Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui V. J. dėl sandorio sąlygos pripažinimo apsimestine, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – T. J., A. J., notaras R. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir kitų atsakovo (apelianto) prašymų

27. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

28. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktų įrodymų turinį, atsižvelgdama į apeliacinio proceso paskirtį, laiko, jog dalis naujai teikiamų įrodymų (duomenys apie 2010 m. – 2015 m. policijos atliktus veiksmus ir atsakovo teiktus prašymus, duomenys apie kredito įstaigų neva įšaldomas atsakovo lėšas, bankų sukčiavimus) iš esmės nėra susiję su byloje nagrinėjamo ginčo dalyku. Kitaip tariant, nurodyti dokumentai neturi jokio ryšio su byloje nagrinėjamo ginčo esme, todėl, atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teisėjų kolegija šiuos atsakovo teikiamus naujus rašytinius įrodymus atsisako priimti. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu taip pat pateikė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų pažymą, kurioje nurodoma, kad atsakovas lankosi pas gydytoją psichoterapeutą. Kaip teigia atsakovas, byloje jau yra duomenys, patvirtinantys atsakovo psichinį sutrikimą, todėl, atsižvelgiant į tai, jog apeliaciniame skunde atsakovas nenurodo, kokia papildoma informacija bus įrodinėjama naujai teikiama pažyma, teisėjų kolegija ir šį naujai teikiamą įrodymą atsisako priimti.

29. Atsakovas apeliacinės instancijos teismo taip pat prašo tenkinti jo dar 2022 m. sausio 24 d. teismo posėdyje pareikštą prašymą – į bylą išreikalauti baudžiamųjų bylų Nr. 1-67-738/2013 ir 1-14-749/2016 medžiagą, kuri gali patvirtinti, jog atsakovas neatlygintinai, labdaringai skolino pinigus dėl politiniais motyvais vykdomo atsakovo V. J. persekiojimo, diskriminacijos, turto prievartavimo, automobilių grobimo ir niokojimo, nesankcionuotų kratų jo butuose, sužalojimų, patalpinimo į psichikos sveikatos priežiūros įstaigas ne dėl ligos, dėl ko yra kilusi reali grėsmė ne tik atsakovo sveikatai bei gyvybei, bet ir jo piniginėms lėšoms. Iš šio prašymo turinio matyti, kad atsakovas siekia įrodyti, jog ginčo suma (kaip galimai ir kitos atsakovo skolintos lėšos) ieškovei buvo suteikta neatlygintinai, tačiau iš prašymo nėra aišku, kokios konkrečiai jo nurodomose baudžiamosiose bylose esančios aplinkybės patvirtintų neatlygintinio skolinimo nesusijusiems fiziniams asmenims faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad atsakovo atžvilgiu buvo vykdomi baudžiamieji persekiojimai, dėl ko atsakovas galimai prarado pasitikėjimą valdžios institucijomis, nepagrindžia neatlygintinio (labdaringo) atsakovo piniginių lėšų skolinimo fakto. Dėl nurodyto, nesant konkrečių duomenų, kad prašomose išreikalauti baudžiamosiose bylose esanti informacija būtų reikšminga nagrinėjamam šalių ginčui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą dėl baudžiamųjų bylų išreikalavimo ir prijungimo. Pagrindų tenkinti tokį apelianto prašymą nenustato ir teisėjų kolegija, todėl prašymą atmeta.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių

30. Byloje nustatyta, kad atsakovas V. J. (kreditorius) ir R. J. bei T. J. (skolininkai, kredito gavėjai) 2018 m. rugsėjo 10 d. pasirašė paskolos sutartį, notarinio registro Nr. 3475, pagal kurią kreditorius paskolino skolininkams 19 840 Eur, kuriuos skolininkai įsipareigojo grąžinti ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 10 d.

