Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

atsakovų D. R., uždarosios akcinės bendrovės „Silvina”, trečiųjų asmenų L. G., S. G. atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui;

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Burė“, trečiųjų asmenų E. B., L. B. atstovui advokato padėjėjui Gintaras Degimui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. patikslintą ieškinį atsakovams D. R., uždarajai akcinei bendrovei „Silvina“, viešajai įstaigai „Klaipėdos dailininkų fondas“, uždarajai akcinei bendrovei „Burė“, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, E. B., L. B., L. S., S. G., L. G., dėl restitucijos taikymo pripažinus negaliojančia 2013 m. gegužės 24 d. dovanojimo sutartį bei nuosavybės teisės pripažinimo ir daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl ieškovės reikalavimo taikyti restituciją pripažinus 2013 m. gegužės 24 d. dovanojimo sutartį negaliojančia

Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra yra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Taigi teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti; 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Teismas, svarstydamas restitucijos taikymo natūra klausimą, privalo nustatyti aplinkybes, susijusias su grąžintino natūra daikto būkle ir galimybe tą daiktą grąžinti buvusiam savininkui. Restitucija neturėtų būti taikoma formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis Nr. 3K-3-84/2013; 2014 m. birželio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-317/2014).

Šioje byloje sprendžiamas restitucijos, pripažinus 2013 m. gegužės 24 d. dovanojimo sutartį negaliojančia pagrindu, taikymo klausimas, nuosavybės teisės pripažinimo ir daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo reikalavimai. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinus A. M. paveikslų dovanojimo sandorį atsakovei D. R. negaliojančiu ir sprendžiant dėl taikytino restitucijos būdo, inter alia, būtina nustatyti, ar juo bus pasiekti restitucijos tikslai – atkurta iki ginčo sandorio sudarymo buvusi šalių padėtis. Jeigu byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad status quo ante padėtis bus atkurta, taikant restituciją natūra, tai tokiam restitucijos taikymo būdui teiktina pirmenybė. Tačiau jeigu tokių aplinkybių nenustatoma, turi būti sprendžiama dėl alternatyvaus – sumokant ekvivalentą pinigais – restitucijos taikymo būdo.

Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė penki A. M. tapyti darbai, kurie buvo viešojoje įstaigoje VšĮ „Dailininkų sąjungos galerijoje“ ir 5 paveikslai, kurie buvo UAB „Rūtų galerijoje“

Ieškovė prašo pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė penki A. M. tapyti darbai, kurie buvo viešojoje įstaigoje VšĮ „Dailininkų sąjungos galerijoje“ : paveikslai „Mergaitė“, „Karaliaus akmuo“, „Klouno sapnas“, „Natiurmortas“, „Mergaitė ir paukštis“ ir penki paveikslai, kurie buvo UAB „Rūtų galerija“: „Gera šunytė“, „Mergaitė su mėlynu rutuliuku“ ir trys ikonos. Atsakovė VšĮ „Dailininkų sąjungos galerija“ pateikė į bylą duomenis, kad dailininkų sąjungos galerijoje yra saugomi 5 A. M. darbai: „Mergaitė“, Klouno sapnas“, „Natiurmortas“, „Mergaitė ir paukštis“, „Karaliaus akmuo“ (I t., b.l. 168). Nurodyti paveikslai priėmimo – perdavimo aktu perduoti teismo paskirtam A. M. turto saugotojui (V t., b .l. 145, 146). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ginčo dėl šio ieškovės reikalavimo byloje nėra, nes šios galerijos geranoriškai perdavė turto saugotojui A. M. paveikslus, todėl atsakovai į bylą jie nėra traukiami. Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nuosavybė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. VšĮ „Dailininkų sąjungos galerijoje“ ir UAB „Rūtų galerijoje“ neginčijo šių paveikslų priklausymo nuosavybės teise A. M., paveikslus pareikalavus ieškovės atstovui perdavė turto saugotojui, atsakovai šio reikalavimo neginčija, todėl ieškovės reikalavimas laikomas įrodytu bei pagrįstu ir tenkintinas visiškai (CK 4.47 straipsnio 4 dalis, CPK 178 straipsnis, 268 straipsnio 5 dalis).

Byloje esantis VšĮ „Klaipėdos dailininkų fondas“ 2015 m. sausio 27 d. raštas patvirtina, kad atsakovė iki A. M. mirties yra pardavusi du kūrėjo darbus, gauti pinigai yra saugomi galerijoje esančiame seife, kadangi D.Šatkaus įmonė pinigus atsisakė priimti saugojimui (V t., b.l. 1, 3-4). Dėl parduotų dviejų paveikslų priklausymo A. M. nuosavybės teise juos sukūrus ginčo byloje nėra, todėl pripažįstama, kad šie darbai buvo A. M. nuosavybė (CPK 178, 185 straipsniai). Iš darbų priėmimo – grąžinimo akto matyti, kad darbai buvo parduoti 2013 m. birželio 3 ir 26 d. d., t.y. po A. M. mirties. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nurodytos piniginės lėšos - 463,39 Eur A. M. mirties dieną laikytinos jo asmenine nuosavybe už jam priklausiusius parduotus paveikslus ir atsakovė VšĮ „Klaipėdos dalininkų fondas“ įpareigotina jas grąžinti ieškovei.

Dėl ieškovės reikalavimų UAB „Silvina“ bei UAB „Burė“ ir daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo

Pažymėtina, kad vindikaciniu ieškiniu pažeistos teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, jog asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę. Taigi, reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-44/2009).

