Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės viešosios įstaigos (toliau - VšĮ) Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kalbų partneriai“ ieškinį atsakovei VšĮ Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjus dėl sutarties pažeidimo ir baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovės teikiamas naujas įrodymas yra susijęs su byloje sprendžiamu klausimu, šalys turėjo galimybę su teikiamais įrodymais susipažinti (byla vedama elektronine forma, šalys yra EPP sistemos vartotojai), be to, įrodymas laikytinas atsikirtimu į apeliaciniame skunde išdėstytas naujas aplinkybes, teikiamą įrodymą priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis).

34. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

35. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl pasisakoma tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

36. Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė ir atsakovė sudarė užsienio kalbų mokymo sutartį Nr. 382, pagal kurią ieškovė įsipareigojo vykdyti ir organizuoti atsakovės anglų kalbos mokymą atsakovės patalpose, o pastaroji įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas. Sutarties 3.2 punkte šalys susitarė, kad užsakovas (atsakovė) sutarties galiojimo metu bei trejus metus po sutarties pasibaigimo dienos įsipareigoja nevilioti ir neteikti kitiems asmenims pagalbos viliojant UAB „Kalbų partneriai“ esamus ar buvusius darbuotojus bei nesiūlyti UAB „Kalbų partneriai“ darbuotojams nutraukti verslo ar darbo santykius su UAB „Kalbų partneriai“ ar sumažinti jų apimtį. Už kiekvieną šio įsipareigojimo pažeidimą taikoma 10 000 EUR bauda, be to, atsakovė privalo atlyginti UAB „Kalbų partneriai“ kitus nuostolius, kilusius dėl ar susijusius su šiuo pažeidimu. Pagal sutarties 5.1 punktą, sutartis galiojo iki 2020 m. birželio 30 d. Ieškovė paslaugų sutarties su atsakove vykdymui pasitelkė savo darbuotoją B. K..

37. (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės ir B. K. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 5, kuria B. K. įdarbinta ieškovės įmonėje dirbti dėstytoja-vadybininke, nustatyta 40 valandų darbo savaitė ir (duomenys neskelbtini) mėnesinis darbo užmokestis. 2020 m. birželio 10 d. B. K. informavo ieškovę, kad nuo 2020 m. birželio 15 d. pageidauja nutraukti darbo sutartį. 2020 m. birželio 12 d. ieškovės įsakymu B. K. atleista iš darbo nuo 2020 m. birželio 12 d.

38. (duomenys neskelbtini) atsakovė ir B. K. sudarė neterminuotą darbo sutartį, kuria B. K. priimta dirbti atsakovės įmonėje anglų kalbos mokytoja, nustatant 36 valandų darbo savaitę ir (duomenys neskelbtini) mėnesinį darbo užmokestį. Ieškovė, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teigia, kad atsakovė yra atsakinga už tai, kad darbuotoja B. K. perėjo dirbti į atsakovės įmonę, todėl yra laikoma pažeidusia šalių sutartį ir privalo sumokėti sutartyje numatytas netesybas. Atsakovė su tuo nesutinka, tvirtina, kad ji neatliko buvusios ieškovės darbuotojos viliojimo veiksmų. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį pripažino pagrįstu, o atsakovė apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti.

39. Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovės darbuotoja, nutraukusi darbo sutartį su ieškove, įsidarbino anglų kalbos mokytoja pas atsakovę, kuriai ieškovė anksčiau teikė anglų kalbos mokymo paslaugas (per tą pačią darbuotoją B. K.). Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovė, įdarbindama B. K., pažeidė šalių sudarytos sutarties 3.2 punktą, t. y. atliko darbuotojos viliojimą, dėl ko jai turėtų būti taikoma sutartinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė šiuos veiksmus atliko ir teisėjų kolegija su tokiu teismo vertinimu sutinka.

40. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodo ir apeliantė, vien darbuotojos B. K. perėjimo dirbti pas atsakovę faktas negali būti laikomas šalių sutarties pažeidimu, tačiau būtina išsiaiškinti ir nustatyti, ar atsakovė atliko sutartimi draudžiamus veiksmus - darbuotojos viliojimą, kurį atsakovė neigia. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad byloje nėra konkretaus, tiesioginio įrodymo, kada ir kaip atsakovė pasiūlė B. K. geresnėmis sąlygomis pereiti dirbti pas atsakovę, ar siūlė darbuotojai nutraukti sutartį su ieškove ir pan., tačiau kiti byloje esantys tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai patvirtina atsakovės atliktus neteisėtus veiksmus.

41. Pažymėtina, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios ir procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

42. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į B. K., kuri, atsakovės vertinimu, yra pagrindinė liudytoja byloje, parodymus. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus šios liudytojos parodymus, vertino juos kitų įrodymų kontekste, pažymėdamas, kad tiek jos, tiek kitos atsakovės darbuotojos J. P. parodymai savaime negali būti laikomi visiškai objektyviais ir nešališkais, nes jos nesuinteresuotos duoti tokių parodymų, kurie galėtų pakenkti (finansine prasme) jų darbdaviui (atsakovei). Tai, kad tiek B. K., tiek J. P. parodymai teismo buvo įvertinti, rodo jų analizė ir prieštaravimų šalinimas sprendime. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, jais nesirėmė, vertino kritiškai, nesudaro pagrindo laikyti, kad minimi įrodymai nebuvo įvertinti.

43. Iš tikrųjų pokalbio, kurio metu, kaip teigia atsakovė, B. K. pati pasisiūlė dirbti pas atsakovę, aplinkybių išsiaiškinimas turi svarbią reikšmę nustatant, ar buvo atlikti viliojimo veiksmai. Šiuo atveju abi liudytojos sutartinai nurodė, kad B. K. paskambino atsakovei 2020 m. birželio 23 d. ir pasiūlė savo kandidatūrą anglų kalbos mokytojos pareigoms užimti, tačiau nesutampa liudytojų parodymai dėl šio pokalbio baigties ir darbo pokalbio rezultatų, t. y. B. K. nurodo, kad ji buvo tikra, jog bus įdarbinta atsakovės įmonėje, todėl kitų darbo paieškos veiksmų neatliko. Tuo tarpu J. P. teigia, kad informavo B. K., jog dėl anglų kalbos mokytojos pozicijos yra preliminariai susitarta su kita mokytoja, tačiau, jai atsisakius, būtų svarstoma ir B. K. kandidatūra, todėl, jei pageidauja, ji gali atsiųsti atsakovei gyvenimo aprašymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie liudijimų nesutapimai yra pakankamai reikšmingi ir suteikia pagrindo kritiškai vertinti liudytojų parodymus, susijusius su šiuo pokalbiu. Taip pat teisėjų kolegija pritaria ieškovės pozicijai, kad sunkiai tikėtina, jog B. K. galėjo pamiršti pokalbyje sužinotą aplinkybę apie tai, kad pozicija į jos pretenduojamas anglų kalbos mokytos pareigas jau yra faktiškai užimta ir tikimybė įsidarbinti pas atsakovę yra labai maža. Dėl to, esant esminiams prieštaravimams liudytojų parodymuose, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino juos kritiškai ir rėmėsi kitais byloje esančiais įrodymais. Šiuo atveju įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

44. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kiti byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad B. K. iš darbo ieškovės įmonėje išėjo jau turėdama atsakovės pasiūlymą dirbti atsakovės valdomoje mokykloje, t. y. atsakovė iki jos išėjimo iš darbo pas ieškovę, atsakovė atliko jos viliojimo veiksmus. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad savo gyvenimo aprašymą atsakovei B. K. nusiuntė praėjus vos dvylikai dienų po darbo santykių nutraukimo ieškovės įmonėje. Byloje nėra įrodymų, kad darbuotoja savo gyvenimo aprašymą būtų siuntusi kam nors kitam arba būtų atlikusi kitus aktyvius darbo paieškos veiksmus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad užsiregistravimas Užimtumo tarnyboje dar nėra aktyvios darbo paieškos, o labiau siekis užsitikrinti socialines garantijas ir turėti socialinį draudimą pereinamuoju laikotarpiu tarp mokslo metų, nėra pagrindo pripažinti, kad B. K. iš darbo pas ieškovę išėjo „į nežinią“.

45. Svarbu ir tai, kad, nors atsakovė nurodo, kad ji ieškojo anglų kalbos mokytojo jau nuo 2020 m. sausio mėnesio, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Pagal bylos duomenis atsakovė nebuvo viešai paskelbusi informacijos apie ieškomą anglų kalbos mokytoją, atsakovei gyvenimo aprašymus buvo pateikusi tik B. K. ir kitas pedagogas, kuris taip pat buvo įdarbintas (kaip teigia atsakovė, teikia atsakovei paslaugas) mokyti atsakovės mokinius. Aplinkybės, susijusios su galimu E. S. atėjimu dirbti pas atsakovę taip pat vertintinos kritiškai. Pati atsakovės vadovė J. P. nurodė, kad ji buvo tikra dėl E. S. atėjimo dirbti pas atsakovę, tačiau kažkodėl birželio mėnesį, kai iš darbo pas ieškovę išėjo B. K., pradėjo abejoti E. S. atėjimo dirbti realumu, nepaisant to, nesiėmė jokių priemonių susisiekti su E. S. tam, kad savo abejones išsklaidyti, bet priešingai, per pažįstamus pradėjo ieškoti anglų kalbos mokytojų rekomendacijų.

46. Teisėjų kolegija taip pat laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad B. K., nutraukdama darbo santykius su ieškove, jau žinojo, kad ir toliau mokys atsakovės mokinius, tačiau jau ne kaip ieškovės, o kaip atsakovės darbuotoja. Šią aplinkybę patvirtina B. K. atsakovės mokiniams mokslo metų pabaigoje rašytas laiškas, kuriame B. K. atsisveikina su moksleiviais iki kito mokslo metų sezono. Nors B. K. nurodė, kad taip atsisveikino siekdama išvengti vaikų ir jų tėvų klausimų apie jos ateities planus, byloje nėra įrodymų, kad taip pat B. K. atsisveikintų ir su kitų mokyklų mokiniais. Tokie B. K. argumentai taip pat prieštarauja elementariai logikai, nes, siekiant išvengti klausimų apie ateities planus, galima tiesiog atsisveikinti su moksleiviais, nenurodant jokių ateities perspektyvų. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, B. K. mokytiems vaikams ir jų tėvams rašytas laiškas vertintinas ne kaip atsisveikinimas, o kaip pažadas susitikti kitą sezoną, kurį B. K. davė, būdama apsisprendusi išeiti iš darbo ieškovės įmonėje, tačiau tęsti vaikų mokymą jau kaip atsakovės darbuotoja.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė, teigdama, kad B. K. dirbti pas atsakovę perėjo dėl prastų darbo sąlygų pas ieškovę, šių teiginių nepagrindė. Priešingai, byloje yra pakankamai duomenų, kad darbuotojos darbo sąlygos pas ieškovę buvo geros, ieškovė dėjo pastangas spręsti visas B. K. kylančias problemas (nupirko mokymo priemonių, sprendė darbo krūvio, važinėjimo tarp miesto rajonų ir darbo savaitgaliais klausimus) ir nuo 2020 m. sausio mėnesio darbuotoja esminių nusiskundimų dėl darbo sąlygų neturėjo. Savaime suprantama, kad atsakovės B. K. pasiūlytos darbo sąlygos galimai yra žymiai geresnės (trumpesnė darbo savaitė, didesnis atlyginimas, darbas vienoje vietoje), tačiau taip ir būna darbuotojų viliojimo atveju, tačiau nesudaro pagrindo teigti, kad darbo sąlygos pas ieškovę buvo tokios nepakeliamos, kad privertė B. K. ieškotis kito darbdavio. Byloje pateikti ir nepaneigti įrodymai, kad atmosfera buvusioje darbovietėje (pas ieškovę) buvo gera, B. K. su ieškovės atstovėmis išsiskyrė gražiai, bendravo šiltai, pati B. K. nurodė, kad darbo sąlygos pas ieškovę buvo geresnės nei buvusioje jos darbovietėje. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad konkrečiu atveju, žinant, jog dirbdama tiesiogiai pas atsakovę, B. K. turėtų žymiai geresnes darbo sąlygas, pažįstant atsakovės kolektyvą, mokinius bei tėvus, vien atsakovės kreipimasis į B. K. su informacija, kad yra ieškomas anglų kalbos pedagogas, vertintina kaip viliojimo veiksmas.

48. Kad atsakovė atliko faktinius darbuotojos viliojimo veiksmus, patvirtina ir pirminis pačios atsakovės elgesys 2020 m. rugpjūčio mėnesį. Nors apeliantė teigia, kad nereikėtų sureikšminti atsakovės vadovės ieškovei siųstų elektroninių laiškų, kadangi jie surašyti buitine kalba, nesitikint bylinėjimosi teisme, tačiau jų turinys patvirtina atsakovės dalyvavimo B. K. apsisprendime dėl įsidarbinimo faktą. Atsakovės vadovė J. P. 2020 m. rugpjūčio 17 d. laišku, atsakydama ieškovės atstovei apie tolimesnius planus, nurodo, kad naujiems mokslo metams ieškovės paslaugų atsakovei nebereiks, nes sužinojusi, kad B. (B. K.) išeina iš ieškovės, atsakovė pasiūlė jai toliau likti dirbti ir pastaroji sutiko. Taigi, atsakovės atstovė (vadovė) iš esmės pati pripažįsta, kad atsakovė atliko veiksmus, susijusius su darbuotojos perviliojimu. Ieškovei paminėjus sutartyje sulygtą baudą, kitu el. laišku, atsakovės atstovė situaciją komentuoja jau kiek kitaip, t. y., kad nežinojo, jog B. K. išeina iš darbo, o tik teiravosi jos rekomendacijų dėl anglų kalbos mokytojo, o ši pati pasisiūlė. Taigi, nors atsakovės laiškų turinys ir yra kiek prieštaringas, tačiau iš jų atsakovės veiksmai neabejotinai gali būti vertinami kaip darbuotojos viliojimas.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų, kartu ir įrodinėjimo procesą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų ir pagrįstai nustatė, kad atsakovė atliko darbuotojos viliojimo veiksmus, dėl ko jai taikytina sutartinė atsakomybė.

50. Apeliantė taip pat nesutinka, kad, teismui laikant, jog atsakovė pažeidė sutartines pareigas, teismas neatsižvelgė į tai, kad sutartyje nustatytas baudos dydis yra neproporcingas ir aiškiai nepagrįstas. Teisėjų kolegija ir šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolės neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas yra pagrindas nukentėjusiai šaliai reikalauti taikyti įstatyme įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2010). Kreditorius, siekdamas apsaugoti teisėtus savo interesus prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos vykdymo atveju, naudotis Lietuvos civilinėje teisėje įtvirtintais kreditoriaus interesų apsaugos būdais – netesybų ir (ar) palūkanų institutais, taikomais jo pasirinkimu.

52. Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70 straipsnis, 6.71 straipsnis), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Kreditorius už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali reikalauti taikyti skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę: netesybų išieškojimą ir (ar) nuostolių atlyginimą (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis).

53. Šiuo atveju, sudarydamos sutartį šalys susitarė dėl sutartinių netesybų, jei atsakovė pažeistų sutarties nuostatas, susijusias su darbuotojų viliojimu, ir numatė, kad už kiekvieną įsipareigojimo pažeidimą taikoma 10 000 EUR bauda. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją taisyklę netesybos (bauda, delspinigiai) yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, dėl kurių šalys susitaria sudarydamos sutartį ir kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015). Netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016).

54. Atsižvelgiant į teismų praktiką ir nustačius, kad atsakovė pažeidė sutarties 3.2 punkte nurodytą įsipareigojimą nevilioti ieškovės darbuotojų, ieškovė turi teisę reikalauti sutartimi apibrėžtų netesybų, t. y. 10 000 EUR ir ši suma laikoma minimaliais ieškovės nuostoliais dėl atsakovės įvykdyto sutarties pažeidimo, kurių įrodinėti nereikia.

55. Sprendžiant, at prašomas priteisti baudos dydis yra proporcingas padarytam sutarties pažeidimui, ir yra adekvatus, svarbu nustatyti sutarties šalių valią sudarant sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad paslaugų teikimo sutartyje atskiru punktu įtvirtinta atsakovės pareiga susilaikyti nuo ieškovės darbuotojų viliojimo veiksmų, rodo šio įsipareigojimo svarbą ieškovei. Objektyviai įmonės gebėjimą sumaniai veikti mažina kvalifikuoto darbuotojo netekimas. Šiuo atveju, ieškovė, teikdama paslaugas klientams, investuoja į darbuotojų apmokymą, jų kvalifikacijos kėlimą ir asmeninių įgūdžių tobulinimą. Savo ruožtu, ieškovė, būdama verslo subjektas taip pat vertina rizikas, kad klientai, išbandę darbuotojus ir neįdėję jokių papildomų pastangų, gali bandyti vilioti darbuotojus pereiti dirbti pas juos tiesiogiai, o darbuotojai, į kuriuos investuota, kasdien matydami patrauklesnes darbo sąlygas (nes fiziškai būna klientų patalpose, bendrauja su kolegomis), gali tokiais pasiūlymais susivilioti. Taigi, siekiant išvengti tokių situacijų, sutartyje buvo aiškiai apibrėžtas tokių atsakovės veiksmų draudimas, nurodant konkrečius ieškovės minimalius nuostolius.

56. Šiuo atveju atsakovė, neieškodama tinkamo, bet galbūt dirbti mažiau parengto darbuotojo laisvoje darbo rinkoje, pasinaudojo parengta ir išbandyta specialiste, turinčia patirties ir kvalifikacijos. Kvalifikuoto darbuotojo netekimas įmonei savaime turi jai neigiamos įtakos, taip pat ir jos konkurencingumui. B. K. perėjus dirbti pas atsakovę, ieškovė savaime suprantama neteko pajamų, kurias gaudavo iš atsakovės už mokinių mokymą, be to, byloje yra įrodymų, kad dėl B. K. išėjimo, su ieškove atsisakė dirbti dar viena mokykla, kuri norėjo toliau tęsti bendradarbiavimą vien dėl nurodytos darbuotojos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės prašomas iš atsakovės priteisti baudos dydis yra proporcingas įvykdytam sutarties pažeidimui ir jį mažinti nėra teisinio pagrindo. Įrodymų, paneigiančių tokią teismo išvadą, apeliantė nepateikė.

57. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

58. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011; kt.). Teisėjų kolegija šiuo atveju sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

59. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios pagal pateiktus įrodymus sudaro 1 361,25 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 ir 98 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjaus ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kalbų partneriai“ 1 361,25 EUR (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt vieną eurą 25 euro centus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.