Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1094-480/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-07-04
Bylos Nr.: e2A-1094-480/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-09119-2015-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Raimondas Buzelis
Atsakovas: V. F., M. G. P.
Ieškovas: G. B.

Kategorijos

2.3.2.10Savininko teisių apsauga

Civilinė byla Nr. e2A-1094-480/2016Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09119-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.10.; 3.3.1.14.; 3.3.1.21. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. F. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2e-172-429/2016 pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovėms M. G. P., V. F. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. B. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas iškeldinti per 30 dienų nuo Kauno apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šioje byloje atsakoves G. P. ir V. F. iš ieškovui G. B. priklausančio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), su visu atsakovėms M. G. P. ir V. F. priklausančiu kilnojamuoju turtu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad pagal 2014-08-12 Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, sudarytą antstolės R. P., ieškovas nusipirko atsakovei M. G. P. nuosavybės teise priklausiusį gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). 2014-08-12 ieškovas ir atsakovė M. G. P. sudarė susitarimą dėl turto atlaisvinimo, kuriuo šalys susitarė, kad atsakovė iki 2014-12-31 išsikels iš gyvenamojo namo. Tačiau namas iki sutartos datos ieškovui nebuvo perduotas, atsakovė iš jo neišsikėlė. 2015-01-02 ieškovas pateikė atsakovei rašytinę pretenziją, prašydamas įvykdyti susitarimu prisiimtus įsipareigojimus per papildomai nustatytą 10 d. terminą, tačiau namas nebuvo atlaisvintas nuo atsakovės kilnojamojo turto ir neperduotas ieškovui. Atsakovė M. G. P. nurodė, kad ginčo name yra atsakovės V. F. kilnojamasis turtas. Nenorėdamas būti apkaltintas žalos padarymu, į ginčo gyvenamąjį namą neina, o kreipėsi į teismą. Ieškovas negali faktiškai naudotis savo įsigytu ginčo turtu, yra pažeidžiamos ieškovo, kaip turto savininko, teisės naudoti, disponuoti savo turtu.

Atsiliepimas

Atsakovė M. G. P. su patikslintu ieškiniu dalyje dėl reikalavimo iškeldinti ją nesutiko, kitoje reikalavimų dalyje dėl atsakovės V. F. iškeldinimo sutiko. Nurodė, atsakovė yra įvykdžiusi ieškovo reikalavimą, t. y. nebegyvena ginčo name ir neturi jame palikusi savo kilnojamųjų daiktų. Ginčo name yra likę jos sūnaus buvusios žmonos V. F. kilnojamųjų daiktų. Atsakovės nuomone, ieškinys pareikštas ne tam asmeniui.