31. Vadovaujantis Sutarties 1.1 punktu, skolininkai įsipareigojo mokėti kreditoriui kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kiekvieno mėnesio 10 d., ne mažiau kaip po 320 Eur, pradedant nuo 2018 m. spalio mėn. Likusią negrąžintą paskolos dalį įsipareigojo grąžinti grynaisiais ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 10 d. Paskolos sutarties 2 punktu skolininkai patvirtino, kad visą paskolos sumą – 19 840 Eur gavo grynais pinigais (ne notaro akivaizdoje) prieš šios Sutarties pasirašymą. Sutarties 6 punktu šalys susitarė, kad už suteiktą paskolą palūkanos nemokamos. Paskolos sutarties 8 punktu skolininkai įsipareigojo solidariai mokėti kreditoriui 0,2 proc. dydžio netesybas už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią grąžinti praleistas terminas.

32. Skolininkai ir kreditorius 2018 m. rugsėjo 10 d. sudarė maksimaliosios hipotekos sutartį, notarinio registro Nr. 3478 (tekste – Hipotekos sutartis), pagal kurią skolininkai įkeitė kreditoriui jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – (duomenys neskelbtini).

33. Kauno miesto savivaldybės 8-ojo notaro biuro notaras R. P. 2019 m. rugpjūčio 19 d. kreditoriui išdavė vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 3709, kuriame pasiūlė priverstinai išieškoti iš skolininkų negrąžintą skolos sumą – 19 455,84 Eur, kurią sudaro negrąžinta paskolos suma – 18 874 Eur ir delspinigiai iki 2019 m. liepos 23 d. – 581,84 Eur, taip pat nuo 2019 m. liepos 24 d. skaičiuojamus delspinigius nuo skolos sumos iki visiško skolos išieškojimo.

34. Šio vykdomojo įrašo pagrindu antstolės I. B. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0115/19/01433 ir pradėti priverstinio 18 455,84 Eur skolos ir 23 697,21 Eur palūkanų išieškojimo iš skolininkų R. J. bei T. J. veiksmai išieškotojo V. J. naudai, areštuotas ieškovei ir trečiajam asmeniui T. J. priklausantis turtas.

35. Ieškovė teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti 2018 m. rugsėjo 10 d. paskolos Sutarties sąlygą dėl jos neatlygintinumo, taip pat ir pačią Sutartį negaliojančia, taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas ieškinį iš esmės tenkino, pripažino Sutarties sąlygą, kurioje nustatyta, jog atsakovas skolina pinigus be palūkanų (neatlygintinai) apsimestine, o 2018 m. rugsėjo 10 d. paskolos Sutartį negaliojančia (niekine) nuo sudarymo momento dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas taip pat iš dalies tenkino ieškovės prašymą dėl restitucijos taikymo ir įpareigojo ieškovę bei trečiąjį asmenį grąžinti atsakovui 9 579 Eur. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, laiko, jog ieškovė neįrodė, kad gavo mažesnę nei nurodyta Sutartyje paskolos sumą, teigia, kad paskolos Sutartis buvo neatlygintinė, skolininkai paskolą ėmė verslo poreikiams tenkinti, todėl šiuo atveju negalėjo būti taikomos SNTSKĮ nuostatos. Šiai atsakovo pozicijai iš esmės pritaria ir tretieji asmenys – A. J. bei notaras R. P.. Tuo tarpu ieškovė ir trečiasis asmuo T. J. laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo ieškinys iš esmės buvo patenkintas.

Dėl ginčo esmės

36. Teigdama, kad Sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, ieškovė nurodė, jog atsakovas paskolos sutarties, kurios užtikrinimui įkeičiamas nekilnojamas turtas, šalimi (paskolos davėju) būti negali, kadangi taip yra pažeidžiamos imperatyvios įstatymo normos – SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalis ir 25 straipsnio 1 dalis. SNTSKĮ (šioje nutartyje cituojama teisės akto redakcija, galiojusi ginčo Sutarties sudarymo metu) 3 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas – asmuo, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą. SNTSKĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę verstis kredito teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį kredito davėjų sąrašą.

38. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju ginčo Sutarties teisėtumas galėtų būti vertinamas SNTSKĮ nuostatų kontekste tik pasitvirtinus dviem prielaidoms: 1) kad ginčo paskolos sutartis buvo atlygintinė; 2) kad ji pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtina SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims. Abiejų prielaidų egzistavimą šiuo atveju teismas laikė įrodytą.

40. SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad SNTSKĮ taikomas: 1) kredito sutartims, pagal kurias kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise; 2) kredito sutartims, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto nuosavybę; 3) sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims. SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad SNTSKĮ netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. SNTSKĮ 3 straipsnio 18 dalyje įtvirtinta, kad kredito sutartis – sutartis, pagal kurią kredito davėjas arba paskolos davėjas teikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui kreditą atidėtojo mokėjimo, paskolos ar kito panašaus finansinio susitarimo forma.

41. Iš minėtų SNTSKĮ nuostatų matyti, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju ginčo Sutarties teisėtumas galėtų būti vertinamas SNTSKĮ nuostatų kontekste tik pasitvirtinus dviem prielaidoms: 1) kad ginčo paskolos Sutartis buvo atlygintinė; 2) ji pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtina SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims.

Dėl paskolos sutarties (ne)atlygintinumo

42. Ginčijamos paskolos Sutarties 6 punkte nustatyta, kad atsakovas ieškovei ir trečiajam asmeniui skolina be palūkanų (neatlygintinai), tačiau ieškovė teigia, jog paskolos Sutartis buvo atlygintinė – atsakovas ieškovei ir trečiajam asmeniui paskolino mažiau nei nurodyta paskolos sutartyje (15 000 Eur), o likusi suma (4 840 Eur), nurodyta Sutartyje, yra atsakovui tenkantis užmokestis už skolinimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė savo teiginį įrodė. Atsakovas apeliaciniame skunde su tokiu vertinimu nesutinka.

43. CK 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Taigi, tokiu atveju prezumpcija turi būti paneigta teigiančiojo priešingai. Šioje byloje atsakovas nurodė, kad paskolos Sutartis buvo neatlygintinė ir šią aplinkybę grindė pačios Sutarties nuostatomis; faktu, kad perdavė ieškovei ir trečiajam asmeniui visą Sutartyje nurodytą paskolos sumą; paskolos gavėjai patys ne kartą raštu patvirtino, jog gavo 19 840 Eur sumą; tai patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma, padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju ginčo Sutartis buvo atlygintinė, ir apeliacinio skundo argumentai dėl paskolos Sutarties neatlygintinumo šios išvados nepaneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, nei paskolos Sutarties nuostatos, nei kitos atsakovo įrodinėjamos aplinkybės nepaneigia įstatyme įtvirtintos paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcijos. Tiek ieškovės pateikiami įrodymai, tiek Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad ieškovei bei trečiajam asmeniui atsakovas skolino atlygintinai.

45. Visų pirma, sutiktina su ieškovės argumentais, kad, kol atitinkama Sutarties nuostata nebuvo nuginčyta teismo tvarka (šiuo atveju – Sutarties atlygintinumas ir paskolos suma), nei ieškovė, nei trečiasis asmuo neturėjo pagrindo nurodyti kitokią paskolos sumą, nei įrašyta Sutartyje. Todėl atsakovo argumentai, kad ieškovė ne kartą raštu patvirtino (pasirašydama Sutartį, patvirtinimą apie pinigų gavimą), jog gavo 19 840 Eur paskolos sumą, vertintini tik šiuo aspektu, t. y. kaip veiksmo, atitinkančio Sutarties sąlygą, formalus atlikimas. Analogiškai vertintini ir vykdomosios bylos duomenys, kadangi išieškojimas yra vykdomas pagal tokią sumą, kokia užfiksuota Sutartyje. Be to, Sutarties sudarymo metu ieškovė bei trečiasis asmuo galimai neturėjo informacijos, kad jų sudaroma Sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl galėjo būti susiformavę klaidingą nuomonę, jog turi grąžinti ne tik faktiškai gautą paskolos sumą, bet ir užmokestį už naudojimąsi paskola. Dėl to, galima suprasti, kad ieškovė savo rašytuose laiškuose įsiskolinimu atsakovui laiko ne tik paskolos sumą, bet ir atlygį atsakovui už suteiktą paskolą, t. y. sumą viršijančią 15 000 Eur.

