Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Pareiškėja J. J. kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, mokesčių administratorius) 2020 m. kovo 25 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-171 (toliau – ir 2020 m. kovo 25 d. Inspekcijos sprendimas); 2) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. S-116(7-90/2020) (toliau – ir 2020 m. birželio 18 d. Komisijos sprendimas).

2. Pareiškėja nesutiko, kad mokesčių administratorius pareiškėjos patirtas statybos išlaidas, skirtas (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas 38-1) ir (duomenys neskelbtini) esantiems butams (toliau – Butas 38-2, kartu su Butas 38-1 – Butai), padalino lygiomis dalimis, nes Butų statybos kokybė ir juose atliktų statybos darbų kiekis pagal pateiktus įrodymus yra skirtingi. Inspekcija, priimdama Inspekcijos sprendimą, neatsižvelgė į Komisijos 2019 m. vasario 8 d. sprendime (toliau – ir 2019 m. vasario 8 d. Komisijos sprendimas), kuriuo panaikino ankstesnį Inspekcijos 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-379 (toliau – ir 2018 m. lapkričio 28 d. Inspekcijos sprendimas) ir perdavė Inspekcijai skundą nagrinėti iš naujo, nurodytas pastabas dėl statybos išlaidų padalinimo, jame nurodytų trūkumų neištaisė, neteisingai vertino turimus duomenis, dalies dokumentų turinio visiškai nevertino, jį nutylėjo, iš esmės rėmėsi prielaidomis. Butus pareiškėja statė vienu metu, tačiau šie butai yra skirtingos kokybės, skirtingo baigtumo, juose atlikti skirtingo mąsto statybos darbai bei panaudotos skirtingos medžiagos (dalis medžiagų buvo sukaupta asmeniškai pareiškėjos sutuoktinio ir jų dalis sudarė ženklią statybos išlaidų dalį). Nei Inspekcija, nei Komisija nevertino 2019 m. vasario 8 d. Komisijos sprendime nurodytų reikšmingų aplinkybių, o tik formaliai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) duomenimis.

4. Pareiškėja akcentavo ir tai, kad Butų kokybė skirtinga, nes jie buvo pastatyti, naudojant skirtingas medžiagas. Butas 38-2 buvo statomas pardavimui, o Butas 38-1 buvo statomas asmeniniam naudojimui, kurio statyboms didelė dalis medžiagų buvo naudojama iš senojo pareiškėjos sutuoktinio sukauptų statybinių medžiagų. Pareiškėja teigė ne kartą nurodžiusi, kad jos sutuoktinis nuo seno ūkyje buvo sukaupęs daug statybinių medžiagų, kurias pareiškėja nusprendė panaudoti statant Butą 38-1. Kadangi šio buto statybai buvo naudojama didelė dalis iš seno sukauptų statybinių medžiagų, jų turėtas kiekis ir panaudotas kiekis nebuvo fiksuojami ar kitaip apskaitomi. Kadangi Butas 38-1 buvo statomas asmeniniams poreikiams, pareiškėjai nekilo įstatyminė pareiga nei pildyti statybos darbų žurnalo, ką pripažino ir Inspekcija, nei pasirašyti darbų sąmatą su statybininkais. Vadinasi, pareiškėja neturėjo pareigos pateikti Inspekcijai įrodymų, patvirtinančių statybos išlaidų panaudojimą. Nesant tokių dokumentų ir pareigos juos pateikti, Inspekcija, apskaičiuodama mokesčius ir su jais susijusias sumas, neturi teisės remtis aplinkybe, kad pareiškėja nepateikė reikalautų dokumentų. Inspekcijai nustatyta pareiga pagrįsti savo priimamus sprendimus, todėl Inspekcijos išvada turėjo būti konkrečiai, aiškiai ir tiksliai pagrįsta. Tuo tarpu Inspekcija išvadą dėl jos sutuoktinio nuo seno sukauptų ir butų statyboje panaudotų statybinių medžiagų kiekio padarė, išimtinai remdamasi statybininkų rašytiniais paaiškinimais, o kitų įrodymų, lėmusių tokią išvadą, Inspekcija nenurodė. Inspekcija vertino statybininkų paaiškinimus dėl Butuose panaudotų statybinių medžiagų, tačiau vertindama paaiškinimus suabsoliutino aplinkybes, kad viso namo statybose iš senų medžiagų buvo naudojama tik armatūra, viela ir metraičiai.

