Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Gaudutienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 8 punkto nuostatas, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas šešiems mėnesiams, įpareigojant S. K. per šį laikotarpį be priežiūrą vykdančios instancijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Iš nuteistojo S. K. priteista civiliam ieškovui uždarai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „T“ 8 420 Eur turtinei žalai atlyginti už pasisavintą automobilį. Civilinio ieškinio dalis dėl 3 165 Eur priteisimo palikta nenagrinėta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas, jokios ūkinės veiklos nevykdančios UAB „F“ (įmonės kodas XXXX), akcininku ir direktoriumi, 2011 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini), su UAB „T“ (įmonės kodas XXXX) direktoriumi T. K. sudarė ir pasirašė 40 000 Lt vertės automobilio „V“ valst. Nr. XXXX (VIN: XXXXX), priklausančio T. K. pagal 2009 m. rugpjūčio 1 d. panaudos sutartį naudojamo UAB „T“, nuomos sutartį dėl automobilio naudojimo nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2011 m. birželio 5 d., ir S. K. gavęs iš T. K. pagal 2011 m. gegužės 23 d. nuomos sutartį automobilį „V“ valst. Nr. XXXX, laikinam naudojimui, pažeidė nuomos sutartyje nurodytas sąlygas, t. y. iki 2011 m. birželio 5 d. grąžinti jam patikėtą svetimą automobilį, ir automobilio „V“ valst. Nr. XXXX, negrąžino.

Tokiu būdu, S. K. automobilį „V“, valst. Nr. XXXX, pasisavino, taip padarydamas UAB „T“ 8 420 Eur turtinę žalą.

2.1. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, todėl netinkamai, neišsamiai, vienpusiškai ir šališkai išnagrinėjo baudžiamoje byloje esančius įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nuosprendį.

Dėl BPK pažeidimų ir apeliacinio skundo argumentų

Apeliacinis teismas pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką procesas reglamentuojamas BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija. Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normomis.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apelianto skunde išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį nuteistojo S. K. atžvilgiu. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės bei nepatvirtina teismo šališkumo.

5.1. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad nuteistasis S. K. pirmosios instancijos teismo šališkumą taip pat sieja su netinkamu įrodymų vertinimu.

Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Svarbu pažymėti ir tai, kad konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-466/2009; Nr. 2K-198/2009; Nr. 2K-195/2010; Nr. 2K-75-677/2016). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu ar kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-677/2016 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir kt., paprastai taip pat nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (EŽTT sprendimas Boldea prieš Rumuniją (Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008). Be to, turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys aukščiau nurodytų aplinkybių buvimą ir leidžiantys kelti pagrįstų abejonių teismo nešališkumu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jei yra abejojama dėl teismo šališkumo, įstatymas suteikia tiek nuteistiesiems, tiek gynėjams teisę pareikšti nušalinimą teismui (BPK 59 straipsnis). Be to, vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, faktai, kad teismui perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje buvo kilę abejonių dėl kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamų veikų išsamumo, ar tai, jog teisėjo nušalinimas nebuvo patvirtintas, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo skundo argumentą, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti pirmosios instancijos teismo nešališkumo principo pažeidimą (t. y. nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, jog buvo atmetami kai kurie proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai buvo tenkinami, ar iš viso nesutinkama su teismo išvadomis. Todėl S. K. skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas – deklaratyvus, ir grindžiamas iš esmės tik jo nesutikimu su skundžiamojo nuosprendžio išvadomis, todėl atmestinas.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliekama asmens atpažinimo procedūra, todėl nepagrįstas nuteistojo teiginys, jog buvo pažeistos BPK 192 straipsnio, BPK 194 – BPK 195 straipsnių nuostatos. Tai, kad apelianto nurodyti veiksmai (t. y. neatlikta asmens atpažinimo procedūra) nebuvo atlikti ikiteisminio tyrimo metu, nėra tyrimo trūkumas ir nereiškia, jog šioje byloje reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma. Be to, ar atlikti šį procesinį veiksmą, sprendžia tyrimą atliekantis pareigūnas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad neatlikta asmens atpažinimo procedūra galėtų būti pripažintas esminiu BPK pažeidimu. Be to, nuteistojo dalyvavimas darant nusikalstamą veiką nustatomas įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą.

