Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Rūtos Burdulienės ir Neringos Švedienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Dantaura“ ir atsakovo UAB „Baltų tinklo prekyba“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Dantaura“ ieškinį atsakovui UAB „Baltų tinklo prekyba“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys atsakovo pusėje nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: UAB „Įžvalga“, UAB „Voltas“, UAB „STIV“, UAB „Siteka“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų. Byloje iš esmės kilo ginčas dėl žodinės statybos rangos sutarties sudarymo, ir atlyginimo už atliktus darbus, t. y. ieškovas teigia sudaręs su atsakovu žodinę rangos sutartį, darbus atlikęs, todėl ieškiniu reikalauja atlyginimo už atliktus darbus, tuo tarpu atsakovas, neigia tokios sutarties sudarymą ir tvirtina, kad jį su ieškovu siejo tik pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, todėl iš jo nepagrįstai reikalaujama už neva jo užsakymu atliktus statybos rangos darbus.

Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeJ. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymų visetą sprendė, kad šalis siejo derybos dėl darbų atlikimo ginčo objekte. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis šalių paaiškinimai ir pateiktais rašytiniais įrodymais (t. III, b. l. 46). Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad tam, kad dvišalis sandoris būtų sudarytas, būtina abiejų sandorio šalių suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis). Dėl to, dvišalis sandoris sukuria, pakeičia ar panaikina šalių subjektines teises ir pareigas ne anksčiau, kaip nuo to momento, kada šalys laisvai išreiškė savo valią sudarydamos sandorį. Kuomet sudaroma dvišalė sutartis, ji sutarties šalims tampa privaloma taip pat nuo sutarties sudarymo momento, t. y. nuo sutarties akcepto, kuomet jį gauna oferentas, nebent šalys susitaria dėl kitokių konkrečios sutarties sudarymo bei jos įsigaliojimo sąlygų. Iki nurodyto momento šalys nesaistomos dar nesudarytos sutarties sąlygų, tačiau ikisutartiniuose santykiuose šalys privalo būti sąžiningos, kitaip privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.163 straipsnio 3 dalis). Kad objektyviai būtų galima nustatyti, ar buvo sudaryta subrangos sutartis, ar ne, būtina įvertinti, ar šalys susitarė dėl visų esminių (būtinųjų) tokios sutarties sąlygų: dėl konkrečių darbų atlikimo, tų darbų atlikimo terminų ir kainos (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Byloje nesant rašytinės statybos subrangos sutarties arba šiai sutarčiai esant prarastai, arba šalims sudarius žodinę sutartį, šalių sutartiniai santykiai patvirtinami sutarties sudarymo bei vykdymo veiksmų įrodymais. Teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti patvirtintą ar labiau tikėtiną išvadą faktui esant, nei jo nesant. Priešingu atveju, tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos. Esant pagrįstoms abejonėms ar nepaneigtiems priešingiems įrodymams dėl nustatytinų aplinkybių egzistavimo, tam tikras faktas nelaikytinas įrodytu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1040/2003).

Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinį grindė, pirma, tuo jog Atsakovas neginčijo lokalinių sąmatų, priėmimo – perdavimo aktų ir gautų PVM sąskaitų – faktūrų, todėl laikytina, jog su šiuose dokumentuose nurodytomis sumomis ir darbų apimtimis sutiko. Remiantis CK 6.653 str. 1 d. kaina nėra esminė rangos sutarties sąlyga ir gali būti nustatoma pagal CK 6.198 str. taisykles; antra, darbų perdavimui nėra būtinas priėmimo – perdavimo aktas, kadangi jeigu užsakovas pradeda naudotis darbų rezultatu, darbai laikomi perduotais; trečia, ginčo darbai buvo pilnai atlikti įrodo V. V. (UAB „Voltas“ darbų vadovo) parodymai ir UAB „Voltas“ 2013-03-26 raštas Nr. 13-15 bei NTR CDB išrašas; ketvirta, 2011-07-12 elektroniniame laiške Atsakovo direktorius V. C. nurodo, kad nėra gavęs atsiskaitymo iš UAB „Įžvalga“, tačiau Apeliantui nekelia jokių pretenzijų dėl ginčo darbų trūkumų ir pan. Taip pat, jog tarp šalių buvo sulygta už objekte atliktus darbus įskaityti Apelianto susidariusią skolą Atsakovui.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad lokalinė sąmata kaip pagrindžianti sulygtą darbų kainą ir apimtį galėtų būti laikomas pakankamas įrodymas tik tuo atveju jei ji būtų pasirašyta abiejų šalių arba šalies kuri nepripažįsta sandorio parašu, arba joje nurodyti duomenys būtų patvirtinami kitais rašytiniais įrodymais, nes tai reikštų, kad atsakovas prisiėmė sutartinę prievolę sumokėti būtent tokią darbų kainą už atitinkamai sulygtą darbų apimtį, ir tai atitiktų sutarties laisvės principą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas būtų pateikęs atliktų darbų aktus atsakovui, ar kad šie darbai būtų priimti ar atsisakyti priimti būtent atsakovo. Aplinkybė, kad atsakovas gavęs ieškovo siųstas PVM s/f nesiaiškino jų pagrįstumo, neleidžia daryti išvados, kad būtent dėl tokios darbų kainos ir apimties buvo susitarta. UAB „DPD Lietuva“ siuntos teismo vertinimu pagrindžia, kad atsakovas galimai tiekė reikalingas medžiagas objekte reikalingiems darbams atlikti, tačiau iš pateiktų išrašų matyti, jog siuntos buvo priimamos ne tik ieškovo atstovų, bet ir kitų asmenų, gautos medžiagos nėra detalizuotos, todėl teismas neturi objektyvių svertų įvertinti, kokios konkrečiai medžiagos buvo pateiktos ieškovui.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog ieškovas veikdamas aiškiai neapibrėžtos žodinės sutarties pagrindu, neįrodė, kad buvo sulygta su atsakovu būtent dėl tokios apimties darbų ir jų apmokėjimo kainos ta apimtimi, kuria yra pareikšti reikalavimai (CPK 178 straipsnis).

Dėl žodinio proceso

Ieškovas prašė nagrinėti apeliacinį skundą žodiniame teismo posėdyje. CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka pareiškęs apeliantas, todėl šis prašymas netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas prašo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir priimti naują sprendimą, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas – iš UAB „Dantaura“ priteisti atsakovui UAB „Baltų tinklo prekyba“ visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 1.937,00 Eur.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino iš dalies ir priteisė iš ieškovo 500,00 Eur sumą. Pažymėtina, jog CPK 98 str. 2 d. nurodoma, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Taigi kiekvienu atveju būtent teismas sprendžia, ar prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomendacijoje nustatytų ribų. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, vadovaujasi ne tik nurodytais CPK 98 straipsnyje įtvirtintais kriterijais, tačiau ir sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, siekiant, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-533/2008). Pažymėtina ir tai, kad konkretų atlygintinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį nustato teismas ir būtent jo diskrecijai priklauso klausimo dėl priteistinų išlaidų pagrįstumo išsprendimas. Be to, CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo nustatytos proporcingumo taisyklės, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį, bei įvertinęs priežastis dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas nebuvo visiškai sąžiningas sutartinių santykių dalyvis, jo pozicijos nenuoseklumas teisminio nagrinėjimo metu rodė atsakovo vengimą atskleisti tikruosius šalių ketinimus, todėl apeliacinės instancijos teismo manymu, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstai sumažintos.

Atsakovas prašo priteisti iš apelianto 212,50 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, o ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 60,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliantų skundus atmetus bei atlikus tarpusavio įskaitymą, atsakovui UAB „Baltų tinklo prekyba“ priteistina 152,50 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB „Baltų tinklo prekyba“ iš ieškovo UAB „Dantaura“ 152,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.