46. Konstatuodamas ginčo Sutarties atlygintinumą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kauno apylinkės teisme nagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-30-993/2019 medžiaga. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi neįsiteisėjusiais teismų procesiniais dokumentais minėtoje baudžiamojoje byloje, kadangi šios bylos medžiaga nebuvo prijungta prie nagrinėjamos bylos. Apelianto vertinimu, taip pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 14 straipsnyje įtvirtintą teismo pareigą tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus ir pagrįsti sprendimą tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

47. Pagal CPK 14 straipsnį teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus CPK numatytus atvejus. CPK 265 straipsnis numato, kad priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. Teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus.

49. Nežiūrint į tai, ieškovė į bylą taip pat pateikė ir kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovo veiklos modelį atlygintinai skolinant lėšas fiziniams asmenims, pvz. – Lietuvos bankas 2019 m. rugpjūčio 22 d. rašte, adresuotame atsakovui V. J., nurodė, jog V. J. dar 2019 m. liepos 9 d. raštu buvo įspėtas apie tai, kad jis, kaip fizinis asmuo, neturi teisės verstis nei vartojimo kredito teikimo, nei kredito, susijusio su nekilnojamojo turto įkeitimu, teikimo veikla, išskyrus sudaryti pavienius, atsitiktinius sandorius. Dėl to Lietuvos bankas pakartotinai įspėjo V. J., kad per 7 darbo dienas negavus informacijos apie neteisėtos veiklos nutraukimą, apie atsakovo vykdomą neteisėtą veiklą praneš teisėsaugos institucijoms. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, galėjo susiformuoti pagrįstą įsitikinimą, kad atsakovas fiziniams asmenims skolina atlygintinai ir, mažai tikėtina, jog atsakovo veiklos modelis dėl paskolos sutarties atlygintinumo slėpimo baudžiamojoje byloje nagrinėtu ir šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu pasikeitė. Byloje esant pakankamai informacijos apie tai, kad atsakovas galimai fiziniams asmenims skolina atlygintinai, paslėpdamas mokestį padidinta paskolos suma, ieškovė taip pat ir kitais duomenimis įrodė, kad ir šiuo atveju paskolos Sutartis buvo atlygintinė.

50. Pavyzdžiui, byloje nustatyta, kad iš karto po ginčijamos Sutarties sudarymo į ieškovės banko sąskaitas (nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 14 d.) buvo įnešta, o vėliau išgryninta 14 100 Eur – 14 500 Eur. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad iš karto po paskolos suteikimo tarp ieškovės minėtų sąskaitų atsispindėjo pinigų judėjimas artimas 15 000 Eur, bet ne 19 840 Eur sumai. Be to, iš pateikto į bylą šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais, vykusio 2021 m. kovo – balandžio mėnesiais, matyti, kad šalių įvardijama skolos suma kinta, o ir pats atsakovas aptarinėja mažesnę paskolos sumą nei nurodyta Sutartyje. Dėl to pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog paskolos suma buvo mažesnė (15 000 Eur) nei nurodyta Sutartyje (19 840 Eur).

51. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021. Tačiau sutikti su apeliantu nėra pagrindo, kadangi kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją). Šiuo atveju Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021 vertintina kaip analogiška nagrinėjamai bylai, be to, abiejose bylose atsakovu buvo tas pats asmuo – V. J.. Abiejose bylose buvo sprendžiama dėl sudarytų paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis tuo pačiu pagrindu – dėl prieštaravimo imperatyvioms SNTSKĮ nuostatoms, todėl buvo vertinamas tiek sutarties atlygintinumo aspektas, tiek paskolos suteikimo tikslas. Pažymėtina, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog dėl aptariamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties atsakovas buvo pateikęs kasacinį skundą, tačiau kasacinis teismas šį skundą atsisakė priimti, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartyje pateikti teisės aiškinimai yra įsigalioję ir taikytini kitose panašiose ar analogiškose bylose.

52. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2021 m. balandžio 13 d. nutartyje, analizuodama paskolos sutarčių tarp atsakovo ir kitų paskolos gavėjų atlygintinumo klausimus, padarė išvadą, kad atsakovas skolino pinigus atlygintinai. Šios išvados padarytos remiantis Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-993/2019, ūkininko A. S. raštu, vykdomųjų bylų, kuriose išieškotojas yra atsakovas, gausa, paskolos sutartyse nustatytomis neproporcingomis netesybomis. Visos šios nurodytos aplinkybės buvo analizuojamos ir nagrinėjamoje civilinėje byloje. Taigi, pirmosios instancijos teismas pasiremdamas minėtoje nutartyje pateiktomis aukštesnės instancijos teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, padarė labiau tikėtiną išvadą, kad Sutartis buvo atlygintinė. Teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui visiškai pritaria.

53. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalioja sandoris ar jo sąlyga, jeigu jie sudaryti kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinio sandorio atveju gali būti sudaromas netikras vaizdas (simuliuojama) dėl įvairių sandorio aplinkybių ar sąlygų – rūšies, pagrindo, objekto ar šalių tapatybės. Nagrinėjamos bylos atveju pagrįstai konstatuota sutarties sąlygos simuliacija, kai slaptas sandoris pakeitė prievolių, kylančių iš matomo sandorio, apimtį, nekeisdamas pačios sandorio teisinės prigimties – tarp šalių iš tiesų susiklostė skolinimo teisiniai santykiai, tačiau simuliacija pasireiškė dalyje dėl skolinimosi kainos – paskola faktiškai suteikta už atlyginimą, išoriškai reprezentuojant šį sandorį neatlygintiniu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino 2018 m. rugsėjo 10 d. paskolos Sutarties sąlygas dėl jos neatlygintinumo apsimestinėmis.

Dėl paskolos sutarties priskyrimo SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims

54. Kaip jau minėta, SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad SNTSKĮ (be šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nustatytų atvejų) taip pat taikomas sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims (pagal kurias kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise arba, kurių paskirtis – įgyti arba išlaikyti teisę į žemės arba kito esamo ar projektuojamo nekilnojamojo turto nuosavybę).

55. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijama paskolos Sutartis tiek pagal savo turinį (kredito gavėjų (ieškovės ir trečiojo asmens) įsipareigojimų įvykdymą užtikrinant nekilnojamojo turto hipoteka), tiek pagal sudarymo tikslą (atlyginimą atsakovui už piniginių lėšų skolinimą), gali būti priskiriamos kredito sutartims, kurios įvardijamos SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Atsakovas paskolos Sutartyje deklaruodamas suteikiamos paskolos neatlygintinumą ir neįsteigdamas juridinio asmens siekė išvengti imperatyvių SNTSKĮ nuostatų taikymo paskolos sutarčių sudarymui. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant pagrindui konstatuoti, jog atsakovas ginčo paskolos Sutartimi ieškovei ir trečiajam asmeniui skolino atlygintinai, o SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte esant įtvirtintai normai, kuri leidžia SNTSKĮ nuostatas taikyti ir sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytoms kredito sutartims, atsakovo su ieškove ir trečiuoju asmeniu sudarytai paskolos sutarčiai taikytinos SNTSKĮ normos.

56. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir Lietuvos bankas 2020 m. vasario 11 d. išvadoje, kuri pateikta šioje byloje. Išvadoje nurodyta, kad, vadovaujantis SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies punktu, įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. Tačiau SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad įstatymas taikomas sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms prie nurodyto straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų kredito sutarčių. Lietuvos bankas pažymėjo, kad minėta nuostata siekiama apsaugoti vartotojų interesus, kai kredito ar panašaus pobūdžio sutartis parengiama tokiu būdu, kad būtų išvengta SNTSKĮ taikymo. Lietuvos bankas yra ne kartą įspėjęs atsakovą dėl jo vykdomos skolinimo veiklos negalimumo, reikalaudamas atsakovo šią veiklą nutraukti. Pažymėtina, kad tokios pat pozicijos laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-246-1120/2021.

57. Papildomai pažymėtina, kad iki 2011 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nedraudė gyventojams, įregistravusiems individualią veiklą, verstis pinigų skolinimo (kreditų suteikimo) veikla. Tačiau pakeitus CK nuostatas, reglamentuojančias vartojimo kreditą, bei nuo 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, vartojimo kreditų davėjais gali būti tik juridiniai asmenys. Fiziniai asmenys neturi teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla.