5.4. Pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje pateikti duomenys, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, jų vertinimas, faktinių aplinkybių nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, teismas surinktus ir ištirtus įrodymus vertina visumoje. Svarbu pažymėti ir tai, kad nuteistasis S. K. duodamas parodymus tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinio proceso metu, akivaizdžiai kalba dviprasmiškai ir kategoriškai neneigia savo parašo autentiškumo, esančio 2011 m. gegužės 23 d. automobilio nuomos sutartyje. Tuo tarpu, remiantis byloje pateiktu Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 2 teismo psichiatrijos skyriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. – 2015 m. vasario 3 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 79TPK-41/2014 matyti, kad ekspertizės atlikimo metu, S. K. parodė, jog jis pasirašė 2011 m. gegužės mėnesio automobilio nuomos sutartyje (2 t., 6-15 b. l.). Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, šią apelianto skunde nurodytą aplinkybę, t. y. abejonę dėl parašo autentiškumo nuomos sutartyje, vertina kaip nuteistojo siekimą sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme ir tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

5.5. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto skundo argumentą, kad nukentėjusysis T. K. neteisėtai disponavo jo (nuteistojo) asmens dokumentų kopijomis.

Pažymėtina, kad BPK 98 straipsnyje yra numatyta fizinio ar juridinio asmens teisė savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, t. y. tokiu būdu prisidedant prie veiksmingesnio nusikalstamų veikų išaiškinimo. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nukentėjusysis T. K. 2011 m. birželio 20 d. pranešimu kreipėsi į Kėdainių rajono policijos komisariatą dėl negrąžinto automobilio, kuriuo pagal nuomos sutartį naudojosi S. K. Taip pat nukentėjusysis prie pranešimo pateikė turimų dokumentų kopijas, t. y. duomenis apie transporto priemonę, 2011 m. gegužės 23 d. nuomos sutarties kopiją bei S. K. asmens tapatybės kortelės ir vairuotojo pažymėjimo kopijas, kurias pats nuteistasis pateikė sudarant ir pasirašant nuomos sutartį (1 t., 24, 29, 30-31, 32, 33, 34-35 b. l.). Tai, kad pats nuteistasis S. K. pateikė savo asmens dokumentų kopijas, apeliacinio proceso metu patvirtino nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. K. (3 t., 130 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šių dokumentų pateikimas tyrimo metu, akivaizdžiai palengvino S. K. asmenybės identifikavimą bei patvirtino sutarties sudarymo faktą. Todėl atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šių dokumentų kopijų pateikimas teisėsaugai, nelaikytinas neteisėtu disponavimu asmens dokumentų kopijomis.

Dėl nuteistojo S. K. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir apeliacinio skundo argumentų

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. K. tvirtina, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje nepadarė, todėl prašo jį išteisinti. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad apeliantui nepriimtinos Vilniaus apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal teismų praktiką, nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą.

Pažymėtina ir tai, kad pasisavinimas yra laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą (turtinę teisę) ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Tolimesni kaltininko veiksmai su juo šios veikos kvalifikavimui neturi reikšmės. Be to, ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai, t. y. suvokiant svetimo turto pavertimo savu turtu aplinkybę, numatant daromą žalą šio turto savininkui netekus turto (turtinės teisės), ir norint šių padarinių. Šios nusikalstamos veikos subjektas – specialus, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, t. y. esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-132-788/2015, Nr. 2K-75-677/2016 ir kt.). Tuo tarpu, nusikalstamos veikos tikslas ar motyvas nėra būtinais turto pasisavinimo sudėties požymis.

Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose, teismų praktikoje (Kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-93/2013, 2K-285/2013, Nr. 2K-132-788/2015) ne kartą konstatuota, jog sudarant sutartis dėl materialinių vertybių paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią sutarties vykdymui. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikaltimo (turto pasisavinimo) požymius, ar turi būti taikoma civilinė teisinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis S. K. su nustatytomis bylos aplinkybėmis nesutinka ir savo kaltę neigia, tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys yra atskleidžiamas ne tik pagal kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis. Tai, kad nuteistasis S. K. pasisavino jam patikėtą (t. y. išnuomotą) automobilį „V“ valst. Nr. XXXX, įrodo nukentėjusiojo T. K. parodymai, 2011 m. birželio 20 d. pranešimas dėl negrąžinto automobilio (1 t., 24-25 b. l.), 2011 m. gegužės 23 d. automobilių nuomos sutartis ir S. K. asmens dokumentų kopijos (1 t., 30-35 b. l.), 2011 m. birželio 28 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolas (1 t., 38-40 b. l.), ikiteisminio tyrimo pareigūnų tarnybiniai pranešimai (1 t., 60, 61-63 b. l.), Vį Registrų centro pateikti duomenys (1 t., 64-73 b. l.), Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 2 teismo psichiatrijos skyriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. – 2015 m. vasario 3 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 79TPK-41/2014 (2 t., 6-15 b. l.), iš dalies paties S. K. parodymai, kurie tinkamai atskleidė nuteistojo S. K. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius.

