Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2010-09-20 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-387/2010

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-20
Bylos Nr.
2K-387/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Rezultatas
Skundas atmestas.
Teisėjai
Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Alvydas Pikelis (pran.), Antanas Klimavičius
Nuteistasis
V. S.
Advokatai
Vilhelmas Keliuotis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-387/2010 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.6.2.; 1.1.8.6.4.; 1.1.8.9.2.LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. S. ir jos gynėjo advokato Vilhelmo Keliuočio kasacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. S. nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotikų pardavimo 2008 m. gruodžio 10 d.) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotikų laikymo tikslu platinti iki 2009 m. kovo 18 d.) – laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, pakirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams.

Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 11 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nuosprendis pakeistas ir V. S. nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotikų pardavimo 2008 m. gruodžio 10 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal 260 straipsnio 1 dalį (dėl narkotikų laikymo tikslu platinti iki 2009 m. kovo 18 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, pakirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams. Kita nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteista už tai, kad veikdama bendrininkų grupe su N. S., 2008 m. vasario 10 d., apie 13.30 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), NVIM dalyviui, kuriam taikomas anonimiškumas Nr.8, neteisėtai už 20 Lt pardavė 0,029 g narkotinės medžiagos – heroino.

Be to, V. S. nuteista už tai, kad Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tikslu platinti laikė 158,26 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurią 2009 m. kovo 18 d., apie 9.20 val., atliktos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Šalies argumentai

Nuteistoji V. S. ir jos gynėjas advokatas V. Keliuotis kasaciniame skunde prašo V. S. veiką dėl kanapių ir jų dalių laikymo kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, pripažinti jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1, 2 ir 4 punktuose bei, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalį, skirti V. S. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasaciniame skunde nurodo, kad teismas V. S. veiką dėl kanapių ir jų dalių laikymo nepagrįstai, nesant jokių įrodymų apie tikslą turimas medžiagas platinti, kvalifikavo ne pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, bet pagal 260 straipsnio 1 dalį. Iš teismo išdėstytų išvadų seka, kad vien faktų, jog rastų narkotikų kiekis neadekvatus reikalingų asmeniniam vartojimui medžiagų kiekiui bei jų fasavimas dozėmis, užtenka padaryti neabejotiną išvadą, kad rasti narkotikai buvo laikomi platinimo tikslu. Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas, kokiais įrodymais remiasi, padarė išvadą, jog veika pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, be to, padarė kontraversišką išvadą, jog net jei ir būtų nustatyta, kad nuteistoji kanapes laikė asmeniniam vartojimui, dar nereiškia, kad ji negali jų parduoti ar kitaip platinti. Taigi, kasatorių manymu, užtenka nustatyti, kad asmuo turi draudžiamą daiktą, ir jau galima teigti, jog jis turi galimybę jį panaudoti kitai nusikalstamai veikai bei tuo asmenį ir apkaltinti. Anot kasatorių, teismas turėjo nustatyti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai taikė BPK 2 straipsnį, nes, suėmus V. S., nepagrįstai nepaskirta ekspertizė tikslu nustatyti, ar nuteistoji vartojo narkotines medžiagas, kaip kad ji teigė, kaip antidepresantą bei to išdavoje padaryti išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog V. S. turėjo tikslą jas platinti. Be to, kasatorių įsitikinimu, teismai nepagrįstai nepripažino, kad nėra nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes ši prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, dėl to labai gailisi, narkotines medžiagas pardavė siekdama gauti bent kiek pajamų, kad galėtų pasirūpinti savo mažamečiais vaikais, o tai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose. Atsižvelgiant dar ir į tai, kad iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka nuteistoji pagimdė kūdikį, o taip pat turi kitą mažametį vaiką, teismas, kasatorių manymu, turėjo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir skirti nuteistajai švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Pažymėtina, kad vykdant skundžiamus nuosprendžius, nebus kam tinkamai prižiūrėti kūdikį.

