Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Alma Jurgelienė, sekretoriaujant Daivai Girdenienei, dalyvaujant pareiškėjo RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ atstovams V. B., advokatui Muradui Bakanui, suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Nerijui Jokšui, suinteresuotam asmeniui V. P., suinteresuotų asmenų V. P. ir R. P. įgaliotai atstovei L. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal pareiškėjo RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. P. ir R. P.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.12 str. numato, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais; CK 4.13 straipsnis numato, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Remdamasis šiomis nuostatomis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, iš esmės įrodinėjant aplinkybes, kad iki 2013 metų kovo V. P. nuomojamame iš valstybės žemės sklype buvo išlikę bendrovės antraeiliai daiktai (sandėlio kiemo aikštelė ir metalinė skystų trąšų talpykla, kuriuos pareiškėjas vertina kaip statinio priklausinius) yra nepagrįstas, nes dokumentų, patvirtinančių tų priklausinių statybą, priėmimą iš Žadžiūno kolūkio ir jų apskaitymą Žadžiūnų žemės ūkio bendrovėje, nėra pateikta, be to jei tokie daiktai ir galėjo būti pripažinti trąšų sandėlio priklausiniais, tai juos ištiko pagrindinio daikto likimas. Teismas atsižvelgdamas į teiktus pareiškėjo, suinteresuoto asmenų paaiškinimus, byloje apklaustų liudytojų S. P., V. P., S. R., V. S. parodymus, esamus rašytinius duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjas, būdamas savininku, nulėmė trąšų sandėlio, kaip pagrindinio daikto, likimą, t.y. nuo 1992 m. iki 2005 m. vadovaujant bendrovės valdybos pirmininkui A. Ž., savo iniciatyva ir pasirinktu ūkišku požiūriu, neturint piniginių lėšų atlikti kadastrinius matavimus ir įteisinti nusidėvėjusį statinį viešajame turto registre, nusprendė tokį nebenaudojamą trąšų sandėlį nugriauti, jo pagrindines konstrukcijas išardant ir panaudojant kitų statinių remontui, kas buvo leistina tiek nuosavybės teisės požiūriu, tiek ir statybą reglamentuojančiuose įstatymuose. Teismas negali sutikti su pareiškėjo teoriniais teiginiais ir subjektyviu vertinimu grįstais argumentais apie galimą tolesnį sandėlio egzistavimą, nesant pagrindinių statinio konstrukcijų (medinio karkaso, sienų, stogo), nes likusios valstybinės žemės sklype sandėlio cementinių grindų, betoninių pamatų detalės iš esmės eliminavo nekilnojamojo daikto valdymą, jo naudojimą pagal prigimtį ir paskirtį (CK 4.2 str., 4.33 str. 1 d.). Todėl teismas negali pareiškėjui nustatyti pastato valdymo nuosavybės teise fakto, siekiant pasinaudoti pirmumo teise prieš suinteresuotus asmenis V. ir R. P. įsigyti tą žemės sklypą iš Lietuvos Respublikos valstybės LR Žemės įstatymo 10 straipsnio tvarka ir pagrindu, nustačius esminę aplinkybę, kad tokio fakto nustatymas neturėtų juridinės reikšmės, nes 2009 -2013 metų laikotarpiu nebebuvo paties pastato (trąšų sandėlio), ir tokio nekilnojamojo daikto likimą nulėmė pats pareiškėjas, turėdamas galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, išardydamas pagrindines sandėlio konstrukcijas, daugiau nebenaudodamas pastato pagal paskirtį ir nesiekdamas jį atstatyti į pradinę būklę. Tokias teismo išvadas patvirtina ir byloje esantis 2011-09-20 Žadžiūnų kadastro vietovės žemės reformos projekto pretendentų susirinkimo protokolas, iš kurio matyti, kad tame susirinkime dalyvavo tiek suinteresuotas asmuo V. P., tiek pareiškėjo atstovas (tuometinis valdybos pirmininkas A. L.), kuris tuo metu ketino įsigyti kitus žemės sklypus iš valstybės laisvos žemės fondo ir nepareiškė pretenzijų dėl V. P. pretendavimo pirkti iš valstybės būtent tą žemės sklypą, kuriame 1975 m. buvo statytas trąšų sandėlis, nekėlė klausimo dėl galimo servituto žemės sklypo naudotojui nustatymo ( 3 t., 57-61 b.l.). Teismas sutinka su suinteresuotų asmenų teiktais argumentais, kad pareiškėjui, kuris yra privatus juridinis asmuo, negali būti nustatomi kitokie elgesio standartai, nei tai būtina pagal įstatymą, reglamentuojant specialiąją žemės ūkio paskirties sklypų pirkimo - pardavimo tvarką. Todėl nagrinėjamu ginčo atveju turėtų būti atsižvelgiama į normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) suvokimo ir elgesio standartus, veikiant analogiškoje situacijoje. Įvertinus trąšų sandėlio, kaip nekilnojamojo daikto, egzistavimo aplinkybes ir pareiškėjo pasyvų elgesį nuosavybės bei kitų daiktinių teisių išviešinimo aspektu iki pat 2013-03-07 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo priimto įsakymo priėmimo bei 2013-03-19 valstybinio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties su suinteresuotu asmeniu V. P. sudarymo, atmestini kaip neturintys teisinės reikšmės visi kiti pareiškėjo argumentai ir teikti duomenys dėl šio suinteresuoto asmens veiksmų galimo neteisėtumo, 2013 metų vasarą šalinant bendrovės sandėlio liekanas, kiemo grindinį ir skystų trąšų talpyklą, teikti rašytiniai duomenys apie 2013-05-17 atliktus, bet neįteisintus statinio kadastrinius matavimus V. ir R. P. priklausančiame žemės sklype ( l t., 38-42; 43-57; 2 t.2-34 b.l. ); 2013-09-09 antstolio A. B. atliktą faktinių aplinkybių konstatavimą (3 t.,7-38 b.l.); 2015-12-21 atliktą antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimą (3 t., 72-105), pareiškėjo rašytus pareiškimus policijai (3 t. 106 b.l.).

Taip pat sutiktina su suinteresuotų asmenų teiktais argumentais byloje, jog Lietuvos Respublikos CK 4.27 str. 2 d. sieja nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimą nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Teisinės registracijos tikslas ir yra išviešinti turto savininką, o ne sukurti nuosavybės ar valdymo teisę. Ir nors registruotino daikto ar juridinio fakto neįregistravimas (nepaviešinimas) viešame registre pats savaime neapsprendžia šio daikto valdytojo ar sandorio šalies teisių bei pareigų apimties, tačiau prieš trečiuosius asmenis tokie faktai negali būti panaudojami, ir šalys negali įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (CK 1.75 str. 2 d.). Todėl teismas vertina, kad pareiškėjo reikalavimas, pasiremiant ir kitos savarankiškos daiktinės teisės – valdymo fakto patvirtinimu, taikant CPK 526 straipsnio nuostatas, yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas. Teismų praktikoje suformuotos nuostatos, kad valdymo kaip savarankiškos daiktinės teisės patvirtinimo atveju nuosavybės teisė dar apskritai nėra atsiradusi, ir CPK 526 straipsnio taikymo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra konstatavimas faktinio valdymo, t.y. kad asmuo faktiškai turi daiktą ir valdo jį kaip savą, Nagrinėjamo reikalavimo atveju teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas Žadžiūnų kolūkio teisių perėmėju, nuo 1992 metų buvo trąšų sandėlio savininkas ir valdė jį savo nuožiūra, kol išardė pagrindines statinio konstrukcijas ir taip statinį nugriovė, todėl valdymo faktas nebeegzistuojant pačiam nekilnojamam daiktui negali būti teisme patvirtintas.

Spręsdamas suinteresuotų asmenų V.ir R. P. atstovės prašymą dėl baudos skyrimo pareiškėjui už nepagrįstą pareiškimą ir viso proceso vilkinimą, teismas mano, kad prašymas atmestinas, nes šios bylos kėlimą sąlygojo paties pareiškėjo naudojimasis procesinėmis teisėmis pagal savo vidinį suvokimą, vertinant galimą daiktinių teisių (nuosavybės, valdymo) tęstinumą, nebelikus paties nekilnojamojo daikto, bei neatsižvelgiant į juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ypatumus bei skirtingą valdymo teisės fakto pripažinimo reglamentavimą. Dėl tokių aplinkybių pareiškėjas, būdamas juridiniu asmeniu, galimai tinkamai neįvertino iš Žadžiūnų kolūkio perimto, bet neįteisinto nekilnojamojo daikto buvimo aplinkybių, todėl savo pareiškimą grindė argumentais bei įrodymais, kurie iš esmės priimtini tik taikant pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui specialųjį reglamentavimą, nustatytą fiziniams asmenims, ir neleistina analogija pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas. Be to teismo nuomone, nėra pagrindo skirti pareiškėjui baudą pagal CPK 95 str. nuostatas ir dėl kitų suinteresuotų asmenų subjektyviai vertinamų aplinkybių, teigiant, kad dabartinis ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ vadovas V. B., būdamas yra iš esmės bloguose santykiuose su suinteresuotais asmenimis V. ir R. P. dėl kitų kilusių ginčų ir teismuose nagrinėtų bylų, vilkino ir šį procesą, galimai klastojo teikiamus įrodymus, darė neleistiną poveikį liudytojams, taip pat be pagrindo teikė nušalinimą teismui. Darytina išvada, kad bylos nagrinėjime, kilus esminiam ginčui dėl materialiųjų ir procesinių civilinės teisės normų sampratos ir jų taikymo, visos proceso šalys savo pasisakymuose rodė gana neigiamą nusistatymą viena kitos atžvilgiu. aktyviai reiškė prieštaravimus dėl priešingos šalies teiktų prašymų, argumentų, todėl teismas nevertina, jog būtent pareiškėjas ar jo atstovas (advokatas) savo veiksmais procese sąmoningai siekė vilkinti bylą ar kitaip piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

Atmetus pareiškimo reikalavimus, byloje proporcingai turėtų būti paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos. Teismo posėdžiuose suinteresuotus asmenis V. P. ir R. P. CPK 56 str. 1 d. 4p. pagrindu atstovavo L. P.. 2016-03-31 prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo suinteresuotų asmenų atstovė nurodė, kad buvo patirta 350,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes atsiliepimas buvo rengtas UAB „Lexin auditas“, ir už suteiktas teisines paslaugas sumokėta nurodyta suma (III t. 149-150 b.l.). Teismui pateikta 2013-06-03 sutartis Nr. 2013/06-1 dėl teisinių paslaugų teikimo, sudaryta tarp V. P. ir UAB „Lexin auditas“, paslaugų priėmimo perdavimo aktas, iš kurio matyti, kad UAB „Lexin auditas“ parengė atsiliepimą į pareiškimą, PVM sąskaitą- faktūrą serija LEX Nr. 160307 350,90 Eur sumai ir 2016-03-31 lėšų pervedimo nurodymo kopiją, iš kurios matyti, kad V. P. UAB „Lexin auditas“ už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo (III t. 155-159 b.l.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų, kildinamų iš juridinio asmens suteiktų teisinių paslaugų, atlyginimo, išaiškino, kad LR CPK 56 straipsnyje nustatyti procesinio atstovavimo apribojimai ir reikalavimai iš esmės lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. LR CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o LR CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios atstovavimo išlaidos civilinio proceso dalyviui negali būti priteistos. LR CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos LR CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Tokiomis išlaidomis, priklausomai nuo konkrečių byloje įrodytų aplinkybių, galėtų būti pripažintos bylai būtinų dokumentų gavimo, kelionės ir panašios išlaidos, tačiau ne atstovavimo išlaidos, kurios yra tiesiogiai aptartos LR CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjus atstovauja jų šeimos narys CPK 56 str. 1 d. 4 p. pagrindu, o duomenų apie tai, kad suinteresuoti asmenys byloje pasitelkė advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, nėra, teismas neturi pagrindo priteisti suinteresuotiems asmenims 350,90 Eur, sumokėtų UAB „LEXIN auditas“ už procesinių dokumentų parengimą, todėl šis suinteresuotų asmenų reikalavimas atmestinas ir iš pareiškėjo jų naudai šios išlaidos nepriteistinos.

Atmesdamas pareiškimą, teismas turi pagrindą iš pareiškėjo priteisti 5,66 eurų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei, nes jos didesnės nei minimali valstybei priteistina iš šalies bylinėjimosi išlaidų suma (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d., 96 str. 2 d., LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 str., 263-270 str., 279 str., 307 str.

nusprendė:

pareiškėjo RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ pareiškimą atmesti.

Suinteresuotų asmenų V. P. ir R. P. atstovės prašymą dėl baudos skyrimo pareiškėjui atmesti.

Bylinėjimos išlaidų iš pareiškėjo RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ suinteresuotiems asmenims V. P. ir R. P. nepriteisti.

Priteisti iš pareiškėjo RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“, juridinio asmens kodas 175706853, valstybės biudžetui bylinėjimosi išlaidas - 5,66 Eur (penkis eurus ir 66 centus). Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią Swedbank, AB, banko kodas 73000, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.