Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams, šią bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. V. nukentėjusiajam V. P. priteista 11000 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. buvo nuteistas už tai, kad tyčia, apgaule, melagingai žadėdamas suteikti lengvųjų automobilių gabenimo paslaugas, nenustatytam asmeniui 2015 m. balandžio 13 d. 22.47 val. interneto tinklalapyje „(duomenys neskelbtini)“ patalpinus skelbimą ,,Vezame automobilius is europos ir UK“, kuriame buvo nurodytas kontaktinis mobilaus ryšio telefono numeris (duomenys neskelbtini), po ko 2015 m. gegužės 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, nukentėjusiojo V. P. draugui G. B. susisiekus skelbime nurodytu telefonu ir užsakius paslaugą, t. y. automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ pargabenimą iš Nyderlandų į Lietuvą, melagingai pažadėjo tokią paslaugą suteikti, po ko jis 2015 m. gegužės 14 d. apie 18 val. atvyko į Vokietiją, kur kartu su asmeniu, prieš kurį tyrimas buvo nutrauktas, surado su nusikalstama veika nesusijusį ir lengvųjų automobilių pervežimo paslaugą teikiantį asmenį G. C., su kuriuo jis 2015 m. gegužės 15 d., tiksliai nenustatytu laiku, adresu Nyderlandai, (duomenys neskelbtini), iš Nyderlandų piliečio P. K. paėmė 9000 Eur vertės automobilį „VW Transporter“, VIN (duomenys neskelbtini), priklausantį V. P., ir nugabeno bei iškrovė nusikalstamos veikos bendrininkų parinktoje vietoje, adresu Vokietija, (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną, tiksliai nenustatytu laiku, adresu Nyderlandai, (duomenys neskelbtini), iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ paėmė 2000 Eur vertės automobilį „Opel Zafira“, VIN (duomenys neskelbtini), priklausantį V. P., ir nugabeno jį į nusikalstamos veikos bendrininkų parinktą vietą, adresu Vokietija, (duomenys neskelbtini); po ko surado su nusikalstama veika nesusijusį asmenį I. H. H. G., kuris pateikė automobiliams „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ reikalingus laikinuosius (prekybinius) numerius, kurie yra būtini norint patekti su automobiliais į automobilių turgų ,,(duomenys neskelbtini)“, ir 2015 m. gegužės 16 d. apie 7 val. įvežė šiuos automobilius į automobilių turgų, kuriame tą pačią dieną juos pardavė nenustatytiems asmenims, tokiais veiksmais jis savo ir nusikalstamos veikos bendrininkų naudai įgijo svetimą, nukentėjusiajam V. P. priklausantį didelės – 11000 Eur, vertės turtą ir padarė jam tokio pat dydžio turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. V. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir A. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nėra įrodyta, jog nuteistasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.Visų pirma, apeliantas tvirtina, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė apgaule užvaldyto svetimo turto vertę, todėl šioje dalyje teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių. Nurodo, kad nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra apibrėžtų taisyklių, pagal kurias kiekvienu atveju būtų galima nustatyti nusikaltimo dalyko vertę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojamoje praktikoje vyrauja tendencija, pagal kurią turto vertė nustatoma remiantis jo vidutine rinkos verte veikos padarymo metu. Visgi turto vertės nustatymo būdai gali būti įvairūs. LAT jurisprudencijoje nurodoma, kad turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo – pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenys apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad daikto įsigijimo kaštai arba pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta kaina yra pagrindiniai dalykai, kuriais remiantis nustatoma turto vertė.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apgaule užvaldyto turto vertę, lyg ir vadovavosi principu, kad pagrobto turto vertė nustatoma taikant vidutinės rinkos vertės taisyklę, tačiau šiuo atveju teismo taikytas būdas nustatant automobilių rinkos vertę kelia abejones. Byloje esantys duomenys rodo, kad apgaule užvaldytas nukentėjusiojo turtas buvo įgytas pagal transporto priemonių pirkimo – pardavimo sandorius, kuriuose yra užfiksuota įgyto turto kaina. Tačiau teismas šiuose dokumentuose nurodytomis kainomis nesivadovavo ir nepagrįstai laikė, kad jos neva neatspindi tikrosios rinkos vertės, nors šių kainų tikrumą patvirtino kiti įrodymai : 1) liudytojo P. K. parodymai, kad pirkėjas iš Lietuvos už automobilį „VW Transporter“ sumokėjo 4500 Eur bei už automobilio saugojimą davė 100 Eur; 2) Nyderlandų policijos įstaigos inspektoriaus protokolas, iš kurio matyti, kad 2016 m. spalio 3 d. jis nuvyko į keleivių pervežimu užsiimančią įmonę „(duomenys neskelbtini)“ ir kalbėjo su A. J. S. bei jo sūnumi B. S., kurie patvirtino, jog automobilį „Opel Zafira“ pardavė už kelis šimtus eurų. Todėl, vertinant pagrobto turto mastą pagal pirkimo – pardavimo sandoriuose įrašytas transporto priemonių kainas, yra visiškai aišku, jog apgaule buvo užvaldytas 5250 Eur vertės turtas. Pažymi, kad tokia suma neatitinka didelės vertės turto kriterijaus, o tai reiškia, kad prieš nukentėjusįjį V. P. padaryta nusikalstama veika galėjo būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Tačiau teismas, nustatydamas sandorio vertę, nusprendė vadovautis ne pirkimo dokumentuose įrašytais skaičiais, o niekuo neparemtais suinteresuoto proceso dalyvio – nukentėjusiojo V. P. parodymais, nors nebuvo nustatyta, kad transporto priemonių pardavėjai ir V. P. suklastojo automobilių pirkimo – pardavimo sutartis. Nurodo, kad teismas, remdamasis tik vienu įrodymų šaltiniu ir nemotyvuodamas kitų įrodymų atmetimo, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Taip pat pabrėžia, kad toks pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas prieštarauja ir LAT formuojamai teismų praktikai sprendžiant analogiškus klausimus. LAT savo sprendimuose ne kartą pažymėjo, jog baudžiamajame procese joks įrodymas neturi išskirtinės įrodomosios vertės, kad baudžiamosiose bylose priimami nuosprendžiai turi būti grindžiami ištirtų įrodymų visuma, jog duomenų patikimumas tikrinamas lyginant byloje esančius duomenis vienus su kitais ir vertinant juos bendrame kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151-697/2016, 2K-339-507/2016).Teigia, kad apylinkės teismas neišsamiai ištyrė visus teisingam bylos išsprendimui svarbius duomenis, kadangi analizavo tik tuos įrodymus, kuriais parėmė nuosprendžio išvadas, ir visiškai neaptarė tų, kurie prieštaravo apkaltinamojo nuosprendžio teiginiams. Cituodamas nukentėjusiojo V. P. protokole – pareiškime nurodytas aplinkybes, jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme apeliantas nurodo, kad jie buvo nenuoseklūs, todėl teismas juos turėjo įvertinti kritiškai. Be to, teismas neturėjo apsiriboti tik liudytojo P. K. parodymų perskaitymu BPK 276 straipsnio pagrindu. Pagal LAT formuojamą praktiką, teismas proceso metu neturi būti pasyvus, o priešingai, neapsiribodamas pateiktais duomenimis, privalo imtis visų įstatymuose numatytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios bylos aplinkybės. Todėl apeliantas mano, kad teismas turėjo pasinaudoti procesinėmis galimybėmis (pvz., BPK 279 straipsnio 6 dalimi, kurioje numatyta galimybė proceso dalyvius apklausti garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis) apklausti P. K. (jo gyvenamoji vieta žinoma) bei automobilio „Opel Zafira“ pardavėjus. Pasak apelianto, apylinkės teismo sprendimas be transporto priemonių pardavėjų apklausos išnagrinėti baudžiamąją bylą rodo ne tik apie teisminio nagrinėjimo neišsamumą, bet ir apie kaltinamojo teisių pažeidimą (BPK 44 straipsnio 7 dalis), kadangi neapklaustų asmenų parodymai turi lemiamą reikšmę nustatant transporto priemonių vertę, nuo kurios priklauso veikos teisinis įvertinimas. Pasak apelianto, liudytojo G. B., kuris tam tikra prasme irgi yra suinteresuotas bylos baigtimi, parodymų negalima laikyti tokiais, kurie patvirtina nukentėjusiojo V. P. parodymus. Cituodamas liudytojo G. B. parodymus proceso metu apeliantas atkreipia dėmesį, kad tik teisiamajame posėdyje šis liudytojas parodė, kiek buvo sumokėta už automobilius, ir šias sumas jis sužinojo tik iš V. P. pasakojimo. Be to, G. B. pats prisidėjo prie automobilių pirkimo, netgi grąžino V. P. pinigus, kadangi jautėsi kaltas dėl to, kad jo surasta įmonė apgavo V. P.. Apeliantas dėsto, kad iš tokių parodymų galima spręsti, jog V. P. galimai buvo suinteresuotas savo partneriui pasakyti didesnę pinigų sumą, jog galėtų uždirbti ne tik iš transporto priemonių pardavimo. Kita vertus, interesą padidinti nupirktų automobilių kainą galėjo paskatinti noras pademonstruoti, kad prieš žmogų buvo įvykdytas sunkus nusikaltimas ir kad teisėsaugos institucijos rimtai imtųsi padarytos veikos tyrimo, ir t. t. Dar viena priežastis, pasak apelianto, galėjusi nulemti būtent tokias automobilių kainas, galėjo būti viltis už tiek parduoti transporto priemones, o jeigu automobiliai neatsirastų, gauti būtent tokio dydžio žalos atlyginimą. Tokį teiginį sustiprina ir pareikštas civilinis ieškinys.Nurodo, kad nustatant daikto vertę labai svarbu išsiaiškinti ir jo kokybę, nusidėvėjimo lygį ir kitas aplinkybes, darančias įtaką jo vertei. Pažymi, kad pagrobti automobiliai nebuvo apžiūrėti specialisto, tačiau apie jų vertę galima spręsti iš tam tikrų netiesioginių bylos įrodymų. Remdamasis automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ įregistravimo datomis, apeliantas teigia, kad automobilis „VW Transporter“ buvo pagamintas 2003 m., o „Opel Zafira“ – 2002 m. Kadangi automobiliai buvo pagrobti 2015 m., vienas iš automobilių buvo eksploatuotas 13 m., kitas – 12 m. Dėl šių aplinkybių apeliantas abejoja, ar automobiliai buvo labai geri ir nepraradę vartojamųjų savybių. Pagal bylos duomenis, V. P. įsigijo trečią automobilį grįžimui į Lietuvą, todėl spręstina, kad įsigytos transporto priemonės vis dėlto nebuvo itin geros kokybės ar išskirtinės komplektacijos. Tokį manymą sustiprina ir kiti byloje esantys duomenys apie šiuos automobilius. Ieškomų kelių transporto priemonių išrašuose pažymėta, kad ieškomų automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ degalų tipas – dyzelinas. Automobilio „VW Transporter“ modifikacija jo dokumentuose nenurodyta. Laikant, jog visos nepašalintos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, galima spręsti, jog tai 2003 m. gamintas furgonas T4, kurio modifikacija buvo T4 2,5 TDI. Beje, ir Eseno policijos darbuotojai, apžiūrėję rastuosius automobilius, nustatė, kad viena iš transporto priemonių buvo VW T4. 