Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Renata Volodko, sekretoriaujant Daivai Šuopienei, vertėjaujant Galinai Tijūnelienei, dalyvaujant ieškovei R. P., ieškovės atstovei adv. Zitai Vizbarienei, atsakovui I. P., atsakovo atstovei adv. Gitanai Šimkutei, tretiesiems asmenims G. K. ir N. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovui I. P. dėl santuokos nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalijimo, skolos priteisimo, pagal atsakovo I. P. priešieškinį ieškovei R. P. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, skolų priteisimo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys – I. P. įmonė, AB „Šiaulių bankas“, N. B., J. B., G. K., bei pagal trečiųjų asmenų su savarankiškai reikalavimais N. B. ir J. B. ieškinį R. P. ir I. P. dėl skolų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė

Ieškovė R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui I. P., prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu santuokos tarp jos ir atsakovo nutraukimą pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-01-05 sprendimą bei panaikinti civilinės metrikacijos skyriuje padarytą 2009-11-06 įrašą Nr. 1623 dėl santuokos nutraukimo; 2) nutraukti šalių santuoką, sudarytą 1979-01-12 Juroliškių kaimo taryboje, Baltarusijoje, įrašo Nr. 5, dėl atsakovo kaltės; 3) priteisti iš atsakovo ieškovei 8688,60 € neturtinės žalos atlyginimo; 4) padalinti santuokoje su atsakovu įgytą turtą, priteisiant ieškovei: ½ dalį I. P. įmonės ir jai priklausančių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir Nr. 1096-6023-0100:0031, esančių T. Š. g. 16l, Vilniuje; ½ dalį UAB „Vankoma“ (kodas – 302247842) akcijų; ½ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniaus r. Rudaminos sen. Rudaminos k. (duomenys neskelbtini); ½ dalį neįregistruoto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniaus r. Rudaminos sen. Rudaminos k. Žaibo g. 18, įpareigojant atsakovą atlikti jo teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; 5) prievolę AB „Šiaulių bankui“ pagal 2005-06-06 sudarytą Kredito sutartį pripažinti asmenine atsakovo I. P. prievole; 6) priteisti iš atsakovo 932 € skolos už buto, esančio S. S. g. 80-34, Vilniuje, išlaikymą, bei bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys ir priešieškinis tenkintini iš dalies. Trečiųjų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, ieškinys atmestinas.

Šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymai nustatyta, kad 1979-01-12 ieškovė R. P. ir atsakovas I. P. sudarė santuoką, kuri buvo įregistruota Jurotiškių kaimo taryboje, Jurotiškių gyvenvietėje, Baltarusijoje, įrašo Nr. 5, ir santuokoje susilaukė sūnų R. P., gim. 1980-11-19, ir D. P., gim. 1989-06-21 (I t., b.l. 11-15, 17). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-01-05 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2¹¹-543/99 pagal ieškovo I. P. ieškinį šalių santuoka buvo nutraukta, atsakovui I. P. jo prašymu 2009-11-06 buvo išduotas ištuokos liudijimas, įrašo Nr. 1623 (I t., b.l. 16, 20, 159, 171).

Trečia, byloje apskritai nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės nurodomą aplinkybę, jog teismo šaukimuose jos parašai yra suklastoti bei jog teismo sprendimas jai apskritai nebuvo siųstas, todėl apie ištuokos procesą jai nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad apskritai niekada nebuvo Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme susipažinti su santuokos nutraukimo byla, nėra mačiusi šios bylos, nėra mačiusi joje esančių teismo šaukimų bei kitos medžiagos. Tai savo ruožtu kelia klausimą, kaip ieškovė gali teigti, jog jos parašai abejuose teismo šaukimuose yra suklastoti, jeigu ji pati net tų šaukimų ir parašų juose nėra mačiusi. Nors kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2014-09-09 rašto Nr. TR-672, ieškovės atstovė adv. Z. V., rengdama ieškinį nagrinėjamoje civilinėje byloje, prieš beveik 4 metus, dar 2012 m. vasario mėnesį buvo susipažinusi su santuokos nutraukimo byla, 2012-03-12 teikė teismui prašymą bylos nesunaikinti, tačiau kaip pati patvirtino teismo posėdžio metu, bylos medžiagos, įskaitant teismo šaukimų, lydraščių ir kt., kopijų leisti padaryti neprašė ir nepadarė, t.y. per daugiau nei 9 mėnesius nuo susipažinimo su byla iki bylos sunaikinimo 2012 m. gruodį būtinų ir protingų tokioje situacijoje veiksmų/priemonių esminiams tiesioginiams ketinamam pateikti ieškiniui pagrįsti įrodymams gauti bei užtikrinti nesiėmė (I t., b.l. 18, 150-153, V t., b.l. 19-20). Ta aplinkybė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo darbuotojai, sunaikindami santuokos nutraukimo bylą, pasibaigus jos saugojimo laikui, galimai padarė tarnybinius nusižengimus ir pan., nepakeičia to fakto, kad santuokos nutraukimo byla Nr. 2¹¹-543/99 yra sunaikinta, jos nebėra, prijungti ją prie nagrinėjamos bylos bei ištirti nėra galimybės, atitinkamai į nagrinėjamą bylą nėra pateikti nei ieškovei siųsti ir, kaip ji teigia, ne jos pasirašyti, teismo šaukimai, nei kita santuokos nutraukimo bylos medžiaga, nėra galimybės atlikti ieškovės parašų ekspertizę ar kitomis priemonėmis nustatyti ieškovės nurodomas aplinkybes ir taip iš esmės paneigti galiojantį teismo sprendimą bei jo pagrindu atsiradusias teisines pasekmes.

