Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) LDB kredito unijos „B.“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-260-1205/2024 pagal ieškovės LDB kredito unijos „B.“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. P. priešieškinį ieškovei LDB kredito unijai „B.“ dėl sandorių pripažinimo niekiniais dalyje dėl paskolos gavėjo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

12. Byloje kilo ginčas dėl kredito sutarties ir papildomo susitarimo sudarymo faktą įrodančių aplinkybių vertinimo ir sandorių kvalifikavimo apsimestiniais dalyje dėl subjekto.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. lapkričio 30 d. ieškovė ir atsakovas pasirašė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 23 000 Eur kredito suteikimo UAB „T.“ lėšoms papildyti pagal tarp kredito gavėjo ir UAB „T.“ sudarytą paskolos sutartį. Sutarties vykdymui užtikrinti UAB „T.“ įkeitė ieškovei bendrovės turtą. 2015 m. gruodžio 7 d. tarp šalių pasirašytas susitarimas Nr. 1 dėl kredito sutarties pakeitimo, kuriuo šalys susitarė padidinti iki 57 750 Eur kredito sumą ir sutarties vykdymui užtikrinti UAB „T.“ papildomai įkeitė bendrovės turtą. 2015 m. lapkričio 30 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo pasirašyta kredito sutartis tarp ieškovės ir atsakovo, buvo pasirašyta paskolos sutartis, kuria atsakovas paskolino UAB „T.“ 23 000 Eur su 6,5 procento palūkanomis iki 2020 m. lapkričio 30 d. 2015 m. gruodžio 7 d., atsakovas ir UAB „T.“ pasirašė susitarimą dėl 2015 m. lapkričio 30 d. paskolos sutarties pakeitimo, kuria susitarė, kad paskolos suma yra 57 750 Eur. 2015 m. gruodžio 1 d. į KU „B.“ esančią V. P. sąskaitą išmokėta 23 000 Eur paskola, kuri 2015 m. gruodžio 2 d. pervesta į UAB „T.“ banko sąskaitą. 2015 m. gruodžio 9 d. į atsakovo sąskaitą išmokėta 34 750 Eur paskolos suma, kuri tą pačią dieną pervesta į UAB „T.“ sąskaitą. Laikotarpiu nuo paskolos išmokėjimo iki 2017 m. vasario 24 d. į V. P. pas ieškovę esančią sąskaitą buvo įnešamos ar pervedamos įvairaus dydžio sumos paskolai padengti. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartimi UAB „T.“ buvo iškelta bankroto byla, o 2017 m. birželio 15 d. nutartimi patvirtintas V. P. 37 100,00 Eur kreditorinis reikalavimas ir KU „B.“ 26 500,19 Eur kreditorinis reikalavimas. 2023 m. gegužės 31 d. ieškovė siuntė atsakovui raginimą įvykdyti įsipareigojimus. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-103-440/2019 pripažino, kad UAB „T.“ veikla pasibaigė. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-698-569/2023, be kita ko, konstatavo, jog aplinkybė, kad UAB „T.“ yra likviduota, neužkerta kelio atsakovui V. P. ginti savo teises.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, sprendžiant kreditavimo (paskolos) sutarties (ir papildomo susitarimo) galiojimo klausimą bei kreditavimo sutarties (ir papildomo susitarimo) kaip apsimestinių sandorių dėl subjekto

14. Kai kyla šalių ginčas dėl sutarties ar konkrečios jos sąlygos galiojimo, sutarties rūšies, pobūdžio, šalių teisių ir pareigų apimties ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi, be kita ko, sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, taip pat suformuluotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; kt.).

15. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo principas, reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Šis principas lemia būtinybę atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 1.193 straipsnio 2 dalis), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis), nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus.

16. Sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; kt.).

17. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti jo ir kredito unijos sudarytos kreditavimo sutarties ir papildomo susitarimo prie sutarties dalis niekinėmis (apsimestinėmis) ir nustatyti, kad kredito unija sutartį ir susitarimą sudarė ne su juo, o su UAB „T.“.

18. Taigi, šioje byloje ginčas kilo ne dėl sandorių pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio siekė šalys, abi šalys pripažįsta, kad buvo paskolos (kreditavimo) teisiniai santykiai, bet dėl sandorių šalies, paskolos gavėjo sutartyje (ir susitarime) nurodyto asmens, atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui. Taigi, vertinant tikrąją ginčo teisinio santykio subjektinę sudėtį, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl kreditavimo sutarties ir susitarimo sąlygų, įgijo ir vykdė paskolos gavėjo teises bei pareigas (valdė ir naudojosi paskolos objektu, atsiskaitė su paskolos davėju ir pan.). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis, derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė paskolos gavėjo teises ir pareigas pagal ginčijamus sandorius.

22. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja kaip įmanoma tiksliau identifikuoti tikruosius šalių ketinimus, kadangi sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno asmens valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai bei interesai, kurie ir nulemia norą sudaryti sandorį. Šis asmens noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sandoriui sudaryti arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo.

23. Sprendžiant dėl sandorio šalies – paskolos gavėjo – atitikties ginčijamos sutarties atveju, būtina įrodyti sutartyje įvardytos šalies – paskolos gavėjo – nurodymo apsimestinumą, t. y. kad sutartyje nurodytas paskolos gavėju asmuo apskritai neturėjo pagrįstų ketinimų būti ginčijamos sutarties (sandorių) šalimi.

25. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Apsimestiniu, be kita ko, laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014). Tai reiškia, kad teismas, nustatęs, jog sandorio šalys sandorio išorinėje išraiškos formoje (išviešintoje sutartyje) nurodė šalimi ne tikrąjį, o statytinį (tariamą) asmenį, t. y. nustatęs, kad pagal sandorį sudarančių asmenų ketinimus sandoris buvo sudarytas ne su jame nurodytu, o su kitu, neišviešintu asmeniu, gali tokį sandorį pripažinti apsimestiniu ir nustatyti sandorio šalimi ne jame nurodytą, o tą, kuris realiai sandorį sudarė.

26. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.).

28. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad faktinis UAB „T.“ vadovas K. M. ne tik derėjosi dėl ginčo kreditavimo sandorių sudarymo, bet ir pagal įgaliojimą atstovavo atsakovo interesams sudarant 2015 m. gruodžio 7 d. paskolos sandorį su UAB „T.“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad realios naudos atsakovas pagal su UAB „T.“ sudarytas paskolos sutartis negavo. Priešingai, šie sandoriai dėl nustatytų palūkanų ir nenumatytų papildomų mokesčių bei delspinigių buvo atsakovui net finansiškai nuostolingi. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, parodančių, kad atsakovą su UAB „T.“ siejo kokie nors, išskyrus darbinius, santykiai: atsakovas buvo skolingas UAB „T.“, egzistavo kokia nors kita prievolė ar akivaizdus pagrindas bei suinteresuotumas sudaryti ginčo sandorius, bei skolintas lėšas iš karto pervesti UAB „T.“ veiklai.

29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju reikia aiškintis tikruosius sandorio šalių tikslus, atsižvelgti į sandorių sudarymo, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorius sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoriuose užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Be to, sprendžiant klausimą dėl kreditavimo sutarties ir papildomo susitarimo apsimestinumo dėl subjekto (t. y. dėl tokių sandorių šalies), svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi.

30. Minėta, kad sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, ne tik tai, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, bet ir tai, kas atsiskaitė su kredito davėju ir ar atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, taip pat kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė paskolos gavėjo teises ir pareigas pagal ginčijamus sandorius (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi).

31. Teisėjų kolegija, vertindama aplinkybes, kas iš tikrųjų ketino įgyti teises bei prisiimti pareigas pagal kreditavimo sandorius, atkreipia dėmesį į tai, jog ne atsakovas, o UAB „T.“ dengė įsiskolinimas ieškovei, pervesdama paskolos įmokas į atsakovo sąskaitą atidarytą unijoje, nurodydama pervedimo paskirtį (pvz., paskolos dengimas Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi, UAB „T.“ savo lėšomis dengė ne skolos sumas atsakovui pagal su atsakovu papildomai 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2015 m. gruodžio 7 d. sudarytus paskolos sandorius, o vykdė įsipareigojimus ieškovei už atsakovą pagal ginčo sandorius. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad faktinis UAB „T.“ vadovas K. M., o ne atsakovas, pasirašė unijos siųstą 2016 m. liepos 11 d. pranešimą dėl skolos bei netesybų mokėjimo.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas įrodė, kad ginčo sandorius su unija realiai siekė sudaryti ir teises bei pareigas įsigyti ne jis, o UAB „T.“. Bylos duomenys: UAB „T.“ dalyvio bendradarbiavimas su ieškove dėl kredito suteikimo; kreditavimo paskirtis, kurioje nurodyta, kad lėšos bus perskolintos UAB „T.“; unijos galimybė įvertinti atsakovo ir UAB „T.“ sudarytų paskolos sandorių sąlygas; UAB „T.“ turto įkeitimas prievolėms užtikrinti; kredito lėšų tomis pačiomis dienomis kaip ir sudaryti ginčo sandoriai atsakovui finansiškai nenaudingas perskolinimas UAB „T.“; UAB „T.“ kredito dengimas unijai už atsakovą ir unijos tokių įmokų priėmimas; raginimo sumokėti skolą UAB „T.“ faktinio vadovo pasirašymas, patvirtina aplinkybes, jog ieškovė LDB kredito unija „B.“, suprato, jog sandorius realiai siekė sudaryti ir vykdyti bei realiai vykdė UAB „T.“, tačiau dėl tam tikrų priežasčių (nepakankamo kreditingumo), pridengdama tikrąją sandorių šalį, išorinėje sandorių formoje nurodė UAB „T.“ darbuotoją – atsakovą. Kolegijos išvadas iš dalies patvirtina ir tai, kad atsakovo interesams UAB „T.“ bankroto byloje atstovavo ieškovės LDB kredito unija „B.“ valdybos narys, kuris dalyvavo svarstant kredito atsakovui suteikimo (2015 m. lapkričio 27 valdybos posėdis) ir kreditavimo sumos padidinimo (2015 m. gruodžio 7 valdybos posėdis) klausimus.

