Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-349-544/ 2012

Teisėja Rita Dambrauskaitė Procesinio sprendimo kategorija: 51; 93.2.14; 116.10.3; 121.14;122.3;

2012 m. gegužės 22 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pareiškėjų (atsakovų) J. A. ir V. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nutarties, kuria netenkintas jų prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo civilinėje byloje Nr. 2-38-589/2008 pagal ieškovų I. Č. ir V. B. (V. B. teisių ir pareigų perėmėmjai) ieškinį atsakovams J. A. ir V. A., esant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų J. M., dėl sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš negyvenamųjų pastatų ir

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008-02-11 priėmė sprendimą patenkinti ieškinį ir nutraukti garažo, unikalus Nr. 2795-0002-5048, esančio G. Petkevičaitės – Bitės g. 24, Panevėžyje, panaudos sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovų V. A. bei J. A., bei įpareigojo minėtus atsakovus atlaisvinti garažą (1 t., b. l. 173-175).

Panevėžio miesto apylinkės teisme 2012-03-08 gautas atsakovų prašymas išaiškinti neaiškų 2008-02-11 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą ir sprendimo įvykdymo tvarką. Prašymui pagrįsti nurodyta, kad po minėto teismo sprendimo priėmimo įvyko ieškovės procesinių teisių perėmimas, buvo išnagrinėta eilė kitų civilinių bylų. Panevėžio apygardos teismas 2011-10-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-659-425/2011 nurodė, kad J. A. negali įvykdyti sprendimo, nes garaže laikomi daiktai jai nepriklauso. Šioje bei kitose bylose atsakove nurodoma ir J. A., todėl vienas V. A. negali įvykdyti teismo sprendimo. Toliau vyksta dviejų bylų nagrinėjimas dėl baudų skyrimo už minėto sprendimo nevykdymą. Įvertinus procesinius sprendimus matyti, kad minėtas 2008-02-11 teismo sprendimas yra neaiškus, tai apsunkina jo vykdymą ir įvykdymą, todėl CPK 278 str. pagrindu pašo jį išaiškinti. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-02-14 nutartimi buvo išteisintas pagal BK 245 str. nesant nusikaltimo sudėties, nors žemesnės instancijos teismų sprendimais buvo nepagrįstai pripažintas kaltu dėl to, kad, neva, nevykdė to paties neaiškaus ir nesuprantamo minėto teismo sprendimo. Šis teismas konstatavo, kad įpareigojimas atlaisvinti garažą nėra tokio pobūdžio, kad jį galėtų įvykdyti tik pats įpareigotas asmuo, kas reiškia, jog galėjo būti taikomos CPK 585, 624 str. numatytos priverstinio vykdymo priemonės ir jis iškeldintas iš garažo su daiktais. Kadangi ikiteisminis tyrimas prieš J. A. nutrauktas, ji nėra asmuo, kuris turi vykdyti minėtą sprendimą, o tai prieštarauja sprendimo rezoliucinei daliai. V. B. reiškia pretenzijas V. A. dėl dingusios turto. I. Č. neteisėtai pakeitė garažo duris ir spyną, todėl V. A. neturi raktų. Patalpoje yra likę dingusio V. A. turto, todėl teismas turi kreiptis į prokurorą dėl V. A. turto vagystės (2 t., b. l. 109-110).

Atskirasis skundas netenkintinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