58. Atsakovo vertinimu, ginčo paskolos Sutarčiai SNTSKĮ netaikytinas, nes ieškovė ir trečiasis asmuo naudojo paskolos sumą ne asmeniniams ar šeimos poreikiams, o verslo vykdymui. Pasak atsakovo, ieškovė ketino užsiimti viešojo maitinimo (kebabinės) veikla. Pagal SNTSKĮ 3 straipsnio 13 dalį kredito gavėjas – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Taigi, SNTSKĮ taikytinas atvejais, kuomet fiziniai asmenys sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio reikmėms.

59. Kaip matyti iš 2018 m. rugsėjo 10 d. paskolos Sutarties 3 punkto, paskola imama bendriesiems šeimos poreikiams tenkinti. Nors atsakovas teigia, kad paskolos suma suteikta paskolos gavėjų profesiniams, verslo poreikiams tenkinti, tačiau tokias aplinkybes galinčių patvirtinti įrodymų nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo priešingai išvadai nei padarė pirmosios instancijos teismas. Atsakovas ir apeliaciniame skunde nurodo deklaratyvius teiginius, kad lėšas ieškovei ir trečiajam asmeniui skolino verslo vystymui, jog nebūtų skolinęs lėšų šeimos poreikiams tenkinti ir pan. Tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Tuo tarpu ieškovės ir trečiojo asmens į bylą pateiktų įrodymų visuma suteikia pakankamą pagrindą teigti, kad iš atsakovo gauta suma buvo panaudota būtent šeimos poreikių tenkinimui (dukros išlaikymui, buto remontui ir pan.). Be to, kaip pagrįstai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, kad iš atsakovo gautos pinigų sumos būtų buvę panaudotos kokių nors juridinių asmenų ar trečiojo asmens, kaip ūkininko, veikloje. Ieškovės ir trečiojo asmens poreikį skolintis asmeniniams ar šeimos poreikiams, o ne verslo vystymui, papildomai patvirtina ir ieškovės bei trečiojo asmens darbo ieškančių asmenų statusas. Natūralu, kad neturint pakankamai lėšų būtiniems šeimos poreikiams užtikrinti, skolinimasis verslo vystymui yra mažiau tikėtinas. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija laiko įrodyta aplinkybę, kad atsakovas pinigų sumas pagal paskolos Sutartį skolino asmeninėms paskolos gavėjų šeimos, namų ūkio reikmėms.

60. Pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 3 dalies nuostatas skolinimas yra priskiriamas prie finansinių paslaugų, o teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama. SNTSKĮ 3 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas – asmuo, išskyrus fizinį asmenį ir pelno nesiekiantį juridinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti kreditą. SNTSKĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę verstis kredito teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai priežiūros institucija įrašo jį į viešąjį kredito davėjų sąrašą. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos normos yra imperatyvios, o ginčo paskolos Sutartis sudaryta jas pažeidžiant. Šių normų pažeidimo padarinys yra sandorio negaliojimas, nes minėtos normos buvo įtvirtintos konkrečiai paskolos gavėjų, kaip vartotojų, teisių apsaugai.

61. Šios minėto įstatymo nuostatos leidžia teigti, kad atsakovas, būdamas fizinis asmuo, neįsteigęs juridinio asmens, įtraukto į viešąjį kredito davėjų sąrašą, neturėjo teisės verstis skolinimo, skolininkams fiziniams asmenims įkeičiant nekilnojamąjį turtą, veikla, t. y. ginčo paskolos Sutartis jos sudarymo metu prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms – SNTSKĮ 3 straipsnio 11 daliai ir 25 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 3 dalies nuostatoms. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovė įrodė ginčo paskolos Sutarties ginčijimo pagrindą – paskolos Sutarties prieštaravimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), todėl ginčo paskolos Sutartis pagrįstai pripažinta negaliojančia (niekine) nuo jos sudarymo.

62. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 1.79 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ir sandorio patvirtinimo prezumpciją. Ieškovė sandorį patvirtino, nes iš dalies jį įvykdė (grąžino dalį paskolos). Patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jį ginčyti.

