Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-450-425/2014

teisėjas Gediminas Karpavičius Proceso Nr. 2-50-3-01155-2013-8

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 3 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Margaritos Dzelzienės ir Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Tvirta“ apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-77-839/2014 pagal ieškovės UAB „Estina“ ieškinį atsakovei UAB „Tvirta“, trečiajam asmeniui UAB „Crafts“ dėl įsiskolinimo priteisimo ir atsakovės UAB „Tvirta“ priešieškinį ieškovei UAB „Estina“ dėl avanso grąžinimo ir nuostolių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Nagrinėjamoje apeliacine tvarka civilinėje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad 2013-01-03 UAB „Estina“ ir UAB „Tvirta“ sudarė sutartį Nr. 2013-01/01 (toliau – 2013-01-03 sutartis), kurios pagrindu UAB „Estina“ įsipareigojo per I sutarties vykdymo etapą atlikti įmonės veiklos procesų analizę, pateikti rekomendacijas specialiai techninei įrangai (pirštų antspaudų skaneriai, GPS įrenginiai, kuro lygio matuokliai), reikalingai sistemos diegimui, per II etapą sukurti įmonės veiklos valdymo sistemą, per III etapą įdiegti ir pritaikyti sistemą įmonės verslo poreikiams, apmokyti įmonės darbuotojus dirbti su informacine valdymo sistema, o UAB „Tvirta“ įsipareigojo darbus priimti ir apmokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (1 t., b. l. 7-8). 2013-03-19 priedu Nr. 1 prie sutarties 2013-01/01, kurio numeraciją į „Priedą Nr. 2“ pakeitė 2013-04-17 susitarimu, šalys sutarė pratęsti sutarties įgyvendinimo terminus: I etapo darbus atlikti ne vėliau kaip iki 2013-04-05, II ir III etapų darbus - ne vėliau kaip iki 2013-07-01 (1 t., b. l. 9-10). 2013-02-25 UAB „Tvirta“ sumokėjo 10 000 Lt avansą (1 t., b. l. 11). 2013-04-05 darbų perdavimo-priėmimo aktu UAB „Estina“ perdavė, o UAB „Tvirta“ priėmė atliktus I etapo darbus ir buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra EST-00206 36 300 Lt sumai (1 t., b. l. 16).

Apeliantė teigia, jog 2013-01-03 sutarčiai turi būti taikomos atlygintinių paslaugų santykius reglamentuojančios teisės normos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nors ir rangos, ir paslaugų sutartys sudaromos dėl veiksmų atlikimo, svarbiausias skiriamasis šių sutarčių grupių požymis yra tai, jog pagal atlygintinų paslaugų sutartis įsipareigojama rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą (veiksmus), o pagal rangos sutartis įsipareigojama sukurti ar pasiekti tam tikrą darbo rezultatą ir perduoti jį, kaip atskirą objektą ar tam tikrą jo dalį, kitai šaliai. Kitaip tariant, pirmuoju atveju įsipareigojama dėti tam tikras rūpestingas pastangas atliekant veiksmus, o antruoju – dėti tam tikras pastangas ir pasiekti tam tikrą rezultatą. Nuo to priklauso ir taikytina atsakomybė: jeigu įsipareigojama dėti pastangas vykdant tam tikrą veiklą, tai tokios prievolės skolininkas atsako už netinkamas pastangas (nerūpestingą veiklą), bet neatsakys dėl to, kad nebuvo sukurtas konkretus rezultatas, nes tokios pareigos jis neturėjo. Jeigu įsipareigojama dėl rezultato, tai atsakomybė bus taikoma būtent už rezultato nebuvimą. Atribojant rangos ir paslaugų sutartis svarbu nustatyti, ar šalys susitarė atlikti darbus, kuriais bus sukuriamas ar pagaminamas atskiriamas nuo pačių veiksmų objektas, turintis savarankišką vertę, kurį būtų įmanoma savarankiškai perduoti užsakovui (rangos sutartis), ar buvo susitarta dėl tam tikros veiklos, kurios rezultatas neatskiriamas nuo pačių veiksmų (paslaugų teikimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2012; 