Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. ir jo gynėjo advokato Rimgaudo Černiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 15 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal BK 246 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams.

Iš V. Š. AB „Kėdainių grūdai“ priteista 706 868,17 Lt turtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 15 d. nutartimi nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas V. Š. ūkio ūkininkas ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija) (toliau – BAĮ) 21 straipsnio, 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus atsakingas už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė ūkio buhalterinę apskaitą, t. y.:

1) pažeisdamas BAĮ 4 straipsnio reikalavimą – ūkio subjektai tvarko apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, teikiama laiku išsami ir naudinga vidaus bei išorės informacijos vartotojams – neišsaugojo 2000 metų ir 2001 metų lapkričio mėn. pirkimo dokumentų pašarų ir jų priedų, veterinarinių prekių, degalų, atsarginių dalių, statybinių ir kitų medžiagų 2000 m. vasario 7 d.–2005 m. gruodžio 31 d. užpajamavimo bei panaudojimo apskaitos dokumentų;

2) pažeisdamas BAĮ 17 straipsnio reikalavimą – finansinė atskaitomybė sudaroma pagal sąskaitų duomenis Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitais teisės aktais nustatyta tvarka – neišsaugojo 2000–2005 metų apskaitos registro „Gyvuliai (kiaulės)“;

3) pažeisdamas BAĮ 16 straipsnio 3 punkto reikalavimą – apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo – neišsaugojo 2001 metų apskaitos registro „Atsiskaitymai su pirkėjais“ ar kitų suvestinių kiaulių pardavimo bei apmokėjimo už jas apskaitos dokumentų;

4) pažeisdamas BAĮ 16 straipsnio 3 punkto, 17 straipsnio reikalavimus – apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine ar kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo. Finansinė atskaitomybė sudaroma pagal Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka – neišsaugojo 2000 m. sausio 1 d.–2001 m. gruodžio 31 d. laikotarpio apskaitos registrų „Atsiskaitymai su tiekėjais“ ir kito skolų suvestinio apskaitos dokumento;

5) pažeisdamas BAĮ 16 straipsnio 3 punkto, 17 straipsnio reikalavimus – apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine sistemine ar kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo. Finansinė atskaitomybė sudaroma pagal sąskaitų duomenis Finansinės atskaitomybės įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka – neišsaugojo 2000–2001 metų apskaitos registro „Realizacija“ ar kito suvestinio apskaitos dokumento, kuriame būtų apskaitytos realizacinės pajamos;

6) pažeisdamas BAĮ 16 straipsnio 3 punkto reikalavimą – apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo – neišsaugojo 2000 m. vasario 7 d.–2000 m. gruodžio 31 d. ir 2001 metų lapkričio mėn. pirminių pirkimo bei pardavimo apskaitos dokumentų bei 2000–2005 metų apskaitos registrų „Bankas“, „Kasa“, 2001 metų „Atsiskaitymai su pirkėjais“ ar kitų atsiskaitymo už parduotas prekes suvestinių apskaitos dokumentų, 2000–2001 metų apskaitos registrų „Atsiskaitymai su tiekėjais“ ar kitų atsiskaitymo už pirktas prekes suvestinių apskaitos dokumentų.

Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti ūkio veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimo dydžio nuo 2000 m. vasario 7 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.

