Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-687-883/2016Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00033-2016-7Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.3; (S) 2.1.5.1; 2.5.10.5.2; 2.5.10.5.2.5; 3.3.1.21

2016 m. rugpjūčio 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Birutės Simonaitienės ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-804-1004/2016 pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir atsakovei Lietuvos advokatūrai dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas R. R. pirmosios instancijos teisme prašė priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos advokatūros 39 961 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, jog baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu beveik tris metus truko nepagrįstai ir nepateisinamai ilgą laiką, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Pažymėjo, kad, kaip advokatas, jis turi būti prilygintas valstybės tarnautojui ir, nušalinus jį nuo darbo, turi būti taikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos dėl žalos atlyginimo, todėl prašė atlyginti turtinę žalą, patirtą jį laikinai išbraukus iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kadangi dėl jo atžvilgiu neteisėtai pradėto ir nepagrįstai ilgą laiką tęsiamo baudžiamojo persekiojimo patyrė neigiamas pasekmes emocinei savijautai, nervinei įtampai, autoritetui, garbei ir orumui. Nesutiko dėl atsakovės Lietuvos advokatūros prašymo taikyti ieškinio senatį ieškinio daliai, pareikštai dėl žalos atlyginimo.Atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teisėsaugos institucijos neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš ieškovą R. R.. Ieškovas R. R. neįrodė neteisėtų pareigūnų veiksmų, kaip būtinosios šios civilinės atsakomybės sąlygos. Advokato laikinas išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo nėra procesinė prievartos priemonė, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK), todėl valstybei nekyla atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl galimai neteisėtų Advokatūros tarybos sprendimų. Ieškovas R. R. nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį.Atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti objektyvūs duomenys leido pareikšti R. R. įtarimus dėl jo galimai padarytų nusikalstamų veikų. Ieškovas R. R. nepagrįstai skaičiuoja baudžiamojo proceso eigos pradžią nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nurodė, jog tiek ikiteisminis tyrimas, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimas trijų instancijų teismuose buvo atlikti pakankamai greitai. Ieškovo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo priteisti jam turtinę žalą. Ieškovas nepagrindė įrodymais ir neigiamų pasekmių egzistavimo. Atsakovė Lietuvos advokatūra nesutiko su jos atžvilgiu pareikštais ieškovo reikalavimais. Nurodė, kad nepažeidė Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo ar kitų teisės aktų, laikinai išbraukdama ieškovą R. R. iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Lietuvos advokatūra nevykdė R. R. baudžiamojo persekiojimo ir negalėjo įtakoti ikiteisminio tyrimo trukmės ar nuspręsti, kad baudžiamasis persekiojimas truko neįprastai ilgą laiko tarpą. Lietuvos advokatūra nėra nei ikiteisminė, nei teisminė valdžios institucija ir jai negali kilti atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio pagrindu. Nesant Lietuvos advokatūros veiksmuose neteisėtų veiksmų ir kaltės, civilinė atsakomybė jai nekyla ir ieškovo reikalavimas solidariai priteisti žalą yra neteisėtas ir nepagrįstas. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį dalyje dėl ieškovo reikalavimo priteisti žalą, kuri skaičiuojama nuo ieškovo sužinojimo apie jo pažeistas teises. Nurodė, kad ieškovo R. R., kaip advokato, prilyginimas valstybės tarnautojui yra neteisėtas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016-04-29 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo R. R. 597,38 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei Lietuvos advokatūrai ir 5,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.Nustatęs, kad ieškovo R. R. reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo yra susijęs tik su Lietuvos advokatūros veiksmais, teismas ieškinio reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės Lietuvos advokatūros nagrinėjo atskirai.

Teismas ieškovo R. R. ieškinį atsakovės Lietuvos advokatūros atžvilgiu atmetė motyvuodamas dviem savarankiškais pagrindais: tuo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo, ir nesant Lietuvos advokatūros veiksmuose neteisėtų veiksmų ir kaltės.

Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, pateiktus byloje rašytinius duomenis, prijungtos Šiaulių miesto apylinkės teismo išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-77-899/2012 medžiagą, nenustatęs, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas pažeidžiant BPK numatytus reikalavimus, ar kad pareigūnų veiksmai vykdant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu buvo neteisėti, sprendė, jog pagrindas pareikšti ieškovui įtarimus dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, buvo, baudžiamasis procesas nebuvo vilkinamas ir neužtruko pernelyg ilgai, todėl ieškovo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

Teismas nurodė, kad ieškovo R. R. išteisinimas reiškia jo reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi procesiniai veiksmai bei priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo neteisėti, ir kad valstybė turi atlyginti žalą ieškovui už tai, kad įstatymų nustatyta tvarka stengėsi atskleisti nusikalstamą veiką, apie kurią pareigūnai turėjo tam tikrų duomenų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Ieškovas R. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, susijusias su valstybės civiline atsakomybe dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neveikimo, teismo pozicija neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir prieštarauja formuojamai teismų praktikai. Išteisinamasis nuosprendis ieškovo atžvilgiu priimtas dėl to, kad jis neįvykdė veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl tyrimo, įtarimo ir kaltinamojo akto teisėtumo yra nepagrįstos ir neteisėtos.Dėl prokuratūros ir teismo neteisėtų veiksmų atsakovė Lietuvos advokatūra buvo neteisėtai apribojusi ieškovo teisę verstis profesine advokato veikla.Teismas neatliko savo pareigos ex officio (pagal pareigas) kvalifikuoti ieškovo ieškinyje nurodytą faktinį reikalavimo pagrindą Lietuvos advokatūros atžvilgiu. Teismas netinkamai taikė bei aiškino ieškinio dėl žalos atlyginimo senatį reglamentuojančias įstatymo nuostatas. Teismas nesprendė ieškovo prašymo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 30 straipsnius bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34¹ straipsnio nuostatas tame juridiniame kontekste, kad baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu inicijuota kaip valstybės tarnautojui, pagal BK 228 straipsnį.Atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į ieškovo R. R. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2016-04-29 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Baudžiamosiose bylose esantys duomenys patvirtina, kad prokuroras turėjo pakankamą pagrindą pradėti nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą, t. y. ikiteisminio tyrimo pradėjimo stadijoje ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepažeidė jiems įstatymo numatytų pareigų.Įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai.Nagrinėjamu atveju buvo surinkta pakankamai duomenų, kuriais remdamasis teismas, prokuroro manymu, gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį, prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir baudžiamąją bylą perdavė teismui.Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nesudaro pagrindo pripažinti žemesnės instancijos teismo nuosprendžio neteisėtais teismo veiksmais, o taip pat ir visų ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtais ir nepagrįstais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teismuose ieškovo atžvilgiu netruko pernelyg ilgai, ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji byla išnagrinėta per optimalų laiką, kiek tai leido bylos sudėtingumas esant dviem įtariamiesiems dėl dviejų nusikalstamų veikų.Valstybei atsakomybė už atsiradusią žalą dėl galimai neteisėtų Advokatų tarybos sprendimų pagal CK 6.272 straipsnį nekyla.Ieškovas R. R. Lietuvos advokatūros sprendimą jį laikinai išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo skundė Vilniaus apygardos teismui, o tai reiškia, kad jis apie savo pažeistas teises žinojo jau nuo 2011-03-31, todėl nuo šios dienos skaičiuojamas ir trejų metų ieškinio senaties terminas.Advokatų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, todėl ieškovui Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas netaikomas.Atsakovė Lietuvos advokatūra atsiliepimu į ieškovo R. R. apeliacinį skundą prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016-04-29 sprendimą palikti nepakeistą ir iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Teismas neturi teisės ex officio (pagal pareigas) keisti ieškinio dalyko (reikalavimo) ir pagrindo.Apeliantas nenurodė ir neįrodinėjo visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų Lietuvos advokatūros civilinei atsakomybei kilti.Apelianto laikinas išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuolatinės antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties nutraukimas su apeliantu nėra ir negali būti prilyginami neteisėtiems veiksmams, nes tokie Lietuvos advokatūros ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmai yra numatyti ir įtvirtinti įstatymu.Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo naujas aplinkybes, kurios ne tik kad nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, bet ir yra nelogiškos.Kadangi Advokatų tarybos 2011-03-31 sprendimas laikinai išbraukti apeliantą iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo yra teisėtas, Lietuvos advokatūros civilinė atsakomybė nesant neteisėtų veiksmų negalima.Apeliantas apie neva jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo nuo 2011-03-31 Advokatų tarybos sprendimo laikinai išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, todėl jo teisė prisiteisti žalos iš Lietuvos advokatūros dėl neva neteisėtų veiksmų (laikino išbraukimo) baigėsi 2014-03-31.Atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į ieškovo R. R. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2016-04-29 sprendimą palikti nepakeistą, nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais motyvais, kurie buvo nurodyti ieškinyje, kurie buvo įvertinti ir dėl jų išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas savo sprendime.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje kilo ginčas dėl prokuratūros, pirmosios instancijos teismo ir advokatūros veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl senaties termino