6.3. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš aukščiau paminėtų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, kad pagal 2011 m. gegužės 23 d. automobilio nuomos sutartį, S. K. buvo patikėtas (išnuomotas) automobilis „V“ valst. Nr. XXXX, kuriuo nuteistasis galėjo naudotis iki 2011 m. birželio 5 d. Taip pat nustatyta, kad UAB „T“ direktoriui T. K. už automobilio nuomą iš anksto buvo sumokėta 1 830 Lt. Automobilio nuomos sutarties laikas baigėsi 2011 m. birželio 5 d., tačiau S. K. automobilio negrąžino, todėl pats nukentėjusysis T. K. pradėjo skambinti nurodytu telefonu ir ieškoti. Nepavykus susisiekti telefonu su S. K. ir surasti išnuomoto automobilio „V“ valst. Nr. XXXX, nukentėjusysis kreipėsi į Kėdainių rajono policijos komisariatą. Šios aplinkybės patvirtina, kad S. K. viršijo jam suteiktus įgaliojimus turto atžvilgiu ir pažeisdamas automobilio nuomos sutarties sąlygas, pradėjo elgtis su jam patikėtu (išnuomotu) automobiliu kaip su savo turtu. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui T. K. galimybė disponuoti automobiliu, kuriuo pagal panaudos sutartį naudojo UAB „T“, buvo atimta negrįžtamai, nes automobilio likimas ir buvimo vieta iki šiol nežinomi. Akivaizdu, kad dėl šių tyčinių pavojingų nuteistojo S. K. veiksmų, nukentėjusiojo T. K. UAB „T“ ne tik neteko automobilio ir patyrė žalą, bet ir buvo apsunkintos galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Todėl tokie S. K. veiksmai, priešingai nei nuteistasis nurodo apeliaciniame skunde, vertintini ne vien kaip sutartinių įpareigojimų nevykdymas, bet kaip nusikalstamas svetimo turto užvaldymas (pasisavinimas).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas skunde savo kaltę neigia visiškai neatsižvelgęs į kitų aplinkybių visumą bei nenurodydamas konkrečių bei įtikinamų argumentų, kurie paneigtų jo kaltę. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje faktinių duomenų pakanka nuteistojo S. K. kaltei nustatyti ir paneigti gynybą, jog jis (apeliantas) nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, nepadarė. Be to, Vilniaus apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvada, t. y. kad nuteistasis S. K. veikė tiesiogine tyčia, yra pagrįsta įrodymų analize bei tinkamai motyvuota.

6.4. Nors nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje neįrodė, kad jis (apeliantas) sąmoningai ir neteisėtai pasisavino automobilį „V“ valst. Nr. XXXX, kurį paslėpė ar perdavė tretiesiems asmenims, tačiau teisėjų kolegija šį apelianto skundo argumentą vertina kaip nepagrįstą.

Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad automobilis „V“ valst. Nr. XXXX, kuris S. K. patikėtas pagal 2011 m. gegužės 23 d. nuomos sutartį, buvo svetimas, nes nuosavybės teise priklausė UAB „T“. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2011 m. birželio 5 d. pasibaigus automobilio nuomos sutarties laikui, S. K. šio automobilio negrąžino, todėl akivaizdu, jog nuo šio momento, nuteistajam atsirado reali galimybė disponuoti jam patikėtu turtu (automobiliu), kaip savu. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, neteisėtumas šiuo atveju pasireiškė tada, kai nuteistasis S. K. automobilio laiku negrąžino nukentėjusiajam ir šiais veiksmais neteisėtai bei neatlygintinai jam patikėtą automobilį, pavertė savo turtu, t. y. pasisavino, taip padarydamas turtinę žalą automobilio savininkui UAB „T“. Pažymėtina ir tai, kad svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę valdyti ir (ar) juo naudotis, disponuoti savo nuožiūra, nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas siekė naudos sau ar kitiems asmenims, kieno reikmėms toks turtas buvo naudojamas. Todėl tai, ką S. K. toliau darė su šiuo automobiliu, t. y. ar paslėpė, ar perdavė tretiesiems asmenims, veikos kvalifikavimui jokios reikšmės neturi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad nuteistasis S. K. veikė tiesiogine tyčia, nes sąmoningai negrąžindamas nukentėjusiajam priklausančio automobilio, suprato, jog veikia nusikalstamai (t. y. neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą bei taip pažeidžia savininko interesus) ir numatė, kad dėl tokių jo veiksmų UAB „T“ neteks turto, patirs turtinės žalos, ir tokių pasekmių norėjo. Tai, kad nuteistasis S. K. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus, patvirtina ir nagrinėjamojoje byloje pateiktas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 2 teismo psichiatrijos skyriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. – 2015 m. vasario 3 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 79TPK-41/2014 (2 t., 6-15 b. l.).