Atsakovė V. F. su ieškiniu nesutiko. Atsakovės nuomone, ginčo turtas yra bendras V. F. su jos vaikais bei kitu vyru užgyventas turtas. Atsakovė nurodo, kad jos buvęs vyras į ginčo turtą beveik nieko neinvestavo. Atsakovė M. G. P. niekada negyveno ginčo name, jokių buities, namų apyvokos daiktų, baldų, rūbų, priklausančių atsakovei M. G. P., ginčo gyvenamajame name nėra ir niekada nebuvo. Tačiau tame name yra M. G. P. buvusiam vyrui priklausančių daiktų. Atsakovė V. F. apsigyvenamo gyvenamajame name iš karto po vestuvių su A. P., t. y. nuo (duomenys neskelbtini), ir gyvena iki šiol. Atsakovė V. F. namu rūpinosi 15 metų, jį remontavo, įrengė, prižiūrėjo aplinką, investavo 1,5 milijono litų. Namo savo vardu nebuvo įregistravę dėl jos buvusio sutuoktinio A. P. nusikalstamų veikų. Name yra daug jos asmeninių daiktų, t. y. baldų, papuošalų ir kt. Jei ieškovas bandys įeiti į ginčo pastatą, pateiks ieškinį dėl padarytos žalos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; nusprendė iškeldinti per 30 dienų nuo Kauno apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos civilinėje byloje Nr. e2-172-429/2016 atsakovę V. F. iš ieškovui G. B. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), baigtumas 100 proc., bendras plotas 467,37 kv. m, su atsakovei V. F. priklausančiu kilnojamuoju turtu; ieškovo G. B. ieškinio reikalavimą dėl atsakovės M. G. P. iškeldinimo atmetė; priteisė iš atsakovės V. F. 15,50 Eur žyminio mokesčio ieškovui G. B. bei 6,98 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei. Teismas nustatė, kad žemės sklypas ir gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise nuo 1993-04-05 iki 1993-05-04 priklausė R. P.. Atsakovė M. G. P. 1993-05-04 pirkimo–pardavimo sutartimi nusipirko ginčo sklypą su gyvenamuoju namu. Antstolė R. P. 2014-08-12 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu Nr. (duomenys neskelbtini) pardavė skolininkės M. G. P. pasiūlytam pirkėjui G. B. žemės sklypą, ir gyvenamąjį namą, adresu esančius adresu (duomenys neskelbtini) už 550 000,00 Lt. Atsakovė M. G. P. raštu 2014-07-22 patvirtino, kad G. B. pervedė į antstolės depozitinę sąskaitą 109103,41 Lt, kurių užtenka visiškai skolai ir vykdymo išlaidoms padengti bei, kad ieškovas G. B. likusią sumą 440.897 Lt sumokėjo atsakovei M. G. P.. Ieškovas 2014-08-28 įregistravo savo nuosavybės teises į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas civilinėje byloje kvalifikuojamas kaip negatorinis ieškinys. Tai, kad ieškovas yra turto savininkas patvirtina nekilnojamojo turto registro įrašas Nr. 52/11068. Šis įrašas nėra nuginčytas įstatymo leistinais būdais. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei teismo posėdžių metu šalių duotus paaiškinimus, konstatavo, kad atsakovė M. G. P. ginčo gyvenamajame name negyvena, jokių jai priklausančių kilnojamųjų daiktų name nėra, todėl ieškovo reikalavimas dalyje dėl atsakovės M. G. P. iškeldinimo iš gyvenamojo namo su jai priklausančiu kilnojamuoju turtu, atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai bei atsakovės V. F. duoti paaiškinimai neginčijamai patvirtina, kad atsakovė V. F. gyvena ginčo gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), bei minėtame ginčo name yra daug jai priklausančių asmeninių kilnojamų daiktų. Teismas konstatavo, kad ieškovas negali naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini), negali įgyvendinti savo kaip savininkų teisių, todėl jo teisės yra pažeidžiamos. Ieškinio reikalavimai dalyje dėl atsakovės V. F. iškeldinimo iš ieškovui G. B. priklausančio gyvenamojo namo su jai priklausančiu kilnojamuoju turtu, tenkintinas, kaip pagrįstais ir įrodytas. Teismas nevertino ir netyrė atsakovės V. F. pateiktų įvairių rašytinių dokumentų bei teismo posėdžių metu duotų paaiškinimų dėl įvairių asmenų atliktų ar neatliktų veiksmų, kadangi minėti dokumentai ir paaiškinimai nesusiję su nagrinėjama civiline byla dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Byloje atsakovė V. F. kėlė klausimą dėl grynų pinigų 440.897 Lt sumos sumokėjimo ieškovo G. B. atsakovei M. G. P. klausimą. Nors jis tiesiogiai nesusijęs su ieškinio reikalavimu, tačiau CPK 704 straipsnio nuostatos nėra pažeistos. Atsakovės V. F. prašymai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pradėti bylą nagrinėti iš naujo, padarant poėmį iš UAB „Sauga“ ir UAB „Tistera“ finansinės apskaitos dokumentus ir kt., taikyti BK 216 str., 280 str.1 d.,184 str.,300 str. ir kt. str., yra nesusiję su ieškinio reikalavimu. Finansinę uždarų akcinių bendrovių veiką, esant pažeidimams tiria Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie VRM. Atsakovės prašymas bylą sustabdyti, nes ji yra ginčo namo savininkė, teismo atmestas, nes atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad kada nors buvo ir yra namo, esančio (duomenys neskelbtini) savininkė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė V. F. apeliaciniame skunde prašo sugrąžinti visą bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui, o ant to namo, žemės ir turto nedelsiant dėti laikinąsias apsaugos priemones, nes stresas ir nerimas bylinėjantis yra jau nepakeliamas. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas pažeidė CPK 176 ir CPK 177 straipsnius. Nagrinėjant bylą net nebuvo pereita prie įrodinėjimo stadijos, nes buvo laukiama M. P., neatvykusios į teismą, žodinių parodymų. Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad ji gavo pinigus iš G. B., o jis teigia mokėjęs grynais autobusų stotyje. Nustatytos namo pirkimo priežastys yra neteisingos, teismas nevertino pirkimo–pardavimo sandorio legitimumo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad turtą ieškovas įsigijo daugiau kaip prieš metus, o tik kai suėjo senatis užginčyti turto įsigijimo sutartį, kreipėsi į teismą dėl iškeldinimo.