63. Pagal CK 1.79 straipsnį šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti: 1) sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė; 2) pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį; 3) užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą; 4) visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises. Atkreiptinas dėmesys, kad minima teisės norma reglamentuoja nuginčijamo sandorio patvirtinimą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju sandoris pripažintas negaliojančiu (niekiniu) nuo jo sudarymo momento. Pagal CK 1.78 straipsnį sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju ginčo Sandoris yra niekinis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, šalys negalėjo tokio sandorio patvirtinti, todėl apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

64. Pripažinus Sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikytina restitucija ir šalys privalo grąžinti viena kitai viską, ką gavo pagal negaliojančiu pripažintą sandorį. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje restituciją taikė ir atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo pritaikyto restitucijos būdo ir apskaičiuotos sumos, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai, kad jis: galimai nepasitiki kredito įstaigomis, valdžios institucijomis; dėl turimo psichikos sutrikimo gali elgtis nelogiškai ir pan., neturi esminės įtakos bylos baigčiai, kadangi byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių atsakovo suteikiamų paskolų atlygintinumą. Šiuo atveju atsakovo pasvarstymai, dėl kokių priežasčių jis priėmė sprendimą skolinti neatlygintinai (pvz. dėl tariamai jo atžvilgiu vykdomo persekiojimo, nepasitikėjimo valdžios institucijomis ir kredito įstaigomis ar turimo psichikos sutrikimo) prieštarauja byloje nustatytai faktinei aplinkybei – kad atsakovas už pinigų skolinimą atlyginimą gauna ar siekia gauti.

66. Apeliantas taip pat nurodo, kad ieškovei priteista 3 331 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra pernelyg didelė ir niekuo nepagrįsta, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, o skundžiamame sprendime nurodytos rekomendacijos nėra logiškai pagrįstos, suderintos su procesu. Tačiau ir šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

67. Tenkinęs ieškovės ieškinį iš dalies, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 3 621,92 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Rekomendacijose. Nors atsakovas teigia, kad minimos Rekomendacijos nėra logiškai pagrįstos, suderintos su procesu, tačiau šis dokumentas yra galiojantis poįstatyminis teisės aktas, kuriuo privalo vadovautis teismai, paskirstydami šalių bylinėjimosi išlaidas, todėl tokie apeliacinio skundo teiginiai neturi jokio teisinio pagrindo.

68. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad procesas pirmosios instancijos teisme tęsėsi daugiau nei metus, byla buvo išnagrinėta per keturis posėdžius, byloje buvo pateikti trys atskirieji skundai, atsakovo procesiniai dokumentai ir prašymai yra didelės apimties. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su ieškovės pozicija, kad šiuo atveju byloje ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti vertinamos kaip nepagrįstai didelės. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Rekomendacijas vien už ieškinio 2021 m. balandžio mėnesį parengimą maksimali priteistina suma yra didesnė nei visos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos.

69. Kasacinio teismo formuojama teismų praktika ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 36 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakė į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus ir pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams plačiau neanalizuoja kitų apelianto argumentų. Taip pat pažymėtina, kad dalis atsakovo apeliacinio skundo argumentų yra susiję su kitose civilinėse bylose priimtais procesiniais sprendimais, todėl dėl šių argumentų teisėjų kolegija taip pat nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

70. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, teisingai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia teismų praktika, o atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

71. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos atsakovui neatlyginamos, tačiau ieškovei iš atsakovo priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal ieškovės teismui pateiktus dokumentus ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 900 Eur teisinės pagalbos išlaidų, kurias prašo priteisti iš atsakovo. Šis ieškovės prašymas tenkintinas, nes prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus rekomenduojamo dydžio atitinkamam procesiniam dokumentui parengti (CPK 47 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 3 dalis).

72. Kauno apygardos teismas 2022 m. kovo 21 d. nutartimi nutarė atidėti atsakovui V. J. 878 Eur žyminio mokesčio, paduodant apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-421-413/2022, sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, atidėta žyminio mokesčio suma (878 Eur) priteisiama iš atsakovo į valstybės biudžetą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei R. J. iš atsakovo V. J. 900 Eur (devynis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo V. J. 878 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio.