- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-17
- Bylos Nr.
- 3K-7-396/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis (pirm.), Sigitas Gurevičius (pran.), Janina Januškienė, Česlovas Jokūbauskas, Egidijus Laužikas, Aloyzas Marčiulionis, Algirdas Taminskas
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijos
- Pareiškėjas
- R. Š.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko, Aloyzo Marčiulionio ir Algirdo Taminsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. Š. 1628,41 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos valdė činšo teise, nurodydamas, kad juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti reikia valstybinės žemės gavimo nuosavybėn neatlygintinai tikslu. Pareiškėjas nurodė, kad jo senelis S. Š. iki žemės nacionalizacijos turėjo gyvenamąjį namą ir valdė činšo teise 1628,41 kv. m žemės sklypą Kauno mieste. Į gyvenamąjį namą S. Š. dukteriai V. Š. (pareiškėjo tetai) buvo atkurtos nuosavybės teisės, o po jos mirties gyvenamąjį namą paveldėjo pareiškėjas. Pareiškėjas pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl šios žemės neatlygintinio suteikimo, tačiau sprendimo nebuvo priimta. Iš dokumentų matyti, kad pareiškėjo senelio naudota žemė buvo paveldima, parduodama, įkeičiama, todėl atitiko činšo teise naudojamos žemės statusą nepriklausomai nuo to, kad buvo vadinama kaip naudojama netermininės nuomos teise.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. Š. 1628,41 kv. m žemės sklypą, esantį Kaune (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos valdė činšo teise; juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant gauti valstybinę žemę nuosavybėn neatlygintinai. Teismas nustatė, kad 1998 m. gegužės 26 d. V. Š. (pareiškėjo tetai) buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo S. Š. turėto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butą Nr. 6, kuris jai grąžintas natūra, 1998 m. spalio 20 d. - į jos tėvo S. Š. turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). 2001 m. spalio 9 d. pareiškėjui R. Š. atkurtos nuosavybės teisės į jo senelio S. Š. turėto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butą Nr. 2 a, kuris jam grąžintas natūra, o 2003 m. kovo 25 d. - į jo senelio S. Š. turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), už kurį pareiškėjui R. Š. įsipareigota sumokėti 148 000 Lt kompensaciją (už natūra negrąžinamą gyvenamąjį namą, išskyrus už natūra grąžintą butą Nr. 6). S. Š. sūnus B. Š. (pareiškėjo tėvas) mirė 1976 m. rugpjūčio 1 d., duktė V. Š. (pareiškėjo teta) mirė 1997 m. balandžio 16 d. ir jos turtą paveldėjo pareiškėjas R. Š. (mirusiosios sūnėnas). Teismas nustatė, kad vienuose rašytiniuose dokumentuose nurodyta, kad pareiškėjo senelis žemės sklypą Kauno mieste valdė činšo teise, kituose - netermininės nuomos teise. 1918-1940 m. Lietuvoje galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies antrajame perskyrime šeštojoje skirtyje naudojimosi ir turėjimo teisė išskirta į atskirą nuo nuosavybės teisės, o „...činšo teisė, kaip viena forma turėjimo bei naudojimo, atskirto nuo nuosavybės teisės, yra galinti būti perleidžiama teisė amžinai ir palikuonims paliktinai turėti ir naudoti žemę už aiškiai nustatytą savininko naudai metinį įnašą - činšą, kuris nustatomas kartą visam laikui ir negali būti keičiamas, išskyrus atvejus, aiškiai nurodytus akte, kuriuo toji teisė yra nustatyta...