Dėl bendro šalių gyvenimo po santuokos nutraukimo

Dėl I. P. įmonės ir jai priklausančių patalpų

Kaip matyti iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų, I. P. įmonė (kodas – 123765334, buveinė – S. S. g. 80-34, Vilnius) buvo įregistruota Juridinių asmenų registre 1996-10-15 (I t., b.l. 36-39, III t., b.l. 88), t.y. iki 1998-01-05 teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo priėmimo bei santuokos nutraukimo įregistravimo civilinės metrikacijos įstaigoje, o būtent iki to momento, kai šalių santuoka buvo laikoma pasibaigusia, todėl vadovaujantis santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 str., o taip pat 2000 m. CK 3.87 str., 3.88 str. 1 d. 1 p., 4 p., 2 d., atsakovui nepaneigus fakto, kad įmonė sukurta bendromis abiejų sutuoktinių pastangomis ir lėšomis, ji laikytina bendrąja abiejų šalių nuosavybe. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-01-05 sprendimu nebuvo išspręstas nei šios įmonės, nei jokio kito santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas. Vadovaujantis suformuota teismų praktika, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia, ir šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise; kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios (SŠK 23 str. 1 d., CK 3.117 str. 1 d.). Kitaip tariant, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 str.). Tokiu atveju buvę sutuoktiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 str. 1 d.), turi teisę reikalauti atidalyti kiekvienam jų tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalį (CK 4.80 str.), negalėdami susitarti, turi teisę kreiptis į teismą (4.75 str. 1 d., 4.80 str. 1 d.). (žr., pvz., LAT 2002 m. kovo 20 d. nutartį c.b. A. K. v. R. K.; Nr. 3K-3-476/2002; 2006-10-09 nutartį c.b. A.G. v K.G., Nr. 3K-3-551/2006; 2011-10-04 nutartį c.b. V.T. v I.B., Nr. 3K-3-369/2011; 2015-05-13 nutartį c.b. Nr. 3K-3-280-916/2015), todėl ir nagrinėjamu atveju I. P. įmonė, kuri priklausė šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, tačiau nebuvo padalinta santuokos nutraukimo metu, laikytina jų bendrąja daline nuosavybe, šiuo atveju priklausančia šalims lygiomis dalimis.

Ieškovė R. P. ieškiniu prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį tiek I. P. įmonės, tiek į ½ dalį aukščiau nurodytų gamybinių patalpų, padalijant jas natūra ir pateisiant ieškovei ½ dalį šio turto, t.y. iš esmės prašė atidalinti jai priklausančią įmonės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybes, tuo tarpu atsakovas I. P. prašė šį turtą pripažinti jo asmenine nuosavybe, o teismui netenkinus šio reikalavimo – priteisti jį natūra atsakovui, ieškovei iš jo priteisiant 1/2 dalies jų vertės piniginę kompensaciją – 10933 €.

Visų pirma, teismas pažymi, kad aukščiau nurodytas nekilnojamasis turtas – gamybinės patalpos, esančios T. Š. g. 16l, Vilniuje buvo įgytos, yra įregistruotos ir nuosavybės teise priklauso ne šalims (ar vienai iš jų), kaip fiziniams asmenims, o I. P. įmonei - juridiniam asmeniui, savarankiškam teisės subjektui, kurio turtas yra atskirtas nuo dalyvio (savininko) turto ir kurį valdo, naudoja ir disponuoja nuosavybės teise būtent pats juridinis asmuo (CK 2.48 str. 1 d., LR Individualių įmonių statymo 2 str. 1 d., 8 str. 1-2 d.). Būtent pati individuali įmonė, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, buvo ir atitinkamų lizingo ir pirkimo – pardavimo sutarčių, kurių pagrindu buvo įgytos nuosavybės teise patalpos, šalimi, būtent įmonė už jas mokėjo lizingo įmokas, nekilnojamojo turto mokestį ir kt. (IV t., b.l. 43-61). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, minėtos gamybinės patalpos, nepriklausančios nei ieškovei, nei atsakovui, nei jiems kartu nuosavybės teise, o priklausančios juridiniam asmeniui, negali būti įtraukiamos į šalių dalintiną turtą, atitinkamai ieškovės ir atsakovo reikalavimai, susiję su nuosavybės teisių betarpiškai į šį nekilnojamąjį turtą pripažinimu ir šio turto padalijimu tarp šalių, negali būti tenkinami. Nagrinėjamu atveju byloje gali būti sprendžiamas klausimas tik dėl pačios I. P. įmonės, kuri, kaip minėta, buvo įsteigta R. ir I. P. santuokos metu ir kuri laikytina jų bendrąja nuosavybe, padalijimo klausimas.

Antra, kaip paaiškino atsakovas, kaip nepaneigė ieškovė ir kaip matyti iš Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010-02-26 sprendimo, 2012-10-19 ir 2015-03-31 raštų, I. P. įmonės veikla nuo 2010 m. pradžios sustabdyta savininko I. P. sprendimu, nuo to laiko įmonė faktiškai jokios veiklos nevykdo, pajamų ir išlaidų neturi, pelno negauna, jokio turto, išskyrus aukščiau nurodytą nekilnojamąjį turtą – gamybines patalpas, neturi, kreditorių neturi, netekia mokesčių inspekcijai deklaracijų, įmonė atleista nuo pelno mokesčio deklaracijų pateikimo nuo 2010-01-01 iki 2020-12-31 (I t., b.l. 40-41, 178-179, II t., b.l. 72-200, III t., b.l. 1-19). Nors atsakovas I. P. nurodė, kad dėl aukščiau nurodytų priežasčių, įmonės vertė yra nulinė (0 €), tačiau teismas sprendžia, jog I. P. vertė, nesant jokių duomenų apie turimus kreditorinius įsiskolinimus, prievoles ir pan. (tą patvirtino atsakovas ir tą rodo rašytiniai įrodymai), nustatytina būtent pagal jai nuosavybės teise priklausančio turto (gamybinių patalpų) vertę ir sudaro 21866,31 €.

