 m. lapkričio 23 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga).

34. Kaip pagrįstai akcentuoja ieškovė, E. K. buvo de jure ieškovės direktorius. Šias pareigas jis ėjo nuo 2008 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. birželio 20 d., taip pat nuo 2013 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. sausio 17 d. Byloje esantis išrašas iš Juridinių asmenų registro patvirtina, kad E. K. buvo ir visų ieškovės akcijų savininkas, taigi, būtent nuo E. K. valios priklausė sprendimas dėl vadovo paskyrimo ar pakeitimo. Byloje nustatytų ekonomiškai nenaudingų ieškovei sandorių sudarymo metu ieškovės vadovo pareigas ėjo E. K., šie sandoriai sudaryti šio atsakovo vadovavimo metu, taip pat būtent jam būnant vieninteliam akcininkui. Net jei ir būtų pagrindas sutikti su atsakovu, kad šis buvo tik formalus de jure ieškovės vadovas (statytinis), E. K., eidamas ieškovės vadovo pareigas, buvo atsakingas, kad ieškovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, o jam šias pareigas atliekant aplaidžiai, sudarant galimybę ieškovės bendrovę naudoti teisinių ryšių su bendrove neturinčiam de facto vadovui V. Ž. savo nuožiūra, pagal neteisėtus jo nurodymus, ypač šiam asmeniui esant ir kitų juridinių asmenų, kuriems ir perleista didžioji dalis ieškovės turto ir turtinių teisių, atstovu, tokia aplinkybė nešalina, o pagrindžia E. K. atsakomybę, nes toks E. K., kaip de jure ieškovės vadovo, abejingumas reikštų didelį neatsargumą.

35. Valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017).

36. E. K., užėmęs bendrovės vienasmenio valdymo organo pareigas, buvo atsakingas, be kita ko, ir už tinkamą bendrovės mokestinių prievolių vykdymą, taigi, neabejotina, kad šiam atsakovui, kartu su V. Ž., be kita ko, tenka ir civilinė atsakomybė už VMI priskaičiuotus delspinigius ir baudas. Iš Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių, kuriomis ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, matyti, kad teismai konstatavo, jog ieškovė prie bankroto privesta abiejų atsakovų veiksmais. Kaip teisingai nurodo ieškovė, V. Ž. veiksmai minėtose nutartyse plačiau analizuojami todėl, kad šis asmuo formaliai neveikė ieškovės vardu, todėl jo neteisėtų veiksmų vertinimas reikalavo išsamios motyvacijos, siekiant pagrįsti de facto vadovavimą ieškovei. Atsiliepime į E. K. apeliacinį skundą ieškovė pagrįstai nurodo, kad dėl E. K. statuso bendrovėje buvo mažiau abejonių ir neaiškumo, kadangi nustatyta, kad šis atsakovas buvo de jure vadovas ir vienintelis akcininkas bei vykdant ieškovei žalingus sandorius, nesiėmė jokių veiksmų, kad to būtų išvengta, tai toleravo.

37. Taip pat nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad sprendime padarytas rašymo apsirikimas, nurodant, kad E. K. buvo išplėtęs savo įtakos sferą bendrovėje iki vienasmenio valdymo funkcijos perėmimo.

38. Kasacinis teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs, jog dalyvis per se (savaime) nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (ABĮ 20 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2020).

39. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad akcininkas gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą dėl dviejų priežasčių. Pirma, CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, jei akcininkas piktnaudžiauja ribota atsakomybe, pažeisdamas bendrąją sąžiningumo pareigą, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Antrasis atvejis, kada akcininkas gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą, yra tas, kai jis savo veiksmais atsisako pasyvaus investuotojo statuso ir perima valdymo funkciją. Šiuo atveju akcininkui taikomos vadovui numatytos pareigos ir jis atsako CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

40. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad, jei akcininkas išplečia savo įtakos sferą bendrovėje iki vienasmenio valdymo funkcijos perėmimo, jam pradedamas taikyti vadovo civilinės atsakomybės režimas. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, kad ginčo laikotarpiu (2009 m.) E. K. buvo ieškovės vienintelis akcininkas, be to, iš patikrinimo akte nurodyto E. K. paaiškinimo matyti, kad jis dalyvavo įmonės veikloje, nes teikė paaiškinimus apie sudaromus sandorius ir kitas svarbias ieškovės veiklos aplinkybes, iki ginčo laikotarpio ir po jo ėjo įmonės vadovo pareigas, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad E. K., kaip ieškovės akcininkui, taikomas vadovui numatytos pareigos ir jis atsako CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu. Taigi, teisinga teismo išvada, kad E. K., būdamas vienintelis akcininkas, buvo išplėtęs savo įtakos sferą bendrovėje iki vienasmenio valdymo funkcijos perėmimo. Nurodytos aplinkybės ir motyvai sudaro pagrindą atmesti atsakovo E. K. apeliacinį skundą.

Dėl apskaičiuoto GPM priteisimo

41. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė ieškovei priteisti 13 193,06 Eur GPM nuostolių atlyginimą, kadangi 13 193,06 Eur GPM ieškovei priskaičiuotas dėl neteisėtų mokėjimų, kuriuos bendrovė atliko pagal UAB „G. transportas“ bei UAB „G.“ prašymus. Ieškovės vertinimu, jeigu ieškovė nebūtų atlikusi minėtų neteisėtų mokėjimų, tai jai nebūtų priskaičiuota ir 13 193,06 Eur GPM. Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi sprendime kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017, nes šioje byloje mokesčiai priskaičiuoti dėl neteisėtų veiksmų (ir tai nebuvo mokesčiai, kuriuos bendrovė bet kuriuo atveju būtų turėjusi sumokėti), todėl tokie mokesčiai turi būti vertinami kaip bendrovės žala. Teisėjų kolegija su minėtais ieškovės argumentais nesutinka.

43. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad iš tiesų tarp ieškovės ir UAB „G.“ ar UAB „G. transportas“ galėjo būti susiklostę darbuotojų nuomos santykiai, kadangi ieškovė turėjo tik tris darbuotojus (vadovą, transporto vadovą ir buhalterę), kurie ieškovės turėtų vilkikų nevairavo (kadangi krovinių pervežimas vilkikais buvo vienintelė ieškovės veikla), t. y. ieškovė iš tiesų galėjo užsiimti UAB „G.“ ar UAB „G. transportas“ įdarbintų asmenų nuoma ir dėl to mokėti nuomojamiems darbuotojams atlyginimus į jų asmenines sąskaitas vietoje UAB „G.“ ar UAB „G. transportas“, nors byloje nėra konkrečių tiesioginių įrodymų, kad toks susitarimas buvo raštiškai sudarytas ir realiai egzistavo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ieškovės veiklos sąnaudas (galimybę gauti pajamų) sudarė atlyginimų šiems darbuotojams mokėjimas.

44. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017. Minėta kasacinio teismo nutartis priimta civilinėje byloje, kurioje esminės faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Minėtoje byloje nustatyta, kad atsakovas buvo ieškovės akcininkas ir jos direktorius, privalėjo užtikrinti tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir mokesčių sumokėjimą laiku, tačiau to neatliko, o VMI patikrinimo aktu konstatavo, kad atsakovas organizavo apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, bendrovė neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčių: GPM, GPM delspinigių, baudos, nesumokėjo įmokų į Garantinį fondą, šių įmokų baudos ir delspinigių; PVM, PVM baudos, delspinigių; pelno mokesčio, pelno mokesčio bauda, pelno mokesčio delspinigių; VSD įmokų, įmokų baudų.

45. Kasacinis teismas minėtoje byloje išaiškino, kad žala yra neigiamas turtinis neteisėtų vadovo veiksmų rezultatas, todėl žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų. Tuo atveju, kai žala padaroma neteisėtai išvengiant mokestinių prievolių vykdymo, žala bendrovei nelaikytina nesumokėtų mokesčių suma. Mokesčiai yra ne žala bendrovei, o jos prievolė. VMI mokestinis reikalavimas bendrovei kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu. Kadangi mokesčiai nėra žala bendrovei, o būtinosios jos veiklos vykdymo išlaidos, tai pareiga jas kompensuoti iš civilinės atsakomybės prievolės nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017).

