Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Pareiškėjai J. A. ir V. A. prašė išaiškinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-08-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-4833-488/2012. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008-02-11 sprendimu įpareigojo V. A. ir J. A. atlaisvinti garažą, esantį (duomenys neskelbtini). 2011-08-03 nutartimi už šio sprendimo nevykdymą tik vienam iš atsakovų V. A. paskirta bauda ir jis įpareigotas atlaisvinti garažą iki 2011-11-06. V. A. negali įvykdyti teismo sprendimo, nes jį įvykdžius, kitas atsakovas – J. A. - gali jam pareikšti pretenzijas. Dėl to ši nutartis apsunkina jos vykdymą, pareiškėjams yra neaišku, kas, kaip ir kada turi vykdyti minėtą teismo sprendimą. Todėl prašo išaiškinti 2011-08-03 nutartį nurodant, kieno daiktai laikomi garaže, kaip ir kada turi įvykdyti 2008-02-11 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-38-589/2008 (1 t., b. l. 52-53).

Šalies argumentai

Pareiškėjai (atsakovai) J. A. ir V. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-10 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba perduoti bylą nagrinėti kitam teismui, nes teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas ir buvo šališkas. Atskirajam skundui pagrįsti nurodo, kad antstolė, vadovaudamasi LR CPK 589 str., turėjo kreiptis į teismą, kad išsiaiškinti, kas, kaip ir kada turi įvykdyti sprendimą, bet ne kreiptis su nepagrįstu pareiškimu į teismą. Teismas nepagrįstai nesustabdė ci­vilinės bylos Nr. 2-4833-488/2011 iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Panevėžio apy­gardos teisme civilinėje byloje Nr.2S-349-544/2012 dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-09 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-38-589/2008 panaikinimo, kuria Panevėžio miesto apylinkės teismas atmetė jų prašymą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-02-11 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-38-589/2008 išaiškini­mo. Bylos buvo tiesiogiai susijusios su nagrinėjama civiline byla Nr. 2-4833-488/2011, nes ginčas kyla dėl to paties neaiškaus Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-02-11 sprendimo išaiškinimo, ir beveik tarp tų pačių šalių, šalys remiasi tais pačiais įrodymais. Vadovaudamiesi CPK 278 str., prašė išaiškinti neįvykdytą 2011-08-03 teismo nutartį, o ne keisti jos turinį. Po 2008-02-11 sprendimo įsiteisėjimo įvyko ieškovų procesinis teisių perėmimas, už sprendimo nevykdymą buvo paskirta bauda, o sprendimo įvykdymo terminai buvo pratęsti. Panevėžio apygardos teismas 2011-10-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-659-425/2011 nurodė, kad J. A. negali įvykdyti sprendimo, nes garaže laikomi daiktai jai nepriklauso. Civilinėse bylose atsakovu yra nurodoma ir J. A., jai kiekviena nutartimi skiriami tie patys įpareigojimai kaip ir V. A., todėl ji V. A. gali reikšti pretenzijas. Įvertinus priimtus sprendimus yra neaišku kas, kaip ir kada turi įvykdyti 2008-02-11 teismo sprendimą bei 2011-08-03 nutartį. Nagrinėjant Panevėžio miesto apylinkės teisme civilinę bylą Nr.2-4833-488/2011 buvo pareiškę nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai I. Baliukaitytei, teismo posėdžio sekretorei ir visam Panevėžio miesto apylinkės teismui bei nurodė nušalinimo motyvus. Teisėja kurstė suinteresuotą asmenį I. Č. inicijuoti V. A. bylą dėl pripažinimo neveiksniu. Kadangi 2008-02-011 sprendimą yra priėmusi teisėja R. D., kuri šiuo metu yra teismo pirmininkė, tai tikėtis teisingo ir pagrįsto sprendimo iš kitų teisėjų negali, teisėjai turi išankstinę nuomonę pareiškėjų pagrįstus prašymus atmesti, yra suinteresuoti bylos baigtimi. 2012-04-13 nutartimi Panevėžio apygardos teismas V. A. pareiškimo dėl nušalinimo netenkintino, todėl bylą nagrinėjo šališkas teismas ir buvo pažeista Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 1 d. Kadangi byla išnagrinėta neteisėtos teismo sudėties, tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 1 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-14 nutartimi V. A. buvo išteisintas pagal BK 245 str. dėl minėto sprendimo nevykdymo, nors žemesnės instancijos teismų sprendimais dėl to buvo nepagrįstai pripažintas kaltu. Šis teismas nurodė, kad įpareigojimas atlaisvinti garažą nėra asmeninio pobūdžio įpareigojimas, kurį gali įvykdyti tik pats asmuo, kas reiškia, kad galėjo būti taikomos CPK 585, 624 str. numatytos priverstinio vykdymo priemonės ir jis iškeldintas iš garažo su daiktais. Kadangi ikiteisminis tyrimas prieš J. A. nutrauktas, ji nėra asmuo, kuris turi vykdyti minėtą sprendimą, o tai prieštarauja minėto teismo sprendimo rezoliucinei daliai. Tarp bylos dalyvių kyla turtinių ginčų dėl garaže buvusio ir tariamai dingusio turto, todėl teismas kreiptis į prokurorą dėl turto vagystės. V. A. buvo sąmoningai trukdoma pasiruošti tinkamam šios bylos nagrinėjimui, kadangi jam nepateikiamos civilinės bylos visų dokumentų kopijos tokia tvarka ir forma, kokią nurodė pats V. A. (2 t., b. l. 2-9).

Šalies argumentai

Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad byloje turi būti nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 1 p. – byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nes teismas buvo šališkas ir turėjo iš ankstinę nuomonę pareiškėjų prašymo atžvilgiu. Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Konstitucijos 31 str. 2 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas (CPK 65-66, 68 str.). Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantai savo abejones galimu teismo šališkumu, neobjektyvumu, suinteresuotumu bylos baigtimi buvo išdėstę bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Jų argumentus svarstė ir įsiteisėjusiomis teismo nutartimis išsprendė tiek Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininkė, tiek Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas pripažindami virš aptartus argumentus nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo patenkinti apeliantų prašymus dėl nušalinimo (1 t., b. l. 62-64, 125-128, 130-131, 134, 172, 184). Apeliantai, teigdami, kad teismo sudėtis buvo neteisėta, nenurodė konkrečių aplinkybių, realių faktų, nepateikė juos patvirtinančių įrodymų, kurie patvirtintų, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog klausimas dėl nutarties išaiškinimo buvo išnagrinėtas neobjektyviai ir šališkai ar neteisėtai sudarytos teismo sudėties. Todėl apeliantų prielaidos minėtu aspektu negali būti laikomos objektyviai pagrįstomis. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, klausimą nagrinėjusi teisėja išvadas apie bylos faktines aplinkybes darė iš bylos įrodomųjų duomenų. Vien tai, kad teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, nepaneigia preziumuojamo asmeninio nešališkumo principo ir nereiškia teisėjos šališkumo, nes nėra duomenų apie jos suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjos nešališkumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1082/2002; 2007-11-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007 ir kt.).