2003 m. buvo gaminami ir „VW Transporter Multivan“, tačiau tai jau kitas modelis ir tas modelis turėjo būti įrašytas transporto priemonės registracijos dokumentuose. Tuo tarpu byloje esančiame dokumente rašoma, jog tai tik „VW Transporter“. Beje, ir teismas nuosprendyje konstatavo, kad apgaule buvo užvaldytas ne „VW Transporter Multivan“, bet „VW Transporter“. Iš to darytina išvada, jog minėtos modifikacijos 12 m. naudotas automobilis negalėjo būti nei labai geras, nei labai brangus. Tokią pačią išvadą galima padaryti ir apie kitą 13 m. eksploatuotą transporto priemonę. Beje, apie tai galima spręsti iš teismo nuosprendyje minimų pagal teisinės pagalbos prašymą Vokietijos teisėsaugos institucijų pateiktų dokumentų. Pasak apelianto, iš byloje esančio R. P. sekimo ir pokalbių telefonu klausymosi protokolo galima daryti įvairias išvadas, bet negalima paneigti, kad šiame procesiniame dokumente yra informacijos, padedančios apsispręsti dėl automobilių kokybės ir jų vertės, kadangi galima manyti, jog R. P. automobilyje buvo kalbama ir apie šioje byloje aktualius automobilius. Nurodo, kad šiame protokole yra užfiksuota svarbi aplinkybė, į kurią pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio. O būtent, kad 2015 m. gegužės 15 d. Vokietijos kriminalinės policijos pareigūnai rado automobilius VW T4 ir „Opel Zafira“; abi šios transporto priemonės labai daug naudotos ir iš dalies sugadintos. Apeliantas pabrėžia, kad šios nurodytos aplinkybės sutampa su minėtuose pokalbiuose minima transporto priemonių technine būkle, o tai dar kartą parodo, kad teismo nustatytoji užvaldytų automobilių vertė prieštarauja baudžiamosios bylos duomenims.Apeliantas tvirtina, kad apylinkės teismas išvadą, jog apgaule buvo užvaldytas didelės vertės turtas, pagrindė ir tam tikrais samprotavimais, tačiau jie nėra paremti jokiais bylos duomenimis. Cituodamas skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus, jis teigia, kad nei vienas iš automobilių pardavėjų neparodė, jog siekė išvengti mokesčių ar kažkokių kitų neigiamų padarinių, todėl pardavė automobilius pigiau nei tikroji jų vertė. Pasak apelianto, šioje byloje nustatyti apgaule užvaldytų automobilių vertę yra daug sudėtingiau, kadangi jie buvo pagrobti ne Lietuvoje. Bylos duomenimis, automobiliai buvo nupirkti Nyderlanduose. Dėl to apeliantas mano, jog šioje rinkoje egzistuojanti automobilių kaina yra mažesnė, nei tokių pačių daiktų kaina Lietuvoje. Teigia, kad įrodymai turi būti vertinami ne tik pagal BPK nustatytas taisykles, tačiau ir pagal logikos dėsnius. Todėl tvirtina, kad pirkimo dokumentuose įrašytos V. P. nusipirktų automobilių kainos yra realios. Akcentuoja, kad baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje nurodoma, kad sukčiavimas užvaldant svetimą turtą laikomas baigtu, kai turto savininkas ar valdytojas arba asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui, o šis turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pagal bylos aplinkybes, V. P. nupirkti automobiliai buvo palikti Nyderlanduose. Be to, šie automobiliai buvo užvaldyti taip pat Nyderlanduose. Pasak apelianto, dėl to būtų teisinga pagrobto turto vertę skaičiuoti ne pagal Lietuvoje galimai esančias kainas, tačiau pagal Nyderlanduose nusistovėjusią rinkos vertę. Toks požiūris į daikto vertę atitiktų ir atitinkamų norminių aktų reikalavimus bei rekomendacijas. Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus tvirtinamuose verslo apskaitos standartuose (toliau – Verslo apskaitos standartai) tikroji vertė suprantama kaip suma, už kurią vertės nustatymo dieną sandorio šalys viena kitai įprastomis rinkos sąlygomis gali parduoti turtą. Nustatant tikrąją vertę, privalu atsižvelgti į turto būklę, jo savybes, į kurias vertės nustatymo dieną atsižvelgtų rinkos dalyviai įkainodami tą turtą, ir sandorio vietą arba rinką. Taip pat šiuose standartuose vartojamos pagrindinės ir labiausiai tinkamos rinkos sąvokos. Pagrindine rinka laikoma ta, kurioje sudaromi sandoriai. Beje, nustatant transporto priemonių vertę, buvo galima naudotis ir aprobuotais informacijos šaltiniais. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus įsakymais leidžiama taikyti VšĮ „Emprekis“ žinyne „Autotransporto kainos Lietuvoje“ nurodytas kainas nustatant transporto priemonių muitinę vertę ir muitinio įvertinimo kontrolės tikslams. Šiame žinyne yra praktiškai visa informacija apie transporto priemones, jų modifikacijas bei kainas, o tos kainos, ko gero, prilygsta vidutinėms rinkos kainoms.Nurodo, kad teismas neturėjo ir procesinio pagrindo nuosprendžio teiginius pagrįsti jame minimais viešosios informacijos šaltiniais. Cituodamas BPK 301 straipsnio 1 dalį, apeliantas teigia, kad teisiamajame posėdyje nebuvo tiriama nurodytuose tinklapiuose esanti informacija apie automobilių kainą, todėl nei nuteistasis, nei jo gynėjas negalėjo pareikšti nuomonės dėl šių duomenų. Kita vertus, iš nuosprendžio net neaišku, kokiais kriterijais vadovaudamasis teismas nustatė, kad automobilis „Opel Zafira“ gali kainuoti 2000 Eur, o transporto priemonė „VW Multivan“ – 9000 Eur. Maža to, teismas iš teisiamajame posėdyje netirtų šaltinių nustatė „VW Multivan“ rinkos vertę, nors konstatuojamojoje nuosprendžio dalyje nustatė, kad apgaule buvo užvaldytas 9000 Eur vertės automobilis „VW Transporter“, o tai, kaip minėta, yra skirtingų modifikacijų transporto priemonės. Beje, kaltinamajame akte taip pat buvo nurodyta transporto priemonė „VW Transporter“. Apeliantas pabrėžia, kad kvalifikuoto sukčiavimo atveju būtina įrodyti, kad asmuo suprato, jog apgaule užvaldė didelės vertės turtą ir būtent tokių padarinių siekė. Šioje byloje negalima teigti, kad asmuo, Nyderlanduose užvaldydamas aptartos būklės automobilius, suprato, jog tai buvo didelės vertės turtas ir siekė būtent tokį turtą užvaldyti. Beje, pagal teismų praktiką, apie kaltinamojo subjektyviąją pusę sprendžiama ne tik iš jo pozicijos aptariamu klausimu, bet ir iš objektyvių duomenų. Iš V. P. parodymų galima spręsti, jog automobilių dokumentai buvo palikti. Tai reiškia, jog asmuo, paėmęs šiuos automobilius, ne tik vizualiai galėjo įvertinti jų techninę būklę, tačiau iš dokumentų matyti, kada automobiliai buvo pagaminti, kiek laiko buvo naudojami, galbūt juose buvo kažkokie įrašai apie jų pardavimo kainą. Iš šios informacijos automobilių vežėjas galėjo susidaryti nuomonę apie jų vertę. Apie subjektyviąją pusę dėl transporto priemonių vertės galima spręsti ir iš minėtų pokalbių, kuriuose apibūdinami automobiliai, išklotinių, pateiktų pagal teisinės pagalbos prašymą. Apeliantas tvirtina, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, bet kuris asmuo, paimdamas Nyderlanduose V. P. nupirktus automobilius, galėjo susidaryti nuomonę apie tikrąją jų vertę, kuri vos ne dvigubai buvo mažesnė nei ta, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Nurodo, kad veikos kvalifikavimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir civilinio ieškinio patenkinimas tiek, kiek buvo verti V. P. nupirkti automobiliai, atitiktų kasacinio teismo suformuotą praktiką. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012 išaiškinta, jog nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms bylose, kuriose nusikalstamos veikos dalykas yra materialūs daiktai, veika kvalifikuojama pagal turto (daiktų) vertę, buvusią veikos padarymo metu, o nagrinėjant civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, žalos dydis įvertinamas vadovaujantis nuostatomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią normą, turtinė žala apskaičiuojama remiantis prarasto ar sugadinto turto kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo dieną, o atskirais atvejais, siekiant išvengti nepagrįsto nukentėjusiojo praturtėjimo ar nevisiško žalos atlyginimo, vadovaujamasi kainomis, galiojusiomis žalos padarymo metu ar pareiškiant ieškinį (CK 6.249 straipsnio 5 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalis). Apeliantas mano, kad pagal bylos duomenis, nusikalstamos veikos įvykdymo metu ir jos padarymo vietoje apgaule užvaldyto turto vertė buvo 5250 Eur, todėl nukentėjusiojo patirta turtinė žala turėjo būti nustatoma atsižvelgiant į jo turėtas išlaidas įgyjant nuosprendyje nurodytus automobilius. Tačiau apylinkės teismas ne tik nusikalstamą įvykį be pagrindo kvalifikavo kaip didelės vertės svetimo turto užvaldymą apgaule, tačiau dar ir priteisė turtinės žalos atlyginimą, kuris savo dydžiu yra aiškiai neteisingas. Taip pat apeliantas tvirtina, kad nuteistojo A. V. veikoje nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Cituodamas BK 2 straipsnio 4 dalį, kasacinio teismo praktiką, jis nurodo, kad byloje esančių įrodymų visuma nebuvo nustatyta, kad A. V. tiesiogine tyčia atliko sukčiavimo objektyviajai pusei būtinus veiksmus. Akcentuoja, kad nuteistasis neneigė paėmęs nuosprendyje nurodytus automobilius, tačiau tvirtino nežinojęs, jog daro nusikalstamą veiką, todėl nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme savo kaltės jis nepripažino. Beje, ši nuteistojo versija ir nebuvo paneigta. Mano, kad šioje byloje buvo svarbu nustatyti, kas, kada ir kokią informaciją pateikė nukentėjusiajam, dėl kurios pastarasis sutiko perduoti Nyderlanduose buvusį savo turtą, t. y. dėl kurios jis davė nurodymą automobilių pardavėjams atiduoti juos tiems, kurie atvyks nugabenti juos į Lietuvą. Pasak apelianto, kol nenustatytas asmuo ar asmenys, patalpinę skelbimą su telefono numeriu, bet kokia išvada būtų paremta tik spėjimu. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kam priklausė IP adresas (duomenys neskelbtini), skelbime nurodytas elektroninio pašto adresas bei telefono Nr. (duomenys neskelbtini), dėl to nebuvo nustatytos ir jokios A. V. sąsajos su šiomis aplinkybėmis. Tvirtina, kad teismo išvada, jog A. V. melagingai pažadėjo suteikti paslaugą, neparemta nė vienu iš byloje tirtų įrodymų. Nei nukentėjusysis, nei liudytojas G. B. neparodė, jog paskambinę skelbime nurodytu telefono numeriu jie kalbėjo su A. V.. BPK 192 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad asmenį šiame straipsnyje nustatyta tvarka taip pat gali būti pasiūloma atpažinti ir pagal kitus jutimo organais suvokiamus požymius, vienas iš kurių yra žmogaus balsas. Šioje byloje nebuvo nustatyta, ar V. P. ir G. B. telefonu kalbėjo su tuo pačiu asmeniu. Nebuvo nustatyta, jog vyro, kuris pažadėjo iš Nyderlandų atvežti nupirktus automobilius ir kuriam buvo suteikta informacija apie automobilių buvimo vietą, saugomus dokumentus bei raktelius, balsas panašus į nuteistojo, nors teismo posėdžio metu jie girdėjo A. V. kalbant. Dėl to akivaizdu, kad A. V. kaltė grindžiama ne bylos įrodymais, o spėlionėmis. Mano, kad apgaulę šiuo atveju panaudojo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, kadangi būtent šio asmens suteiktos melagingos žinios nulėmė V. P. apsisprendimą perduoti iš pradžių teisę į turtą, o po to ir patį turtą kitiems ar kitam asmeniui. Pažymi, kad turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų ir laikoma pasyviąja apgaule. Vien apgaulingos informacijos pateikimo savininkui ar asmeniui, kurio žinioje yra turtas, neužtenka, jog veika pagal BK 182 straipsnį būtų baigtinė. Sukčiavimas laikomas baigtu, kai apgaule turtas yra užvaldomas ir nukentėjusysis patiria realius neigiamus materialinius padarinius. Nagrinėjamu atveju galima teigti, jog V. P. turtas buvo užvaldytas po to, kai transporto priemonių pardavėjai, iš pirkėjo sužinoję, kada automobiliai bus paimti, manydami, kad vežėjai turi teisę paimti automobilius, perdavė iki to laiko jų žinioje buvusį turtą asmenims, atvykusiems automobilius išvežti. Pasak apelianto, svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog autovežiu atvykę vyrai transporto priemonių valdytojams nesuteikė jokios informacijos, kurią būtų galima laikyti aktyviąja apgaule, dėl kurios pardavėjai perdavė jiems automobilius. Pardavėjams užteko tų žinių, kurias jie gavo iš V. P.. Todėl apeliantas teigia, kad nėra jokio pagrindo asmenis, paėmusius „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“, laikyti sukčiavimo vykdytojais, nes dokumentai ir rakteliai greičiausiai buvo palikti toje įmonėje, kuri pardavė „Opel Zafira“. Apie tai duodamas parodymus kalbėjo nukentėjusysis. Apelianto teigimu aplinkybė, kad teisiamajame posėdyje A. V. prisipažino buvęs pas automobilių pardavėjus ir paėmęs bei turguje pardavęs automobilius „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“, nesuteikia besąlygiško pagrindo laikyti jį nusikaltimą padariusiu asmeniu. Nors ikiteisminio tyrimo metu A. V. neigė bet kokias sąsajas su nuosprendyje minimais automobiliais, o teisiamajame posėdyje prisipažino vežęs šiuos automobilius, tačiau teismas nesiaiškino šios pozicijos keitimo priežasčių. Nurodo, kad šioje byloje galima manyti, jog A. V. buvimą paimant automobilius, patvirtina ir kiti duomenys, tačiau iš tikrųjų taip ir nėra. Cituodamas liudytojo G. C. parodymus, apeliantas pažymi, kad iš šio liudytojo parodymų nėra aišku, ar jam skambinęs S. ir vyras, važiavęs paimti automobilių, yra tas pats asmuo. Apibūdindamas tą vyrą, liudytojas pabrėžė, jog ant jo žando buvo randas. Parodžius liudytojui A. V. nuotrauką, jis pareiškė, kad yra beveik įsitikinęs, jog tai turėtų būti S., tačiau nufotografuotas žmogus yra jaunesnis, be to, dabartiniu metu ant S. žando yra į akis krintantis randas. Liudytojas I. H. H. G. taip pat jokių A. V. kaltinančių parodymų nedavė. Beje, iš šio liudytojo apklausos protokolo matyti, kad buvo sekamas R. P., kuris buvo susitikęs su liudytoju ir kalbėjo su juo telefonu, tačiau prieš R. P. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Pabrėžia, kad liudytojas G. C. į teismą nebuvo pakviestas, jam nuteistasis ir jo gynėjas užduoti klausimų negalėjo, todėl nebuvo galimybių išsiaiškinti, ar tikrai su juo važiavo jam prieš tai skambinęs bei S. prisistatęs asmuo, ar tas vyras, kuris su juo važiavo, minėjo savo vardą. Dar daugiau, liudytojui nebuvo parodytas A. V. ir nebuvo neginčytinai nustatyta, jog būtent A. V. važiavo su liudytoju. Ši aplinkybė svarbi dėl to, kad G. C. apklausoje paminėjo į akis krintantį randą, buvusį ant jo bendrakeleivio žando, tuo tarpu byloje nėra jokio dokumento, kuriame būtų užfiksuota, jog ant A. V. žando yra aiškiai matomas randas. Apie tai teismas nuosprendyje neužsimena. Pasak apelianto, šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti tuo, jog A. V. važiavo su G. C. paimti automobilius. Juolab, šis liudytojas parodė, jog asmens tapatybės kortelės nuotraukoje esantis vyras jam nėra matytas, be to, nei vienas iš transporto priemonių pardavėjų neatpažino A. V. kaip asmens, paėmusio automobilius. Apeliantas atkreipia dėmesį į liudytojo G. B. 2015 m. gegužės 21 d. parodymus, kad parodžius Nyderlandų piliečio darytas nuotraukas Klaipėdos policininkai patikino, jog nuotraukose esantys asmenys yra panašūs, tačiau tai ne vienas ir tas pats asmuo. Nors byloje yra asmens tapatybės kortelės nuotrauka, kurią padarė liudytojas P. K., o toje nuotraukoje neryškiai matyti šios kortelės savininko nuotrauka, tačiau ir šis dokumentas, pasak apelianto, nėra neginčytinas įrodymas, kad kortelę pateikė A. V.. Liudytojas P. K. neatpažino A. V., kaip asmens, kuris buvo atvažiavęs paimti automobilio „VW Transporter“. Nors pats A. V. teisme pripažino, jog liudytojo darytoje asmens tapatybės kortelės fotografijoje esanti nuotrauka yra jo, tačiau ir šiuo atveju teismas neišsiaiškino, kas lėmė tokį nuteistojo pozicijos pasikeitimą. Ikiteisminio tyrimo metu A. V. tokios aplinkybės netvirtino, o teismas posėdžio metu nuteistajam neuždavė klausimo, kodėl anksčiau jis tos aplinkybės nepripažino. Nors byloje yra ir kitų duomenų, kad fotografijoje yra nuteistojo nuotrauka, tačiau šie duomenys nėra kategoriški, kadangi specialisto išvada yra tik tikimybinio pobūdžio. Kita vertus, net ir pripažinus, jog A. V. vyko paimti V. P. nupirktus automobilius, kad fotografijoje yra jo nuotrauka, tai neįrodo, jog jis įvykdė sukčiavimą. Pasak apelianto, vien tik dalyvavimas paimant automobilius ir juos nuvežant į Vokietiją nesudaro sukčiavimo sudėties požymių. Pažymi, kad apgaulė, kaip turto užvaldymo priemonė, buvo panaudota gerokai anksčiau, t. y. būtent tada, kai nukentėjusysis ir liudytojas nutarė, kad galima turtą perduoti tariamam vežėjui. Vėlesni įvykiai nepadarė jokios įtakos automobilio savininko veiksmams, kadangi ne dėl jų asmenys, valdę tuo metu turtą, šį turtą perdavė atvažiavusiems vyrams. Akcentuoja, kad asmens tapatybės kortelės V. Po. vardu pateikimas nebuvo ta priemonė, dėl kurios automobilio valdytojas perdavė jį atvykusiems vežėjams, nes jam nebuvo pranešta, kad nupirktą automobilį paims būtent V. Po., jog tas asmuo turi teisę gauti automobilį ar pan. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad A. V. pateikė suklastotą dokumentą ir prisistatęs kitu asmeniu užvaldė du automobilius. Tvirtina, kad iš nuotraukos praktiškai neįmanoma nustatyti, ar nufotografuotas dokumentas turi visus identifikavimo kortelei būtinus požymius ir rekvizitus, ar tai iš tiesų yra asmens tapatybės kortelė, ar, kaip nurodė nuteistasis, tai tėra suvenyras. Vien aplinkybė, kad asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) poskyryje 2009 m. balandžio 22 d. buvo išduota I. B., nereiškia, jog buvo pateiktas suklastotas dokumentas, juolab kad A. V. nebuvo nei kaltinamas, nei teisiamas ar nuteistas už asmens dokumento klastojimą ar panaudojimą. Vokietijos policijos darbuotojų užfiksuotų pokalbių išklotinėse minimas suklastotas pasas Va. pavarde, bet tokia pavardė absoliučiai nepanaši į Po. pavardę. Be to, kaip ir minėjo, ne asmens dokumento pateikimas lėmė aplinkybę, jog P. K. ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkai turtą perdavė atvykusiems asmenims. Nei liudytojas G. B., nei nukentėjusysis V. P. nenurodė automobilių valdytojams šiuos automobilius perduoti asmeniui, pateikusiam V. Po. dokumentą. Iš bylos matyti, kad jie net nežinojo, nei koks asmuo paims nupirktus automobilius, nei kas atvažiuos jų paimti. Apeliantas skunde dėsto, jog A. V. nebūtų galima kaltinti ir pasyviąja apgaule, t. y. jog jis nepranešė turto valdytojams, koks bus paimtų automobilių likimas. A. V. nebuvo kaltinamas, kad imdamas automobilius nutylėjo tam tikras aplinkybes ir taip suklaidino turto valdytojus. Antra, byloje nebuvo nustatyti kokie nors A. V. ryšiai su asmenimis, galėjusiais apgaule užvaldyti V. P. transporto priemones. Nors byloje yra informacijos apie tai, kad A. V. galimai Vokietijoje susitiko su R. P., E. B., tačiau ikiteisminis tyrimas prieš šiuos asmenis dėl dalyvavimo apgaule užvaldant V. P. automobilius buvo nutrauktas, nes nebuvo nustatyta, jog jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismui nustačius, kad A. V. neturėjo jokių nusikalstamos veikos bendrininkų, netenka prasmės faktai, liudijantys apie jo bendravimą su kitais asmenimis. Trečia, nenustačius, jog būtent A. V. melagingai pažadėjo suteikti transporto priemonių pervežimo paslaugas, visi kiti jo veiksmai, nepriklausomai nuo to, kokie jie buvo ar galėjo būti, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad jis sukčiavo. Apelianto teigimu, apie nusikaltimo sudėties požymių buvimą A. V. veikoje neliudija ir iš Vokietijos gauti dokumentai. Visų pirma, jam abejones kelia kai kurių asmenų pokalbių telefonu klausymasis ir pokalbių fiksavimas, nes byloje esantys duomenys leidžia manyti, kad buvo sankcionuotas R. P. pokalbių klausymasis, tačiau ne E. B. ar A. V.. Kita vertus, iš gautų dokumentų aiškiai nematyti, ar buvo faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus, ar buvo duotas leidimas taip gautus duomenis naudoti Lietuvos Respublikoje vykdomame ikiteisminiame tyrime ir pan. Antra, laikmenas su pokalbių įrašais 2016 m. spalio 21 d. apžiūrėjo Utenos apskrities VPK KP NTS vyr. tyrėja. Apžiūros protokole nurodyta, kad pokalbiai nekonkretūs, įrašai nekokybiški, todėl tik galima manyti, kas ir kokias frazes pasako, kai kuriuose įrašuose išsiskiria tik A. P. balsas, kitų pokalbio dalyvių balsus sunku atskirti. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškiai nustatyta, kokias frazes ir kas pasako, ar apskritai pokalbyje dalyvauja A. V.. Trečia, iš Eseno policijos valdybos pateikto ikiteisminio tyrimo protokolo, kuriame užfiksuoti R. P. pokalbiai telefonu ir pokalbiai automobilyje, matyti, kad pokalbiuose minimas „Š.“ (spėjama, jog tai A. V.) turėtų kalbėti su kažkokiu savininku. Iš konteksto galima daryti prielaidą, kad su automobilių savininku. Juo labiau, kad prieš tai buvo kalbama, kad „Š.“ kažką nupirko, o dar anksčiau – apie kažkokias pirkimo – pardavimo sutartis, apie pirkimo – pardavimo sutartį kalbama ir vėliau. Dar iš aprašytų pokalbių yra pagrindas galvoti, kad minimas A. buvo tik tarpininkas, kuris buvo toje vietoje ir jo buvo paprašyta paimti automobilį. Taigi ir šie pokalbiai neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad A. V. apgaule pažadėjo suteikti transporto priemonių atgabenimo į Lietuvą paslaugą ir taip užvaldė V. P. turtą. Priešingai, yra pakankamai daug priežasčių galvoti, jog A. V., net jei jis ir paėmė Nyderlanduose automobilius, tai padarė ne dėl to, kad vykdė nusikalstamą veiką.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – nuteistojo A. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 182 straipsnio 1 dalį ir sumažinti jam paskirtą bausmę.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė nuteistojo A. V. gynėjas, kuris prašo nuteistąjį išteisinti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nesutinka su bylos įrodymų vertinimu, veikos kvalifikavimu, baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų taikymu. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto motyvuotas išvadas dėl šio apeliacinio skundo esmės.