“. Teismo nuomone, rašytinių įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo senelio naudota žemė buvo paveldima, perleidžiama ir naudojama už aiškiai nustatytą savininko naudai metinį įnašą - činšą, tai reiškia, kad ji atitiko činšo teise naudojamos žemės statusą. Teismas atmetė suinteresuoto asmens argumentą, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė suteikti neatlygintinai žemės sklypus nuosavybėn tik tiems asmenims, kurie patys iki 1940 m. činšo teise naudojo ir šiuo metu naudoja tą patį žemės sklypą, esantį miesto teritorijoje. Teismas nurodė, kad pagal šią teisės normą nuosavybėn žemės sklypai gali būti suteikti Lietuvos Respublikos piliečiams, činšo teise naudojantiems žemę miestuose. Teismo nuomone, gramatinis šios normos aiškinimas suponuoja, kad tokių subjektų neatsirastų iš viso, nes žemės naudojimas tokiomis teisėmis nėra išlikęs. Teismo nuomone, įstatymo leidėjas nurodo santykius, buvusius iki 1940 m., o įvertinant buvusios činšo teisės daiktinį pobūdį, t. y. tai, kad ji galėjo būti paveldima, teismo nuomone, būtų nepagrįsta teigti, jog teisės norma apima tik tuos asmenis, kurie naudojo ir iki šiol naudoja tą patį žemės sklypą činšo teise, ir neapima tų subjektų, kurie tokią teisę paveldėjo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 7 d. nutartimi suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą atmetė, Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 7 d. nutartį ir bylą nutraukti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad valstybinė žemė suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams činšo teise naudojantiems žemę miestuose. Činšo teisė suprantama kaip viena forma turėjimo bei naudojimo, atskirto nuo nuosavybės teisės, kuri galėjo būti perleidžiama teisė amžinai ir palikuonims paliktinai turėti ir naudoti žemę už aiškiai nustatytą savininko naudai metinį įnašą - činšą, kuris buvo nustatomas kartą visam laikui ir negalėjo būti keičiamas, išskyrus atvejus, aiškiai nurodytus akte, kuriuo ši teisė nustatyta. Pagal 1926 m. Žemės reformos įstatymą ir 1926 m. Įstatymą miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti činšo teisė galėjo būti paveldima. Tačiau po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo nei priimtame Žemės reformos įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra nustatyta, kad, mirus asmeniui, kuris činšo teise naudojo žemę mieste, žemės sklypas nuosavybėn gali būti suteikiamas šeimos nariams, testamenčiams ar įstatyminiams įpėdiniams. Šioje teisės normoje nurodyti asmenys, kurie naudojo žemės sklypą činšo teise ir iki šiol jį naudoja, todėl galimybė pretenduoti į valstybinės žemės suteikimą nuosavybėn neatlygintinai neatsiranda išvestiniu - paveldėjimo – būdu. Kadangi žemės sklypu iki 1940 m. naudojosi pareiškėjo senelis, kuris mirė 1944 m. lapkričio 8 d., kai žemės naudojimo tokiomis teisėmis jau nebuvo, tai teismai bylą turėjo nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Teismai neturėjo pagrindo Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą aiškinti plečiamai, įvertinant buvusios činšo teisės daiktinį pobūdį. Pagal tokį aiškinimą žemės sklypai turėtų būti suteikti nuosavybėn neatlygintinai ne tik tiems asmenims, kurie po 1940 m. paveldėjo statinius činšo teise valdytuose žemės sklypuose, bet ir šia teise valdytuose žemės sklypuose statinius nusipirko, nes činšo teisė galėjo būti ne tik paveldima, bet ir parduodama.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas R. Š. prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Činšo teisė buvo daiktinė teisė ir buvo paveldima, todėl žemė pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą gali būti suteikiama ne tik buvusiems jos turėtojams, bet ir činšo teisės turėtojų paveldėtojams. Sutinkant su kasacinio skundo argumentais, nurodyta teisės norma būtų taikoma ypač retai, nes tokių asmenų, kurie iki 1940 m. naudojosi činšo teise, beveik neliko. Be to, atsižvelgiant į tai, kad įstatymo leidėjas pripažįsta iki okupacijos susiklosčiusių nuosavybės santykių tęstinumą po nepriklausomybės, taip pat į činšo instituto sampratą, kasatoriaus pateiktas Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto aiškinimas yra siaurinamasis.