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo R. R. ieškinį atsakovės Lietuvos advokatūros atžvilgiu, konstatavęs, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo. Šio termino pradžią teismas skaičiavo nuo 2011-03-31, kada Lietuvos advokatų tarybos posėdžio protokoliniu sprendimu buvo nuspręsta advokatą R. R. laikinai išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, kol išnyks išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės.Apeliantas R. R. su tokiu pirmosios instancijos teismo motyvu nesutinka, nurodo, kad trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti turėjo būti skaičiuojamas nuo 2013-01-08, kai apeliacinės instancijos teismas jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šioje byloje, kaip minėta, keliamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas, ir šiam reikalavimui pateikti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.), kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai asmuo reiškiantis šį reikalavimą sužinojo apie aplinkybes, sudarančias pagrindą spręsti apie jo teisių pažeidimą.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, į pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžią siejo ne su subjektyviu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), o su objektyviu (teisės pažeidimo) momentu, t. y. ne su apeliacinio teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimu (2013-01-08), o su advokatų tarybos 2011-03-31 sprendimo, kuriuo ieškovas buvo laikinai išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, priėmimu.Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo ieškovas turėjo teisę ir galėjo pareikšti iki 2016-01-08. Iš bylos duomenų matyti, kad minėtas ieškovo ieškinys teisme gautas 2016-01-04, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nėra praleidęs įstatyme nustatyto trejų metų tokio ieškinio senaties termino.

Dėl valstybės ir Lietuvos advokatūros solidarios atsakomybės

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovo reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo yra susijęs tik su Lietuvos advokatūros veiksmais, ieškovo ieškinio reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atsakovės Lietuvos advokatūros atžvilgiu nagrinėjo atskirai.Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu procesiniu veiksmu, kadangi jis neprieštarauja proceso teisės normoms, yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina, kad solidariosios atsakomybės taikymas pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai) (CK 6.279 str. 1 d.). Neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdis padeda nustatyti, kada pažeidėjams taikytina solidarioji, kada – dalinė atsakomybė. Valstybės ir kitų asmenų padaryta neteisėtais veiksmais žala gali būti atlyginta dalinės ar solidariosios atsakomybės tvarka. Dalinė atsakomybė taikoma, jeigu žala padaryta kelių asmenų, bet nėra pagrindo spręsti dėl bendrais veiksmais padarytos žalos arba yra tam tikros veiksmų bendrumo aplinkybės, bet vieno iš asmenų vaidmuo juos padarant ar jo veiksmų dalis yra aiškiai apibrėžti, lemia tam tikrą žalos ar neigiamų padarinių dalį ar ta dalis yra nedidelė, kad solidariai žalos priteisimas neužtikrintų proporcingumo tarp neteisėtų veiksmų pobūdžio ir reikšmės neigiamiems padariniams.Kaip matyti iš bylos duomenų, šiuo atveju, kilusių pasekmių atžvilgiu tiek pareigūnų, už kuriuos atsako Lietuvos valstybė, tiek advokatūros procesiniai sprendimai yra susiję, tačiau patys subjektų veiksmai nėra bendri, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčą sprendė taikydamas dalinės atsakomybės nuostatas.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų prokuratūros ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu

Apeliantas R. R. nesutinka su teismo sprendime dėstoma pozicija, jog jis neįrodė teisėsaugos institucijų veiksmų, su kuriais siejo turtinės žalos atsiradimą, neteisėtumo bei visų privalomų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, įrodymais nepagrindė patirtų neigiamų pasekmių. Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia Šiaulių apygardos teismo 2013-01-08 išteisinamuoju nuosprendžiu, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-06-13 paliko galioti, o tai, apelianto vertinimu įrodo, kad tiek prokuratūra, kuri atliko ikiteisminį tyrimą, tiek ir teismas, kuris priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nevykdė savo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, dėl ko apeliantui buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įstatymų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-06-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014). Teismų praktikoje pripažįstama, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, (CK 6.272 str.) yra giežtoji – kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos.Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas.CK 6.272 straipsnyje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, todėl civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese.Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 str. 1 d., BPK 1, 2 str.). Kita vertus, ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, šių veiksmų teisėtumą teismas turi įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju individualias bylos aplinkybes kompleksiškai vertindamas pagal aktualius baudžiamuosius (ar administracinių teisės pažeidimų) ir civilinės teisės įstatymus.BPK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šios principinės baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos valstybės civilinės atsakomybės aspektu yra reikšmingos kaip teisėsaugos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos laikymosi matas.Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, prieštarauja nuosekliai formuojamai teismų praktikai, ar kad įsiteisėjęs išteisinamasis nuosprendis patvirtino faktą, jog prokuratūros veiksmai dėl apelianto atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo, apeliantui pareikšto įtarimo ir kaltinamojo akto, teismo veiksmai dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo buvo neteisėti.Byloje nustatyta, kad 2010-08-23 Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje buvo pradėtas nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-073-10 (baudžiamosios bylos Nr. 1-77-899/2012 t. 1, b. l. 1-2). Pradinis pranešimas apie įtarimą ieškovui R. R. buvo įteiktas 2011-03-21 (baudžiamosios bylos Nr. 1-77-899/2012 t. 1, b. l. 110). Patikslintas pranešimas apie įtarimą ieškovui buvo įteiktas 2011-07-22 (baudžiamosios bylos Nr. 1-77-899/2012 t. 1, b. l. 124). Šiaulių apygardos prokuratūra 2011-07-25 surašė kaltinamąjį aktą ir 2011-07-27 su baudžiamąja byla Nr. 40-9-073-10 perdavė Šiaulių miesto apylinkės teismui (baudžiamosios bylos Nr. 1-77-899/2012 t. 1, b. l. 159). Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-04-30 nuosprendžiu ieškovas R. R. buvo pripažintas kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir už tai jam paskirta subendrinta galutinė bausmė – 50 MGL dydžio (6500 Lt) bauda (baudžiamosios bylos Nr. 1-77-899/2012 t. 2, b. l. 124-138). Šiaulių apygardos teismas 2013-01-08 panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-04-30 apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, konstatavęs, kad R. R. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (baudžiamosios bylos Nr. 1-77-899/2012 t. 2, b. l. 178-188). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013-06-13 nutartimi atmetė Šiaulių apygardos prokuratūros kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013-01-08 išteisinamojo nuosprendžio (baudžiamosios bylos Nr. 1-77-899/2012 t. 3, b. l. 26-32). Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino aplinkybes, sudariusias pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl ieškovo padarytų nusikalstamų veikų išteisinamojo nuosprendžio kontekste, atsižvelgė į ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktus veiksmus, jų intensyvumą ir trukmę iki ieškovui pateikto įtarimo, todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl teisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pranešime apie įtarimą išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtino, jog prokuratūra turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti tokius įtarimus ir esamoje situacijoje įtarti ieškovą padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus bei pradėti baudžiamąjį persekiojimą ieškovo atžvilgiu (CPK 177, 185 str.). Nepripažinus, jog ieškovas buvo neteisingai įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, iš byloje esančių duomenų taip pat nėra pagrindo teigti, kad prokuroras ieškovo atžvilgiu būtų nepagrįstai surašęs kaltinamąjį aktą. Tuo labiau, kad pirmosios instancijos teismas pagal šiame kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą ir baudžiamojoje byloje esančius ikiteisminio tyrimo duomenis ieškovo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Vertinant ieškovo R. R. atžvilgiu priimto išteisinamojo nuosprendžio reikšmę prokuratūros ir teismo atliktų veiksmų kontekste, civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas. Šiaulių apygardos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė Šiaulių apygardos prokuratūros kasacinį skundą), kadangi konstatavo, jog ieškovo padarytose veikose nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų piktnaudžiavimo ir suklastojimo nusikaltimų sudėties požymių, tačiau kartu nenustatė, jog prokuratūra ar teismas būtų padarę klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Nagrinėjamame Šiaulių apygardos teismo 2013-01-08 nuosprendyje buvo pažymėta, kad R. M. ir ieškovo R. R. veiksmai įrašant į dokumentą melagingus duomenis nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinami kaip nusikalstami baudžiamosios teisės prasme. Šiuo atveju apeliacinio teismo išvada, su kuria sutiko ir kasacinis teismas, jog pirmosios instancijos teismas kaltinamųjų veiksmus įvertino tik formaliai, nėra pakankama, kad galima būtų šį vertinimą pripažinti esmine prokuratūros bei teismo klaida. Pripažintina, kad Šiaulių apygardos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų reikšmę ir pakankamumą ieškovo kaltei pagrįsti. Todėl konstatuotina, kad išteisinamasis nuosprendis nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį neteisėtais teismo veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą.Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad bendra baudžiamojo proceso trukmė – du metai vienas mėnuo ir dvidešimt dvi dienos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami Baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Pirmosios instancijos teismas detaliai analizavo baudžiamojo proceso trukmės priežastis ir pagrįstai nustatė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teismuose nebuvo vilkinami. Ieškovas apeliaciniame skunde nenurodė nei vienos aplinkybės bei teisinio argumento, kodėl skundžiamo sprendimo išvados dėl proceso trukmės galėtų būti pripažintomis nepagrįstomis.Konstatavus, jog apeliantas neįrodė vienos iš būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos – neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmų baudžiamojoje byloje, nėra pagrindo pripažinti ieškovo reikalavimo dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrįstu.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo Lietuvos advokatūros atžvilgiu

