Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Infes“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1397-909/2021 pagal ieškovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Verslo idėja“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Infes“ dėl prievolės tinkamo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

34. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

35. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

36. Byloje nustatyta, kad 2018 m. spalio 29 d. tarp UAB „Infes“ ir UAB „Energetikos inžinerija“ buvo sudaryta projektavimo paslaugų ir projekto vykdymo priežiūros sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). 2020 m. sausio 6 d. bei 2020 m. vasario 12 d. UAB „Energetikos inžinerija“ ir atsakovė sudarė atliktų darbų aktus dėl atitinkamų darbų atlikimo. Šiuo pagrindu UAB „Energetikos inžinerija“ išrašė PVM sąskaitas faktūras, t. y. PVM sąskaitą faktūrą serija EIN Nr. 2020001, išrašytą 33 889,35 Eur sumai ir PVM sąskaitą faktūrą serija EIN Nr. 2020007, išrašytą 26 358,39 Eur sumai. Pagal Sutartyje sulygtas sąlygas, statytoju yra UAB „Visagino energija“, todėl UAB „Visagino energija“ už projektavimo paslaugas atsakovui pilnai sumokėjo 2020 m. sausio 29 d. 2020 m. kovo 6 d. UAB „Energetikos inžinerija“ atsakovei pateikė raginimą dėl įsiskolinimo Nr. 1, kurioje nurodyta, kad ji nėra atsiskaičiusi su UAB „Energetikos inžinerija“ už suteiktas paslaugas, pagal minėtas sąskaitas faktūras, kurių bendra skolos suma sudaro 60 247,74 Eur. Raginime nurodyta, kad negavę apmokėjimo iki 2020 m kovo 13 d., UAB „Energetikos inžinerija“ kreipsis į skolų išieškojimo firmą, skolos išieškojimu teismo būdu.

37. 2020 m. kovo 20 d. tarp ieškovės ir UAB „Energetikos inžinerija“ buvo sudaryta Reikalavimo teisės perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)dėl atsakovės skolos perėmimo iš pradinio kreditoriaus UAB „Energetikos inžinerija“. Pagal šią sutartį, pradinis kreditorius perleido, o ieškovė perėmė iš pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę į skolą, kartu su visomis netesybomis, t. y bauda, delspinigiais, palūkanomis bei nuostoliais iš atsakovės. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo dieną atsakovė į pradinio kreditoriaus sąskaitą 2020 m. kovo 20 d. atliko bankinį pavedimą, kuriuo padengė dalį susidariusios skolos – įmokėta 7 000,00 Eur. 2020 m. kovo 23 d. ieškovė registruotu ir elektroniniu paštu išsiuntė atsakovei reikalavimo teisės perleidimo sutartį bei pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo, raginantį padengti susidariusią skolą, kuriuo taip pat atsakovei nustatė skolos padengimo terminą – 5 dienas. Pranešimą su reikalavimo teisės perleidimo sutartimi registruotu paštu atsakovei pavyko įteikti 2020 m. kovo 28 d. ir atsakovė pripažino reikalavimo teisės perleidimo faktą. 2020 m. kovo 26 d. į ieškovės sąskaitą buvo atliktas dalinis skolos apmokėjimas bei pervesta 27 889,35 Eur suma. 2020 m. balandžio 3 d. atsakovė atliko dar vieną bankinį pavedimą, kuriuo buvo padengta 25 358,39 Eur dalies skola.

Dėl tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto reikšmės

40. Apeliantės teigimu, Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu apeliantė ir pradinis kreditorius 2020 m. vasario 29 dienai užfiksavo apeliantės skolą pradiniam kreditoriui - 60 247,74 Eur. Tokiu būdu šalys susitarė dėl apeliantės galutinio skolos dydžio ir konstatavo, jog apeliantė yra skoloje pradiniam kreditoriui tik pagrindinę skolą - 60 247,74 Eur. Delspinigių pradinis kreditorius nepriskaičiavo ir iš atsakovės nereikalavo, tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ir nevertino jo reikšmės šioje byloje.

41. Pažymėtina, pagal kasacinio teismo praktiką, Tarpusavio skolų suderinimo aktas nors ir yra įrodymas, patvirtinantis, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio, tačiau šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu ar iš viso su aktu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokį aktą ar jame nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-1326/2000, Nr. 3K-3-1321/2000, Nr. 3K-3-1214/2000). Tačiau pastebėtina, jog kasacinio teismo praktikoje skolų suderinimo aktas nelaikomas sandoriu. Atitinkamai, jį nebūtina pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-572/2008). Teismų praktikoje laikoma, kad jei skolų suderinimo aktai fiksuoja neatitinkančią tikrovės skolą, tokie suderinimo aktai negali sukelti šalims teisinių pasekmių. Aktai dėl tarpusavio skolų yra išvestiniai dokumentai, nes surašomi pirminių duomenų pagrindu. Tik byloje nesant įrodymų, paneigiančių tokio pobūdžio akte nurodytas aplinkybes, jis gali patvirtinti šalių susitarimą dėl įsipareigojimų dydžio. Todėl faktinį skolų dydį galima įrodinėti tiesioginiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-538/2004, Nr. 3K-3-572/2008).

42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju tarpusavio skolų suderinimo aktas yra išvestinis dokumentas, kuris turėjo ir galėjo būti surašytas kitų pirminių duomenų pagrindu, t. y. projektavimo paslaugų ir projekto vykdymo priežiūros sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, kurios 6.7. punktu šalys susitarė, jog atsakovė, laiku neatsiskaičiusi pradiniam kreditoriui už suteiktus darbus, privalo sumokėti pradiniam kreditoriui 0,02 procentus delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su ieškovės argumentais pažymi, kad 2020 m. kovo 6 d. sudarytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas pats savaime negali būti laikomas dokumentu, kuriuo būtų atsisakoma nuo netesybų reikalavimo, kadangi priešingu atveju tai reikštų atitinkamų sutarties nuostatų keitimą. Pažymėtina ir tai, kad tarpusavio skolų suderinimo aktą pasirašė šalių buhalterės, kurios pagal Sutarties 7.2. punktą neturėjo įgaliojimo keisti Sutarties nuostatų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, minėtas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas savaime nepanaikino UAB „Energetikos inžinerija“ teisės vėliau reikalauti sutartinių netesybų vadovaujantis 2018 m. spalio 29 d. Sutarties nuostatomis. Dėl šios priežasties apeliantės argumentai, jog apeliantė yra skoloje pradiniam kreditoriui tik pagrindinę skolą - 60 247,74 Eur yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleistų reikalavimų apimties

43. Taip pat apeliantė nurodo, jog Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto pagrindu suderintas skolos dydis, kurį apima tik pagrindinė skola, pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras (t. y. neįskaitant delspinigių ir skolos išieškojimo išlaidų) – privalomai galioja ir naujajam kreditoriui - ieškovei. Teismas, neatsižvelgdamas į tai, jog skolą būtent pagal šį aktą pradinis kreditorius perleido ieškovei, o apeliantė būtent šio dokumento pagrindu pradėjo vykdyti mokėjimus, priėmė sprendimą, prieštaraujantį CK 6.101 straipsnio 1 daliai, t. y. po reikalavimo teisės perleidimo apeliantės skolos suma buvo nepagrįstai ieškovės padidinta.

44. Reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Šis esminis cesijos požymis atskleidžiamas reikalavimo perleidimo instituto normose: CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės, CK 6.107 straipsnio 1 dalyje – kad skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą; pagal CK 6.101 straipsnio 2 dalį reikalavimo įgijėjui (naujajam kreditoriui) pereina ne tik pagrindinė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės. Pagal cesijos sutartį pradiniam kreditoriui perdavus savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoje jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. Nacionalinė kredito unija ir kt.,bylos Nr. 3K-3-394/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Jaukurai“ v. UAB ,,Forsitia“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-469/2010; kt.).

