Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-223-967/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-02-18
Bylos Nr.: e2A-223-967/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-18812-2022-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Asta Jakutytė-Sungailienė, Svetlana Panina
Atsakovas: J. J., G. D.
Ieškovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: P. D.

Kategorijos

2.6.1.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.19.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-223-967/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18812-2022-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.3.1.19.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Svetlanos Paninos ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams J. J. ir G. D. dėl dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia bei pagal atsakovo G. D. priešieškinį dėl nuosavybės teisių pripažinimo, trečiasis asmuo P. D..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ieškovė, VMI) 2022 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydama pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. balandžio 8 d. dovanojimo sutarties dalį (toliau – ginčo sutartis, dovanojimo sutartis), kuria atsakovė J. J. (toliau – atsakovė) neatlygintinai perleido jai nuosavybės teise priklausiusią 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), kartu su 70/764 dalių žemės sklypo atsakovui G. D. (toliau – atsakovas), ir taikyti restituciją natūra – padovanotą turtą grąžinti atsakovei.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė J. J. 2022 m. rugsėjo 23 d. duomenimis skolinga valstybei iš viso 19 923,04 Eur. Atsakovei nesutinkant su šia prievole, laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 4 d. iki 2021 m. lapkričio 3 d. vyko mokestiniai ginčai, kuriems pasibaigus, atsakovei įteiktas raginimas sumokėti 19 270 Eur mokestinę nepriemoką. Atsakovė, žinodama apie jai apskaičiuotas mokėtinas gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) ir su juo susijusias sumas, 2020 m. balandžio 8 d. dovanojimo sutartimi neatlygintinai perleido savo nekilnojamąjį turtą ir daugiau neliko turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą. Ieškovės nuomone, egzistuoja visos sąlygos ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Ieškovė pažymėjo, kad ieškinio senaties termino pradžia sietina su momentu, kada ieškovei atsirado galimybė pradėti skolos išieškojimą, t. y. pasibaigus 2021 m. lapkričio 22 d. raginime nurodytam terminui (2021 m. gruodžio 21 d.).

3. Atsakovams J. J. ir G. D. per teismo nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinys buvo patenkintas.

Šalies argumentai

4. Atsakovas G. D. pateikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, prašydamas panaikinti 2022 m. gruodžio 7 d. priimtą sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Atsiliepimas

5. Atsakovas nurodė, kad atsakovė J. J. ginčo bute gyveno su savo vyru V. J., kur jiems gimė atsakovas G. D.. Kadangi įvykus nacionalizacijai nebuvo galima turėti jokio nekilnojamojo turto, ginčo bute gyveno atsakovas su tėvais. 1991 m. atsiradus galimybei atkurti nuosavybę ir įgyti valstybės turtą, buvo nuspręsta, kad pasinaudos ta teise, todėl vadovaujantis 1991 m. lapkričio 14 d. Šnipiškių seniūnijos mero įsakymu Nr. 1953V buvo 1993 m. kovo 26 d. pasirašyta sutartis, kurios pagrindu buvo nupirktas ginčo butas už investicinius čekius, kurie priklausė atsakovui G. D.. Visa šeima žinojo, kad butas priklauso G. D.. Nors butas nebuvo registruotas atsakovo vardu, būtent jis buvo tikrasis buto savininkas, jame visą laiką gyveno, mokėjo mokesčius ir juo rūpinosi. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ir prašė jį taikyti.

6. Ieškovė VMI pateikė atsiliepimą į atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, prašydama pareiškimą atmesti.

7. Ieškovė atsiliepime nurodė, kad atsakovo teiginys, jog jis yra tikrasis buto savininkas, nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovo pridėtoje buto pirkimo – pardavimo sutartyje pirkėju nurodomas ne atsakovas, o jo motina J. J.. Tai, kad ginčo butas buvo įsigytas už investicinius čekius, kurie galimai priklausė atsakovui, nepaneigia fakto, kad buto savininkė nuo 1993 m. kovo 27 d. buvo atsakovė J. J.. Atsakovas jokių tai paneigiančių įrodymų nepateikė.

8. Atsakovė J. J. pateikė atsiliepimą į atsakovo pareiškimą dėl sprendimą už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti 2022 m. gruodžio 7 d. priimtą sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

9. Atsakovė nurodė, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovas G. D. buvo pilnametis asmuo, turėjęs valstybės jam paskirtą vienkartinę išmoką – 4 000 rublių dydžio investicinius čekius, kurie buvo jo asmeninė nuosavybė. 1993 m. kovo 26 d. susitarime jis kartu su kitais investicinių čekių turėtojais (pilnamečiais artimaisiais giminaičiais) susitarė kartu pirkti vieną butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šią savo teisę įgyvendino, nes už butą iš dalies buvo sumokėta ir atsakovui G. D. nuosavybės teise priklausiusiais 4 000 rublių dydžio investiciniais čekiais. Investiciniai čekiai buvo tikslinė valstybės kompensacija, kurią buvo galima panaudoti tik buto įsigijimui. Tai reiškia, kad ginčo buto įsigijimui yra būdingas investicinių čekių panaudojimo bendrumas, dėl ko faktiškai visi buto gyventojai, susitarę pirkti butą ir už jį sumokėję savo turėtais grynaisiais pinigais ar investiciniais čekiais, faktiškai laikytini šio buto bendraturčiais.

Žemesnės instancijos teismas

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 9 d. nutartimi tenkino atsakovo G. D. pareiškimą, panaikino 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą už akių ir atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės.

Šalies argumentai

11. Atsakovas G. D. teismui pateikė priešieškinį, prašydamas pripažinti J. J. nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 70/764 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), ieškovo G. D. asmenine nuosavybe ir priteisti atsakovui iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

12. Atsakovas priešieškinyje papildomai nurodė, kad ginčo butą grynųjų pinigų ir investicinių čekių pagrindu susitarė įsigyti ir apmokėjo trys asmenys: atsakovė J. J., ieškovas G. D. ir trečias asmuo P. D.. Ginčo butas 1993 m. kovo 26 d. sutarties pagrindu buvo įgytas už ieškovo G. D. investicinius čekius, todėl šis butas faktiškai priklausė ieškovui G. D., nors teisinė jo nuosavybė nebuvo įregistruota. Atsakovė J. J. ginčo bute po jo įsigijimo kartu su bendraturčiais iš esmės negyveno, nes nuolat gyveno kitame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovė nurodytą gyvenamąjį namą nuosavybės teise įgijo pagal dovanojimo sutartį, gaudama šį pastatą dovanų iš savo mamos B. M., kuriai šis pastatas nuosavybės teise priklausė pagal 1995 m. balandžio 20 d. apylinkės (seniūnijos) pažymėjimą. Atsakovė J. J. visą gyvenamąjį namą 1995 m. lapkričio 20 d. dovanojimo sutarties pagrindu padovanojo savo vyrui J. J., su kuriuo gyveno šiame gyvenamajame name. Atsakovės vyras J. J. mirė ir pagal 2013 m. rugpjūčio 1 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimą šį gyvenamąjį namą paveldėjo atsakovės dukra T. J.. Visu šiuo laikotarpiu atsakovė gyveno nurodytame name, todėl visiškai negyveno ir nesinaudojo butu, esančiu (duomenys neskelbtini), nes jame gyveno ieškovas G. D., kuris rūpinosi butu, jį prižiūrėjo ir gerino.

13. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo priešieškinį, prašydama priešieškinio netenkinti.

Šalies argumentai

14. Ieškovė nurodė, kad iš atsakovo į bylą pateiktų įrodymų matyti, jog 1993 m. kovo 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovė J. J. iš Šnipiškių seniūnijos valdybos nusipirko nuosavybės teise trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 12 105 rublių, iš kurių 2 255 rublius (pinigais) sumokėjo grynaisiais ir 9 850 rublių valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Į bylą pateiktas 1993 m. kovo 26 d. susitarimas, kuriame nurodyta, kieno vardu bus perkamas butas. Susitarime aiškiai nurodyta: „Mes, privatizuojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkas ir pilnamečiai jo šeimos nariai: J. J., P. D., G. D., D. I., atstovaudami nepilnamečiams šeimos nariams <.....>, susitariame: 1. pirkti butą, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniais. 2. Perkamo buto su priklausiniais savininku (bendrasavininkiais, nurodant nuosavybės dalis) bus J. J., dalies dydis – visas“. Susitarimą pasirašė nuomininkas ir pilnamečiai jo šeimos nariai. Susitarimas patvirtintas Vilniaus miesto valdybos Šnipiškių seniūnijos kadrų inspektorės. Jokie ginčui aktualiu metu galioję įstatymai nedraudė ir nereguliavo asmenų, perkančių ir mokančių už privatizuojamus butus, tarpusavio santykių, todėl ginčo buto įsigijimo metu atsakovai galėjo laisva valia susitarti, kas taps šio buto savininku.

Atsiliepimas

15. Trečiasis asmuo P. D. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame iš esmės palaikė atsakovo poziciją byloje.

16. Trečiojo asmens atsiliepime pažymėta, kad šeimos nariai aiškiai išreiškė valią ir ilgą laiką siekė įteisinti nuo 1993 m. kovo 27 d. susiklosčiusius santykius dėl privatizuojamų nekilnojamojo turto objektų ir sudaryti tarpusavyje dovanojimo sutartis. Ginčo sutartis atsakovo naudai nebuvo būdas išvengti atsakovės prievolių ieškovei įvykdymo ir nebuvo siekis tik formaliai pakeisti buto savininką. Tokiu būdu buvo įgyvendintas atsakovės tikslas įvykdyti pažadą G. D.. Atsakovė dovanojimo sutartimi nesiekė išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, o įvyko neprognozuojamų įvykių sutapimas.

17. Atsakovė J. J. pateikė atsiliepimą į atsakovo priešieškinį, prašydama atsakovo priešieškinį tenkinti.

18. Atsakovė nurodė, kad ji ir jos pirmasis sutuoktinis V. D. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, santuokoje jiems gimė du vaikai – trečiasis asmuo P. D. ir atsakovas G. D., o (duomenys neskelbtini) sutuoktiniai nutraukė santuoką. (duomenys neskelbtini) atsakovė J. J. sudarė santuoką su antruoju sutuoktiniu J. J. ir santuokoje jiems gimė du vaikai – T. J. ir J. J. Atsakovė nusprendė visiems savo keturiems vaikams paskirstyti turimą nekilnojamąjį turtą: privatizuotą butą, buvusį (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis padalinti ir padovanoti savo sūnums iš pirmosios santuokos su sutuoktiniu V. D., t. y. atsakovui ir trečiajam asmeniui, o savo antrajam sutuoktiniui J. J. padovanoti iš savo mamos dovanų gautą namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį po sutuoktinio J. J. mirties paveldėjo atsakovės dukra T. J. iš antrosios santuokos su sutuoktiniu J. J.. Atsakovė siekė, kad abiem jos sūnums iš pirmosios santuokos būtų po lygiai padovanotos vieno buto dalys, atsižvelgus į tai, kad jie abu lygiomis dalimis investicinių čekių pagrindu reikšmingai prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo pagal 1993 m. kovo 27 d. sutartį. Atsakovė 1995 m. lapkričio 6 d. dovanojimo sutartimi padovanojusi trečiajam asmeniui P. D. 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2020 m. balandžio 8 d. dovanojimo sutarties pagrindu nusprendė padaryti tą patį ir G. D. atžvilgiu, padovanodama jam 1/2 dalį nurodyto buto. Visi atsakovės J. J. šeimos nariai (jos sutuoktinis J. J., visi keturi atsakovės vaikai) nuo seno žinojo, kad pagal 1993 m. kovo 27 d. sutartį privatizuotas butas yra įgyjamas abiejų atsakovės sūnų iš pirmosios santuokos naudai, jiems reikšmingai prisidėjus investiciniais čekiais prie šio buto įsigijimo, todėl visi šeimos nariai laikė, kad šis pirminis butas, o vėliau ir iš jo suformuoti (atidalinti) du atskiri butai, priklauso atskirai atsakovui G. D. ir trečiajam asmeniui P. D.. Nors atsakovė byloje ginčijamą 2020 m. balandžio 8 d. dovanojimo sutartį sudarė po piniginės prievolės ieškovei VMI atsiradimo dienos, tačiau toks dovanojimo sandorio sudarymo ir prievolės atsiradimo momentas yra atsitiktinis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

19. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. balandžio 8 d. dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovė J. J. neatlygintinai perleido jai nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą – 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 70/764 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui G. D.. Teismas taikė restituciją natūra ir grąžino atsakovės J. J. nuosavybėn 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 70/764 dalių žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo G. D. nuosavybės. Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

20. Teismas pažymėjo, kad ginčijamą 2020 m. balandžio 8 d. dovanojimo sutartį atsakovė sudarė po ieškovės 2020 m. kovo 25 d. sprendimo, kuriuo patvirtintas 2020 m. sausio 27 d. patikrinimo aktas ir papildomai apskaičiuotos atsakovės mokestinės prievolės.

21. Teismas vertino, kad nurodytas ieškovės 2020 m. kovo 25 d. sprendimas pakankamai patvirtina aplinkybę, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę. Teismas pažymėjo, kad atsakovai neneigė ir neginčijo ieškovės nurodomų aplinkybių, kad atitinkamų atsakovės mokestinių prievolių mokėjimo terminai suėjo 2016 m. gegužės 2 d. ir 2017 m. gegužės 2 d. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė šias savo mokestines prievoles ginčijo, įskaitant ir teismine tvarka, teismo vertinimu, neteikia pagrindo teigti, jog ieškovė neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę įgijo tik 2021 m. lapkričio 3 d. (priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį).

22. Teismas pažymėjo, kad 2023 m. spalio mėn. duomenimis, antstolei vykdant išieškojimą iš atsakovės turto laikotarpiu nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. birželio mėn. išieškota 690,37 Eur suma, nors atsakovės skola yra 29 853,06 Eur. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, akivaizdžiai patvirtina ieškovės argumentus, kad atsakovei perleidus turėtą nekilnojamąjį turtą atsakovui, neliko jokio kito atsakovės turto (išskyrus gaunamas periodines pajamas), į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė ir tą aplinkybę, kad ginčo dovanojimo sutartis pažeidžia kreditorės teises, t. y. gerokai apsunkina išieškojimą.

23. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Vadovaudamasis šia nuostata, teismas atmetė kaip teisiškai nereikšmingus atsakovo argumentus apie atsakovo sąžiningumą (atsakovo nežinojimą apie atsakovės skolas).

24. Teismas pažymėjo, kad sudarytame 1995 m. kovo 26 d. susitarime (jo formoje-šablone) iš tikrųjų buvo sudaryta galimybė nurodyti ne vieną savininką (atsakovę), bet keletą privatizuojamo buto bendrasavininkų, kartu nurodant ir jų įgyjamas nuosavybės dalis, tačiau, nepaisant šį susitarimą pasirašiusių atsakovės, atsakovo ir trečiojo asmens šioje byloje deklaruojamo „šeimos susitarimo“ butą skirti dviem atsakovės sūnums (atsakovui ir trečiajam asmeniui), vieninteliu privatizuojamo buto savininku buvo nurodyta tik atsakovė. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu nė vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų taip ir nenurodė jokio termino, iki kurio atsakovė buvo „įsipareigojusi“ padovanoti arba kitaip perleisti butą (atitinkamą buto dalį) atsakovui. Priešingai, tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo paaiškino, kad pats atsakovas ilgą laiką buvo nesuinteresuotas buto nuosavybės teisių įforminimu savo vardu. Taigi, teismo vertinimu, lieka nepaneigta galimybė, kad atsakovė tokią savo pareigą (net jeigu tokia pareiga ir būtų įrodyta) galėjo-turėjo įvykdyti ir po to, kai bus padengta išieškoma atsakovės skola. Atsakovas ne tik iki ginčo sutarties sudarymo neturėjo intereso buto nuosavybės teises įforminti savo vardu (atsakovas su šeima gyvena kitame būste), bet į bylą nepateikta duomenų, jog ir po ginčo sandorio sudarymo atsakovas pradėjo naudotis butu, jį valdyti. Nors atsakovė teigė, kad dovanojimo sandoris sudarytas jį suderinus ir su kitos dovanojamo turto bendraturtės (užsienyje gyvenančios liudytojos T. J.) atvykimo į Lietuvą laiku, tačiau ginčo sutartį T. J. sudarė veikdama per atstovą, kuris veikė dar pagal 2019 m. lapkričio 15 d. patvirtintą įgaliojimą. Taigi ginčo sandoris sudarytas pačiai T. J. tiesiogiai nedalyvaujant ir jos atstovas įgaliojimus tokio pat sandorio sudarymui turėjo nuo 2019 m. lapkričio 15 d., t. y. dar iki nurodyto ieškovės 2020 m. kovo 25 d. sprendimo priėmimo. Teismo vertinimu, ši aplinkybė paneigia atsakovų versiją, kad ginčo sandorio sudarymo laikui turėjo įtakos ir T. J. atvykimo į Lietuvą laikas. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė, jog atsakovė turėjo pareigą sudaryti ginčo sutartį ar juolab turėjo pareigą tokį sandorį sudaryti būtent tokiu laikotarpiu (o ne vėliau).

25. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad apie savo, kaip kreditorės, teisių pažeidimą ieškovė galėjo sužinoti tik pradėjusi išieškojimo veiksmus, t. y. pasibaigus 2021 m. lapkričio 22 d. raginime nurodytam terminui (ir tik pradėto skolos išieškojimo metu sužinojusi apie ginčo sandorį ir dėl jo gerokai sumažėjusias skolos išieškojimo galimybes). Remdamasis šiais motyvais, teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.

26. Nagrinėdamas priešieškinio reikalavimus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jie grindžiami tarpusavyje prieštaraujančiais atsakovo argumentais, kai, viena vertus, įrodinėjamas šeimos narių susitarimas privatizuojamo buto nuosavybės teises įforminti būtent atsakovės vardu vėliau perleidžiant buto dalis atsakovui ir trečiajam asmeniui, tačiau, kita vertus, tuo pačiu metu teigiant, kad atsakovas nuosavybės teises į buto dalį įgijo nuo pat 1993 m. kovo 27 d. sutarties sudarymo. Teismo vertinimu, tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens paaiškinimai paneigia atsakovo teiginius, kad jis faktiškai naudojasi butu, jo dalimi, jį prižiūri ir pan. Atsakovas neneigė ir liudytojos I. D. parodymų, kad atsakovas gyveno kitur (ne ginčo bute) ir kad būtent ši liudytoja mokėdavo mokesčius už ginčo butą (jo dalį), negaudama atsiskaitymo iš atsakovo. Teismas pažymėjo, kad vien šios aplinkybės akivaizdžiai paneigia priešieškinio reikalavimus, nes teikia pagrindą konstatuoti, jog pats atsakovas iki šios bylos iškėlimo nelaikė savęs ginčo buto, jo dalies savininku ir nesiekė įforminti savo nuosavybės teisių. Teismas sutiko ir su trečiojo asmens atsikirtimais, kad atsakovas siekia savo nuosavybės teisių pripažinimo neginčydamas sandorių, kuriais įgytos atsakovės atitinkamos nuosavybės teisės į atsakovo nurodomą turtą. Nurodytų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, teikia pakankamą pagrindą priešieškinio reikalavimus atmesti kaip teisiškai nepagrįstus ir faktiškai neįrodytus.