7. Pareiškėjos nuomone, Inspekcija, net ir turėdama tiesioginius įrodymus apie mokesčių mokėtojos faktiškai patiriamas išlaidas (būsto išlaikymo išlaidas), nesiekė nustatyti individualiųjų vartojimo išlaidų, o išimtinai rėmėsi tik statistiniais duomenimis, kurie neatitinka faktinės situacijos. Inspekcija nevertino, kad pareiškėja gyvena nuosavame name ir dėl to nepatiria jokių mokesčių už būsto eksploataciją, nemoka už vandenį, nes naudojasi nuosavu vandens gręžiniu, nemoka už dujas, nes tokios nėra įvestos į namą, o namą šildo pareiškėjos sutuoktinio sukauptomis malkomis, nepatiria kitų ryšių išlaidų. Nors šių aplinkybių Inspekcija visiškai nevertino, tačiau tokia pareiga jai nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punkte. Nors Inspekcija nurodė, kad iš naujo vertina pareiškėjos pajamas ir vartojimo išlaidas, tačiau jokių motyvų dėl pareiškėjos paaiškinimuose nurodytų aplinkybių nenurodė, šių aplinkybių nevertino, neatvyko į gyvenamąją vietą patikrinimui, nepasisakė dėl rašytinių įrodymų, pateiktų su rašytinėmis pastabomis.

14.5. Pagal pareiškėjos pateiktus Gyvenamojo namo statybos išlaidų dokumentus, Gyvenamojo namo statyboms buvo išleista 101 128,90 Eur.

15. Komisijai sutikus su Inspekcijos išvadomis, jų sprendimus pareiškėją apskundė teismui, nesutikdama su statybos išlaidų Butams padalinimu lygiomis dalimis ir pareiškėjos gautų pajamų ir vartojimo išlaidų nustatymu.

16. Teismas, pasisakydamas dėl skundo argumentų dėl statybos išlaidų Butams padalinimo lygiomis dalimis, kritiškai įvertino pareiškėjos teiginius apie neteisingai paskirstytas Gyvenamojo namo statybos išlaidas. Nors teismas sutiko su pareiškėjos pastebėjimu, kad Buto 38-1 savininkas patvirtino aplinkybę, jog Buto įsigijimo momentu Butas 38-1 buvo nebaigtas įrengti, tačiau kartu teismas atkreipė dėmesį, jog savininkas nurodė ir tai, kad po Buto 38-1 pardavimo per keletą mėnesių buvo atlikti papildomi darbai (iki dalinės apdailos, tinkuotos sienos, įvesta vidaus elektra kanalizacija) už kuriuos jis nemokėjo, nes viskas buvo įtraukta į sutartį. Teismas, palyginęs Buto 38-1 savininko aptartus paaiškinimus ir atsakymą, kad gerbūviui reikėjo tik išlyginti žemę, su Buto 38-1 savininko atsakymais, kad pagrindinės pirkimo sutarties sudarymo momentu papildomai jau buvo išmūrytos vidaus pertvaros, išvedžiota santechnika, elektros instaliacija, grindinis šildymas, betonuotos grindys, gerbūvio darbai nebuvo pabaigti, nes kaip ir buvo sutarta, po pardavimo buvo toliau dirbama (tinkuojamos sienos, apšlitintas stogas, įrenginėjama tvora, kiemo trinkelės, fasado baigiamieji darbai, pajungtas vandens gręžinys, vietinė kanalizacija), atmetė pareiškėjos skunde iškeltą versiją, jog Butai skyrėsi faktiškai atliktų statybos darbų kiekiu, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos teiginius, kad Bute 38-1 nei pardavimo metu, nei vėliau faktiškai nebuvo įrengta kanalizacija, šildymo sistemos, elektros instaliacijos. Teismas taip pat padarė išvadą, kad nepasitvirtino ir pareiškėjos skunde nurodyta kita aplinkybė, dėl skirtingo Butų gerbūvio sutvarkymo, nes Būtų pirkėjai vieningai patvirtino, jog Būtų gerbūvio sutvarkymas buvo atidėtas po Būtų įsigijimo. Nors pareiškėja teigė, kad Buto 38-2 gerbūvio darbai 2017 m. pavasarį buvo atlikti (neva buvo pasodinta veja, įrengti automatiniai kiemo vartai, tvora, paklotos trinkelės, įrengta terasa, atraminė sienelė, kuria buvo siekiama sutvirtinti žemės sklypą), tačiau, kaip nustatyta, Buto 38-2 savininko paaiškinimai paneigė pareiškėjos versiją apie visiškai atliktus Buto 38-2 gerbūvio darbus ir tuo pačiu esminius Būtų statybos darbų ir išlaidų skirtumus. Pareiškėja nei pirminio, nei pakartotinio patikrinimo metu įrodymų apie patirtas išlaidas minėtiems darbams atlikti nepateikė.

17. Teismas taip pat kritiškai įvertino pareiškėjos teiginius, jog Būtų kokybė buvo skirtinga, nes jie buvo statomi iš skirtingų medžiagų, skirtingiems tikslams – Butas 38-2 buvo statomas pardavimui, o Butas 38-1 – asmeniniam naudojimui, Buto 38-1 statybai didelė dalis medžiagų buvo naudojama iš nuo seno pareiškėjos sutuoktinio sukauptų statybinių medžiagų, Buto 38-2 statybai galėjo būti panaudota 80 proc. statybos išlaidų pagal pateiktus statybinių medžiagų įsigijimo ir statybos darbų atlikimo dokumentus, o Buto 38-1 statybai galėjo būti panaudota apie 20 proc. statybos išlaidų, nes kita Buto 38-1 dalis pastatyta iš nuo seno sukauptų statybinių medžiagų. Teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjos teiginiai prieštarauja pačios pareiškėjos pirminiuose paaiškinimuose nurodytoms Butų statybos aplinkybėms, kur ji teigė, kad Gyvenamojo namo statyba buvo vykdoma ūkio būdu, Gyvenamojo namo apšiltinimo medžiagų, dažų, elektros įrengimo ir medžiagų pareiškėja turėjo iš seniau, todėl jie buvo panaudoti šioje bendroje statyboje. Teismas atkreipė dėmesį, kad šias aplinkybes patvirtino ir pareiškėjos atstovė advokatė, Inspekcijai nurodydama, jog „gyvenamais namas (duomenys neskelbtini) buvo statomas vienu metu, t. y. abi jo dalys buvo statomos vienu metu, naudojant statybines medžiagas ir darbo jėgą. Statybinės medžiagos buvo perkamos dėl viso gyvenamojo namo statybos, darbai taip pat buvo atliekami visame statybos objekte, statytoja taip pat viso objekto statyboje naudojo savo nuo seno turėtas kai kurias statybines medžiagas, taip pat likusias iš ankstesnių statybų, kurios statant dvibutį vienu metu, buvo naudojamos tuo pačiu metu abiejuose namo dalyse. Kadangi tai buvo vientisas objektas, neįmanoma konkrečiai atskirti kiekvienai namo daliai tekusių statybos išlaidų. Statybos išlaidos yra vertinamos ir nurodytos kaip panaudotos viename statybos objekte, nes toks jis ir buvo“. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad tik Inspekcijai paprašius paaiškinti aplinkybes, kodėl pareiškėja, parduodama Butą 38-2, deklaracijoje nurodė viso namo statybos išlaidas – 112 000 Eur, iš ko seka, kad kitai Gyvenamojo namo daliai – Butui 38-1 – teko nulis statybos išlaidų, nors abiejų Gyvenamojo namo dalių plotas buvo vienodas – po 190,35 kv. m, atsirado nauja statybos išlaidų pasiskirstymo versija, t. y. pareiškėjos atstovė advokatė Inspekcijai jau nurodė priešingai, kad iki 10 proc. statybos išlaidų galėjo būti panaudota Buto 38-1 statybai, kad Gyvenamojo namo dalies statybai pareiškėja naudojo nuo seno turėtas ir iš kitų statybų likusias statybines medžiagas. Šios naujos statybos išlaidų kaštų versijos pareiškėja toliau ir laikėsi. Tačiau pirminę pareiškėjos statybos išlaidų kaštų versiją, t. y. jog Butai buvo statomi tu pačiu metu ir iš tų pačių medžiagų, patvirtino statybos darbus atlikusių darbininkų paaiškinimai, kuriuose jie nurodė, kad statybos darbus atliko bendrai per visą namo plotą, kad statė vieną namą. Todėl teismas, įvertinęs tai ir atsižvelgęs į tai, jog pačios pareiškėjos versijos dėl turėtų namo statybos išlaidų keitėsi po to, kai Inspekcijai kilo neaiškumų dėl pareiškėjos turėtų Buto 38-1 statybos išlaidų, kurių ji nenurodė, pripažino, jog pareiškėjos vėliau iškelta versija, jog Butai buvo statomi iš skirtingų statybinių medžiagų, yra gynybinė pareiškėjos versija, siekiant įrodyti, jog Butų statybos kokybė yra skirtinga ir taip siekiant pagrįsti turėtas namo statybos išlaidas. Teismas šiai išvadai pagrįsti rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad mokestinių bylų nagrinėjimo praktikoje pirmenybė teikiama pirminiams asmens paaiškinimams, kurie iš esmės laikytini objektyvesniais, nes nėra nulemti laiko ir kitų aplinkybių, pavyzdžiui, mokestinio patikrinimo rezultatų sužinojimo, ar kaip nagrinėjamu atveju – negalėjimu pagrįsti turėtų dalies namo statybos išlaidų. Todėl, atmetus pareiškėjos versiją, jog Butai buvo statomi iš skirtingų medžiagų ir dėl to jų statybos kokybė bei turėti statybos kaštai yra skirtingi, teismas nebevertino, kokią procentinę dalį sudarė pareiškėjos nuo seno sukauptos ir naudotos Buto 38-1 statybai statybinės medžiagos. Teismas priėjo prie išvados, kad patikrinimo metu pagal pareiškėjos pateiktus Gyvenamojo namo statybos išlaidų dokumentus nustatytos visos Gyvenamojo namo statybos išlaidos teisėtai ir pagrįstai buvo padalintos Butams lygiomis dalimis. Tokią teismo išvadą patvirtino ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y. Butai buvo statomi kartu, užregistruoti taip pat vienu metu, kad statybinės medžiagos, tiek naujos, tiek senos buvo naudojamos bendrai, kad abiejų butų plotai vienodi (190,36 kv. m ir 190,35 kv. m), baigtumas vienodas (NTR duomenimis Butų baigtumas 100 proc., atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) nurodytos po 134 000 Eur kiekvienam butui, fizinis nusidėvėjimas 0 proc.), Butų vidutinės rinkos vertės yra vienodos 84 700 Eur, pagal UAB „Sistela“ parengto nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainyną kiekvieno buto statybos išlaidos iš esmės nesiskiria (145 366,06 Eur ir 145 184,13 Eur), pardavimo kainos beveik identiškos (115 500 Eur ir 113 500 Eur), pirkėjų paaiškinimai apie įsigytų Butų būklę, gerbūvį labai panašūs. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nei Inspekcijai, nei teismui nepateikė Gyvenamojo namo statybų sąmatos, iš kurios būtų galima spręsti apie numatomas statybos sąnaudas ir išlaidų apskaičiavimą, o iš pareiškėjos pateiktų statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų nebuvo galimybės nustatyti, kuriai namo daliai kokios medžiagos ir kiek jų buvo panaudota.

18. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos skundo argumentą, jog pareiškėjos paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėja ne tik pati maitinasi iš jos užaugintos produkcijos, bet taip pat ją augina pardavimui ir iš to gauna pajamas. Nors pareiškėja nurodė, jog iš užaugintos produkcijos maitinasi pati, tačiau anksčiau mokesčių administratoriui neminėjo, kad iš šios produkcijos ji gauna ir pajamas. Pareiškėja tik rašytinėse pastabose Inspekcijai nurodė, kad gauna apie 300–500 Eur pajamų iš prekybos savo užaugintomis daržovėmis, bei iš prekybos vištų kiaušiniais į namus atvažiuojantiems klientams, nepateikdama tai patvirtinančių dokumentų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pirminio patikrinimo metu pateiktuose paaiškinimuose pareiškėja nurodė gaunanti tik senatvės pensiją ir kitas išmokas iš Sodros, o, kaip nurodė vėliau, apie net 3 kartus didesnes pajamas iš prekybos už savo užaugintą produkciją net neinformavo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog teisėtai ir pagrįstai pakartotinio patikrinimo metu apskaičiuojant pareiškėjos pajamas buvo remtasi Sodros pateikta informacija ir nustatyta, kad pareiškėjos mėnesinės pajamos sudarė apie 150 Eur.

19. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos pateiktų netiesioginių įrodymų (nuotraukų) pažymėjo, kad įstatymas nedraudžia tam tikras aplinkybes įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, tačiau tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas. Taigi teismas sprendė, jog vien pareiškėjos pasakojimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, paties pajamų gavimo nepagrindžia.

20. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu dėl nepagrįsto statistinių duomenų naudojimo, apskaičiuojant mėnesines pareiškėjos vartojimo išlaidas. Pažymėjo, kad statistinių duomenų naudojimo galimybę išlaidoms apskaičiuoti įtvirtina Taisyklių 16 punktas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pateikti jos vartojimo išlaidų skaičiavimai akivaizdžiai neatitiko faktinės situacijos, nes yra ženkliai mažesni už Statistikos departamento duomenis, nes pagal juos kaimo vietovėje gyventojo mėnesinės vartojimo išlaidos grynais pinigais sudarė: 2014 m. – 776,03 Lt, 2015 m. – 233,74 Eur, 2016 m. – 342,09 Eur, o ne kaip nurodė pareiškėja – 50 Eur. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos vartojimo išlaidos negali būti tokios mažos kaip nurodo pareiškėja. Įvertinęs tai, kad duomenų, iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti konkrečių išlaidų sumas mokesčių administratorius neturėjo, teismas padarė išvadą, kad buvo pagrįstai vadovautasi statistiniais duomenimis, nustatant pareiškėjos mėnesines vartojimo išlaidas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepateikė mokesčių administratoriaus skaičiavimus paneigiančių įrodymų. Be to, visų aplinkybių kontekste teismas svarbiu faktu pripažino ir tai, kad pareiškėja apie papildomai gaunamas pajamas iš prekybos už savo užaugintą produkciją prisiminė tik po pirminio patikrinimo, t. y. pareiškėjai sužinojus apie jai papildomai priskaičiuotus mokesčius. Teismas pažymėjo ir tai, kad, nustatinėjant mokesčio bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vartojimo išlaidos yra sudėtinė mokėtojo išlaidų dalis, turinti tiesioginę įtaką mokesčio bazei (nuo kurios skaičiuojami mokesčiai), ją didinanti ar mažinanti, todėl mokesčių mokėtojas realiai patirtų išlaidų dydį turi pagrįsti, o mokesčių administratoriui pritaikius statistines išlaidas – pagrįsti nukrypimą nuo jų. Todėl šiuo atveju, pareiškėjai tokios informacijos nepateikus, pareiškėjos nesutikimas su statistinių duomenų naudojimu vertinamas kaip gynybinė pareiškėjos pozicija, kuria siekiama sumažinti nustatytą mokesčio bazę. Pažymėjo, kad tokios pozicijos dėl pareigos pagrįsti realiai patiriamas mažesnes išlaidas ar kitokio dydžio išlaidas, negu nustatė mokesčių administratorius, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

