- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-21
- Bylos Nr.
- e2A-416-577/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39014-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Jadvyga Mardosevič, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- T. F.
- Atsakovas
- A. M., J. I.
- Trečiasis asmuo
- notarė A
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. F. ieškinį atsakovams A. M. ir J. I. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo notarė A. P..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė T. F. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti po S. M. mirties jo palikimą priėmusiam įpėdiniui – atsakovui A. M., priteisti solidariai iš atsakovų A. M. ir J. I. (ankstesnė pavardė A.) 7 993,51 Eur skolos, 1 582,79 Eur palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad ieškovė S. M. pagal 2013 m. liepos 30 d. vekselį paskolino 20 000 Lt (5 792,40 Eur), kuriuos jis įsipareigojo grąžinti iki 2013 m. spalio 30 d., o pagal 2013 m. rugpjūčio 30 d. paprastąjį vekselį paskolino dar 7 600 Lt (2 201,11 Eur), kuriuos jis turėjo grąžinti iki 2013 m. lapkričio 30 d. Ieškovė žodžiu ragino S. M. grąžinti skolą, tačiau jis to nepadarė, o (duomenys neskelbtini) S. M. mirė. Ieškovė pateikė notarų biurui pareiškimą dėl S. M. įpėdinių kreditorių, kuriuo informavo apie savo turtinius reikalavimus palikėjo atžvilgiu.
2. Atsakovė J. I. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad S. M. parašas galimai suklastotas, ieškovė nepaaiškino paskolos suteikimo aplinkybių, be to, nepateikė vekselių originalų. Ieškovės pateiktos vekselių kopijos nepatvirtina sutarties dalyko (pinigų) perdavimo fakto. Atsakovės manymu, S. M. iš ieškovės nesiskolino vekseliuose nurodytų sumų, neužtikrino jokių kitų prievolių tinkamo įvykdymo, o jei tokius veiksmus ir atliko, tai iš jų kylančios prievolės yra pasibaigusios jų tinkamu įvykdymu. Tai patvirtina ieškovės neveikimas – ji daugiau nei ketverius metus nereiškė S. M. jokių reikalavimų dėl įsipareigojimo sumokėti ieškovei vekseliuose nurodytas sumas. Pasak atsakovės, ieškovė turi pateikti įrodymus, jog laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. ji turėjo objektyvią galimybę disponuoti ne mažesne nei 27 600 Lt suma. Ieškovės neveikimas prisidėjo prie to, jog šiai dienai yra susidariusi tokia didelė palūkanų suma, todėl teismui nusprendus tenkinti ieškinį, tai būtų pagrindas mažinti prašomą priteisti palūkanų dydį ir priteisti palūkanas už ne ilgesnį kaip 6 mėnesių laikotarpį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės T. F. 18,67 Eur pašto išlaidų valstybei, taip pat priteisė iš ieškovės atsakovei J. I. 1 206,98 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė tinkamai ir laiku įvykdė CK 5.63 straipsnyje įtvirtintą pareigą, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl termino atnaujinimo; laikė, kad reikalavimas atsakovui A. M. pareikštas nepraleidus įstatyme numatyto termino.
5. Kadangi ieškovė teigė, kad ginčo sumą ji S. M. skolino, teismas sprendė, kad tarp ieškovės ir S. M. susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai; vekselius laikė skolos rašteliais. Pažymėjo, kad paskolos davėjas turi įrodyti pinigų perdavimo faktą, tačiau nagrinėjamu atveju vekseliuose (paskolos rašteliuose) nėra atskiro patvirtinimo apie pinigų perdavimą, taip pat nėra ir atskiro pinigų perdavimo-priėmimo akto. Iš ieškovės paaiškinimų bei pateiktų įrodymų teismas padarė išvadą, kad ieškovė galėjo turėti ginčo pinigų sumą, nors turto ir pajamų deklaracija yra pateikta už kitą laikotarpį, nei nagrinėjamas šioje byloje.
6. Taip pat teismas nurodė, jog paties skolos raštelio buvimas pas kreditorių patvirtina prievolės neįvykdymo faktą (CK 6.65 straipsnis), tačiau to nepakanka įrodyti, jog paskolos dalykas tikrai perduotas paskolos gavėjui. Teismas padarė išvadą, jog ginčo paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes nėra tiesioginių įrodymų, jog paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui – S. M..