Trečia, kadangi: a) nuo pat įmonės įsteigimo jos vadovu buvo ir iki šiol, t.y. jau 20 metų tebėra būtent atsakovas I. P., geriausiai išmanantis įmonės padėtį, betarpiškai dalyvavęs kasdienėje įmonės veikloje ir priminėjęs visus sprendimus dėl įmonės veiklos, jos funkcionavimo, sustabdymo, darbuotojų priėmimo ir kt., įskaitant ir nuo 2011 m., kai šalys nustojo kartu gyventi ir tarp jų susiklostė konfliktiški tarpusavio santykiai; b) nors ieškovė ir dirbo įmonėje, tačiau neoficialiai, joje atlikdavo tik pagalbinio pobūdžio darbus, o ne priiminėjo strateginius įmonės valdymui sprendimus, kaip vadovė, tą patvirtindama savo pačios paaiškinimais apie tai, jog visą įmonės veikla užsiiminėjo, visus sprendimus priiminėjo būtent atsakovas; c) pagal LR Individualių įmonių įstatymo 6 str. 1 – 2 d., individualioje įmonėje gali būti tik vienas savininkas – fizinis asmuo, c) pagal teismų praktiką, turto padalijimo santuokos nutraukimo byloje, o taip pat atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybė natūra būdas laikomas prioritetiniu, tačiau kiti, ne natūra padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą: negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirt; nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kita (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. J. v. Z. J., bylos Nr. 3K-3-441/2013; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. I. V., bylos Nr. 3K-3-430/2011; 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-51/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E.V.G. v A.G., bylos Nr. 3K-3-298/2014); nagrinėjamu gi atveju turto specifika remia jo negalimumą padalinti natūra, o šalių konfliktiški santykiai, dėl kurių būtų neįmanomas sklandus įmonės valdymas reiškia nepriimtinumą padalinti įmonę natūra,

todėl nagrinėjamu atveju šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti I. P. įmonė natūra priteistina būtent atsakovui I. P., tuo tarpu ieškovei R. P. iš atsakovo priteistina ½ šios įmonės vertės dydžio piniginė kompensacija – 10933,15 € (LR Santuokos ir šeimos kodekso 23 str. 1 d., 24 str., 2000 m. CK 3.117 str. 1 d., 3.119 str., 3.127 str. 3 d., 4.75 str. 1 d., 4.80 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pats atsakovas savo priešieškinyje nurodė, kad teismui netenkinus jo reikalavimo pripažinti I. P. įmonę jo asmenine nuosavybe, jis sutinka ir yra finansiškai pajėgus išmokėti ieškovei nurodytą kompensaciją.

Dėl UAB „Vankoma“ akcijų

Ieškovė R. P. ieškiniu prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį, t.y. 50 vnt. UAB „Vankoma“ akcijų, pateisiant jas natūra ieškovei, tuo tarpu atsakovas I. P. prašė šį turtą pripažinti jo asmenine nuosavybe, o teismui netenkinus šio reikalavimo – priteisti jį natūra atsakovui, ieškovei iš jo priteisiant 1/2 dalies akcijų vertės piniginę kompensaciją – 1448 €.

Kaip matyti iš šalių paaiškinimų ir Juridinių asmenų registro išrašo, UAB „Vankoma“ (kodas – 302247842, buveinė – Vilnius, S. S. g. 80-34), kurios vienintelis akcininkas ir vadovas yra atsakovas I. P., buvo įsteigta ir įregistruota Juridinių asmenų registre 2008-11-13, t.y. dar iki santuokos nutraukimo fakto išviešinimo ir santuokos pasibaigimo, šalims be kita ko, faktiškai gyvenant kartu, bendrai tvarkant ūkinius – finansinius ir kitus reikalus (I t., b.l. 42-45, III t., b.l. 71-85), todėl 100 vnt. šios įmonės 2896,20 € bendros vertės (dėl jos tarp šalių ginčo nekilo) akcijos laikytinos bendrąja ieškovės R. P. ir atsakovo I. P. nuosavybe.

Dėl žemės sklypo, esančio Vilniaus r. Rudaminoje, Žaibo g. 18

Atsakovas I. P. priešieškinyje pareikė alternatyvų reikalavimą ir teismui pripažinus žemės sklypą bendrąja abiejų šalių nuosavybe, prašė jį visą natūra priteisti jam vienam, o ieškovei priteisti ½ dalies žemės sklypo vertės dydžio kompensaciją, t.y. savo esme ir teisiniu pobūdžiu pareiškė reikalavimą dėl žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kuris šiuo atveju negali būti tenkinamas. Pagal CK 4.90 str. kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesutariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal atsidalijančio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra, kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantis bendraturtis gauna kompensaciją pinigais. Vadovaujantis nuoseklia suformuota teismų praktika, atidalijimas išmokant kompensaciją pinigais yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra, ir šios taisyklės nepaisymas reiškia savininko teisių pažeidimą. Pavyzdžiui, jeigu bendraturčio dalis nuosavybėje su kitais atidalyti prašančiais bendraturčiais yra lygi ir yra galimybė tą dalį išskirti natūra, atitinkamai parenkant sklypo vietą, derinant su kiekvieno iš bendraturčių grupiniais interesais gretimame žemės sklype bei kitomis sklypų panaudojimo galimybėmis, tokiomis aplinkybėmis piniginės kompensacijos už žemės sklypo dalį priteisimas bendraturčiui be jo sutikimo vertintinas kaip neteisingas CK 4.80 str. 2 d. taikymas, pažeidžiantis asmens nuosavybės teisę. Pagal teismų praktiką priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai: 1) išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; 2) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi (pvz., LAT 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir teismų praktikos nustatytas taisykles bei į tai, kad: 1) ginčo žemės sklypas yra pakankamai didelio ploto (0,1220 ha) ir byloje atsakovas nepateikė teismui duomenų bei įrodymų, kad būtų neįmanomas jo atidalijimas natūra; 2) kiekvieno iš bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygi, vienoda, t.y. ieškovės dalis, palyginus su atsakovui priklausančia dalimi, nėra gerokai mažesnė; 3) ieškovė R. P. nesutiko su atsakovo siūlomu atidalijimo būdu, t.y. nesutiko gauti piniginę kompensaciją už jai tenkančią žemės sklypo dalį ir pageidavo turėti dalį žemės sklypo nuosavybės teise, kaip nekilnojamąjį turtą, natūra; 4) byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad būtų išnaudoti bendraturčių kiti bendrosios nuosavybės įgyvendinimo ir pabaigimo variantai ir būdai,