Dėl A. V. kaltės

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas iš A. V. pareikšto kaltinimo pašalino organizuotos grupės požymį ir jį nuteisė už tai, kad jis, nenustatytam asmeniui internete patalpinus skelbimą apie teikiamas automobilių pervežimo paslaugas Europoje ir Jungtinėje Karalystėje, V. P. draugui G. B. telefonu užsakius šią paslaugą, t. y. Nyderlanduose V. P. įsigytų automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ pervežimą į Lietuvą, melagingai pažadėjo tokią paslaugą suteikti; po ko jis atvyko į Vokietiją ir su nusikalstama veika nesusijusiu G. C. iš Nyderlanduose buvusių automobilių pardavėjų P. K. ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“, iš kurių V. P. ir buvo įsigijęs automobilius „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“, vieną po kito šiuos automobilius paėmė ir nuvežė juos į iš anksto nusikalstamos veikos bendrininkų parinktą vietą Vokietijoje; po ko su šia nusikalstama veika nesusijęs I. H. H. G. pateikė automobiliams „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ reikalingus laikinuosius (prekybinius) numerius ir įvežė juos į automobilių turgų „(duomenys neskelbtini)“, kur jie buvo parduoti nenustatytiems asmenims, taip jis savo ir nusikalstamos veikos bendrininkų naudai apgaule įgijo V. P. turtą.Apeliaciniame skunde nuteistojo A. V. gynėjas teigia, kad teismo išvados dėl A. V. kaltės nepatvirtina bylos įrodymų visuma, nes : 1) nors nuteistasis neneigė, kad paėmė automobilius „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“, tačiau jis nežinojo, kad taip dalyvauja sukčiavime; 2) byloje nenustatyta, kas patalpino skelbimą internete, kas kalbėjo su G. B., todėl negalima teigti, kad A. V. melagingai pažadėjo suteikti automobilių pervežimo paslaugą; 3) nuteistasis neatliko jokių veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti aktyviąja ar pasyviąja apgaule; 4) keliamos abejonės dėl atskirų bylos įrodymų – asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu gautų duomenų, liudytojų parodymų patikimumo. Kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentus, pati atlikusi dalinį įrodymų tyrimą – papildomai apklaususi nuteistąjį A. V., nukentėjusįjį V. P., liudytojus G. B., P. V., bei apeliaciniame skunde minimus automobilių pardavėjus – P. K. ir B. S., sprendžia, kad nuteistojo gynėjo reikalavimas išteisinti A. V. pripažinus, kad jis nedalyvavo padarant šį nusikaltimą, nėra pagrįstas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. V. sukčiavimo būdu užvaldė V. P. turtą veikdamas su tyrimo metu nenustatytais bendrininkais. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada su išimtimis, kurios bus aptartos šiame nuosprendyje vėliau, yra teisinga, A. V. kaltė įrodyta patikimais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus įrodymais. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo V. P., liudytojų G. B., P. V., P. K. ir B. S. tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais (5 t., 65 – 66, 124 – 126, 141 – 142, 170 – 173 b. l.) nustatyta, kad 2015 m. gegužės 8 d. Nyderlandų Karalystėje V. P. iš P. K. įsigijo automobilį „VW Transporter“. Kiek vėliau toje pačioje vietoje jis iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo automobilį „Opel Zafira“. Kadangi automobiliai buvo išregistruoti ir jų dalyvavimas viešajame eisme buvo draudžiamas, taip pat kad nereikėtų mokėti už jų saugojimą aikštelėje, 2015 m. gegužės 12 d. V. P. paprašė tuo metu Lietuvoje buvusio G. B. surasti vežėją, kuris šiuos automobilius pervežtų iš Nyderlandų į Lietuvą. G. B. internete surado skelbimą apie teikiamas automobilių pervežimo paslaugas Europoje ir Jungtinėje Karalystėje bei telefonu šią paslaugą užsakė. Bylos įrodymai rodo, kad Nyderlanduose automobilius „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ iš P. K. ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ autovežiu paėmė A. V. su G. C., ko, beje, neneigė ir pats nuteistasis A. V.. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme jis parodė, kad Vokietijoje jis susirado autovežį, jį vairavo nepažįstamas gruzinas, su juo per du kartus važiavo į Nyderlandus, kur paėmė abu minimus automobilius ir nugabeno juos į Vokietiją, pastatė prie automobilių turgaus „(duomenys neskelbtini)“ (5 t., 66, 179-181 b. l.). Liudytojas P. K. parodė, kad jis nufotografavo atvykusį išsivežti automobilį „VW Transporter“ autovežį, juo važiavusius asmenis, taip pat vieno iš jų asmens tapatybės kortelę. Specialisto išvadoje nurodyta, jog yra didelė tikimybė, kad asmens tapatybės kortelės fotonuotraukoje, kurią A. V. pateikė P. K., yra užfiksuotas tas pats asmuo, kurio fotonuotrauka yra pateikta lyginamajam tyrimui – jis pats (4 t., 43 – 48 b. l.). Iš Utenos AVPK NTS viršininko R. Turovo tarnybinio pranešimo matyti, kad masinėse informavimo priemonėse paskelbus apie tiriamą nusikaltimą ir pateikus turimas fotonuotraukas, jam paskambino vyriškis, kuris prisistatė G. C. ir nurodė, kad tai jis yra vienas iš vyriškių, užfiksuotų fotonuotraukose (1 t., 151 b. l.). Tyrimo metu apklaustas G. C. parodė, kad 2015 m. gegužės mėnesį jis su turimu autovežiu vienam vyriškiui padėjo iš Nyderlandų į Vokietiją pervežti automobilius „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“, juos abu iškrovė toje pačioje vietoje (2 t., 37 – 41 b. l.). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojas G. C. atpažino A. V. kaip asmenį, kuris jam prisistatė S., ir apie kurį jis minėjo savo apklausoje (2 t., 44 – 45 b. l.). Liudytojas I. H. H. G. parodė, kad jis užsiima automobilių pervežimu ir įvežimu į automobilių turgaus „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją. Jeigu automobilis be numerio, jis numerius atsiveža iš savo įmonės ir uždeda ant automobilio. Be šių numerių įvažiuoti į turgaus teritoriją draudžiama (2 t., 46 – 48 b. l.). Visi šie įrodymai nuosekliai patvirtina, kad automobiliai „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“, apie kuriuos parodymus davė A. V. – kad juos autovežiu paėmė Nyderlanduose iš dviejų asmenų bei nugabeno į automobilių turgų „(duomenys neskelbtini)“, kur juos pardavė, yra tie patys automobiliai, kuriuos V. P. įsigijo iš Nyderlandų piliečio P. K. ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ bei kurių pervežimo iš Nyderlandų į Lietuvą paslaugą G. B. užsakė pagal skelbimą internete. Dėl to jokių abejonių nėra, su jais iš esmės sutiko ir pats nuteistasis, todėl dar plačiau juos aptarinėti ir analizuoti kolegija nemato pagrindo. Bylos duomenimis, pagal skelbimą internete G. B. telefonu užsakius automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ pervežimo iš Nyderlandų į Lietuvą paslaugą, suteikus vežėjui informaciją apie automobilių buvimo vietas Nyderlanduose, šie automobiliai į Lietuvą su vežėju sutartu laiku – 2015 m. gegužės 16 – 18 d., nukentėjusiajam V. P. atvežti nebuvo, vežėjas nei su G. B., nei su V. P. niekaip nesusisiekė, telefonu nebeatsiliepė, netrukus jo telefonas buvo visai išjungtas. Iš liudytojo G. B. parodymų seka, jog pokalbio telefonu metu vežėjas nurodė, kad automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ pervežimo paslaugas teiks įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau tokia įmonė iš viso neegzistuoja (1 t., 70 – 71 b. l. ). Todėl akivaizdu, kad G. B. jau užsakant automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ pervežimo paslaugą prieš jį, o kartu ir nukentėjusįjį V. P. buvo panaudota apgaulė, jiems melagingai žadant parvežti įsigytus automobilius. Patalpintas skelbimas internete apie teikiamas tariamas automobilių pervežimo paslaugas Europoje ir Jungtinėje Karalystėje buvo tik priemonė, padėjusi surasti potencialius klientus ir po to pasinaudoti jų patiklumu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skelbimą internete apie neva teikiamas automobilių pervežimo paslaugas Europoje ir Jungtinėje Karalystėje patalpino nenustatytas asmuo, o nuteistasis A. V. melagingai pažadėjo G. B. tokią paslaugą suteikti. Kolegija sutinka su tuo, kad skelbimą internete patalpinęs asmuo nėra nustatytas. Iš bylos matyti, kad portale „(duomenys neskelbtini)“ skelbimas buvo įkeltas 2015 m. balandžio 13 d. iš IP (duomenys neskelbtini), skelbimas įdėtas nurodant el. paštą : (duomenys neskelbtini) (1 t., 79 b. l.). Kam priklauso nurodytas IP numeris liko nenustatyta dėl didelio vartotojų kiekio – apie 100 unikalių vartotojų (1 t., 81 b. l.). Tačiau kita teismo išvada, kad A. V. melagingai pažadėjo tokią suteikti paslaugą – parvežti Nyderlanduose V. P. įsigytus automobilius į Lietuvą, nėra pagrįsta bylos duomenimis. Kolegija čia pritaria gynėjo skundo argumentams, kad teismas neargumentavo, kaip nuteistasis A. V. yra susijęs su pokalbiais telefonu, kurių metu nukentėjusiojo V. P. draugui G. B. melagingai buvo pažadėta tokia paslauga ir kokie bylos įrodymai patvirtina, jog tai padarė būtent nuteistasis. Iš skelbime nurodyto abonento Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotinės laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gegužės 25 d. matyti, kad šis abonentas daug kartų naudojosi internetu, bendravo su abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) (jis priklauso G. B.) ir abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) (priklauso V. P.) bei kitais abonentais, kurie nėra susiję su šia nusikalstama veika (1 t., 98 b. l.). Su automobilių vežėju telefonu bendravę G. B. ir V. P. negalėjo vienareikšmiai patvirtinti, kad jie bendravo būtent su A. V., jo neatpažino pagal balsą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso būtent A. V.. Papildomai apeliacinės instancijos teisme apklausti G. B. ir V. P. taip pat nepatvirtino, kad telefonu bendravęs su jais asmuo pagal balsą yra nuteistasis. Dėl to, kolegijos vertinimu, nuteistojo A. V. negalima niekaip susisieti nei su internete patalpintu skelbimu apie teikiamas automobilių pervežimo paslaugas, nei tvirtinti, kad būtent jis melagingai pažadėjo parvežti automobilius „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ iš Nyderlandų į Lietuvą. Todėl ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta aplinkybė tikslinama nurodant, jog G. B. suteikti automobilių pervežimo paslaugas melagingai pažadėjo nenustatytas asmuo. Dėl to skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas, nes teismo nuosprendyje išdėstyta išvada neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Bene pagrindinis gynėjo apeliacinio skundo argumentas – kad A. V. nežinojo apie tikrąją savo atliekamų veiksmų esmę bei paskirtį, todėl jis ne tik neįvykdė jokių nusikalstamų veiksmų, tačiau jo veiksmuose nebuvo ir tyčios padaryti jam inkriminuotą nusikaltimą. Gynėjo teigimu, A. V. šiuo atveju nenaudojo jokios apgaulės prieš nukentėjusįjį V. P. – prieš pastarąjį apgaulė buvo panaudota žymiai anksčiau, t. y. nenustatytam asmeniui patalpinus skelbimą internete apie teikiamas automobilių pervežimo paslaugas bei melagingai pažadėjus G. B. tokias paslaugas suteikti. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Iš tiesų, byloje nėra įrodymų, kad pats nuteistasis A. V. patalpino skelbimą internete ir melagingai pažadėjo parvežti automobilius, taip suklaidindamas G. B. bei V. P., t. y. panaudojo prieš juos apgaulę siekiant užvaldyti jų turtą, tačiau, kolegijos vertinimu, byloje pakanka duomenų, jog A. V. buvo vienas sukčiavimo prieš G. B. ir V. P. grandinės bendravykdytojų, ir ne tik žinojo apie vykdomą šį nusikaltimą – tiek apie internete patalpintą skelbimą apie neva tai teikiamas automobilių pervežimo paslaugas, tiek apie melagingą pažadą G. B. pervežti nukentėjusiojo V. P. automobilius iš Nyderlandų į Lietuvą, bet ir pats atliko aktyvius veiksmus, be kurių ši veika nebūtų buvusi padaryta. Todėl nė kiek neabejotina, kad jis buvo vienas šios veikos vykdytojų. Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją, be kita ko, sukčiavimas yra svetimo turto įgijimas apgaule. Šioje byloje aktualu yra tai, kad BK 182 straipsnio sudėtis yra materiali : baudžiamoji atsakomybė kaip už baigtinį nusikaltimą pagal BK 182 straipsnį atsiranda tik tada, kai kaltininkas ar keli jų realiai pasisavina apgaule gautą turtą. Kolegija pažymi, kad net paprasčiausiose sukčiavimo bylose (internetu ar telefonu) paprastai dalyvauja keletas asmenų – vieni jų apgauna nukentėjusiuosius, kiti – dalyvauja pasisavinant nukentėjusiojo turtą. Tokiu būdu, visų jų veiksmai yra svarbūs pasiekti galutinį rezultatą – gauti apgauto nukentėjusiojo turtą. Apie kaltininkų dalyvavimo nusikaltimuose pobūdį sprendžiama jų veiksmus vertinant ne atskirai, o visos nusikalstamos grandinės mastu. Tam, kad būtų padaryti tokie nusikaltimai, itin svarbūs kiekvieno dalyvaujančio asmens veiksmai, kadangi nusikaltimų organizatoriai, nusikaltimų bendrininkai, siekdami nuslėpti savo veiksmus, į juos siekia įtraukti kuo daugiau skirtingų asmenų, kurie nebūtinai privalo vienas kitą pažinoti. Tačiau būtent ši skirtingų asmenų atliktų veiksmų grandinė, kai kiekvienu atliekamu veiksmu praktiškai realizuojama dalis objektyviųjų nusikaltimų sudėties požymių, ir yra esminė sąlyga padaryti tokias sukčiavimo nusikalstamas veikas.Nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip sukčiavimą nepakanka vien nukentėjusiojo turto įgijimo fakto. Ne mažiau svarbūs ir nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma, kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas neteisėtai panaudojant apgaulę ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Sukčiavimo sudėtis taip pat reikalauja, kad tyčia įgyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto įgijimo momento. Nors nuteistasis A. V. bylos nagrinėjimo metu neigė veikęs tyčia, tačiau, kolegijos nuomone, jo pateikta versija apie minėtų automobilių įsigijimo aplinkybes pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesta. Visų pirma, paties nuteistojo parodymai apie automobilių įsigijimo aplinkybes yra absoliučiai neįtikinami ir net atskirais atvejais nelogiški. Anot jo, jo draugas V. Ve. jam buvo skolingas apie 5500 – 6000 Eur, kuriuos jis pasiūlė grąžinti dviem jo neseniai įsigytais automobiliais „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“, t. y. jis (A. V.) šiuos automobilius turėjo pats pasiimti iš pardavėjų, juos parduoti, ir taip susigrąžinti paskolintus pinigus. Jokių įrodymų, kad V. Ve. iš tikro nuteistajam buvo skolingas, savaime suprantama, byloje nėra – pats V. Ve. nėra nustatytas, nėra apklaustas, nuteistasis nurodė, kad jis jau miręs. Kita vertus, tokia nuteistojo versija atsirado tik pirmosios instancijos teisme, nes ikiteisminio tyrimo metu jis jokių parodymų nedavė, apie galimą V. Ve. skolą jam nieko neminėjo, juolab nenurodė, kad pats buvo apgautas šio asmens. Net ir žinant, kad įtariamasis ar kaltinamasis turi teisę neduoti parodymų ir kad yra teisėsaugos institucijų pareiga įrodyti jo kaltę, toks jo elgesys nėra suprantamas ar bent kiek logiškai paaiškinamas, nes jausdamasis apgautas bet koks žmogus, turintis gyvenimiškos patirties, galėjo bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, laiku pateikti savo versiją ir siekti, kad ji būtų patikrinta BPK numatytomis priemonėmis. Kita vertus, abejoti nuteistojo parodymais verčia ir faktas, kad savo parodymuose jis nebuvo pakankamai nuoseklus : pirmosios instancijos teismo posėdyje jis parodė, kad tuomet, kai V. Ve. jam pasiūlė už skolą atiduoti jo paties neseniai įsigytus automobilius „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“, jis buvo Italijoje ar Ispanijoje ir jau tada vyko į Vokietiją ieškoti, kaip galėtų paimti automobilius (5 t., 66 – 67 b. l.); apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis tvirtino, kad 2015 m. gegužės mėnesį su E. B. iš Lietuvos vyko į Italiją įsigyti vardinių rūbų. Kai jis buvo Vokietijoje, jam paskambino V. Ve. ir pasakė, kad kaip skolą gali jam atiduoti automobilius, nes neturi pinigų. Tada jis pakeitė savo planus, pasiliko Vokietijoje, iš pardavėjų paėmė automobilius ir juos pardavė turguje, taip atgaudamas iš V. Ve. skolą (5 t., 179 -181 b. l.). Akivaizdu, kad toks nenuoseklus nuteistojo aplinkybių aiškinimas kelia abejonių dėl jų atitikimo tikrovei. Bylos įrodymais nustatyta, kad nuteistasis Vokietijoje autovežio vairuotojui G. C., kuris Nyderlanduose padėjo A. V. autovežiu iš P. K. ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ paimti automobilius „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“, prisistatė ne savo tikruoju vardu, o S. Tai matyti iš tyrimo metu duotų liudytojo G. C. parodymų. Be to, iš nukentėjusiojo V. P. ir liudytojo P. K. parodymų seka, kad V. P. paprašė P. K. nufotografuoti automobilį „VW Transporter“ atvyksiantį paimti asmenį, jo autovežį, asmens dokumentą. P. K. taip ir padarė. Į bylą yra pateiktos P. K. darytos fotonuotraukos, kuriose yra užfiksuotas autovežis, du prie jo esantys asmenys – tai G. C. ir A. V., bei nuteistojo automobilio pardavėjui P. K. pateikta jo asmens tapatybės kortelė (1 t., 52 – 54 b. l.). Nuteistasis A. V. neneigė, kad P. K. paprašė jo parodyti asmens dokumentą, kad jį galėtų nufotografuoti. Kadangi, kaip tvirtino nuteistasis, jis savo asmens dokumento su savimi neturėjo, nes jį buvo palikęs kitame automobilyje, kuris tuo metu buvo Vokietijoje, jis P. K. parodė piniginėje turėtą dovanų gautą suvenyrą – į jo asmens tapatybės kortelę išvaizda panašų automobilio salono oro gaiviklį. Jis P. K. parodė tik tą pusę kortelės, kurioje buvo asmens nuotrauka, kitos pusės jam nerodė. Iš byloje esančios šios kortelės fotonuotraukos (1 t., 54 b. l.) matyti, kad ji yra labai panaši į tikrą dokumentą, ji iš esmės turi visus būtinus tokio dokumento rekvizitus – asmens, kuriam ji buvo išduota, vardą, pavardę, gimimo datą, asmens kodą, kortelės galiojimo laiką ir kt. Dėl to visiškai realu, kad ją pamatęs ne Lietuvos Respublikos pilietis turėjo patikėti, jog tai yra tikras asmens dokumentas. Be to, čia visiškai neįtikinamas yra A. V. teiginys, kad jis iš Vokietijos į kitą valstybę, paimti automobilių iš nepažįstamų asmenų vyko be jokio savo asmens dokumento. Liudytojas P. K. patvirtino, kad jam nekilo jokių abejonių dėl A. V. jam parodytos asmens tapatybės kortelės tikrumo. Byloje nustatyta, kad asmens tapatybės kortelė yra išduota V. Po. (kortelėje nurodytas vardas ir pavardė), kad joje esantys asmens duomenys tarpusavyje nesutampa. Visų pirma, toks asmuo kaip V. Po. neegzistuoja (1 t., 55 b. l.). Kortelėje nurodytas asmens kodas – (duomenys neskelbtini) Fizinio asmens paieškos nacionaliniuose registruose ir Šengeno sistemoje nerastas (1 t., 56 b. l.). Pagal šios kortelės numerį – (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad asmens tapatybės kortelė su tokiu numeriu priklauso I. B., t. y. asmeniui, niekaip nesusijusiam su nagrinėjama byla (1 t., 58 b. l.). Iš visų šių aplinkybių tampa visiškai aišku, kad prisistatydamas ne savo vardu G. C., pateikdamas galimai suklastotą asmens tapatybės kortelę su netikrais savo asmens duomenimis P. K., nuteistasis A. V. siekė nuslėpti savo tikrąją tapatybę. Juolab, kaip jau minėta, pagal specialisto išvadą ir paties nuteistojo A. V. parodymus, jo pateiktoje tapatybės kortelėje esanti jo nuotrauka yra panaši į jo. Nuteistasis apeliacinės instancijos teisme teigė, kad jo P. K. pateiktą suvenyrinį oro gaiviklį su jo fotonuotrauka jis gavo iš bendradarbių dirbdamas Didžiojoje Britanijoje, tačiau tokiu atveju taip ir liko neaišku, kodėl kiti duomenys, išskyrus fotonuotrauką, yra ne nuteistojo, o iš viso neegzistuojančio asmens. Be to, juk ne veltui P. K. paprašė automobilį „VW Transporter“ išsivežti atvykusio A. V. pateikti savo asmens dokumentą – A. V. suprato ir turėjo suprasti, kad taip siekiama surinkti duomenis apie automobilio „VW Transporter“ vežėją tuo atveju, jei V. P. būtų apgautas dėl automobilių pervežimo iš Nyderlandų į Lietuvą. Tai sudaro pagrindą teigti, kad A. V. suprato savo dalyvavimą apgaule įgyjant V. P. automobilius. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, kad byloje esantys iš Vokietijos teisėsaugos institucijų gauti garso įrašai, kuriuose užfiksuoti A. V. bei kitų asmenų pokalbiai, taip pat įrodo, jog nuteistasis neabejotinai žinojo, kad jis dalyvauja sukčiavime. Apeliaciniame skunde gynėjas su tuo nesutinka ir teigia, kad slapta įrašytuose pokalbiuose telefonu esanti informacija šioje baudžiamojoje byloje buvo surinkta ir panaudota nesilaikant BPK ir to nenustatęs pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų. Pasak apelianto, šioje byloje informaciją, gautą slapta klausantis pokalbių telefonu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino tinkamais ir leistinais įrodymais. Tačiau kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra duomenų, jog garso įrašai su pokalbiais byloje buvo gauti neteisėtais būdais ar nesilaikant BPK nustatytos tvarkos. Bylos duomenimis, pradėjus ikiteisminį tyrimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkių nusikaltimų tyrimo valdyba informavo Utenos AVPK viršininką, kad Vokietijos pareigūnai Lietuvos policijos pareigūnams gali suteikti visą Vokietijoje atliekamo ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją, susijusią su sukčiavimu prieš nukentėjusįjį V. P. (1 t., 162 b. l.). Dėl to bylai vadovavęs prokuroras kreipėsi į Vokietijos teisėsaugos institucijas su teisinės pagalbos prašymu, be kita ko, pateikti jų atliekamame tyrime surinktus duomenis apie A. V. veiksmus pasisavinant automobilius „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ (1 t., 167 – 169 b.l.; 4 t., 35 b. l.). Iš bylos matyti, kad Vokietijos teisėsaugos institucijos įvykdė šį teisinės pagalbos prašymą ir pateikė jų atliekamo ikiteisminio tyrimo prieš R. P. ir kitus asmenis metu gautus duomenis, susijusius su sukčiavimu prieš nukentėjusįjį V. P.. Šie įrašai buvo išversti į lietuvių kalbą bei pridėti prie bylos. Iš šių duomenų matyti, kad Vokietijos teisėsaugos institucijos dėl R. P. šioje šalyje padarytų nusikalstamų veikų, už kurias jis jau buvo nuteistas, priėmė nutarimus, kuriais sankcionavo jo telefoninių pokalbių pasiklausymą ir jo slaptą sekimą (3 t., 156 – 161, 177 – 194, 199 – 201 b. l.). Esminis klausimas čia yra tai, ar R. P. telefoninių pokalbių pasiklausymo ir jo sekimo metu gauta informacija apie sukčiavimo prieš nukentėjusįjį V. P. aplinkybes gali būti panaudojama šioje baudžiamojoje byloje. Priešingai gynėjo įsitikinimui, nagrinėjamu atveju tokiais duomenimis nesiremti šioje byloje nėra jokių objektyvių priežasčių ar kliūčių. Šioje byloje aktualūs duomenys, kurie buvo gauti atliekant R. P. telefoninių pokalbių pasiklausymą bei jo slaptą sekimą, buvo gauti kitame ikiteisminiame tyrime, kurį atliko Vokietijos teisėsaugos institucijos dėl šioje šalyje R. P. ir kitų asmenų padarytų nusikalstamų veikų. Tai yra, byloje esančių dokumentų turinys rodo, kad pokalbių įrašai buvo daromi atliekant kitą tyrimą, nesusijusį su A. V. nusikalstama veika, už kurią jis buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Kolegija pažymi, kad informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas BPK 162 straipsnyje. Vadovaujantis šiuo straipsniu, informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad duomenų apie tai, jog pokalbių įrašų perdavimas tam, kad šie būtų prijungti prie baudžiamosios bylos, nėra. Tačiau, iš Vokietijos teisėsaugos institucijų pagal teisinės pagalbos prašymą perduotų dokumentų yra Eseno (Vokietija) vyriausiojo prokuroro raštas, iš kurio matyti, kad toks leidimas panaudoti duomenis buvo duotas (3 t., 153 – 155 b. l.) Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi byloje esančiais R. P. pokalbių telefonu bei sekimo metu gautais įrašais, nes tokiu būdu gauta informacija buvo prijungta prie šios bylos gavus prokuroro leidimą, taip nepažeidžiant BPK 162 straipsnio. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad šie duomenys buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, padarė teisingas išvadas.Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad garso įrašuose užfiksuoti asmenų pokalbiai nėra aktualūs šiai bylai, kadangi iš jų nėra aišku, kokie asmenys kalbasi. Tačiau taip nėra. Iš bylos matyti, kad R. P. telefoninių pokalbių pasiklausymo bei jo sekimo metu padaryti garso įrašai buvo apžiūrėti tiek Vokietijos, tiek Lietuvos teisėsaugos pareigūnų. Iš byloje esančių šių garso įrašų apžiūros protokolų matyti, kad 2015 m. gegužės 12 d. G. B. užsakius paslaugą pervežti automobilius iš Nyderlandų, iš esmės paraleliai tą pačią dieną 20.38 val. Vokietijoje buvęs R. P. buvo informuotas, kad iš Lietuvos į Vokietiją atvyksta A. V., nurodoma su juo elgtis pagarbiai. 2015 m. gegužės 13 d. 13.05 val. pokalbio metu R. P. pranešama, kad tos pačios dienos vakare A. V. išvažiuos į Vokietiją ir ten bus kitos dienos vakare. 2015 m. gegužės 14 d. 9.28 val. A. V. informavo R. P., kad jis yra Lenkijoje, netoli sienos, ir kad iki vakaro bus vietoje (pas R. P.). Toliau pokalbių metu minimas „Multivan“, aiškinamasi galimybė jį pakrauti ant autovežio, taip pat minimas kitas automobilis „Opel Zafira“, jų paėmimas iš Nyderlandų, nuvežimas iki automobilių turgaus Vokietijoje. Kalbama apie gruziną, kuris galėtų šiuos automobilius transportuoti autovežiu. Kitą dieną, t. y. 2015 m. gegužės 15 d., ieškoma vieta, kur būtų geriausia iškrauti automobilius, derinami reikalai dėl dviejų automobilių įvežimo į automobilių turgaus teritoriją, ieškomas asmuo, kuris uždėtų ant automobilių laikinuosius (prekybinius) numerius, tik su kuriais galima pateikti į turgaus teritoriją. Tą pačią dieną apie 14 val. pokalbių metu nurodoma, kad A. V. vieną automobilį jau atvežė, išvažiavo paimti kito. Maždaug nuo 20 val. pokalbių metu A. V. nurodė, kad jo nuotaika bloga, jis susinervinęs. Jis paminėjo, kad „plotų rankomis“, jeigu jo būtų nenufotografavę. A. V. paklausus, kada jį nufotografavo, jis nurodė, kad tai įvyko pasiimant „VW Multivan“. Minimas A. V. turėtas ir pardavėjui pateiktas suklastotas asmens dokumentas, kurį pardavėjas nufotografavo, nurodant, kad visi duomenys dokumente yra suklastoti, tik A. V. nuotrauka yra tikra, kad dokumente nenurodytas (duomenys neskelbtini) miestas, jis nurodytas tik skelbime, tačiau svarbi yra nuotrauka. Pokalbių metu vertinamos teisėsaugos institucijų galimybės pagal ją nustatyti žmogaus asmenybę. Taip pat vertinama, kur ir kaip turėtų būti atliekamas tyrimas dėl pagrobtų automobilių. Minima, kad pagal skelbimą neatseks, tokia įmonė neegzistuoja, telefonai jau sunaikinti. Nuo 20.58 val. su I. derinami laikas, susitikimo vieta dėl automobilių įvežimo į turgaus teritoriją, svarstoma, už kiek būtų galima automobilius parduoti. 2015 m. gegužės 16 d. ryte automobiliai su I. pagalba įvežami į turgų, po to sprendžiama dėl automobilių kainos. Tos pačios dienos 16.50 val. A. V. pranešė, kad jis turi daug pinigų. 2015 m. gegužės 21 d. 20.49 val. R. P. pranešė V. V., kad jis vakar išlydėjo A. V. ir E. ir dabar yra laisvas. Va. jam padėkojo už suteiktą „prieglobstį“ (2 t., 49 – 61 b. l.; 4 t., 1 – 12 b. l.). Iš tiesų, byloje apžiūros protokoluose taip pat yra pažymėta, kad dėl foninio triukšmo garso įrašuose kai kur yra sunku nuspręsti, kuris asmuo ką kalba. Tačiau, iš apžiūros protokoluose užfiksuotų duomenų visumos vienareikšmiai matosi, jog pokalbių metu minimos aplinkybės visiškai sutampa su šioje byloje nustatytomis kitais duomenimis, t. y. kad 2015 m. gegužės 14 d. iš Lietuvos į Vokietiją pas R. P. atvyko A. V. (nuteistasis iš esmės to ir neneigė); po to buvo ieškomas vežėjas, kuris 2015 m. gegužės 15 d. su autovežiu A. V. padėjo iš pardavėjų paimti automobilius „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ bei juos nuvežti iki automobilių turgaus Vokietijoje; kad automobilio „VW Transporter“ paėmimo metu A. V. buvo nufotografuotas bei pardavėjui pateikė asmens tapatybės kortelę su netikrais savo asmens duomenimis; kad 2015 m. gegužės 16 d. automobiliai buvo įvežti į turgų ir ten parduoti bei kad pinigus už šiuos automobilius gavo A. V.. Tokiu būdu, teigti, kad tai tėra aplinkybių sutapimas, būtų paprasčiausiai nelogiška. Be to, pokalbių turinys, jų metu atskleidžiamos detalės apie automobilių paėmimo aplinkybes Nyderlanduose ir jų nugabenimą į turgų Vokietijoje, aplinkybė, kad A. V. pažinojo E. B. ir kartu su juo buvo Vokietijoje tuo pačiu metu, leidžia nė kiek neabejoti, kad pokalbiuose minimas asmuo pravardėmis „Š.“, „K.“, „A.“ yra ne kas kitas, o nuteistasis A. V.. Svarbu ir tai, kad pokalbių metu nebuvo minimas V. Ve. arba „F.