Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

atsakovės biudžetinės įstaigos Klaipėdos miesto socialinės paramos centro direktorei Dianai Stankaitienei, atsakovės atstovams advokatams Henrikui Mackevičiui, Karoliui Gerbauskui,

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Klaipėdos miesto socialinės paramos centrui dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. balandžio 18 d. tarp šalių buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 612 (el. b. t. I, psl. 6-7), pagal kurią ieškovė nuo 2008 m. balandžio 21 d. dirbo (duomenys neskelbtini) BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centre. BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro direktorės 2017 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. P-111 (el. b. t. I, psl. 9-10) darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. Ieškovės atleidimo pagrindu nurodytas – šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.

Dėl termino kreiptis į teismą atnaujinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje pasisakydamas dėl DK 289 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 26 įstatymo Nr. XI-2127, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., redakcija) nustatyto trijų mėnesių termino kreiptis į darbo ginčų komisiją kvalifikavimo, yra ne kartą konstatavęs, kad trijų mėnesių terminas yra procedūrinis terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2009; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-665/2013), kuriam taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis. Šis terminas nėra ieškinio senaties terminas, todėl dėl jo netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 straipsniai) normos. Procedūrinis terminas– tai įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatytas laikotarpis veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose. DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą teisme, o lemia teisės atlikti procedūrinį veiksmą išnykimą, t. y. asmens procedūrinė subjektinė teisė pasibaigia (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Jam (terminui) pasibaigus ir jo neatnaujinus individualus darbo ginčas negali būti nagrinėjamas iš esmės darbo ginčų komisijoje, tačiau asmuo, nesutinkantis su darbo ginčų komisijos sprendimu, turi teisę per vieno mėnesio nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos terminą, kuris yra procesinis, pareikšti ieškinį apylinkės teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į darbo ginčų komisiją, nagrinėjimą į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016).

Teismo nuomone, ši kasacinio teismo praktika, nors ir suformuota aiškinant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 296 straipsnio nuostatas, tačiau, teismo nuomone, taikytina ir aiškinant šiuo metu galiojančio DK 220 straipsnio nuostatas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad praleisto procedūrinio termino kreiptis į darbo ginčų komisiją atnaujinimo klausimas yra darbo ginčų komisijos kompetencija, todėl teismas šio termino praleidimo priežasčių iš naujo nevertina ir dėl jų plačiau nepasisako. Atsižvelgiant į tai, kad pagal pirmiau nurodytą teismų praktiką nei aptariamo termino praleidimas, nei atsisakymas jį atnaujinti nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, teismas toliau vertina tai, kaip ieškovė laikėsi įstatymų nustatyto termino kreiptis į teismą.

DK 220 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu darbo ginčų komisija savo sprendimu termino neatnaujina, per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo galima kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Nustatyta, kad darbo ginčų komisija sprendimą priėmė 2018 m. vasario 20 d. Taigi terminas ieškiniui pareikšti teisme baigėsi 2018 m. kovo 20 d. Nagrinėjamoje byloje ieškovė į teismą kreipėsi 2018 m. balandžio 20 d., taigi praleidusi DK 220 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.

Kaip minėta, pagal pirmiau minėtą teismų praktiką, kuri nors ir suformuota aiškinant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 296 straipsnio nuostatas, tačiau, teismo nuomone, taikytina ir aiškinant šiuo metu galiojančio DK 220 straipsnio 2 dalies nuostatas, DK nustatytas terminas kreiptis į teismą pripažįstamas procesiniu terminu. Taigi jį teismas taiko savo iniciatyva. Todėl, nepaisant to, kad abi šalys šį terminą įvardija kaip ieškinio senaties terminą, teismas ex officio spręs dėl to, ar yra pagrindas praleistą procesinį terminą kreiptis į teismą atnaujinti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 78 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įstatymas nenumato aplinkybių, kurios gali būti pripažįstamos svarbia termino praleidimo priežastimi, taigi įvertinti jų svarbumą ir įtaką termino praleidimui yra teismo kompetencija. Svarbiomis šio procesinio termino praleidimo priežastimis gali būti laikomos tik tos aplinkybės, kurios kiekvienu individualiu atveju asmeniui sutrukdė arba atėmė galimybę įgyvendinti procesinę teisę per įstatyme nustatytą terminą ir kurios galėtų pateisinti termino praleidimo laikotarpį (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1636/2012).