Dėl nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančio Vilniaus r. Rudaminoje, (duomenys neskelbtini)

Bylos duomenimis nustatyta, kad dar iki žemės sklypo pirkimo – pardavimo, jo buvusiai savininkei L. V. 2009-03-27 buvo išduotas statybos Nr. 0293 gyvenamajam namui statyti, statiniui buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nei joks statinys, nei daiktinės teisės į jį teisės aktų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre iki šiol neįregistruotos (I t., b.l. 29, II t., b.l. 18, III t., b.l. 61-63). Nors šalys sutiko ir pripažino, kad minėtame žemės sklype faktiškai stovi pastatytas gyvenamasis namas, ir iš byloje esančių rašytinių įrodymų – ieškovės pateiktų fotonuotraukų, UAB „Marleksa“ parengtos Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. NT15-09-11 matyti, kad gyvenamasis namas, kurio vertė minėtos ataskaitos duomenimis 2015-09-22 dienai sudaro 131000 € (abi šalys su tokia verte sutiko), yra iš esmės yra baigtas statyti, pilnai įrengtas, aplink namą pilnai sutvarkyta teritorija, kiemas (I t., b.l. 63-65, IV t. b.l. 154), tačiau, kaip minėta, nei pats namas, nei jokie kiti statiniai šiame žemės sklype, nei daiktinės teisės į juos nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje gali būti sprendžiama tik dėl ieškovės turtinių teisių į neįregistruotą viešame registre gyvenamąjį namą pripažinimo, bet ne dėl nuosavybės teisių į patį nekilnojamąjį daiktą pripažinimo, kadangi nuosavybės teisės objektas šiuo atveju gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka suformuotas ir aiškia identifikuotas, atitinkamą unikalų numerį turintis nekilnojamasis daiktas – pastatas, kuriam atlikti kadastriniai matavimai, kuris įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir atitinkamai gali būti civilinės apyvartos objektas.

todėl teismas neturi pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimus, susijusius su nuosavybės teisių į nebaigtą statyti gyvenamąjį namą pripažinimu bei atsakovo, kuris šiuo atveju laikytinas vieninteliu teisių į namą turėtoju, įpareigojimo atlikti namo teisinę registraciją abiejų šalių vardu.

Dėl prievolės AB „Šiaulių bankui“

Dėl dalies AB „Šiaulių bankas“ sumokėtų kredito įmokų priteisimo

Kaip paaiškino atsakovas I. P., kaip matyti iš AB „Šiaulių bankas“ atsiliepimo bei 2015-05-08 rašto, atsakovo pateiktų Kasos pajamų orderių, atsakovo banko sąskaitos išrašų už 2009-2015 m., o taip pat paties kredito sutarties priedo Nr. 2 „Grąžinimo grafikas“, atsakovas I. P., vykdydamas solidarią jo ir ieškovės R. P. prievolę, asmeniškai iš savo banko sąskaitos už laikotarpį nuo 2005-06-03 iki 2015-05-06 sumokėjo bankui 22951,32 € kredito įmokų (I t., b.l. 181-200, II t., b.l. 2-7, III t., b.l. 147, IV t., b.l. 6-42). Atsakovas prašė priteisti iš ieškovės R. P. ½ dalį įmokų, sumokėtų už laikotarpį nuo 2009-11-06, kai buvo išviešintas santuokos nutraukimo faktas, iki 2015-05-05, o būtent 6403 €, teigdamas, jog vienas iš asmeninių lėšų dengė paskolą bankui, kuri laikytina solidaria abiejų šalių prievole, iš viso minėtu laikotarpiu sumokėjo bankui 12805 €. Šis atsakovo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Jau ankščiau teismo konstatuota, kad šalys faktiškai gyveno šeimyninį gyvenimą ir vedė bendrą ūkį net ir po santuokos pasibaigimo, iki 2011 m., kai be kita ko, bendrai dirbo tiek I. P. įmonėje, tiek UAB „Vankoma“, ieškovė iki 2010-06-07 dirbo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (II t., b.l. 49-51, III t., b.l. 137-146), šalys tuo laikotarpiu iš esmės buvo susitarę dėl jungtinės veiklos, savo bendrai uždirbtomis lėšomis kūrė, įgijo turtą, atitinkamai dalijosi prisiimtas prievoles. Kadangi iki bendro faktinio šalių gyvenimo pabaigos kredito įmokos AB „Šiaulių bankas“ buvo mokamos iš bendrų šalių lėšų, t.y. ir ieškovei R. P. savo uždirbtomis bei bendrai šalių interesais naudojamomis lėšomis prisidedant prie paskolos bankui grąžinimo, ką iš esmės pripažino ir patvirtino pati ieškovė teismo posėdyje, todėl kredito įmokos (jų dalis) už laikotarpį nuo 2009-11-06 iki 2011 m. iš ieškovės atsakovui negali būti priteisiamos. Kita vertus, šalims nustojus faktiškai kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, kaip iš esmės neneigė ir pati ieškovė, toliau kreditą AB „Šiaulių bankui“ grąžino vien atsakovas I. P., ir ieškovė prie mėnesinių įmokų mokėjimo neprisidėjo.