45. Bylos duomenimis nustatyta, kad Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi naujasis kreditorius (ieškovė) perima iš pradinio kreditoriaus reikalavimo teisę į skolą kartu su visomis netesybomis (bauda, delspinigiais) palūkanomis bei nuostoliais pagal dokumentus, išvardintus sutarties lentelėje. Kaip jau buvo minėta, naujasis kreditorius (ieškovė) yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko (atsakovės) sutarties sąlygų. Taigi, tai, kad perleidžiama reikalavimo suma, nurodyta reikalavimo perleidimo sutartyje, yra 60 247,74 Eur, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš to negalima daryti išvados, kad ieškovė negali reikalauti delspinigių pagal Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.101 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Tai reiškia, kad tokios teisės pereina reikalavimo įgijėjui, net jeigu reikalavimo perleidimo sutartyje tai ir nėra nurodyta. Bet CK nedraudžia šalims sutartyje numatyti, kad perleidžiamas tik pagrindinis reikalavimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiu atveju reikalavimas perleidžiamas tik iš dalies. Bet jeigu papildoma prievolė neatsiejamai yra susijusi su pagrindine, reikalavimo teisės, kylančios iš papildomos prievolės, negalima perleisti atskirai nuo reikalavimo teisės, kylančios iš pagrindinės prievolės. Taigi, šiuo atveju pagrindinis reikalavimas nurodytas reikalavimo perleidimo sutartyje yra 60 247,74 Eur atsakovės skola ieškovei, tačiau esant atsakovės atsiskaitymo pradelsimo faktui, atsakovei kyla papildoma sutartinė prievolė mokėti sutartinius delspinigius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad delspinigių suma nėra nuolatinė vertinė reikšmė – priklausomai nuo laiko tarpo ši suma nuolat kinta. Byloje nėra duomenų, kad pradinės kreditorės reikalavimas ieškovei buvo perleistas tik iš dalies (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė įrodė, jog turi reikalavimo teisę atsakovei ne tik dėl pagrindinės skolos sumos bet ir dėl papildomų sumų (netesybų ir skolos išieškojimo išlaidų), kurios susidarė minėtos Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Dėl šios priežasties atsakovės argumentai, jog ieškovė ikiteisminiuose šalių santykiuose atsakovei pareiškė mažesnį reikalavimą nei reiškiant ieškinį bei tai, kad po reikalavimo teisės perleidimo apeliantės skolos suma buvo nepagrįstai ieškovės padidinta yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminų bei delspinigių skaičiavimo laikotarpio

47. Apeliantė ir pradinis kreditorius Projektavimo sutarties 3.5 punktu susitarė, jog Atsakovė už atliktus darbus apmokės pagal pateiktus atliktų darbų aktus ir PVM sąskaitas faktūras per 5 kalendorines dienas po lėšų gavimo už atitinkamus darbus iš statytojo.

48. Apeliantės teigimu, pirminė PVM sąskaita faktūra Nr. 2020001 buvo su trūkumais: neteisingai nurodytas avanso dengimas ir galutinė mokėtina suma. Pakoreguotą minėtą sąskaitą faktūrą Pradinis kreditorius apmokėjimui el. paštu apeliantei pateikė tik 2020 m. kovo 9 d., todėl ji turėjo būti apmokėta per 5 dienas nuo galutinio mokėjimo iš statytojo gavimo (2020 m. sausio 29 d.), t. y. iki 2020 m. vasario 3 d. Tačiau su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, nes 2020 m. kovo 9 d. korekcijomis taisyta galutinė skolos suma ne PVM sąskaitoje faktūroje, o kitame dokumente - raginime padengti susidariusią skolą, o PVM sąskaitoje faktūroje buvo atlikti kiti, ne su sąskaitos suma susiję, koregavimai. Taigi, nuo 2020 m. sausio 6 d. apeliantė buvo tinkamai informuota apie teisingą reikalaujamą sumą PVM sąskaitos faktūros serija EIN Nr. 2020001 pagrindu ir 2020 m. kovo 6 d. atlikti buhalteriniai koregavimai, nesusiję su sąskaitos suma, kaip teisingai nurodė ieškovė, visiškai neturi jokios reikšmės šios bylos nagrinėjimui.

49. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad ieškovė pinigus iš statytojo gavo 2020 m. sausio 29 d., tačiau PVM sąskaitą faktūrą serija EIN Nr. 2020007, kurios pagrindu atsiranda prievolė atsiskaityti su kreditoriumi, apeliantė gavo tik 2020 m. vasario 12 d. Apeliantė nurodo, jog šiai sąskaitai faktūrai turėjo būti nustatytas 5 kalendorinių dienų apmokėjimo laikas ir teismas nepagrįstai nurodė, jog apeliantė minėtą PVM sąskaitą faktūrą privalėjo sumokėti tą pačią dieną.

50. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 29 dalį PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje, kurio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, kad šiame buhalterinės apskaitos dokumente turi būti nurodytas PVM tarifas (tarifai). Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių, paslaugų, pateikimą.

52. Bylos duomenimis nustatyta, kad statytojas pilna apimtimi su atsakove atsiskaitė 2020 m. sausio 29 d., todėl 5 kalendorinių dienų terminas baigėsi 2020 m. vasario 3 d. Kadangi pradinis kreditorius tuo laikotarpiu dar nebuvo išrašęs PVM sąskaitos faktūros 26 358,39 Eur sumai, atsakovė neturėjo pagrindo PVM sąskaitos faktūros 2020 m. sausio 29 d. – 2020 m. vasario 3 d. apmokėti susidariusios skolos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad statytojas pilna apimtimi su atsakove jau buvo atsiskaitęs bei įvertinus tai, kad 2020 m. vasario 12 d. pradinis kreditorius išrašė PVM sąskaitą faktūrą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog PVM sąskaitai faktūrai serija EIN Nr. 2020007 nebuvo suteiktas joks apmokėjimo terminas – sąskaita atsakovės turėjo būti padengta tą pačią sąskaitos priėmimo dieną, t. y. 2020 m. vasario 12 d. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė jau turėjo žinoti apie mokėtiną sumą lėšų gavimo iš statytojo dieną, todėl turėjo įvertinti PVM sąskaitos faktūros apmokėjimo terminą. Pažymėtina, kad minėta PVM sąskaita faktūra buvo tik dokumentas formaliai įforminantis įvykusį paslaugų suteikimą, apie kurios apmokėjimą jau apeliantė turėjo žinoti iš anksto, todėl apeliantės argumentai, jog šiai sąskaitai faktūrai turėjo būti nustatytas 5 kalendorinių dienų apmokėjimo laikas yra taip pat visiškai nepagristi, todėl atmestini.

53. Apeliantės teigimu, ieškovė negali priskaičiuoti delspinigių už laikotarpį, kuriuo neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę ir kuriuo pradinis kreditorius nereiškė reikalavimo sumokėti delspinigius, o tokiomis sąlygomis apeliantė pradėjo vykdyti savo mokėjimus. Apeliantė nurodo, kad Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte fiksuotas galutinis apeliantės skolos pradiniam kreditoriui dydis 2020 m. vasario 29 d., todėl ieškovė neturi teisės skaičiuoti delspinigių už laikotarpį iki 2020 m. vasario 29 d. Reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta 2020 m. kovo 20 d., tą dieną apeliantė, vadovaudamasi galiojančiu Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu ir pradinio kreditoriaus išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, pradėjo vykdyti skolos mokėjimus, todėl delspinigių skaičiavimo pradžios terminas negalėtų būti anksčiau nei nuo 2020 m. kovo 21 d.