Pirmiausia pažymėtina, kad teismų praktikoje nurodoma, jog juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra išvestinė iš fizinio asmens atsakomybės. Todėl juridinis asmuo už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką atsako tik esant juridinio asmens kaltei, t. y. kai nusikalstamą veiką jo naudai arba jo interesais padaro fizinis asmuo, turintis tam tikrų požymių, kurie jį sieja su juridiniu asmeniu. Be to, sprendžiant dėl juridinio asmens kaltės, reikia atsižvelgti į kaltininko – fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

Iš bylos medžiaga matyti, kad S. K. sudarydamas automobilio nuomos sutartį su UAB „T“, sutartyje nurodė, jog automobilį nuomojasi UAB „F“, kurio atstovas yra S. K. Automobilio nuomos mokestį, t. y. 1 830 Lt, S. K. taip pat sumokėjo kaip UAB „F“ atstovas (1 t., 30-31, 39, 40 b. l.). Tačiau remiantis byloje pateiktais duomenimis matyti, kad S. K. nuo 2011 m. balandžio 5 d. tapo UAB „F“ direktoriumi ir vieninteliu bendrovės akcininku, kuri jokios ūkinės veiklos nevykdė (1 t., 60, 61-63, 64, 65, 66, 67-68 b. l.). Todėl akivaizdu, kad S. K. veikė kaip fizinis asmuo, kurio nusikalstamas elgesys buvo savarankiškas ir savavališkas bei visiškai nesusijęs su juridiniu asmeniu UAB „F“. Akivaizdu, kad S. K. nurodydamas, jog automobilis bus nuomojamas UAB „F“, tik siekė tokiu būdu įgyti didesnį UAB „T“ atstovo T. K. pasitikėjimą.

6.6. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina S. K. skunde nurodomas aplinkybes, t. y. kad nuo 2011 m. gegužės 23 d. buvo atšauktas iš UAB „F“ direktoriaus pareigų, kurių metu visą bendrovės turtą, dokumentus pagal priėmimo – perdavimo aktą, kurį parengė nauji bendrovės akcininkai, perdavė naujam bendrovės vadovui; nuo 2011 m. gegužės 23 d. jokie santykiai su UAB „F“ jo (apelianto) nebesiejo nei kaip akcininko, nei kaip vadovo; taip pat dėl jam (apeliantui) nežinomų priežasčių, apie įvykusius pasikeitimus bendrovėje, nei naujasis bendrovės vadovas, nei akcininkai, nepateikė pranešimo VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registrui ir pan.

Akivaizdu, kad šie nuteistojo S. K. samprotavimai yra subjektyvūs, selektyviai atsieti nuo nagrinėjamų faktinių bylos aplinkybių, todėl neturi jokios esminės reikšmės įrodymų vertinimui. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šios apelianto skunde nurodytos aplinkybės, nei patvirtina, nei paneigia esminių bylos aplinkybių, susijusių su nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamojoje byloje jokių duomenų apie tai, jog kiti asmenys būtų prisidėję prie šio nusikaltimo, nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus apygardos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Dėl priteisto turtinės žalos atlyginimo dydžio

7. Nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai tenkino civilinio ieškinio dalį ir priteisė UAB „T“ 8 420 Eur turtinei žalai atlyginti už pasisavintą automobilį. Apelianto vertinimu, būtina atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, jog automobilis buvo įgytas iš PVM mokėtojo statusą turinčio asmens.

7.1. Pažymėtina, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį, civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Todėl civilinio ieškinio dalyku pagal BK 109 straipsnį, gali būti dvi žalos rūšys, t. y. turtinė ir neturtinė žala.

7.2.Turtinė žala, tai nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė žala, materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos, taip pat išlaidos, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes. Svarbu pažymėti ir tai, kad spręsdamas klausimus, susijusius su civilinio ieškinio baudžiamosiose bylose patenkinimu ar atmetimu, teismas vadovaujasi ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, reguliuojančiomis civilinės atsakomybės santykius. Be to, sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 7 -85/2011; Nr. 2K-526-693/2015; Nr. 2K-7-49/2016; Nr. 2K-7-124-648/2016).