Nagrinėjant bylą procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu atsakovės UAB „Silvina“ bei UAB „Burė“ teigia, kad jos nėra tinkamos atsakovės šioje byloje, nes nurodyti A. M. paveikslai priklauso ne atsakovėms, o fiziniams asmenims. Sprendžiant klausimą dėl tinkamų atsakovų šioje byloje pažymėtina, kad nurodyti ginčo paveikslai buvo rasti patalpose, kuriose UAB „Silvina“ ir UAB „Burė“ vykdė savo veiklą, t.y. juridinių asmenų veiklos vietose. Nė vienas iš trečiųjų asmenų, kurie teigė, kad ginčo paveikslai jiems priklauso nuosavybės teise negalėjo pateikti šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Nors S. G. teigė, kad ofortų ciklą „Tamsos gyvūnai“ įsigijo iš paties A. M., tačiau paklaustas apie sandorio sudarymo detales teismo posėdžio metu nurodė skirtingas pirkimo – pardavimo datas (atsiliepime nurodė, kad paveikslų ciklą įgijo 2013 m. balandį, o teismo posėdžio metu, nurodė, kad prieš 1-1,5 metų iki A. M. mirties). Kritiškai vertintini nenuoseklūs trečiojo asmens S. G. duoti paaiškinimai dėl paveikslų ciklo kainos: pradžioje trečiasis asmuo nurodė, kad visus 6 paveikslus įsigijo už 579,24 Eur (2000,00 Lt), vėliau nagrinėjant bylą 2017 m. spalio 12 d. posėdyje nurodė, kad už 6 paveikslus sumokėjo apie 260-290 Eur (900-1000 Lt). Teismas vertindamas šių trečiojo asmens paaiškinimų pagrįstumą atsižvelgia į byloje esantį A. M. paveikslų kolekcijos vertinimą, kurio metu nustatyta, kad vidutinė kolekcijos vieneto vertė 541,00 Eur (III t., b.l. 104-116), todėl trečiojo asmens nurodyta ofortų ciklo „Tamsos gyvūnai“ kurį sudaro 6 paveikslai nurodyta kaina, teismo vertinimu, laikytina neatitinkančia tikrovės. Teismas taip pat atsižvelgiant į teismo posėdžio metu ieškovės nurodytas aplinkybes dėl šio ciklo ypatingos asmeninės vertės A. M., kadangi tai buvo jo diplominis darbas. Aplinkybes, kad A. M. itin didžiavosi ir vertino šiuos savo darbus taip pat patvirtino liudytojai Z. M., A. M.. Išskirtinę ir asmenišką šio ofortų ciklo reikšmę jo autoriui A. M. liudija ir tai, kad liudytojai Z. M., A. M. ir net atsakovė D. R. teismo posėdžio metu patvirtino, kad šiuo savo darbu A. M. itin didžiavosi, ketino jį padovanoti miestui, apie šį A. M. norą (padovanoti paveikslus miestui) liudija ir straipsnis spaudoje. Atsakovė D. R. teismo posėdžio metu duodama paaiškinimus nurodė, kad jai A. M. pasakė, kad nori, jog jo darbai kabėtų „Senamiesčio“ bare, kadangi ten lankosi jo draugai, moksleiviai, kolegos ir tie paveikslai bus matomi. Teigė, kad apie mėnesį iki A. M. mirties jis su S. G. sukirto rankomis ir ji pati su mašina nuvežė tuos paveikslus S. G., kur ją pasitiko S. G. kaip kavinės savininkas, tačiau atsakovė negalėjo nurodyti susitarimo dėl daiktų perleidimo esmės – ar tai buvo pardavimas ar A. M. šiuos paveikslus dovanojo. S. G. duodamas paaiškinimus 2017 m. spalio 12 d. teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis yra UAB „Silvina“ direktorius, nuomos sutarties pagrindu UAB „Silvina“ nuomojasi patalpas „Senamiesčio“ bare, į bylą pateikta patalpų nuomos sutartis (V t., b.l. 74-90). Teigia, jog „Senamiesčio“ bare veikia kavinė (kavinės veikla – viešasis maitinimas), pažymi, jog kavinės patalpose paveikslais neprekiaujama, parodų nėra organizuojama. Paaiškino, jog UAB „Silvina“ patalpos yra 3 aukštų pastate, kuriame veikia kavinė yra įsikūrusi Dailininkų ir Architektų sąjungos. S. G. paaiškino, kad „Senamiečio“ bare jis kaip fizinis asmuo leisdavo menininkams pasikabinti bare paveikslus, kuriuos po kurio laiko menininkai atsiimdavo. Su menininkais, kurie jo vadovaujamoje kavinėje pasikabindavo paveikslus jokių rašytinių sutarčių nesudarydavo, tai būdavo žodinis susitarimas. Iš į bylą pateiktų straipsnių spaudoje nustatyta, kad „Senamiesčio“ bare buvo rengiamos A. M. darbų parodos (I t., b.l. 167, III t., b.l. 35). Įvertinus šias teismo posėdžio metu ištirtas aplinkybes, byloje esančius įrodymus, trečiojo asmens S. G. nenuoseklius paaiškinimus dėl paveikslų įsigijimo aplinkybių ir jų kainos, teismo vertinimu labiau tikėtina aplinkybė, kad A. M. nebuvo nurodyto ofortų ciklo pardavęs ar kitaip perleidęs S. G., o tik jį eksponavo „Senamiesčio“ bare, kuriame priešingai nei teigia trečiasis asmuo S. G., ir anksčiau buvo eksponuojami A. M. darbai.

Vertinant aplinkybes dėl UAB „Burė“ patalpose rasto A. M. paveikslo „Marių marčios“ priklausymo asmeniškai L. ir E. B., atkreiptinas dėmesys į tai, kad paveikslas buvo laikomas paveikslų galerijoje „Tiltų galerija“, kurios pagrindinė akcininkė yra UAB „Burė“. Šioje galerijoje įprastai buvo laikomi darbai skirti pardavimui. Nors tretieji asmenys L. ir E. B. teigia, kad parduodami darbai buvo laikomi ant kitos sienos, nei jiems nuosavybės teise priklausantys paveikslai, tarp kurių buvo ir A. M. paveikslas, tačiau teismo vertinimu, aplinkybė, kad paveikslas buvo laikomas šioje galerijoje tik dėl vietos stokos trečiųjų asmenų L. ir E. B. namuose laikytina mažai tikėtina. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš L. ir E. B. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų matyti, kad šie asmenys domėjosi menu, vykdė veiklą tose pačiose patalpose, kuriose veikia meno galerija, todėl turėjo žinoti, kad visi galerijoje esantys paveikslai turi būti apskaityti įmonės dokumentuose. UAB „Burė“ teismui pateikė paaiškinimą, kad ji su A. M. nebendradarbiavo, jo paveikslais neprekiavo (II t., b.l. 40, 41). 2017 m. spalio 12 d. teismo posėdžio metu tretysis asmuo L. B. paaiškino, kad atėjo moteris L. S. į „Tilto“ galeriją ir paprašė apsikeisti paveikslais, nurodė, kad nebenori A. M. paveikslo ir norėtų pasikeisti į „Tiltų“ galerijoje tuo metu eksponuotą E. B. paveikslą „Bijūnai“. Paaiškino, kad A. M. darbų neeksponavo, kadangi jo darbus eksponuodavo ir pardavinėdavo Dailininkų sąjunga. Pažymėjo, kad ji yra UAB „Burė“ pagrindinis akcininkas, o jos vyras E. B. įmonės direktorius. Teigia, kad ji kaip pagrindinė akcininkė UAB „Burė“ priklausančiose patalpose „Tilto“ galerijoje nuspręsdavusi atsinešti savo asmeninius paveikslus ir juos pasikabinti, kadangi namuose buvo sukaupusi didelę asmeninę kolekciją ir darbai nebetilpo namuose. Atsakydama į teismo užduotą klausimą, kaip asmeniui atėjusiam į „Tilto“ galeriją įsigyti darbų atskirti, kurie darbai buvo eksponuojami pardavimui, paaiškino, kad jai ir sutuoktiniui priklausantys darbai buvo pakabinti ant atskiros sienos ir nebuvo užklijuota kortelių su kainomis ir paveikslų pavadinimais. Nurodė, kad paveikslai „Tilto“ galerijoje buvo pardavinėjami komiso pagrindais su menininkais sudarant rašytines sutartis. Tretysis asmuo E. B. 2017 m. spalio 12 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad jam besėdint „Tilto“ galerijos patalpose atėjo 2 vyrukai ir paklausė ar turite A. M. paveikslų, jisai atsakęs, kad turi ir parodė paveikslą „Marių marčios“, kuriame pavaizduoti du drakonai (I t., b.l. 36), vyrai paklausė kiek šis paveikslas kainuoja, o tretysis asmuo paaiškino, kad jis yra neparduodamas. E. B. teigia, kad šį paveikslą išsikeitė su L. S.. Kaip atsakovės UAB „Burė“ atstovas direktorius paaiškino, kad įmonėje buvo vedama griežta buhalterinė apskaita ir lėšos gautos už parduodamus menininkų darbus buvo apskaitomos.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Pagal įrodymų vertinimo taisykles nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 2 dalis). Teismas vertina kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas

Pagal įstatyme įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus Civilinio proceso kodekso nurodytas išimtis (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.).

Pažymėtina, kad tretieji asmenys L. ir E. B. bei S. G. būdami juridinių asmenų akcininkais (L. B.) ir vadovais (E. B. ir S. G.) turėjo elgtis kaip bonus pater familias, t.y. pagal tam tikrą atidumo, apdairumo ir rūpestingumo laipsnį, t.y. galimai eksponuojant jiems patiems nuosavybės teise priklausančius paveikslus sudaryti atitinkamas sutartis dėl savo asmeninių paveikslų eksponavimo jų vadovaujamų įmonių vykdomos veiklos vietos patalpose, to nepadarydami jie prisiėmė savo veiksmų riziką. Spręsdamas dėl atsakovių UAB „Silvina“ bei UAB „Burė“ pozicijos, kad abi A. M. tapytus darbus valdo teisėtai ir pagrįstai teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Pagal šį principą išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, į bylą pateiktas publikacijas spaudoje bei internetiniuose portaluose, įgalina teismą daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovai UAB „Silvina“ A. M. ofortų ciklą „Tamsos gyvūnai“ ir UAB „Burė“ paveikslą „Marių marčios“ valdo neteisėtai, o jų teisėtu savininku savo mirties momentu buvo A. M., todėl yra pagrindas išreikalauti juos iš svetimo neteisėto valdymo ir grąžinti ieškovei E. M. (CK 4.95-4.97 straipsniai). Teismo nuomone, yra nustatytas visos vindikacinio reikalavimo pagrindą sudarančios aplinkybės, t.y. 1) t.y. ieškovė turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu kaip A. M. turto paveldėtoja (nuosavybės teisę iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovams turėjo A. M.), iš kurių reikalaujama grąžinti daiktus; 2) savininkas (šiuo atveju buvęs savininkas A. M.) daikto valdymo teisę prarado be savo valios (jam numirus); 3) daiktą valdo atsakovai UAB „Burė“ ir UAB „Silvina“; 4) daiktą atsakovai valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta ieškovės patikslinto ieškinio 4 ir 5 punkto reikalavimai tenkinti visiškai.

Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė tapybos darbai, kurie buvo pas atsakovę D. R. ir įpareigoti atsakovę D. R. ieškovei E. M. perduoti 30 A. M. tapytų darbų

Atsakovės D. R. atstovas 2017 m. spalio 12 d. nurodė, kad ginčo pagal ieškinio reikalavimo 6.1 punktą dalyje dėl 21 paveikslo, 185 piešinių/eskizų (studijų laikų) ir 207 priešinių/eskizų (studijų laikų) nėra, kadangi atsakovė atsikirsdama į pradinį ieškinį, atsikirtimus dėl šio reikalavimo dalies grindė 2013 m. gegužės 24 d. A. M. dovanojimo rašteliu, kuris 2016 m. vasario 29 d. sprendimu pripažintas negaliojančiu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė D. R. bei jos atstovas nurodė, kad sutinka, kad patikslinto ieškinio 6.1 punkte išvardinti paveikslai yra tapyti A. M., tačiau teigia, kad 8-iuose iš nurodytų paveikslų: „Ugnė“, „Paukštukas“, „Femme Fatale“, „Poetės D. B. portretas“, „P. B. M. Valančiaus spektaklyje „Motiejus didysis“, „Čia ir ten“, „Ievos dukros“ (diptikas) bei „Profilis“ yra pavaizduota atsakovė D. R., jos dukra bei tėvas. Atsakovės D. R. atstovas 2017 m. spalio 12 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad patikslinto ieškinio dalį dėl šių paveikslų pripažinimo A. M. nuosavybe prašo atmesti atsižvelgiant į tai, kad A. M. savo dedikacija – paveiksluose pavaizduodamas D. R. ir jos artimus žmones – padovanojo šiuos paveikslus atsakovei. Teismas atsižvelgdamas į byloje pateiktą 2013 m. rugsėjo 16 d. mirusio A. M. paveldimo turto apyrašą su fotonuotraukomis (III t., b.l. 83-100), dalyvaujančių byloje asmenų, jų atstovų bei liudytojų paaiškinimus, sutinka su atsakovės ir jos atstovo nurodytomis aplinkybėmis, kad paveiksluose „Ugnė“, „Paukštukas“, „Femme Fatale“, „Poetės D. B. portretas“, „P. B. M. Valančiaus spektaklyje „Motiejus didysis“, „Čia ir ten“, bei „Profilis“ yra pavaizduota atsakovė D. R., jos dukra ir tėvas. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovės nurodytuose paveiksluose nėra dedikacijų skirtų atsakovei, todėl 6.1 punkto ieškinio reikalavimą prašo tenkinti visiškai. Dedikacija (lot. dedikatio – paskyrimas) – tai knygos ar kūrinio pradžioje įrašyti autoriaus žodžiai apie tai, kam ar kieno atminimui autorius tą kūrinį ar knygą skiria. Pažymėtina, kad atsakovės atstovo 9 nurodytuose paveiksluose rašytinių dedikacijų skirtų atsakovei nėra. Tačiau pažymėtina, kad šiuose paveiksluose yra nupiešta atsakovė D. R. ir jai artimi žmonės (tėvas ir dukra). Teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro labiau tikėtiną išvadą, kad A. M. paveiksluose „Ugnė“, „Paukštukas“, „Femme Fatale“, „Poetės D. B. portretas“, „P. B. M. Valančiaus spektaklyje „Motiejus didysis“, „Čia ir ten“, bei „Profilis“ nutapydamas atsakovę D. R. ir jos artimus žmones padovanojo šiuos paveikslus atsakovei (CPK 178, 185 straipsniai). Tuo tarpu vizualiai apžiūrėjus diptiką „Ievos dukros“ jame pavaizduotų moterų negalima sutapatinti su atsakove D. R. (III t., b.l. 97, 62 ir 63 punktai). Nors teismo posėdžio metu atsakovės atstovas paaiškino, kad šiame diptike yra pavaizduota taip pat atsakovė D. R., tačiau teismo vertinimu, vizualiai apžiūrėjus paveikslus negalima atpažinti juose pavaizduotų moterų, paveikslai nėra pažymėti rašytinėmis dedikacijomis, todėl nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad paveikslai taip pat skirti atsakovei. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės reikalavimas šioje ieškinio dalyje tenkintinas iš dalies, pripažintina, kad A. M. jo mirties momentu priklausė šie pas atsakovę D. R. buvę jo tapyti paveikslai: paveikslas (reprodukcija) „Ilgesys“, paveikslas (reprodukcija), „Sfinksas“, paveikslas „Berniukas“, paveikslas „Nuėmimas nuo kryžiaus. Viduramžių V. Europos kūrinio laisva kopija“, paveikslas „Gražiausiam sfinksui“, paveikslas „Autoportretas“, paveikslas (reprodukcija) „Sapnas“, paveikslas be pavadinimo (iš ciklo „Angelai“), paveikslas Vermeerlo darbo „Mergaitė su auskaru“ laisva forma, paveikslas „Deja vu 1“, paveikslas „Mažas didelio miesto gyventojas“, paveikslas „Mergina su kate“, paveikslas „Deja vu II“, paveikslas be pavadinimo (iš ciklo „Deminutyvai“), paveikslas „Akmenėliai“, paveikslas be pavadinimo (pavaizduota mergaitė), paveikslas be pavadinimo (diptikas), paveikslas be pavadinimo (diptikas) (2013 m. gegužės 25 d. apyrašo 62 ir 3 punktuose nurodyti paveikslų pavadinimai „Ievos dukros), paveikslas „Ar plauksi su manim Tu Per Letą“, paveikslas „Autoportretas“, paveikslas be pavadinimo (pavaizduota moteris pučianti burbulus), paveikslas be pavadinimo (pavaizduota žuvis žmogaus veidu), paveikslas be pavadinimo (pavaizduotas klounas su kepure), ir 185 piešiniai/eskizai (studijų laikų), 207 priešiniai/eskizai (studijų laikų). Atsakovė D. R. įpareigotina šiuo meno kūrinius per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovei.

Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė 13 kitų autorių tapytų paveikslų ir grafikos darbų, kurie buvo pas atsakovę D. R.

Atsakovės D. R. atstovas 2017 m. spalio 12 d. nurodė, kad ginčo pagal ieškinio reikalavimo 6.2 punktą dalyje dėl 5 paveikslų (T. M. grafikos darbas „Šv. Onos Bažnyčia“, E. K. grafikos darbas „Pieva“, R. Č. keramikinis darbas „A. M. portretas“, juodai balas grafikos darbas, kurio autorius ir pavadinimas nežinomas (pavaizduoti du senyvo amžiaus žmonės, vienas iš jų su lazda ir kepure ant galvos), medinė kaukė) nėra, kadangi atsakovė pripažįsta, jog šie paveikslai buvo dovanoti A. M. ir priklausė jam asmeninės nuosavybės teise. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu atsakovė D. R. teigė, kad kitų dailininkų paveikslai - R. D. paveikslas „Arbūzai“, V. P. paveikslas „Moteris ir oška“, E. Ž. paveikslas „Aktas“, A. S. paveikslas „Obuolys“, V. U. paveikslas be pavadinimo, D. R. paveikslas „Popietė“, A. V. paveikslas „Mingė“ bei G. R. paveikslas „Žirafa“ nuosavybės teise priklausė jai ir nėra palikimo objektas. Nagrinėjant bylą ir siekiant išsiaiškinti kam nuosavybės teise priklausė D. R. ir A. M. nuomojamame bute rasti kitų dailininkų darbai teismas apklausė liudytojais ieškovės nurodytų paveikslų autorius, ieškovės ir atsakovės artimuosius. Atsakovė 2015 m. sausio 26 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad su dailininko R. D. šeima bendravo šeimomis. Vienoje mugėje pamatė šį darbą ir norėjo įsigyti, nes pagalvojo, kad būtų labai tikęs virtuvėje, todėl R. D. nusprendė jai padovanoti šį paveikslą sakydamas „jeigu tik tave džiugins – tai prašau“. Nurodo, kad ieškovė savo patikslintame ieškinyje teigia, kad kompiuteryje, dėl kurio nuosavybės šioje byloje kyla ginčas, rastas laiškas, kuriame A. M. pasisako dėl santykių su R. D. ir nurodo, kad A. M. virtuvę puošia šio dalininko natiurmortas. Remdamasi tuo, ieškovė nurodo, kad paveikslas „Arbūzai“ priklausė A. M. ir priskiriamas prie paveldimo turto. Mano, kad šie ieškovės teiginiai nėra pagrįsti, nes ginčo dėl to, kad atsakovė D. R. ilgą laiką ir iki pat A. M. mirties buvo jo sugyventinė, todėl A. M. teiginiai apie R. D. natiurmorto turėjimą virtuvėje jokiu būdu nepatvirtina, kad šis kūrinys buvo asmeninė A. M. nuosvavybė. Dėl V. P. paveikslo „Moteris ir oška“ įsigijimo aplinkybių paaiškino, kad ji, A. M. ir V. U. kažkur 2009 metais buvo nuėję pas P. į dirbtuves, kažką šventė, gurkšnojo vyną ir atsakovė pasakiusi P. – „parduokit šį paveikslą“, jisai užklausęs atsakovės kiek ji jam duos už šį paveikslą, atsakovė pasakiusi „turiu 500 Lt piniginėje“, kuriuos padavusi V. P. ir grįžusi namo su paveikslu. Atsakovė teigia, kad E. Ž. paveikslą „Aktas“ jai padovanojo tėvas. Paaiškino, kad tėvo šešiasdešimtmečio proga šį paveikslą padovanojo dailininkas E. Ž.. Kadangi paveikslas jai labai patikęs, tėvas šį paveikslą jai perpardovanojo. Atsakovės tėvas liudytojas P. B. teismo posėdžio metu šią aplinkybę patvirtino. Atsakovė nurodė, kad A. S. paveikslą „Obuolys“ ji apie 2008-2009 metais nusipirkusi iš pačios dailininkės važiuodama kartu su V. U. į Vilnių parsivežti darbų parodai. Teigia, kad už paveikslą sumokėjusi apie 600 Lt. Šią aplinkybę taip pat patvirtino liudytoja V. U. buvusi kartu su atsakove jai įsigyjant nurodytą paveikslą. Atsakovė nurodė, kad V. U. paveikslą be pavadinimo jai padovanojęs miręs V. U. vyras. Liudytoja V. U. taip pat patvirtino, kad jos miręs vyras savo paveikslą be pavadinimo dovanojo atsakovei D. R.. Teismo posėdžio metu Atsakovė paaiškino, kad D. R. paveikslas „Popietė“ atsakovės buvo nusipirktas iš D. R. vienoje iš Klaipėdos jūros švenčių už 600 Lt. Liudytojos D. R. duoti paaiškinimai teismo posėdžio metu nebuvo nuoseklūs. Ji negalėjo tiksliai nurodyti ar paveikslas buvo pirktas, ar dovanotas. Teigė, kad paveikslo kaina buvo 600 Lt ir pradžioje kalba buvo apie pirkimą, tačiau kiek ji prisimena, tą paveikslą dovanojusi galimai atsakovei D. R., galimai abiems (R. ir M.). Dėl A. V. paveikslo „Mingė“ įsigijimo aplinkybių atsakovė paaiškino, kad jį įsigijo vykusio plenero Mingėje metu iš paties dailininko A. V. apie 2010 metais. Paaiškino, kad dailininkas jai norėjo paveikslą padovanoti, tačiau ji jam sumokėjusi 100 Lt. Liudytojas A. V. patvirtino, kad atsakovė D. R. per dailininkų plenerą iš jo įsigijo (nusipirko) paveikslą „Mingė“, šia aplinkybę patvirtino ir liudytoja V. U.. Dėl G. R. paveikslo „Žirafa“ atsakovė paaiškino, kad šis paveikslas jai buvo dailininko G. R. padovanotas po vienos iš Klaipėdos jūsų šventės apie 2004 metais. Liudytojai R. D., G. R. teismo posėdžio metu patvirtino, kad savo paveikslus „Arbūzai“ ir „Žirafa“ dovanojo atsakovei D. R.. Dėl likusių dailininkų darbų (T. M. grafikos darbas „Šv. Onos Bažnyčia“, E. K. grafikos darbas „Pieva“, R. Č. keramikinis darbas „A. M. portretas“, juodai balas grafikos darbas, kurio autorius ir pavadinimas nežinomas (pavaizduoti du senyvo amžiaus žmonės, vienas iš jų su lazda ir kepure ant galvos), medinė kaukė), kuriuos ieškovė prašo pripažinti priklausius A. M. atsakovė šių ieškinio reikalavimų neginčija. Ieškovė ir jos atstovas teismo posėdžių metu paaiškino, kad ji su šiais paveikslais užaugusi (kitų dalininkų) ir jie kabėję jų namuose dar ieškovės tėvams gyvenant kartu (paveikslai „Arbūzai“, „Žirafa“).

