Vilniaus apygardos teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos advokatūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

27. Advokatų tarybai nesuteikti įgalinimai vertinti kaltinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Laikino išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo tikslai ir pagrindai yra kiti. Advokatų taryba, priimdama Sprendimą, neturėjo nei teisės, nei pareigos vadovautis baudžiamosios bylos, kurioje ieškovui pareikšti kaltinimai, medžiaga.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Generalinė prokuratūra 2019 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. IBPS-S-346227 informavo Advokatų tarybą, jog ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00042-20 ieškovo procesinė padėtis nepasikeitė, taip pat, kad šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje pateikti Advokatų tarybai duomenis, kuriais grindžiami pranešimai apie įtarimus, galimybių nėra. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2020 m. rugpjūčio 26 d. rašte Nr. 4-01-6644 kitokių duomenų nebuvo nurodyta, todėl, pakartotinai svarstant ieškovo laikino išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo klausimą, Advokatų tarybos 2021 m. kovo 16 d. posėdyje nuspręsta ieškovui netaikyti sankcijos – laikino išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo.

30. Advokatų tarybos 2021 m. gruodžio 16 d. posėdyje nutarta svarstyti ieškovo laikino išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo klausimą, kai Generalinė prokuratūra viešai paskelbė apie teismui perduotą nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje ieškovui pareikštas kaltinimas nusikaltimų padarymu. Advokatų tarybos 2021 m. gruodžio 16 d. posėdyje buvo priimtas sprendimas laikinai išbraukti ieškovą iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo nuo 2022 m. kovo 1 d. Skundžiamas sprendimas priimtas po to, kai ieškovui buvo įteiktas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento 2021 m. gruodžio 8 d. kaltinamasis aktas, kuriuo ieškovas kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 226 straipsnio 1 dalyje. Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi.

31. Ieškovas mano, kad ginčo sprendimas yra neteisėtas, nes nekaltumo prezumpcijos principo požiūriu tiek pranešimas apie įtarimą, tiek ir kaltinamasis aktas yra vertinami vienodai, nes juose nurodytų aplinkybių neišnagrinėjo teismas.

Dėl nekaltumo prezumpcijos taikymo ginčo teisiniams santykiams

32. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tokia pati teisinė nuostata numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo sritis neapsiriboja atvejais, kai asmuo turi kaltinamojo baudžiamajame procese statusą, ši nuostata gali apimti ir teismo procesus, vykstančius po to, kai baudžiamasis procesas prieš asmenį buvo nutrauktas arba asmuo išteisintas (pvz., D. v. Romania, no. 124/04, judgment of 7 February 2012). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nekaltumo prezumpcija pažeidžiama, jei valstybės pareigūno teiginys, taip pat ir teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kuris „kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką“, atspindi nuomonę, kad jis yra kaltas, nors jo kaltumas nebuvo įrodytas pagal įstatymą (žr., pvz., D. v. Lithuania, no. 42095/98, judgment of 10 October 2000; Erkol v. Turkey, no. 50172/06, judgment of 19 April 2011).

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp privačių asmenų dėl teisinės atsakomybės, kuri nepriklauso nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo (netaikymo). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nurodo, kad išteisinimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pats savaime netrukdo nustatyti civilinės ar kitokios formos atsakomybės, kylančios dėl tų pačių faktų, mažiau griežtos įrodinėjimo naštos pagrindu (R. v. Norway, no. 34964/97, no. 34964/97, judgment of 11 February 2003; Y v. Norway, no. 56568/00, judgment of 11 February 2003; žr. taip pat C. v. the United Kingdom, no. 11882/85, Commission decision of 7 October 1987). Teismo nuomone, tai, kad veika, už kurią gali būti skiriama drausminė sankcija, taip pat atitinka materialiuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, nėra pakankamas pagrindas laikyti asmenį, kuriam taikoma drausminė atsakomybė, „kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu“ (mutatis mutandis Y. v. Norway; R. v. Norway). Nagrinėdamas bylas, kuriose kilo ginčų dėl atleidimo iš darbo, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad, nors skundžiamais atvejais civilinės atsakomybės sąlygos tam tikrais aspektais galėjo sutapti su baudžiamosios atsakomybės sąlygomis, vis dėlto civilinis ieškinys turėjo būti išspręstas vadovaujantis darbo teisės principais ir įrodinėjimo standartais, jo nelėmė baudžiamojo proceso baigtis, o sprendžiant drausminės atsakomybės klausimą nebuvo teigiama, jog įvykdytos visos sąlygos pripažinti pareiškėją baudžiamosios teisės prasme kaltu dėl kaltinimų, dėl kurių jis išteisintas. Dėl to darytina išvada, kad civilinis procesas nėra nesuderinamas su išteisinimu ir jo nepanaikina. Tokiais atvejais Europos Žmogaus Teisių Teismas nenustato pagrindo išplėsti Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymą civiliniam procesui ir nekonstatuoja šios nuostatos pažeidimo požymių (pvz., E. v. Turkey, no. 52516/99, decision of 26 October 2004; Moullet c. France, no. 27521/04, décision du 13 septembre 2007).