Be to, V. Š. nuteistas pagal BK 246 straipsnio 2 dalį už tai, kad aprašytą ir jam patikėtą didelės vertės turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Nustatytos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės: siekdamas užtikrinti įsipareigojimo įvykdymą AB „Kėdainių grūdai“, 2000 m. vasario 11 d., 2003 m. vasario 19 d., 2004 m. balandžio 4 d. kilnojamojo turto įkeitimo lakštais įkeitė 2000 m. vasario 7 d., 2003 m. sausio 31 d., 2004 m. kovo 5 d. aprašytą jam (V. Š.) nuosavybės teise priklausantį turtą: 150 vnt. 85 000 Lt vertės kiaulių, esančių duomenys neskelbtini, 1182 vnt. 367 000 Lt vertės kiaulių, esančių duomenys neskelbtini, 1218 vnt. 303 000 Lt vertės kiaulių, esančių duomenys neskelbtini. Šį turtą V. Š. įsipareigojo tinkamai saugoti, jo vertę ir kiekį palaikyti ne mažesnį, kaip nurodyta lakštuose, įkeisto aprašyto turto neperleisti kitiems asmenims be raštiško kreditoriaus AB „Kėdainių grūdai“ sutikimo. V. Š., 2005 m. rugsėjo 6 d. iš kreditoriaus AB „Kėdainių grūdai“ gavęs įspėjimą „Dėl priverstinio skolos išieškojimo“, be raštiško kreditoriaus sutikimo nuo 2000 m. vasario 11 d. iki 2005 m. lapkričio 11 d. neteisėtai perleido nenustatytiems asmenims įkeistą aprašytą ir jam patikėtą didelės vertės 755 000 Lt kilnojamąjį turtą, taip padarė AB „Kėdainių grūdai“ 706 868, 17 Lt turtinę žalą.

Dėl BK 223 straipsnio taikymo kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų sprendimuose nenurodytas konkretus teisės aktas, pagal kurį privaloma sudaryti suvestinius apskaitos registrus ir kurį V. Š. pažeidė. Teismų nurodytas BAĮ 4 straipsnis nustato bendrojo pobūdžio reikalavimą dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo. Pagal BAĮ 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą apskaitos registrai nėra apskaitos dokumentai – tai tik ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, atlikta pagal pirminius (apskaitos) dokumentus. Teismų sprendimuose nenurodyti kokie nors apskaitos dokumentai, kurių V. Š. nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, visa ūkio veikla gali būti nustatyta, nes suvestiniai dokumentai nesukuria jokių naujų ūkinių operacijų – jie tik palengvina duomenų paiešką. BAĮ 16 straipsnyje nustatyta, kad apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nustato pats ūkio subjektas pagal savo poreikius. Taigi pagal teisės aktų reikalavimus ūkinių operacijų registravimas apskaitos registruose nėra privalomas. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Finansinės atskaitomybės įstatymas taikomas išimtinai tik ribotos civilinės atsakomybės pelno siekiantiems juridiniams asmenims, o ne fiziniams asmenims (įskaitant vykdantiems individualią veiklą ūkininkams). Joks įstatymas tokios pareigos ūkininkams nenustato. Taigi pagal įstatymus suvestiniai apskaitos dokumentai neprivalomi. Dvejybinė apskaitos sistema nereiškia pareigos turėti vienokį ar kitokį apskaitos registrą. Ši sistema reiškia, kad kiekvienos ūkinės operacijos vertė, jei yra sudaromas atitinkamas registras pagal ūkio subjekto sprendimą, registruojama darant įrašą dvejose vietose – atitinkamos sąskaitos debete ir kredite (BAĮ 2 straipsnio 1 dalies 1, 11 punktai). Byloje nėra V. Š. sprendimo pasirinkti dvejybinę apskaitos sistemą, taip pat nenustatyta, kad jis tokią sistemą turėjo vesti pagal teisės aktų reikalavimus. Susitarimas su Nacionaline mokėjimo agentūra dėl apskaitos tvarkymo tokiu būdu ir kai kurių duomenų tvarkymas pagal šią sistemą nereiškia, kad V. Š. turėjo įstatymo nustatytą pareigą ir ją pažeidė.