21. Teismas priminė, kad 2019 m. vasario 8 d. Komisijos sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėja nepateikė jokių pajamų gavimo faktą įrodančių dokumentų, nepateikė prekybos turgavietėse pagrindžiančių įrodymų, dėl ko Komisija nusprendė, kad Inspekcija pagrįstai pareiškėjos nurodytų sumų gautomis pajamomis nepripažino. Dėl pareiškėjos teiginio, kad jos patiriamos mėnesinės vartojimo išlaidos yra 50 Eur, nes ji maitinasi iš savo žemėje išaugintų daržovių, vištų, kiaušinių ir kitų produktų, kurių nenuperka pirkėjai, Komisija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė įrodymų dėl turėtų kitokio dydžio vartojimo išlaidų, o apsiribojo tik abstraktaus pobūdžio paaiškinimais, kad išlaidos per visą tikrinamą laikotarpį buvo daug mažesnės nei statistinės vartojimo išlaidos ir gautos pensijos išmokos, išsamaus savo išlaidų apskaičiavimo nepateikė, todėl Komisija pagrįstai sprendė, kad pareiškėja savo teiginių nepagrindė.

23. Kadangi pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pareiškėja apeliaciniame skunde dėsto tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui, paduodama skundą. Papildomai pareiškėja apeliaciniame skunde dėsto šiuos argumentus:

23.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad statybos išlaidos Butams turėjo būti dalinamos lygiomis dalimis. Teismo sprendime atliktas įrodymų vertinimas prieštarauja byloje esančių įrodymų turiniui. Nepagrįsta ir neteisinga teismo išvada, kad Butų statybos išlaidos yra vienodos. Priešingai, nei nustatė teismas, Buto 38-1 savininko paaiškinimai ir 2017 m. sausio 12 d. preliminarioji sutartis patvirtina, kad šio buto įrengimo būklė iki preliminariosios sutarties sudarymo ir iki pagrindinės sutarties sudarymo skyrėsi iš esmės, nes iki preliminariosios sutarties sudarymo Butas 38-1 nebuvo įrengtas, o po preliminariosios sutarties sudarymo pardavėjas J. J., o ne pareiškėja, atliko įrengimo darbus iki dalinės apdailos, nutinkavo sienas, įrengė vidaus elektrą, kanalizaciją ir kitus darbus, nurodytus preliminariojoje sutartyje, kurių kaina buvo įskaičiuota į pardavimo kainą. Todėl teismas netinkamai vertino, kad visus Buto 38-1 įrengimo darbus atliko pareiškėja, patirdama išlaidų, kurios lygios Buto 38-2 įrengimo išlaidoms.

23.2. Teismo sprendime pastebimas nenuoseklumas vertinant įrodymus. Viena vertus, teismas dėl dalinės apdailos konkrečių darbų atlikimo remiasi Butų savininkų paaiškinimais, o ne statybų išlaidas patvirtinančiais įrodymais, o, pasisakydamas dėl gerbūvio darbų, teismas nesiremia Butų savininkų paaiškinimais, o tik nurodo, jog, net, jeigu dalis gerbūvio darbų ir buvo atlikta, pareiškėja nei pirminio, nei pakartotinio patikrinimo metu įrodymų apie patirtas išlaidas minėtiems darbams atlikti nepateikė. Tačiau pareiškėja ne kartą tyrimą atlikusioms institucijoms ir teismui nurodė, jog statybas vykdė ūkio būdu ir nekaupė išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl neprivalėjusi jų kaupti ir saugoti. Pats teismas pripažino, kad pirminiai pareiškėjos paaiškinimai turi esminę reikšmę, o būtent juose ir yra nurodyta, jog Butų statyba buvo vykdoma ūkio būdu, Gyvenamojo namo apšiltinimo medžiagų, dažų, elektros įrengimo ir medžiagų pareiškėja turėjo iš seniau, todėl jie buvo panaudoti. Teismas šiuo klausimu daugiausiai dėmesio skyrė nuo seno turėtų statybinių medžiagų panaudojimo proporcijai kiekviename iš namų, tačiau pareiškėja ne kartą Inspekcijai nurodė, jog ji negali nurodyti tikslios proporcijos, nes dalį statybinių medžiagų naudojo Butų statybai, o didesnę jų dalį naudojo Gyvenamojo namo statybai.

23.3. Teismas, vertindamas statybos darbus atlikusių darbininkų paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad statybos darbus atliko bendrai per visą Gyvenamojo namo plotą, nemotyvavo, kodėl kartu su šiais paaiškinimais, jis nevertino ir kitų reikšmingų pareiškėjai paaiškinimų. Pavyzdžiui, P. G. (P. G.) paaiškino, kad atliko pamatų betonavimo darbus Gyvenamajame name, naudojo ir naujas, ir senas medžiagas, pamatams naudojo betoną, medsraigčius, armatūrą, vielą armatūros sukimui, B. J. (B. J.) paaiškino, kad atliko betonavimo darbus iš atvežtų statybinių medžiagų, kurios buvo ir iš pareiškėjos sodybos, ir iš parduotuvės, betoną liejo savo pastangomis, P. G. (P. G.) paaiškino, kad atliko betonavimo darbus. Teismas turėjo įvertinti įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus, nes akivaizdu, kad pavieniai teismo įvertinti įrodymai iškreipia situaciją, neatitinka tikrovės, nes statybos darbus atlikę darbininkai patvirtino pirminius pareiškėjos paaiškinimus, jog statybose, be naujų statybinių medžiagų, kartu buvo naudojamos ir nuo seno sukauptos statybinės medžiagos. Teismas negalėjo suabsoliutinti ir padaryti kategoriškos išvados, kad Gyvenamojo namo statyba vykdyta tik iš naujų statybinių medžiagų. Teismo sprendimu paneigti netiesioginiai įrodymai, nes teismas neįvertino tos aplinkybės, kad mokestinis patikrinimas pradėtas po to, kai senos statybinės medžiagos buvo panaudotos statyboje, todėl pareiškėja nežinojo, jog bus poreikis senas medžiagas aprašyti, apskaityti, nustatyti konkretaus jų kiekio panaudojimą statybose. O ir, kaip nurodė, pareigos rinkti dokumentus, neturėjo, nes Gyvenamąjį namą statė ūkiniu būdu.

23.4. Pareiškėja, pasisakydama dėl jos pajamų ir vartojimo išlaidų, pažymėjo, kad teismas nevertino pareiškėjos gyvenimo aplinkybių, o tik formaliai rėmėsi statistiniais duomenimis, laikydamas, kad pareiškėjos pragyvenimui reikia daugiau pajamų. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad kaimo vietovėje gyvenančių asmenų statistiniai duomenys yra apskaičiuoti imant vidurkį ir nevertinant individualių tokio gyvenimo aplinkybių, o tuo tarpu pareiškėja mokesčių administratoriui aiškiai nurodė, jog nepatiria komunalinių išlaidų už vandenį, nes turi savo gręžinį, kad patiria tik 7–9 Eur per mėnesį elektros išlaidų, kad pati augina produkciją ir ja maitinasi.

25. Atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą Inspekcija nurodo analogiškus argumentus, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui, teikdama atsiliepimą į pareiškėjos skundą. Pažymėjo, kad pareiškėja niekaip nepaneigė Inspekcijos padarytos išvados dėl Butų statybų išlaidų padalinimo lygiomis dalimis. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Butai buvo statomi kartu, kad statybinės medžiagos buvo naudojamos bendrai, baigtumas vienodas, pardavimo kainos beveik identiškos, pirkėjų paaiškinimai apie įsigytų butų būklę panašūs. Pareiškėja be deklaratyvių pastabų teikimo nepateikė jokių įrodymų savo pozicijai pagrįsti, todėl pareiškėjos pastabos, susijusios su Gyvenamojo namo statybos išlaidomis laikytinos nepagrįstomis. Pirminio patikrinimo metu pateiktuose paaiškinimuose pareiškėja nurodė gaunanti tik senatvės pensiją ir kitas išmokas iš Sodros, o apie 3 kartus didesnes pajamas iš prekybos savo užauginta produkcija neinformavo. Įvertinus tai, patikrinimo metu pareiškėjos pajamos ir vartojimo išlaidos buvo nustatytos teisingai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuotų mokėtinų GPM ir su juo susijusių sumų teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Byloje nustatyta, kad Inspekcija atliko pareiškėjos GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Nustačiusi, kad šis mokestinis patikrinimas atliktas Inspekcijai nevisiškai ištyrus visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, Komisija priėmė 2019 m. vasario 8 d. Komisijos sprendimą, kuriuo panaikino 2018 m. lapkričio 28 d. Inspekcijos sprendimą ir perdavė skundą Inspekcijai nagrinėti iš naujo. Inspekcija, atlikusi pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą, priėmė 2020 m. kovo 25 d. Inspekcijos sprendimą, kuriuo patvirtino 2020 m. sausio 27 d. patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotus mokėtinus 12 027 Eur GPM, apskaičiavo mokėtinus 3 635 Eur GPM delspinigius ir skyrė 3 608 Eur GPM baudą. Pareiškėja, nesutikusi, su Inspekcijos padaryta išvada, jog Buto 38-2, kurį pareiškėja pardavė R. Š. ir I. Š., statyboms pareiškėja išleido pusę viso Gyvenamojo namo statyboms išleistos sumos, t. y. 50 564,45 Eur (101 128,90 / 2), su tuo, kad Inspekcija nepripažino, jog pareiškėja kas mėnesį gaudavo po 300–500 Eur pajamų iš savo užaugintos produkcijos pardavimo, ir su tuo, jog Inspekcija rėmėsi statistiniais duomenimis, nustatydama pareiškėjos patirtas vartojimo išlaidas, vietoje to, kad būtų įvertinusi pareiškėjos situaciją individualiai, padavė skundą Komisijai. 2020 m. birželio 18 d. Komisijos sprendimu buvo nuspręsta patvirtinti 2020 m. kovo 25 d. Inspekcijos sprendimą. Komisija sutiko su Inspekcijos nustatytomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis ir atliktu jų, įrodymų (įrodymai dėl patirtų išlaidų, Būtų savininkų, statybininkų paaiškinimai) ir pareiškėjos teiginių vertinimu. Komisija atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo argumentus, kuriais pareiškėja bandė įrodyti, kad Inspekcija neįvertino statybininkų paaiškinimų, nes jie, Komisijos vertinimu, niekaip nepaneigė nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kad Butai buvo statomi kartu, statybinės medžiagos buvo naudojamos bendrai, Butų baigtumas buvo vienodas, pardavimo kainos beveik identiškos, Butų pirkėjų paaiškinimai apie Būtų būklę labai panašūs, kurios Komisijai leido pritarti, kad Gyvenamojo namo statybos išlaidos teisėtai ir pagrįstai padalintos Butams po lygiai. Komisija konstatavo, kad pareiškėja įrodymais nepaneigė Inspekcijos išvadų dėl jos pajamų ir vartojimo išlaidų, dėl to su tuo susijusius argumentus atmetė. Nesutikusi su tokiomis išvadomis, pareiškėja padavė skundą teismui.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, jį atmetė kaip nepagrįstą.