34. Teismas pažymi, kad anksčiau nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika vadovaujasi tik kaip gairėmis, sprendžiant dėl ieškovui pritaikytos laikino pobūdžio sankcijos teisėtumo. Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas teismų formuojamas teisės aiškinimo taisykles, konstatuoja, jog ieškovo veikla pasižymi specifika, kuri labiau atitinka civilinius teisinius santykius (Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), bet santykyje su atsakove vyrauja profesinio standarto, kuris yra susijęs su viešuoju interesu, sąlygų vertinimas, todėl neapima Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies taikymo.

35. Įvertinus ginčo sprendimo turinį, konstatuotina, kad nėra jokio teisinio ir (ar) faktinio pagrindo ieškovo argumentui, kad atsakovė ieškovą vertino kaip jau nuteistą asmenį, kuriam neturi būti taikoma nekaltumo prezumpcija. Sprendime nėra pasisakoma dėl ieškovo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo, kad jis būtų padaręs nusikalstamus veiksmus ir pan. Skundžiamo Sprendimo motyvais nesukuriama prielaida manyti, kad Advokatų taryba ieškovą laiko kaltu, neišreiškiama Advokatų tarybos nuomonė dėl ieškovo kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens.

36. Teismas sutinka su atsakovės teiginiu, kad Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalis skirta apsaugoti advokato klientus nuo galimo negarbingo ir šališko, atsižvelgiant į susiklosčiusius asmeninius ir procesinius advokato santykius su baudžiamąjį persekiojimą vykdančiomis institucijomis ar atskirais jų pareigūnais, atstovavimo, o teisingumo sistemą ir teisingumo vykdymo valstybėje procesą – nuo integralumo pažeidimų, atsižvelgiant į tai, kad advokatas (gynėjas arba atstovas) ir jo profesinė veikla yra neatskiriama šios sistemos bei proceso dalis.

37. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad šalių ginčo teisiniame santykyje vyrauja profesinio standarto, kuris yra susijęs su viešuoju interesu, sąlygų vertinimas, neapimantis Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies taikymo, todėl atmetamas ieškovo argumentas, kad Advokatų taryba pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, kaip nepagrįstas (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl atsakovės teisės nagrinėti laikino išbraukimo klausimą, gavus duomenis apie kaltinamąjį aktą

38. Ieškovas teigia, kad nekaltumo prezumpcijos principo požiūriu tiek pranešimas apie įtarimą, tiek ir kaltinamasis aktas yra vertinami vienodai, todėl atsakovė neturėjo teisės priimti ginčo sprendimo sužinojusi, kad Generalinė prokuratūra 2021 m. gruodžio 8 d. surašė kaltinamąjį aktą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00015-21.

39. Atsakovė, atsikirsdama į šį teiginį, paaiškino, jog sprendžiant dėl advokato laikino išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo klausimą, baudžiamosios bylos stadija svarbi vertinant, ar advokato procesinė padėtis baudžiamojoje byloje nepakenks Lietuvos advokatūros, advokato esamų ir galimų klientų bei visuomenės interesams. Atsakovei, sprendžiant advokato laikino išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo klausimą, siekiant saugoti advokato profesijos prestižą, svarbu įvertinti, ar viešoje erdvėje Lietuvos advokatūra, pavieniai jos nariai bus tapatinami su nusikaltimų padarymu įtariamu ar kaltinamu advokatu ir kada (ikiteisminio tyrimo ir (ar) bylos nagrinėjimo teisme metu) dažniau tai bus daroma.

43. Teisinės priemonės – išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, kol išnyks šio išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės, taikymas priklauso nuo dviejų alternatyvų: (a) advokatas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu ar (b) advokatas kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Abi alternatyvos yra savarankiški teisiniai pagrindai advokatui laikinai apriboti teisę praktikuoti.

44. Teismas negali perimti Lietuvos advokatūrai suteiktos diskrecijos teisės nuspręsti dėl taikytos advokato veiklai poveikio priemonės, lyginant atsakovės atliktą ieškovo veikos vertinimą su kitų advokatų atliktu veikos vertinimu. Teismas privalo patikrinti, ar buvo teisinis pagrindas taikyti ginčo sprendime įformintą priemonę – laikinai išbraukti advokatą R. M. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo nuo 2022 m. kovo 1 d.

45. Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad advokatų savivaldą įgyvendina Lietuvos advokatūra. Lietuvos advokatūra yra viešasis juridinis asmuo. Pagal Advokatūros įstatymo 60 straipsnio 1 dalį Advokatų taryba yra Lietuvos advokatūros valdymo organas. To paties straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad Advokatų taryba, be Civiliniame kodekse valdymo organams priskirtų funkcijų, priima sprendimus dėl pareiškėjo pripažinimo advokatu ir jį įrašo į asmenų, pripažintų advokatais, sąrašą, panaikina sprendimus pripažinti asmenį advokatu ir išbraukia jį iš asmenų, pripažintų advokatais, sąrašo. Taigi Advokatų tarybai, kaip valdymo organui, yra priskirta kompetencija spręsti dėl advokato teisinio statuso.

46. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta ir ieškovas to neneigia (CPK 12, 178 straipsnis), jog Generalinė prokuratūra 2021 m. gruodžio 8 d. surašė kaltinamąjį aktą baudžiamoje byloje Nr. 01-2-00015-21. Akte nurodyta, jog „2018 m. lapkričio mėn. 19 – 20 d. laikotarpiu, (duomenys neskelbtini) vykusių susitikimų bei tarpusavio kontaktų mobiliuoju ryšiu metu siekdamas, kad D. Z., už neteisėtą piniginį atlygį, pasinaudodamas savo pažintimi ar kita tikėtina įtaka (duomenys neskelbtini) teisėjui S. L. paveiktų teisėją taip, kad šis neteisėtai veiktų nulemdamas teisėjų kolegijos sprendimą pakeisti įtariamajam S. K. ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00938-13 2018 m. spalio 29 d. pratęstą suėmimą į švelnesnę ar kelias švelnesnes kardomąsias priemones, pasiūlė D. Z. ir susitarė su juo paveikti teisėją ir duoti teisėjui S. L. kyšį. Įgyvendindamas susitarimą, 2018 m. lapkričio 21 d. 8.06 – 8.08 val. laikotarpiu, (duomenys neskelbtini), R. M. perdavė D. Z. 5000 eurų skirtus atlygiui už D. Z. neteisėtą veikimą bei kyšio teisėjui S. L. davimui. Tokiais savo veiksmais R. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 226 str. 1 d.“ (atsiliepimo priedas Nr. 11).

47. Atsižvelgianti į tai, kad nagrinėjamoje byloje yra pateiktas Generalinės prokuratūros 2021 m. gruodžio 8 d. surašytas kaltinamasis aktas baudžiamoje byloje Nr. 01-2-00015-21, konstatuojama, kad atsakovės priimtas sprendimas atitinka Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnio 2 dalį. Tokiu atveju, ieškovo argumentas, kad ginčo sprendimas pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, nes juo remiantis tiek pranešimas apie įtarimą, tiek ir kaltinamasis aktas turi būti vertinami vienodai, yra atmetamas kaip negalintis turėti poveikio Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies taikymui.

Dėl ginčo sprendimo diskriminacinio pobūdžio

48. Pasisakant dėl ieškovo argumento, kad jis yra diskriminuojamas lyginant su kitų advokatų veikos vertinimu vadinamojoje „teisėjų byloje“, atkreipiamas dėmesys į tai, jog pagal Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalį advokatas Lietuvos advokatūros sprendimu gali būti laikinai išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, jei jis yra įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Advokatūros įstatyme nėra nukreipiančios normos į konkretų BK straipsnį. Vadinasi, įstatyme numatytos sankcijos taikymui ieškovo argumentai, kuriais lyginama skirtingų asmenų veikos kvalifikacija ikiteisminiame tyrime, neturi jokios teisinės reikšmės.

49. Sutiktina su atsakove, kad ieškovo nurodomų advokatų kaltinimai nusikaltimų padarymais yra susiję su kitomis faktinėmis aplinkybėmis nei aplinkybės, kurios yra nagrinėjamos šioje byloje, todėl jos negali būti gretinamos, ypač atsižvelgiant į tai, kad dėl kitų advokatų priimti Advokatų tarybos sprendimai dėl laikino išbraukimo netaikymo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

50. Kaip galima spręsti iš ieškovo argumentų, jis kaltina atsakovę neišlaikius vienodo požiūrio principo sprendžiant jo laikino išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo klausimą. Ieškovas remiasi į bylą pateiktu Generalinės prokuratūros 2020 m. liepos 30 d. surašytu kaltinamuoju aktu baudžiamoje byloje Nr. 01-2-00036-20. Akte nurodyta, kad G. R. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 3 dalyje. Anot ieškovo, G. R. net pripažino kaltę, bet atsakovė jam netaikė tokios pačios sankcijos.

51. Iš Generalinės prokuratūros 2020 m. liepos 30 d. surašyto kaltinamojo akto baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00036-20 turinio nustatyta, jog įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą, G. R. kaltu neprisipažino. Taigi ieškovas neteisingai aiškina bylos faktines aplinkybes. Kita vertus, jau nurodyta, kad teismas negali pasisakyti, kuri profesinio standarto požiūriu veika yra pavojingesnė, tai yra ar ieškovui inkriminuojama pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, ar G. R. – pagal BK 226 straipsnio 3 dalį.

52. Ieškovo įrodinėjamas diskriminacinis požiūris į jį nacionalinės teisės taikymo atveju galėtų būti vertinamas remiantis Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu, bet pagal ieškovo argumentus šis įstatymas ginčo santykiams netaikytinas, todėl atmestinas, kaip teisiškai nepagrįstas, ieškovo argumentas dėl jį diskriminuojančio atleidimo.

Dėl sprendimo motyvų

53. Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „Lietuvos advokatūros veiklą reglamentuoja šis Įstatymas, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (toliau – Asociacijų įstatymas), kiek tai nustatyta šiame Įstatyme, ir Lietuvos advokatūros įstatai“.

54. Asociacijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asociacijoms, kurių veiklą reglamentuoja kiti įstatymai, šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja kitų įstatymų nuostatoms. Teismas, sistemiškai aiškindamas Asociacijų įstatymą, sprendžia, kad Lietuvos advokatūra vadovaujasi šiuo Įstatymu tiek, kiek tai suderinama su Advokatūros įstatymu.

55. Pagal Advokatūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalį Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis. Minėta, advokatų veikla pasižymi savivalda, kurią įgyvendina Lietuvos advokatūra. Kiekvienas advokatas yra Lietuvos advokatūros narys (Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 4 dalis). Tiek pagal Asociacijų įstatymą, tiek pagal Advokatūros įstatymą Lietuvos advokatūra turi teisę koordinuoti narių veiklą, tame tarpe, advokatus įrašant į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą ir (ar) išbraukiant iš jo. Tai yra įstatymo lygmeniu suteikta Lietuvos advokatūrai teisė, pasireiškianti per jiems garantuojamą nepriklausomumą.

56. Nagrinėjamoje byloje kompetentingas subjektas sprendė, kad viešasis interesas reikalauja užtikrinti, jog tik nepriekaištingo profesinio elgesio teisininkui būtų patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese (ginčo sprendimo 2 pastraipa). Jau nurodyta, jog advokato leistino elgesio ribas nustato Lietuvos advokatūra, remdamasi įstatymu.

57. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog profesinės etikos taisyklėse nustatyti reikalavimai advokato elgesiui yra objektyviai būtini: tik nepriekaištingo profesinio elgesio žmogui gali būti patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese. Leidimas šiame procese dalyvauti bet kam, neatsižvelgiant į jo elgesį, diskredituotų teisingumo įgyvendinimo idėją, kaip tokią. Advokatas ir advokato padėjėjas, būdami teisinės sistemos dalis, savo veikloje ne tik turi laikytis įstatymo, bet ir patys ginti įstatymo dvasią, teisingumo ir teisėtumo idealus. Įstatymo reikalavimų nepaisymas diskredituoja advokato profesiją ir žemina jos prestižą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-11-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/1999; 2000-11-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1243/2000).

58. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka peržiūrėdamas teisinius ginčus tarp asociacijos ir jos narių, yra suformulavęs tam tikras taisykles. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, bet koks su asmeniu susijęs klausimas turi būti sprendžiamas jį informavus. Ši nuostata taikytina ir priimant sprendimą dėl asmenų narystės asociacijoje. Asociacijos narių informavimo tvarką nustato teisės aktai ir asociacijos įstatai. Pranešimai turi būti teikiami juose nustatyta tvarka, be to, atsižvelgtina ir į organizacijoje susiklosčiusią asociacijos narių bendravimo praktiką bei informavimo tvarką. Pažymėtina, kad šios tvarkos ir praktikos tikslas yra užtikrinti, kad pranešimai būtų gauti, kad asmenys būtų informuoti dėl jiems reikšmingų veiksmų ar sprendimų. Informavimo tvarkos laikymasis nėra savitikslis. Esminę reikšmę dėl asmens informavimo turi faktas, ar asmuo atitinkamą informaciją gavo. Jeigu asociacijos nariui yra iš anksto žinoma informacija, kad vyks posėdis, kad jame bus svarstomas pareiškimas dėl jo pašalinimo iš asociacijos narių, tai šis faktas yra lemiamas sprendžiant, ar asmuo tinkamai informuotas. Aplinkybės, kad yra tam tikrų pranešimų įteikimo tvarkos pažeidimų (pranešimo išsiuntimas ne tokia forma, kurią nustato asociacijos įstatai, išsiuntimas ne tuo adresu ir pan.), nepaneigia informacijos gavimo fakto. Jeigu informacija buvo gauta laiku, t. y. iki posėdžio, jeigu ji buvo suprantamo turinio ir pakankama dėl nagrinėjamo klausimo, tai nėra pagrindo konstatuoti informavimo pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-695/2020, 30 punktas).

59. Byloje konstatuota, jog teisinė priemonė – laikinas išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, ieškovui taikyta esant teisiniam pagrindui. Lietuvos advokatūros 2021 m. gruodžio 10 d. pranešimas Nr. 991 įrodo, jog ieškovui buvo pranešta dėl 2021 m. gruodžio 16 d. vyksiančio posėdžio, kuriame turėjo būti svarstomas klausimas dėl ieškovo laikino išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo (atsiliepimo priedas Nr. 12). Ieškovui buvo nurodyta, jog klausimas svarstomas, nes Generalinė prokuratūra viešai pranešė apie teismui perduotą baudžiamąją bylą, kurioje ieškovui pareikštas kaltinimas nusikaltimo padarymu. Ieškovui pasiūlyta pateikti rašytinį paaiškinimą ir suteikta teisė dalyvauti posėdyje. Ieškovui buvo nurodytos jo išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo priežastys, jis buvo tinkamai informuotas ir jas žinojo.

60. Nesutiktina su ieškovo argumentu, kad atsakovė, svarstydama ieškovo laikino išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo klausimą, rėmėsi išskirtinai Generalinės prokuratūros 2021 m. gruodžio 8 d. surašytu kaltinamuoju aktu baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00015-21. Ieškovas buvo išklausytas, jam suteikta teisė pateikti paaiškinimus, šia teise ieškovas pasinaudojo, išsamiai pasisakydamas dėl bylos aplinkybių (atsiliepimo priedas Nr. 13).

61. Skundžiamo sprendimo motyvuose nurodyta: „Atsižvelgiant į advokato veiklos ypatumus ir reikalavimus, taikomus advokatams (advokato profesinis elgesys privalo būti diskretiškas, sąžiningas, garbingas), taip pat į tai, kad BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, kurių padarymu yra kaltinamas R. M., yra tyčiniai apysunkiai korupciniai nusikaltimai (BK 11 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis), o įtariamos veikos galėjo būti betarpiškai padarytos teisingumo įgyvendinimo srityje, baudžiamasis persekiojimas R. M. atžvilgiu jau nėra pradinės įtarimų pareiškimo stadijos – baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu yra perduota teismui, spręstina, kad R. M. dalyvavimas teisiamojo statusu Klaipėdos apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00015-21 gali kenkti Lietuvos advokatūros, advokato klientų (esamų ir galimų) bei visuomenės interesams. Dėl to, R. M. atžvilgiu taikytina Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta laikina priemonė – laikinas išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo iki tol, kol išnyks šio išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės“.

62. Teismo vertinimu, atsakovės priimto sprendimo motyvai yra pakankami, tai yra iš jų galima nustatyti, kad ieškovui pritaikyta teisinė priemonė yra siejama su jo dalyvavimu teisiamojo statusu Klaipėdos apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00015-21. Konstatuojama, kad Advokatų tarybai, priimant ginčo sprendimą, visos teisinės procedūros buvo išlaikytos, sprendimas priimtas pagal įstatymo reikalavimus (Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, 60 straipsnio 2 dalis).

63. Ieškovo nuomonė, kad sprendimas yra nepagrįstas, nes sprendime nėra tinkamai nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, tai yra BK nėra vartojama korupcinių nusikaltimų sąvoka, vertinama kaip deklaratyvus pareiškimas. Teismas pakartotinai nurodo, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp privačių asmenų dėl teisinės atsakomybės, kuri nepriklauso nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo (netaikymo). Vadinasi, ginčo sprendimas negali būti pripažintas kaip parengtas su trūkumais, nes jame neturi būti atlikta ieškovo veikos kvalifikacija, kuri reikšminga baudžiamosios atsakomybės taikymui.

64. Kaltinamuoju aktu ieškovas yra kaltinamas tyčiniais apysunkiais nusikaltimais, numatytais BK 226 straipsnyje – prekyba poveikiu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies 1 punktu, prekyba poveikiu laikytina korupcinio pobūdžio nusikalstama veika. Vadinasi, sprendimo motyvo formuluotė, jog veikos, kurių padarymu ieškovas yra kaltinamas, yra „tyčiniai apysunkiai korupciniai nusikaltimai“ yra teisinga ir atitinka Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymą.

65. Ieškovo argumentai, kad, lyginant ieškovo galimai padarytą veiką su kitų advokatų veika, buvo pažeistas lygybės prieš įstatymą principas, nėra pagrįsti (CPK 12, 178 straipsniai). Sutiktina su atsakove, kad ieškovo veikos pavojingumą ir priešingumą teisei galima lyginti ne su kituose ikiteisminiuose tyrimuose įtariamais ar kitose baudžiamosiose bylose teisiamais advokatais, o tik su tais advokatais, kurie minimi ieškovui inkriminuojamuose nusikalstamų veiksmų epizoduose. Kaip matyti iš kaltinamo akto (1 tomas, bl. 62–90), ieškovui inkriminuojamuose epizoduose yra minimas dabar buvęs advokatas D. Z.. Atsakovė paaiškino, kad jis laikinai iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo išbrauktas Advokatų tarybos 2019 m. kovo 21 d. sprendimu, o 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu buvo panaikintas sprendimas dėl jo pripažinimo advokatu, jis išbrauktas iš asmenų, pripažintų advokatais, sąrašo ir išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo.

66. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas konstatuoja, kad atsakovė, vertinant ieškovo veiką, buvo nuosekli (vienodai vertino tapačius pažeidimus), todėl ieškovo argumentas dėl kitokio standarto jo elgesiui taikymo yra atmetamas kaip neįrodytas (CPK 12, 18 straipsniai).

Dėl pritaikytos sankcijos proporcingumo ir sprendimo pasekmių įvertinimo

68. Pastebėtina, kad ieškovui buvo pritaikyta sankcija Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies pagrindu. Kitaip tariant, įvykus įstatyme nustatytai sąlygai – advokatas yra kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu (Generalinės prokuratūros 2021 m. gruodžio 8 d. kaltinamasis aktas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00015-21), per se (savaime) yra teisinis pagrindas advokatą laikinai išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo.

69. Teismas konstatuoja, jog nenuginčijus Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, teismas negali vertinti pritaikytos teisinės priemonės proporcingumo kitaip, nei yra įstatyme (Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis, numatanti, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo).

70. Ieškovo argumentas, jog baudžiamojoje byloje bus būtina skirti fonoskopinę ekspertizę, kurios atlikimo trukmė yra apie 12 mėn. ir tai laiko tarpas per kurį ieškovas mažiausiai negalės užsiimti advokato veikla, neveikia sankcijų taikymo mechanizmo. Be to, ieškovo valiniu sprendimu buvo pasirinktas advokato paslaugų teikimo būdas, kuris atsakovės įvertintas kaip priešingas teisei. Būdamas profesionaliu teisininku, ieškovas turėjo ir galėjo suvokti savo veikos pasekmes. Vadinasi, prisiėmė riziką dėl galimų pasekmių, todėl ieškovo teiginys dėl neproporcingai ilgai apribotos teisės verstis advokato veikla negali būti pripažįstamas pagrįstu (CPK 185 straipsnis).

71. Teismo vertinimu, ginčo sprendimas negali būti taip pat pripažintas neteisėtu, nes, kaip nurodė ieškovas, šis sprendimas galimai sukėlė ieškovui ar jo darbuotojams tam tikras neigiamas pasekmes, tai yra pajamų netekimą ir negalėjimą vykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Teismas pakartoja, kad remiantis Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi Advokatų taryba turėjo teisę laikinai išbraukti ieškovą iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, nes ieškovas kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, ir tokio sprendimo priėmimui negali daryti įtakos aplinkybė, kad asmeniui tam tikru laikotarpiu bus apribota galimybė gauti pajamas iš advokato profesinės veiklos (ar kiti nepatogumai), nes toks ribojimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti, jog tik nepriekaištingo profesinio elgesio teisininkai dalyvautų teisingumo įgyvendinimo procese.

72. Ieškovas nurodė, kad D. B., V. R., G. D., G. R. padaryta veika ir atsakovės skirtingi sprendimai dėl jos vertinimo įrodo pritaikytos sankcijos neproporcingumą.

73. Pasisakydamas dėl šio argumento, teismas remiasi apeliacinės instancijos motyvu, nurodytu išnagrinėtoje panašioje civilinėje byloje, tai yra <...> „Advokatų taryba, priimdama sprendimus dėl konkrečių advokatų bei vertindama jų reputacijos klausimą, atlieka išimtinai individualų kiekvieno asmens veiksmų tyrimą, individualių faktinių aplinkybių apimtimi, todėl apelianto atvejis negali būti tapatinamas su atsakovės priimtais sprendimais dėl kitų advokatų“ <...> (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-413-450/2022, 49 punktas).

74. Kasacinis teismas nurodė, jog tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, (sprendimo pagrindas), tai yra kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 60–62 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

75. Nagrinėjamoje byloje ieškovo argumentai dėl kitiems advokatams taikytos sankcijos lyginamuoju aspektu sutapo su Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-413-450/2022 vertintomis aplinkybėmis, todėl, remiantis anksčiau nurodyta kasacinio teismo formuojama praktika dėl precedento leistinumo, atskirai dėl jų neteikiamas savarankiškas vertinimas, juos atmetant (CPK 185 straipsnis).

76. Anot ieškovo, tai, jog Generalinė prokuratūra nesinaudojo BPK 157 straipsnyje numatyta galimybe pagal prokuroro prašymą nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, įrodo, kad Advokatų tarybos priimtas sprendimas yra nepagrįstas.

79. Teismas pažymi, kad nušalinimas ir išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo yra skirtingo pobūdžio teisinės sankcijos. Ieškovas nebuvo nušalintas nuo pareigų, todėl teismas nevertina ieškovo argumentų dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. KT201-A-N15/2021 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 41 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ suformuotų teisės aiškinimo taisyklių taikymo. Pastebėtina tik tai, kad ieškovas gali dirbti ir gauti pajamas, todėl tai yra nesulyginama situacija su nagrinėta Konstituciniame Teisme. Byloje Nr. KT201-A-N15/2021 buvo konstatuota, kad asmens nušalinimas nuo pareigų neribotam terminui prieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintai asmens teisei gauti pajamas. Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatos nėra aktualios taikant Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalį

80. Teismas visiškai sutinka su atsakovės argumentacija, kad Konstitucinis Teismas neteikia išaiškinimų dėl asmens teisinės padėties pasikeitimo (kaip šiuo atveju – asmens nušalinimo nuo pareigų) atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pagal savo kompetenciją sprendžia dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir pirmiausia Konstitucijai (Konstitucijos 102 str.). Vykdydamas šią funkciją, kaip minėta, Konstitucinis Teismas formuoja oficialią konstitucinę doktriną, kurioje atskleidžiama įvairių konstitucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė.

81. Pasisakant dėl šalių ginčo, ar Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovo ieškinį, privalės įvertinti ir pasisakyti dėl ieškovo nurodytų motyvų apie dvigubus standartus, taikomus analogiškose situacijose, vertinant advokatų veiklą, primintina, kad kasacinio teismo konstatuota, jog vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

82. Atsakovė nurodė, kad prašo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-372/2011, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2040-275/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-181/2014, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2435-619/2015, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3695-467/2018. Teismas pažymi, kad bylų sąrašo pateikimas, neįrodinėjant faktinių aplinkybių tapatumo ar esminio panašumo, negali būti pripažįstamas kaip prašymas remtis precedento galią turinčiomis taisyklėmis. Atsakovė pati nurodė, kad ieškovo veikos pavojingumą ir priešingumą teisei galima lyginti ne su kituose ikiteisminiuose tyrimuose įtariamais ar kitose baudžiamosiose bylose teisiamais advokatais, o tik su tais advokatais, kurie minimi ieškovui inkriminuojamuose nusikalstamų veiksmų epizoduose.

83. Šalys prašė remtis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais bylose prieš Lietuvą (L. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 48427/09, J. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50446/09, B. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 72596/01). Pastebėtina, kad byla B. prieš Lietuvą neturi sąsajų su šios bylos aplinkybėmis, nes joje spręstas klausimas dėl bylos nagrinėjimo teisėtumo, pareiškėjai neturint atstovo. Byloje J. prieš Lietuvą aktualus klausimas buvo susijęs su advokato padėjėjo veikla. Pareiškėjas R. J. buvo įrašytas į advokatų padėjėjų sąrašą, tačiau, paaiškėjus jo ankstesniam teistumui už kyšio priėmimą ir piktnaudžiavimą tarnyba (nusikaltimai padaryti pareiškėjui dirbant tardytoju), Advokatų garbės teismo sprendimu jam buvo skirta drausminė nuobauda – išbraukimas iš minėto sąrašo, nustačius, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo. Advokatų garbės teismas nurodė, kad pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdis ir mastas nesuderinamas su advokato veiklos principais. Pastebėtina, kad šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl laikino pobūdžio priemonės.

84. Byloje L. prieš Lietuvą pareiškėja V. R. L. buvo paprašiusi sustabdyti jos advokato įgaliojimus. Vėliau Lietuvos advokatų tarybos sprendimu buvo atsisakyta pripažinti ją advokate, be kita ko, dėl to, kad nebuvo pakankamo pagrindo laikyti ją nepriekaištingos reputacijos. Advokatų taryba nurodė, kad pareiškėja buvo teista už sukčiavimą bei dokumentų suklastojimą ir, įvertinus šių nusikalstamų veikų pobūdį ir apimtį (šios nusikalstamos veikos buvo susijusios su ankstesne jos, kaip advokatės, profesine veikla), negalėjo būti pripažinta nepriekaištingos reputacijos. Šioje byloje taip pat nebuvo svarstytos priemonės – laikinai išbraukti advokatą iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, taikymo teisėtumo sąlygos.

85. Sutiktina su ieškovu, jog Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovo ieškinį, privalo vertinti konkrečios bylos faktines aplinkybes, o ne a priori (iš anksto) pateikti išvadas dėl bylos esmės pagal teismų išnagrinėtas bylas. Tačiau pastebėtina ir tai, kad ieškovo argumentai yra pagrįsti netinkamu atsakovės argumentacijos interpretavimu. Nenustatyta, jog Lietuvos advokatūra ignoruotų teismo diskrecijos teisę spręsti dėl ieškovo reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

86. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas konstatuoja, kad ieškovo ieškinys yra atmetamas kaip neįrodytas (CPK 12, 18 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

87. Šalys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai.

88. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje ieškinys atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsakovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

89. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

90. Atsakovė prašė priteisti 2 620,00 Eur, sumokėtų už teisinę pagalbą. Teisinės pagalbos išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio (7, 8.2, 8.19 punktai), todėl iš ieškovo priteistinas jų atlyginimas atsakovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

91. Šioje byloje pirmosios instancijos teisme į valstybės biudžetą išieškotina suma nesiekia minimalios valstybei priteistinos 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), tai šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 269–270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti ieškovo R. M. ieškinį.

Priteisti iš ieškovo R. M. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 2 620,00 Eur atsakovės Lietuvos advokatūros (juridinio asmens kodas: 300099149) naudai teisinės pagalbos išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per sprendimą priėmusį Vilniaus apygardos teismą