Civilinės bylos nagrinėjimo metu apklausiami kaip liudytojai asmenys veikia savo vardu, o ne atstovauja kitam asmeniui, jie asmeniškai įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nors nepaneigiama, kad jie gali būti suinteresuoti duoti parodymus vienos iš šalių arba byloje dalyvaujančių asmenų naudai, bet dėl to jie negali būti laikomi to asmens atstovais, jeigu nėra materialinių ar procesinių atstovavimo santykių. Ta aplinkybė, kad asmuo apklausiamas kaip liudytojas gali būti suinteresuotas duoti vienam asmeniui palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, o jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų. Aplinkybės dėl asmens santykių su bylos dalyviais, dėl jų prigimties ir pobūdžio yra išsiaiškinamos liudytojo apklausos metu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 192 straipsnio 5 dalis), jos yra svarbios vertinant įrodymus – asmens pateiktus faktinius duomenis.

Nors nurodyti liudytojai ne itin tiksliai atsiminė paveikslų įsigijimų aplinkybes, tačiau jie iš esmės patvirtino atsakovės D. R. nurodytas aplinkybes, kad aštuoni iš ieškovės nurodytų kitų dailininkų paveikslų nuosavybės teise priklausė ne mirusiam A. M., o buvo įsigyti (dalis padovanoti, dalis nusipirkti) atsakovės D. R.. Atsižvelgiant į tai, kad paveikslų dovanojimo ar pirkimo sandoriai buvo sudaryti pakankamai senai (prieš dešimt ir daugiau metų), į tai, kad dailininkai G. R., R. D. ir A. V. patys patvirtino paveikslų dovanojimo faktą atsakovei D. R., teismas netikėti teismo posėdžio metu duotais liudytojų paaiškinimais neturi pagrindo. Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, teismas daro labiau tikėtiną išvadą, kad R. D. paveikslas „Arbūzai“, V. P. paveikslas „Moteris ir oška“, E. Ž. paveikslas „Aktas“, A. S. paveikslas „Obuolys“, V. U. paveikslas be pavadinimo, D. R. paveikslas „Popietė“, A. V. paveikslas „Mingė“ bei G. R. paveikslas „Žirafa“ nuosavybės teise priklausė atsakovei, todėl ieškovės reikalavimas dėl kitų autorių tapytų paveikslų ir grafikos darbų pripažinimo A. M. nuosavybe ir įpareigojimo atsakovei D. R. perduoti šiuo paveikslus ieškovei tenkintinas iš dalies (CK 4.47 straipsnio 1 dalis, CPK 178, 185 straipsniai). Pripažintina, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė šie kitų autorių darbai: T. M. grafikos darbas „Šv. Onos Bažnyčia“, E. K. grafikos darbas „Pieva“, R. Č. keramikinis darbas „A. M. portretas“, juodai balas grafikos darbas, kurio autorius ir pavadinimas nežinomas (pavaizduoti du senyvo amžiaus žmonės, vienas iš jų su lazda ir kepure ant galvos), medinė kaukė. Atsakovė įpareigotina šiuos paveikslus per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovei.

Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė 11 jo namuose (duomenys neskelbtini), Klaipėda, rastų paveikslų, kuriuos atsakovė buvo įpareigota perduoti turto saugotojui 2014 m. kovo 20 d. nutartimi

Ieškovė patikslintu ieškiniu reiškia reikalavimą pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė 11 jo namuose (duomenys neskelbtini), Klaipėda, rastų paveikslų ir įpareigoti atsakovę D. R. per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos juos perduoti ieškovei. Iš šalių ir jų atstovų paaiškinimų, byloje ir vykdomojoje byloje Nr. 0010/14/01153 esančios rašytinės medžiagos nustatyta, kad atsakovė D. R. šiuo metu nėra perdavusi pagal 2014 m. kovo 20 d. nutartį šių 11 paveikslų (I t., b.l. 26-32):

Ieškovės patikslintame ieškinyje nurodė, kad foto sąraše esantys darbai, išskyrus: 3 puslapyje 6 skaitmeniu, 4 puslapyje 7 skaitmeniu, 4 puslapyje 8 skaitmeniu, 5 puslapyje 11 skaitmeniu pažymėti grafikos darbai, yra tapyti palikėjo A. M.. Šiuos darbus ieškovė atpažįsta iš A. M. braižo, taip pat ant kai kurių darbų yra A. M. inicialai, be to, atsakovės D. R. atstovas 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. vasario 18 d. raštuose buvo nurodęs, kad kai kurių iš šių paveikslų autorius yra A. M.. Ieškovė teigia, jog likę grafikos darbai yra A. M. dovanoti jo draugų, kurie užsiima grafika, nes kaip žinoma pats A. M. buvo baigęs grafikos dizaino studijas. Ieškovė teigia, jog šie visi 11 neperduoti paveikslai ar grafikos darbai priklausė mirties momentu A. M., ieškovė kaip vienintelė A. M. įpėdinė siekia šiuos meno darbus paveldėti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 20 d. priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Nr. 2-64-676/2014, kuria nutarta įpareigoti atsakovę D. R. perduoti kilnojamąjį turtą, palikėjo A. M. palikimą - (paveikslus ir kitas meno vertybes bei kitą turtą). 2017 m. gegužės 24 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-7108-911/2017 atsakovei D. R. paskirta bauda dėl 2014 m. kovo 20 d. nutarties nevykdymo, kuria atsakovė buvo įpareigota perduoti A. M. palikimą - kilnojamąjį turtą (paveikslus ir kitas meno vertybes bei kitą turtą) teismo paskirtam turto saugotojui. 2017 m. gegužės 24 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartis panaikinta 2017 m. spalio 5 d. Klaipėdos apygardos nutartimi, nurodant, kad bauda pagal CPK 771 straipsnio 5 dalį skiriama už įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo užbaigtas bylos ginčas, nevykdymą, o ne už pažeidimus, padarytus nevykdant antstolio nurodymų iki teismo sprendimo vykdymo proceso, pavyzdžiui, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-695/2017).

Teismo posėdžio metu nagrinėjant civilinę byla Nr. 2VP-7108-911/2017 atsakovės D. R. atstovas paaiškino, kad atsakovė negali turto saugotojui perduoti paveikslų ir grafikos darbų, kurie buvo užfiksuoti po A. M. mirties metu jo namuose policijos pareigūnų užfiksuotų 11 paveikslų, nes jų neturi. Pagal 2014 m. kovo 20 d. nutartį atsakovė neperdavė 11 paveikslų, kadangi byloje esančiose policijos pareigūnų darytose įvykio vietos nuotraukose užfiksuotos yra paveikslų kopijos, o kur originalai yra negali pasakyti. Kadangi dauguma nurodytų paveikslų buvo reprodukcijos, kopijos, jie ir neturėjo vertės, todėl kraustydamasi iš nuomojamo buto juos atsakovė išmetė, o paveikslą, kuriame pavaizduoti vyras ir moteris, ji atidavė užsakovams. 2017 m. gegužės 24 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-7108-911/2017 konstatuota, kad bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė D. R. po palikėjo A. M. mirties valdė, naudojo ir disponavo jo meno kūriniais, paveikslais. Atsakovė D. R. pripažino, kad po A. M. mirties daiktus, tarp jų ir meno kūrinius, paveikslus, iš nuomojamo buto ji iškraustė, tačiau nei šios bylos nagrinėjimo metu atsakovė D. R. į bylą nepateikė jokių įrodymų apie jos paaiškinimus pagrindžiančias aplinkybes – jog nuotraukose užfiksuotose nuotraukose yra paveikslų kopijos, kad jas išmetė, o paveikslą, kuriame pavaizduoti vyras ir moteris, grąžino užsakovams, be to, nenurodė jokių šių užsakovų duomenų. Byloje jokių kitų šias atsakovės nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, išskyrus atsakovės paaiškinimą nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas civilinėje byloje Nr. 2VP-7108-911/2017 sprendė, kad atsakovė D. R. neįrodė savo argumentų ir motyvų, kad ji neturi 2014 m. kovo 20 d. nutartyje nurodytų neperduotų 11 paveikslų. Teismas sutiko su suinteresuoto atstovo argumentais, kad atsakovė negalėjo tiesiog išmesti dailininko paveikslų, nes jie turi išliekamąją ir materialinę vertę. Teismas taip pat netikėjo D. R. paaiškinimais, kad byloje esančiose nuotraukose užfiksuotos paveikslų ar meno kūrinių kopijos. Pažymėtina, kad šie atsakovės paaiškinimai nėra pagrįsti jokiais kitais įrodymais bei nėra visiškai nuoseklūs. Iš prie bylos prijungtoje vykdomojoje byloje esančių D. R. 2014 m. balandžio 10 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2014 m. rugpjūčio 21 d. paaiškinimų matyti, kad D. R. nurodė, kad negali pasakyti kur yra 11 paveikslų, kurie buvo užfiksuoti įvykio vietoje policijos pareigūnų, tačiau yra įsitikinusi, kad jos žinioje buvusius paveikslus ji perdavė (vykdomosios bylos Nr. 0010/14/01153, b.l. 3-4, 8, 14, 61). Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas paaiškino, kad jo nuomone, negalima perduoti to, ko nėra, nes patikslinto ieškinio 7.1-7.10 reikalavimuose nurodytų kūrinių atsakovė neturėjo ir iki ieškovei kreipiantis į teismą.

2015 m. sausio 26-27 dienomis duodama paaiškinimus teismo posėdžių metu atsakovė nurodė, kad antstoliui yra perdavusi visus darbus, kurie buvo jos ir A. M. namuose. Dėl ieškovės reikalaujamų perduoti 11 darbų, kurie nėra pateikti antstoliui paaiškino, kad ar tai yra darbai, ar darbų kopijos ji nežino. Teigia, kad ant sienos, ant kurios buvo užfiksuoti darbai panašūs į paveikslus, buvo kabinami nebaigti paveikslai arba darbai, kuriems reikėdavo išdžiūti, ar kokie nors straipsniai iš spaudos. Teigia, kad vieną dieną ta siena galėjo atrodyti vienaip, kitą – kitaip.

Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė D. R. pripažino, kad yra neperdavusi 11 A. M. priklausiusių meno kūrinių. Atsakovė teigia, kad šių daiktų neturi, nes juos išmetė bei perdavė kitiems asmenims. Atsakovė D. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą (yra įgijusi teatralogijos magistro laipsnį). Pažymėtina, kad atsakovė D. R. išsikraustydama iš namo, kuriame gyveno kartu kaip pora su A. M., ir iškraustydama visus daiktus, tarp jų ir meno kūrinius, paveikslus, turėjo elgtis kaip bonus pater familias, t.y. pagal tam tikrą atidumo, apdairumo ir rūpestingumo laipsnį, o, kaip paaiškino pati atsakovė išmesdama, išgabendama ar perduodama dalį jų saugoti kitiems menininkams, prisiėmė savo veiksmų riziką. Atsakovė jokių duomenų, patvirtinančių, kad įvykio vietoje policijos pareigūnų užfiksuotų darbai priklausė nuosavybės teise ne A. M. neteikė, šios aplinkybės nepatvirtino jokiais įrodymais. 2017 m. spalio 12 d. teismo posėdyje ieškovės atstovas nurodė, kad ieškinio reikalavimu prašomi pripažinti, kad A. M. nuosavybės teise priklausė darbai nurodyti 7.1, 7.2, 7.3, 7.4, 7.9. ir 7.10 yra A. M. darbai, kuriuos ieškovė atpažįsta iš A. M. braižo, kuriuos ieškovė įvertino po 231,70 Eur (800,00 Lt), o likę 4 grafikos darbai nurodyti punktuose 7.5, 7.6, 7.7 ir 7.8 yra grafikos darbai A. M. dovanoti jų draugų, kurie užsiima grafika, todėl juos vertina po 57,92 Eur (200 Lt). Atsakovė šių aplinkybių neginčijo, priešingų policijos pareigūnų įvykio vietoje užfiksuotų darbų vertės duomenų įvertinimo nenurodė, jokių papildomų duomenų į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, teismas daro labiau tikėtiną išvadą, kad byloje esančiose policijos pareigūnų įvykio vietoje nuotraukose užfiksuotos ne paveikslų ar meno kūrinių kopijos, bet paveikslai ir meno kūriniai, bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą ir vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu konstatuoja, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė 11 jo namuose rastų paveikslų nurodytų patikslinto ieškinio 7.1-7.10 punktuose. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, patikslinto ieškinio 7 punkto reikalavimas tenkintinas visiškai.

Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė kompiuteris iMac, serijinis numeris W89474EW5PE ir įpareigoti atsakovę D. R. per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos jį perduoti ieškovei E. M.

Į bylą rašytinių įrodymų, patvirtinančių kieno vardu buvo įsigytas ginčo kompiuteris i Mac nėra pateikta. Teismas spręsdamas kompiuterio nuosavybės klausimą atsižvelgia į tai, kad kompiuteris buvo rastas A. M. darbo kambaryje, jo dirbtuvėse, atlikus kompiuterio apžiūrą nustatyta, kad kompiuterio administratorius (admin) yra Arūnas, kompiuteryje esančioje elektroninio pašto dėžutėje buvo sukonfigūruotas elektroninis paštas arunas.mecius@gmail.com. Ieškovė 2015 m. sausio 26 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad kompiuterį buvo įsigijęs pats tėvas, šiuo kompiuteriu naudojosi vesdamas savo darbų apskaitą, bendraudamas su ieškove elektroninėmis priemonėmis. Be šių įrodymų aplinkybę, kad kompiuteris A. M. priklausė asmeninės nuosavybės teise ir galimai jį įsigijo iš tėvų dovanotų pinigų patvirtino liudytojai Z. M., A. M.. A. Č.. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, teismas daro labiau tikėtiną išvadą, kad kompiuteris „iMac“ nuosavybės teise priklausė A. M., todėl ieškovės patikslinto ieškinio 8 punkto reikalavimas tenkintinas, atsakovė D. R. įpareigotina per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo jį perduoti ieškovei E. M. (CPK 178, 185 straipsniai, CK 4.47 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai.

Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi į atskirą bylą išskirti ieškovės reikalavimai dėl pripažinimo nuosavybės teisės į nurodytus daiktus ir įpareigojimo juos bei pinigus perduoti ieškovei. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas sprendimo konstatavo, kad vidutinė A. M. paveikslo vertė yra 541,44 Eur (1869,49 Lt). Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl A. M. visų paveikslų dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, byloje pateikti duomenys bei įrodymai tik dėl 58 vnt. A. M. paveikslų, dėl kito A. M. turto, tame tarpe ir dėl kitų atsakovės D. R. gautų/įgytų A. M. paveikslų, vyksta teisminis ginčas (civilinė byla Nr. 2-1382-676/2016), todėl ieškinio kaina nustatoma 31403,62 Eur (541,44 Eur x 58 vnt.). Teismas nuo šios sumos paskaičiavo žyminį mokestį bei išsprendė ieškovės ir atsakovės D. R. bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Šis teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine ir kasacine tvarka ir šiuo metu dalyje yra įsiteisėjęs. 2016 m. vasario 29 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei dėl ieškinio kainos nustatymo pakeistas nebuvo.

Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010), kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Civilinio proceso kodekso 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (Civilinio proceso kodekso 279 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškinio suma, mokėtinos žyminio mokesčio dydis ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas tarp ieškovės E. M. ir atsakovės D. R. jau yra išspręstas teismo sprendimu (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktas).

Atsakovė UAB „Burė“ pateikė į bylą duomenis, kad patyrė 289,62 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (II t., b.l. 184, 185), o tretieji asmenys Loreta ir E. B. pateikė į bylą duomenis, kad patyrė 115,85 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (VI t., b.l. 46, 47). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimas atsakovės UAB „Burė“ atžvilgiu tenkintinas visiškai (patikslinto ieškinio reikalavimo 5 punktas), atsakovei UAB „Burė“ ir tretiesiems asmenims L. ir E. B. jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės E. M. patikslintą ieškinį atsakovams D. R., uždarajai akcinei bendrovei „Silvina“, viešajai įstaigai „Klaipėdos dailininkų fondas“, uždarajai akcinei bendrovei „Burė“, tretiesiems asmenims E. B., L. B., L. S., S. G., L. G., dėl restitucijos taikymo pripažinus negaliojančia 2013 m. gegužės 24 d. dovanojimo sutartį bei nuosavybės teisės pripažinimo ir daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad 1) A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė 5 A. M. tapyti darbai, kurie buvo viešojoje įstaigoje (toliau – VšĮ) „Dailininkų sąjungos galerijoje“: paveikslai „Mergaitė“, „Karaliaus akmuo“, „Klouno sapnas“, „Natiurmortas“, „Mergaitė ir paukštis“ ir 5 paveikslai, kurie buvo UAB „Rūtų galerija“ - paveikslai „Gera šunytė“, paveikslas be pavadinimo (ikona), paveikslas be pavadinimo (ikona), paveikslas be pavadinimo (ikona), „Mergaitė su mėlynu rutuliuku“, kurie 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. 2-231-1032/2017 pagrindu perduoti turto saugotojui Palangos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai; 2) pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė 9 A. M. tapyti paveikslai, kurie buvo pas atsakovę VšĮ „Klaipėdos dailininkų fondas“ Klaipėdos galerijoje ir Klaipėdos galerijos filiale: paveikslas „Raudona juoda vienas žingsnis“, paveikslas „Klounas“, paveikslas „Kava“, paveikslas „Mergina“, paveikslas „Klounai“, paveikslas „Lošėjas“, paveikslas „Luko Kranacho Vyresniojo kūrinio „Venera“ (1532) kopija“, paveikslas „Moteris raudonas vynas“, paveikslas be pavadinimo (pavaizduotas angelas), kurie 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-231-1032/2017 pagrindu perduoti turto saugotojui Palangos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai, ir įpareigoti atsakovę VšĮ „Klaipėdos dailininkų fondas“ per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos juos perduoti ieškovei E. M.; 3) pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė 6 A. M. daryti grafikos darbai, ofortai iš ciklo „Tamsos gyvūnai“, kurie buvo atsakovei UAB „Silvina“ priklausančiame „Senamiesčio“ bare, kurie 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-231-1032/2017 pagrindu perduoti turto saugotojui Palangos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai, ir įpareigoti atsakovę UAB „Silvina“ per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos juos perduoti ieškovei E. M.; 4) pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė A. M. tapytas paveikslas „Marių Marčios“, kuris buvo pas atsakovę UAB „Burė“ „Tilto“ galerijoje ir įpareigoti atsakovę UAB „Burė“ per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos jį perduoti ieškovei E. M.; 5) pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė tapybos darbai, kurie buvo pas atsakovę D. R. ir įpareigoti atsakovę D. R. juos per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovei E. M. 23 A. M. tapytus darbus ir 392 piešinius/eskizus, kurie 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-231-1032/2017 pagrindu perduoti turto saugotojui Palangos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai: paveikslas (reprodukcija) „Ilgesys“, paveikslas (reprodukcija) „Sfinksas“, paveikslas „Berniukas“, paveikslas „Nuėmimas nuo kryžiaus. Viduramžių V. Europos kūrinio laisva kopija“, paveikslas „Gražiausiam sfinksui“, paveikslas „Autoportretas“, paveikslas (reprodukcija) „Sapnas“, paveikslas be pavadinimo (iš ciklo „Angelai“), paveikslas Vermeerlo darbo „Mergaitė su auskaru“ laisva forma, paveikslas „Deja vu 1“, paveikslas „Mažas didelio miesto gyventojas“, paveikslas „Mergina su kate“, paveikslas „Deja vu II“, paveikslas be pavadinimo (iš ciklo „Deminutyvai“), paveikslas „Akmenėliai“, paveikslas be pavadinimo (pavaizduota mergaitė), paveikslas be pavadinimo (diptikas), paveikslas be pavadinimo (diptikas), paveikslas „Ar plauksi su manim Tu Per Letą“, paveikslas „Autoportretas“, paveikslas be pavadinimo (pavaizduota moteris pučianti burbulus), paveikslas be pavadinimo (pavaizduota žuvis žmogaus veidu), paveikslas be pavadinimo (pavaizduotas klounas su kepure), ir 185 piešiniai/eskizai (studijų laikų), 207 priešiniai/eskizai (studijų laikų); 6) pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė 5 kitų autorių tapyti paveikslai ir grafikos darbai, kurie 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-231-1032/2017 pagrindu perduoti turto saugotojui Palangos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai: T. M. grafikos darbas „Šv. Onos Bažnyčia“, E. K. grafikos darbas „Pieva“, R. Č. keramikinis darbas „A. M. portretas“, juodai balas grafikos darbas, kurio autorius ir pavadinimas nežinomas (pavaizduoti du senyvo amžiaus žmonės, vienas iš jų su lazda ir kepure ant galvos), medinė kaukė; 7) pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė 11 jo namuose (duomenys neskelbtini), Klaipėda, rastų paveikslų, nurodytų patikslinto ieškinio reikalavimo 7.1-7.10 punktuose ir įpareigoti atsakovę D. R. per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos juos perduoti ieškovei E. M.: du paveikslai, kuriuose pavaizduota mergaitė su apgamu prie lūpos rankose laikanti vabzdį panašų į bitę; paveikslas, kuriame pavaizduota būtybė su sukryžiuotomis rankomis, panaši į angelų su sparnais, paveikslas, kuriame pavaizduota būtybė panaši į klouną su žalia kepure ant galvos gerianti iš baltos spalvos puodelio, A. M. paveikslas, kuriame pavaizduota būtybė, kurios matosi tik kūnas, o ne galva. Galva sulieta žalios spalvos dažais, grafikos darbas, kuris susideda iš 11 vienetų miniatiūrinių juodai baltų grafikos darbų, nespalvotas grafikos darbas, kuriame pavaizduoti vaikinas ir nuoga moteris nusukusi nugarą ir laikanti rankinę; nespalvotas grafikos darbas, kuriame pavaizduotas šuo panašus į kurtų veislę, nespalvotas grafikos darbas, kuriame pavaizduoti arkliai, A. M. paveikslas, kuriame pavaizduoti moteris su juodais garbanotais plaukais ir skarele ant kaklo ir vyras su skarele ant galvos ir ant kaklo pakabintu švilpuku, A. M. paveikslas, kurio matosi tik dalis, paveikslas nutapytas ant medinės arkos formos lentos, pavaizduota būtybė su sukryžiuotomis rankomis; o šio turto nesant įpareigoti atsakovę D. R. atlyginti ieškovei E. M. nurodytų meno kūrinių vertę pinigais (1853,58 Eur); 8) pripažinti, kad A. M. jo mirties momentu nuosavybės teise priklausė kompiuteris iMac, serijinis numeris W89474EW5PE, kuris 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-231-1032/2017 pagrindu perduotas turto saugotojui Palangos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai ir įpareigoti atsakovę D. R. per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos jį perduoti ieškovei E. M.; 9) įpareigoti atsakovę VšĮ „Klaipėdos dailininkų fondas“ perduoti ieškovei E. M. pinigines lėšas – 463,39 Eur (1600 Lt).

Likusioje dalyje patikslintą ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus grąžinti antstoliui Aleksandrui Selezniovui vykdomąją bylą Nr. 0010/14/01153.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.