Atsiliepimas

Atsiliepime į nuteistosios V. S. gynėjo V. Keliuočio kasacinį skundą generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras G. Paškevičius siūlo kasacinį skundą atmesti. Jame nurodo, kad kasatoriaus motyvai apie tai, jog V. S. neturėjo tikslo platinti kanapių, pagrįsti vien apeliacinio teismo išvada, jog net jei ir būtų nustatyta, kad ši narkotines medžiagas laikė vartojimui, dar nereiškia, kad ji negalėjo jų platinti. Tačiau kasatorius visiškai nekreipia dėmesio į kitus apygardos teismo motyvus, pagrindžiančius buvus tikslą platinti narkotines medžiagas, bei į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Prašydamas taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų bei 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, kasatorius tiesiog vardija įvairias su V. S. susijusias aplinkybes (prisipažino, gailisi, pardavė dėl labai sunkios turtinės padėties ir pan.), tačiau neargumentuoja jų buvimo. Norint taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, reikia, kad kaltininkas ne tik pripažintų savo kaltę, bet ir gailėtųsi padaręs nusikalstamą veiką, o tai įrodinėjama teismo nustatytomis aplinkybėmis. Gailėjimąsi pirmiausia rodo neigiamas asmens požiūris į savo poelgius, nepalankus jų vertinimas. Tam be kita ko būtina, jog kaltininkas prisipažintų ir gailėtųsi savo noru, o ne verčiamas kokių nors aplinkybių. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Be to, skunde nurodyta, jog nuteistoji viena augina du mažamečius vaikus, kurių vienas sunkiai serga, be to, vykdant sprendimus, nebūtų kam tinkamai jų prižiūrėti, tačiau tai savaime nereiškia sunkios materialinės padėties ar panašių aplinkybių buvimo, be to, tokios padėties nuteistoji nedeklaravo apklausiama, apie tai nenurodomi motyvai ir kasaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo argumentų pripažinti atsakomybę lengvinančias aplinkybes pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus bei taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas

Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė įstatymo reikalavimus, keliamus pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar nagrinėjant bylą teisme. Kaltininkas turi ne tik laisva valia prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdžiai gailėtis dėl padaryto nusikaltimo, kritiškai vertinti savo elgesį, stengtis sušvelninti nusikaltimo padarinius, padėti ištirti bylos aplinkybes, pašalinti nusikaltimu padarytą žalą. Tai yra bendrieji įstatymo reikalavimai, tačiau kiekvienoje byloje taip pat privalu atsižvelgti ir į veikų ypatumus, kaltinamųjų asmenybes, jų tarpusavio santykius, kaltinamųjų parodymų reikšmingumą, jų elgesį proceso metu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai V. S. veiką dėl 158,26 g jos bute surastos narkotinės medžiagos kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes surastos medžiagos kiekis, suradimo aplinkybės, įpakavimas bei prieš tai užfiksuotas narkotikų pardavimo faktas patvirtina, jog V. S. laikė narkotines medžiagas turėdama tikslą jas platinti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šiuo klausimu išdėstė išsamius argumentus bei motyvuotai atmetė nuteistosios versiją apie tai, kad ji narkotines medžiagas įsigijo sau.

Kasaciniame skunde be pagrindo teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas padarė kontraversišką išvadą, kad įsigytos narkotinės medžiagos gali būti naudojamos asmeniniais tikslais ir pardavimui, tokiu būdu prielaidą pripažindamas faktu. Iš teismų praktikos narkotinių medžiagų platinimo bylose yra žinoma, kad narkotines medžiagas vartojantys asmenys dažnai įsigyja didesnį kiekį už mažesnę kainą tam, kad, dalį pardavę mažesnėmis dozėmis, kompensuotų savo išlaidas narkotikams. Todėl narkotinių medžiagų vartojimo faktas nepaneigia kitų duomenų, patvirtinančių narkotinių medžiagų platinimą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, jog V. S. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Todėl nėra ir pagrindo pripažinti V. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Kasaciniame skunde teigiama, jog teismas privalėjo pripažinti V. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes ji gauna nedidelę pašalpą, nedirba, turi du mažamečius vaikus, vienas iš jų serga sunkia liga. Šios aplinkybės yra svarbios skiriant bausmę ir nustatant jos rūšį bei dydį, į jas atsižvelgė apeliacinės instancijos teismas, sušvelnindamas pirmosios instancijos teismo V. S. paskirtą bausmę, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį, artimą minimaliam, numatytam BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje.

Skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę teismas gali tik tais atvejais, kai byloje nustatomos aplinkybės, atitinkančios sąlygas, nustatytas BK 62 straipsnyje. Taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, kaip to prašoma kasaciniame skunde, galima tais atvejais, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tai reiškia, jog įstatymas reikalauja, kad byloje būtų nustatytos ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei kitos alternatyvios sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose.

Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog byloje nenustatyta V. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Bylos aplinkybių, tame tarpe ir atsakomybę lengvinančių, nustatymo klausimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų bylos proceso nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja teisės taikymo aspektu, todėl remiasi tais faktais ir aplinkybėmis, kurie byloje nustatyti nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kadangi byloje nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, netgi ir tuo atveju, jei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas būtų pripažinęs, jog V. S. nusikaltimą padarė dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos padėties, šios aplinkybės nepakaktų tam, kad galima būtų taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nurodė aplinkybes bei išdėstė argumentus, kuriais remiantis konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti V. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Bylos kasacinio nagrinėjimo aspektu baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį bei, subendrinus bausmes, paskiriant 2 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pritaikytas teisingai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios V. S. ir jos gynėjo advokato Vilhelmo Keliuočio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia BajerčiūtėAntanas KlimavičiusAlvydas Pikelis