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos 2018 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. DGKS-980 gavo 2018 m. kovo 5 d. (el. b. t. II, psl. 114). Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. kovo 21 d. sprendimo (el. b. t. I, psl. 37-38), kuriuo ieškovei buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, matyti, kad ieškovė prašymą šiai teisinei pagalbai gauti pateikė 2018 m. kovo 5 d., t. y. tą pačią dieną, kai gavo darbo ginčų komisijos sprendimą. Iš šio sprendimo taip pat matyti, kad ieškovė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 2018 m. kovo 6 d., 2018 m. kovo 15 d. teikė papildomus dokumentus. Pabrėžtina, kad antrinė teisinė pagalba ieškovei suteikta jau pasibaigus DK 220 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui kreiptis į teismą.

Pažymėtina, kad nors ieškovė, kaip pažymi atsakovės atstovai, apie darbo ginčų komisijos sprendimą nenagrinėti ginčo sužinojo iškart po jo nagrinėjimo, veiksmingai realizuoti savo teise pareikšti ieškinį teisme, t. y. parengti ieškinį, surinkti reikiamus dokumentus, galėjo tik užsitikrinusi teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad laiko tarpai tarp ieškovės veiksmų užsitikrinant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat tarp tokios pagalbos ieškovei suteikimo ir ieškinio pateikimo teismui nėra tokie dideli, kad negalėtų būti pateisinti, vadovaujantis protingumo ir rūpestingumo kriterijais.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas termino kreiptis į teismą praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis ir konstatuoja, kad yra teisinis pagrindas šį terminą atnaujinti.

Dėl atleidimo teisėtumo

Dėl ieškovės argumentų, susijusių su netinkamai nurodytu atleidimo pagrindu, pažymėtina, kad BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro direktorės 2017 m. rugpjūčio 25 d. įsakyme Nr. P-111 (el. b. t. I, psl. 9-10), kuriuo ieškovė buvo atleista iš darbo, kaip atleidimo pagrindas, nurodytos 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 6, 7 punktų nuostatos. Teismas negali nesutikti su ieškovės teiginiu, kad šios nuostatos yra išdėstytos ne nurodytame Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme, o šiuo įstatymu patvirtintame Darbo kodekse. Kita vertus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad su ieškove sudarytos darbo sutarties priede (el. b. t. I, psl. 8), kurį pasirašė ir ieškovė, teisės aktas, kurio normų pagrindu atsakovė atleista, nurodytas tiksliai – Darbo kodeksas. Todėl, teismo vertinimu, 2017 m. rugpjūčio 25 d. įsakyme Nr. P-111 teisiškai nekorektiškai nurodytas teisės akto pavadinimas nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė galėjo nežinoti, kokių teisės normų pagrindu yra atleista, ar kad apskritai nėra nurodytas ieškovės atleidimo pagrindas.

Taigi ieškovė buvo atleista pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 6, 7 punktus. DK 58 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės. DK 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas. DK 58 straipsnio 3 dalies 6, 7 punktuose nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikoma darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika, taip pat kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos.

DK 58 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė.

Pagal šį teisinį reglamentavimą, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus. Teismas vertina, kvalifikuoja ir sprendžia, ar darbuotojo neteisėti veiksmai atitinka šiurkštaus darbo pažeidimo sąvoką ir ar sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nepriklausomai nuo to, pagal kurį DK 58 straipsnio 3 dalies punktą kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą juos kvalifikavo darbdavys. Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad veika šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, žalingi padariniai, priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšys, darbuotojo kaltė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012).

Vertinant ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumą visų pirma pažymėtina, kad pagal DK 58 straipsnio 6 dalį sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos. Pastarasis terminas pratęsiamas iki dvejų metų, jeigu darbuotojo padarytas pažeidimas paaiškėja atlikus auditą, inventorizaciją ar veiklos patikrinimą.

Įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, teismas konstatuoja, kad ieškovės veiksmai, kurie buvo kvalifikuoti kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, darbdaviui paaiškėjo 2017 m. rugpjūčio 23 d. vyr. socialinei darbuotojai A. M. apie tai pranešus (el. b. t. II, psl. 69). Pažymėtina ir tai, kad vėliau 2017 m. rugpjūčio 24 d. darbdavio atlikti veiksmai aptariant J. R. veiklą teikiant paslaugas O. R. Antikorupcijos komisijoje (el. b. t. II, psl. 11-13), teismo nuomone, nėra „veiklos patikrinimas“ DK 58 straipsnio 6 dalies prasme, nes tai buvo ne toks veiklos patikrinimas, kurio metu apskritai paaiškėjo ieškovės veikos, o darbdavio reakcija į jau paaiškėjusias veikas, siekiant apsispręsti dėl taikytinos atsakomybės ir (ar) kitų veiksmų, kaip antai kreipimosi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas, spręsdamas dėl to, ar ieškovė padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, vertins tik tuos jos veiksmus, kurie atlikti ne anksčiau kaip šeši mėnesiai iki ieškovės atleidimo, nes tik tokie ieškovės veiksmai šiuo atveju sudaro teisėtą pagrindą ją atleisti.