“ (anot nuteistojo, tokia buvo jo pravardė) bei jo skola A. V. – priešingai, minimas skelbimas internete, asmens tapatybės kortelė su netikrais jo duomenimis, telefonų sunaikinimas, baiminamasi dėl gresiančio ikiteisminio tyrimo, nes jis buvo nufotografuotas P. K., ir t. t. Tai taip pat paneigia A. V. versiją, kad jam V. Ve. buvo skolingas ir leidžia jo parodymus, kad jis „nesuprato“, „nežinojo“ apie daromą nusikaltimą, vertinti kaip siekį suklaidinti teismą bei taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Esant tokioms aplinkybėms ir įrodymams, kolegija pripažįsta pilnai įrodyta, kad A. V. į Vokietiją važiavo vieninteliu tikslu – pergabenti iš Olandijos į Vokietiją nukentėjusiojo V. P. įgytus automobilius „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“, neabejotinai žinodamas, kad jis tokiais savo veiksmais atlieka dalį nusikalstamos veikos – V. P. turto užvaldymo sukčiavimo būdu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad šioje byloje nėra pakankamai duomenų, jog A. V. veikė organizuota grupe. Tačiau, byloje surinkti duomenys leidžia spręsti, kad A. V. šią veiką padarė su nenustatytais asmenimis, kad jie veikė kartu, esant bendrai jų tyčiai užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Skelbimą internete apie teikiamas automobilių pervežimo paslaugas patalpino bei melagingą pažadą G. B. suteikti tokią paslaugą davė tyrimo nenustatytas asmuo, praktiškai iš karto po to, kai buvo surinkta visa reikalinga informacija apie automobilius, kuriuos reikia parvežti, A. V. iš Lietuvos išvyko į Vokietiją, kur atliko jau aptartus nusikalstamus veiksmus juos užvaldant. Jau prieš tai minėta, kad A. V. neabejotinai žinojo ir apie skelbimą internete, ir apie užsakymą parvežti konkrečius automobilius į Lietuvą, nes į Nyderlandus jis vyko vienas, nes jis vienas žinojo konkrečius adresus, kur V. P. paliko įsigytus automobilius, kur bus dokumentai, automobilių rakteliai. Taigi, nuteistasis savo aktyviais veiksmais prisidėjo prie jau daromos nusikalstamos veikos ir savo veiksmais – automobilių paėmimu iš pardavėjų, jų nuvežimu iki automobilių turgaus ir pardavimu bei pinigų už tai gavimu, prisidėjo prie galutinio rezultato – nukentėjusiojo turto užvaldymo. Nepaisant to, kad byloje liko nenustatyta, kas gi patalpino skelbimą internetiniame puslapyje „(duomenys neskelbtini)“ apie automobilių pervežimo paslaugas, kas konkrečiai bendravo su G. B. ir V. P. dėl automobilių atvežimo, šis asmuo ar keli asmenys veikdami bendrai su A. V., tyčia, panaudoję apgaulę prieš nukentėjusįjį užvaldė jo turtą. Todėl, A. V. buvo vienas iš šio nusikaltimo vykdytojų.

Dėl veikos kvalifikavimo

Kitas apeliaciniame skunde keliamas klausimas – tai nuteistojo A. V. apgaule įgyto turto vertė. Gynėjas nesutinka, kad A. V. apgaule įgijo didelės vertės nukentėjusiojo V. P. turtą – du automobilius, kurių bendra vertė buvo 11000 Eur. Gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo išvadas dėl automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ vertės grindė internetiniuose skelbimų tinklalapiuose esančia informacija, su kuria gynyba neturėjo galimybės susipažinti ir pateikti savo poziciją, kad teismas nesivadovavo bylos įrodymų visuma bei teismų praktika. Su šiais gynėjo argumentais kolegija iš esmės sutinka. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis A. V. iš nukentėjusiojo V. P. apgaule įgijo didelės vertės turtą už 11000 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esančiuose pirkimo – pardavimo dokumentuose nurodyta automobilių kaina neatspindi tikrosios jų vertės. O nustatydamas automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ vertę, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo V. P. bei liudytojo G. B. parodymais, internetiniuose skelbimų tinklalapiuose esančia informacija apie panašių automobilių rinkos vertę, ir padarė išvadą, kad „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ vidutinė rinkos kaina galėjo būti atitinkamai 9000 Eur ir 2000 Eur – iš viso 11000 Eur, kas sudaro didelės vertės požymį ir lemia A. V. veikos kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. BK 182 straipsnyje numatytas sukčiavimas kvalifikuojamas pagal turto vertę vadovaujantis BK 190 straipsnio 1 dalyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, pagal kurį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 182 straipsnio 2 dalis), o nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos (to paties straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismui iš A. V. pareikšto kaltinimo pašalinus organizuotos grupės požymį, jo apgaule įgyto turto vertė yra vienas iš kriterijų, pagal kurį jo nusikalstama veika gali būti kvalifikuojama kaip nesunkus nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, arba kaip sunkus nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje. Taigi nagrinėjamu atveju tikslios ir abejonių nekeliančios automobilių vertės nustatymas yra itin svarbus. Tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek apeliaciniame skunde minėta, kad pagal teismų praktiką, kvalifikuojant veikas pagal BK 182 straipsnį, pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo – pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Tais atvejais, kai nuosavybė į daiktą atsirado pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu ir byloje yra duomenų apie daikto įsigijimo kainą, tačiau daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę (didmenines, rinkos ar komiso kainas) nusikalstamos veikos padarymo metu. Kai tokių duomenų byloje nėra, pagrobto turto vertė nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-699/2015, 2K-147-511/2016).Kolegija pritaria apeliantui, kad ši itin svarbi skundžiamo nuosprendžio dalis nėra tinkamai motyvuota. Beje, iš nuosprendžio netgi neaišku, kuo gi remiantis iš tikrųjų buvo nustatyta automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ vertė. BPK 20 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Kaip galima suprasti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nesuabejojo nukentėjusiojo bei liudytojo G. B. parodymais, kad automobiliai buvo įgyti už 11000 Eur, nes nustatydamas tokią automobilių vertę teismas savo paties iniciatyva dar patikrino internetiniuose skelbimų tinklalapiuose esančią informaciją apie panašių automobilių rinkos vertę Lietuvoje. Tačiau, viena vertus, iš bylos net nėra aišku, būtent kokias duomenimis iš internetinių skelbimų tinklalapių pirmosios instancijos teismas rėmėsi – ar tai buvo konkretūs skelbimai apie parduodamus panašius automobilius, ar tai buvo kita tinklalapiuose pateikiama informacija apie automobilių kainas. Kita vertus, ką visiškai pagrįstai akcentuoja apeliantas, iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas automobilių kainas internete patikrino jau išėjęs priimti nuosprendžio, todėl nei nuteistasis, nei jo gynėjas, nei pagaliau prokuroras negalėjo pateikti savo pozicijos bei duomenų, ją patvirtinančių. Teismų praktikoje nuolat pažymima, kad teismas turi siekti byloje išvengti neleistinų procesinių staigmenų bei užtikrinti asmens teisės į gynybą realumą, sudaryti tam reikiamas sąlygas. Pagaliau, kiekvienu atveju turi būti stengiamasi nustatyti konkretaus pagrobto turto vertę – šiuo atveju, automobilių, nes savaime aišku, kad net ir iš išvaizdos panašių automobilių vertė gali skirtis ir skirtis esmingai, priklausomai nuo jų komplektacijos, ridos ir kitų sudedamųjų. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad „rinkos vertės“ kriterijus nagrinėjamoje situacijoje nėra pakankamai konkretus taikant baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik nesant jokių abejonių, kad reikšmingos bylai aplinkybės yra nustatytos teisingai. Skundžiamame nuosprendyje teismo nurodyti duomenys apie automobilių rinkos vertės nustatymo kriterijai yra tik subjektyvūs, visiškai neaiškūs. Todėl, kolegijos vertinimu, teismo nustatyta dviejų sukčiavimo būdu užvaldytų V. P. automobilių vertė – 11000 Eur, yra labai abejotina. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas sprendimą nesiremti pirkimo – pardavimo dokumentuose esančiomis automobilių kainomis (4500 Eur už automobilį „VW Transporter“ ir 750 Eur už automobilį „Opel Zafira“) nurodė, kad dėl jos sandorio šalys gali nuspręsti abipusiu sutarimu ir jos dydį nustatyti mažesnį ar didesnį dėl kažkokių tai subjektyvių priežasčių. Pagal nukentėjusiojo V. P., liudytojo G. B., apeliacinės instancijos teisme apklausto P. V. parodymus, V. P. už automobilį „VW Transporter“ P. K. sumokėjo 9000 Eur, o už automobilį „Opel Zafira“ įmonei „(duomenys neskelbtini)“ – 2000 Eur. Tačiau, be jau minėtų įrodymų apie neteisėtai užvaldytų automobilių vertę, byloje ir kitų duomenų spręsti apie ją, kuriuos pirmos instancijos teismas tiesiog ignoravo. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas P. K. patvirtino savo tyrimo metu duotus parodymus, kad jis skelbime apie parduodamą automobilį „VW Transporter“ buvo nurodęs 5000 – 6000 Eur jo kainą. Kadangi už tokią kainą automobilio niekas nepirko, todėl V. P. šį automobilį jis pardavė už mažesnę kainą – 4500 Eur, ir daugiau jokių pinigų iš jo už automobilį negavo. Apeliacinės instancijos teismo apklaustas liudytojas B. S. taip pat patvirtino savo poziciją tyrimo metu – jis automobilį „Opel Zafira“ V. P. galėjo parduoti už 750 Eur, tačiau tiksliai to nepamena. Tuo metu šis automobilis negalėjo kainuoti 2000 Eur. Nukentėjusiojo, šių liudytojų parodymais nustatyta, kad V. P. už automobilius atsiskaitė grynaisiais pinigais, tačiau jokių pinigų sumokėjimo faktą patvirtinančių dokumentų nepasirašė. Kad P. K. ir B. S. automobilius V. P. pardavė už tokią kainą, kurią jie nurodė ir apklausų metu, patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – pirkimo – pardavimo dokumentai, iš kurių matyti, kad V. P. už automobilį „VW Transporter“ P. K. sumokėjo 4500 Eur, o įmonei „(duomenys neskelbtini)“ už automobilį „Opel Zafira“ – 750 Eur (1 t., 60, 63 b. l.). Šių dokumentų autentiškumas nekelia abejonių – juos į bylą pateikė pats nukentėjusysis, o P. K. ir B. S. apklausų metu patvirtino, kad juose yra jų parašai, kad jie gavo iš V. P. sutartyse nurodytas sumas. Dėl šiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų neatitikimo jo paties nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusysis parodė, kad jam šių dokumentų reikėjo įregistruojant automobilius Lietuvoje, o mažesnes kainas už automobilius į dokumentus įrašė patys pardavėjai. Kadangi jam šios sumos iš esmės nebuvo svarbios, jis dėl to su jais nesiginčijo ir dokumentuose pasirašė. Likusią sumą už automobilius jis pardavėjams sumokėjo grynais pinigais. Tuo tarpu liudytojai P. K. ir B. S. parodė priešingai – jie kategoriškai teigė, kad su V. P. nebuvo jokių kalbų apie mažesnės kainos įrašymą pirkimo – pardavimo dokumentuose, jie šiuose dokumentuose automobilių kainą įrašė