7.3. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu UAB „T“ direktorius T. K. 2015 m. kovo 3 d. pareiškė 11 585 Eur dydžio civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti (1 t., 50 b. l.). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos tyrėjos I. U. 2015 m. kovo 3 d. nutarimu UAB „T“ pripažintas civiliniu ieškovu (1 t., 54 b. l.), o atstovu paskirtas T. K. (1 t., 55 b. l.). Tačiau Vilniaus apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo T. K. pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies, ir iš nuteistojo S. K. priteisė 8 420 Eur turtinei žalai atlyginti už pasisavintą automobilį. Nors iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. K. pateikė transporto priemonės nuomos sutartį (1 t., 30-31 b. l.), nuo pat proceso pradžios davė nuoseklius ir aiškius parodymus apie automobilio kokybę, padidėjusią jo vertę, nes automobilis buvo pirktas nuomos verslui, todėl buvo papildomai investuota, t. y. papildomai įdiegtos opcijos, keisti ratai, automobilis dažytas ir kt. (1 t., 53 b. l.; 2 t., 85-86 b. l.), tačiau šias nurodytas aplinkybes pagrindžiančių dokumentų byloje nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad nesant nusikaltimo dalyko, objektyviai nustatyti iš nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. K. pasisavinto automobilio tikrosios vertės nėra galimybių.

Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas pasisavinto automobilio vertę, pagrįstai vadovavosi byloje pateikta VšĮ „Emprekis“ pažyma, kurioje pateikiama tokios pačios kategorijos automobilio vidutinė rinkos kaina (1 t., 56 b. l.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje pažymoje transporto priemonės vidutinė rinkos kaina yra nurodyta be pridėtinės vertės mokesčio (t. y. 6 959 Eur) ir kaina su pridėtinės vertės mokesčiu (t. y. 8 420 Eur), kurią pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo S. K. priteisė.

7.4. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nėra patvirtinančių duomenų (t. y. automobilio pirkimo – pardavimo sutarties ar kt. duomenų), jog nukentėjusysis ir civilinis ieškovas T. K. įsigydamas automobilį „V“ valst. Nr. XXXX, mokėjo pridėtinės vertės mokestį. Iš T. K. parodymų matyti, kad šį automobilį pirko kaip fizinis asmuo, kurį pagal 2009 m. rugpjūčio 1 d. panaudos sutartį buvo perdavęs UAB „T“. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritaria apelianto skundo argumentui dėl nepagrįsto pridėtinės vertės mokesčio priteisimo, ir vadovaudamasi pagal automobilio vertės nustatymo būdą atitinkančius protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, iš nuteistojo S. K. priteistą 8 420 Eur civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti UAB „T“ už pasisavintą automobilį sumažina iki 6 959 Eur.

7.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartį ir atkreipia dėmesį į tai, kad turtui yra taikomas nusidėvėjimo koeficientas.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodyta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-99/2009, neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl ja nuteistasis S. K. skunde nepagrįstai remiasi kaip precedentu. Be to, atkreipiamas apelianto dėmesys ir į tai, kad pasisavintas automobilis nerastas, pats nuteistasis apie jo buvimo vietą jokių duomenų taip pat nepateikė, todėl ir objektyviai nustatyti šio automobilio nusidėvėjimo, nėra galimybės.

Dėl bausmės paskyrimo

8. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat įstatymo leidėjas, konstruodamas sankcijas už baudžiamajame kodekse uždraustas veikas, vadovaujasi teisingumo principu ir nustato tokias sankcijų ribas, kurios leistų teismui, skiriančiam konkrečia bausmę, parinkti nusikaltusiam asmeniui įstatymą bei individualias bylos aplinkybes atitinkančią bausmę. BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

8.1. Apeliacinis teismas pažymi, kad nuteistasis S. K. dėl paskirtos bausmės jokių argumentų apeliaciniame skunde nenurodo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam S. K. paskyrė teisingą bausmę.

8.2. Skirdamas bausmę Vilniaus apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino kaltės formą – tiesioginę tyčią, atsižvelgė į S. K. asmenybę (iki šio nusikaltimo padarymo teistas nebuvo, baustas administracine tvarka, buvo taikytos priverčiamosios medicinos priemonės dėl pavojingų visuomenei veikų padarymo, gydėsi psichiatrinėse ligoninėse). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam už inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, teisingai paskyrė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir pagristai taikydamas BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nuostatas, bausmės vykdymą atidėjo.

8.3. Aplinkybių bei teisinių pagrindų, kurie leistų dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, o nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat jokių argumentų nenurodė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, BPK 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuteistojo S. K. priteistą 8 420 Eur civilinį ieškinį turinei žalai atlyginti UAB „T“ sumažinti iki 6 959 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.