Be to, kasatoriai nurodo, kad jei nusikalstama veika ir turi konkretaus nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, tokia veika gali būti vertinama kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo prasme (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-240/2009, 2K-387/2010) ir tai yra pagrindas kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo arba padarytų veiksmų iš viso nevertinti kaip nusikaltimo (BK 36, 37 str.). Kasatoriai prašo atkreipti dėmesį į tai, kad dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo atsiradę padariniai yra nereikšmingi: vos kelių tūkstančių litų neatitikimai tarp skolų; negalėjimas nustatyti kiaulių svorio kiekvieną jų laikymo dieną (beje, tokio reikalavimo nenustato joks apskaitą reglamentuojantis teisės aktas). Tačiau, anot teismų, duomenų trūkumą sudaro bet koks trūkumas, klaida ar apskaitos duomenų neatitikimas, nepriklausomai nuo jo vertės. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai dar labiau išplėtė tą sąvoką nurodydamas, kad kvalifikuojanti aplinkybė yra ir tai, jog „negalima nustatyti 2005 m. nurodytos pirkėjų skolos bei įsiskolinimo susidarymo priežasčių“. Be to, veiklos duomenų negalima nustatyti ir dėl to, kad ,,nėra sudaryti suvestiniai apskaitos dokumentų registrai“. Tačiau, kasatorių manymu, pagal pateiktus pirminius apskaitos dokumentus galima visiškai nustatyti V. Š. veiklos apimtis. Vieninteliai pirminiai apskaitos dokumentai, kurie nėra išlikę ir dėl to V. Š. negalėjo jų pateikti, yra už laikotarpį nuo 2000 m. vasario 2 d iki 2000 m. gruodžio 31 d. ir 2001 m. lapkričio mėn., tačiau jie nėra reikšmingi, nes sudaryti beveik prieš 10 metų (10 metų terminas, nustatytas juos saugoti). Natūralu, kad tokio senumo dokumentai neišlieka, nes nėra jokio įstatymo reikalavimo ilgiau juos laikyti. Teismai nesigilino, kiek tokių dokumentų neišlikimas padarė žalos įstatymų saugomiems interesams, nenustatinėjo, kada tie dokumentai dingo, ir pan. Šios aplinkybės turi reikšmės sprendžiant tiek senaties, tiek veikos pavojingumo ar mažareikšmiškumo klausimus. Kasatoriai prašo atkreipti dėmesį ir į tai, kad nurodyti neatitikimai apskaitoje yra labai nedideli, tokios sumos pripažįstamos nereikšmingomis apskaitos ir mokesčių mokėjimo prasme (finansų ministro 2002 m. vasario 11d. įsakymas Nr. 40; gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 26, 27 punktai). Todėl apibendrindami kasatoriai tvirtina, kad byloje nėra nustatyta, jog V. Š. veiksmai yra tiek pavojingi (BK 11, 12, 33, 37 straipsniai), kad už juos reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. V. Š. veiksmai dėl pirminių apskaitos dokumentų neišsaugojimo galėtų būti vertinami tik kaip administracinis teisės pažeidimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173¹ straipsnį. Be to, įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam, nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo. Tuo tarpu V. Š. buvo verčiamas paneigti kaltinimo prielaidas.

Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pagal įkeitimo dokumentus yra įkeistos konkrečios kiaulės, tačiau baudžiamajai atsakomybei taikyti tai laikė nereikšmingomis aplinkybėmis, sutartas sąlygas aiškino nepagrįstai plečiamai, priešingai negu jos nustatytos civilinio proceso metu priimtuose teismo ir antstolio procesiniuose dokumentuose. Teisinių dokumentų turinį ir prasmę nustato įstatymai, todėl kitoks tų dokumentų interpretavimas ar suteikimas jiems tos prasmės, kuri suteikta įstatymų nustatyta tvarka, negalimas. Jei tas turinys patvirtinamas teisinių procedūrų metu priimtais sprendimais, su kuriais kuris nors proceso dalyvis nesutinka, tačiau tų sprendimų neskundžia, tai tas nesutikimas teisine prasme ir kartu baudžiamajai bylai yra nesvarbus. Joje taikomos atsakomybės pasekmės, o ne nagrinėjamas vieno ar kito dokumento statusas (Nr. 2K-170/2010).

