- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-18
- Bylos Nr.
- 2A-309-425/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-26-3-00578-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas, Ramunė Čeknienė, Eigirdas Činka
- Ieškovas
- N. V.
- Atsakovas
- J. M.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-309-425/2019.
teisėjas Virginijus Skaraitis Teisminio proceso Nr. 2-26-3-00578-2018-4.
2019 m. balandžio 18 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9623-783/2018 pagal ieškovo N. V. ieškinį atsakovei J. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė iš atsakovės J. M. priteisti 2790 Eur skolą, 81,37 Eur palūkanų, 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2017 m. balandžio 23 d. atsakovė J. M. ieškovui išrašė vekselį, kuriuo patvirtino privalanti pagal šį vekselį besąlygiškai iki 2017 m. gruodžio 22 d. sumokėti ieškovui 3360 Eur. Iki nurodyto termino atsakovė ieškovui sumokėjo 570 Eur, todėl liko skolinga 2790 Eur. Kadangi atsakovė J. M. per vekselyje nurodytą terminą neįvykdė pareigos sumokėti ieškovui dalį vekselyje nurodytos sumos, jis, ieškovas, kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išrašymo, atsakovei pareiškus prieštaravimus, pateikė ieškinį. Ieškinyje nurodė, jog nors ieškovas ir praleido terminą realizuoti vekselį Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, tai nėra pagrindas pasibaigti vekselyje nurodytai vekselio davėjos pareigai sumokėti pinigus. Tokiu atveju jis, ieškovas, kaip vekselio gavėjas, gali tikėtis, kad vekselio davėjo įsipareigojimas nors ir nebus įvykdytas supaprastinta tvarka, nurodyta Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme, tačiau galės bus įvykdytas savanoriška vekselio davėjo valia arba priverstine tvarka, kreipiantis į teismą dėl išieškojimo pagal vekselį kaip atsiskaitymo dokumentą. Ta aplinkybė, jog vekselio gavėjas (ieškovas) nepasinaudojo vekseliu kaip vertybiniu popieriumi, suteikiančiu teisę supaprastinta tvarka gauti prievolės įvykdymą be teismo, o išduodant vykdomąjį įrašą pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą, nepanaikina vekselio kaip abstrakčios prievolės pagrindo.
3. Taip pat nurodė, kad atsakovė J. M. melagingai teigia, jog ji 2017 m. balandžio 23 d. prašiusi paskolinti 800 Eur, o ne 3360 Eur, ką patvirtina jo, ieškovo N. V., su ieškiniu pateiktas 2017 m. balandžio 23 d. vekselis, kuris turėjo būti apmokėtas iki 2017 m. gruodžio 22 d. Kadangi grąžinimas vyko grynais pinigais, ieškovas parengė dokumentą „J. M. grąžinamos paskolos grafikas, pagal išrašytą 2017 m. balandžio 23 d. vekselį“. Šiame dokumente šalys abiejų parašais fiksavo atsakovės mokėjimus pagal 2017 m. balandžio 23 d. vekselį. Kaip matyti iš šio grafiko, atsakovė nuo 2017 m. gegužės 22 d. kiekvieno mėnesio 22 d. ieškovui grąžindavo po 70 Eur, paskutinę įmoką padarė 2018 m. sausio 22 d., kai sumokėjo 10 Eur, viso iki šios datos sumokėjo 570 Eur ir liko skolinga 2790 Eur.
4. Pabrėžė ir tai, kad atsakovė puikiai suprato paskolinius santykius, sudaromo susitarimo pobūdį ir paskolos dydį, dėl ko nėra pagrindo vertinti, kad ji nesuvokė sudaromo sandorio esmės ar pasirašė vekselį suklydusi.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmai 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, pripažino negaliojančiu 2017 m. balandžio 23 d. atsakovės J. M. išrašytą paprastąjį vekselį, pagal kurį ji ieškovui N. V. įsipareigojo 2017 m. gruodžio 22 d. apmokėti 3360 Eur, bei taikė restituciją – priteisė iš ieškovo N. V. atsakovės J. M. naudai 283,52 Eur.
6. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo vertinti, jog ieškovas atsakovei buvo perdavęs 2017-04-23 vekselyje nurodytą pinigų sumą, t.y. 3360 Eur, o ne 800 Eur. Be to, atsakovė J. M., tai yra vekselio davėja, yra fizinis asmuo, dėl ko jos išrašytas paprastasis vekselis turėjo būti patvirtintas notarine tvarka, tačiau to nebuvo padaryta. Todėl šis ieškovės išrašytas paprastasis vekselis, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 3 dalimi, yra negaliojantis nuo jo sudarymo momento. Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės (CK 1.93 straipsnio 5 dalis). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Ištyrus byloje pateiktus įrodymus ir nustačius, jog ieškovas N. V. 2017 m. balandžio 23 d. atsakovei perdavė 800 Eur, atsakovė J. M. iki 2018 m. sausio 22 d. ieškovui mokėdama grynaisiais ar pervesdama į sąskaitą grąžino 570 Eur bei pagal 2017 m. lapkričio 16 d. paprastąjį vekselį ieškovui sumokėjo 513,52 Eur (įskaitant palūkanas ir išieškojimo išlaidas), pritaikius restituciją dėl to, jog sandoris negalioja, iš atsakovės ieškovui turėtų būti priteisiama 800 Eur, iš ieškovo atsakovei – 1083,52 Eur. Įskaičius vienam iš kito šalims priklausančias sumas, taikant restituciją, atsakovei J. M. iš ieškovo N. V. priteisiami 283,52 Eur (800 Eur – 1083,52 Eur). Paprastąjį vekselį pripažinus negaliojančiu, ieškovo reikalavimas dėl 81,37 Eur dydžio palūkanų atmetamas kaip nepagrįstas (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).
7. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidas priteisė atsakovei, o taip pat iš ieškovo priteisė išlaidas valstybei dėl procesinių dokumentų įteikimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pritaikyti restituciją – priteisti ieškovui N. V. iš atsakovės J. M. 3360 Eur sumą, o atsakovei J. M. priteisti iš ieškovo N. V. 570 Eur sumą bei ieškovui iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme; taip pat prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
9. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nustatė, kad vekselio turinys neatitinka faktinių šalių santykių ir modifikavo vekselyje nurodytą sumą iš 3360 Eur į 800 Eur. Kad ir kokios būtų asmens asmeninės savybės, tačiau sunkiai tikėtina, kad įprastas, standartinių savybių žmogus suklystų tvirtindamas kitam asmeniui grąžintiną sumą įrašydamas ne 800 Eur, o 3360 Eur. Jei jau taip atsitinka, tai suklydęs ar suklaidintas asmuo turėtų ginčyti savo tokį veiksmą sandorio negaliojimo pagrindais (pvz., pagal CK 1.90 str. ar 1.91 str.). Šiuo atveju jokių įrodymų, išskyrus pačios atsakovės teiginių versiją, apie tai, kad vekselis turėjo būti išrašytas ne 3360 Eur, o 800 Eur, atsakovė nepateikė. Nei jos pajamų dydis, nei automobilio remonto kaina nėra tiesioginiai ir patikimi įrodymai, leidžiantys daryti išvadą, kad atsakovė iš ieškovo pasiskolino 800 Eur, o ne 3360 Eur. Kita vertus, atsakovė, vesdama bylą, naudojosi profesionalia advokatės pagalba, tačiau neteikė priešieškinio ginčydama suklydimą ar suklaidinimą dėl neteisingai nurodytos vekselio sumos. Maža to, atsakovė neginčijo šio suklydimo nuo to momento, kai išdavė vekselį ieškovui (2017-04-23).
10. Apeliantas pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nepagrįstai atmetė ieškovo rašytinius įrodymus laikydamas, kad juos paneigia atsakovės paaiškinimai. Esant tokiai situacijai bet koks rašytinis sandoris netenka prasmės, nes sandorio šaliai nebeatlieka apsauginės ir užtikrinančiosios funkcijos, o tai paneigia pačios teisės prasmę. 2017-11-16 vekselis buvo ne tik atsakovės pasirašytas, bet šį vekselį išduodamas vykdomąjį įrašą patvirtino oficialus asmuo – notaras. Vadinasi, 2017-11-16 vekselis ir vykdomasis įrašas įgavo oficialaus rašytinio įrodymo statusą, kuris negali būti paneigtas liudytojų (žodiniais) parodymais. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įsipareigojimo pagal šį sandorį (vekselį) nebuvo.
11. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai peržengė ieškinio reikalavimo ribas – be ieškovo ir atsakovės reikalavimo nusprendė laikyti, kad šalių sutartinių santykių pagal atsakovės ieškovui išrašytą 2017-11-16 vekselį 480 Eur įsipareigojimo sumai nebuvo. Nors šis faktas nefiksuotas skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, tačiau iš teismo pritaikytos restitucijos mechanizmo akivaizdu, kad teismas sukūrė 2017-11-16 vekselio negaliojimo pasekmes, nes sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad pagal šį vekselį išieškotos sumos turi būti grąžintos iš ieškovo atsakovei. Nesant byloje viešojo intereso požymio ir kitų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytų pagrindų, laikytina, kad teismas padarė procesinį pažeidimą, dėl kurio taip pat sprendimas naikintinas arba keistinas. Kita vertus, apeliantas neginčija, kad atsakovės 2017-04-23 išduotas vekselis neatitinka įstatymo nustatytos formos, dėl ko sutinka, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino 2017-04-23 vekselį negaliojančiu ir pritaikė restituciją, tačiau mano, kad restitucijos mechanizmas turėtų būti formuluojamas tokiu būdu, kad ieškovas atsakovei grąžina 570 Eur, o atsakovė ieškovui grąžina 3360 Eur. Įskaičius tarpusavio įsipareigojimus atsakovė ieškovui turi grąžinti 2790 Eur.
12. Dėl atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų apeliantas nurodo, kad teismui paskelbus, jog sprendimas šioje byloje bus priimtas 2018 m. gruodžio 21 d. ir išėjus į pasitarimų kambarį, 2018 m. gruodžio 20 d. per EPP sistemą atsakovės atstovė pateikė prašymą priteisti 150 Eur ir mokėjimo nurodymą, pagrindžiantį, kad atsakovė atstovei 2018 m. gruodžio 20 d. pervedė 150 Eur. Pastarųjų išlaidų pirmosios instancijos teismas turėjo nepriteisti, nes dokumentai pateikti jau po to, kai byla išnagrinėta iš esmės. Kita vertus, kai byla baigiama teismui ex officio pripažįstant sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją, negalima teigti, kad teismas patenkino vienos iš šalių reikalavimus (juolab, kad atsakovė priešieškinio neteikė ir neprašė pripažinti sandorį negaliojančiu). Teismas sprendimu pripažino atsakovės išduotą dokumentą negaliojančiu, o pritaikius restituciją atsakovei tenka finansiniai įsipareigojimai. Tokiu atveju, teismas turėjo nepriteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti; taip pat jai ir valstybei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
14. Nurodo, kad apeliantas remiasi iki 2014-09-18 priimtų CK bei Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nuostatų pakeitimų dėl sandorių notarinės formos privalomumo suformuota teismų praktika, kuri šiuo atveju yra visiškai neaktuali, bei dėl ko pirmosios instancijos teismas tinkamai bei teisingai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisingą sprendimą. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką būtent kreditorius, nustačius, kad dokumentas, įvardintas, kaip vekselis, neturi vekselio galios, turi įrodyti skolos faktą. Šiuo atveju ieškovas tokio fakto neįrodinėjo bei davė nenuoseklius paaiškinimus apie faktines susiklosčiusios situacijos aplinkybes, dėl ko jo nurodytos sumos (3360 Eur) paskola atsakovei liko neįrodyta. Atsakovės vertinimu, šiuo atveju, priešingai nei nurodo ieškovas, jai visiškai pagrįstai buvo priteistos ir patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
16. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė J. M. 2017-04-23 pasirašė ieškovo parengtą dokumentą – Paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo ieškovui sumokėti 3360 Eur iki 2017-12-22 (16 b. l.). Iš byloje esančio J. M. grąžinimo paskolos grafiko pagal 2017-04-23 vekselį matyti, kad ji ieškovui laikotarpiu nuo 2017-05-22 iki 2018-01-22 sumokėjo 570 Eur. Tačiau šiame dokumente taip pat nurodyta, kad piniginių lėšų grąžinimo data yra 2019-04-22, o grąžintina suma sudaro 1680 Eur (41 b. l.). Kartu į bylą yra pateikti ir J. M. grąžinamos paskolos grafikas pagal 2017-04-23 vekselį, kuriame pažymėta, kad tai 2 puslapis bei kad piniginės lėšos turi būti grąžinamos nuo 2019-05-22 iki 2021-01-22, o galutinė suma sudaro 3360 Eur (72 b. l.). Šiame dokumente nėra atsakovės J. M. parašo. Negana to, į bylą pateiktas ir dar vienas J. M. grąžinamos paskolos grafikas pagal 2017-04-23 vekselį, kuris nėra pasirašytas ieškovo bei kuriame nurodoma, kad grąžintina suma yra 840 Eur, o grąžinimo terminas yra nuo 2017-05-22 iki 2018-01-22 (82 b. l.).
17. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą vertinti, jog atsakovei 3 360 Eur suma pagal 2017-04-23 vekselį realiai perduota nebuvo. Ieškovas apeliaciniu skundu tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rašytinį dokumentą bei jame nurodytus duomenis paneigė atsakovės paaiškinimai ir neatsižvelgė į formuojamą teismų praktiką dėl vekselio pasirašymo aplinkybių bei jo įrodomosios galios.
18. Pirmiausia pažymėtina tai, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, kurį išrašiusio subjekto valia yra nukreipta į mokėjimo prievolės sukūrimą. Paprastuoju vekseliu sukuriamos prievolės turinį sudaro įsipareigojimas sumokėti pinigus vekselyje nurodytam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-181/2011; Nr. 3K-3-296-695/2016). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-258/2013, Nr. 3K-3-269-695/2017, Nr. 3K-3-263-378/2018). Tai, kad vekselio gavėjas nepasinaudoja vekseliu kaip vertybiniu popieriumi, suteikiančiu teisę gauti prievolės įvykdymą supaprastinta tvarka, išduodant vykdomąjį įrašą pagal ĮPVĮ, nepanaikina vekselio turėtojo (kreditoriaus) reikalavimo teisės vekselio davėjui (skolininkui). Neapmokėtas vekselis patvirtina vekselio davėjo (skolininko) mokėjimo prievolę, kol ji nėra pasibaigusi bendraisiais prievolių pabaigos pagrindais arba kol vekselis (vekselio atsiradimo pagrindas (sandoris)) nepripažintas negaliojančiu įstatymų nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Todėl vekselio turėtojas (kreditorius) gali ginti savo pažeistas teises dėl vekselio davėjo (skolininko) mokėjimo prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo kreipdamasis į teismą dėl skolos pagal vekselį priteisimo.
19. Tuo atveju, kai kreditorius (vekselio turėtojas) kreipiasi į teismą su ieškiniu skolininkui (vekselio davėjui) dėl piniginės prievolės, nurodytos vertybinio popieriaus statusą praradusiame vekselyje, įvykdymo, skolininkas (vekselio davėjas), remdamasis teisinio santykio (tam tikro sandorio) ir vekselyje įtvirtintos prievolės teisiniu ryšiu, gali pateikti įrodymais pagrįstus materialinio pobūdžio prieštaravimus, savo nesutikimo su ieškiniu motyvus grįsdamas prievolės pasibaigimu ar kitomis jos nebuvimą patvirtinančiomis aplinkybėmis, arba priešieškiniu pareikšti savarankišką reikalavimą, ginčydamas tiek patį vekselį, tiek pirminį abstrakčios prievolės atsiradimo teisinį pagrindą (sandorį) bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Tokiu atveju vekselis, kaip vienašalis sandoris, netenka jam būdingo abstraktumo ir tikrųjų ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimui, tokių sutartinių santykių aiškinimui bei įrodinėjimo taisyklėms taikomos bendrosios nuostatos.
20. Pagal CK 6.787 straipsnį, jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai CK šeštosios knygos XLIII skyriaus „Paskola“ normos šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vekselis, netekęs savo kaip vertybinio popieriaus galios, gali būti panaudotas kaip rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas (paskolos raštelis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-263-378/2018 ir kt.). Dėl tokio dokumento įrodomosios galios turi būti sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tam, kad šis dokumentas būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu; 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Jei paskolos sutarties dalyko perdavimo faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-507-684/2018).
21. Nagrinėjamu atveju iš pirmiau išdėstytų duomenų akivaizdu, jog ieškovo pateikto 2017-04-23 vekselio įvykdymo terminas (2017-12-22) ieškovui kreipiantis su pareiškimu į pirmosios instancijos teismą 2018-07-27, jau buvo suėjęs, dėl ko, ieškovo reikalavimui priteisti pinigines lėšas iš atsakovės, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą teismų praktiką, yra taikomos bendrosios paskolos sandorio sudarymo nuostatos. Kartu atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą teismų praktiką, apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog atsakovė buvo pasirašiusi būtent paprastąjį vekselį, o tai patvirtina atsakovės pareigą mokėti jame nurodytą pinigų sumą, yra atmetami, kaip nepagrįsti, ir plačiau dėl to nėra pasisakoma. Kartu egzistuojančios aplinkybės leidžia atmesti kitą ir apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl paskolos dydžio, nepagrįstai rėmėsi atsakovės nurodomomis aplinkybėmis, kaip nepagrįstą, kadangi susiklosčiusioje situacijoje įrodinėjimo pareiga dėl konkrečios pinigų sumos perdavimo tenka būtent ieškovui.
22. Vertinant byloje esančius įrodymus, susijusius su konkrečios sumos perdavimu atsakovei, pasirašant 2017-04-23 vekselį, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria skundžiamame sprendime išdėstytoms išvadoms bei pateiktu įrodymų vertinimu, jog vien ta aplinkybė, kad 2017 m. balandžio 23 d. vekselyje įrašyta 3360 Eur suma, atsižvelgiant į tai, jog vekselio turinį parengė bei jį atspausdino ne pati vekselio davėja atsakovė, kuri tik pasirašė kaip vekselio davėja, o ieškovas, kad jokių papildomų įrašų, jog atsakovė gavo vekselyje nurodytą sumą, nėra, o taip pat atsižvelgiant į atsakovės asmenybę (vidurinio išsilavinimo, dirbanti AB „(duomenys neskelbtini)“ pervažininke (54-55 b. l.)), nepatvirtina, jog atsakovei J. M. 2017 m. balandžio 23 d. buvo perduota 3360 Eur suma grynaisiais. Pinigų perdavimą patvirtinančių įrodymų, taip pat įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė ginčo sandoriu perduotą sumą gavo ir/ar kažkur panaudojo, byloje nėra. Nors apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad remtis vien atsakovės paaiškinimais nėra teisinio pagrindo, tačiau jokių įrodymų, paneigiančių jos nurodomas aplinkybes dėl būtent 800 Eur paskolos gavimo, bei įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei buvo perduota būtent 3360 Eur suma, ieškovas nepateikė. Be to, vertinimą, kad 2017-04-23 vekselyje nurodoma 3360 Eur suma nepatvirtina būtent tokios sumos perdavimo atsakovei, papildomai pagrindžia ir pirmiau minėti neatitikimai tarp 2017-04-23 vekselyje nurodytos pinigų sumos ir jos grąžinimo datos bei pinigų grąžinimo grafikuose nurodytų terminų bei grąžinimo terminų prieštaravimai ir nesutapimai.
23. Negana to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, išvadą, kad sunkiai tikėtina, jog atsakovė galėjo skolintis būtent 3360 Eur sumą iš ieškovo patvirtina ir netiesioginiai byloje esantys įrodymai, susiję su atsakovės atliktu automobilio remontu bei jos gaunamomis pajamomis. Atsakovės J. M. paaiškinimus apie 800 Eur paskolą iš ieškovo, kuri buvo reikalinga automobilio remontui, patvirtina nepaneigti rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad J. M. 2017 m. balandžio 30 d. už automobilio remontą sumokėjo 800 Eur (50 b. l.), jos pajamos per mėnesį vidutiniškai buvo apie 447 Eur (atskaičius privalomus mokesčius). Visiškai sutiktina su skundžiamame sprendime nurodytu motyvu, kad paskolos dydis, kurį siekė įrodyti ieškovas, yra neproporcingai didelis atsakovės gaunamų pajamų atžvilgiu, o byloje nėra jokių kitų įrodymų, leidžiančių pagrįstai vertinti, kad atsakovė turėjo objektyvią bei realią galimybę 2017-04-23 vekselyje nustatytu terminu grąžinti ieškovui 3360 Eur sumą.
24. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė būtent 3360 Eur paskolos suteikimą atsakovei 2017-04-23, tačiau byloje esantys įrodymai leidžia spręsti, kad atsakovei 2017-04-23 buvo suteikta 800 Eur paskola, iš kurios atsakovė ieškovui yra grąžinusi 570 Eur, dėl kurių ginčas byloje nekyla.
25. Kartu apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas N. V. suteikdamas paskolas, kurios buvo užtikrinamos išrašomais vekseliais, atsakovei jokios turtinės naudos nesiekė ir tai darė neatlygintinai kaip jis teigė pirmosios instancijos teismo posėdyje. Pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija bei esantys duomenys apie ieškovo veiksmus – paskolų suteikimas asmeniui sistemingai išrašant vekselius, paskolų grąžinimo grafikų nustatymas, vekseliuose nurodomos skaičiuojamos palūkanos bei nepaneigti atsakovės paaiškinimai, kad ieškovas, lankydamasis pas ją, turėdavo jau iš anksto paruoštus dokumentus, ji sąraše buvo įrašyta konkrečiu numeriu (kas leidžia vertinti, kad galėjo būti ir daugiau asmenų, kuriems ieškovas teikė paskolas) bei nurodydavo sumokėti atitinkamą pinigų sumą už termino grąžinti atitinkamas pinigų sumas praleidimą, leidžia pagrįstai vertinti, kad ieškovas pinigines lėšas atsakovei skolino siekdamas sau turtinės naudos ir šia piniginių lėšų skolinimo veikla užsiėmė versliškai, dėl ko atsakovė, nors ir turėdama skolinimosi patirties, kaip tą nurodo ieškovas apeliaciniame skunde, iš esmės buvo silpnesnė sudaromų sandorių su ieškovu šalimi, kas papildomai pagrindžia vertinimą, kad ji išties galėjo nepakankamai suvokti ir suprasti pasirašomų dokumentų turinį bei faktinę situaciją, bei dėl ko būtent ieškovui, suėjus vekselyje nurodytam pinigų grąžinimo terminui, įrodyti jame nurodytos sumos perdavimo faktą atsakovei.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, o taip pat šalių procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas neįrodė atsakovės piniginių lėšų skolinimosi fakto pagal 2017-11-16 vekselį, o jame nurodyta pinigų suma yra likusi pagal 2017-04-23 vekselį nesumokėtos 800 Eur skolos dalis. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei pateiktuose procesiniuose dokumentuose paties ieškovo nurodytų aplinkybių, jis, suteikdamas paskolas, duodavo pasirašyti vekselius, o suėjus skolos grąžinimui pagal vekselį, tvarkingai mokant skolą, jis išrašydavo naujus vekselius negrąžintai sumai. Atsakovė viso civilinio proceso metu iš esmės nuosekliai tvirtino 800 Eur paskolos gavimą bei nurodė negavusi jokios naujos paskolos pagal 2017-11-16 vekselį. Ieškovas į bylą taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovei 2017-11-16, esant negrąžintai 2017-04-23 suteiktai paskolai, suteikė naują 480 Eur paskolą. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė faktines aplinkybes bei pateikė jų vertinimą, kurio nepaneigia ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad 2017-11-16 vekselis yra sudėtinė (išvestinė) 2017 m. balandžio 23 d. sandorio dalis, o piniginės lėšos (skola ir palūkanos) pagal šį vekselį yra išieškotos iš atsakovės priverstine tvarka, dėl ko atsakovė ieškovui yra atlyginusi 501,49 Eur skolą, kilusią iš 2017-04-23 sudaryto paskolos sandorio (63, 64 b. l.). Nors apeliaciniame skunde ieškovas tvirtina, kad tokiu būdu, t.y. pripažindamas 2017-11-16 vekselį sudėtine (išvestine) 2017-04-23 sandorio dalimi, pirmosios instancijos teismas nesant tam pagrindo peržengė ieškinio ribas ir nepagrįstai vertino notarinių veiksmų atlikimo (vykdomojo įrašo) aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai yra tiesiogiai susiję su atsakovei 2017-04-23 suteiktos paskolos dydžiu, dėl kurio kilo ginčas nagrinėjamoje byloje, o be to, pirmosios instancijos teismas 2017-11-16 pasirašyto vekselio sudarymo teisėtumo netyrė ir nevertino.
27. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į CK 1.93 straipsnio 3 dalies, CK 1.105 straipsnio 1 ir 5 dalių bei ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriomis priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi pirmosios instancijos teismas, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 2017-04-23 atsakovės J. M., kaip fizinio asmens, pasirašytas vekselis, kuriame nurodyta 3360 Eur suma, privalėjo atitikti notarinės formos reikalavimus, kas padaryta nebuvo. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, 2017-04-23 vekselis pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai buvo pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento bei atitinkamai taikyta restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis) – nustačius, jog ieškovas N. V. 2017 m. balandžio 23 d. atsakovei perdavė 800 Eur, o atsakovė J. M. iki 2018 m. sausio 22 d. ieškovui mokėdama grynaisiais ar pervesdama į sąskaitą grąžino 570 Eur bei pagal 2017 m. lapkričio 16 d. paprastąjį vekselį ieškovui sumokėjo 513,52 Eur (įskaitant palūkanas ir išieškojimo išlaidas), o taip pat įskaičius šalių vienam iš kito priklausančias sumas, priteisė J. M. iš ieškovo N. V. 283,52 Eur (800 Eur – 1083,52 Eur).
28. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Be to, pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio sprendžia restitucijos taikymo ar netaikymo klausimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, o taip pat į pirmiau minėtas imperatyvias teisės aktų nuostatas, jog vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles (CK 1.105 straipsnio 5 dalis, ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai peržengė ieškinio ribas, kaip nepagrįstus.
29. Vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 2 dalį tuo atveju, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
30. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad ieškovo pareikštas ieškinys dėl skolos priteisimo ne tik nėra tenkintas, tačiau būtent jis, atlikus šalių tarpusavio įskaitymą taikant restituciją, privalo grąžinti atsakovei nustatytą pinigų sumą. Taigi yra pagrindas spręsti, kad teismo sprendimas yra priimtas būtent atsakovės, o ne ieškovo naudai. Atsižvelgiant į tai, iš ieškovo visiškai pagrįstai priteistos atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurių dydis neviršija rekomenduojamus dydžius ir dėl to ginčas nekyla.
31. Be to, apeliacinės instancijos teismas atmeta ir apelianto argumentus, jog bylinėjimosi išlaidos yra priteistos nepagrįstai, kadangi dalis jas patvirtinančių dokumentų buvo pateikti teismui išėjus priimti procesinio sprendimo. Pastabėtina, ieškovas pateiktame apeliaciniame skunde patvirtina susipažinęs su atsakovės atstovės pateikta 500 Eur dydžio teisinių paslaugų sąskaita, tačiau vertina, kad visi jas patvirtinantys įrodymai turėjo būti pateikti iki teismui išėjus priimti procesinio sprendimo. Tačiau, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, įrodymai, patvirtinantys bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti po teismo posėdžio, nėra paneigta, kad atsakovė iki pirmosios instancijos teismui išeinant priimti procesinį sprendimą neturėjo pakankamai finansinių galimybių atlikti viso sutartų paslaugų dydžio apmokėjimo, o informacija apie bylinėjimosi išlaidų sumą, ką pripažįsta ir pats apeliantas, buvo pateikta teismui ir ieškovui iki bylos išnagrinėjimo. Kita vertus, abejoti suteiktų teisinių paslaugų faktu ar dydžiu, nėra teisinio pagrindo.
32. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
33. Taigi, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, o taip pat nepadarė jokių esminių pažeidimų, leidžiančių naikinti ar keisti skundžiamą procesinį sprendimą. Tam pagrindo nesudaro ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.