2. Bylą nagrinėjusi teisėja turi atsakyti kaip atsakovė, kodėl iš nebaigtos bylos davė dokumentus pašaliniams asmeniui A. P. dėl V. F. vaikų mokyklos. Kol visi įrodymai nebus išnagrinėti ir, kol šie organizuoto turto prievartavimo asmenys nebus nubausti – tol bylinėsis iki ES ir UN teismų.

3. Teismas, konstatuodamas ieškovo teisių pažeidimą, neatsižvelgė į nepilnamečių vaikų interesus, nors viena mergaitė yra M. P. oficiali anūkė, taip pat, jog yra pažeidžiamos V. F. Konstitucinės teisės, jos šeimos teisės, taip pat ir V. F. vyro, kaip pagrindinio investitoriaus, teisės. Buvo pažeisto proceso kalbos taisyklės, apeliantės vyras N. E. F. net negalėjo dar duoti ir savo parodymų, o jis juk yra kartu su apeliante iškraustomas.

4. Priimant teismo sprendimą, buvo pažeisti visi 329 straipsnio punktai ir dalys. Teisėja pirma priėmė teismo sprendimą, o po to jau pati nusišalino. Teismo sprendimas yra be motyvų. Motyvai yra G. B. teisių suabsoliutinimas, kai nėra net įrodyta, kad jis už namą M. P. sumokėjo. Visi rašteliai surašyti būsimuoju laiku ir nėra nei vieno raštelio esamuoju ar būtuoju laiku, kad esą ji gavo pinigus. M. P. net kelis kartus neatvykimas į teismą, kai jis buvo privalomas yra labiau nei įtartinas.

5. Nors teismas buvo įpareigojęs atsakovę M. P. atvykti į teismo posėdį, tačiau šiai neatvykus ir nedavus jokių žodinių parodymų, byla buvo išnagrinėta be jos parodymų. V. F. dalyvavo teismo posėdyje per video konferenciją ir buvo prijungta tik 14 minutę, kai be jos buvo nuspręsta bylą nagrinėti iš esmės neatvykus M. P. be jokios oficialios pateisinamos priežasties.

6. Teismas netyrė daiktinių įrodymų. Teismui per posėdį buvo pateiktas lagaminas sumokėtų už namo investicijas sąskaitų, tačiau teismas juos ignoravo ir net nesuteikė galimybės į juos įsigilinti. Apeliantei net nebuvo suteikta teisė pateikti savo įrodymus, kad ji už namą ir už viską tame name sumokėjo savo pinigais, ir taip buvo pažeistos jos teisės pagal CK 4.96 str. 2.d. ir 3 d. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams.