CK 6.9 str. 1 d. numato, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, todėl nagrinėjamu atveju atsakovui I. P. vienam vykdžius solidarią pareigą grąžinti paskolą bankui 2001 – 2015 m. gegužės laikotarpiu ir, kaip matyti iš kredito grąžinimo grafiko, už 53 nurodyto laikotarpio mėnesius, mokant turėjus sumokėti bei sumokėjus bankui viso 10244 € (duomenų apie įmokų nesumokėjimą, pradelsimą byloje nėra, ką patvirtino ir pats bankas bei ką patvirtina aukščiau nurodyti atsakovo pateikti banko sąskaitos išrašai ir kvitai), iš ieškovės R. P. atsakovui regreso tvarka priteistina ½ dalis atsakovo sumokėtų kredito įmokų – 5122 €. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu ieškovė R. P. savo nesutikimą su šiuo atsakovo priešieškinio reikalavimu iš esmės motyvavo ne tiek prievolės solidarumo nepripažinimu (o kaip konstatavo teismas, prievolė yra solidari, o ne asmeninė), o sunkia savo turtine padėtimi, piniginių lėšų paskolai grąžinti neturėjimu, tačiau tokios aplinkybės negali būti laikomos pateisinama prievolės nevykdymo priežastimi ir teisiniu atleidimo nuo prievolės vykdymo pagrindu.

Dėl atsakovo I. P. paskolos ieškovei R. P.

Kaip paaiškino, sutiko ir neginčijo abi šalys bei kaip matyti iš ieškovės ranka surašyto ir pasirašyto paskolos raštelio, ieškovė 2013-09-14 grynais pinigais pasiskolino iš atsakovo I. P. 2172,15 € (7500 Lt), kaip nurodė - jos vartojimo kreditui Bigbank AS filialui grąžinti, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2014 m. rugsėjo mėnesio, tačiau kurie iki šiol nėra grąžinti (I t., b.l. 180, III t., b.l. 118-119). Ieškovė pripažino tiek pinigų skolinimosi, tiek jų gavimo bei įsipareigojimo pinigus grąžinti, tiek pinigų negrąžinimo faktus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, vadovaujantis CK 6.38 str., 6.37 str., 6.871 - 6.873 str., 6.210 str. 1 d., atsakovo priešieškinio reikalavimai šioje dalyje tenkintini ir jam iš ieškovės R. P. priteistina 2172 € negrąžintos paskolos, o taip pat 5 procentų metinės palūkanos nuo sumos už laikotarpį nuo 2014-09-01, kai turėjo būti įvykdyta prievolė, iki priešieškinio teismui pateikimo 2015-05-05, sudarančios 74 €, bei 5 procentų metinės procesinės palūkanos nuo visos priteistos sumos (2246 €) nuo priešieškinio priėmimo dienos (2015-05-11) iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo. Ieškovės nesutikimo su priešieškiniu argumentas, jog atsakovas ankščiau nereikalaudavo grąžini paskolą, paskola buvo paimta sūnaus panaudoto kredito grąžinimui, ieškovės turtinė padėtis neleidžia jai grąžinti skolos, atmestini, kaip nepagrįsti ir teisiškai negalintys paneigti bei pateisinti sutartinės prievolės nevykdymą.

Dėl buto S. S. g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje išlaikymo išlaidų

Kaip paaiškino šalys ir kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų, ieškovei ir atsakovui lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Vilniaus m. sav. Vilniaus r. S. S. g. (duomenys neskelbtini), įgytas dar šalims gyvenant santuokoje (I t., b.l. 33-34). Kaip paaiškino ieškovė R. P., kaip matyti iš jos pateiktų AB „Lesto“ atsiskaitymo knygelių (III t., b.l. 164-165, IV tomas, b.l. 143-147), ieškovė R. P. už butui tiektą šilumą už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio mėnesio iki 2015 m. gegužės mėnesio iš tikrųjų sumokėjo jos ieškinyje nurodytą sumą – 1324,14 € (4572 Lt), ir dar daugiau, net neskaitant kitų jos apmokėtų komunalinių paslaugų. Kadangi kiekviena šalis pati disponuoja savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis, o nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovo mažiau, negu iš tikrųjų patyrė išlaidų, teismas yra saistomas būtent ieškovės pareikšto reikalavimo rėmų ir sprendžia tik dėl jos nurodytos sumos priteisimo. Atsakovas I. P. iš esmės neginčijo fakto, kad eškovės nurodytu laikotarpiu šalims bendrosios nuosavybės teise priklausantį butą viena išlaikė ieškovė, neginčijo jos nurodytos ir prašomos priteisti išlaidų buto šildymui sumos ir sutiko padengti ½ jų dalį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į tai, kad atsakovas iš esmės pripažino šį ieškovės reikalavimą, o taip pat į tai, kad pagal LR CK 4.82 str. 3 d. butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas butui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos butui atnaujinti, t.y. bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi dengti išlaidas, kurios reikalingos turtui išlaikyti ir išsaugoti (Lietuvos A. T. 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003), iš atsakovo I. P. ieškovei R. P. priteistina ½ dalis jos nurodytų išlaidų butui išlaikyti, t.y. 662,07 € (1324,14 €: 2). Nors ieškovė ieškinyje teisingai nurodė, kad ½ dalis jos prašomų priteisti išlaidų sudaro 2286 Lt, tačiau neteisingai nurodė šios sumos išraišką eurais (932 €), kas laikytina technine klaida, todėl ieškovei aiškiai išreiškus valią dėl 2286 Lt priteisimo iš atsakovo ir atsakovui sutikus būtent su tokiu reikalavimu, iš jo ieškovei priteistina šios sumos eurais išraiška, t.y. 662,07 €.

Dėl buto, esančio S. S. g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje atidalijimo

Būdami santuokoje, ieškovė ir atsakovas 1992 m. lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį nuosavybės teise įgijo trijų kambarių 66,67 kv.m. bendro ploto, 39,27 kv.m. gyvenamojo ploto būtą su rūsiu, unikalus Nr. 1098-9011-0011:0033, esantį Vilniaus m. sav. Vilniaus r. S. S. g. 80-34, kurio vertė naujausiais byloje turimais VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenimis 2015-05-01 dienai buvo 53600 € (I t., b.l. 33-34, III t., b.l. 120-121). Kaip matyti iš buto Techninės apskaitos bylos, bute yra tris izoliuoti kambariai, virtuvė, sandėlis, vonia ir tualetas (IV tomas, b.l. 2-6). Atsakovas prašė atidalyti jam priklausančią dalį buto iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovei priteisiant ją natūra, o atsakovui iš ieškovės priteisiant ½ jo dalies dydžio kompensaciją – 26800 €.