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Ieškovė T. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovų J. I. (ankstesnė pavardė – A.) ir A. M., kaip solidarių skolininkų, ieškovei T. F. 7 993,51 Eur skolos ir 1 582,79 Eur palūkanų, 5 procentų metines procesines palūkanas; taip pat priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas; iš esmės buvo remiamasi atsakovų abejonėmis, tačiau ne ieškovės teismo posėdžio metu duotais nuosekliais paaiškinimais ir byloje esančias įrodymais — vekseliais, kurie patvirtina paskolinių santykių susiklostymą tarp ieškovės ir velionio S. M.. Buvo netinkamai taikomos ir aiškinamos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos bei teismų praktika.
7.2. Nuosekli teismų praktika formuojama taip, jog vekseliai, kuriuose išreikštas įsipareigojimas grąžinti pinigų sumas, palūkanas, pasirašyti skolininko ranka, yra pakankamas įrodymas spręsti buvus paskolinius santykius, o originalaus vekselio egzemplioriaus buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, jog prievolė neįvykdyta ir piniginės lėšos nebuvo grąžintos.
Atsiliepimas
7.3. Atsakovai išreiškė abejones, bet jokių paaiškinimų, susijusių su ginčo esme, kurie leistų spręsti, kad paskola S. M. nebuvo suteikta, nepateikė. Teismų sprendimai negali būti grindžiami abejonėmis.
7.4. Vekselių pateikimo apmokėti terminas yra praleistas, tačiau tai neatleidžia S. M. teisių perėmėjų nuo pareigos grąžinti velionio skolas. Ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog S. M. mirė netikėtai – staiga, taip ir negrąžinęs piniginių lėšų; kad prieš pasirašant vekselius ji padavė S. M. pinigines lėšas, paprašė jas perskaičiuoti, o S. M. lėšas priėmė, perskaičiavo ir tuomet pasirašė vekseliuose; kad S. M. turėjo jos namų raktą ir žinojo, kur laikomi vekseliai, todėl norėdamas išvengti prievolės įvykdymo, juos galėjo pasiimti, bet to nepadarė. Byloje nesant šiuos paaiškinimus paneigiančių įrodymų, be to, esant vekselių originalams, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, yra pagrindas spręsti, jog piniginės lėšos buvo paskolintos ir iki pat ieškinio pateikimo dienos jos nebuvo grąžintos.
7.5. Priešingai nei nurodo teismas, buvo pateiktos ne tik T. F. turto deklaracijos, bet ir pažymos apie išmokėtą darbo užmokestį paskolos suteikimo laikotarpiu, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovė neturėjo finansinių galimybių paskolinti atitinkamas pinigines lėšas.
7.6. Įpėdiniui kartu su paveldėtu turtu pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas. Akivaizdu, jog šiuo atveju pareiga atsakyti už palikėjo skolas perėjo atsakovams.
7.7. Patenkinus apeliacinį skundą apeliantė prašo priteisti kompensuojamąsias palūkanas, skaičiuojamas nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
7.8. CK 5.63 straipsnis numato, jog palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams. Apeliacinės instancijos teismui manant, jog patikslintas ieškinys atsakovo A. M. atžvilgiu yra pareikštas praleidus 3 mėnesių terminą, apeliantė prašo jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
8. Atsakovė J. I. atsiliepime prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės (apeliantės) atsakovei apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
8.1. Atsakovė neginčija savo kaip įpėdinės pareigos atsakyti už mirusiojo S. M. prievoles CK 5.52 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau palikėjo prievolė turi egzistuoti ir būti įrodyta. Apeliantė neteisingai interpretuoja „atsakovės nežinojimą apie tokias mirusiojo S. M. prievoles ieškovei“; šiuo argumentu atsakovė bendrame įrodymų ir bylos aplinkybių kontekste kvestionuoja tarp šalių susiklosčiusių paskolinių teisinių santykių realumą ir paskolos sutarties dalyko perdavimo faktą, o taip pat grindžia galimybę, kad S. M. prievolė buvo galimai įvykdyta (ar užskaityta) dėl šalis siejusių artimų asmeninių santykių bei mirusio S. M. asmeninių savybių.