tokią, už kurią automobilius V. P. ir pardavė. Svarbu čia ir tai, kad patys pirkimo – pardavimo dokumentai buvo reikalingi V. P., todėl buvo surašyti jo prašymu. Turėti tokius dokumentus įregistruojant ar išregistruojant automobilius Olandijoje nebūtina. Byloje nėra jokių duomenų teigti, kad automobilius pardavę P. K. ir B. S. būtų buvę suinteresuoti pirkimo – pardavimo dokumentuose slėpti realią jų parduotų automobilių vertę, nes jiems iš esmės net nebuvo jokios reikšmės, kokia automobilių kaina šiuose dokumentuose bus nurodyta. Teismų praktikoje laikoma, kad atvejais, kuomet apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas nekelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Tai pamatiniai baudžiamosios bylos nagrinėjimo principai. Įvertinusi visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju liudytojų P. K. ir B. S. parodymai, kuriuos patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai, laikytini labiau patikimais ir tuo pačiu objektyvesniais nei nukentėjusiojo V. P., liudytojų G. B. ir P. V. parodymai, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Visi šie asmenys yra suinteresuoti, nes dirba toje pačioje įmonėje, užsiima automobilių supirkimu ir jų perpardavimu. Be to, iš bylos matyti, kad nukentėjusiojo V. P. įsigyti automobiliai „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ po jų pardavimo automobilių turguje „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo rasti – jie buvo parduoti nenustatytiems asmenims. Byloje nėra jokių jų fotonuotraukų, apžiūros protokolų, iš kurių būtų galima tiksliau spręsti apie jų techninę būklę, nusidėvėjimą ir pan. Todėl pritartina apeliantui, kad byloje yra ir kitų duomenų, apibūdinančių automobilius iki jų pardavimo V. P.. Pagal liudytojo P. K. parodymus, automobilis „VW Transporter“ nebuvo puikios būklės, jis jį dažnai naudodavo, automobilis buvo pravažiavęs apie 220000 km, tačiau jis buvo važiuojantis. Liudytojas B. S. parodė, kad automobilis „Opel Zafira“ buvo normalios techninės būklės, važiuojantis. Vokietijos kriminalinės policijos pareigūnai po automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ įvežimo į automobilių turgų „(duomenys neskelbtini)“ juos apžiūrėjo ir protokole pažymėjo, kad šie automobiliai buvo smarkiai naudoti ir iš dalies apgadinti (2 t., 57 – 58 b. l.). Iš Ieškomos kelių transporto priemonės išrašų matyti, kad automobilis „VW Transporter“ buvo pagamintas 2003 m., o automobilis „Opel Zafira“ – 2002 m. (1 t., 64, 65 b. l.). Taigi, iš šių aplinkybių galima spręsti, kad automobiliai nebuvo nauji, jie buvo nemažai naudoti, pirkimo metu jie buvo pagaminti daugiau nei prieš 12 metų. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbų principą – in dubio pro reo, reiškiantį, kad visos nepašalintos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, kad automobiliai „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ buvo naudoti ir jų būklė buvo patenkinama, atsižvelgdama į pirkimo – pardavimo dokumentuose esančius duomenis, daro išvadą, kad P. K. ir B. S. šiuos automobilius V. P. iš tiesų pardavė už tiek, kiek jie ir buvo verti, t. y. automobilį „VW Transporter“ – už 4500 Eur, automobilį „Opel Zafira“ – už 750 Eur, todėl tikroji šių automobilių vertė sudaro 5250 Eur sumą. Sutikdama su apeliantu kolegija pripažįsta, kad būtent tokio dydžio žalą V. P. patyrė sukčiavimo būdu juos užvaldžius A. V. su nenustatytais asmenimis.Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytą nuteistojo A. V. apgaule įgyto turto vertę, apeliantas skunde pateikia ir kitus argumentus, kurie, jo manymu, paneigia aplinkybę, jog A. V. sukčiaujant įgijo didelės vertės turtą. Tačiau kolegija plačiau nebeanalizuoja šių gynėjo argumentų (kad turto vertė turėtų būti nustatoma pagal Olandijoje nusistovėjusią rinkos vertę, Verslo apskaitos standartus, apie automobilio „VW Transporter“ komplektaciją, jo modelį ir t. t.), kadangi tai bet kuriuo atveju nebeturi reikšmės sprendžiant šį klausimą. Kaip jau minėta, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą. Turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis). Šios veikos padarymo metu 1 MGL buvo lygus 37,66 Eur, todėl didelės vertės turtu yra laikomas turtas, kurio vertė viršija 9415 Eur. Byloje nustatyta, kad iš V. P. buvo pasisavintas 5250 Eur vertės turtas, todėl A. V. veiką pirmos instancijos teismas netinkamai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 d. Kadangi pirmos instancijos teismas, nustatydamas sukčiavimo būdu užvaldyto V. P. turto vertę padarė išvadas, neatitinkančias byloje surinktų įrodymų ir dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).Kolegija aukščiau nurodytais motyvais nustato, kad A. V. tyčia, apgaule, nenustatytam asmeniui melagingai pažadėjus suteikti lengvųjų automobilių gabenimo paslaugas, nenustatytam asmeniui 2015 m. balandžio 13 d. 22.47 val. interneto tinklalapyje „(duomenys neskelbtini)“ patalpinus skelbimą ,,Vezame automobilius is europos ir UK“, kuriame buvo nurodytas kontaktinis mobilaus ryšio telefono numeris (duomenys neskelbtini), 2015 m. gegužės 12 d., tiksliai nenustatytu laiku, nukentėjusiojo V. P. draugui G. B. susisiekus skelbime nurodytu telefonu ir užsakius paslaugą, t. y. automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ pargabenimą iš Nyderlandų į Lietuvą, 2015 m. gegužės 14 d. apie 18 val. atvyko į Vokietiją, kur kartu su asmeniu, prieš kurį tyrimas buvo nutrauktas, surado su nusikalstama veika nesusijusį ir lengvųjų automobilių pervežimo paslaugą teikiantį asmenį G. C., su kuriuo jis 2015 m. gegužės 15 d., tiksliai nenustatytu laiku, adresu Nyderlandai, (duomenys neskelbtini), iš Nyderlandų piliečio P. K. paėmė 9000 Eur vertės automobilį „VW Transporter“, VIN (duomenys neskelbtini), priklausantį V. P., ir nugabeno bei iškrovė nusikalstamos veikos bendrininkų parinktoje vietoje, adresu Vokietija, (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną, tiksliai nenustatytu laiku, adresu Nyderlandai, (duomenys neskelbtini), iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ paėmė 2000 Eur vertės automobilį „Opel Zafira“, VIN (duomenys neskelbtini), priklausantį V. P., ir nugabeno jį į nusikalstamos veikos bendrininkų parinktą vietą, adresu Vokietija, (duomenys neskelbtini); po ko surado su nusikalstama veika nesusijusį asmenį I. H. H. G., kuris pateikė automobiliams „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ reikalingus laikinuosius (prekybinius) numerius, kurie yra būtini norint patekti su automobiliais į automobilių turgų ,,(duomenys neskelbtini)“, ir 2015 m. gegužės 16 d. apie 7 val. įvežė šiuos automobilius į automobilių turgų, kuriame tą pačią dieną juos pardavė nenustatytiems asmenims. Šiais savo veiksmais jis savo ir nusikalstamos veikos bendrininkų naudai įgijo svetimą – nukentėjusiojo V. P. 5250 Eur vertės turtą, padarydamas jam tokio pat dydžio turtinę žalą. Ši jo veika atitinka BK 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

Perkvalifikavus A. V. veiką, iš naujo sprendžiamas ir bausmės jam skyrimo klausimas, atsižvelgus į skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo pagrindus ir motyvus bei papildomai įvertinus naujas aplinkybes. Skirdamas bausmę A. V., apeliacinės instancijos teismas taip pat vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose nustatytais bausmių skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, kitas reikšmingas aplinkybes.A. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Jis savo kaltės nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, nukentėjusiajam žalos neatlygino ir jo neatsiprašė. Jis pilnametis, pakaltinamas. Jo padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Šį nusikaltimą jis padarė siekdamas savanaudiškų tikslų – pasipelnyti, buvo aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis, jo vaidmuo nusikaltime buvo reikšmingas ir svarbus. A. V., pagal jo paties žodžius, iki sulaikymo dirbo Jungtinėje Karalystėje, kur turėjo savo verslą. Iš byloje esančių nuteistąjį charakterizuojančių duomenų matyti, kad jis buvo teistas Lietuvoje, tačiau jo teistumas nusikaltimo padarymo metu buvo išnykęs. Šiuo metu jis atlieka ilgalaikę 11 metų laisvės atėmimo bausmę, pataisos įstaigoje yra charakterizuojamas teigiamai (5 t., 3 b. l.), jis ne kartą buvo teistas Vokietijoje (4 t., 163 – 183, 193 – 195 b. l.), yra baustas administracine tvarka (4 t., 155 – 156 b. l.). Atsižvelgusi į visas šias aplinkybes, jis baudžiamas arešto bausme, jos dydį nustatant artimą baudžiamajame įstatyme numatytam šios bausmės vidurkiui (BK 49 straipsnio 3 dalis).

Dėl civilinio ieškinio

Apeliaciniame skunde gynėjas visiškai pagrįstai nesutinka su nukentėjusiajam V. P. priteistu turtinės žalos dydžiu ir nurodo, kad šiuo atveju turtinę žalą sudaro automobilių „VW Transporter“ ir „Opel Zafira“ įsigijimo kaina – 5250 Eur. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs A. V. kaltu, V. P. civilinį ieškinį patenkino visiškai ir iš nuteistojo nukentėjusiajam priteisė jo prašytą 11000 Eur sumą. Kolegija šiame nuosprendyje jau nurodė motyvus, kad V. P. įsigytų ir vėliau sukčiavimo būdu nuteistojo su bendrininkais užvaldytų automobilių vertė pagal byloje surinktų įrodymų visetą yra 5250 Eur. Tokio dydžio žala ir buvo padaryta nukentėjusiajam. Todėl jo ieškinys mažinamas iki 5250 Eur, šią sumą priteisiant iš nuteistojo A. V. Dėl to skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas ir dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį pakeisti :

A. V. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį ir skirti jam bausmę – areštą 50 (penkiasdešimt) parų.

Iš A. V. nukentėjusiajam V. P. priteistos turtinės žalos dydį sumažinti iki 5250 Eur (penkių tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt eurų).

Kitą teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.