Sprendžiant dėl atsakovės Lietuvos advokatūros civilinės atsakomybės, visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad šis viešas juridinis asmuo nėra priskiriamas teisėsaugos institucijoms ir jam nekyla atsakomybė pagal specialiąsias įstatymo normas, numatančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.271, 6.272 str.), todėl apeliantas iš dalies teisus teigdamas, kad atsakovės Lietuvos advokatūros atžvilgiu turėjo būti taikomos civilinę atsakomybę reglamentuojančios bendrosios nuostatos, numatytos CK XXII skyriuje.Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju ir netaikė bendrųjų civilinės atsakomybės nuostatų, tačiau savo sprendime iš esmės teisingai nurodė, kad Lietuvos advokatūros atžvilgiu civilinė atsakomybė nekyla, nesant jos neteisėtų veiksmų ir kaltės. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, jog deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). Deliktinė civilinė atsakomybė kyla, tik kai egzistuoja visos būtinosios jos sąlygos: neteisėti atsakingo už žalą asmens veiksmai (CK6.246 str.), priežastinis ryšys tarp atsakingo asmens veiksmų ir kilusių padarinių – žalos (nuostolių), kurių atsiradimą nulėmė skolininko veikla (CK 6.247 str.), atsakingo už žalą asmens kaltė (CK 6.248 str.), realiai patirta žala (nuostoliai) (CK 6.249 str.). CK 6.263 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos prokuratūra 2011-03-23 raštu Lietuvos advokatūrai pranešė apie advokatui R. R. 2011-03-21 įteiktą pranešimą apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo (b. l. 75, 76). Lietuvos advokatūra 2011-03-31 įvykusiame Lietuvos advokatų tarybos posėdyje protokoliniu sprendimu nusprendė advokatą R. R. laikinai išbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, kol išnyks išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės (b. l. 29). Sprendimas ieškovo atžvilgu priimtas, vadovaujantis 2004-03-18 Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2009-01-01). Atsižvelgiant į šį sprendimą 2011-04-12 susitarimu Nr. AS-30(04.5) su ieškovu buvo nutraukta 2007-09-17 su Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sudaryta sutartis Nr. N-07/07, kuri pakeista 2011-04-04 Nr. 15-23 (04.5) susitarimu dėl nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo (b. l. 30-31, 32, 33). Ieškovas R. R. 2011-05-06 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas Lietuvos Advokatūros 2011-03-31 sprendimą Nr. 36 laikinai išbraukti advokatą R. R. iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo kol išnyks išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės, panaikinti (b. l. 77-79). Vilniaus apygardos teismas 2011-10-07 nutartimi nutraukė civilinę bylą pagal ieškovo R. R. prašymą dėl atsisakymo nuo ieškinio Lietuvos advokatūrai dėl 2011-03-31 sprendimo panaikinimo (b. l. 84).Apeliantas skunde nurodo, kad atsakovės Lietuvos advokatūros neteisėti veiksmai pasireiškė pažeidžiant pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t.y. priėmus 2011-03-31 sprendimą laikinai išbraukti apeliantą iš praktikuojančių advokatų sąrašo, neįsitikinus, kad tai yra būtina.Visų pirma, pažymėtina, kad nusikaltimas, kuriuo buvo įtartas (kaltinamas) ieškovas, tiesiogiai susijęs su jo, kaip advokato, galimybių panaudojimu, todėl nušalinimas nuo pareigų bent pradiniu nusikaltimo tyrimo laikotarpiu – iki bus surinkti reikšmingi bylos aplinkybėms ištirti ir nustatyti duomenys – pripažintinas pagrįstu. Nors apeliantas pasinaudojo teise skųsti tokį Lietuvos advokatūros sprendimą, tačiau bylos eigoje nuo pareikšto ieškinio atsisakė ir minėtas Lietuvos advokatūros sprendimas teismine tvarka nebuvo pripažintas neteisėtu.Antra, ieškovo profesinės veiklos sąlygos ir tvarka yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme (toliau – Advokatūros įstatymas). Ieškovas laikinai išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo vadovaujantis Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi (nutarties 45 p.). Šios teisės normos paskirtis – pašalinti galimybę nusikaltimo padarymu įtariamam advokatui diskredituoti advokato vardą, duotą priesaiką. Nusikaltimo, kuriuo advokatas įtariamas, sunkumas ir pavojingumas visuomenei, jo padarymo aplinkybės turi nulemti Advokatūros sprendimą. Advokatų taryba neturi teisės vertinti pareikštų įtarimų teisėtumo ar ikiteisminio tyrimo perspektyvumo. Apelianto nurodytą sprendimą taryba priėmė remdamasi Visuotiniame advokatų susirinkime 2006-04-21 patvirtintų Lietuvos advokatūros įstatų 3.5 punkte numatyta pareiga atlikti advokatų veiklos kontrolę. Kitų įrodymų, pagrindžiančių atsakovės Lietuvos advokatūros neteisėtus veiksmus, ieškovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė (CPK 178 str.).Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad apelianto argumentai nepaneigia Advokatų tarybos 2011-03-31 sprendimo teisėtumo, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti atsakovės Lietuvos advokatūros veiksmus neteisėtais ar aplaidžiais. Nenustačius atsakovės Lietuvos advokatūros neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo vertinimas nebeturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir remiantis apelianto nurodytų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 29 ir 30 straipsnių pagrindu. Konstitucijos 29 straipsnyje draudžiama žmogaus teisių ir laisvių diskriminacija dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismą ir nustato, kad asmeniui neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymai. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad buvo savavališkai atimtos ar apribotos Konstitucijos 29 straipsnyje apibrėžtos teisės ir pažeista jo teisė kreiptis į teismą. Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas sureguliuotas įstatymu – Civiliniu kodeksu, todėl ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies pažeidimo nėra.

Ieškovas R. R. buvo įtariamas ir kaltinamas nusikalstamų veikų, nustatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymu, t. y. tuo, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, suklastojo dokumentą, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė. Pažymėtina, kad BK 228 straipsnyje įtvirtintas asmens, prilyginto valstybės tarnautojui statusas, nėra tapatus valstybės tarnautojo statusui Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo prasme. Be to, ieškovas yra profesionalus teisininkas – advokatas, kurio profesinės veiklos sąlygos ir tvarka yra reglamentuoti Advokatūros įstatyme. Specialiu įstatymu - Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu (viešosios teisės norminiu aktu) nustatyta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema bei jos įgyvendinimo sąlygos ir procedūros. Šis įstatymas nekeičia Advokatūros įstatymu nustatyto advokato veiklos teisinio rėžimo, nes ir pagal šį įstatymą advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, tik valstybei vykdant viešąją funkciją ji orientuota į atitinkamą asmenų grupę, kuri formuojasi socialinės, turtinės ar atitinkamos sveikatos būklės pagrindu (11 straipsnis 1 – 3 dalys, 12 straipsnis), todėl kaip analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme išimtinai valstybės tarnautojams numatytą dėl nušalinimo nuo pareigų patirtos žalos kompensavimo mechanizmą būtų ne tik neteisėta, bet ir neteisinga, kadangi ieškovas R. R. nėra valstybės tarnautojas, o jo prilyginimas valstybės tarnautojui baudžiamajame kodekse nėra tolygus sprendžiant žalos atlyginimo klausimus civilinius teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų kontekste.

Dėl bylos baigties

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė Lietuvos advokatūra prašė priteisti iš apelianto R. R. jos patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, viso 800 Eur. Byloje yra pateikti tokias atsakovės turėtas išlaidas patvirtinantys rašytiniai įrodymai: PVM sąskaita faktūra Nr. 071-2016 ir 2016-07-29 mokėjimo nurodymas. Kadangi šios išlaidos neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ bei 2015-03-19 Įsakymu Nr. 1R-77 nurodytų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių (8.11 p.), todėl jos priteistinos iš apelianto atsakovei Lietuvos advokatūrai (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei Lietuvos advokatūrai, j. a. k. 300099149, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.