8.2. Teismo sprendimas grindžiamas aplinkybe, kad ieškovė neįrodė perdavusi paskolos sutarties dalyką, t. y. reikalaujamus priteisti pinigus, todėl apeliantės argumentai, susiję su keltomis abejonėmis dėl ieškovės finansinio pajėgumo suteikti tokio dydžio paskolą, laikytini teisiškai nereikšmingais.
8.3. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, esant šalių ginčui dėl paskolinių teisinių santykių, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui, o tai, kad paskola grąžinta – paskolos gavėjui. Šiuo atveju aplinkybę, kad paskola buvo suteikta, turėjo įrodyti pati ieškovė. Apeliantė netinkamai aiškina šią teisės normą, siekdama perkelti pareigą atsakovei įrodyti, kad paskola S. M. nebuvo suteikta.
8.4. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas rėmėsi jos paaiškinimais (taip pat ir dėl galėjimo turėti atitinkamą pinigų sumą), tačiau pagrįstai, bendrame įrodymų ir bylos aplinkybių kontekste, iš tų pačių apeliantės paaiškinimų (kad ieškovę su S. M. siejo ilgalaikiai asmeniniai santykiai, S. M. turėjo raktą nuo ieškovės buto, padėjo jai darbais buityje, jie kartu keliavo, ieškovė bilietus kelionėms jiems abiem pirko iš savo lėšų, ieškovė S. M. buvo davusi naudotis jai priklausančia mobiliojo ryšio SIM kortele, ieškovė, žinodama S. M. finansinę padėtį bei asmenines savybes, trumpu laikotarpiu du kartus skolino stambias pinigų sumas, ieškovė nepateikė vekselių laiku apmokėti, nereikalavo S. M. grąžinti skolos daugiau kaip 4 metus, ir pan.) priėjo prie išvados, kad vien tokie ieškovės teiginiai savaime neįrodo ir nėra pakankami nustatyti, kad paskolos sutarties dalykas tikrai buvo perduotas. Atsakovės manymu, priimant teismo sprendimą procesinės teisės normų pažeidimų nebuvo padaryta.
8.5. Paprastasis vekselis, kuris pagal ĮPVĮ nebeturi paprastojo vekselio galios, laikytinas paskolos rašteliu, prilyginamu sutarčiai, kuris atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus reikalavimus. S. M. skolos rašteliais tik įsipareigoja ieškovei sumokėti atitinkamas sumas, tačiau negalima padaryti išvados, jog jais patvirtinamas ir pinigų perdavimo-priėmimo faktas. Atsižvelgiant į tai, jog pagal civilinės teisės doktriną paskolos sutartis yra laikoma realine sutartimi, t. y. sutartimi, kuri laikoma sudaryta tik nuo sutarties dalyko perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), tai ieškovei šioje byloje neįrodžius piniginių lėšų perdavimo S. M. fakto, darytina išvada, jog tarp jos ir ieškovo paskoliniai santykiai neatsirado. Vien faktas, kad ieškovė turėjo paskolos raštelių originalus, negali būti vertinamas kaip neginčytinas įrodymas, patvirtinantis ir S. M. skolą, ir tai, kad jis prievolės neįvykdė, ypač turint omenyje šalių tarpusavio santykius – pasitikėjimą. Teismas materialines teisės normas taikė tinkamai ir pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį.
8.6. Tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas būtų tenkintas, atsakovė laikosi savo pozicijos, kad yra pagrindas sumažinti prašomą priteisti palūkanų dydį ir priteisti palūkanas už ne ilgesnį kaip 6 mėnesių laikotarpį. Toks sumažinimas, atsižvelgiant į pačios ieškovės nesąžiningą elgesį (neveikimą), atitiktų bendruosius protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CK 6.259 straipsnio 1 dalis).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Byloje nustatyta, jog 2013 m. liepos 30 d. ir 2013 m. spalio 30 d. S. M. pasirašė vekselius, pagal kuriuos jis ieškovei turėjo grąžinti iš viso 7 993,51 Eur. Ginčo vekseliai nustatytu terminu nebuvo pateikti S. M. apmokėti. S. M. mirė (duomenys neskelbtini). 2017 m. spalio 23 d. ieškovė kreipėsį į notarę A. P. su pareiškimu, kuriame pranešė apie savo kreditorinį reikalavimą. Mirus S. M., palikimą priėmė atsakovai. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti po S. M. mirties jo palikimą priėmusiam įpėdiniui – atsakovui A. M., priteisti solidariai iš atsakovų A. M. ir J. I. 7 993,51 Eur skolos, 1 582,79 Eur palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą.