7. Teismas nepagrįstai nevertino ir netyrė apeliantės pateiktų rašytinių dokumentų bei teismo posėdžių metu duotų paaiškinimų dėl įvairių asmenų atliktų ar neatliktų veiksmų, kaip nesusijusių su byla. Visi pateikti įrodymai ir visi nurodyti asmenys dėl turto organizuoto pasisavinimo plano apgavo apeliantę. Teismui ne kartą buvo nurodoma, kad tai yra akivaizdus apsimestinis sandoris ir ne dėl turto pagerinimo reikia kelti bylą, o pagal CPK 300 straipsnį pradėti ikiteisminį tyrimą dėl organizuoto turto ir net vaiko identiteto prievartavimo.

8. Teismas išsprendė ne visus apeliantės byloje pareikštus reikalavimus, nepagrįstai nurodė, kad ji nepateikė įrodymų, jog kada nors buvo ir yra namo savininkė. Tačiau teismas nesiaiškino, iš kur tas pastatytas ir sutvarkytas namas, kas jame gyveno, kas už viską mokėjo, kieno vardu komunikacijos, teismas net nepradėjo viso to nagrinėti.

9. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes nesutinka mokėti sukčiams nei cento ir prašo visą bylą nagrinėti iš esmės atlikus ikiteisminį išsamų tyrimą.

Atsiliepimas

Ieškovas G. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

1. Ieškovas turtą įsigijo 2014-08-12 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pagrindu, nuosavybė VĮ Registrų centre įregistruota nuo 2014-08-28. Ieškovas, įsigyjant turtą, buvo informuotas, kad turtas nėra niekaip apsunkintas, neišnuomotas, deklaruotų asmenų tame name taip pat nėra, todėl 2014-08-12 buvo sudarytas susitarimas, kuriuo pardavėja įsipareigojo išsikelti ir visiškai atlaisvinti gyvenamąjį namą iki 2014-12-31. Atsakovei nevykdant susitarimo ir nereaguojant į 2015-01-02 pateiktą pretenziją, ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl atsakovės M. G. P. iškeldinimo. Ieškovas ankščiau į teismą nesikreipė būtent dėl to, kad laikėsi šalių 2014-08-12 susitarimo. Atsakovei V. F. apie iškeldinimo bylą buvo žinoma jau 2015 m. birželį, 2015-06-29 pati atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį.

Šalies argumentai

2. Apeliantė skunde pateikia iškraipytas ir netgi pramanytas aplinkybes. Ieškovas nurodė, kad nekilnojamąjį turtą pirko būtent kaip investiciją, kadangi artėjo lito keitimas į euro valiutą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas turėjo pakankamai grynųjų piniginių lėšų, kad galėtų įsigyti turtą ir dalį turto kainos sumokėti grynais pinigais. Ieškovas apžiūrėjo namą iš išorės, kadangi namą pirko kaip investiciją, todėl būtinybės detaliau apžiūrėti namą ieškovui nebuvo, be to namą įsigyti ieškovui pasiūlė pažįstamas žmogus, kuriuo ieškovas pilnai pasitikėjo.

3. Visiškai nepagrįstos atsakovės abejonės ir nuogąstavimai dėl ieškovo pilno atsiskaitymo už įsigytą turtą. Šie apeliantės teiginiai nėra niekaip susiję su nagrinėjamos bylos ginčo esme, taip pat nėra jokio ginčo dėl pinigų sumokėjimo fakto. Su atsakove M. G. P. yra pilnai atsiskaityta, jokių pretenzijų ji dėl pinigų nesumokėjimo savo atsiliepimuose nurodžiusi nėra. Jokių bylų ieškovo atžvilgiu dėl neteisėto turtėjimo nėra.

4. Nors atsakovė teigia, kad ginčo namą pagerino iš savo lėšų ir į jį investavo, tačiau santuokos nutraukimo byloje pagal sutuoktinių prašymą santuoką nutraukti bendru sutikimu šio turto į dalintino turto sąrašą neįtraukė. Tai patvirtina, kad turtas niekada nepriklausė nei V. F., nei A. P., ir jie to turto nelaikė savo turtu, nes jo neįtraukė į sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Atsakovė V. F. ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą yra užėmusi be jokio teisėto pagrindo, ieškovas jau daugiau nei 1,5 metų negali naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu.

