Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės LDB kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus N. Č., ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. P. priešieškinį ieškovei LDB kredito unijai „(duomenys neskelbtini)“ dėl sandorio pripažinimo niekiniu dalyje dėl paskolos gavėjo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas, priešieškinis tenkintinas visiškai.

Dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu sandoriu

9. Pagal įstatyme pateiktą sandorio sampratą, sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandoris visų pirma yra asmens valinis aktas. Taigi sandoriu suprantami sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Sutartys yra civilinėje apyvartoje labiausiai paplitusi sandorio rūšis ir joms taikomos CK normos, reglamentuojančios dvišalius ir daugiašalius sandorius bei bendruosius prievolių teisės klausimus (CK 6.154 straipsnio 2, 3 dalys). Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis).

10. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis).

11. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl tarp ieškovės ir atsakovo pasirašytos kredito sutarties ir vėlesnio susitarimo dėl šios sutarties pripažinimo apsimestiniais dalyse, kuriose nurodyta, kad kredito gavėjas yra V. P., ir nustatymo, kad tikrasis kredito gavėjas buvo įkaito davėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“.

12. Įstatymo nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą (sutartyje lingvistiškai pateiktą) jį sudariusių asmenų valią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje dėl apsimestinio sandorio konstatuota, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis, todėl teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda tikrajai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto tikslo. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių.

13. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. S. B., bylos Nr. 3K-3-26/2011). Sprendžiant, ar paskolos sandoris laikytinas apsimestiniu dėl subjekto, svarbu nustatyti ir tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, kaip antai, kas derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo teises bei atliko pareigas pagal sutartį, konstatuoti kredito davėjo ir jo gavėjo, nurodyto sutartyje, susitarimą sudaryti apsimestinę sutartį, pridengiant tikrąjį paskolos gavėją (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. T. v. E. T.-B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-122/2014).

14. Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad, sprendžiant klausimą dėl sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi). Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020 49 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

15. Nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku bylos medžiagos įvertinimu, sprendžia, kad atsakovas V. P. nebuvo tikrasis kredito gavėjas pagal jo ir ieškovės pasirašytą kredito sutartį ir vėlesnį susitarimą, kuriuo paskolos suma buvo padidinta, o tikrasis kredito gavėjas ir sandorio šalis buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“.

16. Pažymėtina, kad tiek sudarant kredito sutartį, tiek vėlesnį susitarimą, prievolių įvykdymo užtikrinimą, įkeisdama savo turtą, o vėliau ir pačią įmonę kaip turtinį kompleksą, pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kreditas buvo imamas būtent šios įmonės lėšų papildymui, kas yra aiškiai nurodyta kredito sutartyje ir vėlesniame susitarime. Sutartyje ir susitarime prie atsakovo kontaktinių duomenų yra nurodytas būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroninio pašto adresas. Šioje įmonėje atsakovas dirbo vairuotoju ekspeditoriumi, jokios sprendimų priėmimo galios neturėjo, nebuvo jos dalyvis. Atsakovas teigė, kad paimti paskolą įmonės vardu jį įtikino K. M. (bylos nagrinėjimo metu miręs), kuris faktiškai vadovavo įmonei, priimdavo visus sprendimus, valdė įmonės turtą, finansus, disponavo įmonės kortelėmis, prisijungimo kodais. Jo teigimu, šis asmuo turėjo gebėjimą įtikinti, atsakovas juo visiškai pasitikėjo, kadangi dirbo ne vienerius metus, skirtingose įmonėse. Tokias pat aplinkybes apie faktinį įmonės vadovą nurodė ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. K., kuris taip pat patvirtino, kad įmonei realiai vadovavo K. M., o jis, pastarojo įtikintas, sutiko būti formaliu įmonės vadovu. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad K. M. aktyviai, nors ir netiesiogiai, dalyvavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje. Jis buvo įtrauktas į įmonės ilgalaikio materialiojo turto inventorizacijos komisiją, būtent jam yra adresuota VĮ „Regitra“ pažyma apie įmonės valdomas transporto priemones, jis apmokėjo už UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto draudimą, dalyvavo su vertintoju apžiūrint kilnojamąjį turtą, t. y. automobilį, pasirašė ant įmonės automobilių techninės apžiūros kortelių. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ perkant nekilnojamąjį turtą, kuris vėliau buvo įkeistas ieškovei atsakovo prievolių įvykdymo užtikrinimui, iš M. M., būtent K. M. atstovavo pardavėją. Taip pat jis atstovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, šiai perkant žemės sklypus su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), kurie taip pat vėliau buvo įkeisti ieškovės naudai atsakovo prievolėms užtikrinti.