46. Nors atsakovai tinkamai nebuvo įforminę, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu ieškovė atliko mokėjimus fiziniams asmenims į jų asmenines banko sąskaitas, tačiau byloje nustatytos aplinkybės, kaip jau minėta, sudaro pagrindą sutikti su atsakovais, kad ieškovė iš tiesų galėjo užsiimti UAB „G.“ ar UAB „G. transportas“ įdarbintų asmenų nuoma ir dėl to mokėti nuomojamiems darbuotojams atlyginimus į jų asmenines sąskaitas, todėl ieškovės veiklos sąnaudas sudarė atlyginimų šiems darbuotojams mokėjimas. Taigi, nors atsakovai ir veikė neteisėtai, tinkamai neįformindami darbuotojų nuomos teisinių santykių tarp minėtų bendrovių, tačiau ši aplinkybė nereiškia to, kad darbuotojų atlyginimo išlaidos reiškia žalą bendrovei. GPM mokesčio nesumokėjimo atveju atsakovų veiksmų neteisėtumas pasireiškia tik darbo santykių neįforminimu, tačiau dėl to ieškovės veiklos sąnaudos (darbuotojų darbo užmokestis) netampa ieškovės žala. Kadangi ieškovės veiklos sąnaudos pagal minėtą kasacinio teismo praktiką nelaikytinos ieškovei atsakovų veiksmais padaryta žala, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 13 193,06 Eur nesumokėto GPM ieškovei iš atsakovų nepriteisė.

Dėl perleistų transporto priemonių vertės

48. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovės patirta žala yra lygi perleistų Estijos įmonei transporto priemonių vertei, kuri yra nurodyta 2015 m. lapkričio 2 d. sąskaitoje faktūroje – 75 304,48 Eur, o kitų duomenų apie perleistų transporto priemonių vertę byloje nepateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši sąskaita nėra patikimas įrodymas perleistų transporto priemonių vertei nustatyti, kadangi ši sąskaita išrašyta 2015 m. lapkričio 2 d., nors pagal byloje esančius lizingo davėjo pateiktus finansinio lizingo sutarčių pabaigos aktus, ieškovei nuosavybės teisė į ginčo transporto priemones perleista tik 2017 m., taigi, akivaizdu, kad pagal 2015 m. lapkričio 2 d. sąskaitą ginčo transporto priemonės negalėjo būti perleistos, todėl nėra pagrindo ir remtis šioje sąskaitoje nurodyta transporto priemonių kaina. Be to, šioje sąskaitoje nurodytai transporto priemonių vertei prieštarauja kitų byloje esančių įrodymų turinys bei teismų nustatytos aplinkybės.

49. Vilniaus apygardos teismas, 2020 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-2304-910/2020 spręsdamas dėl ieškovės tyčinio bankroto, nustatė, kad 2017 m. rugpjūčio 8 d. sudarytame ieškovės balanse nurodyta, jog ieškovės turimo turto vertė – 141 235 Eur, o atsakovai paaiškino, kad vienintelis ieškovės turtas buvo vilkikai, todėl teismas vertino, jog 2017 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė turėjo nuosavybės teise transporto priemones (vilkikus), kurių vertė buvo 141 235 Eur. Net atsakovas V. Ž. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad perleistų vilkikų vertė buvo didesnė nei nustatė pirmosios instancijos teismas (95 304,48 Eur). Tačiau tyčinio bankroto bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad Estijos įmonė „N.“ 182 300 Eur dydžio ieškovės skolos šiai įmonei sumokėjimo terminą 2017 m. atidėjo iki 2018 m. gruodžio 31 d., tačiau, nepaisant to, ieškovė perleido Estijos įmonei „N.“ transporto priemones (vilkikus) už 182 300 Eur skolą, kai dar nebuvo pasibaigęs piniginės prievolės įvykdymo Estijos įmonei „N.“ terminas. Ieškovė teisingai nurodė, kad Estijos įmonės „N.“ nėra ieškovės kreditorių sąraše, taigi, su šia įmone ieškovė atsiskaitė visiškai, padengdama visą 182 300 Eur skolą perleidusi ginčo transporto priemones. Aplinkybė, kad 182 300 Eur dydžio skola buvo padengta ieškovei perleidus Estijos įmonei „N.“ ieškovės turėtas transporto priemones, sudaro pagrindą pritarti ieškovei, kad tokia ir buvo vilkikų vertė, kadangi V. Ž., kuris veikė kaip Estijos įmonės „N.“ vadovas bei ieškovės de facto vadovas, nusprendė, jog minėtų transporto priemonių perleidimo Estijos įmonei pakanka ieškovės 182 300 Eur dydžio skolai padengti.