2013-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2014-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2014 ir kt.). Iš 2013-01-03 sutarties turinio matyti, kad ji turi autorinės, paslaugų ir rangos sutarčių bruožų. Pagal autorinę sutartį viena šalis (autorius ar jo teisių turėtojas) perduoda arba suteikia autorių turtines teises į literatūros, mokslo ar meno kūrinį arba įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai (teisių perėmėjui ar licenciatui), o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį arba pradėti juo naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 str. 1 d.; 2013-01-03 sutarties 5.2 p.). Rangos sutartimi rangovas įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal užsakovo užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.644 str. 1 d.; 2013-01-03 sutarties 1.1 p., 2.2.3 p.). Paslaugų sutartimi paslaugų teikėjas įsipareigoja pagal kliento užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) (audito, konsultacinių, asmens sveikatos priežiūros, veterinarijos, informacijos, mokymo, turizmo) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu, t. y. atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą, o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 str. 1 d.; 2013-01-03 sutarties 1.1 p., 2.2.3 p.). Nors šalys 2013-01-03 sutartyje nenurodė, kokios teisės normos jai taikomos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pateikiamuose teismui procesiniuose dokumentuose jos rėmėsi rangos ir paslaugų sutartis reglamentuojančiomis nuostatomis, taip pat į 2013-01-03 sutarties turinį, iš kurio matyti, kad detalizuodamos minėtos sutarties vykdymą, šalys nustatė rangai būdingas darbų perdavimo–priėmimo taisykles, kolegija daro išvadą, kad šalys nusprendė ginčo sutarčiai, be kita ko, taikyti rangos sutartį reglamentuojančias bendrąsias nuostatas santykiams, kylantiems iš sutarties nuostatų, turinčių rangos ir autorinės sutarčių bruožų. Rangos sutartį reglamentuojančių bendrųjų nuostatų taikymas šiuo atveju pagrįstas ir dėl to, kad autorinės sutarties vykdymas nėra detaliai reglamentuotas įstatyme, todėl byloje kilusiems klausimams spręsti būtina taikyti įstatymo ir teisės analogiją (CK 6.156 str. 6 d.). Šalių santykiams, kylantiems iš paslaugų teikimo, vadovaujantis CK 6.724 straipsniu, taip pat taikomos bendrosios rangos sutarčių nuostatos. Šiuo atveju, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas nors ir netiksliai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius santykius, tačiau tai negali būti laikoma pagrindu skundžiamą sprendimą panaikinti. Pažymėtina tai, jog ginčas yra kilęs dėl I etapo darbų rezultato, atliktų darbų apmokėjimo bei avanso susigrąžinimo bei nuostolių atlyginimo, todėl šiuo atveju taikytinos rangos santykius reglamentuojančios teisės normos, o apeliantę laikyti silpnesniąja sutarties šalimi nėra jokio pagrindo (CPK 178 str., 185 str.). Vertinant apeliantės argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nevertintų aplinkybių, pastebėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Byloje nepaneigta, kad 2013-01-03 sutartis buvo sudaryta pagal ieškovės pasiūlytą sutarties formą. Duomenų, jog minėta sutartis, jos vykdymo metu, būtų keista šalių susitarimu, be sutarties vykdymo termino pratęsimo, nėra (CPK 178 str.). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2014-01-27 vykusio teismo posėdžio metu apeliantės atstovas patvirtino turint patirties sutarčių sudaryme bei jų vykdyme, todėl aiškinti 2013-01-03 sutarties 4.2 punktą apeliantės naudai nėra pagrindo (2 t., b. l. 60-61).

Nustatyta, jog ginčo sutartyje nenumatytas draudimas vykdant darbus/teikiant paslaugas pasitelkti trečiuosius asmenis, juolab tiek CK 6.650 straipsnio 1 dalies, tiek CK 6.717 straipsnio 3 dalies nuostatos nedraudžia rangovui/paslaugų teikėjui pasitelkti kitus asmenis ir minėta aplinkybė pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog sutarties vykdymo metu apeliantė pretenzijų dėl ieškovės pasitelkto trečiojo asmens nereiškė (CPK 12 str., 178 str.). Vertinant ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos 2012-12-10 sutarties vykdymo terminus, kolegija pažymi, kad, net ir nesant nurodytam konkrečiam įvykdymo terminui, ieškovės, kaip paslaugų teikėjos/rangovės atsakomybė prieš apeliantę išliko nepakitusi (CK 6.650 str. 3 d, 6.717 str. 3 d.). Tai, kad 2013-01-03 sutarties vykdymo terminai buvo pratęsti, nepanaikina byloje esančių įrodymų apie I etapo atliktų darbų perdavimo apeliantei (1 t., b. l. 17). Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl projekto vėlavimo priežasčių, argumentuoja tuo, jog visa būtina darbams/paslaugoms teikti apeliantės buvo teikta ir bendradarbiavimo principas nebuvo pažeistas. Byloje esantis elektroninis susirašinėjimas trečiojo asmens ir ieškovės rodo, jog vykdant 2013-01-03 sutarties I etapo darbus/paslaugas, buvo problemų dėl informacijos teikimo iš apeliantės pusės (2 t., b. l. 8-9). 2014-01-27 teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovas patvirtino informacijos pavėluotą pateikimą iš apeliantės pusės (2 t., b. l. 60-61). Minėto teismo posėdžio metu buvo paaiškinta, kad dėl neefektyvaus sprendimų priėmimo/patvirtinimo būdo, nustatyti terminai buvo pratęsiami. Šie faktai nebuvo paneigti ar nuginčyti (CPK 178 str.). Įvertinęs paties projekto „UAB „Tvirta“ informacinės valdymo sistemos ir reikalingos infrastruktūros diegimas“ finansavimo ir administravimo sutarties pasirašymo datą, 2013-01-03 sutarties tarp ginčo šalių pasirašymo datą, netint sklandų informacijos teikimą trečiajam asmeniui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog dėl ginčo sutarties pratęsimo yra ir apeliantės kaltė (CPK 185 str.). Kaip nepagrįstą pirmosios instancijos teismo nurodytą vėlavimo priežastį apeliantė pateikia vėlavusį specializuotos technikos (pirštų antspaudų skaitytuvų, GPS įrenginių, kuro lygio matuoklių) pirkimą. Pagal apeliantės vykdyto projekto aprašymą, buvo numatyta nuo 2012-05 iki 2012-10 įsigyti bei įdiegti kompiuterinę, programinę ir kitą reikalingą infrastruktūrą (1 t., b. l. 61-64). Iš byloje esančio 2013-07-31 LVPA ir apeliantės susitikimo protokolo matyti, kad minėto susitikimo metu specializuota įranga dar nebuvo įsigyta ir projekto finansavimą prižiūrinti institucija nustatė apeliantei terminą pateikti minėtos įrangos pirkimo procedūrų dokumentus (1 t., b. l. 97). Įvertinus tai, kad aptariamu laikotarpiu apeliantė ir ieškovė nebendradarbiavo ir 2013-07-10 buvo pasirašyta apeliantės sutartis su nauju vykdytoju – UAB „SBS Group“, vienareikšmiškai tvirtinti buvus ieškovės kaltei dėl netekto dalies finansavimo (pavėluoto specialios įrangos įsigijimo) nėra jokio pagrindo (CPK 185 str.).

Nustatyta, kad 2013-04-05 darbų perdavimo-priėmimo aktu ieškovė perdavė I etapo atliktus darbus apeliantei, o 2013-04-22 apeliantė pateikė I informacinės valdymo sistemos diegimo etapo rezultatus CD laikmenoje Lietuvos verslo paramos agentūrai (toliau - LVPA), kas neginčijamai paneigia apeliantės teiginius dėl vėlesnio I etapo atliktų darbų pateikimo (2 t., b. l. 56). Tai, kad minėtu metu apeliantė gavo I etapo atliktus darbus nurodė apeliantės atstovas 2014-01-27 teismo posėdžio metu. Apeliantė nesiekė įrodyti ir neįrodinėjo, kad 2013-04-05 darbų perdavimo-priėmimo aktas yra niekinis ir negaliojantis. Pastebėtina ir tai, kad pagal bylos duomenis, apeliantės atstovas – direktorius A. M. tik nuo 2013-04-13 iki 2013-04-21 bei nuo 2013-04-22 iki 2013-04-28 įsakymu paskyrė įmonės darbuotoją G. V. laikinai einančiu įmonės direktoriaus pareigas, ir nesant kitų duomenų, kad minėtas darbuotojas 2013-04-05 laikinai ėjo vadovo pareigas, spręstina, jog direktorius turėjo galimybę susipažinti su atliktais darbais ne 2013-05-14, o akto sudarymo ir darbų perdavimo metu (1 t., b. l. 77-78). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad 2013-01-03 sutarties I etapo atliktus darbus apie 2013-04-15 gavo ir apeliantės vykdyto projekto administravimą atlikusi UAB „ProBaltic Consulting“ (2 t., b. l. 79-80). Ši apeliantės akcentuojama aplinkybė negali paneigti 2013-04-05 I etapo darbų perdavimo ir priėmimo fakto. Duomenų, jog minėtus darbus buvo sutarta perduoti konkrečiam apeliantės darbuotojui, nėra (CPK 178 str.). Apeliantės vidaus komunikacijos trūkumas negali būti pagrindas pripažinti I etapo darbams nebuvus atliktiems ir priimtiems sutartu laiku. Byloje nepaneigta, kad apeliantė buvo gavusi ieškovės teiktus paaiškinimus į LVPA 2013-05-13 el. laišką dėl verslo valdymo sistemos techninio projekto netikslumų, tačiau net ir po ieškovės pareiškimo dėl sutarties nutraukimo, pateiktųjų pastabų LVPA nepateikė, todėl vienareikšmiškai teigti, jog ieškovė pretenzijų nesprendė, nėra jokio pagrindo (1 t., b. l. 184-186). Apeliantė, net nepateikus ieškovės pastabas dėl I etapo atliktų darbų LVPA ir negavusi iš šios įstaigos atsakymo dėl šių darbų atitikimo projektui, nepagrįstai remiasi LVPA nurodytais trūkumais.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog 2013-01-03 sutarties 4.2 punkto nuostata dėl šalių teisės nutraukti sutartį netenkinant lūkesčių, dėl darbų kokybės yra neteisėta ir negaliojanti. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinis skundas yra saistomas skundžiamu pirmosios instancijos sprendimu ir remtis naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme draudžiama (CPK 260 str., 263 str. 2 d., 301 str. 1 d.). Kaip aukščiau nurodyta, apeliantė turėjo patirties sutarčių sudaryme bei vykdyme, nėra pateikta objektyvių aplinkybių, kurios trukdė keisti 2013-01-03 sutarties 4.2 punktą, nėra, todėl minėtą punktą vertinti kaip negaliojantį bei niekinį nėra pagrindo (CPK 185 str.). Vertinant ginčo sutarties 4.2 punkte nurodytą „lūkesčių“ sąvoką tiek gramatiniu, tiek loginiu aspektu, pripažintina, jog šiuo atveju ieškovės „lūkesčiai“ buvo susieti su atliktų darbų/paslaugų atlyginimu. Byloje nepaneigta, kad buvo keliamas klausimas dėl 2013-04-05 sąskaitos faktūros apmokėjimo ir apeliantė žinojo apie 2013-05-09 ieškovės atliktinų darbų sustabdymą dėl apeliantės nevykdomų įsipareigojimų apmokėti už darbus. Tai, kad ieškovės atstovas, trečiasis asmuo pateikė kitas 2013-01-03 sutarties nutraukimo priežastis, kurias patys laikė daugiau subjektyviomis, nepanaikina apeliantės sutartinių įsipareigojimų, darbų apmokėjimo srityje, nevykdymo. Kadangi kilęs ginčas dėl apmokėjimo už atliktus darbus (ieškovės sukurtas intelektinės veiklos rezultatas – būsimos sistemos prototipas, kas gali būti laikomas rangos sutarties dalyku) reguliuotinas bendrosiomis rangos santykius reglamentuojančiomis nuostatomis, kolegijos manymu, nėra pagrindo remtis atlygintinių paslaugų santykius reglamentuojančiomis normomis ir 2013-01-03 sutartyje nurodytą lūkesčių sąvoką vertinti būtent šių normų kontekste. Apeliantė tvirtina ieškovę neteisėtai, nesant esminėms priežastims, nutraukus 2013-01-03 sutartį ir taip nepaisius favor contractus principo. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus, kurie kiekvienu sutarties pažeidimo atveju yra vertinamojo pobūdžio, todėl kita šalis turi galimybę įrodinėti priešingas aplinkybes, t. y. kad sutarties pažeidimas yra neesminis. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kiekvienu ginčo atveju, sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagristai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). 