Šioje byloje hipotekos teisėjai priėmus 2005 m. spalio 14 d. nutartį areštuoti įkeistą turtą, joje nurodė kaip įkeistą turtą ne kiaules apskritai, o kiaules su konkrečiais numeriais. Po šios nutarties V. Š. jokių kiaulių neperleido. Antstolis teisme paaiškino, kad, vykdydamas šią nutartį, 2005 m lapkričio 11 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą ne todėl, kad apskritai kiaulių nerado, o todėl, jog nerado kiaulių su konkrečiais numeriais, kurios nurodytos kaip įkeistos. AB „Kėdainių grūdai“ neskundė nei hipotekos teisėjos nutarties, nei antstolio veiksmų. Kasatorių manymu, AB „Kėdainių grūdai“ tuo faktiškai pripažino, kad M. Š. parduotos kiaulės nėra ir nebuvo įkeistos jo naudai, o jai kaip kreditorei buvo įkeistos tik tos kiaulės, kurios pagal numerius nurodytos įkeitimo lakšte.

Teismų sprendimai naikintini ir dėl netinkamai pritaikyto BK 246 straipsnio, t. y. dėl to, kad įkeitimas prilygintas šiame straipsnyje numatytiems apribojimams. V. Š. veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties požymių, nes šioje normoje turto įkeitimo požymis nenumatytas. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių skundo argumentų iš esmės nepasisakė ir taip padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 246 straipsnio 2 dalį taikyti teismas turėjo nustatyti, kad tam tikram turtui buvo taikytas areštas ar laikinas nuosavybės teisių apribojimas ar tas turtas buvo aprašytas ir šių apribojimų galiojimo metu jis buvo perleistas ar kitokiu būdu dėl traukiamo atsakomybėn asmens kaltės prarastas (paslėptas, sugadintas). Įkeitimas nėra teisingumo vykdymo veikla, o įkeistas turtas, kol jis – neareštuotas, – nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 straipsnį dalykas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.198 straipsnio 1 dalį įkeitimas yra skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinanti priemonė, kurią pažeidus, kreditoriaus interesai ginami civiline tvarka. BK 246 straipsnyje numatyti veiksmai turi būti padaryti jau galiojant apribojimams dėl turto arešto ar laikinojo nuosavybės teisių apribojimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad V. Š. perleido aprašytą ir jam patikėtą didelės vertės turtą, tačiau taip ir nenurodė kas, kada ir kokiu pagrindu aprašė tą turtą iki jo perleidimo ir kokį konkrečiai apribojimą jis pažeidė.

Be to, BK 246 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. turi būti įrodyta, kad kaltinamasis tą perleidimą padarė suprasdamas, jog taikomi atitinkami apribojimai, ir būtent siekė juos pažeisti. Byloje tokių duomenų nėra, priešingai, V. Š., disponuodamas turtu, pagal susiklosčiusią verslo praktiką su kreditoriumi ir abiejų šalių supratimą dėl įkeitimo pasekmių (kreditorius leido pardavinėti kiaules, įkeistas ar ne, niekada nereikalavo įkeisti naujų, nors žinojo, kad kiaulės laikomos ne ilgiau 6 mėnesių ir pan.) turėjo pagrįstą pagrindą laikyti, jog disponuoti kiaulėmis nėra jokių apribojimų (vienu atveju kreditorius leido, kitu – įkeitimas buvo pasibaigęs), juolab kad perleidimo metu ir negaliojo joks turto areštas ar oficialus sprendimas dėl nuosavybės teisių apribojimų. Teismai, nustatydami kaltės formą, svarbia aplinkybe laikė tai, kad nėra pakankamai kiaulių (įkeistų ar galimų įkeisti) skolos sumai (706 868,17 Lt) padengti. Taip teismas taikė atsakomybę už apribojimus, kurių sandorio metu nebuvo, o nuosprendyje įvardyta neteisėtai perleisto turto vertė (755 000 Lt) apskaičiuota pagal skolos dydį ir kilnojamojo turto įkeitimo lakštų duomenis, o ne pagal realaus turto realią vertę, rodo, jog V. Š. nepadarė inkriminuoto nusikaltimo ir nubaustas vien už tai, kad negali įvykdyti finansinių įsipareigojimų. Šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinimas nekonkretus, dviprasmiškas, todėl apsunkina gynybą, įrodinėjimo našta faktiškai perkeliama gynybai, o tai prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui.

Civilinis ieškinys atmestinas ne tik dėl to, kad pats kaltinimas nepagrįstas, bet ir dėl to, jog ieškovo nurodytas pagrindimas visiškai nesusijęs su kaltinime nurodytais veiksmais, V. Š. nepadarė jokios žalos. Ieškovo nurodyta skolos suma atsirado daugelio sandorių pagrindu. Kaip žala nurodoma būtent skolos, o ne netekimai, atsiradę dėl kasatoriaus neteisėtų veiksmų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė Aida Japertienė prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Prokurorė nurodo, kad BK 246 straipsnio objektas – normali ikiteisminio tyrimo institucijų veikla, teisingumo vykdymas. Papildomas objektas – nuosavybės santykiai. Šio nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia aktyviomis alternatyviomis veikomis – paslėpimu, sunaikinimu ar sugadinimu aprašyto, areštuoto ir kaltininkui patikėto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taip pat juos sudaro tokio turto neteisėtas perleidimas kitam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, be kitų aplinkybių, byloje svarbu nustatyti, ar skolininko turtas buvo areštuotas ir kada, taip pat svarbu nustatyti, ar sudarytas turto aprašas, jei apribojamos teisės į turto registre neregistruojamą kilnojamąjį turtą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. Š. pagrįstai pagal BK 246 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad aprašytą ir jam patikėtą didelės vertės turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui ir kad tai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kurias šios instancijos teismas pakartojo savo nutartyje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl to, ar visi nuteistojo veiksmai vertintini kaip nusikalstami atsižvelgiant į tai, kad laikotarpiu nuo 2000 m. vasario 11 d. iki 2005 m. lapkričio 11 d. nuteistasis kreditoriui mokėjo dalį skolos, AB ,,Kėdainių grūdai“ nuolat tikrino nuteistojo turimą kiaulių kiekį ir dėl jo nereiškė jokių pretenzijų ir tik 2005 m. rugsėjo 6 d. V. Š. gavo įspėjimą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Be to, neatsakyta į apeliacinio skundo argumentą, kuo konkrečiai pasireiškė nuteistojo nusikalstami veiksmai: ar tuo, kad be raštiško kreditoriaus sutikimo perleido kilnojamąjį turtą, ar tuo, kad perleido konkretų įkeistą turtą, kurio pagal bylos aplinkybes, nuteistasis neturėjo galimybės nuolat saugoti. Teismas taip pat nepasisakė dėl skundo argumentų, susijusių su nuosprendyje konstatuota padaryta bendrovei žala. Būtina atriboti nusikalstama veika galimai padarytą žalą nuo V. Š. įsiskolinimo AB ,,Kėdainių grūdai“.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų

Kasatoriai skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neišnagrinėjo skundo argumentų, susijusių su BK 246 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių buvimu V. Š. veiksmuose, ar pagrįstai įkeitimas prilygintas šiame straipsnyje numatytiems turto apribojimams.

Nuteistasis V. Š., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 246 straipsnio 2 dalyje padarymo, apeliaciniame skunde tvirtina, kad: jis pagal BK 246 straipsnio 2 dalį nubaustas nepagrįstai, netinkamai ištyrus ir įvertinus bylos aplinkybes; skolos negrąžinimas nėra pagrindas patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn pagal minėtą straipsnį ir skolą įvardyti kaip žalą, padarytą nusikaltimu; pagal BK 246 straipsnio 2 dalį jis nuteistas už tai, kad nesugebėjo įvykdyti skolinio įsipareigojimo; teismas nenustatė, kad tam tikram turtui buvo taikytas areštas ar laikinas nuosavybės teisių apribojimas ar tas turtas buvo aprašytas ir šių apribojimų galiojimo metu jis buvo perleistas ar kitokiu būdu dėl traukiamo atsakomybėn asmens kaltės prarastas; nėra aišku, ką teismas laiko nuosavybės teisės apribojimu šios normos prasme; apribojimai pagal kilnojamojo turto įkeitimo lakštų sąlygas nėra tie, kuriuos pažeidus atsirastų atsakomybė minėto BK straipsnio pagrindu; kaltinimas nenuoseklus, nekonkretus, dviprasmiškas, taip apsunkinta teisė į gynybą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, kiekvieno apelianto skundas turi būti išnagrinėtas tinkamai, apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstant motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties (nuosprendžio) negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys Nr. 2K-448/2008, 2K-535/2008, 2K-292/2009, 2K-336/2009).

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties nagrinėjamojoje byloje matyti, kad teismas dėl nuteistojo V. Š. padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 246 straipsnio 2 dalį pasisakė pernelyg lakoniškai ir abstrakčiai, išsamių savo sprendimo motyvų nepateikė ir apsiribojo tik teigdamas, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas B. Š. byloje pritaikytas tinkamai.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į savo nutartyje nurodytas aplinkybes dėl 2005 m. rugsėjo 9 d. V. Š. sutarties sąlygų, dėl įkeitimo lakštų turinio, dėl prievolių kreditoriui „Kėdainių grūdai“, dėl Hipotekos skyriaus nutarčių ir antstolio veiksmų, bei į tai, kad pažymėjimai apie Hipotekos registre įregistruotą dokumentą pagal dokumento kodą galiojo turto perleidimo metu, konstatavo, jog nuteistasis V. Š. turėjo prievolę saugoti ir neperleisti įkeisto turto ir žinojo tai, tačiau nevykdė įsipareigojimų. Tokios išvados argumentų apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišdėstė. Taigi ir šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai praktiškai išnagrinėti paviršutiniškai.

Pagal teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, ir nesant tokių motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Kaip matyti iš skundžiamos apeliacinio teismo nutarties, teismas nepateikė joje motyvuotų išvadų dėl esminių kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BK 246 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalyku, neanalizavo šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių V. Š. veikoje, o tik konstatavo, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Be to, nuteistasis V. Š., apeliaciniame skunde pateikdamas argumentus dėl BK 223 straipsnio taikymo, taip pat kėlė BK 37 straipsnio taikymo galimybę. Nuteistojo apeliaciniame skunde šiuo klausimu išdėstyti išsamūs argumentai, į kuriuos apeliacinėje nutartyje taip pat neatsakyta.

Įstatymas (BPK 367 straipsnio 3 dalis) kasacinės instancijos teismui draudžia nagrinėti tuos klausimus, kurie nebuvo nagrinėti apeliacine tvarka, taigi, esant tokiai situacijai, šiuo klausimu kasacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl BK 37 straipsnio taikymo galimybės V. Š., nors to jis ir prašo kasaciniame skunde.

Taigi kasacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistojo V. Š. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde, dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų neišdėstė motyvuotų išvadų. Tokį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, padarytą V. Š. bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisėjų kolegija pripažįsta esminiu, suvaržiusiu nuteistojo teisę į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą ir sukliudžiusiu apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą šioje byloje. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis nuteistojo V. Š. baudžiamojoje byloje naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BPK 386 straipsnio 2 dalies taikymo

Teisėjų kolegija nenagrinėja nuteistojo V. Š. kasacinio skundo argumentų dėl jo veikos kvalifikavimo, nes, analizuodamas šiuos argumentus, kasacinės instancijos teismas neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią bylą, savarankiškumą. To daryti kasacinės instancijos teismas pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n utaria:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.