27. Apibendrindamas nurodytus motyvus ir išvadas, teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė visas būtinas sąlygas actio Pauliana taikymui, todėl ieškinį tenkino, o priešieškinio reikalavimus atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

28. Atsakovė J. J. pateikė apeliacinį skundą, prašydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Ginčijama nekilnojamojo turto dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartis buvo sudaryta 2020 m. balandžio 8 d. Pagal byloje ieškovės pateiktą Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą, viešame registre buvo įregistruoti šie juridiniai faktai: atsakovės J. J. nuosavybės teisė į 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), išregistruota pagal 2020 m. balandžio 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 1826-7 (išrašo 4.3 punktas), atsakovei J. J. įregistruotas uzufruktas nuo 2020 m. balandžio 9 d. (išrašo 6.1 punktas), atsakovo G. D. nuosavybės teisė į 1/2 dalį buto įregistruota pagal 2020 m. balandžio 8 d. dovanojimo sutartį, įrašas galioja nuo 2020 m. balandžio 9 d. (išrašo 4.1 punktas). Analogiškai viešame registre išviešintas ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo juridinis faktas. Ieškovė iš viešo registro duomenų dar 2020 m. balandžio 9 d. turėjo žinoti, kad šis sandoris pažeidžia jos teises, nes ieškovei iš to paties viešo registro buvo suprantama ir žinoma, kad kito registruoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto atsakovė neturi. Ieškovė tik deklaratyviai nurodo, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina su momentu, kai ieškovei atsirado galimybė pradėti skolos išieškojimą iš atsakovės pasibaigus 2021 m. lapkričio 22 d. raginime nurodytam terminui. Teismas sprendime nepagrįstai nevertino, kada ieškovė turėjo pareigą sužinoti apie ginčijamą sandorį, ką nustatyti reikalauja CK 1.127 straipsnis bei CK 6.66 straipsnio 3 dalis.

28.2. Kadangi ieškovė pareiškė actio Pauliana ieškinį, bylą nagrinėjęs teismas privalėjo įvertinti, ar ieškinys atitinka visas CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytas ir kasacinio teismo praktikoje išskirtas būtinąsias jo sąlygas. Viena iš būtinųjų šio ieškinio tenkinimo sąlygų yra ta, kad kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Atsakovė buvo suabejojusi ieškovės reikalavimo teise ir naudojosi visomis mokestinio patikrinimo procedūros metu jai įstatymo suteiktomis teisėmis abejoti, t. y. teikė rašytines pastabas dėl VMI 2020 m. sausio 27 d. patikrinimo akto Nr. (21.222)FR0680-51, teikė skundą Mokestinių ginčų komisijai dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. (21.222)FR0682-171, vėliau teikė skundus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, kol galiausiai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą. Tai patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu (2020 m. balandžio 8 d.) ieškovė neturėjo neabejotinos reikalavimo teisės.

28.3. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ginčo sandoris gerokai apsunkins skolos išieškojimą; atsakovei perleidus turėtą nekilnojamąjį turtą atsakovui, neliko jokio kito atsakovės turto (išskyrus gaunamas periodines pajamas), į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė, kad ginčo sandoris pažeidžia kreditorės teises. Teismas nepateikė net minimalių motyvų dėl to, ar sudarius ginčo sandorį iš tiesų ieškovės turtiniai interesai buvo tiek pažeisti, kad atsakovė net ir iš turimų pajamų nebegali įvykdyti mokestinės prievolės ir tai laikoma tokiu ieškovės teisių pažeidimu, kuriam esant galimas actio Pauliana ieškinio patenkinimas. Antstolė I. B. į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą kiekvieną mėnesį nuo 2022 m. liepos 28 d. išieško iš atsakovės virš 60 Eur, o tai patvirtina, kad atsakovė nuosekliai dalimis moka įsipareigojimą.

28.4. Tiek atsakovė, tiek atsakovas G. D., trečiasis asmuo P. D., liudytojomis byloje apklaustos atsakovės dukra bei P. D. sutuoktinė teismui patvirtino, kad atsakovė turėjo teisinę pareigą padovanoti savo turimą 1/2 dalį ginčo buto ir žemės sklypo sūnui atsakovui G. D., nes ši pareiga susiformavo esant buto privatizavimo aplinkybėms. Atsakovė 2024 m. gegužės 9 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2020 m. balandžio 8 d. ginčijamo sandorio sudarymą paskatino ir jos bloga sveikatos būklė, t. y. dėl blogos sveikatos atsakovė privalėjo sudaryti ginčo sandorį jo sudarymo metu. Bylą nagrinėjęs teismas pats pasiūlė atsakovei pateikti sveikatos priežiūros įstaigos dokumentus, patvirtinančius šią aplinkybę, dėl to atidėjo teismo posėdį, o atsakovei šiuos dokumentus pateikus, teismas jų sprendime visiškai neįvertino.

Atsiliepimas

29. Ieškovė VMI pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, prašydama skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovės atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Teismas, pasisakydamas dėl momento, nuo kada atsakovei J. J. atsirado prievolė sumokėti atitinkamus mokesčius, sprendime pagrįstai pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, kad atsakovė šias savo mokestines prievoles ginčijo, įskaitant ir teismine tvarka, neteikia pagrindo teigti, jog ieškovė neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę įgijo tik 2021 m. lapkričio 3 d. priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį. Mokesčių mokėtojas, kuriam patikrinimo metu priskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, laikomas skolingu nuo to momento, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, o ne nuo patikrinimo akto patvirtinimo mokestinio ginčo pabaigos.

29.2. Atsakovės mokestinės nepriemokos susidarymo laikotarpis — 2015 – 2016 m., o mokėjimo terminas — 2016 m. gegužės 2 d. bei 2017 m. gegužės 2 d. Šių duomenų teisingumas patvirtintas išnagrinėjus administracinius mokestinius ginčus bei atmetus atsakovės skundus. Tokios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovė turėjo pareigą sumokėti nurodytas GPM sumas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės mokestinė nepriemoka susidarė už 2015 m. ir 2016 m. mokestinius laikotarpius, 2020 m. balandžio 8 d. (dovanojimo sutarties sudarymo dieną) buvo suėję GPM mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo terminai, todėl kreditorė VMI turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Mokestinio ginčo išnagrinėjimas administracinėje byloje tik suteikė ieškovei galimybę reikalauti priverstinio mokestinės prievolės vykdymo.

29.3. Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad antstolei vykdant išieškojimą iš atsakovės turto laikotarpiu nuo 2022 m. liepos iki 2023 m. birželio mėn. išieškota 690,37 Eur suma, nors atsakovės skola – 29 853,06 Eur. Ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina ieškovės argumentus, kad atsakovei perleidus turėtą nekilnojamąjį turtą atsakovui, neliko jokio kito atsakovės turto (išskyrus gaunamas periodines pajamas), į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas. Dovanojimo sutarties sudarymas lėmė ieškovės galimybės išieškoti skolą iš atsakovės turto apsunkinimą, sumažėjimą. Atsakovės skolinių prievolių ieškovei įvykdymas tapo komplikuotas, nes atsiskaitymas su ieškove taps neįmanomu arba užtruks ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki nekilnojamojo turto neatlygintino perleidimo sandorio sudarymo.

29.4. Nesutiktina su atsakovės argumentais, kad dėl sveikatos būklės atsakovė privalėjo sudaryti dovanojimo sutartį. VMI vertinimu, iš faktinių aplinkybių matyti, kad šiuo atveju nebuvo nei įstatyminio, nei sutartinio pagrindo sudaryti ginčijamą sutartį, o jos sudarymas tik pablogino VMI teises išieškoti skolą. Atsakovės pateikti duomenys neteikia pagrindo išvadai apie ginčo dovanojimo sandorio būtinumą, nes sutartis sudaryta jau egzistuojant VMI reikalavimo teisei, sandoris sudarytas siekiant išvengti mokestinių prievolių valstybei.

29.5. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį; antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties vienerių metų termino skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien paties sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Teismas sprendime teisingai nustatė, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia yra susieta su momentu, kada kreditorei atsirado galimybė pradėti skolos iš atsakovės turto išieškojimo procesą, t. y. pasibaigus VMI 2021 m. lapkričio 22 d. raginime Nr. (23.31-08) 464-2314 nurodytam terminui.

30. Atsakovas G. D. pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Ginčo turtas nebuvo įkeistas, areštuotas ar kitaip suvaržytas, todėl nesuprantama, kaip atsakovai pažeidė ieškovės teises sudarydami ginčo sutartį, juo labiau, kad ginčo turtas buvo perleistas tikram jo savininkui, kai jokių įsiskolinimų ieškovei nebuvo.

30.2. Valstybinio turto privatizavimo tvarka buvo reglamentuota specialiu Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių, todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe, o tokios pozicijos laikosi kasacinis teismas bylose, pažymėdamas, kad investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu. Taigi šeimos nariams susitarus buto pirkimo metu, jų susitarimas buvo įgyvendintas sudarius ginčijamą sandorį.

30.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų, kad apie sandorį ieškovei turėjo būti žinoma vėliausiai 2020 m. gruodžio 1 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui atsakovės skundą atmetus. Nėra teisinio pagrindo taikyti actio Pauliana nuostatų, kadangi sudarymo metu sandoris nepažeidė kreditorės (ieškovės) teisių. Kreditorė, siekdama pagrįsti praleistą senaties terminą, nesąžiningai manipuliuoja sužinojimo mementu, ieškovė visada turėjo visas teisėtas galimybes stebėti skolininko turtinę situaciją ir gauti iš viešojo registro visus duomenis apie skolininkę ir skolininkės veiksmus su jos valdomu turtu.

31. Trečiasis asmuo P. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Trečiojo asmens atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

31.1. Apeliacinis skundas yra tinkamai nemotyvuotas, atsižvelgiant į actio Pauliana esmę ir šio instituto kompensacinę paskirtį bei tikslą, nes šiuo institutu pirmiausia siekiama atkurti skolininko pažeistą mokumą, o ne pripažinti sandorį negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, atsakovė nepagrįstai nurodė, kad pats sudaryto ginčijamo sandorio paviešinimo momentas yra reikšminga aplinkybė, turėjusi leisti ieškovei suprasti apie jos teisių pažeidimą.

31.2. Trečiajam asmeniui, kuris nebuvo anksčiau įtrauktas į šią civilinę bylą ir atsiliepimą pateikė tik į atsakovo priešieškinį, šiuo metu neįmanoma konkretizuotai išdėstyti savo nuomonės apie actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygas ginčo situacijoje.

31.3. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovui buvo kaip nors kompensuoti buto privatizavimui jo panaudoti investiciniai čekiai. Padovanoti atsakovui 1/2 pažadėtą dalį buto buvo atsakovės sąžinės prisiimta pareiga, nes atsakovas į buto privatizavimą investavo savo asmeninius pinigus.

31.4. Atsakovė apeliaciniame skunde pagrįstai nurodė, kad turi galimybę skolą sumokėti periodiniais mokėjimais. Teismas šiuo atveju turėjo konkrečiai nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės atsakovei atsiskaityti su kreditore, tačiau skundžiamame sprendime tai nebuvo padaryta. Atsakovė įsitikinusi, kad gyvenimo eigoje įvykdys piniginę prievolę ieškovei, o, blogiausiu atveju, po mirties tai padarys jos įpėdiniai, kad tik šeimos turtas liktų šeimoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

33. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

34. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 4 d. sprendimo, kuriuo VMI ieškinys buvo patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

35. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė J. J. 1992 m. rugpjūčio 14 d. pateikė Vilniaus miesto Šnipiškių seniūnui pareiškimą, kuriuo prašė leisti išsipirkti namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini). Pareiškime nurodyta, kad pagrindinis nuomininkas J. J.; kartu gyvena P. D., I. D. ir G. D.. 1993 m. kovo 26 d. J. J., P. D., G. D. ir I. D., kaip privatizuojamo buto, esančiu (duomenys neskelbtini), nuomininkas ir pilnamečiai jo šeimos nariai, susitarė pirkti nurodytą butą. Susitarime nurodyta, kad perkamo buto savininku bus J. J.. Atsakovė J. J. 1993 m. kovo 27 d. pirkimo – pardavimo sutartimi nupirko ginčo butą, už kurį sumokėjo 2 255 rublių ir 9 850 valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Ginčo nėra dėl aplinkybės, kad 9 850 valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų sumą sudarė 1 850 atsakovės, 4 000 atsakovo ir 4 000 trečiojo asmens išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų sumos.