Apibendrinus BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro direktorės 2017 m. rugpjūčio 25 d. įsakyme Nr. P-111 (el. b. t. I, psl. 9-10), kuriuo ieškovė atleista iš darbo, turinį, konstatuotina, kad ieškovė atleista dėl jos santykių su buvusia atsakovės kliente O. R., disponuojant jos piniginėmis lėšomis, turtu, paviešinant konfidencialius duomenis, susijusius su O. R. sveikatos būkle tretiesiems asmenims.

Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad O. R. buvo atsakovės klientė iki 2016 m. liepos 14 d., o ieškovė, kaip atsakovės darbuotoja, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. liepos 14 d. teikė O. R. socialines paslaugas. Tarp šalių nėra ginčo ir dėl to, kad ieškovė, teikusi socialines paslaugas O. R. kaip atsakovės darbuotoja, 2016 m. birželio 20 d., dalyvaujant tretiesiems asmenims, gavo savo klientės O. R. įgaliojimą (el. b. t. I, psl. 13) disponuoti O. R. piniginėmis lėšomis ir jomis disponavo.

DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatyto pusės metų nuo pažeidimo paaiškėjimo termino sprendimui dėl darbo sutarties nutraukimo priimti kontekste pažymėtina, kad 2016 m. birželio 20 d. įgaliojimas disponuoti O. R. piniginėmis lėšomis buvo išduotas vienerių metų terminui, taigi minėto įgaliojimo pagrindu tarp ieškovės ir O. R. susiklostė teisiniai įgaliojimo teisiniai santykiai, kurie truko iki 2017 m. birželio 20 d., todėl ieškovės veiksmai, sudarant šį įgaliojimą ir tampant klientės įgaliotine disponavimui jos piniginėmis lėšomis, galėjo būti vertinami priimant sprendimą dėl darbo sutarties su ja nutraukimo ir DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatyto pusės metų termino nepažeidžia.

Pažymėtina ir tai, kad iš Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2018 m. kovo 29 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (el. b. t. I, 22-35) užfiksuotų M. Č. paaiškinimų matyti, kad ieškovė disponavo O. R. priklausančiu butu, t. y. tarėsi dėl jo nuomos, paimdavo nuompinigius 2017 m. balandžio – gegužės mėn. Taigi šie veiksmai taip pat galėjo būti vertinami, priimant sprendimą dėl darbo sutarties su ja nutraukimo ir DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatyto pusės metų termino nepažeidžia.

Pažymėtina, kad atsakovės įrodinėjamas konfidencialumo pareigos nesilaikymas, teismo vertinimu, nepatenką į DK 58 straipsnio 6 dalyje nustatyto pusės metų nuo pažeidimo paaiškėjimo termino sprendimui dėl darbo sutarties nutraukimo priimti, todėl teismas šių ieškovės veiksmų nevertina ir dėl jų plačiau nepasisako.

Sprendžiant dėl ieškovės atleidimo teisėtumo, visų pirma turi būti įvertinta, ar ieškovė pažeidė darbo teisės normas ar darbo sutartį (DK 58 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 3 straipsnio 1 dalį darbo teisės normas nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis kodeksas, kiti darbo santykius reglamentuojantys įstatymai, Europos Sąjungos teisės aktai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų norminiai teisės aktai, kolektyvinės sutartys, darbdavio ir darbo tarybų susitarimai ir kiti vietiniai norminiai teisės aktai.

Ieškovės veiksmų, už kuriuos jai taikyta drausminė atsakomybė, atlikimo metu galiojo BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro direktorės 2016 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. V-262 patvirtintos Vidaus darbo tvarkos taisyklės (t. II, psl. 81-93). Pažymėtina, kad teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtinantys, kad ieškovė su šiomis taisyklėmis buvo supažindinta. Ieškovei kilus abejonių, teismui taip pat buvo pateiktas darbuotojų supažindinimo su Vidaus tvarkos taisyklėmis žurnalas, ir teismas, įvertinęs jame esančius numeracijos netikslumus pažymi, kad, atsižvelgiant į jų pobūdį, taip pat tai, kad numeracija buvo tęsiama kiekvieno iš pasirašiusiųjų, numeracijos nenuoseklumas tikėtinai yra eilutę pildžiusio asmens klaida ir dėl to teismas neturi pagrindo abejoti šio žurnalo tikrumu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovė 2016 m. balandžio 6 d. buvo pasirašytinai supažindinta su 2016 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. V-262 patvirtintomis Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, taigi jai turėjo būti žinomas jų turinys ir jos prievolė minėtų taisyklių laikytis.

Vidaus tvarkos taisyklių 33.9 punkte nustatyta, kad BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro darbuotojams draudžiama atlikti veiksmus, tiesiogiai pažeidžiančius klientų interesus ir konstitucines teises: disponuoti kliento turtu, t. y. pajamomis ir kitu turtu, perduoti informaciją apie klientą tretiesiems asmenims, gauti neteisėtas pajamas už pareigų, numatytų pareigybės aprašyme, atlikimą ir kitaip kenkti klientų interesams.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Vidaus tvarkos taisyklių 33.9 punkte nustatytas draudimas disponuoti kliento turtu negali būti suprantamas vien kaip galiojantis konkretaus darbuotojo darbo laiku ar tik tol, kol klientas yra sudaręs sutartį su socialinių paslaugų teikėju. Siaurai aiškinant šios nuostatos turinį, ji neatliktų savo paskirties – apsaugoti BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro kliento turtinius interesus. Ieškovės paaiškinimais ir bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su O. R. susipažino būtent atlikdama savo, kaip atsakovės darbuotojos pareigas, todėl jai galiojo draudimas nesudaryti tokių sandorių ir neprisiimti tokių įsipareigojimų centro klientei, kurie būtų nesuderinami su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis.

Kartu pažymėtina, kad pagal teismų praktiką darbuotojas privalo laikytis ne tik darbo sutartyje ar vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų reikalavimų, bet ir dirbti dorai bei sąžiningai, laikytis įstatymų ir darbo drausmės, tausoti darbdavio turtą, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepažeisti darbdavio teisių ir įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013).

Atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovės ir O. R. iki 2017 m. birželio 20 d. buvo sudarytas įgaliojimas, leidžiantis ieškovei disponuoti buvusios klientės lėšomis, taip pat tai, kad ieškovė ne šio įgaliojimo ribose disponavo O. R. priklausančiu butu, teismas konstatuoja, kad ieškovė pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 33.9 punktą ir kartu savo darbo pareigas.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl drausminės nuobaudos rūšies parinkimo, yra konstatavęs, kad darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. Darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas taip pat turi reikšmės drausminės atsakomybės rūšies parinkimui, nes parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, įvertinęs aplinkybių visumą darbdavys sprendžia, ar yra pagrindas darbuotoju pasitikėti. Jeigu išvardytos aplinkybės rodo pažeidimą padariusio asmens abejingumą dėl savo padarytų veiksmų ir kartu atskleidžia jo nesiskaitymą su darbdavio interesais, tai pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2014). Paminėtos kasacinio teismo nutarties kontekste aktuali yra ieškovės pozicija dėl ginčo įvykio, kurios ji laikėsi darbdaviui tiriant darbo drausmės pažeidimą, o taip pat vėliau bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje ir teisme. Tiek savo rašytiniame paaiškinime, tiek nagrinėjant bylą ikiteismine ir teismine tvarka ieškovė padaryto pažeidimo nepripažino ir laikėsi pozicijos, kad ji yra nekalta.

Kasacinis teismas savo nutartyse taip pat yra pažymėjęs, jog tam, kad būtų konstatuotas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, ne visais atvejais būtina, kad darbdavys dėl darbuotojo neteisėtų veiksmų patirtų realių nuostolių. Padariniai (pvz., nuostoliai, kliento netekimas, prarasta reputacija, prarastas pasitikėjimas darbuotoju ir pan.) yra vienas iš požymių, leidžiančių spręsti dėl taikytos griežčiausios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo – darbuotojui pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-254-248/2017). Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad ieškovės veiksmai kenkia įstaigos reputacijai, mažina pasitikėjimą ja, kelia grėsmę atsakovės klientams, todėl atsakovė, atsižvelgdama į darbo pareigų pažeidimo pobūdį ir ieškovės elgesį, turėjo pagrindą atleisti ieškovę iš darbo vadovaujantis DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 7 punkto nuostatomis.

Atsižvelgdamas į tai, teismas atmeta ieškovės reikalavimą pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat susijusius reikalavimus dėl ieškovės grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Pažymėtina ir tai, kad pagal DK 151 straipsnį kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Nesant teisinio ir faktinio pagrindo ieškovės atleidimą pripažinti neteisėtu, taip pat nėra pagrindo ir priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatų teisinę pagalbą (el. b. t. II, psl. 99-103). Visus materialinius ieškinio reikalavimus atmetus, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos jai iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 269, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Atnaujinti terminą ieškovei J. R. kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl darbo ginčo išnagrinėjimo teisme.

Ieškovės J. R. ieškinio dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, ieškovės grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo netenkinti.

Priteisti iš ieškovės J. R. atsakovei biudžetinei įstaigai Klaipėdos miesto socialinės paramos centrui 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų už advokatų teisinę pagalbą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.