2013-05-22 rašte ieškovė nurodė vienašališko sutarties nutarties nutraukimo pagrindą – 2013-01-03 sutarties 4.2 punktą (1 t., b. l. 22). Nustatyta, jog minėtoje sutartyje nebuvo nurodytas vienašalio sutarties nutraukimo pranešimo terminas, todėl šiuo atveju taikomas CK 6.218 straipsnio 2 dalyje nurodytas terminas – 30 dienų, kas reikštų sutarties nutraukimą nuo 2013-06-22. Kaip jau minėta, pripažintina, kad ginčo sutartimi nebuvo patenkinti ieškovės lūkesčiai – neapmokėti atlikti ir perduoti bei priimti darbai. Tokia sutarties nutraukimo formuluotė atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą vieną iš esminio sutarties pažeidimo kriterijų – nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato. Atsižvelgiant į favor contractus principą, kuriuo vadovaudamosi šalys turi siekti išsaugoti sutartį, o sutarties nutraukimas galimas tik kaip kraštutinė priemonė, darytina išvada, kad sutarties esminis pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir nustatytų įsipareigojimų dėl jos vykdymo yra didelis. Sutarties neįvykdymo reikšmei nustatyti turi būti analizuojami visi CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardyti kriterijai, o ne vienas jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2012). Vertinant apeliantės teiginius, kad 2013-04-05 sąskaita faktūra buvo surašyta atbuline data, pažymėtina, jog ieškovei raginant sumokėti pagal pateiktą sąskaitą faktūrą, apeliantė nesirėmė tuo pagrindu, jog pagal faktinę sąskaitos pasirašymo datą dar nėra suėjęs 2013-01-03 sutartyje nurodytas apmokėjimo terminas (2013-01-03 sutarties 3.1 p.; 1 t., b. l. 19-20). Šalių pateiktas elektroninis susirašinėjimas, kaip bendravimo tarpusavyje praktika, visgi duoda pagrindo teigti, kad ieškovei buvo svarbi teiktų paslaugų/darbų apmokėjimo tvarka, lygiai pat apeliantei buvo svarbus ginčo sutarties rezultato gavimas. Pasikartojant, pridurtina, jog apeliantei buvo žinomas ieškovės siekis gauti apmokėjimą pagal 2013-04-05 sąskaitą faktūrą ir, negavus apmokėjimo, 2013-05-09 savo sutartinių darbų stabdymas. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog apmokėjimo už atliktas paslaugas/darbus tvarkos laikymasis ieškovei turėjo esminės reikšmės (CK 6.217 str. 2 d. 2 p.). Sutiktina, kad apeliantė 2013-05-20 pranešimu apie sąskaitos faktūros apmokėjimo stabdymą pareiškė jau praėjus sutartą apmokėjimo terminą (CPK 185 str.). Kadangi priešpriešinių paslaugos gavėjo pareigų neįvykdymo pasekmių atlygintines paslaugas reglamentuojančios teisės normos nenumato, šiuo atveju vadovaujamasi CK 6.661 straipsnio nuostatomis (CK 6.724 str.). Nagrinėjamu atveju abi ginčo šalys sustabdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl labiau tikėtina, kad iš tiesų ieškovė nebesitikėjo apeliantės sutartinių įsipareigojimų įvykdymu. Atsižvelgiant į 2013-01-03 sutarties kainą – 217 800 Lt, ką ieškovės atstovas laikė didele, nutraukus sutartį, ieškovės negautas pelnas sudarytų 187 800 Lt, kas yra pakankamai didelė suma (CK 6.249 str. 1 d.). Kolegija sprendžia, kad byloje nėra pakankamų duomenų bei įrodymų, leidžiančių teigti vienašališką sutarties nutraukimą nesant esminiams jos pažeidimams (CPK 185 str.). Vertinant apeliantės argumentus dėl favor contractus principo nepaisymo, pažymėtina, kad ir pati apeliantė nesiekė išsaugoti sutarties. Šią išvadą suponuoja tai, kad ieškovei nutraukus ginčo sutartį, apeliantė nereiškė jokių prieštaravimų dėl minėto veiksmo, vienašališkas sutarties nutraukimas nebuvo ginčijamas ir neprašomas pripažinti negaliojančiu. Kitas dalykas, kas liudija apeliantės favor contractus principo nesilaikymą, tai, jog, kaip minėta, gavusi ieškovės teiktus paaiškinimus į LVPA 2013-05-13 el. laišką dėl verslo valdymo sistemos techninio projekto netikslumų, pateiktųjų pastabų LVPA nepateikė, o nurodytais trūkumais grindė mokėjimo sustabdymą. Taigi, skunde nurodytos 2013-04-05 sąskaitos faktūros nemokėjimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, nes jos paneigtos byloje esančiais įrodymais.