5. Beveik visi apeliantės teikti prašymai buvo absoliučiai nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, tačiau teismas juos tenkindavo, dėl ko byloje yra labai daug perteklinių ir visiškai su byla nesusijusių dokumentų. Ieškovo manymu, atsakovei V. F. buvo suteikta labai daug privilegijų, pavyzdžiui, vaizdo konferencijų rengimas, prie kurių atsakovė net neprisijungdavo laiku. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl pažeistos proceso kalbos taisyklės, nes apeliantė nei raštu, nei žodžiu teismo posėdžiuose nebuvo išreiškusi prašymo kviesti liudyti jos sutuoktinį.

6. Ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, įrodė abi sąlygas. Jo nuosavybę patvirtina byloje esantis Nekilnojamo turto registro išrašas, kad ieškovo teisės yra pažeistos neginčijamai patvirtina pačios atsakovės V. F. duoti paaiškinimai, kad atsakovė gyvena ginčo name bei jame yra atsakovei priklausančių asmeninių kilnojamų daiktų. Todėl teismo sprendimas yra motyvuotas, teismas nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos šios kategorijos bylose, teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, atskleidė bylos esmę ir tinkamai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovė M. G. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir Kauno apylinkės teismo 2016-02-05 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ji 1993-05-04 pirkimo–pardavimo sutartimi iš R. P. nusipirko ginčo žemės sklypą su gyvenamuoju namu. Kai pirko šį turtą, jos sūnus A. P. gyveno santuokoje su E. P., o atsakovės V. F. net nepažinojo. Atsakovė tik laikinai juo naudotis leido savo sūnui kartu su tuometine jo sutuoktine E. P., ji niekada nėra minėjusi, kad šį namą perleidžia savo sūnui ar jo kuriai nors sutuoktinei, todėl nei A. P., nei jo buvusios sutuoktinės E. P. ar V. F. neturi pagrindo manyti, kad gyvenamasis namas su žemės sklypu kuriam nors iš jų priklauso nuosavybės teise. Apeliantės skunde nurodyti teiginiai, kad minėtas gyvenamasis namas priklauso jai ir yra šeimos būstas yra visiškai nepagrįsti. Apeliantė nepateikė į bylą jokių dokumentų, kurie įrodytų, kad namas kada nors priklausė ar šiuo metu priklauso jai. Atvirkščiai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas anksčiau nuosavybės teise priklausė M. G. P., o šiuo metu priklauso ieškovui G. B.. Teismo posėdžiuose negalėjo dalyvauti dėl savo pašlijusios sveikatos. Ji yra teismui pateikusi prašymus nagrinėti bylą nedalyvaujant, kadangi visas bylai reikšmingas jai žinomas faktines aplinkybes ir argumentus išdėstė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek atsiliepime į patikslintą ieškinį. Įrodymus - medicininius išrašus apie savo sveikatos būklę yra pateikusi bylą nagrinėjančiam teismui.

Apeliantė V. F. pateikė procesinį dokumentą, kurį įvardijo atsiliepimu į pateiktus atsiliepimus su papildomu alternatyviuoju priešieškiniu, kuriame nurodo, kad šis jos atsiliepimas yra taip pat priešieškinis už patirtą žalą pagal CPK 83 straipsnio 4 dalį. Apeliantė procesiniame dokumente nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir kituose byloje jos pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Apeliantė – atsakovė V. F. 2016 m. kovo 30 d. pateikė atsiliepimą į pateiktus atsiliepimus dėl apeliacijos su papildomu alternatyviuoju priešieškiniu. CPK normos nenumato atsiliepimo į pateiktus atsiliepimus į apeliacinį skundą pateikimo, nenumato galimybės pildyti apeliacinį skundą (CPK 323 str.), taip pat pateikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.). Priešieškinio pateikimo tvarka yra reglamentuota CPK 143 straipsnyje, kurio 1 dalis numato, kad atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Jau po atsiliepimų į apeliacinį skundą pateikimo apeliantės pateiktas atsiliepimas į pateiktus atsiliepimus dėl apeliacijos su papildomu alternatyviuoju priešieškiniu, teisėjų kolegijos vertinimu, neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, ir todėl remiantis CPK 314 straipsniu bei CPK 3 straipsnio 6 dalimi, atsisako jį priimti, nes būtinybė pateikti rašytinius paaiškinimus (atsiliepimą į atsiliepimus į apeliacinį skundą) apeliacinės instancijos teismui nenustatyta, o apeliacinės instancijos teismas nesprendžia priešieškinio priėmimo.

Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iškeldinti atsakoves iš jam nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė atsakovė V. F.. Byla nagrinėjama atsakovės V. F. pateikto apeliacinio skundo ribose.

Teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda bet kurios rūšies nuomos ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Intractus“ v. O. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-361/2013; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. ir kt. v. G. F. ir kt., bylos Nr. 3K-3-260/2008; kt.). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei iškeldinamojo teisė į būstą atsiranda prievolinių teisės normų pagrindu ir ginčo šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ar panaudos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK 6 knygos XXXI ar XXXII skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko ar panaudos gavėjo teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaiga.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-189/2011).

Šiuo atveju ieškovas G. B. pareiškė negatorinį ieškinį, reikalaudamas iškeldinti atsakoves iš jam priklausančio nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo) ir tokiu būdu pašalinant kliūtis ieškovui naudotis jam priklausančia nuosavybės teise. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovas pagal 2014 m. rugpjūčio 12 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą vykdomojo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo nuosavybės teises į 0,1500 ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre ginčo turtas yra įregistruotas ieškovo vardu, byloje nėra duomenų, jog tarp ieškovo ir atsakovės V. F. yra susiklostę tam tikri kitokio pobūdžio sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė turėtų teisinį pagrindą naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu. Pažymėtina, kad ieškovas su buvusia ginčo turto savininke M. G. P. 2014 m. rugpjūčio 12 d. buvo sudaręs susitarimą dėl termino gyvenamajam namui atlaisvinti, o 2015 m. sausio 2 d. pareiškė pretenziją dėl susitarimo nevykdymo ir turto atlaisvinimo, tačiau atsakovei M. G. P. pateikus atsiliepimą į ieškinį nagrinėjamoje byloje paaiškėjo, kad name yra likę kilnojamojo turto, kuris, M. G. P. žiniomis, priklauso jos sūnaus A. P. buvusiai sutuoktinei V. F.. Dar iki ieškovui 2015 m. rugsėjo 1 d. patikslinant ieškinį bei pareiškiant reikalavimą ir atsakovei V. F., 2015 m. birželio 22 d. rezoliucija įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu V. F. 2015 m. birželio 29 d. pareiškė atsiliepimą į ieškinį, iš kurio turinio galima daryti išvadą, jog ši suprato ir apie jos iškeldinimą iš ginčo gyvenamojo mano, o visą tai leidžia spręsti, jog apeliantė 2015 m. birželio 23 d. gavusi procesinius dokumentus buvo informuota apie ieškovo valią dėl jam priklausančio turto atlaisvinimą. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad apeliantė neišsikeldama iš jai nebepriklausančio nekilnojamojo turto, gyvena jame be teisėto pagrindo. Taigi, darytina išvada, kad ieškovas įrodė būtinas sąlygas ieškinio dėl asmenų, neteisėtai besinaudojančių kitam asmeniui priklausančiu turtu, iškeldinimo tenkinimui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį apeliantės atžvilgiu. Šiuo atveju apeliantės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino namo pirkimo – pardavimo sandorio legitimumo; neįrodžius, kad ieškovas sumokėjo M. G. P. už namą; neįvertinus ir neištyrus apeliantės pateiktų rašytinių dokumentų, teismo posėdžių metu duotų paaiškinimų dėl įvairių asmenų atliktų ar neatliktų veiksmų dėl organizuoto turto pasisavinimo plano, nesuteiktos teisės apeliantei pateikti savo įrodymus, kad ji už namą ir už viską tame name sumokėjo savais pinigais, neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes šios skundo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad dėl šių apeliantės skunde nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė, teismo sprendimo motyvuose nurodydamas, kad CPK 704 straipsnio nuostatos nėra pažeistos ieškovui sumokant 440 897 Lt grynųjų pinigų sumą M. G. P., tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; atsakovės prašymai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pradėti bylą nagrinėti iš naujo, padarant poėmį iš UAB „Sauga“ ir UAB „Tistera“ finansinės apskaitos dokumentų ir kt., yra nesusiję su ieškinio reikalavimu, todėl atmestini; teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovei V. F. ne kartą teismo posėdžių metu buvo išaiškinta galimybė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimo. Apeliantė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei pateigdama apeliacinį skundą, nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo nuosavybės teisės į ginčo turtą įgijimo, įforminto antstolės R. P. 2014 m. rugpjūčio 12 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu, teisėtumą (CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina, jo apeliantė savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį ir kt.) nurodo, kad ginčo namo viduje yra labai daug asmeninio V. F. šeimos turto, kurio dėl privatumo nemini.