Kaip jau buvo minėta aukščiau, pagal teismų praktiką priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai: 1) išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; 2) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi (pvz., LAT 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006). Be to, jei atsidalijantis ar kitas bendraturtis (kiti bendraturčiai) sutinka gauti kompensaciją, paprastai kompensacija ir priteisiama tokiam bendraturčiui (bendraturčiams). Tokio pageidavimo gali būti nepaisoma, jei kitas bendraturtis neturi lėšų kompensacijai mokėti arba visi bendraturčiai pageidauja kompensacijos už savo dalį. Tai reiškia, kad nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, svarbu ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip buvusio bendro daikto netektų abu bendraturčiai. Tais atvejais, kai teismas, ištyręs realias šalių galimybes sumokėti kompensaciją, pripažįsta, kad toks atidalijimo būdas negalės būti įvykdomas, ieškinį dėl atidalijimo atmeta. Toks teismo sprendimas galėtų būti pagrindas bendraturčiams svarstyti, ar nėra racionalesnio bendrosios nuosavybės pasibaigimo būdo, pavyzdžiui, bendro daikto pardavimas (LAT 2010-02-18 Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1. Teismų praktika, Nr. 32).

Atsižvelgiant į tai, kad: 1) atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad trijų izoliuotų kambarių buto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra be neproporcingos žalos butui, šiuo atveju nebūtų įmanomas; 2) kiekvieno iš bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygi, vienoda, t.y. atsakovo dalis, palyginus su ieškovei priklausančia dalimi, nėra gerokai mažesnė; 2) ieškovė R. P. nesutiko su atsakovo siūlomu atidalijimo būdu, priteisiant iš jos piniginę 26800 € dydžio kompensaciją, nurodydama, jog būtų finansiškai nepajėgi išmokėti ją atsakovui, o byloje esantys rašytiniai įrodymai, atspindintys ieškovės turtinę padėtį, iš tikrųjų rodo, kad ieškovės galimybės išmokėti atsakovui tokio dydžio (26800 €) kompensaciją yra ribotos, kadangi ji gauna apie 130 € darbo užmokestį, apie 200 € pensiją, realiai nuosavybės teise turi tik ½ dalį minėto buto, ir tik šiuo sprendimu jai pripažintina nuosavybės teisė į ½ dalį žemės sklypo bei priteistinos atitinkamos pinigų sumos iš atsakovo, tuo pačiu priteisiant ir atitinkamas sumas iš jos atsakovui, kaip paaiškino ieškovė, jokio kito turto, santaupų ji neturi, šioje byloje ji dėl sunkios turtinės padėties buvo iš dalies atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (I t., b.l. 83-93, 134-135; 3) byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad tarp bendraturčių apskritai būtų kilę nesutarimai dėl naudojimosi bendrąja nuosavybe, juo labiau, kad pats atsakovas gyveno ginčo bute iki 2011-2012 m., kai savo noru persikraustė gyventi į naujai pastatytą namą, nėra duomenų ir įrodymų, kad ieškovė būtų draudusi atsakovui naudotis butu, kitaip trukdytų jam įgyvendinti savo, kaip savininko teises; 5) šioje konkrečioje situacijoje teismas sprendžia, kad šalių nėra išnaudotos visos galimybės spręsti dėl racionalesnio bendrosios nuosavybės pasibaigimo būdo, ypač atsižvelgiant į tai, kad šalys tik šio teismo sprendimo pagrindu tampa ir žemės sklypo bendraturčiais, t.y. bendrojoje dalinėje nuosavybėje lygiomis dalimis turės kelis objektus,

todėl atsakovo reikalavimas dėl jam priklausančios ½ dalies buto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, įpareigojant ieškovę sumokėti jam piniginę kompensaciją, šiuo metu negali būti tenkinamas.