36. 1995 m. lapkričio 6 d. sutartimi atsakovė 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), padovanojo trečiajam asmeniui P. D.. Atsakovė 1996 m. birželio 18 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirko 262 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o 1997 m. balandžio 24 d. sutartimi atsakovė padovanojo 122 kv. m nurodyto žemės sklypo trečiajam asmeniui P. D.. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūno 2006 m. rugsėjo 18 d. įsakymu P. D. nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), suteiktas numeris „2“. 2006 m. lapkričio 21 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktu nurodytas trečiajam asmeniui priklausantis butas pripažintas tinkamu naudoti.

37. VMI 2020 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (21.222)FR0682-171 nusprendė patvirtinti 2020 m. sausio 27 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-51 ir jame papildomai apskaičiuotus atsakovei J. J. 12 027 Eur GPM, apskaičiuoti 3 635 Eur GPM delspinigių ir skirti 3 608 Eur GPM baudą.

38. 2020 m. balandžio 8 d. nekilnojamojo turto dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartimi T. J. ir atsakovė J. J. (dovanotojos) padovanojo atsakovui G. D. dovanotojoms lygiomis dalimis (po 1/2 dalį) priklausančius butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 140/764 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

39. Atsakovei apskundus VMI 2020 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (21.222)FR0682-171, kuriuo buvo patvirtintas 2020 m. sausio 27 d. patikrinimo aktas Nr. (21.222) FR0680-51 dėl atsakovei apskaičiuotų mokesčių, ir Mokestinių ginčų komisijos 2020 m. birželio 18 d. sprendimą, administracinį ginčą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu atsakovės skundą atmetė. Atsakovei apskundus paminėtą administracinio teismo sprendimą apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 3 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (administracinės bylos Nr. eA-2497-602/2021).

40. Ieškovė VMI 2022 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana) prašydama pripažinti 2020 m. balandžio 8 d. dovanojimo sutarties dalį, kuria atsakovė J. J. neatlygintinai perleido jai nuosavybės teise priklausiusią 1/2 dalį buto/patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), ir 70/764 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), negaliojančia nuo jo sudarymo momento ir taikyti restituciją natūra. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovė J. J., nesutikdama su paminėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydama nurodytą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Byloje buvo gauti atsakovo G. D. ir trečiojo asmens P. D. atsiliepimai į apeliacinį skundą, kuriais iš esmės prašomą nurodytą skundą tenkinti, bei ieškovės VMI atsiliepimas, kuriame su apeliaciniu skundu nesutinkama ir prašomą jį atmesti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

41. Apeliantė skunde nurodo, kad šiuo atveju nebuvo visų CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana taikymo sąlygų – kreditorė (ieškovė) neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, nebuvo įrodyta, kad ginčo sandoris pažeidė ieškovės teises bei kad ieškovė neturėjo pareigos sudaryti ginčo sandorį. Apeliantė taip pat mano, kad šiuo atveju buvo praleistas vienerių metų actio Pauliana ieškinio senaties terminas.

42. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

44. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti ir skolininkui į ankstesnę padėtį sugrąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).

Dėl kreditorės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

45. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad atsakovei administracine tvarka ginčijus ieškovės reikalavimo teisę, nurodytą VMI 2020 m. kovo 25 d. sprendime Nr. (21.222)FR0682-171, laikytina, kad iki 2021 m. lapkričio 3 d. ši reikalavimo teisė buvo abejotina, todėl ginčijamo sandorio sudarymo metu (2020 m. balandžio 8 d.) ieškovė neturėjo neabejotinos reikalavimo teisės ir dėl to nėra šios būtinosios actio Pauliana sąlygos. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmąją actio Pauliana patenkinimo sąlygą (t. y. kad kreditorius privalo įrodyti savo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį), laikosi nuoseklios pozicijos, kad šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai). Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-469/2019).

47. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).

48. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovės 2020 m. kovo 25 d. sprendimas pakankamai patvirtina aplinkybę, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę. Teismas pažymėjo, kad atsakovai neginčijo ieškovės nurodomų aplinkybių, jog atitinkamų atsakovės mokestinių prievolių mokėjimo terminai suėjo 2016 m. gegužės 2 d. ir 2017 m. gegužės 2 d. Teismas vertino, kad vien ta aplinkybė, kad atsakovė šias savo mokestines prievoles ginčijo, įskaitant ir teismine tvarka, neteikia pagrindo teigti, jog ieškovė neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę įgijo tik 2021 m. lapkričio 3 d., kai buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos.

49. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo šalis siejo mokestinės prievolės, t. y. nevienkartiniai, tęstiniai santykiai, todėl sprendžiant dėl pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos buvimo, būtina įvertinti, ar atsakovė ginčijamo sandorio sudarymo metu (2020 m. balandžio 8 d.) jau turėjo galiojančią mokestinę nepriemoką. Taigi būtina nustatyti momentą, nuo kada atsakovei atsirado prievolė sumokėti atitinkamus mokesčius. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokios prievolės atsiradimo momentas yra siejamas ne su mokesčių administratoriaus priimto sprendimo momentu, o aplinkybe, kada mokesčių mokėtojui realiai kilo prievolė sumokėti valstybės biudžetui atitinkamus mokesčius (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-872-943/2018; 2021 m. spalio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-487-464/2021).

50. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau ? MAĮ) 2 straipsnio 20 dalyje nustatyta, kad mokestinė prievolė ? mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 straipsnio 1 dalis). MAĮ 40 straipsnyje yra nustatytos mokesčių mokėtojų pareigos: laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (MAĮ 40 straipsnio 1 punktas); teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais (MAĮ 40 straipsnio 4 punktas); laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus (MAĮ 40 straipsnio 5 punktas). Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį pats mokesčių mokėtojas, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, jam priklausantį mokėti mokestį ir apskaičiuoja, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Pagal šio straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Mokesčio nepriemoka – mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma (MAĮ 2 straipsnio 11 punktas). Pagal MAĮ 81 straipsnio, reglamentuojančio mokestinės prievolės vykdymą, 1 dalį mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu.

51. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 3 straipsnį pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas, o pagal GPMĮ 8 straipsnio 1 dalį pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar GPMĮ 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. GPMĮ 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį tenka prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Vadovaujantis aptartomis GPMĮ nuostatomis, gyventojų pajamų mokestis turi būti deklaruotas ir sumokėtas iki gegužės 1 dienos.

52. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme nebuvo ginčo dėl atsakovės mokestinės nepriemokos susidarymo laikotarpio (2015 – 2016 m.) ir mokėjimo termino — 2016 m. gegužės 2 d. bei 2017 m. gegužės 2 d. Šių duomenų teisingumas, kaip pagrįstai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, patvirtintas išnagrinėjus administracinius mokestinius ginčus bei atmetus atsakovės skundus. Kaip matyti iš VMI 2020 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. (21.222)FR0682-171, kuriuo VMI nusprendė patvirtinti 2020 m. sausio 27 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-51, patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2015-2016 m. atsakovės patirtos išlaidos viršijo atsakovės pajamas ir, atsakovei nepateikus jos pajamų šaltinius pagrindžiančių juridinę reikšmę turinčių dokumentų bei nedeklaravus gautų pajamų, VMI, vadovaudamasi GPMĮ ir MAĮ nustatytu reglamentavimu, apskaičiavo 12 027 Eur mokėtiną GPM bei 3 635 GPM delspinigių, taip pat skyrė 3 608 Eur baudą.

53. Šios aplinkybės nekelia abejonių, kad dar iki ginčo sandorio sudarymo (2020 m. balandžio 8 d.) ieškovė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę CK 6.66 straipsnio prasme. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad atsakovė iki ginčo sandorio sudarymo naudojosi visomis mokestinio patikrinimo procedūros metu jai įstatymo suteiktomis teisėmis abejoti, t. y. teikė rašytines pastabas dėl VMI 2020 m. sausio 27 d. patikrinimo akto Nr. (21.222)FR0680-51, teikė skundą Mokestinių ginčų komisijai dėl VMI 2020 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. (21.222)FR0682-171, tik papildomai patvirtina, kad atsakovei apie jos prievolę sumokėti GPM mokestį ginčo sandorio sudarymo metu buvo žinoma. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio argumentai, jog atsakovė įstatymų nustatyta tvarka ginčijo atitinkamus VMI aktus, nesudaro teismui pagrindo konstatuoti, kad prievolė, o kartu ir kreditoriaus reikalavimo teisė, apskritai neegzistavo iki tol, kol nebuvo priimtas ir neįsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo kreditoriui iš skolininko priteista (nagrinėjamu atveju – patvirtintas VMI akto teisėtumas ir pagrįstumas) atitinkama suma (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-487-464/2021 ir jame nurodyta teismų praktika). Todėl, priešingai nei teigia apeliantė, jos prievolės kreditorei atsiradimo momentas negali būti siejamas ar tapatinamas su administracinio ginčo dėl mokestinės nepriemokos Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme nagrinėjimo užbaigimu.

Dėl kreditorės teisių pažeidimo

54. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nepateikė net minimalių motyvų dėl to, ar sudarius ginčo sandorį iš tiesų ieškovės turtiniai interesai buvo tiek pažeisti, kad atsakovė net ir iš turimų pajamų nebegali įvykdyti mokestinės prievolės ir tai laikoma tokiu ieškovės teisių pažeidimu, kuriam esant galimas actio Pauliana ieškinio patenkinimas. Apeliantės teigimu, ji nuosekliai kiekvieną mėnesį dalimis moka įsipareigojimą (antstolė į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą kiekvieną mėnesį nuo 2022 m. liepos 28 d. išieško iš atsakovės virš 60 Eur), vykdo teismo sprendimą ir turi realią galimybę jį įvykdyti.

55. Kaip minėta, actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus ir teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).

56. Pagal kasacinio teismo praktiką formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).

57. Taigi sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

58. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

59. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė 2023 m. rugsėjo 28 d. buvo skolinga biudžetui iš viso 29 853,06 Eur, iš jų 18 593,63 Eur sudaro GPM, 4 334 Eur – GPM bauda, o 6 925,43 Eur – GPM delspinigiai. Antstolė I. B., priverstine tvarka vykdydama skolos išieškojimą iš J. J. turto pagal VMI aktus, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą per laikotarpį nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. birželio mėn. pervedė 690,37 Eur: 2022 m. liepos 28 d. - 53,92 Eur, 2022 m. rugpjūčio 25 d. - 54,75 Eur, 2022 m. rugsėjo 27 d. - 54,75 Eur, 2022 m. spalio 25 d. - 54,75 Eur, 2022 m. gruodžio 1 d. - 54,75 Eur, 2022 m. gruodžio 27 d. - 54,75 Eur, 2023 m. sausio 23 d. - 60,45 Eur, 2023 m. vasario 23 d. - 60,45 Eur, 2023 m. kovo 22 d. - 60,45 Eur, 2023 m. balandžio 25 d. - 60,45 Eur, 2023 m. gegužės 23 d. - 60,45 Eur, 2023 m. birželio 27 d.- 60,45 Eur.

60. Nurodyti duomenys patvirtina, kad ginčo sutarties sudarymas, kurio metu atsakovė neatlygintinai perleido jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, nulėmė esminį ieškovės galimybės išieškoti skolą iš atsakovės turto apsunkinimą – akivaizdu, kad atsakovei neturint kito turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, išskyrus periodines išmokas, iš kurių kas mėnesį priverstine tvarka išieškoma tik apie 60 Eur suma, 29 853,06 Eur dydžio skolos išieškojimas užtruks žymiai ilgiau nei būtų užtrukęs iki ginčijamo sandorio sudarymo, kai atsakovė turėjo nekilnojamojo turto, kurio verte būtų buvę galima padengti visą skolą. Kaip matyti iš bylos duomenų, per beveik vienerių metų laikotarpį nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. birželio mėn. buvo išieškota ir į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pervesta tik apie 2 proc. skolos. Taigi nurodytos aplinkybės ir paminėta kasacinio teismo praktika šiuo atveju leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė įrodė ir tą aplinkybę, kad ginčo dovanojimo sutartis pažeidžia kreditorės teises, t. y. reikšmingai apsunkina išieškojimą.

Dėl skolininkės pareigos sudaryti ginčijamą sandorį

61. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė skunde taip pat siekia pagrįsti, kad šiuo atveju ji turėjo pareigą sudaryti ginčo sandorį, nes toks buvo šeimos susitarimas buto privatizavimo proceso metu, be to, sandorio sudarymą paskatino ir bloga atsakovės sveikata.

62. Actio Pauliana taikymo sąlyga – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio – aiškintina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016).

63. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės argumentus apie jos pareigą ginčui aktualiu laikotarpiu neatlygintinai perleisti ginčo turtą atsakovui. Nors apeliantė nurodo, kad tokia jos pareiga kilo dėl buto privatizavimo aplinkybių (atsakovo sumokėtos sumos už privatizuojamą butą), iš apeliantės argumentų nėra aišku, kodėl ji šią tariamą pareigą įvykdė nuo buto privatizavimo praėjus itin ilgam laikotarpiui (kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, atitinkamą nekilnojamąjį turtą atsakovė įsigijo dar 1993 m. kovo 27 d.). Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad tuo metu kilusį savo prisiimtą asmeninį įsipareigojimą dėl buto dovanojimo iš dalies įvykdė 1995 m. lapkričio 6 d. sutartimi padovanodama 1/2 dalį privatizuoto buto sūnui P. D. (trečiajam asmeniui), o likusią 1/2 dalį buto planavo taip pat padovanoti kitam sūnui G. D. (atsakovui), tačiau nepagrindžia, kodėl kitą nurodyto asmeninio įsipareigojimo dalį įvykdyti buvo delsiama. Šios aplinkybės neleidžia pagrįstai susieti atsakovės tariamo įsipareigojimo su buto privatizavimo aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovės šeimos narių už butą mokėtomis sumomis. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, 1993 m. kovo 26 d. susitarime dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, buvo galima nurodyti ne vieną savininką (atsakovę), bet keletą privatizuojamo buto bendraturčių, nurodant ir jų įgyjamas nuosavybės dalis, tačiau paminėtame susitarime vienintele privatizuojamo buto savininke visgi buvo nurodyta tik atsakovė. Taigi šioje byloje šeimos susitarimas ginčo turtą perleisti atsakovui nebuvo įrodytas (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, net jei toks susitarimas ir būtų buvęs, byloje nėra jokių duomenų, kad toks susitarimas turėjo būti įvykdytas būtent 2020 m. balandžio mėn., o ne kitu metu, pavyzdžiui, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas – po to, kai bus padengta išieškoma atsakovės skola.

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyto turto perleidimo laikotarpio (2020 m. balandžio 8 d.) sutapimas su mokestinio ginčo tarp ieškovės ir atsakovės kilimo laikotarpiu leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo sandoriu buvo siekiama ne įvykdyti tariamą pareigą atsakovui, o užkirsti kelią išieškojimui iš ginčo turto (kaip nurodyta ir trečiojo asmens atsiliepime į apeliacinį skundą – susiklosčiusių aplinkybių kontekste susiformavęs siekis, kad nurodytas turtas liktų šeimoje, o atsakovė piniginę prievolę išmokėtų gyvenimo eigoje arba tai atliktų jos įpėdiniai). Nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad ginčo sandorio sudarymas akivaizdžiai neatitinka kasacinio teismo praktikoje nurodyto protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standarto, todėl aptariami apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini.

65. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neaptarė atsakovės pateiktų medicininių dokumentų, kurie, atsakovės teigimu, pagrindžia būtinumą perleisti ginčo turtą atsakovui dėl blogėjančios atsakovės sveikatos būklės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės pateikti 2020 m. sausio mėn. – 2020 m. kovo mėn. ambulatorinių apsilankymų dėl hipertenzinės širdies ligos ir dėl stuburo, kelio bei pėdų skausmo aprašymai bei receptai nepatvirtina jos būklės blogėjimo tendencijos, kadangi duomenys apima tik itin trumpą laikotarpį iki ginčo sandorio sudarymo, o ankstesnio laikotarpio duomenų, su kuriais būtų galima palyginti pateiktus duomenis, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Be to, atsakovės pateikti dokumentai apie jos nusiskundimus patys savaime net ir nesuteikia pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad atsakovės būklė ginčo sandorio sudarymo laikotarpiu iš tiesų buvo suteikianti pagrindą atsakovei „pergyventi dėl savo sveikatos ir gyvybės“ ir nulėmusi būtinybę vien dėl šios priežasties nedelsiant perleisti ginčo butą atsakovui.

Dėl ieškinio senaties termino

66. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, kadangi Nekilnojamojo turto registre 2020 m. balandžio 9 d. išviešinus atsakovės ginčijamo sandorio sudarymo faktą, uzufrukto nustatymą, nuosavybės teisės perėjimą atsakovui G. D. ieškovei tapo žinoma apie ginčijamo sandorio sudarymą.

67. Ieškinio senaties terminas actio Pauliana atveju pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kreditorius sužino ar turi sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Vienerių metų ieškinio senaties termino skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien paties sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2014 m. vasario 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-41/2014).

68. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju turėjo būti skaičiuojamas nuo 2020 m. balandžio 9 d., kai Nekilnojamojo turto registre buvo išviešintas ginčo sandorio faktas. Vien įrašas Nekilnojamojo turto registre apie ginčo buto perleidimą dovanojimo sutarties pagrindu, net jei tokią informaciją VMI ir būtų sužinojusi iškart nuo išviešinimo momento, negalėjo ieškovei suteikti pakankamo pagrindo spręsti apie jos, kaip kreditorės, galimą teisių pažeidimą.

69. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje panašioje situacijoje išaiškinta, kad senaties termino eigos pradžia tokiu atveju turėtų būti siejama su tuo momentu, kai kreditorei atsirado galimybė pradėti skolos iš skolininko turto išieškojimo procesą, bet paaiškėjo, kad išieškojimas iš turto dėl atitinkamo sandorio yra neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Nr. e2A-487-464/2021). Vadovaujantis paminėta praktika, nagrinėjamu atveju senaties termino pradžia, kaip pagrįstai nustatyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime, turėtų būti skaičiuojama nuo VMI 2021 m. lapkričio 22 d. raginime Nr. (23.31-08) 464-2314 nurodyto termino pabaigos, per kurį atsakovė buvo raginama geruoju sumokėti raginime nurodytą 19 270 Eur sumą (20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos), kai pradėto skolos išieškojimo metu nustatoma, kad buvo sudarytas sandoris, sumažinantis skolos išieškojimo galimybes. Taigi atsižvelgiant į tai, kad ieškinys šioje byloje buvo pateiktas 2022 m. rugsėjo 15 d., vertintina, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

Dėl procesinės bylos baigties

70. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, susijusios su actio Pauliana instituto taikymu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio panaikinti, remiantis atsakovės apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

71. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

72. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

73. Byloje buvo gauti atsakovės J. J. ir atsakovo G. D. prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, t. y. buvo priimtas atsakovams nepalankus procesinis sprendimas, jų naudai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

74. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nesprendžiamas (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovės J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 4 d. sprendimo atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Asta Jakutytė-SungailienėSvetlana PaninaSigita Zubavičiūtė-Montvilienė