Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi pareiškėjos reorganizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2YT-41-650/2016, pagal pareiškėjos reorganizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. P. ir R. P.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos prašymas nustatyti, kad pareiškėja nuosavybės teise valdė nekilnojamuosius daiktus, pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą bei bylos medžiagą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertinos bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinio netenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti. O dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje iš juridinių asmenų registro duomenų nustatyta, kad Žadžiūnų žemės ūkio bendrovė tokiu juridinio asmens pavadinimu veikė nuo 1992-06-30 iki 2008-12-03, bendrovės pavadinimo pakeitimas į ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“, naujos redakcijos įstatų patvirtinimas įregistruotas 2008-12-03. Teismas nustatė, kad bendrovės valdybos pirmininku nuo 1992-06-30 iki 2005-03-22 buvo paskirtas A. Ž., nuo 2005-03-22 iki 2005-10-25 – K. P., nuo 2005-10-25 iki 2008-02-26 - V. P., nuo 2009-03-30 iki 2011-11-14 - A. L., nuo 2011-12-09 iki šios bylos išnagrinėjimo – paskirtas V. B.. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą - trąšų sandėlį, buvo įgijęs ir valdė nuosavybės teise, remiantis 1992-06-01 Pagrindinių priemonių perdavimo-priėmimo aktu, kaip teisių perėmėjas, perdavus pagrindines priemones ir kitą turtą iš Žadžiūnų kolūkio Žadžiūnų žemės ūkio bendrovei pagal atitinkamus priedus (priedo 5 eil. numeris). Teismas kritiškai vertino dabartinio bendrovės vadovo V. B. paaiškinimus ir argumentus dėl nekilnojamojo daikto (trąšų sandėlio) ir priklausinių (kiemo aikštelės, skystų trąšų talpyklos) išlikimo bei šių daiktų naudojimo pagal paskirtį ūkinėje veikloje, jam perėmus bendrovės valdymą 2011 m. pabaigoje. Teismas atsižvelgęs į liudytojų, išskyrus T. P. paaiškinimus sprendė, kad 1992 metais susikūrus Žadžiūnų žemės ūkio bendrovei, jos pirmojo vadovo A. Ž. nurodymu per keletą metų avarinės būklės ir nebereikalingas mineralinių trąšų sandėliavimui medinis sandėlis (kai kurių liudytojų teigimu – daržinė), esantis Žadžiūnų kaime, buvo pačių bendrovės darbininkų išardytas ir pagrindinės statybinės medžiagos panaudotos turimų kitų bendrovės statinių (karvidžių) remontui (medinės lentos – fermos vidinėms pertvaroms įrengti, šiferinė danga – stogams perdengti); o likusios duobėtos, vikšrinių traktorių išvažinėtos cementinės grindys bei betoninės pamatinės atramos, ant kurių buvo pritvirtintas medinis statinio karkasas, per kelis metus neprižiūrimame žemės sklype apžėlė piktžolėmis, apaugo krūmynais ir tapo kaimo buitinių atliekų suvežimo vieta, nelegaliu sąvartynu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja ir pati neneigė aplinkybės apie trąšų sandėlio sienų, stogo konstrukcijų išardymą bendrovės, kaimo gyventojų veiksmais. Teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus sprendė apie statinių, kaip nekilnojamojo daikto, faktinį nebuvimą 2009-2013 metų laikotarpiu (suinteresuoto asmens V. P. sudarytų su valstybe žemės sklypo nuomos ir pardavimo sutarčių metu). Teismas vertino, kad statinys (trąšų sandėlis) Žadžiūnų kaimo kadastriniuose žemėlapiuose buvo fiksuotas tik pradinėje LR žemės reformos vykdymo stadijoje, o vėliau pagal patvirtinto 2008 metų Šiaulių apskrities Šiaulių rajono Kairių seniūnijos Žadžiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, vėlesnius žemės sklypo kadastrinius matavimus, ortofoduomenis, toks statinys Žadžiūnų kaimo vietovėje laisvos valstybinės žemės plotuose nebuvo fiksuotas. Teismas padarė išvadas, kad pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, iš esmės įrodinėjant aplinkybes, kad iki 2013 metų kovo V. P. nuomojamame iš valstybės žemės sklype buvo išlikę bendrovės antraeiliai daiktai (sandėlio kiemo aikštelė ir metalinė skystų trąšų talpykla, kuriuos pareiškėjas vertina kaip statinio priklausinius) yra nepagrįstas, nes dokumentų, patvirtinančių tų priklausinių statybą, priėmimą iš Žadžiūno kolūkio ir jų apskaitymą Žadžiūnų žemės ūkio bendrovėje, nėra pateikta, be to jei tokie daiktai ir galėjo būti pripažinti trąšų sandėlio priklausiniais, tai juos ištiko pagrindinio daikto likimas. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, būdama savininku, nulėmė trąšų sandėlio, kaip pagrindinio daikto, likimą, t.y. nuo 1992 m. iki 2005 m. vadovaujant bendrovės valdybos pirmininkui A. Ž., savo iniciatyva ir pasirinktu ūkišku požiūriu, neturint piniginių lėšų atlikti kadastrinius matavimus ir įteisinti nusidėvėjusį statinį viešajame turto registre, nusprendė tokį nebenaudojamą trąšų sandėlį nugriauti, jo pagrindines konstrukcijas išardant ir panaudojant kitų statinių remontui.

Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. P. žemės sklypą nuomojo iš valstybės nuo 2009 m. iki 2013 m. pirkimo -pardavimo sutarties sudarymo. Valstybinės nuomos sutartyse žemės sklypas buvo pažymėtas, kaip laisvas ir neužstatytas jokiais statiniais. Suinteresuoti asmenys V. P. ir R. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise 2013-03-19 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, įsigijo žemės sklypą. 2008 m. buvo parengtas Šiaulių apskrities Šiaulių rajono Kairių seniūnijos Žadžiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, patvirtintas Šiaulių apskrities viršininko 2009-05-22 įsakymu Nr. V-2688. Tai, kad sklypas buvo laisvas, neužstatytas patvirtina 2009 - 2010 m. ortografiniai žemėlapiai, viešai skelbiami oficialiame tinklapyje geoportal.lt. 2011 m. buvo patvirtintas Šiaulių apskrities Šiaulių rajono Kairių seniūnijos Žadžiūnų kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės planas, parengtas 2010-06-28 būklei. Parengtuose dokumentuose žemės sklypas pavaizduotas laisvas ir neužstatytas. 2012-06-14 buvo atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai, 2012-06-25 sudaryta žemės sklypo kadastrinė duomenų byla, kurioje nurodyta, kad užstatytos teritorijos nėra. 2012-06-25 kadastro duomenų bylos pagrindu žemės sklypas 2012-02-07 įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Registro duomenimis minėtas žemės sklypas yra laisvas ir neužstatytas jokiais statiniais.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir kai kuriais atvejais nemotyvavo kodėl pareiškėjos pateiktus įrodymus atmeta, o suinteresuotųjų asmenų priima ir jais vadovaujasi. Nurodė, kad iš esmės teismas netinkamai įvertino įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, nepagrįstai atmetė prašymą. Be to teigia, kad yra įsitikinusi, jog Šiaulių apylinkės teismo teisėja A. J., nagrinėjusi šią bylą, buvo šališka, t. y. ji šališkai ir tendencingai vedė civilinę bylą. Apklausiant pareiškėjo kviestą liudytoją T. P., ji pakeltu tonu reikalavo paaiškinti, kodėl liudytojo duodami parodymai skirtingi nuo anksčiau apklaustų liudytojų parodymų, ir, teisėjos teigimu, liudytojas duoda parodymus savo darbdavio iniciatyva skatinamas, pakeltu tonu grasino pasekmėmis dėl liudytojo T. P. duodamų parodymų. Apeliacinės instancijos teismas išklausęs teismo 2015 m. gruodžio 7 d. teismo posėdžio garso įrašą, neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl teisėjos suinteresuotumo bylos baigtimi. Teisėjos užduoti klausimai nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl liudytojo paaiškinimų teisėja turėjo išankstinę nuomonę ir kad šią nuomonę ji išreiškė teismo posėdžio metu. Prašymas dėl teisėjos nušalinimo buvo išspręstas ir netenkintas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (CPK 64-71 straipsniai). Taip pat pažymėtina, kad procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (CPK III dalis). Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apeliantės nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantė argumentų, įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi, nepateikė. Išklausius ne tik minėtą bet ir kitus teismo posėdžių garso įrašus nėra pagrindo spręsti apie teisėjos suinteresuotumą bylos baigtimi, teismo šališkumą.

Apeliantė teigia, kad niekada neginčijo aplinkybės, jog iš trąšų sandėlio 2013 m. vasarą, t. y. tada, kai suinteresuotasis asmuo V. P. pradėjo griauti trąšų sandėlio betonines grindis ir betonines pamatines atramas, buvo išlikę tik betoninės grindys ir betoninės pamatinės atramos, o trąšų sandėlio sienos ir stogas buvo nugriauti anksčiau. Tačiau pasak apeliantės tiek betoninės grindys, tiek ir betoninės pamatinės atramos yra sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys ir pagal galiojantį teisinį reglamentavimą galėjo būti registruotos nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis daiktas. Pažymėjo, kad atsisakymo pagrindas valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti nėra ir negali būti sąlyga, jog turto savininkas nebenaudotų šio turto pagal pastato paskirtį ir nesiektų atstatyti į pradinę būklę. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo T. P. paaiškinimais, kuris nurodė, jog buvo atlikti paskaičiavimai dėl naujo pastato statybos ant esamų trąšų sandėlio betoninių pamatų ir panaudojant trąšų sandėlio betonines grindis.

Apeliacinės instancijos teismas nustatydamas faktines aplinkybes atsižvelgė į pareiškėjos, suinteresuotų asmenų, liudytojų paaiškinimus. Teismas nurodė, kad tiek suinteresuotas asmuo V. P., tiek byloje apklausti liudytojai S. P., V. P., S. R., V. S., išskyrus liudytoją T. P., yra seni Žadžiūnų kaimo ar jo apylinkių gyventojai, dirbę Žadžiūnų kolūkyje, todėl teismas neturi pagrindo vertinti iš esmės šių asmenų parodymų melagingais ar neatitinkančiais tikrovės. T. y. teismas vertino visumą byloje esančių įrodymų, atsižvelgdamas į jų reikšmę, ryšį, todėl nėra pagrindo vertinti, kad liudytojo T. P. paaiškinimų nevertino. Pažymėtina, kad teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Apeliacinės instancijos teismui iš esmės nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Apeliantė teigia, kad teismas nepasisakė dėl suinteresuotojo asmens NŽT 2014 m. vasario 18 d. sprendimo, t .y. kodėl šį įrodymą atmetė. Šiame sprendime aiškiai konstatuoja, jog kadastrinių matavimų metu, t. y. 2013-05-17 statiniai - kiemo aikštelė, skystų trąšų talpykla bei trąšų sandėlis (pamatai ir grindys) - žemės sklype (kadastro Nr. 9180/0003:4) buvo. Teismas sprendime nenurodė, kodėl atmetė ir kitą pareiškėjo teiktą įrodymą - UAB „Altagis“ 2013-05-17 atliktą kadastrinių matavimų bylą, kurioje taip pat nurodyta, jog 2013-05-17 statiniai - kiemo aikštelė, skystų trąšų talpykla bei trąšų sandėlis (pamatai ir grindys) - žemės sklype buvo. Suinteresuotų asmenų teigimu NŽT minėtą išvadą darė vadovaujantis tik RŽŪB „Agrovvill Žadžiūnai“ užsakymu atliktu 2013-09-09 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir pačios matininkės J. J. 2013-05-17 kadastro duomenų byla netiriant absoliučiai jokių kitų dokumentų bei duomenų. NŽT aktas neturi prejudicinės galios teismui ir neįpareigoja teismo 2013-09-09 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir 2013-05-17 d. matininkės J. J. kadastro duomenų bylos vertinti taip pat, kaip šiuos dokumentus vertino NŽT. Dėl apeliacinio skundo argumentų NŽT taip pat nurodė, kad matininkės J. J. parengta kadastro byla ir joje užfiksuoti duomenys nepagrindžia pareiškėjos teiginių. Pareiškėja nurodydama, kad sandėlio pamatai ir kiemo aikštelė buvo ginčo žemės sklype ir priklausė jai nuosavybės teise to nepagrindė. Iš esmės įvertinus byloje pateiktus duomenis, NŽT paaiškinimus nėra pagrindo išvadai, kad kadastrinių matavimų metu, t.y. 2013-05-17 statiniai - kiemo aikštelė, skystų trąšų talpykla bei trąšų sandėlis (pamatai ir grindys) - žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo. Apeliacinio teismo vertinimu apelianto nurodyti argumentai dėl minėtų aplinkybių bei argumentai dėl UAB „Altagis“ 2013-05-17 atliktų kadastrinių matavimų, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo.

Apeliantė teigia, kad pagrindinis ir esminis teismo sprendime nurodytas argumentas yra tai, kad eliminavus nekilnojamojo daikto - trąšų sandėlio valdymą, jo naudojimą pagal prigimtį ir paskirtį, negali būti tenkinamas pareiškimas ir dėl pagrindinio statinio trąšų sandėlio priklausinių - kiemo aikštelės ir skystų trąšų talpos. Todėl teismui patenkinus apeliacinį skundą dalyje dėl trąšų sandėlio, turėtų būti patenkintas ir pareiškėjo reikalavimas dalyje dėl kiemo aikštelės bei skystų trąšų talpos. Taip pat teigia, kad teismas sprendimu pripažino, jog pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą - trąšų sandėlį buvo įgijęs ir valdė nuosavybės teise, remiantis 1992-06-01 Pagrindinių priemonių perdavimo-priėmimo aktu, kaip teisių perėmėjas, perduodant pagrindines priemones ir kitą turtą iš Žadžiūnų kolūkio Žadžiūnų žemės ūkio bendrovei pagal atitinkamus priedus (priedo eilės Nr. 5). Apeliantės vertinimu teismas iš esmės motyvuojamojoje dalyje patvirtino ir šio turto valdymą praeityje. Todėl apeliantei nesuprantama kokiu pagrindu teismas šioje sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir rezoliucinėje dalyje nurodė priešingai.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos teoriniais teiginiais ir subjektyviu vertinimu apie galimą tolesnį sandėlio egzistavimą, nesant pagrindinių statinio konstrukcijų (medinio karkaso, sienų, stogo), nes likusios valstybinės žemės sklype sandėlio cementinių grindų, betoninių pamatų detalės iš esmės eliminavo nekilnojamojo daikto valdymą, jo naudojimą pagal prigimtį ir paskirtį. Todėl teismas neturi pagrindo nustatyti pastato valdymo nuosavybės teise fakto, tikslu pasinaudoti pirmumo teise prieš suinteresuotus asmenis V. ir R. P. įsigyti žemės sklypą iš Lietuvos Respublikos valstybės ŽĮ 10 straipsnio tvarka ir pagrindu, nustačius esminę aplinkybę, kad tokio fakto nustatymas neturėtų juridinės reikšmės, nes 2009 -2013 metų laikotarpiu nebebuvo paties pastato (trąšų sandėlio). Nes nekilnojamojo daikto likimą nulėmė pareiškėja, išardydama pagrindines sandėlio konstrukcijas, ir daugiau nebenaudodama pastato pagal paskirtį ir nesiekdama jį atstatyti į pradinę būklę. Iš esmės apeliacinio teismo vertinimu byloje nenustatyta, kad minėtame žemės sklype buvo išlikę statinių, statinių liekanų, priešingai byloje nustatyta, kad jau ilgą laiko tarpą sklypas buvo laisvas ir neužstatytas. Pareiškėja privalėjo įrodyti priešingai, tačiau kaip ir pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas nepateikė įrodymų pagrindžiančių prašymo pagrįstumą. Teismas įvertino visumą įrodymų, pažymėjo, kad atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės visi kiti pareiškėjo argumentai ir teikti duomenys dėl suinteresuoto asmens veiksmų galimo neteisėtumo, 2013 metų vasarą šalinant bendrovės sandėlio liekanas, kiemo grindinį ir skystų trąšų talpyklą, teikti rašytiniai duomenys apie 2013-05-17 atliktus, bet neįteisintus statinio kadastrinius matavimus V. ir R. P. priklausančiame žemės sklype, 2013-09-09 antstolio A. B. atliktą faktinių aplinkybių konstatavimą, atliktą antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimą, pareiškėjo rašytus pareiškimus policijai. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo išvadai, kad teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, kad netinkamai vertino įrodymus. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo išvadas iš esmės atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo su apeliantės argumentais sutikti.

Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų ir kt., reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas iš byloje pateiktų ir pirmosios instancijos teismo objektyviai įvertintų įrodymų nenustatė tokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iš esmės siekė, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas, tačiau nepateikė jokių pagristų argumentų suteikiančių pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad pareiškėja neįrodė pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad esant konkrečioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą, nes esant pakankami duomenų patvirtinančių priešingas nei nurodė pareiškėja, aplinkybes, prašymas negalėjo būti tenkinamas. Įvertinęs aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako, nes teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

.Bylinėjimosi išlaidos atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos(CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Šiaulių apygardos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.