Skunde apeliante nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas ieškovo teisių pažeidimą, neatsižvelgė į nepilnamečių vaikų interesus. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantė turi tris nepilnamečius vaikus: A. M. P., gim. (duomenys neskelbtini), A. J. T.-P., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. F., gim. (duomenys neskelbtini). Gyventojų registro tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos duomenimis visų jų paskutinė gyvenamoji vieta deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos 2015 m. rugsėjo 7 d. išduotoje pažymoje Nr. 1-7-11 pažymima, kad A. M. P., gim. (duomenys neskelbtini) ir A. J. T.-P., gim. (duomenys neskelbtini), mokosi (duomenys neskelbtini)pradinėje mokykloje (duomenys neskelbtini) klasėje nuo 2015-09-01. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnį, vaiko teisę į jo raidai būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-03-20 nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. V. R. M., bylos Nr. 3K-3-201/2006; 2011-06-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. V., M. V., bylos Nr. 3K-3-267/2011).Vaiko interesų prioritetinės gynybos principas negali būti suabsoliutinamas ir vaiko teisę į būstą bei jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas, įtvirtintas JTO Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje, yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. LR nacionalinė teisė, numatanti vaiko teisių apsaugą, neįpareigoja bet kurio gyvenamosios patalpos savininko, kurio patalpoje gyvena vaikas, apriboti savo nuosavybės teises. Todėl apeliantė, kaip įstatyminė nepilnamečių vaikų atstovė visų pirma turi pareigą pasirūpinti savo nepilnamečiais vaikais ir užtikrinti jų teises į būstą. Be to, CPK 38 straipsnio 4 dalis numato, kad nepilnamečių vaikų iki keturiolikos metų teises ir įstatymų saugomus interesus gina teisme jų atstovai pagal įstatymą – atitinkamai jų tėvai, įtėviai, globėjai. Apeliantės nepilnamečių vaikų, neturinčių 14 metų, įtraukti į procesą byloje dalyvaujančiais asmenimis neprašė nei apeliantė, nei teismui pareigos nebuvo, nes iki sueis nurodytas amžius, vaikų interesams visiškai atstovauja jų atstovai pagal įstatymą. Nenustatyta, kad priimtas sprendimas pažeis nepilnamečių vaikų interesus, įvertinus tai, jog pagal CK 3.155 straipsnio 1 dalį vaikai iki jų pilnametystės yra tėvų prižiūrimi ir pagal įstatymus tėvai yra nepilnamečių vaikų atstovai (CK 3.157 straipsnio 1 ir 2 dalys), vaikai turi teisę gyventi kartu su tėvais (CK 3.161 straipsnio 3 dalis), o jų nuolatine gyvenamąja vieta yra laikoma jų tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 2.14 straipsnio 1 dalis, 3.168 straipsnio 1 dalis), vaikai negali būti išskirti su tėvais prieš jų norą, išskyrus įstatyme numatytus atvejus (CK 3.168 straipsnio 2 dalis), bei tai, jog Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punktas nustato, kad vaiko teises pirmiausiai privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai.

Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad nebuvo pažeistos ir apeliantės sutuoktinio N. E. F., jos teigimu, pagrindinio investitoriaus, teisės, nes investuotos lėšos į namą (namo pagerinimą) nėra šios bylos ginčo dalykas. N. E. F. nėra proceso dalyvis, apeliantė neteikė prašymo apklausti jo liudytoju, todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos kalbos taisyklės apeliantės sutuoktinui negalint duoti savo parodymų (CPK 11 straipsnis).

Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 176 ir 177 straipsnius, išnagrinėjęs bylą be neatvykusios į teismo posėdį M. G. P. žodinių parodymų, tačiau šių savo teiginių teisiškai neargumentuoja ir nenurodo, kokią reikšmę priimto jos atžvilgiu sprendimo teisėtumui galėjo turėti šios atsakovės paaiškinimai. Priešingai, iš apeliacinio skundo argumentų, kaip ir iš apeliantės 2015-10-19 prašymo, akivaizdu, jog apeliantei aktualūs būtų M. G. P. paaiškinimai dėl ginčo turto pardavimo, bet, kaip jau ne kartą minėta, šios aplinkybės nėra nagrinėjimo dalyku.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo CPK 300 straipsnyje numatytomis galimybėmis ir nesiėmė visapusiškesnio ginčui aktualių aplinkybių tyrimo. CPK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nagrinėjant civilinę bylą paaiškėja, jog dalyvaujančio byloje arba kito asmens veiksmai turi nusikaltimo požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Šioje byloje teisėjų kolegija iš byloje esančių įrodymų visumos negali padaryti išvados dėl apeliantės nurodomos galimai nusikalstamos veikos (organizuoto turto ir net vaiko identiteto prievartavimo) požymių buvimo, todėl ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atskirosios nutarties priėmimui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė pati turi galimybę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, siekiant išsiaiškinti, jos teigimu, nusikalstamas veikas.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir nurodo, kad nesutinka mokėti sukčiams nei cento. Analizuodama ir vertindama šiuo aspektu pareikštus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 93 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju ieškovui ieškinį pareiškus dviem atsakovėms, ir teismui M. G. P. atžvilgiu jį atmestas, o apeliantės – patenkinus, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė iš apeliantės ½ dalį ieškovo sumokėto žyminio mokesčio. Tačiau visą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, sumą – 6,98 Eur nepagrįstai priteisė tik iš apeliantės, todėl vadovaujantis aukščiau aptartu, ši iš apeliantės priteista suma mažintina perpus, t. y. iki 3,49 Eur, ir 3,49 Eur priteistina valstybei iš ieškovo. Pažymėtina, kad apeliantės prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo iš dalies patenkinimas apeliacinės instancijos teisme, nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu, nes bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra ieškovo reikalavimas, nesudaro ieškinio dalyko ir neprivalo būti nurodomas ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad į esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. AB „Žemprojektas“, bylos Nr.3K-3-536/2010; kt.).

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias savininko teisių gynimą, taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantės apeliacinis skundas iš esmės atmestinas, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.).

Iš apeliantės ieškovui, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), - 300 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimu iš atsakovės V. F., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei priteistą 6,98 Eur, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, sumą sumažinti iki 3,49 Eur ir priteisti iš ieškovo G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 3,49 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Priteisti iš atsakovės V. F., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Eur teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Raimondas BuzelisAlbina RimdeikaitėEgidijus Tamašauskas