11. Apeliacinį skundą ieškovė grindžia iš esmės keliais argumentais: a/ dėl įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą; nurodo, kad iš esmės teismas rėmėsi atsakovų abejonėmis, tačiau ne ieškovės teismo posėdžio metu duotais nuosekliais paaiškinimais ir byloje esančias įrodymais – vekseliais, kurie patvirtina paskolinių santykių susiklostymą tarp ieškovės ir velionio S. M.; b/ teismas netinkamai taikė ir aiškino paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais sutikti neturi pagrindo.
12. Kasacinio teismo plėtojamoje praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas išaiškinta, kad pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Pagal CK 6.787 straipsnį, jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai CK šeštosios knygos XLIII skyriaus „Paskola“ normos šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vekselis, netekęs savo kaip vertybinio popieriaus galios, gali būti panaudotas kaip rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas (paskolos raštelis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013, 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-378/2018, 44 punktas). Dėl tokio dokumento įrodomosios galios turi būti sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tam, kad šis dokumentas būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu; 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Jei paskolos sutarties dalyko perdavimo faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193-6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
13. Nagrinėjamu atveju ieškovė, suformuluodama bylos nagrinėjimo dalyką, kuris tuo pačiu lėmė ir bylos nagrinėjimo ribas, remdamasi 2013-07-30, 2013-08-30 išduotais vekseliais tiek ieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo metu teigė, kad tarp ieškovės ir mirusiojo S. M. susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Ieškovė paaiškino, jog vekseliuose nurodytos sumos buvo išmokėtos grynais pinigais; vekseliuose piniginių lėšų grąžinimo data buvo nurodyta atitinkamai 2013-07-30 vekselyje iki 2013-10-30, 2013-08-30 vekselyje – iki 2013-11-30. Ginčo vekseliai nustatytu terminu nebuvo pateikti S. M. apmokėti. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl vekselių pateikimo apmokėti termino praleidimo bei tai, kad ieškovės reikalavimas pagal vekselius dėl mokėjimo prievolės įvykdymo yra grindžiamas tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais, suponuoja pirmos instancijos teismo išvados, kad S. M. išduoti vekseliai prarado savo kaip vertybinių popierių bei civilinių teisių objektų statusą ir dėl to nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių, o jie tapo paprastais skolos rašteliais, pagrįstumą. Taigi, pirmos instancijos teismas pagrįstai analizavo ar tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai santykiai.
14. Kasacinis teismas, aiškindamas būtinus paskolos sutarties požymius (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), ne kartą yra išaiškinęs, kad esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2011; kt.).
15. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju iš vekselių turinio (vertinant juos kaip skolos raštelius) matyti, jog S. M. tik įsipareigoja iki juose nustatytų terminų ieškovei sumokėti atitinkamas sumas, tačiau iš minėtų skolos raštelių turinio nėra pagrindo spręsti, kad jais yra kartu patvirtinamas ir pinigų perdavimo-priėmimo S. M. faktas. Nei viename iš ieškovės pateiktų vekselių nėra įrašo – „pinigus gavau“, „pinigus priėmiau“ ir pan., o tai atitinkamai reiškia, jog minėti dokumentai negali būti pripažįstami kaip neginčytinai patvirtinantys, jog ieškovė S. M. realiai perdavė paskolos dalyką. Taigi į bylą pateikti vekseliai a priori nereiškia ieškinio pagrįstumo ir nesuteikė pagrindo automatiškai patenkinti ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimo, kadangi jie nepatvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimo fakto. Pagal civilinės teisės doktriną paskolos sutartis yra laikoma realine sutartimi, t.y. sutartimi, kuri laikoma sudaryta tik nuo sutarties dalyko perdavimo momento (LR CK 6.870 str. 2 d.), todėl ieškovei šioje byloje neįrodžius piniginių lėšų perdavimo S. M. fakto, darytina išvada, jog tarp jos ir ieškovo paskoliniai santykiai niekada neatsirado ir ieškovė nėra laikytina S. M., ir atitinkamai – jo įpėdinių, kreditore.
16. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis).
17. Iš pirmos instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas grindė savo išvadas byloje surinktų įrodymų visuma. Priešingai nei teigia apeliantė, teismas vertino apeliantės pateiktus įrodymus bei paaiškinimus dėl jos galėjimo turėti atitinkamą pinigų sumą, ieškovės paaiškinimus apie tai, kad S. M. pinigus ieškovė perdavė grynaisiais pinigais savo namuose, kad pinigų perdavimo – priėmimo liudininkų nėra. Tačiau pirmos instancijos teismas vien šių ieškovės paaiškinimų kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste nelaikė pakankamais konstatuoti pinigų perdavimo faktą. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad vekselius pasirašęs asmuo – S. M. yra miręs, pats pateikti paaiškinimų dėl minėtų vekselių ir su jais susijusių teisinių santykių negali. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tik neginčytinai įrodytomis aplinkybėmis.
18. Iš ieškovės paaiškinimų, duotų 2018-03-29 teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme (teismo posėdžio garso įrašas), matyti, kad S. M. gyveno pasiturinčiai, turėjo du butus, du automobilius, pirko butą podukrai, turėjo butą P.. Susirgus jo žmonai, reikėjo pinigų gydymui. Vėliau po žmonos mirties jis liko be darbo, prašė ieškovės paskolinti pinigų trumpam, keliems mėnesiams, žadėjo grąžinti. Ieškovė nežino, dėl kokių priežasčių S. M. negrąžino jai skolos, kai pardavė butą P.. Tuo pačiu ieškovė paaiškino, kad ieškovę su S. M. siejo ilgalaikiai asmeniniai santykiai, S. M. turėjo raktą nuo ieškovės buto, padėjo jai darbais buityje, jie kartu keliavo, ieškovė bilietus kelionėms jiems abiem pirko iš savo lėšų, ieškovė S. M. buvo davusi naudotis jai priklausančia mobiliojo ryšio SIM kortele. Taigi, viena vertus, ieškovė tvirtina suteikusi skolą S. M. trumpam laikotarpiui (3 mėnesiai), o kita vertus, ieškovė nepateikė vekselių laiku apmokėti, nereikalavo S. M. grąžinti skolos jam gavus pinigus iš parduoto turto, daugiau kaip 4 metus įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė dėl skolos priteisimo nei suėjus skolos grąžinimo terminui, nei vėliau, kol S. M. buvo dar gyvas. Vėlgi, aplinkybė, jog ieškovė S. M. raginimus grąžinti tariamai perduotus pinigus nuolat reikšdavusi žodžiu, taip pat byloje nėra įrodyta (LR CPK 12 str., 178 str.).
19. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, vekselių turinį (nutarties 15 p.), neturi pagrindo nepritarti pirmos instancijos teismo išvadai, kad vien ieškovės teiginiai dėl skolos suteikimo savaime neįrodo ir nėra pakankami nustatyti, kad paskolos sutarties dalykas tikrai buvo perduotas.
20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįžvelgia pagrindo spręsti, kad nagrinėjant civilinę bylą pirmos instancijos teisme buvo netinkamai taikomos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien ta aplinkybė, kad teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
21. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.).
22. Apibendrinus išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo materialinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti ieškovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Taigi, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
23. Atsižvelgus į priimamą procesinį sprendimą (apeliacinis skundas atmetamas), atsakovei iš ieškovės priteisiamos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos – 603,49 Eur. Šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus atsakovė pateikė teismui 2019 m. kovo 12 d. Prašomą priteisti sumą teismas vertina kaip proporcingą bei tinkamai pagrįstą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės T. F., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei J. I., a.k. (duomenys neskelbtini) 603,49 Eur (šešis šimtus tris eurus 49 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.