50. Žymiai didesnę nei nustatytą pirmosios instancijos teismo perleistų transporto priemonių vertę (75 304,48 Eur) iš dalies patvirtina ir SIA „Citadele Leasing“ į bylą pateiktos finansinio lizingo sutartys dėl vilkikų ir priekabų lizingo, bendra šių sutarčių kaina sudarė iš viso 274 575 Eur (2012 m. vertė).

51. Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl Estijos įmonei „N.“ perleistų ieškovės transporto priemonių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovei šiais atsakovų veiksmais padaryta tik 75 304,48 Eur dydžio žala. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad perleidus turėtas transporto priemones Estijos įmonei „N.“, ieškovei buvo padaryta 182 300 Eur žala.

Dėl žalos neatlygintinai perleidžiant reikalavimo teisę

52. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovės reikalavimo teisės į A. B. perleidimas UAB „R.“ buvo neatlygintinis, perleisdama turtinę teisę ieškovė negavo pajamų, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuotas ginčytos reikalavimo teisės pagrįstumas 1 847,70 Eur dydžiu ir šios sumos iki šiol nepavyko išieškoti iš skolininko A. B., tačiau aplinkybė, kad skolos nepavyko išieškoti, negali eliminuoti atsakovų civilinės atsakomybės dėl neatlygintino ieškovės turto perleidimo. Ieškovės manymu, 1 847,70 Eur suma turėtų būti vertinama kaip bendrovės patirti nuostoliai ir turėtų būti priteista iš atsakovų.

53. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dėl neatlygintinės 2017 m. rugsėjo 1 d. reikalavimo perleidimo sutarties atsakovas V. Ž. pateikė duomenis, jog šia sutartimi UAB „R.“ įsigijo reikalavimo teisę į A. B., su kuriuo vyko teisminiai ginčai dėl 6 500 Eur žalos atlyginimo priteisimo. Teismas nustatė, kad iš A. B. priteista tik dalis perleistos sumos – 1 847,70 Eur, tačiau ir jos iki šiol nepavyko išieškoti. Teismas nusprendė, kad neatlygintinai 2017 m. rugsėjo 1 d. perleidžiant reikalavimo teisę į A. B., kai yra pateikti duomenys apie priteistos piniginės sumos negalėjimą išieškoti, nesukuria teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo V. Ž. kaltę, nes šiuo atveju vadovo kaltės laipsnis yra per mažas, kad būtų prielaidos civilinei atsakomybei kilti.

54. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pritaria ieškovės argumentams, kad aplinkybė, jog šiuo metu nėra galimybės išieškoti iš A. B. priteistos 1 847,70 Eur sumos, nereiškia, kad ši suma negalės būti išieškota ateityje, skolininkui įgijus turto (gavus atlyginimą, palikimą ir pan.). Aplinkybė, kad teismo sprendimu iš A. B. priteista dalis perleistos sumos – 1 847,70 Eur, yra pakankama konstatuoti, kad ši reikalavimo teisė turi ekonominę vertę ir jos neatlygintinis perleidimas padarė ieškovei žalos.

55. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu ieškovės skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat keistinas, priteisiant ieškovei solidariai iš atsakovų papildomai 1 847,70 Eur nuostolių atlyginimo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

56. Apibendrindama tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl egzistuojančios atsakovų pareigos atsakyti pagal ieškinį, tačiau šioje nutartyje nurodytos aplinkybės ir motyvai sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovės ieškinys turėjo būti patenkintas didesne apimtimi, t. y. visiškai (CPK 330 straipsnis). Nors dalis ieškovės nurodytos žalos nepripažintina atsakovų veiksmais padaryta žala ieškovei, tačiau, kadangi ieškovės bankroto byloje patvirtinti 356 024,57 Eur dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai ir ieškovė pareiškė būtent tokios sumos reikalavimą atsakovams, o atsakovų veiksmais konstatuota 368 044,15 Eur žala ieškovei (259 200,93 Eur + (182 300 Eur – 75 304,48 Eur) + 1 847,70 Eur), atsižvelgiant į ieškinio reikalavimo ribas, ieškovei priteistina suma, kurios ieškiniu prašė ieškovė – 356 024,57 Eur. Todėl skundžiamas sprendimas keistinas ir ieškinys tenkinamas visiškai, priteisiant ieškovei solidariai iš atsakovų 356 024,57 Eur nuostolių atlyginimą, taip pat keistina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

57. Ieškovė nurodė ir pagrindė, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 326,70 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai.

58. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

59. Ieškovės išlaidos advokato teisinei pagalbai (326,70 Eur) neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių priteistinų dydžių, todėl ieškiniui esant patenkintam visiškai, šios išlaidos priteistinos ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

60. Už ieškovės ieškinį turėtų būti sumokėtas 3 645 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis), tačiau ieškovei esant atleistai nuo žyminio mokesčio sumokėjimo bei ieškinį patenkinus visiškai, šis žyminis mokestis valstybei priteistinas lygiomis dalimis iš atsakovų (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Taip pat valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų priteistinos pirmosios instancijos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 12 Eur.

61. Ieškovė nurodė ir pagrindė, kad patyrė 205,70 Eur išlaidų advokato pagalbai rengiant apeliacinį skundą. Kadangi pagal ieškovės apeliacinį skundą skundžiamas sprendimas keistinas ieškinį patenkinant visiškai, laikytina, kad visiškai tenkintinas ir apeliacinis skundas, todėl ieškovei lygiomis dalimis priteistinos 205,70 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai rengiant apeliacinį skundą, kurios neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių priteistinų sumų. Kadangi atsakovų apeliaciniai skundai atmetami, ieškovės išlaidos advokato pagalbai rengiant atsiliepimus į atsakovų apeliacinius skundus (302,50 Eur), kurios taip pat neviršija rekomenduojamų priteisti sumų, priteistinos ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis.

62. Už ieškovės apeliacinį skundą turėtų būti sumokėtas 1 678 Eur žyminis mokestis (ginčijama suma – 96 823,64 Eur; CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis), tačiau ieškovei esant atleistai nuo žyminio mokesčio sumokėjimo bei apeliacinį skundą patenkinus visiškai, šis žyminis mokestis valstybei priteistinas lygiomis dalimis iš atsakovų (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 330 ir 331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,K.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovų E. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 356 024,57 Eur (trijų šimtų penkiasdešimt šešių tūkstančių dvidešimt keturių eurų ir 57 euro centų) nuostolių atlyginimą ir 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2020 metų spalio 5 dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,K.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų E. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 326,70 Eur (trijų šimtų dvidešimt šešių eurų ir 70 euro centų) bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 163,35 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt tris eurus ir 35 euro centus) iš kiekvieno atsakovo.

Priteisti valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų E. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 645 Eur (trijų tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį, t. y. po 1 822,50 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt du eurus ir 50 euro centų) iš kiekvieno atsakovo ir 12 Eur (dvylika eurų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. po 6 Eur (šešis eurus) iš kiekvieno atsakovo.“

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,K.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų E. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 508,20 Eur (penkių šimtų aštuonių eurų ir 20 euro centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. po 254,10 Eur (du šimtus penkiasdešimt keturis eurus ir 10 euro centų) iš kiekvieno atsakovo.

Priteisti valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų E. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 678 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų septyniasdešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį, t. y. po 839 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt devynis eurus) iš kiekvieno atsakovo.