29. Pareiškėja apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl Gyvenamojo namo statybos išlaidų padalinimo po lygiai kiekvienam iš Butų, nepagrįstai pateisino statistinių duomenų naudojimą, nustatant vartojimo išlaidas ir nepagrįstai nepripažino, kad pareiškėjos pateikti duomenys leido, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais konstatuoti, jog pareiškėja gaudavo 300–500 Eur pajamų iš savo užauginamos produkcijos.

30. Pirmiausia primintina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrina, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų grupę dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl to, kad Buto 38-2 statybos išlaidos buvo tokios pat, kaip ir Buto 38-1, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas ir pareiškėjos nenuginčytas faktines aplinkybes, susijusias su Gyvenamojo namo statyba, pirmosios instancijos teismo patvirtintas Inspekcijos nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir atliktą byloje esančių įrydomų vertinimą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl statybos išlaidų paskirstymo, todėl jų nekartoja. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas aptartų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, kurie pareiškėjos teiginiai ir paaiškinimai yra atmetami, nes prieštarauja surinktiems įrodymams. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios visgi nusvertų nustatytas mokestinio patikrinimo metu ir patvirtintas pirmosios instancijos teismo ir kurių pagrindu būtų galima padaryti visiškai priešingą išvadą dėl statybinių medžiagų padalinimo lygiomis dalimis kiekvienam iš Butų. Visos pareiškėjos apeliaciniame skunde iškeltos aplinkybes, išdėstytos 23.1–23.3 punktuose, įvertintos pirmosios instancijos teismo. Priešingai nei teigia pareiškėja, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir argumentai patvirtina, kad teismas įrodymus vertino visapusiškai, neišskirdamas ir nesuteikdamas vienai įrodymų grupei išskirtinio įrodomojo svorio. Pareiškėjos apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nepaneigia nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios pagrindžia, jog Butai buvo statomi kartu, jų statybai buvo naudojamos tos pačios statybinės medžiagos bei jų įrengimo būklę buvo panaši. Todėl sutikti su pareiškėjos teiginiais, kad Butai buvo skirtingos kokybės, dėl to skyrėsi kiekvienam skirtos statybinės išlaidos, nėra pagrindo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus, paaiškinimus, teiginius ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad skundžiami 2020 m. kovo 25 d. Inspekcijos ir 2020 m. birželio 18 d. Komisijos sprendimai yra teisėti bei pagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors pareiškėja apeliaciniame skunde dėsto argumentus, kad ji neturėjo pareigos rinkti rašytinius įrodymus, pagrindžiančius statybos išlaidų likučius, ar kiek statybos medžiagų buvo naudojama kiekvienam iš Butų atskirai, tačiau šie argumentai mokestinio patikrinimo metu ir pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertinti ir įvertinti tinkamai, t. y. tokios pareigos nebuvimas pagal statybą reglamentuojančius teisės aktų reikalavimus, nepaneigia pareiškėjos pareigos, nepaisant kokiu būdu pareiškėja statė Gyvenamąjį namą, pagrįsti patirtas statybos išlaidas, apskaičiuojant mokesčius. Apibendrinus konstatuotina, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados dėl Gyvenamojo namo statybos išlaidų padalinimo kiekvienam iš Būtų yra neteisingi.

33. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėja iš esmės siekia, kad apeliacine proceso tvarka būtų iš naujo įvertinti byloje pateikti tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai. Tačiau, kaip nustatyta, teisėjų kolegija nenustatė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

34. Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai nustatytų pareiškėjos pajamų ir vartojimo išlaidų, teisėjų kolegija pažymi, kad šiais argumentais pareiškėja iš esmės grindžia tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp mokesčių administratoriaus (Inspekcijos) ir mokesčių mokėtojo (pareiškėjos), pateisindamas išimtinai statistinių duomenų naudojimą, siekiant nustatyti pareiškėjos vartojimo išlaidas, ir nepripažindamas, jog pareiškėja įrodė, jog gaudavo pajamų iš savo užaugintos produkcijos.

35. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal nurodytame straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016).

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Inspekcija pareiškėjos vartojimo išlaidas apskaičiavo, taikydama išlaidų metodą. Remiantis Taisyklių 14–17 punktais, taikant šį metodą, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Pareiškėja, iš esmės apsiribodama abstrakčiu teiginiu, teigia, kad šiuo atveju remtis statistiniais duomenimis nebuvo pagrindo, nes šie duomenys neatspindi realios ir faktinės pareiškėjos gyvenimo situacijos, kuri nebuvo įvertinta. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja nurodė Inspekcijai, jog ji per mėnesį patiria apie 50 Eur išlaidų grynaisiais pinigais, nes gyvena kaimo vietoje, pati augina daržoves, turi malkų atsargų, vandenį naudoja iš gręžinio, vartoji vaistai kompensuojami, o patiria tik elektros energijos vartojimo išlaidas (7–9 Eur). Pareiškėja šių išlaidų juridinę reikšmę turinčiais įrodymais nepatvirtino. Todėl, Inspekcija, vadovaudamasi statistiniais duomenis apie kaimo vietovėje gyvenančio asmens vartojimo išlaidas grynaisiais pinigais ir remdamasi Sodros informacija, jog pareiškėjos vidutinę senatvės pensija ir kitos išmokos sudarė apie 150 Eur, bei remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais konstatavo, kad pareiškėjos vartojimo išlaidos sudarė jos gaunamų išmokų sumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjai apskaičiuotas vartojimo išlaidas, negali sutikti su pareiškėjos teiginiais, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija neįvertino pareiškėjos individualios situacijos. Priešingai, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos situacija buvo įvertinta individualiai, nustatant, kad ji patiria mažiau vartojimo išlaidų nei statistinis kaimo vietovėje gyvenantis asmuo. Be to, teisėjų kolegija mano, kad pareiškėjos nurodytos individualios aplinkybės nėra išskirtinai kitokios, nei lyginant su statistinio kaimo vietovėje gyvenančio asmens situacija. Be to, mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir nėra laikomas objektyvios tiesos nustatymu, todėl tam tikri nukrypimai yra galimi. Šiuo nagrinėjamu atveju būtent dėl pačios pareiškėjos kaltės (mokestine prasme) GPM nebuvo galima apskaičiuoti įprastine tvarka, todėl Inspekcija panaudojo vieną iš Taisyklėse numatytų metodų (išlaidų), tokio metodo taikymą pagrindė ir įvertino tam tikras individualias su pareiškėja susijusias aplinkybes. O pareiškėja juridinę reikšmę turinčiais įrodymais šių išvadų nepaneigė. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos teiginiai dėl netinkamai nustatytų pareiškėjos vartojimo išlaidų ir statistinių duomenų panaudojimo įrodymų vertinimo prasme laikomi neįrodytais. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą su tuo susijusius pareiškėjos skundo argumentus atmesti.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kuriais ji grindžia, kad gaudavo kasmėnesines 300–500 Eur pajamas už savo užaugintą produkciją, vertina juos kritiškai ir kaip nesudarančius pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėja nei mokestinio patikrinimo metu, nei kilusio ginčo nagrinėjimo metu nepagrindė įrodomąją galią turinčiais įrodymais aptariamos aplinkybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, Inspekcijai kartu su rašytinėmis pastabomis pateiktos nuotraukos, kuriomis pareiškėja grindė aptariamą aplinkybę, nėra akivaizdus įrodymas, patvirtinantis, kad pareiškėja gaudavo pastovias kasmėnesines pajamas už savo užaugintos produkcijos pardavimą, nes jos parodo tik pačią produkciją, o ne už ją gautas pastovias kasmėnesines pajamas. Todėl šios nuotraukos ir kita pareiškėjos pateikta informacija nesudarė pagrindo ne tik Inspekcijai pripažinti, kad pareiškėja gavo pastovias kasmetines pajamas, bet ir tikrinti šį faktą nuvykus pas pareiškėją, kaip ji nurodo savo apeliaciniame skunde.

38. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.