- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-25
- Bylos Nr.
- 2A-881-524/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė
- Atsakovas
- R. P., A. J., V. M., K. S.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės,
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rigena“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Rigena“ ieškinį atsakovams R. P., A. J., V. M., K. S. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė ,,Marių namai“, S. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I . Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų padarytai žalai atlyginti 20 592,82 EUR, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog 2016 m. liepos 18 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta R. P.. 2016 m. liepos 18 d. teismo nutartyje UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovui buvo nustatytas 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos laikotarpis perduoti bankroto administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, tačiau nurodymas nėra įvykdytas iki šiol. Nurodė, jog keičiantis įmonės vadovams buvo prarastas įmonės turtas ir dokumentai, dėl to iš dalies negalima patenkinti įmonės kreditorių reikalavimų, padaryta žala įmonės kreditoriams. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovu nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. birželio 19 d. buvo R. P., nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d. A. J., nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. V. M., nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo – K. S.. Nurodė, jog A. J. bankroto administratorei perdavė bendrovės turto už 2 153,98 EUR, todėl neperduoto turto vertė sudaro 20 592,82 EUR. Pažymėjo, jog bendrovės valdymo organams yra žinoma apie bankroto bylos iškėlimą ir nustatytą pareigą perduoti turtą, tačiau šią pareigą jie ignoruoja, tokiu savo elgesiu darydami žalą bankrutavusiai įmonei ir jos kreditoriams. Pažymėjo, jog atsakovai neužtikrino privalomos įmonės turto ir dokumentų apsaugos. Baigiantis jų vadovavimui įmonei kiekvienas jų turėjo užtikrinti skaidrų bendrovės turto ir dokumentų perdavimą. Nurodė, jog atsakovai solidariai atsakingi už bendrovei padarytą žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2018 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, panaikino teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, teismo sprendimui įsiteisėjus.
4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančio juridinio asmens vadovo (vadovų) civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Priešingai, byloje pateikti įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovas K. S., kaip paskutinis juridinio asmens vadovas, atliko neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė žalą bendrovei, byloje nėra nustatytos aplinkybės, jog atsakovai R. P., V. M. ar A. J. atliko neteisėtus veiksmus nagrinėjamos civilinės bylos kontekste. Pateikti įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, jog bankroto administratorei neperduotas turtas yra prarastas ir administratorė neturi galimybės šį turtą susigrąžinti iš trečiųjų asmenų, nors byloje pateikti duomenys, sudarantys pagrindą manyti, jog neperduotas turtas yra galbūt trečiųjų asmenų valdomas ir (ar) naudojamas. Ieškovė reikalavimą grindžia byloje pačios administratorės parengta pažyma apie neperduotą turtą, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių pažymoje nurodytus duomenis, byloje nepateikia, nors UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, susiję su įmonės pirkimais, bendrovės sudarytomis sutartimis, bankroto administratorei buvo perduoti. Pažymėtina, jog vien ieškinyje nurodyta aplinkybė, jog bankroto administratorei nėra žinomos aplinkybės, kada ir koks turtas buvo perduodamas keičiantis juridinio asmens vadovams, byloje nesant kitų įrodymų, pati savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog tokiais veiksmais bendrovei buvo padaryta žala. Ieškovės pateikti išvestiniai faktiniai duomenys tiesiogiai nepatvirtina faktinės turto būklės, šio turto egzistavimo natūra fakto, pažymėtina, jog byloje nėra pateikti įrodymai, jog šis turtas, jei jis egzistavo natūra, yra prarastas ar negali būti išreikalautas iš trečiųjų asmenų (CPK 178 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažinti, jog ieškovei buvo padaryta žala atsakovų neteisėtais veiksmais, o žalos dydis atitinka ieškinio sumą, nėra pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
5. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiuo argumentu: pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, spręsdamas dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. J. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti šie motyvai:
6.1. Apeliacinis skundas nepagrįstas nei teisiškai, nei faktiškai. Apeliantė iš esmės chronologiškai atkartoja teismo nustatytas ir skundžiamame sprendime įvertintas faktines aplinkybes, nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimų, kurie pagal įstatymą galėtų sudaryti pagrindą priimtą sprendimą naikinti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir jį keisti ar juo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
6.2. Ieškovė privalėjo įrodyti konkrečius atsakovų neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos dydį ir tuos konkrečius veiksmus susieti su konkrečia reikalaujama atlyginti žala (priežastinis ryšys). Ieškovė to nepadarė, o tiesiog pareiškė ieškinį visiems buvusiems įmonės vadovams, jiems perkeldama įrodinėjimo pareigą, iš esmės – reikalaudama iš atsakovų išsklaidyti visas ieškovės abstrakčias abejones dėl atsakovų bendros kaltės.
6.3. Ieškovė byloje atsakovo A. J., kaip įmonės dalyvio, civilinės atsakomybės neindividualizavo, o tiesiog perkėlė jam vadovo pareigas, nurodydama, jog jis nevykdė teismo nustatytos pareigos perduoti įmonės dokumentaciją ir turtą. Taigi ieškovė, visų atsakovų solidariąją civilinę atsakomybę grįsdama tapačiais faktiniais motyvais, t. y. kad jie visi nevykdė tų pačių pareigų, nepagrįstai sutapatino įmonės dalyvio ir vadovo atsakomybės institutus.
6.4. Ieškovė reikalavo atlyginti žalą už neperduotą įmonės turtą, nors byloje buvo nustatyta konkretaus įmonės turto buvimo vieta (tai taip pat konstatuota teismo sprendime) pas trečiuosius asmenis. Todėl ieškovės reikalaujamas žalos atlyginimo dydis yra nepagrįstas, kadangi aplinkybės, kad įmonės turtas yra pas trečiuosius asmenis, nekeičia to turto nuosavybės teisės. Tačiau tokia žala gali kilti, jeigu bankrutuojančios įmonės administratorė ir toliau nevykdys jai įstatyme nustatytų pareigų dėl to turto išreikalavimo.
7. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas R. P. nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
8. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas K. S. prašo atnaujinti praleistą terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti šie motyvai:
8.1. Byloje ieškovės atstovės per teismų EPP pateiktas nepasirašytas (PDF formatas) apeliacinis skundas.
8.2. Apeliaciniame skunde tik pakartotos BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinyje nurodytos aplinkybės.
8.3. Per laikotarpį, kada buvo bendrovės vadovu, K. S. nesudarė nė vieno sandorio, neatlikinėjo jokių kasos operacijų ir pinigų pervedimų per banką. K. S. pradėjus dirbti bendrovės vadovu, nei bendrovės dokumentai, nei turtas jam nebuvo perduoti. Šių aplinkybių neginčijo ir teismo posėdžio metu patvirtino BUAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė, todėl pagrįstai atmestas ieškinys atsakovui K. S..
8.4. K. S. bankroto administratorei pranešė ir apie tai pažymėjo turto perdavimo aktuose, kad didesnė dalis bendrovės turto, technikos, įrenginių buvo ir po jo atleidimo iš darbo liko statybos objektuose N., N., K., N.. Ieškovė byloje nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, patvirtinančių, kad K. S. nurodyto turto statybos objektuose nėra ir kad jis ėmėsi bet kokių priemonių tam, kad gražintų turtą iš statybos objektų.
8.5. Nepagrįstai ieškovė prašo priteisti žalos atlyginimą solidariai iš visų atsakovų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vertinant civilinės atsakomybės už dokumentų neperdavimą sąlygas, buvusiam įmonės vadovui atsakomybė kyla dėl dviejų įstatyme nustatytų pareigų pažeidimo: 1) įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo administratoriui perduoti įmonės turtą ir dokumentus (ĮBĮ 10 str. 4 d. 6 p., 7 d. 1 p..), 2) vadovo pareigos rūpintis įmonės finansine atskaitomybe pažeidimą, kurios turinys detalizuojamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 12 dalies 2 punkte, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ĮFAĮ) 27 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).
12. Teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimas sukelia ĮBĮ numatytus padarinius: įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą, įmonės valdymo organai privalo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą; įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų ir kt. (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Taip pat įmonės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) nuostatų. ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 7 punktuose nustatyta bendrovės vadovo atsakomybė už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą bei bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ĮFAĮ) 28 straipsnyje nustatyta, kad įmonės vadovas, nevykdantis pareigų, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu Juridinių asmenų registrui, arba netinkamai jas vykdantis, privalo atlyginti visą padarytą žalą įmonei ir (arba) kitiems asmenims. Pagal BAĮ 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Tais atvejais, kai žala padaryta per konkretaus vadovo įgaliojimų laikotarpį jam pažeidus minėtas imperatyviąsias įstatymų nuostatas, atsakomybė kyla savarankiškais pagrindais, kitaip nei specifinė dokumentų ir turto bankroto administratoriui neperdavusio vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-572-943/2016).
13. Šioje byloje nustatyta, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vadovu nuo 1999 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. birželio 19 d. buvo R. P., nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d. A. J., nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. V. M., nuo 2016 m. gegužės 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo K. S.. 2016 m. liepos 18 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla. Administratorė 2017-03-26 sudaryta pažyma įrodinėja neperduoto turto vertę ir aprašą, šioje pažymoje neperduoto turto vertė nurodyta 20 592,82 EUR (t. 1, b. l. 103–104). Byloje įrodyta, jog R. P. nuo įmonės įkūrimo iki 2013-05-31 buvo įmonės akcininku, o A. J. yra įmonės akcininkas nuo 2013-05-31 iki 2013-06-12 bei nuo 2015-10-15 (t. 1, b. l. 11). Byloje įrodyta, jog įmonės turtą bankroto administratorei perdavinėjo K. S. ir A. J. bankroto administratorei perdavė bendrovės turto už 2 153,98 EUR (t. 1, b. l. 17–28, 119–132).
14. Atsakovas K. S. administratorei nurodė, kad dalis ginčo turto yra pas R. P., dalis turto yra N. UAB ,,Marių namai“ ir dalis turto yra N. (t. 1, b. l. 29–30). Šią informaciją administratorė perkėlė ir į paminėtą 2017-06-3-26 pažymą (t. 1, b. l. 103–104), pagal kurią įrodinėja žalos dydį. Taigi, byloje nustatyta, jog yra sudarytas neperduoto turto sąrašas ir nurodyti subjektai, kuriems šis turtas buvo perduotas. Tačiau byloje nenustatyta, ar šis turtas pas nurodytus asmenis yra išlikęs.
15. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma būtent civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas yra kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1130/2003; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).
16. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jeigu byloje sprendžiama dėl vadovų įmonei padarytos žalos, atsiradusios jiems netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: konkretus turtas yra ar nėra. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, kas atsakingas už 20 592,82 EUR vertės turto neperdavimą bankroto administratorei. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, netyrė šiai bylai reikšmingų aplinkybių – ar konkretus turtas, įtrauktas į įmonės balansą, yra išlikęs.
17. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovaujasi duomenimis, nustatomais iš byloje surinktų įrodinėjimo priemonių, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama viešojo intereso svarba bylose, kuriose viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė (CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-106/2014). Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl viešojo intereso buvimo bankroto procese, kai ginčas byloje susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, teismas gali būti aktyvus ir rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-22/2010). Todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo siūlyti šalims teikti įrodymus – apklausti liudytojus dėl ginčo turto perdavimo aplinkybių R. P. ir A. J., užklausti UAB ,,Marių namai“ dėl neperduoto turto, kviesti UAB ,,Marių namai“ darbuotoją, kuriam buvo perduotas bankrutuojančios įmonės turtas, ir apklausti kaip liudytoją, o už rašytinio įrodymo nepateikimą ar neatvykimą į teismo posėdį skirti baudą (CPK 106, 191, 207 str.). Įvertinus šios bylos aplinkybes dėl ginčo turto buvimo vietos svarstytina byloje pripažinti trečiojo asmens UAB ,,Marių namai“ atstovo dalyvavimą būtinu (CPK 247 str. 3 d.).
18. Šioje byloje nebuvo atlikta visų atsakovų veiksmų dėl ginčo turto analizė, nes būtina nustatyti visų atsakovų veiksmuose solidariosios ar dalinės civilinės atsakomybės pagrindą, t. y. neteisėtus veiksmus, ir šiuos veiksmus susieti priežastiniu ryšiu su ieškovės įrodinėjama žala įmonei.
19. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016), tačiau šioje byloje ieškovė prašo priteisti žalos atlyginimą solidariai iš visų buvusių įmonės vadovų ir akcininkų.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad dokumentų priėmimo–perdavimo aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais ir tik iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame priėmimo–perdavimo akte esantys duomenys patvirtina visų atsakovų neteisėtus veiksmus, įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, jog bankroto administratorei priėmimo–perdavimo aktus sudarė du atsakovai – įmonės vadovas K. S. ir įmonės akcininkas A. J.. Atsakovas K. S. nurodė, kur yra ginčo turtas, sudarė jo apyrašą. Byloje atsakovo K. S. pranešimais įrodyta, jog jis, suderinęs su įmonės akcininku A. J., perdavė ginčo turtą R. P. (t. 1, b. l. 27–30), todėl administratorė, prašydama priteisti solidariai visą sumą iš visų buvusių įmonės vadovų ir akcininkų, tarp jų ir V. M., privalo nurodyti, ar keičiantis įmonės vadovams buvo sudaroma finansinė atskaitomybė ir kaip į ją buvo įtraukiamas ginčo turtas, t. y. nustatyti, ar ginčo turtas buvo perduotas kitiems vadovams, ar jo perdavimo metu realiai nebuvo, tačiau jis vis dar buvo įmonės balanse. Šiai aplinkybei nustatyti reikšmingi galėtų būti įmonės finansininko parodymai, todėl teismas, šios kategorijos bylose būdamas aktyvus, privalėjo siūlyti kviesti apklausai finansininkus, kurie dirbo keičiantis vadovams. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė teikia atsakovo K. S. paaiškinimus (t. 1, b. l. 27–30), jog jis perdavė ginčo turtą akcininkui A. J. leidus, todėl byloje būtina ištirti kitų atsakovų, buvusių vadovų, veiksmus teisėtumo prasme, nes ieškovė nurodo juos atsakovais.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nustatytos pareigos tik bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą bankroto administratoriui įtvirtinimas savaime neatima teisės įmonei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu tinkamai neperdavė turto ir dokumentų naujam įmonės vadovui ir todėl negalima nustatyti, kuri įmonės turto dalis prarasta dėl kiekvieno iš vadovų kaltės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015), tačiau šioje byloje nebuvo reikalaujama įrodymų ir nebuvo aiškintasi, kuri įmonės turto dalis prarasta dėl kiekvieno iš vadovų kaltės.
22. Pirmosios instancijos teismas neteikė įrodomosios reikšmės šios nutarties 20 p. nurodytiems pranešimams, kuriuose nurodyti asmenys, perėmę ginčo turtą. Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jam atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip dejure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių paaiškinimai taip pat laikytini įrodymais (CPK 177, 186 straipsniai), todėl šioje byloje būtina rinkti papildomus įrodymus atsakovų nurodomoms aplinkybėms patvirtinti arba paneigti, nes atsakovas K. S. nurodo, jog turtą perdavė R. P. leidus A. J., todėl šioms aplinkybėms paneigti ar patvirtinti byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų.
23. Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Pagal CPK 178 straipsnį šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi žala nepreziumuojama. Žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (CPK 177 straipsnis). Įvertinus šios bylos medžiagą darytina išvada, jog byloje nenustatyta, ar ieškovės nurodomas įmonės turtas, kurį ji perdavė kitiems ūkio subjektams, yra išlikęs ir ar išnaudotos visos teisinės priemonės šį turtą sugrąžinti bankrutuojančiai įmonei.
24. Vis dėlto tai nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis. Įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, o šios nutarties 17 p. nurodytais motyvais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva bei siūlyti šalims juos pateikti (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).
25. Pagal bendrąją CK įtvirtintą taisyklę (CK 6.5 straipsnis) skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė, tačiau CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. CK 6.279 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir 6.279 straipsnio 1 dalies normos gali būti taikomos, t. y. atsakomybė yra solidari, kai ne vienam asmeniui yra priskirtina visa žala arba aiški jos dalis, o priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti, o tais atvejais, kai priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė bus dalinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Taigi sprendžiant, ar byloje taikytina solidarioji ar dalinė atsakomybė, būtina nustatyti priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos pobūdį, t. y. kaip atsakovų veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar jos padidėjimą (2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013). Todėl šioje byloje būtina kiekvieno atsakovo veiksmų teisėtumo prasme analizė ir priežastinio ryšio su ieškovės nurodomomis pasekmėmis nustatymas.
26. Esant pirmiau nurodytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nenustatė esminių šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių, kas faktiškai valdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčo turtą, ar jis realiai yra išlikęs, pagal kokį susitarimą buvo perduotas kitiems ūkio subjektams ir ar buvo panaudotas įmonės reikmėms. Pažymėtina, kad siekiant tinkamai ir teisingai išspręsti kilusį ginčą, turi būti renkami papildomi įrodymai, susiję su faktiškai įmonės turtą valdžiusiais subjektais bei asmenimis, kuriems šis turtas buvo perduotas šios nutarties 17 p. nurodytais motyvais.
27. Atsižvelgdama į papildomai išreikalautinų ir tirtinų įrodymų apimtį bei pobūdį, jų pagrindu nustatomas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, ir į tai, kad ir byloje esami įrodymai nebuvo visapusiškai pirmosios instancijos teismo išnagrinėti, į tai, kad teismas šios kategorijos bylose yra aktyvus, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, daro išvadą, kad pagal byloje pateiktus įrodymus šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.