Dėl trečiųjų asmenų N. B. ir J. B. savarankiškų reikalavimų

Tretieji asmenys N. B. ir J. B. prašė priteisti solidariai iš ieškovės ir atsakovo atitinkamai 10137 € ir 4345 € paskolų bei palūkanas, nurodydami, jog 2009-11-13 paskolino šiuos pinigus atsakovui I. P. žemės sklypo, esančio Vilniaus r. Rudaminos sen. Rudaminos k. (duomenys neskelbtini), pirkimui, ir, kaip atsakovas I. P. priešieškiniu, prašydami šias skolines prievoles pripažinti solidariomis ieškovės ir atsakovo prievolėmis. Atsakovas ir tretieji asmenys savo pozicijai pagrįsti pateikė į bylą atsakovo ranka surašytus du identiško turinio 2009-11-13 datuotus paskolos raštelius, kuriuose nurodyta, kad jis pasiskolino iš sesers N. B. ir J. B. atitinkamai 35000 Lt ir 15000 Lt žemės sklypo pirkimui (III t., b.l. 57-60). Vis dėlto, teismas tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens N. B. teismo posėdyje duotus paaiškinimus dėl paskolos jam suteikimo, tiek pateiktus raštelius vertina kritiškai ir nagrinėjamos bylos kontekste laiko nepakankamais įrodymais realių paskolos teisinių santykių tarp trečiųjų asmenų ir bylos šalių konstatavimui bei trečiųjų asmenų savarankiškų reikalavimų patenkinimui, nes: 1) ieškovė R. P. savo paaiškinimais kategoriškai neigė paskolos sutarčių su N. B. ir J. B. sudarymą, pinigų žemės sklypui įgyti skolinimosi tiek iš jų, tiek iš kitų asmenų, tokio skolinimosi poreikio faktą, nurodydama, jog apie šias paskolas niekada nebuvo girdėjusi, nei atsakovas, nei N. B., nei J. B. iki šio teismo proceso niekada nebuvo nieko užsiminę apie paskolas, niekada nereikalavę jų grąžinti, nereiškę nei ieškovei, nei atsakovui, su kuriuo kartu faktiškai gyvenant ir buvo įgytas žemės sklypas už bendrai uždirbtas ir turėtas lėšas, jokių pretenzijų ir reikalavimų dėl paskolų grąžinimo; 2) pats atsakovas I. P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovei niekada nebuvo nieko minėjęs apie paskolas žemės sklypo Vilniaus r. Rudaminos k. Žaibo g. 18, pirkimui, t.y. jog sklypas buvo perkamas iš skolintų lėšų, taip pat ir tretysis asmuo N. B. paaiškino, kad ieškovei R. P. pinigų neskolino ir neperdavė, ieškovei nieko nebuvo žinoma apie paskolą, jai niekada nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl paskolos grąžinimo; 3) tretieji asmenys ir atsakovas, sutikęs su jų reikalavimais, yra artimais giminystės ryšiais susiję asmenys –seserys ir brolis, todėl neabejotinai tretieji asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi atsakovo naudai, ir vien jų duoti paaiškinimai negali būti vertinami kaip patikimi, kaip ir jų surašyti rašteliai; 4) abejonių dėl paimtos iš N. B. ir J. B. paskolos žemės sklypo įgijimui iš esmės tą pačią dieną, kaip ir buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis (2009-11-13) kelia ir tas faktas, jog teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose pats atsakovas buvo nenuoseklus: 2014-12-22 pateiktame atsiliepime atsakovas nurodė, kad žemės sklypą įgijo už skolintas iš seserų ir savo asmenines, taip pat ir sūnaus dovanotas pinigines lėšas (I t., b.l. 169), 2015-03-23 atsiliepime nurodė, kad sklypas įgytas vien už skolintas lėšas (II t., b.l. 56); 5) tampa neaišku, protingumo bei bonus pater familias elgesio kriterijus neatitinka situacija, kodėl, kaip nurodo atsakovas, neturėdamas nuosavų piniginių lėšų, jis vis dėlto, įsigijo didelės vertės nekilnojamąjį turtą, savo lėšomis jame pradėjo statyti ir faktiškai pastatė net 131000 € vertės gyvenamąjį namą, kurio statyboms nebuvo imtos jokios paskolos, tuo metu sėkmingai dirbdamas I. P. įmonėje bei UAB „Vankoma“, sėkmingai vykdydamas prievoles AB „Šiaulių bankas“ ir pan. Kaip matyti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktų I. P. įmonės 1996-2009 m. laikotarpio deklaracijų bei UAB ‚Vankoma“ 2008-2009 m. laikotarpio deklaracijų (II t., b.l. 72-200, III t., b.l. 1-23), ginčo žemės sklypo įgijimo metu abi įmonės dirbo ir gavo pajamas, byloje atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad įmonių finansinė padėtis būtų buvusi sunki, pats atsakovas negautų pajamų iš darbo jose, ar paties atsakovo ir tuo metu faktiškai su juo kartu gyvenusios bei bendrą ūkį vedusios ieškovės R. P., be kita ko, dirbusios oficialų darbą ir gavusios darbo užmokestį kalėjime, šeimos padėtis būtų buvusi tiek sunki, kad šalys neturėtų lėšų turto įgijimui ir būtų poreikis jas skolintis, juo labiau, kad žemės sklype buvo planuota statyti gyvenamąjį namą, t.y. patirti dar didesnes išlaidas; 6) jeigu, kaip nurodo atsakovas ir tretieji asmenys, tarp jų iš tikrųjų buvo sudaryta paskolos sutartis, nėra aišku, kodėl atsakovas, toliau ir iki šiol sėkmingai plėtodamas verslą minėtose įmonėse, turėdamas nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, deklaruojantis galįs ir esąs finansiškai pajėgus išmokėti ieškovei pinigines kompensacijas už jam tenkančią bendro turto dalį viso žemės sklypo, I. P. įmonės ir UAB „Vankoma“ akcijų priteisimo jam natūra atveju, iki šiol nėra grąžinęs minėtų paskolų, o tretieji asmenys N. B. ir J. B. pradėjo reikalauti jas grąžinti būtent dabar, tik šio teismo proceso metu; 7) byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tas atsakovo ir trečiojo asmens N. B. paaiškinimuose nurodomą aplinkybes, kad atsakovui iš tikrųjų buvo perduoti paskolinti pinigai (pvz., banko sąskaitos išrašų, pinigų įnešimo kvitų ir pan.) ir kad šie pinigais iš tikrųjų buvo panaudoti būtent žemės sklypo įsigijimui; 8) Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties 2.1. p. nurodyta, kad dalį parduodamo turto kainos – 10000 Lt pardavėjai jau buvo gavę iš pirkėjo prieš pasirašant ir patvirtinant sutartį, o sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dieną gavo likusią sumą - 40000 Lt (III t., b.l. 50-53), kas taip pat leidžia suabejoti atsakovo I. P. ir trečiojo asmens N. B. paaiškinimais, jog visą žemės sklypui pirkti reikalingą pinigų sumą – 50000 Lt – jis pasiskolino iš seserų N. B. ir J. B. būtent tą pačią dieną, kaip ir buvo sudaryta sutartis, t.y. 2009-11-13.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovui ir tretiesiems asmenims neįrodžius paskolos teisinių santykių tarp jų, o taip pat ir tarp trečiųjų asmenų bei ieškovės R. P. fakto, neįrodžius solidarios abiejų šalių prievolės pagal galimai sudarytas sutartis fakto, tiek trečiųjų asmenų N. B. ir J. B. savarankiški reikalavimai, tiek atsakovo I. P. priešieškinio reikalavimas dėl paskolų priteisimo ir prievolių pagal paskolos sutartis pripažinimo solidariomis abiejų ginčo šalių prievolėmis, negali būti tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė R. P. sumokėjo viso 318,62 € žyminio mokesčio (2014-11-06 nutartimi ieškovė buvo atleista nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo), patyrė 31,94 € pašto išlaidų, 700 € išlaidų nekilnojamojo turto vertinimui, 800 € išlaidų advokatės teisinei pagalbai apmokėti (I t., b.l. 81, 94, 96, 118, 131, 134-135, 38-139, IV t., b.l. 126, V t., b.l. 2, 4-5, 33-34), t.y. viso patyrė 1850,56 € bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas I. P. sumokėjo 712 € žyminio mokesčio (teismo 2015-05-11 nutartimi jam buvo atidėtas 659,11 € dalies žyminio mokesčio už priešieškinį sumokėjimas) (III t., b.l. 122, 136), tuo tarpu duomenų ir įrodymų apie patirtas kitas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas advokatės teisinei pagalbai apmokėti, atsakovas nepateikė. Tretysis asmuo N. B. sumokėjo 425 €, o tretysis asmuo J. B. - 182 € žyminio mokesčio (IV t., b.l. 136-137).