17. Atkreiptinas dėmesys, kad nors į bylą yra pateikta atsakovo V. P. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartis ir 2015 m. gruodžio 7 d. susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl paskolos sutarties pakeitimo, kurį už V. P. pasirašė atstovas K. M., kuriais atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė 57 750 Eur paskolą, teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes turi pagrindo manyti, kad šie sandoriai taip pat nebuvo realūs, o pasirašyti tik tam tikslui, kad tarp ieškovės ir atsakovo sudarytoje sutartyje paskolos gavėju būtų galima nurodyti atsakovą, o lėšas realiai pervesti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atkreiptinas dėmesys, kad paskolos sutartimi atsakovas įsipareigojo suteikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolą už 6,5 procentų metines palūkanas, kurios vėlesniu susitarimu buvo padidintos iki 7 procentų. Atsakovas pats tokios sumos piniginių lėšų neturėjo, dirbo paprastą, ne vadovaujamą, ne itin gerai apmokamą vairuotojo darbą. Atsakovo vardu buvo paimtas kreditas iš ieškovės, kuris minėtos paskolos sutarties ir susitarimo pagrindu skubos tvarka pervestas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Paskolos sutartis ir susitarimas dėl jos pakeitimo pasirašyti tomis pačiomis dienomis, kaip ir kredito sutartis bei susitarimas dėl jos išdėstymo nauja redakcija, pasirašyti tarp V. P. ir ieškovės. Pagal atsakovo ir ieškovės kredito sutartį, atsakovas už gautą kreditą įsipareigojo mokėti 6,5 procentų palūkanas, taip pat sumokėti 230 Eur dokumentų parengimo mokestį, įnešti 10 procentų pajinį įnašą kredito unijoje. 2015 m. lapkričio 30 d. standartiniame informacijos lape nurodyta, kad bendra kredito kainos metinė norma yra 7,24 procento. Pagal atsakovo ir ieškovės sudarytą kredito sutartį atsakovui numatytos netesybos – 0,2 procentų delspinigiai. Tuo tarpu UAB „(duomenys neskelbtini)“ už jai paskolintą sumą atsakovui įsipareigojo mokėti tik palūkanas, netesybos ir jokie papildomi mokesčiai sutartyje nėra numatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad V. P. iš ieškovės imti kreditą tikslu jį perskolinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo finansiškai nenaudinga, juo labiau įvertinus aplinkybę, kad įmonėje atsakovas dirbo tik vairuotoju, negavo jokios dalies įmonės pelno ar kitokios naudos.

18. Sprendžiant dėl tikrosios sandorio šalies, kaip minėta, yra svarbu išsiaiškinti, kas derėjosi dėl sutarties sąlygų, kas gavo naudą ir kas vykdė įsipareigojimus pagal sutartį. Atsakovas V. P. nurodė, kad jis jokių sąlygų su ieškovės atstovais nederino, visur važiavo ir dėl visko tarėsi K. M., o jam tik pateikdavo pasirašyti dokumentus, kurių esmės jis nesuprato, bet pasirašydavo. Liudytoju apklaustas V. K. taip pat parodė, kad K. M. tvarkė visus įmonės finansinius klausimus, valdė korteles, turėjo prisijungimus, o jis, nors ir buvo formalus įmonės vadovas, jokių sprendimų nepriiminėjo. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovas dirbo vairuotoju, kaip nustatyta, išvykdavo į tolimuosius reisus, todėl faktiškai Lietuvoje buvo nedaug. Kreditas, kai tik buvo išmokėtas į V. P. KU „(duomenys neskelbtini)“ esančią sąskaitą, skubos tvarka buvo pervestas UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl iš kredito sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir atsakovo, realią naudą gavo būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“. KU „(duomenys neskelbtini)“ esančios V. P. sąskaitos išrašas patvirtina, kad būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne vieną kartą darė pavedimus į šią sąskaitą vykdant sutartinius įsipareigojimus pagal ieškovės ir atsakovo pasirašytą kredito sutartį. Atsakovas nurodė, kad paskolos dengimui pats niekada niekur nėra įnešinėjęs jokių pinigų, jokių pretenzijų iki 2021 m. nėra gavęs, o bylos duomenys patvirtina, kad ant 2016 m. liepos 11 d. ieškovės atsakovui adresuoto rašto, patvirtindamas jo gavimą, pasirašė K. M.. Šių aplinkybių visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad dėl kredito sutarties sąlygų su ieškovės atstovais derėjosi faktinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas K. M., naudą iš kredito sutarties gavo ir vėliau dalinai įsipareigojimus pagal šią sutartį ieškovei vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl teismas konstatuoja, kad tikrasis kredito gavėjas pagal ieškovės ir V. P. 2015 m. lapkričio 30 d. sudarytą kredito sutartį ir 2015 m. gruodžio 7 d. susitarimą buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“.