Vertinant tinkamumą panaudoti I etapo darbų rezultatą, nustatyta, jog apeliantė aiškino priešingai, remdamasi UAB „SBS Group“ raštu (1 t., b. l. 96). Išanalizavusi šio rašto turinį bei prasmę, kolegija negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl šio rašto įrodomosios vertės ir daugiau nepasisakys šiuo klausimu (CPK 185 str.). Argumentai dėl UAB „iTree Lietuva“ 2014-02-13 rašto pateikimo būdo bei laiko laikytini nepagrįstais. Aplinkybė, kad minėtas raštas buvo pateiktas ne elektroniniu būdu, o teismo posėdyje, neduoda pagrindo abejoti ieškovės sąžiningumu. Kolegija pažymi, kad elektroninis procesinių dokumentų pateikimo būdas pagrįstas ekonomiškumo bei koncentruotumo principais ir imperatyvus draudimas procesinius dokumentus teikti kitokia tvarka nenumatytas. Apeliantė, abejodama UAB „iTree Lietuva“ 2014-02-13 rašto turinio objektyvumu ir nešališkumu, jokių pakankamų ir leistinų įrodymų nepateikia (2 t., b. l. 75; CPK 12 str., 178 str.). Nesutikdama su minėtu raštu, apeliantė nekėlė klausimo dėl galimos teismo ekspertizės skyrimo, nes nagrinėjamo ginčo atveju teismas nesaistomas pareigos būti aktyviam (CPK 212 str., 376 str.). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2014-01-27 teismo posėdžio metu trečiasis asmuo paaiškino, jog savo paslaugas teikė ir naujam apeliantės projekto vykdytojui – UAB „SBS Group“, siekiant padėti pritaikyti pastarosios įmonės turimą informacinę sistemą apeliantės poreikiams (2 t., b. l. 60-61). Ta aplinkybė, kad trečiajam asmeniui buvo mokama už suteiktas paslaugas po ginčo sutarties nutraukimo ir bendradarbiaujant su nauju paslaugų teikėju, neduoda pagrindo pripažinti I etapo darbų rezultato nenaudingumo. Kolegija primena, kad pagal 2013-01-03 sutartį, I etape ieškovė turėjo atlikti įmonės veiklos procesų analizę, teikti rekomendacijas bei parengti būsimos sistemos prototipą, iš kurių esminę reikšmę turėjo veiklos procesų analizė. Pagrįsta teigti, kad turimos analizės pagrindu jau atliekami kiti darbai, šiuo atveju programavimo. Tai, kad UAB „SBS Group“ turėjo jau savo sistemą, nepaneigia, jog ieškovės atliktų I etapo darbų rezultatas nors ir nedidele dalimi galėjo būti panaudotas kuriant/pritaikant informacinę sistemą apeliantės veikloje. Trečiasis asmuo paaiškino, kad tam tikri I etapo darbų rezultato sprendiniai buvo panaudoti naujame projekte (2 t., b. l. 60-61). Kolegija daro išvadą, jog apeliantė nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių ieškovės sukurto ir perduoto I etapo darbų rezultato absoliutų nenaudingumą (CPK 178 str.).

Sprendžiant klausimą dėl galimos ieškovės atsakomybės ir apeliantės patirtų nuostolių atlyginimą, kolegija daro išvadą, kad apeliantė neįrodė būtinų civilinei atsakomybei kitli bei taikyti būtinųjų sąlygų (CPK 12 str., 178 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo.

Už atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovė patyrė 1 200 Lt atstovavimo išlaidų (2 t., b. l. 106-107). Atmestus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 93 str. 1 d.). Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Tvirta“ (j. a. k. 300583424) uždarosios akcinės bendrovės „Estina“ (j. a. k. 301549834) naudai 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.