LR CPK 278 str. 1 d. numatyta, kad teismas, priėmęs sprendimą (nutartį), dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę išaiškinti sprendimą (nutartį) tais atvejais, kai sprendimas (nutartis) yra neaiškus. Vadovaujantis nurodyta nuostata, teismo sprendimas (nutartis) gali būti išaiškinamas, tik jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai suprantamai) suformuluota sprendimo (nutarties) rezoliucinė dalis ir dėl to gali kilti keblumų sprendimą (nutartį) įvykdyti. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008-02-11 sprendimo rezoliucinė dalis yra konkreti, vienareikšmiška ir aiški. Joje yra aiškiai nurodyta, kad garažo, esančio (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis nutraukiama, garažas konkrečiai apibudintas individualiu unikaliu numeriu ir adresu, o apeliantai (atsakovai) V. A. ir J. A. įpareigojami atlaisvinti nurodytą garažą. Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad patys apeliantai skunde nurodo, jog „nebuvo jokių objektyvių teisinių ir faktinių aplinkybių, trukdančių priverstinai iškraustyti iš garažo <...> V.A. priklausančius daiktus ir sandėliuoti juos kitoje vietoje“ (2 t., b. l. 116), kas reiškia, jog apeliantai supranta sprendimo turinį ir kad jis gali būti įvykdytas arba patiems atsakovams išsikraustant su daiktais iš garažo, arba juos iškeldinant pritaikius CPK 585, 624 str. numatytas priverstinio vykdymo priemones. Pateiktame prašyme apeliantai (atsakovai) iš esmės prašo išaiškinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, t. y. pateikti platesnius procesinio sprendimo argumentus bei motyvus ir paaiškinti, kodėl būtent tokiais motyvais teismas priėmė sprendimą įpareigoti abu atsakovus atlaisvinti garažą, kokius veiksmus turėtų ar neturėtų atlikti kiekvienas iš atsakovų, ar garaže yra turto, jei yra - tai koks tai turtas ir kam jis priklauso ir pan. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovų prašymas išaiškinti teismo nutarties motyvuojamąją dalį neatitinka CPK 278 str. 1 d. turinio. Teismas gali byloje dalyvaujančiam asmeniui išaiškinti teismo nutarties rezoliucinės dalies neaiškumus, dėl kurių teismo priimtas procesinis sprendimas yra neaiškus ir tai trukdo jį įvykdyti. Teismo sprendimo (nutarties) neaiškumas neapima teismo motyvų platesnio atskleidimo ar argumentų parinkimo motyvų. Teismas negali sprendimo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista jo prasmė, argumentai, motyvai, kuriais priimtas sprendimas, teismas taip pat negali aiškinti to, ko jis toje civilinėje byloje netyrė ir nekonstatavo. Todėl apeliantai nepagrįstai reikalauja atsižvelgti ir vertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kurioje pasisakyta, kad už 2012-02-14 sprendimo nevykdymą baudžiamosios atsakomybės taikymas nebuvo pagrįstas, taip pat kitus procesinius sprendimus, kurie buvo priimti po minėto Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-02-11 sprendimo įsiteisėjimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir taikė sprendimo išaiškinimą reglamentuojančias teisės normas, laikėsi šiuo aspektu formuojamos teismų praktikos ir nuo jos nenukrypo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009, 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2007 ir kt., LR Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutikti nėra pagrindo, o atskirojo skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Tai, kad viena iš sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukė iš bylos dėl mirties ir buvo pakeista teisių perėmėjais, jokios reikšmės nei teismo sprendimo aiškumui, nei vykdymui neturi, nes teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų privalomi tam asmeniui, kurio vietoje įstojo teisių perėmėjas (CPK 48 str.).

2012-05-10 gautas pakartotinis apeliantų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Šio prašymo juridiniu pagrindu nurodoma CPK 6, 7, 9, 15 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. str., Konvencijos 6 str. Prašymas motyvuojamas tuo, kad po teismo sprendimo, kurį prašoma išaiškinti, yra priimta eilė procesinių sprendimų dėl baudų skyrimo už minėto sprendimo nevykdymą tik V. A., nagrinėjama byla dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo. Po šių sprendimų kyla klausimas, kaip ir kokiu V. A. vienam įvykdyti teismo sprendimą ir nesulaukti pretenzijų iš bendraatsakovės. Teismas neturi eilės duomenų, reikalingų teisingai išspręsti bylą (kas pakeitė ginčo garažo durų spyną, kiek ir kieno daiktų buvo ar yra garaže ir pan.), reikia kreiptis į prokurorą, o šių aplinkybių negalima išsiaiškinti rašytinio proceso tvarka. Apeliantų teiginiai dėl žodinio proceso būtinumo nepagrįsti. Šioje byloje 2012-04-30 teismas jau svarstė analogišką apeliantų prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir jis buvo nepatenkintas (2 t., b. l. 124). Tai atitinka CPK 336 str. 1 d., kurioje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Taigi pripažinti, kad atskirojo skundo nagrinėjimas žodinio proceso tvarka būtinas dėl bylos apimties, sudėtingumo ar kitų priežasčių, yra teismo teisė. Aplinkybių, leidžiančių manyti, kad, neišklausius žodinių proceso šalių paaiškinimų, apeliacinės instancijos teismas negalėtų išsamiai išnagrinėti bylos, nenustatyta. Rašytinis bylos nagrinėjimas nepažeidžia asmens konstitucinių teisių, nes, nepriklausomai nuo proceso formos, nagrinėjant atskirąjį skundą laikomasi visų CPK nuostatų, o dalyvaujančių byloje asmenų teisės įgyvendinamos CPK nustatyta tvarka teikiant atsiliepimus, paaiškinimus, reiškiant nušalinimus, teikiant įrodymus ir pan.

Motyvuojamoji dalis

Kiti atskirojo skundo argumentai skundžiamosios nutarties teisėtumui ir pagrįstumui reikšmės neturi.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.