33. Finansinių įstaigų įstatymo (aktuali redakcija nuo 2015 m. gegužės 21 d. – 2015 m. gruodžio 2 d., ginčo kreditavimo sutartis sudaryta 2015 m. lapkričio 30 d.) 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, jog kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Iš ieškovės atsiliepimo į atsakovo priešieškinį priedų nustatyta, kad ieškovė įvertino atsakovo finansinę būklę kaip patenkinamą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, skolindama lėšas atsakovui ir žinodama, jog lėšos realiai skirtos UAB „T.“ veiklai, o vėliau kredito sumą padidindama, elgėsi nepakankamai apdairiai, nepakankamai įvertino kredito grąžinimo riziką, kadangi neįsitikino atsakovo gebėjimu laiku įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kredito sumas bei nepakankamai įvertino kitas ginčo sandorių metu buvusias aplinkybes (atsakovo poreikį ir tikslą skolintis, atsakovo ir UAB „T.“ sutarčių turinį ir pan.). Pati ieškovė pateikė teismui tarp atsakovo ir UAB „T.“ sudarytas paskolos sutartis. Akivaizdu, kad ieškovė galėjo išsamiai įvertinti šių sutarčių turinį ir nustatyti tikrąją atsakovo valią sudaryti ginčo kreditavimo sandorius.

34. Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, UAB „T.“ bankroto byloje (Nr. B2-103-440/2019) ieškovo prašymą patvirtinti 37 100,00 Eur kreditorinį reikalavimą (2017 m. birželio 14 d. prašymas DOK-8757) pateikė advokatas, kuris buvo ir ieškovės LDB kredito unija „B.“ valdybos nariu bei svarstė klausimus dėl ginčo kreditavimo sutarties (žr. ieškovės atsiliepimo į priešieškinį priedus). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad kelia abejonių atsakovo prašymo dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo pateikimo aplinkybės. Byloje nėra kitų duomenų, akivaizdžiai parodančių, kad atsakovas aktyviai veikė, siekdamas UAB „T.“ bankroto byloje įgyvendinti savo, kaip kreditoriaus, teises. Priešingai, atsakovo nuolatinis beveik dviejų metų pasyvumas, nesidomėjimas kredito gražinimo aplinkybėmis, periodinių įmokų ieškovei nemokėjimas (šią pareigą realiai vykdė UAB „T.“) ir UAB „T.“ veiksmai tiek derantis dėl kreditavimo suteikimo, tiek paskolos dalių dengimas už atsakovą, parodo, kad tikroji atsakovo valia nebuvo nukreipta į ginčo kreditavimo sandorių sudarymą bei asmenių prievolių prisiėmimą UAB „T.“ interesais.

35. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad 2015 m. lapkričio 30 d. kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. gruodžio 7 d. susitarimas Nr. 1 prie sutarties, yra apsimestiniai sandoriai subjekto (kredito gavėjo) dalyje.

36. Pažymėtina, kad apeliantė (ieškovė), nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

37. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

38. Apeliacinį skundą atmetus, tarp šalių paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 98 str. 1 d.). Atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudarė 680,00 Eur atstovavimo išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo atstovavimo išlaidos neviršijo rekomenduojamo priteisti dydžio, taip pat į atsakovui suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą bei advokatės darbo sąnaudas, sprendžia, jog šios išlaidos nemažintinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės LDB kredito unijos „B.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) administravimui skirtų lėšų 680,00 Eur (šešių šimtų aštuoniasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.