Kadangi teismas atmetė neturtinius ieškovės reikalavimus dėl santuokos nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, tenkino apie 19,5 procentų turtinių reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistina proporcinga patenkintų reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidų dalis – 360,85 € (CPK 93 str. 2 d., 98 str.). Kadangi teismas patenkino apie 55 procentus atsakovo pareikštų turtinių reikalavimų, jam iš ieškovės priteistina proporcingai patenkintų reikalavimų daliai patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis – 391,60 €, tuo tarpu į valstybės biudžetą iš atsakovo priteistina tik proporcinga atmestų reikalavimų daliai (45 procentai) žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas jam buvo atidėtas – 296,59 €. Atmetus trečiųjų asmenų savarankiškus reikalavimus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsižvelgiant į protingumo ir racionalumu kriterijus, valstybės patirtos 28,67 € išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš ieškovės, atsakovo ir trečiųjų asmenų, pareiškusių savarankiškus reikalavimus, lygiomis dalimis, t.y. po 7,16 € iš kiekvieno.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 93, 96, 259, 263, 265, 307 straipsniais

nusprendė:

Civilinę bylą dalyje dėl atsakovo I. P. priešieškinio reikalavimo ieškovei R. P., tretysis asmuo – G. K., dėl 2896 € kreditorinio įsipareigojimo G. K. pripažinimo solidaria ieškovės R. P. ir atsakovo I. P. prievole nutraukti.

I. R. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Vilniuje, S. S. g. 80-34) ieškinį atsakovui I. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Vilniaus r. Urdaminos k. (duomenys neskelbtini)) bei atsakovo I. P. priešieškinį ieškovei R. P., tretieji asmenys - I. P. įmonė, AB „Šiaulių bankas“, N. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Vilnius), J. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Vidūno g. 27-58, Vilnius), G. K., tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad 1979-01-12 tarp ieškovės R. P. ir atsakovo I. P. sudaryta santuoka, įregistruota Jurotiškių kaimo taryboje, Jurotiškių gyvenvietėje, Baltarusijoje, įrašo Nr. 5, nutraukta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-01-05 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2¹¹-543/99, laikytina pasibaigusia 2009-11-06 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravus santuokos nutraukimą, įrašo Nr. 1623.

I. R. P. ir atsakovui I. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią I. P. įmonę (kodas – 123765334, buveinė – S. S. g. (duomenys neskelbtini), Vilnius) padalinti lygiomis dalimis, priteisiant ją natūra atsakovui I. P., o ieškovei R. P. priteisiant iš atsakovo I. P. 10933,15 € (dešimt tūkstančių devynių šimtųtris dešimt trijų eurų 15 centų) kompensaciją.

I. R. P. ir atsakovui I. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias 100 vnt. UAB „Vankoma“ (kodas – (duomenys neskelbtini), buveinė – Vilnius, S. S. g. (duomenys neskelbtini)) akcijų padalinti lygiomis dalis, priteisiant jas natūra atsakovui I. P., o ieškovei R. P. priteisiant iš atsakovo I. P. 1448,10 € (vienas tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimt aštuoni eurai 10 centų) kompensaciją.

Pripažinti ieškovei R. P. nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 6437), esančio Vilniaus r. Rudaminos sen. Rudaminos k. (duomenys neskelbtini).

Prievolę pagal atsakovo I. P. ir trečiojo asmens AB „Šiaulių bankas“ 2005-06-03 Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti solidaria ieškovės R. P. ir atsakovo I. P. prievole.

Priteisti iš ieškovės R. P. atsakovui I. P. regreso tvarka 5122 € (penkis tūkstančius vieną šimtą dvidešimt du eurus) jo sumokėtų kredito įmokų vykdant 2005-06-03 su AB „Šiaulių bankas“ sudarytą Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovės R. P. atsakovui I. P. 2172 € negrąžintos paskolos, 74 € palūkanų, viso – 2246 € (du tūkstančius du šimtus keturiasdešimt šešis eurus) bei 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2015-05-11 iki visiško teismo sprendimo šioje dalyje įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo I. P. ieškovei R. P. 662,07 € (šešis šimtus šešiasdešimt du eurus 07 centus) buto išlaikymo išlaidų.

Likusioje dalyje ieškovės R. P. ieškinį ir atsakovo I. P. priešieškinį atmesti.

Trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, N. B. ir J. B. ieškinį R. P. ir I. P. atmesti.

Priteisti ieškovei R. P. iš atsakovo I. P. 360,85 € (tris šimtus šešiasdešimt eurų 85 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui I. P. iš ieškovės R. P. 391,60 € (tris šimtus devyniasdešimt vieną eurą 60 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės R. P. 7,16 € (septynis eurus 16 centų), iš atsakovo I. P. – 303,75 € (tris šimtus tris eurus 75 centus), iš trečiojo asmens N. B. -7,16 € (septynis eurus 16 centų), iš trečiojo asmens J. B. - 7,16 € (septynis eurus 16 centų) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus rajono apylinkės teismą.