54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas.

55. Taip pat reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiamas ne daiktas, bet reikalavimo teisė. Pradinis kreditorius gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2013.) Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad kilus šalių ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė buvo galiojanti reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu, o vertinant reikalavimo perleidimo teisėtumą reikia įvertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (2008 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008; kt.).

56. Pradinis kreditorius, iki reikalavimo perleidimo momento, t. y. iki 2020 m. kovo 20 d. turėjo teisę į atsakovės skolą, t. y. 60 247,74 Eur ir ji buvo galiojanti. Pati prievolė kilo iš šalių sudarytos sutarties bei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Nuo 2020 m. kovo 20 d. naujuoju kreditoriumi tapo ieškovė ir tai suponavo reikalavimo teisės perleidimo sutartis, kuri savo esme pakeičia kreditorių prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2013). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė 2020 m. kovo 20 d. perėmė reikalavimo teisę ir ji buvo galiojanti, atsakovės argumentai dėl reikalavimo perleidimo ir delspinigių skaičiavimo momento nustatymo yra visiškai nepagrįsti.

Dėl įsiskolinimų priteisimo

57. CK 6.54 straipsnis nustato įmokų paskirstymo principus. Nurodytas straipsnis įtvirtina, kad, jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti. Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018).

58. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimai dėl įskaitymų buvo grindžiami išskirtinai pagal įstatymo nuostatas ir tokį įskaitymą, dėl atsakovės prievolės pažeidimo, nuo pat pradžių pripažino tiek pradinis kreditorius tiek ieškovė. Atsakovė buvo įpareigota pirmiau apmokėti netesybas, kurios pagal įstatymą turi būti apmokamos trečiąja eile, o po to pagrindinę skolą, kuri pagal įstatymą apmokama ketvirtąja eile. Byloje nėra duomenų, kad sutartimi įmokų įskaitymas buvo atskirai aptartas (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, nuo visų įmokų, atliktų laikotarpiu 2020 m. kovo 20 d. – 2020 m. balandžio 3 d., skirtų PVM sąskaitoms faktūroms, serija EIN Nr. 2020001, Nr. 2020007, apmokėti, pagrįstai pirmiau buvo nuskaičiuojami susidarę delspinigiai, o po to išskiriama skolos dalis.

59. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog dalinai apmokėjo PVM sąskaitas faktūras, tačiau tinkamai su ieškove galutinai neatsiskaitė. Ieškovė pagrįstai, nepažeidžiant CK 6.54 straipsnio normos vykdė įmokų paskirstymą, o atsakovė nepaneigė savo prievolės atsiskaityti ieškovei, todėl teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 590,42 Eur dydžio skolos likutį už neatsiskaitytą PVM sąskaitą faktūrą serija EIN Nr. 2020007 (CK 6.38, 6.59, 6.205, 6.256 straipsniai). Kadangi atsakovė praleido prievolės įvykdymo terminą, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 15,23 Eur delspinigius (CK 6.71 straipsnis).

60. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl baudos paskyrimo

61. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pateikė nepagrįstą procesinį dokumentą arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. Teismas nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

63. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, pagal CPK 95 straipsnio 1 dalies nuostatas piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Oruva” ir Ko” v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius, bylos Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. BUAB „Natūralios sultys“, bylos Nr. 3K-3-94/2010). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Visi ieškovės procesiniai veiksmai buvo atliekami pagal jų tiesioginę paskirtį laiku ir tinkamai vykdant teismo įpareigojimus bei ginant savo, kaip kreditorės, interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės veiksmai teisminiame procese neatitinka nė vieno piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bruožo. Nenustačius, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti jai baudą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

64. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 30,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 300,00 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą.

65. Pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovės priteisė iš viso 645,65 Eur sumą, todėl teismas vertino, jog yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės 15 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovei atsisakius dalies reikalavimo dėl 668,01 Eur priteisimo, teismas taip pat vertino, jog yra pagrindas grąžinti ieškovei 11 Eur žyminio mokesčio, t. y. 75 procentus nuo 668,01 Eur sumos mokėtino žyminio mokesčio (15 Eur x 75 / 100 = 11 Eur) (CPK 87 straipsnio 1 dalis, 5 dalis). Teismas taip pat grąžino ieškovei permokėtą žyminio mokesčio dalį – 8 Eur (CPK 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis). Taigi, teismas sprendė, jog ieškovei iš viso grąžintina žyminio mokesčio dalis sudaro 19,00 Eur (11 Eur + 8 Eur).

67. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi atsakovei priteisė atlyginti 50 procentų ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų, nors po ieškovės 51 procentų dalies ieškinio atsisakymo, tenkinta dalis sudaro tik 49 procentai.

68. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad pirmiau aptartoms bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms nėra būdingas absoliutumas – proceso įstatymas suteikia teismui teisę nukrypti nuo šių taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis), tačiau tiek, kiek susiję su tokios teisės įgyvendinimu, būtina akcentuoti, kad proceso įstatymo nuostata, reglamentuojanti šią teismo teisę, yra bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimtis. Taigi, nors teismas priteisė atsakovei atlyginti 50 procentų, o ne 49 procentus bylinėjimosi išlaidų, tačiau kaip matyti, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pasinaudojo teise nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su aukščiau minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

69. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad apeliantė byloje patyrė 2 057,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už susipažinimą su ieškiniu ir atsiliepimo surašymą bei papildomai patyrė 605,00 Eur išlaidų už atsiliepimo į patikslintą ieškinį surašymą bei prašė šias 605,00 Eur dydžio išlaidas traktuoti kaip atsakovės patirtus nuostolius. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad jos papildomai patirtas 605 Eur išlaidas iš esmės lėmė ieškovės elgesys, todėl teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, sprendė, kad yra pagrindas šias 605,00 Eur dydžio išlaidas priteisti iš ieškovės atsakovei. Likusioje dalyje atsakovės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo netenkintas, nes teismas patikslintą ieškinį tenkino pilna apimtimi (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

70. Nagrinėjamu atveju apeliantė teismo prašo jos nuostoliais pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį pripažinti 51 procentus teismui su 2020 m. lapkričio 23 d. prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateiktos bylinėjimosi išlaidų sąskaitos, t. y. 1 049,07 Eur. Nurodo, jog dydis paskaičiuotas proporcingai ieškovės nepagrįstai pareikšto ieškinio daliai, kurios ieškovė atsisakė antrą kartą patikslintu ieškiniu (pareikštas pirminis 1 317,37 Eur reikalavimas, kurio 51 procentas (671,72 Eur) atsisakyta antrą kartą patikslintu ieškiniu). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, visi ieškovės procesiniai veiksmai buvo atliekami pagal jų tiesioginę paskirtį laiku ir tinkamai vykdant teismo įpareigojimus bei ginant savo, kaip kreditorės, interesus, ieškovės veiksmai teisminiame procese neatitinka nei vieno piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bruožo. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad ieškovės veiksmai sukėlė tariamą esminę žalą atsakovei. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti aukščiau minėtą apeliantės prašymą.

Dėl bylos procesinės baigties

71. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į atsakovės apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas atsakovės apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

72. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

73. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą.

74. Ieškovė pateikė prašymą dėl papildomų dokumentų prijungimo, kuriuo pateikė duomenis apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas bei prašė šias išlaidas priteisti iš atsakovės, t. y. 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (konsultaciją bei atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia prijungti prie bylos ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus bei priteisti iš apeliantės ieškovei 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

75. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

76. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą

Priteisti iš apeliantės UAB „Infes“ ieškovei MB „Verslo idėja“ 300,00 Eur (trijų šimtų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.