Motyvuojamoji dalis
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Pareiškėjo senelis iki žemės nacionalizavimo (1940 m. liepos 22 d.) činšo teise valdė žemės sklypą Kauno mieste.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju suinteresuotas asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą faktą. Teismas ypatingosios teisenos tvarka gali nustatyti ne bet kokius faktus, o tik turinčius juridinę reikšmę, t. y. tokius, nuo kurių priklauso suinteresuotų asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai teismas nustato, kad pareiškėjui jo prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių pasekmių, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jau iškeltą bylą privalo nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašydamas nustatyti, kad jo senelis Kauno mieste iki nacionalizacijos valdė žemės sklypą činšo teise, nurodydamas, kad juridinę reikšmę turintis faktas reikalingas norint įgyvendinti teisę gauti neatlygintinai valstybinę žemę nuosavybėn. Teismai nustatė, kad pareiškėjo senelis valdė nurodytą žemės sklypą iki nacionalizacijos činšo teise, kartu pripažindami, kad šis faktas gali pareiškėjui sukelti Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas pasekmes, t. y. jam gali būti neatlygintinai suteiktas žemės sklypas.
Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1757 redakcija, įsigaliojusi nuo 2000 m. liepos 12 d.) nustatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams činšo teise naudojantiems žemę miestuose. 2000 m. liepos 12 d. įsigaliojus nurodytai Žemės reformos įstatymo nuostatai, činšo teisė jokiuose galiojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nebuvo įtvirtinta ir reglamentuota.
Činšo teisės, kaip daiktinės teisės, institutas galiojo Lietuvoje 1918-1940 m. Pagal tuo metu galiojusias teisės normas nuosavybės teisę sudarė trys atskiros teisės: turėjimo, naudojimo ir rikiavimo. Pagal šiuolaikinę terminologiją ,,rikiavimas“ atitinka ,,disponavimą“ turtu. Činšo teisė buvo viena iš formų turėjimo bei naudojimo, atskiro nuo nuosavybės teisės. Pagal 1926 m. Įstatymo miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti 2 paragrafą įtvirtinta činšo teisės samprata, apibrėžta Įstatymų rinkinio IX tomo ypatingo priedo IV knygos 667-675 straipsniuose. Činšo teisė buvo daiktinė teisė, apibrėžiama kaip paveldėtinis netermininis naudojimas ir valdymas su pareiga atlikinėti savininko naudai tam tikras pinigines arba natūralines prievoles, kurių dydis negali būti keičiamas vien savininko noru. Analogiškai 1929 m. Įstatymo miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti vykdymo taisyklių 10 paragrafe činšininkais pripažįstami asmenys, kurie valdo sklypus žemės paveldėtino, netermininio naudojimo ir rėdymo teisėmis su sąlyga atlikti už tai savininkų nustatytas pinigines ar natūralines prievoles, kurių didumo savininkas savo nuožiūra negali keisti. Taigi činšo teisė - valdymo ir naudojimo teisė, atskirta nuo nuosavybės teisės. 1918-1940 m. Lietuvoje vykdant žemės reformą buvo nustatyta atvejų, kai mieste činšo teise valdomos žemės galėjo būti perleidžiamos neatlygintinai činšininko nuosavybėn. 1926 m. Įstatyme miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti nustatyta, kad žemės, pradėtos valdyti činšo teisėmis ar išnuomotos netermininėmis nuomos sutartimis prieš 1876 m. birželio 9 d., perleidžiamos jas valdantiems asmenims nuosavybėn be išperkamųjų mokesčių. Už tokias žemes jų buvusieji savininkai Žemės reformos įstatymo 58 paragrafe numatyto atlyginimo negauna (šio įstatymo 5 paragrafas). Įstatymo 14 paragrafe taip pat nustatyta, kad činšininkams ar nuomininkams, gaunantiems šituo įstatymu nuosavybėn žemę, nuosavybės teisėms įrodyti duodami žemės perleidimo aktai Žemės reformos įstatymo 51 paragrafo nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto perleidimo aktas įgyja nuosavybės akto galios, kai nutarimas dėl nekilnojamojo turto perleidimo pažymimas vyresniojo notaro rejestruose ar kitose atitinkamose (hipotekos) knygose (Žemės reformos įstatymo 51 paragrafas). Nuo 1940 m. Lietuvoje činšo teisės institutas nustojo galioti.
Nuo 2000 m. liepos 12 d. iki 2007 m. gegužės 28 d. galiojusiame Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1757 redakcija), o šiuo metu galiojančiame Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2007 m. gegužės 10 d. įstatymo Nr. X-1121 redakcija, įsigaliojo nuo 2007 m. gegužės 29 d.) nustatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams činšo teise naudojantiems žemę miestuose. Šia Žemės reformos įstatymo nuostata nebuvo nei atkurtas iki 1940 m. galiojęs činšo institutas, nei įtvirtinta nauja činšo teisės sąvoka. Nei Žemės reformos įstatyme, nei kituose šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nėra apibrėžta činšo teisės sąvoka, nenustatyti šios teisės atsiradimo pagrindai ir įgyvendinimo tvarka. 2000 m. CK ketvirtojoje knygoje nurodytos ir reglamentuotos visos Lietuvos Respublikoje galimos daiktinės teisės, nustatant tokių teisių baigtinį sąrašą (numerus clausus), ir jame nenustatyta činšo kaip daiktinės teisės. Darytina išvada, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus činšo teise asmenys turto negali įgyti.
Teisės aktuose įtvirtintas Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytų nuosavybės teisių tęstinumo principas ne kartą išaiškintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d., 1995 m. birželio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (1999 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/1999, 2000 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-15/2000, 2000 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2000), pabrėžiant, kad, Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti - gauti kompensaciją. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių nebuvo įmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį). Dėl to Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (vėliau priimtame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme) buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija; tokį pasirinkimą, be minėtų veiksnių, lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės. Šis įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurį buvo pradėtos atkurti nuosavybės teisės, buvo specialusis (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti; tokį jo pobūdį lėmė tai, kad: jis taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsirado dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo; jis taikomas ne visiems buvusiems savininkams ir jų teisių paveldėtojams, o tik tiems, kurie atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas vykdomas ne pagal bendrąsias civilinės teisės normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi net nuosavybės teisės santykiams, susiklosčiusiems iki okupacinės valdžios atliktos nacionalizacijos (1940 m. ir vėliau), tęstinumo principas nereiškia absoliučiai tikslaus nuosavybės santykių grąžinimo į status quo, t. y. į padėtį, buvusią iki nacionalizavimo, juolab nereiškia grąžinimo činšo teisių, reiškusių vieną iš formų valdymo ir naudojimo, atskiro nuo nuosavybės teisės.
Aiškinant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1757 redakcija) įtvirtintą teisės normą, remiantis teleologiniu aiškinimo metodu ir atsižvelgiant į činšo instituto istorinę raidą, taip pat į tai, kad činšo teisė šiuo metu teisės aktuose nenustatyta, akivaizdu, kad šioje teisės normoje nustatyta teisė įgyti žemę neatlygintinai nuosavybėn asmenims, iki nacionalizacijos valdžiusiems žemę mieste činšo teise ir faktiškai naudojantiems tą sklypą šiuo metu. Asmenų, kuriems gali būti taikoma teisės norma, skaičius negali būti kriterijumi, lemiančiu konkrečios teisės normos aiškinimą. Asmenų, valdžiusių žemę činšo teise, paveldėtojai nėra nurodyti šioje teisės normoje, todėl jie neįgyja teisės neatlygintai gauti valstybinę žemę. Činšo teisė galiojo ir galėjo būti paveldėta tik iki 1940 m., šiuo metu Lietuvos Respublikoje činšo teisė nėra nustatyta ir ji negali būti paveldėjimo objektas.
Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinę teisės normą – Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą (2000 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. VIII-1757 redakcija), pagal šią teisės normą pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukels jam teisinių pasekmių, todėl priimti teismų sprendimai naikintini ir byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 7 d. nutartį panaikinti ir civilinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.