19. Ieškovė, atsikirsdama į priešieškinio reikalavimus, vieną iš argumentų taip pat nurodė tai, kad atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje pateikė kreditorinį reikalavimą ir buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą, todėl teigė, kad atsakovas aktyviai gynė savo teises ir siekė atgauti investuotas lėšas. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad įmonės bankroto byloje tikrai nedalyvavo, jokio kreditorinio reikalavimo neteikė. Į bylą atsakovo atstovė pateikė duomenis iš bankroto bylos, iš kurių matyti, kad kreditorinį reikalavimą atsakovo vardu pareiškė advokatas A. D.. Apie jokį su advokatu sudarytą susitarimą atsakovas neprisiminė, teigė, kad tokio nepasirašė. Pažymėtina, kad advokatas A. D. pagal byloje esančią medžiagą buvo KU „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narys ir dalyvavo priimant sprendimą dėl kredito suteikimo V. P., todėl nustatytos aplinkybės dėl V. P. kreditorinio reikalavimo pareiškimo kelia abejonių.

20. Nors byloje yra duomenys, kad ieškovė, spręsdama dėl kredito V. P. suteikimo, vertino jo turtinę padėtį, bylos duomenys patvirtina, kad V. P. pajamos kredito suteikimo metu nebuvo didelės, o esminę reikšmę sprendimo priėmimui turėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto ir pačios įmonės įkeitimas ieškovės naudai. Be to teismas mano, kad ieškovė pati elgėsi nesąžiningai, kadangi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, dėl kredito sąlygų derėjosi ne su atsakovu V. P., suvokė, kad visas suteiktas kreditas bus nedelsiant pervestas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri savo turtu užtikrino prievolės įvykdymą, kas, atsižvelgiant į ieškovės statusą ir patirtį, leidžia daryti išvadą, jog žinojo apie faktinį kredito gavėją.

21. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad priešieškinis yra įrodytas ir pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai. Tenkinus priešieškinį, t. y. pripažinus, kad tikroji sandorio šalis ir kredito gavėjas buvo ne atsakovas V. P., ieškinys negali būti tenkinamas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

22. Kadangi atsakovas pagal kredito sutartį, pasirašytą tarp jo ir ieškovės, negavo ir nemokėjo jokių lėšų, restitucija netaikytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

23. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš antrosios šalies.

24. Atsakovas pateikė įrodymus, kad byloje patyrė iš viso 1 499 Eur bylinėjimosi išlaidas: sumokėjo 219 Eur žyminį mokestį ir 1 280 Eur advokatei už suteiktą teisinę pagalbą. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra realios, pagrįstos, pagal bylos sudėtingumą atitinka protingumo kriterijų, todėl ieškinį atmetus, o priešieškinį tenkinus visiškai, priteistinos iš ieškovės atsakovui.

25. Iš ieškovės valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, kurios šioje byloje sudaro 23,79 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

26. 2023 m. gruodžio 28 d. teismo nutartimi atsakovas buvo įpareigotas į teismo depozitinę sąskaitą įnešti 100 Eur avansą galimoms liudytojo V. K. atvykimo į teismo posėdį išlaidoms padengti. Liudytojas nepateikė teismui prašymo atlyginti jo atsitraukimo nuo darbo ir atvykimo į teismą išlaidų, todėl atsakovo įneštos lėšos grąžintinos atsakovui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 -270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti tarp V. P. ir LDB kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“ sudarytus sandorius: 2015 m. lapkričio 30 d. Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. gruodžio 7 d. Susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini) prie Sutarties, niekiniais dalyje dėl paskolos gavėjo, tai yra paskolos gavėju vietoje V. P. pripažinti uždarąją akcinę bendrovę „(duomenys neskelbtini)“, o Sutartį ir Susitarimą tarp V. P. ir LDB kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“ laikyti nesudarytais.

Priteisti iš ieškovės LDB kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1 499,00 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų devyniasdešimt devynių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės LDB kredito unijos „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 23,79 Eur (dvidešimt trijų eurų 79 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, nurodant šią sumą sumokėti į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5662.

Grąžinti atsakovui V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš teismo depozitinės sąskaitos 100,00 Eur, pervestą 2024 m. sausio 2 d. mokėjimo pavedimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmuose.