Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2S-454-940/2023

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-08-10
Bylos Nr.: e2S-454-940/2023
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė
Atsakovas: A. M.

Civilinė byla Nr. e2S-454-940/2023Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00630-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.2.3.6.1.1.7.; 3.2.6.6.3.; 3.2.6.6.5.; 3.3.2.5.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugpjūčio 10 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5490-732/2022 pagal atsakovo A. M. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Molėtų šiluma“ ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-5490-732/2022 visiškai patenkino ieškovės UAB „Molėtų šiluma“ ieškinį ir priteisė ieškovės naudai iš atsakovo A. M. 1 167,19 Eur skolą, 19,75 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 186,94 Eur sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. rugsėjo 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 27 Eur bylinėjimosi išlaidas. 2022 m. gruodžio 2 d. teismas priėmė papildomą sprendimą, kuriuo iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 350 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.

Šalies argumentai

2. Atsakovas A. M. 2023 m. kovo 15 d. teismui pateikė prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti ir panaikinti 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą už akių bei 2022 m. gruodžio 2 d. papildomą sprendimą. Taip pat teismui 2023 m. kovo 24 d. pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatos atitinka Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad valstybė gina vartotojo interesus.

3. Nurodė, kad praleido terminą pateikti prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo dėl svarbių priežasčių, kadangi buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalies reikalavimas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovo gyvenamojoje vietoje buvo palikti pranešimai apie įteiktinus procesinius dokumentus, todėl apie priimtą sprendimą jis sužinojo tik 2023 m. kovo 7 d., kai gavęs iš antstolio pranešimus apie išduotą vykdomąjį raštą, kreipėsi į teismą dėl teismo sprendimo kopijų gavimo.

4. Teigė, jog ieškovė absoliučiai nepagrįstai prašo iš jo priteisti 1 167,19 Eur skolą už patiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., 19,75 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir 350 Eur bylinėjimosi išlaidas. Byloje neįvertinta, kad atsakovas 2007 m. lapkričio 9 d. atsijungė nuo bute įrengtos šildymo sistemos. Spręsdamas dėl šildymo būdo pakeitimo teisinio vertinimo, teismas nepagrįstai neįvertino, kad teismų kitose bylose tarp tų pačių šalių anksčiau nustatytos prejudicinės aplinkybės dėl šildymo būdo pakeitimo neteisėtumo, kurių paprastai nereikia iš naujo įrodinėti, gali ir turi būti įvertintos iš naujo esant būtinam socialiniam poreikiui, nes teisinio tikrumo principas nėra absoliutus.

5. Pažymėjo, jog teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos byloje dėl teisinio tikrumo principo išimčių ir teisės spragų užpildymo, nes Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 išaiškinus, kad šilumos tiekėjų reikalavimai mokėti už faktiškai nepatiektą šilumos energiją iš esmės paneigia įstatymų garantuotą vartotojo teisę nutraukti šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį nurodytu laikotarpiu vien dėl to, kad įstatymų lydinčiuosiuose teisės aktuose egzistavo reguliavimo spraga, teismas turėjo įvertinti šį primygtinį socialinį poreikį ir iš naujo spręsti, ar vartotojo teisė vienašališkai nutraukti sutartį nebuvo paneigta dėl reguliavimo spragos, kurią bylą nagrinėję teismai privalėjo užpildyti ad hoc. Vien tai, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiškai arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai, nereiškia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo, todėl tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011.

6. Atsakovo vertinimu, vartojimo energijos pirkimo-pardavimo sutarties atveju vartotojas fizinis asmuo turi teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų, kurie skirti tinkamai visų suinteresuotų asmenų interesų (tiek privačių, tiek viešųjų) pusiausvyrai užtikrinti.

7. Šiuo atveju atsakovas 2010 m. spalio 19 d. raštu pranešė ieškovei apie vienašališką sutarties nutraukimą, jam pakeitus buto šildymo būdą, ir tuo atsisakydamas ieškovės tiekiamos šilumos energijos, kurį (pranešimą) ieškovė gavo ir užregistravo Nr. 7-143, todėl laikė, kad sutartis nutraukta nuo 2011 m. spalio 19. d., t. y. po 12 mėnesių nuo tokio vartotojo pranešimo arba nuo šildymo būdo pakeitimo įteisinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013 analogiškomis aplinkybėmis yra išaiškinta, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. sausio 17 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-35/2012, pripažinus, jog Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių punktai pripažinti prieštaravę Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka), Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 11 daliai ir Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010 m. rusėjo 29 d. nutarimo Nr. 1415 redakcija) 1.2.18 punktui, dėl to administracinio teismo sprendimu pripažinus netaikytinomis tam tikras Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, kurios šiuo metu yra pakeistos, nuostatas susidarė tam tikras teisinis vakuumas, nes ginčui spręsti tampa negalima taikyti įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatų, kuriomis buvo reglamentuota ši procedūra, todėl šią teisės spragą užpildė kasacinis teismas ad hoc, nuspręsdamas, kad šis teisinis santykis vėliau priimtais teisės aktais yra reglamentuotas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. D1-410, todėl bylą nagrinėję teismai šalių ginčui nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintus Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 išaiškino, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. spalio 31 d. sprendimu pripažinus, jog Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. I-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai prieštarauja teisinės valstybės principui, nuo šio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo šios teisės normos negalėjo būti taikomos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalis). Nauja šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarka Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse buvo nustatyta tik Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-60, įsigaliojusiu nuo 2017 m. kovo 3 d. Kasacinis teismas pažymėjo, kad įstatymų garantuota vartotojo teisė nutraukti šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį nurodytu laikotarpiu negalėjo būti paneigta vien dėl to, kad įstatymų lydinčiuosiuose teisės aktuose egzistavo reguliavimo spraga, todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neįvertino šios teisės spragos teisinės reikšmės, kartu neįvertindami, jog atsakovas kaip vartotojas apskritai negalėjo realiai pasinaudoti savo teise vienašališkai nutraukti vartojimo sutartį dėl įstatymų lydinčiuosiuose teisės aktuose egzistavusios reguliavimo spraga.

9. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. gruodžio 13 d. nutartyje nuspręsdamas, kad atsakovo šildymo būdo pakeitimas yra neteisėtas, nes nėra duomenų apie tai, jog atsakovas yra gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą – pažymą pagal Taisyklių 259 punktą ir pasirašė su pastato valdytoju (administratoriumi) ir šilumos tiekėja patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktą pagal Taisyklių 260 punktą, iš esmės pareikalavo, kad atsakovas įvykdytų nuo 2010 m. lapkričio 12 d. negaliojantį reikalavimą, t. y. pareikalavo įvykdyti tai, kas neįmanoma, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 suformuotos praktikos, kad esamomis aplinkybėmis ginčo šalys negali būti grąžintos į iki pažeidimo (jeigu toks būtų nustatytas) buvusią padėtį, kadangi atsakovas prieš 10 metų faktiškai atsijungė nuo centralizuotos šildymo sistemos, o tuometinė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nustatyta tvarka nebegalioja, todėl atsakovas negali pažeidimo ištaisyti atlikdamas veiksmus, kurie buvo būtini pagal faktinių veiksmų laiku galiojusį reglamentavimą.

10. Atsakovo manymu, bylą nagrinėjęs teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos analogiškose bylose: 1) dėl vartotojo teisės vienašališkai nutraukti šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 ir 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017); 2) dėl vienodos teismų praktikos formavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-388-653/2020 ir kt.). Bylą nagrinėję teismai, atsisakydamas nustatyti šildymo būdo pakeitimo įteisinimą, nuo kurio atsakovas prašė sutartį pripažinti nutraukta, ir šio įteisinimo pagal šildymo būdo pakeitimo metu galiojusius teisės aktus, įmanomumą šališkai paneigė vartotojo teisę kreiptis į teismą vienašališkai nutraukti sutartį, nors aiškiai matė, kad šalių ginčas dėl sutarties nutraukimo datos lieka iš esmės neišspręstas, o šildymo būdo įteisinimas pagal šildymo būdo pakeitimo metu galiojusius teisės aktus yra neįmanomas dėl teisės spragos.

11. Atsakovo tvirtinimu, teismo argumentai, kad atsakovas privalo mokėti už jam faktiškai netiekiamą šilumos energiją, nes atsakovas objektyviai negali atgaline tvarka įforminti atjungimo, suponuoja kitas procedūras, kurios pagal šios bylos faktines aplinkybes, sutartiniams santykiams faktiškai jau nutrūkus, turėtų tik formalų pobūdį. Toks įstatymo aiškinimas nesiderina su CK 1.138 straipsniu, kurio esmė yra ta, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti taikomas tinkamas įstatymo numatytas civilinių teisių gynimo būdas. Atsakovas neprivalo atgaline tvarka „oficialiai“ atjungti buto nuo centralizuoto šildymo, nes pripažintina, jog šilumnešio ir šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutartis su ieškove dėl atsakovo buto (duomenys neskelbtini) yra nutraukta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2023 m. gegužės 5 d. nutartimi netenkino atsakovo A. M. pareiškimo dėl sprendimo už akių ir papildomo sprendimo panaikinimo. Priteisė ieškovei iš atsakovo 680 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Šalies argumentai

13. Teismas sprendė, jog siekiant proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslinga atnaujinti terminą pateikti pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

15. Nustatė, kad atsakovas su ieškove 2003 m. gruodžio 18 d. sudarė Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti namui, esančiam (duomenys neskelbtini), šilumą ir karštą vandenį, palaikyti šilumnešio parametrus, o atsakovas įsipareigojo mokėti mokesčius už šilumą ir karštą vandenį, savavališkai nekeisti bute įrengtos šilumos vartojimo sistemos, karšto vandens tiekimo ir vonios patalpos šildymo sistemos ir kt. Sutarties 8.3. punkte numatyta, kad vartotojas, vienašališkai nusprendęs nutraukti šią sutartį, apie tai prieš 12 mėn. raštu informuoja tiekėją. Atsakovas 2010 m. spalio 19 d. prašyme, adresuotame UAB „Molėtų šiluma“ direktoriui, nurodė, kad jis šilumos tiekimo paslaugomis nesinaudoja jau ketvirtą sezoną, ir prašė nedelsiant nutraukti šilumos tiekimo sutartį. Šis prašymas ieškovės įmonėje registruotas 2010 m. spalio 19 d.

16. Nurodė, jog pagal įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, vertinant atsakovo veiksmų teisėtumą, taikytinos jų atlikimo metu galiojusios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos energetikos ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 14-258 (2008 m. gruodžio 4 d. Nr. 4-617 įsakymu patvirtinta redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d.). Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką reglamentavo taisyklių (toliau ir Taisyklės) 250–264 punktai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 sprendė dėl šios redakcijos Taisyklių atitikties įstatymų reikalavimams. Nustatyta, kad 250 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti projektavimo sąlygų sąvadą siekiant atjungti įrenginius, 251–254 punktai, taip pat 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus įrenginių atjungimo darbus atlikti pagal išduotas projektavimo sąlygas, 256 punktas, taip pat 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą rekonstravimo darbus atlikti vadovaujantis taisyklių 175–184 punktuose nustatyta tvarka, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka), Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 11 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010 m. rusėjo 29 d. nutarimo Nr. 1415 redakcija) 1.2.18 punktui. Nuo šio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo šios teisės normos negalėjo būti taikomos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalis). Dėl to šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (pagal Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo) ir nebuvo būtinas rašytinis pritarimas (paprastojo remonto aprašui), deklaraciją apie statybos užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas. Taisyklių 259 punkte buvo nustatyta, kad baigęs Taisyklių 255 punkte nurodytus darbus, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas privalo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, o Taisyklių 260 punkte nustatyta, kad baigus buto ar kitų patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato valdytojas (Administratorius) ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Nurodyti Taisyklių punktai šia apimtimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 nebuvo pripažinti prieštaraujančiais galiojantiems teisės aktams, todėl galiojo ir jų buvo privaloma laikytis.

17. Teismas įvertino tai, kad šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina CK nuostatos. Tokia pati nuostata buvo įtvirtinta ir šalių pasirašytoje 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis) 8.3. punkte. Teismas nustatė, kad atsakovas 2010 m. spalio 19 d. pateikė ieškovei prašymą nedelsiant nutraukti šilumos tiekimo sutartį, tačiau apie tai, kad jis vienašališkai nutraukia sutartį, ieškovės neinformavo. Ta aplinkybė, jog jis savo prašyme nurodė, jog šilumos tiekimo paslaugomis nesinaudoja jau ketvirtą sezoną, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas pranešė ieškovei apie vienašališką sutarties nutraukimą. Be to, atsakovas nepateikė ieškovei deklaracijos apie šilumos įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo pagrindo. Taip pat byloje nėra pateikta duomenų, kad deklaracija apie statybos užbaigimą buvo išviešinta Nekilnojamojo turto registre.

18. Teismas darė išvadą, kad ieškovei nebuvo žinoma apie atsakovo valią nutraukti vienašališkai sutartį. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas 2010 m. spalio 19 d. buvo atsiskaitęs su ieškove, kas neatitinka CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimui. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad atsakovas yra gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą – pažymą pagal taisyklių 259 punktą ir pasirašė su pastato valdytoju (administratoriumi) ir šilumos tiekėja patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktą pagal Taisyklių 260 punktą. Kadangi nurodyti Taisyklių punktai šia apimtimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 nebuvo pripažinti prieštaraujančiais galiojantiems teisės aktams, tai jie turėjo būti taikomi atsakovui 2010 m. spalio 19 d. įteisinant šilumos įrenginių atjungimą nuo centrinės šildymo sistemos. Taigi, nėra jokio pagrindo pripažinti sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. spalio 19 d. pagal Sutarties 8.3 punktą.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje 3K-3-251-313/2019, išaiškino atsakovui, kokius veiksmus jam reikia atlikti norint teisėtai atsijungti nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, tačiau atsakovas šiuos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, taip pat ir Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje e2A-557-858/2022 nurodytus išaiškinimus ignoravo.

20. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nepripažinus, kad šalių sudaryta 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. spalio 19 d. pagal Sutarties 8.3 punktą, nėra pagrindo spręsti ir dėl Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 taikymo ir atitinkamai perskirstyti šilumos energiją, kadangi šis metodas taikomas kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 tuo atveju, jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.).

21. Pasisakydamas dėl pagrindo byloje priimti sprendimą už akių teismas įvertino tai, kad atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), jam procesiniai dokumentai nurodytu adresu buvo siunčiami du kartus, paliekant pranešimus apie įteiktinus dokumentus: pirmą kartą siųsti – 2022 m. rugsėjo 15 d. ir saugomi 7 dienas; antrą kartą buvo siunčiami 2022 m. rugsėjo 30 d. ir saugomi 30 dienų. Teismas darė išvadą, jog atsakovui procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai, tačiau jis be svarbių priežasčių nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį, todėl sprendimas už akių buvo priimtas preciziškai laikantis CPK 285 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

22. Teismas netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, motyvuodamas tuo, kad atsakovo prie prašymo pridėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. nutartyje atnaujinamas bylos nagrinėjimas iš esmės, o ne kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

23. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog bylinėjimosi išlaidos – 2022 m. gruodžio 2 d. papildomu sprendimu priteisti 350 Eur už advokato darbo apmokėjimą – yra perteklinės ir nepagrįstai didelės. Laikė, kad šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio (8.2, 8.4 punktai), jos atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

24. Atskiruoju skundu atsakovas A. M. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nutartį ir 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą už akių bei 2022 m. gruodžio 2 d. papildomą sprendimą, bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CK 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį.

25. Nurodo, kad teismas neįvertino, jog byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovo gyvenamojoje vietoje buvo palikti pranešimai apie įteiktinus procesinius dokumentus, todėl apie priimtą sprendimą atsakovas sužinojo tik 2023 m. kovo 7 d., kai kreipėsi į teismą dėl teismo sprendimo kopijų gavimo po to, kai gavo iš antstolio pranešimus apie vykdomą vykdomąją bylą. Nagrinėjamu atveju buvo ne tik pagrindas atnaujinti 3 mėnesių terminą prašymui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, bet ir panaikinti sprendimą už akių dėl to, jog bylą išnagrinėjęs teismas pažeidė atsakovo konstitucinę teisę į teisminę gynybą.

26. Teigia, jog ieškovė absoliučiai nepagrįstai ir piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis, siekdama nepagrįstai praturtėti, prašo iš atsakovo priteisti 1 167,19 Eur skolą už patiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., 19,75 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir 350 Eur bylinėjimosi išlaidas. Byloje neįvertinta, kad atsakovas 2007 m. lapkričio 9 d. atsijungė nuo bute įrengtos šildymo sistemos savavališkai, nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos tvarkos, todėl jis nėra šių sistemų tiekiamos šilumos ir karšto vandens buitiniu vartotoju, privalančiu vykdyti sutartyje nurodytus įsipareigojimus, nes šilumos energija atsakovui nėra tiekiama apskritai. Teismas, spręsdamas dėl šildymo būdo pakeitimo teisinio vertinimo, nepagrįstai neįvertino, kad teismų kitose bylose tarp tų pačių šalių anksčiau nustatytos prejudicinės aplinkybės dėl šildymo būdo pakeitimo neteisėtumo, kurių paprastai nereikia iš naujo įrodinėti, gali ir turi būti įvertintos iš naujo esant būtinam socialiniam poreikiui, nes teisinio tikrumo principas nėra absoliutus.

27. Tvirtina, jog teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos byloje dėl teisinio tikrumo principo išimčių ir teisės spragų užpildymo. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 išaiškinus, kad šilumos tiekėjų reikalavimai mokėti už faktiškai nepatiektą šilumos energiją iš esmės paneigia įstatymų garantuotą vartotojo teisę nutraukti šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį nurodytu laikotarpiu vien dėl to, kad įstatymų lydinčiuosiuose teisės aktuose egzistavo reguliavimo spraga, apeliacinis teismas turėjo įvertinti šį primygtinį socialinį poreikį ir iš naujo spręsti, ar vartotojo teisė vienašališkai nutraukti sutartį nebuvo paneigta dėl reguliavimo spragos, kurią bylą nagrinėję teismai privalėjo užpildyti ad hoc.

Žemesnės instancijos teismas

28. Vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties atveju vartotojas fizinis asmuo turi teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų, kurie skirti tinkamai visų suinteresuotų asmenų interesų (tiek privačių, tiek viešųjų) pusiausvyrai užtikrinti, be kita ko, turi būti užtikrinta, kad namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų, kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos dėl šilumos energijos tiekimo tvarumo pažeidimų ar jiems nepagrįstai perkeltos mokėjimo už šilumos energiją naštos ar pan., kad bus užtikrintas šilumos tiekėjo interesas gauti užmokestį už vartotojo gautą energiją ir šilumos tiekėjas bus tinkamai informuotas apie vartotojo ketinimą nutraukti sutartį. Aptariamiems tikslams pasiekti – vartotojo atsijungimo nuo centralizuotos energijos tiekimo sistemos teisėtumui užtikrinti, be kita ko, skirti Statybos ir Šilumos ūkio įstatymų lydintieji teisės aktai – statybos techniniai reglamentai bei šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės.

29. Atsakovas 2010 m. spalio 19 d. raštu pranešė ieškovei apie vienašališką sutarties nutraukimą, jam pakeitus buto šildymo būdą, ir tuo atsisakydamas ieškovės tiekiamos šilumos energijos, kurį (pranešimą) ieškovė gavo ir užregistravo Nr. 7-143, todėl laikė, kad sutartis nutraukta nuo 2011 m. spalio 19 d., t. y. po 12 mėnesių nuo tokio vartotojo pranešimo arba nuo šildymo būdo pakeitimo įteisinimo. Taigi, pagal įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, vertinant atsakovo veiksmų teisėtumą, taikytina jų atlikimo metu galiojusi originali Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d. Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką reglamentavo Taisyklių 104–124 punktai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 išaiškino, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. spalio 31 d. sprendimu pripažinus, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. I-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja teisinės valstybės principui, nuo šio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo šios teisės normos negalėjo būti taikomos. Nauja šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarka Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse buvo nustatyta tik Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-60, įsigaliojusiu nuo 2017 m. kovo 3 d. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų garantuota vartotojo teisė nutraukti šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį nurodytu laikotarpiu negalėjo būti paneigta vien dėl to, kad įstatymų lydinčiuosiuose teisės aktuose egzistavo reguliavimo spraga. Todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neįvertino šios teisės spragos teisinės reikšmės, kartu neįvertindami, kad atsakovas kaip vartotojas apskritai negalėjo realiai pasinaudoti savo teise vienašališkai nutraukti vartojimo sutartį dėl įstatymų lydinčiuosiuose teisės aktuose egzistavusios reguliavimo spraga.

30. Pažymi, jog Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartyje minimas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ 259 punktas, nustatęs pareigą daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkui baigus Šilumos taisyklių 255 punkte nurodytus darbus gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, ir 260 punktas, nustatęs pareigą daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkui baigus Šilumos taisyklių 255 punkte nurodytus darbus pasirašyti su pastato valdytoju (administratoriumi) ir šilumos tiekėju patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktą, neteko galios nuo 2010 m. lapkričio 12 d. priėmus Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 4-825 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“. Atsižvelgiant į nurodytą nuostatą, su pastato valdytoju (administratoriumi) ir šilumos tiekėju patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktas nėra pasirašomas ir Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktai-pažymos nebeišduodamos nuo 2010 m. lapkričio 12 d.

31. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. gruodžio 13 d. nutartyje nuspręsdamas, kad atsakovo šildymo būdo pakeitimas yra neteisėtas, nes nėra duomenų apie tai, kad atsakovas yra gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą – pažymą pagal Taisyklių 259 punktą ir pasirašė su pastato valdytoju (administratoriumi) ir šilumos tiekėja patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktą pagal Taisyklių 260 punktą, iš esmės pareikalavo, kad atsakovas įvykdytų nuo 2010 m. lapkričio 12 d. negaliojantį reikalavimą, t. y. pareikalavo įvykdyti tai, kas neįmanoma, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 suformuotos praktikos, kad esamomis aplinkybėmis ginčo šalys negali būti grąžintos į iki pažeidimo (jeigu toks būtų nustatytas) buvusią padėtį, kadangi atsakovas prieš 10 metų faktiškai atsijungė nuo centralizuotos šildymo sistemos, tuometinė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nustatyta tvarka nebegalioja, todėl atsakovas negali pažeidimo ištaisyti atlikdamas veiksmus, kurie buvo būtini pagal faktinių veiksmų laiku galiojusį reglamentavimą.

32. Teigia, jog bylą nagrinėjęs teismas, atsisakydamas nustatyti šildymo būdo pakeitimo įteisinimą, nuo kurio atsakovas prašė sutartį pripažinti nutraukta, ir šio įteisinimo pagal šildymo būdo pakeitimo metu galiojusius teisės aktus įmanomumą, šališkai paneigė vartotojo teisę kreiptis į teismą vienašališkai nutraukti sutartį, nors aiškiai matė, kad šalių ginčas dėl sutarties nutraukimo datos lieka iš esmės neišspręstas, o šildymo būdo įteisinimas pagal šildymo būdo pakeitimo metu galiojusius teisės aktus yra neįmanomas dėl teisės spragos. Teismo argumentai, kad atsakovas privalo mokėti už atsakovui faktiškai netiekiamą šilumos energiją, nes atsakovas objektyviai negali atgaline tvarka įforminti atjungimą, suponuoja kitas procedūras, kurios pagal šios bylos faktines aplinkybes, sutartiniams santykiams faktiškai jau nutrukus, turėtų tik formalų pobūdį. Toks įstatymo aiškinimas nesiderina su CK 1.138 straipsniu, kurio esmė yra ta, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti taikomas tinkamas įstatymo numatytas civilinių teisių gynimo būdas. Analogiškai yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-7-454/2004, nuspręsdamas, kad teismui konstatavus sutartinių santykių su atsakovu pasibaigimą, būtų išspręstas ginčas dėl atsakovo, kaip vartotojo, teisių ir pareigų, susijusių su šilumos energijos į jo butą tiekimu.

33. Nurodo, kad teismas iš esmės paneigė sutarties laisvės ir sutarties šalių dispozityvumo principą, neįvertindamas, kad ieškovė niekada neginčijo atsakovo vienašališko sutarties nutraukimo. Be to, šalių ginčo išnagrinėjimui reikalinga, be kita ko, aiškinti ir taikyti CK 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatas, įtvirtinančias vartotojo teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Šioje teisės normoje įtvirtintas reikalavimas, kad vartotojas turi būti visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją, teismo preliminariu vertinimu, nepagrįstai riboja vartotojo galimybę vienašališkai nutraukti sutartį, nes energijos tiekėjas net ir po vienašališko sutarties nutraukimo turi galimybę egzistuojančią vartotojo skolą išsiieškoti bendra teismine tvarka. Dėl to yra pagrindas manyti, jog nurodyta CK nuostata tiek, kiek ji įtvirtina vartotojo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau tik su sąlyga, jog vartotojas yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją, gali prieštarauti Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies nuostatai, kad valstybė gina vartotojo interesus, t. y. tokiu reguliavimu valstybė prioritetą suteikia energijos tiekėjo (verslininko), o ne vartotojo interesų gynimui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis CPK 3 straipsnio 3 dalimi, teismas turėjo pagrindą sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Tesimą su prašymu spręsti, ar CK 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatos atitinka Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį.

34. Apelianto tvirtinimu, ieškovė neneigia aplinkybės, kad buvo informuota apie sutarties nutraukimą 2010 m. spalio 19 d. raštu, niekada neginčijo sutarties vienašališko nutraukimo sutartyje nustatyta tvarka nuo 2011 m. spalio 19 d., taip pat patvirtino, kad šilumos energija ir karštas vanduo nėra tiekiami į atsakovo butą, todėl ginčo dėl sutarties nutraukimo teisinio ir faktinio pagrindo kvalifikavimo nėra, ypač įvertinus, kad sutartis buvo nutraukta ne CK 6.390 straipsnio pagrindu (kurį teismas įvertino), o sutartine tvarka (kurios teismas neįvertino). Todėl laikytina, jog teismas pažeidė sutarties laisvės principą, nes buvo akivaizdus pagrindas pripažinti, kad atsakovas sutartį nutraukė teisėtai sutartine tvarka, t. y. esant sutarties nutraukimo pagrindams ir laikantis sutarties 8.3 p. nustatytos tvarkos, kuris reikalauja, kad vartotojas, vienašališkai nusprendęs nutraukti sutartį, apie tai prieš 12 mėnesių raštu informuotų Tiekėją, nekeliant jokių papildomų sąlygų, nes CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami.

Atsiliepimas

35. Atsakovo teigimu, nepriklausomai nuo jo buto šildymo būdo pripažinimo arba nepripažinimo, bylą nagrinėjęs teismas neįvertino, kad į šilumos energijos paskirstymą nėra įtrauktos ir kitos namo rūsyje esančios asmeninio naudojimo centralizuotai nešildomos sandėliavimo patalpos, kurios turėjo būti įtrauktos remiantis kasacinio teismo praktika, suformuota civilinėse bylose Nr. 3K-7-515/2009, Nr. 3K-3-435-701-2015, Nr. 3K-3-418-313/2017 ir Nr. 3K-3-103-313/2018, todėl ieškovė netinkamai taikė šilumos paskirstymo metodus, neįtraukdama dalies asmeninio naudojimo patalpų į šilumos energijos paskirstymą name. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-313/2018, pasisakydamas dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendru turtu susijusias išlaidas, išaiškino, jog nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos.

36. Nurodo, kad nesutinka, jog šilumos paskirstymas yra teisėtai atliktas pagal butų plotus, kurie neatitinka VĮ „Registrų centras“ duomenų, tik todėl, kad namo administratorius, o vėliau ir kiti butų savininkai, nepateikė šilumos tiekėjui informacijos apie pasikeitusį jų butų plotą, nes toks įstatymų aiškinimas tiesiogiai prieštarauja kasacinio teismo praktikai, suformuotai civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701-2015. Minėtoje byloje kasacinis teismas paliko galioti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį 2014 m. spalio 29 d. civilinėje byloje Nr. 2A-1242/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. 2-36-803/2014, įpareigojo šilumos tiekėją perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą, nes šilumos tiekėjas, nebūdamas pakankamai apdairus kaip verslininkas, nepriskyrė dalies šilumos energijos asmenino naudojimo palėpei, apie kurios įsigijimą vartotojai nepranešė tiekėjui.

37. Tvirtina, jog ieškovė nepagrįstai prašo iš atsakovo priteisti 1 030 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurios yra perteklinės ir nepagrįstai didelės. Ieškovė nepaaiškino, kodėl šioje nesudėtingoje nagrinėjamoje byloje jai buvo būtina pasitelkti advokato pagalbą, juolab, kad ieškovė turi įdarbinusi profesionalius teisininkus ir turi teisės departamentą. Šioje byloje iškelti teisiniai klausimai dėl skolos nebuvo sudėtingi, taikytinos teisės normos yra aiškios, o teismų praktika dėl šildymo yra nuosekli bei gausi, todėl patirtos išlaidos buvo visiškai nepagrįstos ir nebūtinos, kaip analogiškomis aplinkybėmis nusprendė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3647-662/2022.

38. Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovė UAB „Molėtų šiluma“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir netenkinti prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

39. Nurodo, kad, priešingai nei teigia apeliantas, byloje yra trys įteikimo pažymos, kurios patvirtina, jog jo gyvenamojoje vietoje buvo palikti pranešimai apie įteiktinus procesinius dokumentus, tačiau atsakovas jų neatsiėmė. Visais trimis atvejais atsakovas pasirinko būti nepasiekiamu. Jis su savo prašymu nepateikė jokių įrodymų, kad dėl objektyvių priežasčių siuntų saugojimo metu jų negalėjo pasiimti – tuo metu sirgo, buvo išvykęs ar pan. Tai tik patvirtina subjektyvų atsakovo pasirinkimą neatsiimti procesinių dokumentų. Kadangi pastarasis, būdamas tinkamai informuotas apie procesą, nustatytu terminu nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl pagrįstai ir teisėtai buvo priimtas sprendimas už akių.

40. Pažymi, jog atsakovas savo atskirajame skunde kartoja vėl tuos pačius daugelyje bylų kartotus argumentus, kad jis atsijungė nuo centrinio šildymo sistemos ir dėl to neturi mokėti už patiektą šilumos energiją. Dėl šių argumentų yra pasisakę ir juos atmetę visų instancijų teismai ir ne po vieną kartą ne vienoje byloje. Tačiau atsakovas ir toliau ignoruoja jam pateiktus teismų išaiškinimus ir bando tais pačiais kartojamais, nors visiškai nepagrįstais teiginiais, pakeisti įsiteisėjusius teismų sprendimus.

41. Mano, jog teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. CK 6.390 straipsnio 1 dalis nebuvo taikyta priimant sprendimą už akių. Šios normos taikymas nepatenka ir į ieškinio teisinį pagrindą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Šiuo atveju baigiamasis teismo aktas jau yra priimtas. Tol, kol šis sprendimas už akių nėra panaikintas, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą taip pat nėra.

42. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas atskirajame skunde teigia, jog jis yra vienašališkai nutraukęs šilumos energijos tiekimo sutartį. Tačiau jis niekaip negalėjo vienašališkai nutraukti sutarties 2010 m. spalio 19 d. prašymu, kadangi netgi nebuvo išreiškęs savo valios dėl sutarties nutraukimo. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti apie vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2011 m. spalio 19 d. pagal sutarties 8.3 punktą.

43. Neatitinka tikrovės apelianto teiginiai, kad namo rūsyje esančios kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) nebuvo įtrauktos į šilumos paskirstymą. Apeliantas atskirajame skunde užsispyrusiai, tačiau visiškai nepagrįstai ginčija ieškovės taikomą šilumos paskirstymo metodą, nors šis ginčas taip pat išspręstas įsiteisėjusiais teismo sprendimais.

44. Tvirtina, jog priteistos bylinėjimosi išlaidos nėra didelės, jos ženkliai mažesnės nei maksimalūs dydžiai, nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Atsakovas jau daugiau kaip 16 metų savo valia neatsiskaito už jam tiekiamą šilumos energiją. Dėl to ieškovė priversta periodiškai kreiptis į teismą prisiteisti sumas už patiektą šilumos energiją. Atsakovas savo ruožtu reiškia daug įvairių priešpriešinių reikalavimų, kurie bylinėjimosi pabaigoje paprastai yra atmetami. Dėl to ieškovei tenka patirti bylinėjimosi išlaidas, o jų nepriteisus, šios išlaidos taptų ieškovės nuostoliais. Be to, ieškovė yra savivaldybės kontroliuojama įmonė, kuri užsiima šilumos energijos tiekimu ir kurios išlaidos finansuojamos iš gaunamų pajamų už šilumos energiją. Todėl ji neturi būti baudžiama už teisėtą norą ir pareigą išsiieškoti skolas už patiektą šilumos energiją. Priešingu atveju šios išlaidos teks sąžiningiems vartotojams, jas kaip sąnaudas įskaičiuojant į šilumos energijos tarifą.

Žemesnės instancijos teismas

45. Panevėžio apygardos teisme 2023 m. liepos 12 d. gautas patikslintas atsakovo A. M. prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar CK 6.390 straipsnio 1 dalies teisės norma, jog fizinis asmuo – vartotojas turi teisę nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją, pažeidžia Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus, tuo aspektu, jog prioritetas suteikiamas energijos tiekėjo interesams ir esant ginčui dėl skolos, nėra galimybės vartotojui vienašališkai nutraukti sutartį. Taip pat prašo civilinę bylą sustabdyti, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės teismo prašymą ir priims dėl jo procesinį sprendimą.

46. Nurodo, kad, vertinant CK 6.390 straipsnio 1 dalies teisės normas vartotojo teisės vienašališkai nutraukti sutartį aspektu, yra pagrindas spręsti, jog ši teisės norma galimai yra labai nepalanki ir neproporcingai ribojanti vartotojo teisę nutraukti energijos pirkimo-pardavimo (vartojimo) sutartį. Jei dėl apmokėjimo kyla ginčas ir vartotojas nesumoka už energiją, tuomet pagal CK 6.390 straipsnio 1 dalį sutarties vienašališkas nutraukimas tampa neįmanomas, o ginčo dėl skolos dydžio priteisimas taip pat komplikuotas. Atsakovo manymu, toks reglamentavimas nepagrįstai suteikia pranašumą energijos tiekėjui prieš vartotoją, ypač tuo atveju, jei vartotojas yra faktiškai atsijungęs nuo energijos tiekimo. Apeliantas 2023 m. rugpjūčio 7 d. pateikė prašymą kreipiantis į Konstitucinį Teismą, be kita ko, vadovautis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-70-905/2023.

Atsiliepimas

47. Ieškovė UAB „Molėtų šiluma“ teismui pateikė atsiliepimą į atsakovo patikslintą prašymą, prašydama jį atmesti. Nurodo, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Šioje byloje visiškai nereikšminga, ar CK 6.390 straipsnio 1 dalis atitinka ar neatitinka Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai. Nuo šio klausimo išsprendimo nepriklauso bylos baigtis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas atmetamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

48. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

49. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta tenkinti atsakovo pareiškimą panaikinti 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą už akių ir 2022 m. gruodžio 2 d. papildomą sprendimą, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar CK 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatos atitinka Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies nuostatą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

50. Priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Sprendime už akių išdėstomi sutrumpinti motyvai (CPK 286 straipsnio 1 dalis). Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali CPK 287 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 285 straipsnio 5 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

51. CPK nuostatos reguliuoja atvejus, kai sprendimas už akių gali būti priimamas – kai šalys be svarbių priežasčių nepateikia atsiliepimo į ieškinį ar paruošiamųjų dokumentų (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 227 straipsnio 3 dalis), kai šalis, kuriai yra tinkamai pranešta, neatvyksta į parengiamąjį posėdį (CPK 230 straipsnio 2 dalis), kai viena šalis, kuriai yra tinkamai pranešta, neatvyksta į teismo posėdį ir nepareiškia prašymo atidėti bylos nagrinėjimo arba toks prašymas netenkinamas (CPK 246 straipsnis). CPK 285 straipsnio 1 dalis, apibendrina atvejus, kai gali būti priimtas sprendimas už akių. Toks sprendimas gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašo priimti sprendimą už akių. Taigi sprendimas už akių gali būti priimtas, kai, būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso skatinimu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdama nepagrįstai vilkinti bylos nagrinėjimą.

52. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad priėmus ieškovo ieškinį dėl skolos už tiektą šilumos energiją priteisimo, teismo procesiniai dokumentai (ieškinys, pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo) atsakovui jo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), buvo siųsti du kartus. Pirmą kartą procesiniai dokumentai buvo išsiųsti 2022 m. rugsėjo 9 d., pranešimas apie įteiktinus procesinius dokumentus paliktas 2022 m. rugsėjo 15 d. su 7 dienų saugojimo terminu. Antrą kartą procesiniai dokumentai buvo išsiųsti 2022 m. rugsėjo 27 d. su 30 dienų saugojimo terminu ir laikyti įteiktais vadovaujantis CPK 123 straipsnio 3 dalimi – 2022 m. spalio 31 d. (pranešimas apie įteiktinus procesinius dokumentus atsakovo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje paliktas 2022 m. rugsėjo 30 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovui procesiniai dokumentai buvo įteikti nesilaikant procesinės teisės normų reikalavimų įtvirtintų Lietuvos Respublikos civiliniame proceso kodekse. Pažymėtina, jog ir atskirajame skunde atsakovas nurodo tą patį adresą (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo siųsti procesiniai dokumentai nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme. Kadangi atsakovas nedirba, yra senatvės pensininkas, todėl kaip ir numatyta įstatymų leidėjo, teismas išsiuntė procesinius dokumentus atsakovo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ir laikė juos įteiktus tinkamai (CPK 123 straipsnis). Atskirajame skunde nurodyti atsakovo teiginiai, kad nebuvo palikti pranešimai yra deklaratyvūs ir vertintini kritiškai. Atsakovas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jis nepasiėmė ar negalėjo pasiimti jam siųstų procesinių dokumentų, todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių tuo pagrindu, kad atsakovas per teismo nustatytą dvidešimt vienos dienos terminą nuo procesinių dokumentų įteikimo dienos nepateikė atsiliepimo į ieškinį procesinės teisės normų nepažeidė (CK 285 straipsnis).

53. Atsakovas atskirajame skunde iš esmės dėsto analogiškus argumentus dėl prašymo atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, kurie buvo dėstomi pirmos instancijos teisme teikiant prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi jau atnaujino šį terminą ir apelianto prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjo iš esmės, todėl apelianto skundo argumentai susiję su termino atnaujinimu prašymui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti yra neaktualūs ir teisiškai nereikšmingi, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako ir jų nenagrinėja.

54. CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos dvi sąlygos, iš kurių nors vienai esant nustatytai, priimtas sprendimas už akių turi būti panaikinamas ir bylos nagrinėjamas atnaujinamas: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Kaip jau minėta nutarties 52 punkte, nagrinėjamoje byloje sprendimas už akių galėjo būti priimtas (CPK 285 straipsnis). Taigi, nenustačius aplinkybių dėl kurių sprendimas už akių negalėjo būti priimtas, nagrinėjamos bylos atveju yra aktualus CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymas.

55. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovas neįrodė sąlygos numatytos CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkte. Pažymėtina kad teismas turi panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, nepaisant šalies pasyvumą pateisinančių ar nepateisinančių priežasčių, tuo atveju, kai bylos šalis pateikia įrodymus, kurie patvirtina, kad teismo sprendimas už akių buvo akivaizdžiai neteisingas ir juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės. Ginčo šalies, siekiančios sprendimo už akių peržiūrėjimo, pateikti įrodymai turi besąlygiškai patvirtinti tai, jog priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti panaikintas, nepaisant šalies netinkamo naudojimosi savo procesinėmis teisėmis. Taigi, siekdamas savo pareiškime nurodyto rezultato, atsakovas turėjo pateikti tokius duomenis ir įrodymus, kurie leistų pagrįstai suabejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Šios įrodinėjimo pareigos apeliantas tinkamai nevykdė.

56. Bylos ir teismų informacinė sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad ieškovės UAB „Molėtų šiluma“ ir atsakovo A. M. ginčas dėl skolos už šilumos energiją, tiektos atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), priteisimo teismuose buvo nagrinėtas ne kartą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai nurodyti civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019 ir Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-557-828/2022 nustatytos aplinkybės (CPK 182 straipsnis).

57. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019 nustatė, kad 2010 m. spalio 19 d. atsakovas pateikė šilumos tiekėjai prašymą nedelsiant nutraukti šilumos tiekimo sutartį, nes jis šilumos tiekimo paslaugomis nesinaudoja jau ketvirtą šildymo sezoną. Duomenys apie šilumos įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo pagrindą – deklaraciją, kaip ir ji pati, šilumos tiekėjai nebuvo pateikti. Taip pat nėra duomenų, kad deklaracija apie statybos užbaigimą buvo išviešinta Nekilnojamojo turto registre. Kasacinis teismas darė išvadą, kad šilumos tiekėjai (ieškovei) nebuvo žinoma apie atsakovo veiksmus, siekiant įteisinti šildymo įrenginių atsijungimą nuo centrinės šildymo sistemos. Atsakovas 2010 m. spalio 19 d. nebuvo atsiskaitęs su šilumos tiekėja, kas neatitinka CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimui. Nėra duomenų apie tai, kad atsakovas yra gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą pagal Taisyklių 259 punktą ir pasirašė su pastato valdytoju (administratoriumi) ir šilumos tiekėja patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktą pagal Taisyklių 260 punktą (to neteigė ir byloje neįrodinėjo atsakovas). Kadangi nurodyti Taisyklių punktai šia apimtimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 nebuvo pripažinti prieštaraujančiais galiojantiems teisės aktams, tai jie turėjo būti taikomi atsakovui 2010 m. spalio 19 d. įteisinant šilumos įrenginių atjungimą nuo centrinės šildymo sistemos. 2010 m. spalio 19 d. atsakovas neatliko teisės aktais reikalaujamų savo buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo veiksmų, todėl pagrindo pripažinti šalių 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. spalio 19 d., atsakovo butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, nenustatyta.

58. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, jog vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo sistemos atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Atsakovas, neteisėtai atjungęs buto šildymo įrenginius nuo centralizuotos šildymo sistemos, turi mokėti už šilumos energiją. Teisėjų kolegija nurodė, kad ši išvada nepaneigia atsakovo teisės atlikti teisės aktuose nustatytus šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus ir įgyvendinti CK 6.390 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartotojo teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad atsakovui atlikus buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus teisės aktuose nustatyta tvarka, 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis galės būti teisėtai atsakovo nutraukta CK 6.390 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio pagrindu.

59. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. gruodžio 13 d. nutartyje, apeliacine tvarka nagrinėdamas ginčą tarp ieškovės ir atsakovo dėl skolos priteisimo už tiektą šilumą, civilinėje byloje Nr. e2A-557-828/2022 dar kartą atkreipė atsakovo dėmesį į tai, kad kasacinis teismas jau yra išaiškinęs, jog vartojimo energijos pirkimo – pardavimo sutarties atveju vartotojas fizinis asmuo turi teisę vienašališkai, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų. Nurodytoje byloje Panevėžio apygardos teismas paliko nepakeistą Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. birželio 6 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas pripažinti šalių sudarytą sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. spalio 19 d. arba nuo buto šildymo būdo pakeitimo įteisinimo, bei pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra jokio pagrindo pripažinti sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. spalio 19 d. pagal Sutarties 8.3 punktą.

60. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai apelianto teiginiams dėl šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimo, taip pat akcentuoja, jog nebuvo nustatyti sutarties nutraukimui būtini įstatyme numatyti pagrindai, ką patvirtina įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais iš atsakovo priteistos skolos už šilumos energiją (2019 m. rugsėjo 17 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-570-227/2019; 2022 m. gruodžio 13 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-557-828/2022) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad atsakovo veiksmų teisėtumo vertinimas jų atlikimo metu ir išvada, kad atsakovas nenutraukė sutarties 2010 m. spalio 19 d. jau yra konstatuoti ir minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019.

61. Iš atsakovo atskirajame skunde dėstomų argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais buvo išspręsti ginčai tarp ieškovės ir atsakovo dėl skolos už šilumos energiją priteisimo, ir juose pateiktais išaiškinimais dėl atsakovo teisės atlikti teisės aktuose nustatytus šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus ir įgyvendinti CK 6.390 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartotojo teisę nutraukti energijos pirkimo – pardavimo sutartį. Tačiau apeliantas nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių naujų leistinų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimo už akių pagrįstumu ir teisėtumu bei suponuotų pagrįstai spręsti, kad situacija sprendžiant klausimą dėl skolos už tiektą šilumos energiją priteisimo už ginčui aktualų laikotarpį – nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d., yra iš esmės pasikeitusi, lyginant su ta, kuri buvo konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais (šios nutarties 57 – 60 punktai).

62. Pagal CK 6.390 straipsnio 1 dalį abonentas, kai pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šia teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Vadinasi tam, kad būtų teisėtai nutraukta sutartis, reikėjo teisėtai atsijungti nuo šildymo vandens tiekimo sistemos, informuoti tiekėją apie teisėtą atsijungimą, bei atsiskaityti už sunaudotą energiją, ko atsakovas nagrinėjamu atveju nėra padaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017).

63. Apeliantas neįrodė, kad namo rūsyje esančios kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) nebuvo įtraukti į šilumos paskirstymą. Nustatyta, kad ieškovė teismui kartu su ieškiniu pateikė išrašą iš atsakovo buto sąskaitos už laikotarpį nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. bei pažymą dėl jo buto šilumos paskirstymo, kuriuose atliko paskaičiavimus, atsižvelgdama į jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes, būtent atsakovui priskaičiuoti mokesčiai už patalpų šildymą paskaičiuoti įtraukiant į jam priklausančių patalpų naudingąjį plotą rūsio patalpų plotą. Apie šių plotų įtraukimą konstatuota ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-570- 227/2019, 2022 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-557-828/2022. Todėl atskirojo skundo argumentai, kad namo rūsyje esančio kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos nebuvo įtrauktos į šilumos paskirstymą, yra nepagrįsti (CPK 185 straipsnis).

64. Dėl apelianto argumentų, susijusių su ieškovės taikomu šilumos paskirstymo metodu, pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019 konstatavo, kad pripažinus, jog atsakovas 2010 m. spalio 19 d. neatliko šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo veiksmų, nėra pagrindo spręsti ir dėl Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 taikymo ir atitinkamai perskirstyti šilumos energiją, nes šis metodas taikomas kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 tuo atveju, jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.). Nutartyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 15 d.) nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Šis metodas taikytinas daugelyje daugiabučių, kuriuose nėra individualios apskaitos, kur šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais. Taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį yra butų ir patalpų naudingasis plotas (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 (galiojusiu iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtinto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 1.1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016). Jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Tai akcentavo ir Panevėžio apygardos teismas 2022 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-557-828/2022, kartu pažymėdamas, jog nepripažinus, kad šalių sudaryta 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. spalio 19 d. pagal sutarties 8.3 punktą, nėra pagrindo spręsti ir dėl Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 taikymo ir atitinkamai perskirstyti šilumos energiją.

65. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas jokių naujų teisės aktuose nustatytų veiksmų tiek po 2010 m. spalio 19 d., tiek ir po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties priėmimo, siekdamas įteisinti šildymo įrenginių atjungimą nuo centrinės šildymo sistemos, neatliko. Atsakovas ignoravo teismų įsiteisėjusiuose sprendimuose pateiktus išaiškinimus, kaip ir kokia tvarka turi būti atsijungiama nuo centrinės šildymo sistemos ir ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d.) nesiėmė jokių aktyvių veiksmų faktinei situacijai pakeisti.

66. Apibendrinant išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, bei nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad priimtas teismo sprendimas už akių akivaizdžiai yra neteisingas, todėl atsakovo pateikti argumentai negali turėti įtakos priimto teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 12 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl apelianto prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir tuo pagrindu sustabdyti civilinę bylą

67. Atsakovas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą spręsti, ar CK 6.390 straipsnio 1 dalies teisės norma, jog fizinis asmuo – vartotojas turi teisę nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją, pažeidžia Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus, tuo aspektu, jog prioritetas suteikiamas energijos tiekėjo interesams ir esant ginčui dėl skolos, nėra galimybės vartotojui vienašališkai nutraukti sutartį. Taip pat prašo šią civilinę bylą sustabdyti, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės teismo prašymą ir priims dėl jo procesinį sprendimą. Remiasi Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-942-1052/2023, kuria buvo nutarta kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar CK 6.390 straipsnio 1 dalies teisės norma pažeidžia Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį, bei 2023 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 2-70-905/2023.

68. Jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus (CPK 3 straipsnio 3 dalis). Pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino akto atitikties Konstitucijai. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kita vertus, tai nepaneigia teisme nagrinėjamoje byloje asmens teisės prašyti bylą nagrinėjantį teismą, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi su atitinkamu prašymu į Konstitucinį Teismą, tačiau toks prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014).

69. Taigi, teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą tik tada, kai kyla abejonė dėl byloje taikytino teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai. Tai reiškia, kad į Konstitucinį Teismą negalima kreiptis su hipotetiniais, teorinio pobūdžio klausimais, kai byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesuponuoja atitinkamo teisinio reglamentavimo taikymo.

70. Pažymėtina, kad priimant Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-5490-732/2022 buvo sprendžiamas tik skolos už tiektą šilumos energiją atlyginimo klausimas, CK 6.390 straipsnio 1 dalis nebuvo taikyta, byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl vartotojo teisės vienašališkai nutraukti sutartį nesumokėjus už sunaudotą energiją. Be to, šioje byloje atsakovas nereiškė priešieškinio prašydamas pripažinti šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta, todėl, kaip pagrįstai nurodo ir ieškovė, klausimas, ar vartotojas, neatsiskaitęs už šilumos energiją, gali ar negali nutraukti šilumos energijos tiekimo sutartį, nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.

71. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto nurodomoje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-942-1052/2023 buvo pareikštas priešieškinis, kuriuo reikalaujama pripažinti šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta. Be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2023 m. liepos 13 d. potvarkiu Nr. 2B-47 prašymas buvo grąžintas pareiškėjui (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams) konstatuojant, jog pareiškėjo prašymas ištirti CK 6.390 straipsnio 1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.

72. Apelianto 2023 m. rugpjūčio 7 d. prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodomoje Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-70-905/2023 iš esmės skiriasi faktinės bylos aplinkybės. Nurodytoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą, kadangi atsakovas iki ginčo skolos susidarymo laikotarpio jau buvo Nekilnojamojo turto registre deklaravęs apie savo buto at(si)jungimą nuo name centralizuotai tiekiamos šilumos, todėl teismas preliminariai vertino, kad yra pagrindas (prielaidos) spręsti dėl CK 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ar netaikymo ginčo santykiams.

73. Nagrinėjamoje byloje apeliantas nei ieškovei, nei teismui nėra pateikęs deklaracijos apie šilumos įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo pagrindo, taip pat byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad deklaracija apie statybos užbaigimą buvo išviešinta Nekilnojamojo turto registre, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo spręsti dėl CK 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ar netaikymo ginčo santykiams bei jo atitikties Konstitucijai.

74. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje nutarties dalyje išdėstytus argumentus, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir nėra pagrindo stabdyti civilinę bylą, todėl apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas (CPK 3 straipsnio 3 dalis).

Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų

75. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuoja CPK 93 straipsnyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, kurios taikomos sprendžiant šį klausimą tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 302 straipsnis), tiek ir kasaciniame teisme (CPK 340 straipsnio 5 dalis).

76. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (šio straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

77. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

78. Byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti, kad ieškovė galimai atliko kokius nors veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ar nesąžiningas procesinis elgesys. Priešingai nei teigia apeliantas, priteistos bylinėjimosi išlaidos tiek Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimu už akių, tiek 2022 m. gruodžio 2 d. papildomu sprendimu, tiek ir skundžiama Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nutartimi nėra didelės ar nepagrįstai užaukštintos, jos žymiai mažesnės nei maksimalūs dydžiai, nustatyti patvirtintose Rekomendacijose. Aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių byloje nenustatyta. Apelianto skundo argumentai dėl nepagrįstai didelių ir perteklinių pirmos instancijos teismo ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų nėra pagrįsti, todėl atmestini.

Dėl bylos baigties

79. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias sprendimo už akių priėmimą ir su tuo susijusius klausimus, pagrįstai netenkino prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto atskirojo skundo ir panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

80. Už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą ieškovė UAB „Molėtų šiluma“ turėjo 460 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bei atitinkamai 180 Eur už atsiliepimo į atsakovo patikslintą pašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir bylą sustabdyti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos ieškovei UAB „Molėtų šiluma“ priteistinos iš atsakovo A. M. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atmesti atsakovo A. M. prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir civilinę bylą sustabdyti.

Priteisti iš atsakovo A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 640,00 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt eurų) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Molėtų šiluma“, įmonės kodas 167610175, naudai išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė