Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos restruktūrizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8201-650/2014, iškeltoje pagal pareiškėjos restruktūrizuojamos žemės ūkio bendrovės „Agrowill Žadžiūnai“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, V. P., R. P., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja restruktūrizuojama žemės ūkio bendrovė (toliau – RŽŪB) „Agrowill Žadžiūnai“ kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ nuosavybės teise valdė ir valdo nekilnojamuosius daiktus – trąšų sandėlį (statybos pradžios metai 1975, statybos pabaigos metai – 1975, pamatai – betonas, grindys monolitas, 441 kv.m. užstatyto ploto, 441 kv.m. bruto plotas, tūris 22 kub.m.) ir kiemo aikštelę (statybos pradžios metai -1975, plotas - 1728,84 kv.m., medžiaga – akmens grindys), skystų trąšų talpyklą (statybos pradžios metai 1975, statybos pabaigos metai 1975, tūris -10 kub.m., medžiaga – metalas), žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 1992-06-01 Pagrindinių priemonių perdavimo – priėmimo akto sudarymo, tikslu įregistruoti nuosavybę į šį turtą nekilnojamojo turto registre, pasinaudoti pirmumo teise įsigyti žemės sklypą iš Lietuvos Respublikos valstybės Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 10 straipsnio tvarka ir pagrindu. Nurodė, kad trąšų sandėlis ir jo priklausiniai, priklausantys asmeninės nuosavybės teise RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“, nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau pareiškėja buvo pradėjusi veiksmus dėl šio turto registravimo ir atliko šio turto kadastrinius matavimus. Nuosavybės teisei įregistruoti būtų buvęs pagrindas - 1992-06-01 Pagrindinių priemonių perdavimo - priėmimo aktas, tačiau registracija nebuvo užbaigta, kadangi suinteresuoti asmenys V. P. ir R. P. 2013-03-19 pirkimo pardavimo sutarties Nr. 1249/2013 ir 2013-03-19 priėmimo - perdavimo akto Nr. 31SU-147 pagrindu įgijo žemės sklypą, ant kurio stovėjo pareiškėjai priklausantys statiniai. Pažymėjo, kad šiuo metu vyksta kita civilinė byla dėl administracinių aktų ir žemės sklypo įgijimo sandorių nuginčijimo. Šioje byloje įtraukti suinteresuoti asmenys V. P. ir R. P. kitoje civilinėje byloje nepripažįsta trąšų sandėlio ir jo priklausinių egzistavimo ir pareiškėjos nuosavybės teisių į šį turtą buvimo, nes neva 1992-06-01 Pagrindinių priemonių perdavimo-priėmimo akte nebuvo konkrečiai identifikuotas konkretus trąšų sandėlis ir konkreti perduodamo trąšų sandėlio vieta. Kitų dokumentų, įrodančių, jog būtent šis trąšų sandėlis ir jo priklausiniai buvo pareiškėjai perduoti 1992-06-01 Pagrindinių priemonių perdavimo-priėmimo aktu, pareiškėja neturi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo esmė

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo tuo pagrindu, kad tokio pobūdžio reikalavimas nepriskirtinas prie juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teisme.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, teismo motyvus, atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimo ypatingosios teisenos tvarka ir juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo taisykles.

Pažymėtina, kad juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis LR CPK 444 straipsnio 1 dalimis, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti LR CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad pagal LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010). Tais atvejais, kai teismas nustato, kad pareiškėjui jo prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių pasekmių, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme ( LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jau iškeltą bylą privalo nutraukti ( LR CPK 293 straipsnio 1 punktas) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-396/2007).

LR CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nurodytas bylas teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu šio Kodekso V dalyje nustatyta tvarka gali pateikti pareiškimus su savarankiškais reikalavimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad toks reglamentavimas reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama byla pagal prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tuo atveju, kai nėra ginčo dėl teisės. Kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas (LR CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad teismas neturi priimti pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir jį nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka tuo atveju, kai iš pareiškimo turinio aišku, jog yra ginčas dėl teisės. Minėtoje byloje pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad kiemo statiniai yra gyvenamųjų namų priklausiniai, kurie po 1/9 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namų bendraturčiams. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai bylą nutraukė, kaip nenagrinėtiną ypatingosios teisenos tvarka. Suinteresuotas asmuo pateikė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas spręsdamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, jog iš pareiškėjų pareiškimo turinio buvo matyti, jog yra ginčas dėl teisės. Šiuo atveju teismas neturėjo bylos nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka. Tačiau teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškimą, nes ginčas, kaip toks, teisme civilinio proceso tvarka nagrinėtinas (LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Minėtu atveju kasacinis teismas atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybių visumą, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjų pareiškimą, turėjo nurodyti pareiškėjams pašalinti trūkumus, t. y. spręsti, ar pareikšti ieškinį (LR CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Taip pat kasacinis teismas pažymėjo, kad nors iš pareiškimo buvo matyti, kad yra ginčas dėl teisės nagrinėtinos ieškinio teisenos tvarka, tačiau bylos nagrinėjimas ypatingąja teisena turėjo būti tęsiamas, atsižvelgiant į LR CPK 7 straipsnyje įtvirtintą civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja prašymą dėl juridinių faktų nustatymo grindė aplinkybėmis, kad ji nuo 1992-06-01 Pagrindinių priemonių perdavimo - priėmimo akto pagrindu nuosavybės teise valdė nekilnojamuosius daiktus - trąšų sandėlį (statybos pradžios metai 1975, statybos pabaigos metai 1975, pamatai - betonas, grindys - monolitas, 441 kv.m. užstatymo ploto, 441 kv.m. bruto plotas, tūris 22 kub.m.,) ir kiemo aikštelę (statybos pradžios metai 1975, plotas 1.728,84 kv.m., medžiaga - akmens grindys), skystų trąšų talpykla (statybos pradžios metai 1975, statybos pabaigos metai 1975, tūris - 10 kub.m., medžiaga -metalas), žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini) (1-5 b.l.). Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad yra iškelta ir nagrinėjama kita civilinė byla pagal ieškovės ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie LR žemės ūkio ministerijos, V. P., R. P. dėl individualaus administracinio akto panaikinimo, pirkimo-pardavimo sutarties bei perdavimo akto panaikinimo ir restitucijos taikymo, sprendė, kad konkrečiu atveju ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje. Tuo pagrindu teismas atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, papildomai nurodydamas, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas turi būti įrodinėjamas kitoje šalių byloje ginčo teisenos tvarka, nes minėtas turtas nėra įregistruotas viešajame registre, minėtoje byloje atsakovai ginčija nurodytų nekilnojamųjų daiktų buvimą parduotame žemės sklype bei atsikirtimuose remiasi sandorio neįregistravimo teisinėmis pasekmėmis pagal LR CK 1.75 straipsnį.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-131-907/2015, iškelta pagal ieškovės RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir V. P., trečiajam asmeniui R. P. dėl individualaus administracinio akto panaikinimo, pirkimo pardavimo sutarties bei perdavimo akto panaikinimo ir restitucijos taikymo. Byloje sprendimas dar nėra priimtas. Iš pareiškėjo kartu su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateikto 2014-08-20 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimo į 2014-05-02 ieškinį dėl administracinio akto panaikinimo, pirkimo – pardavimo sutarties bei perdavimo priėmimo akto panaikinimo ir restitucijos taikymo matyti, kad minėta institucija civilinėje byloje Nr. 2-131-907/2015 laikosi pozicijos, kad RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog žemės sklype, kurį išsigijo V. P., stovėjo RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ sandėlio pamatai ir kiemo aikštelė.

Atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad konkrečiu atveju byloje nėra duomenų, kurie leistų vertinti, kad nekilnojamas turtas, kurio valdymo nuosavybės teise juridinį faktą prašo nustatyti pareiškėjas, yra įregistruotas viešajame registre ir išviešintas kaip kito asmens nuosavybė arba, kad dėl šio turto nuosavybės įregistravimo yra kilęs ir ginčo teisenos tvarka nagrinėjamas. Kitoje byloje pareikšto reikalavimo pagrindas ir dalykas yra dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo, administracinių aktų panaikinimo, restitucijos taikymo. Aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo kitoje civilinėje byloje nesutinka su pareiškėjos nurodyta aplinkybe apie nuosavybės teise valdytus pastatus ir kiemo aikštelę, nesuteikia pagrindo išvadai, kad toks prašymas konkrečiu atveju dėl nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme ypatingosios teisenos tvarka LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka). Kaip jau minėta, bylas dėl juridinio fakto nustatymo teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės (LR CPK 443 straipsnio 7 dalis). Kasacinis teismas aiškindamas šią normą yra pažymėjęs, kad prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas, kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, tačiau atsisakyti priimti tokio pareiškimo LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu negalima, nes ginčas, kaip toks, teisme civilinio proceso tvarka nagrinėtinas. Be to apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš dalies nepagrįstai nurodo, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami LR CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2004). Konkrečiu atveju pareiškėjo prašomas nustatyti juridinis faktas, t.y. kad pareiškėja nuo 1992-06-01 nuosavybės teise valdė nekilnojamuosius daiktus - trąšų sandėlį, kiemo aikštelę ir skystų trąšų talpyklą, esančius žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), nors gali turėti ir įrodomąją reikšmę kitoje civilinėje byloje, tačiau tuo pačiu, nustačius tokį juridinį faktą, jis sukeltų tiesiogines materialinio teisinio pobūdžio pasekmes pareiškėjai, t.y. sukurtų tam tikrų teisių ir pareigų atsiradimą.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti pareiškėjos RŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, netinkamai taikė civilinio proceso įstatymo nuostatas ir dėl šios priežasties neteisingai išsprendė bylą. Remiantis nurodytais argumentais apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus bei LR CPK nuostatas, 2014-09-16 nutartis naikintina ir klausimas dėl pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, LR CPK 338 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai.